- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2017-02-27
- Bylos Nr.
- I-544-406/2017
- Teisminio proceso Nr.
- 3-62-3-02218-2016-6
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Gintaras Čekanauskas
- Pareiškėjas
- M. T.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Laisvės atėmimo vietų ligoninės
- Kategorijos
- 20.2.3.2Neturtinė žala
rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo M. T. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Laisvės atėmimo vietų ligoninės, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo ir
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas M. T. skundu, kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Laisvės atėmimo vietų ligoninės, 3800 Eur neturtinei žalai atlyginti.
Pareiškėjas skunde (b.l. 5-6) nurodė, kad Laisvės atėmimo vietų ligoninėje 2015 metais buvo gydomas keletą kartų netinkamomis, antisanitarinėmis sąlygomis, pažeidžiant teisės aktais reglamentuotą gyvenamojo ploto normą. Pažymėjo, jog kameros buvo perpildytos ir jose gyveno nuo 4 iki 6 žmonių. Patalpose buvo šalta, drėgna, todėl išskalbti rūbai nedžiūdavo, taip pat nebuvo karšto vandens. Teigė, jog dušu buvo galima pasinaudoti tik vieną kartą per savaitę. Taip pat pažymėjo, kad kamerose buvo tarakonų, rūkantieji asmenys buvo laikomi kartu su nerūkančiais asmenimis, nebuvo radijo taško bei įrengtų elektros lizdų. Nurodytos aplinkybės lėmė nepatogumus, neigiamus išgyvenimus, emocinę depresiją, galimybių sumenkinimą, pažeminimą ir kt. Prašė skundą tekinti ir priteisti neturtinės žalos atlyginimą.
Atsiliepimas
Atsakovo Lietuvos valstybės atstovė Laisvės atėmimo vietų ligoninė su pareiškėjo skundu nesutiko. Atsiliepime į skundą (b.l. 10-12) nurodė, kad ginčo laikotarpiu, t.y. nuo 2015 m. balandžio 16 d. iki 2015 m. spalio 15 d. atskirais laiko tarpais pareiškėjas gyveno Psichiatrijos skyriaus palatose Nr. 6, Nr. 7 ir Nr. 8. Pažymėjo, kad statistika, kiek konkrečioje palatoje atskiromis dienomis gydoma asmenų, įstaigoje nevedama, kadangi galiojantys teisės aktai to daryti neįpareigoja. Teigė, jog radijo taškas yra įrengiamas kamerų tipo palatose bei patalpose, kuriose bausmę atlieka drausmės grupei priskirti nuteistieji. Gydymo įstaigoje yra iškabinti ženklai įspėjantys apie draudimą rūkyti. Akcentavo, jog natūrali šviesa kameroje užtikrinama per kameroje esantį langą, tačiau esant poreikiui įjungiama dieninė šviesa. Laisvės atėmimo vietų ligoninė turi Vilniaus visuomenės sveikatos centro išduotą Leidimą-Higienos pasą, kuris įrodo, kad Laisvės atėmimo vietų ligoninės patalpos atitinka Lietuvos higienos normų reikalavimus. Pareiškėjo reikalavimas atlyginti neturtinę žalą nėra pagrįstas jokiais įrodomąją galią turinčiais įrodymais, jo teiginiai yra bendrojo pobūdžio, nepagrįstas priežastinis ryšys. Prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Motyvuojamoji dalis
Skundas nepagrįstas ir atmestinas.
Pareiškėjas teismui pateikė reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo, kuri, jo nuomone, buvo padaryta neteisėtais valstybės valdžios institucijų veiksmais laikant jį Laisvės atėmimo vietų ligoninėje (toliau ir – LAVL) netinkamomis, antisanitarinėmis, orumą žeminančiomis sąlygomis.
Administracinių bylų teisenos įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (CK 6.271 str.). Valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (CK 6.246 straipsnis); 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 straipsnis); 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 straipsnis); 4) teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 straipsnis), tačiau CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos.
Deliktinė atsakomybė yra viena iš civilinės atsakomybės rūšių, todėl jai taikyti būtina nustatyti bendrosios civilinės atsakomybės sąlygų visumą, nurodytą CK 6.246 – 6.249 straipsniuose. Pagal CK 6.247 str., atlyginami tik tie nuostoliai, kurie gali būti laikomi neteisėtų veiksmų rezultatu. Todėl, sprendžiant pareiškėjo skundo pagrįstumo klausimą, būtina nustatyti, ar LAVL arba jos pareigūnai (deliktinę atsakomybę reglamentuojančių normų taikymo prasme) veikė neteisėtai arba neveikė taip, kaip turėjo veikti, taip pat nustatyti ir tai, ar toks veikimas arba neveikimas tiesiogiai sąlygojo pareiškėjo nurodytos žalos atsiradimą. Teismas pažymi, kad sprendžiant institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo klausimą kiekvienu konkrečiu atveju būtina nustatyti, kokios institucijos veiklą reglamentuojančios teisės normos buvo pažeistos ir kaip šie pažeidimai pasireiškė.
Pareiškėjas neturtinę žalą grindžia aplinkybėmis, kad LAVL jam nebuvo užtikrintas teisės aktais reglamentuotas minimalus gyvenamasis plotas.
Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 111.4 punkte nustatyta, kad iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2014 m. liepos 22 d. nutarimu Nr. 740, nurodytų projektų įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų plotas LAVL negali būti mažesnis kaip 5,1 kv. m. Teisinis reglamentavimas nenustato tam tikrų baldų ar įrenginių užimamo ploto įtakos skaičiuojant palatos plotą, taigi darytina išvada, kad skaičiuojant vienam asmeniui tenkantį palatos plotą, visas jos plotas dalijamas iš kameroje laikomų asmenų skaičiaus. Kadangi objektyvių duomenų apie LAVL konkrečiu pareiškėjo buvimo tam tikroje palatoje metu buvusį nuteistųjų skaičių nėra pateikta, todėl vienam asmeniui tenkantis gyvenamasis plotas skaičiuotinas konkrečios palatos, kurioje gyveno pareiškėjas, gyvenamąjį plotą padalinant iš miegamųjų vietų skaičiaus.
Iš bylos duomenų matyti, kad pareiškėjas LAVL ginčo laikotarpiu buvo laikomas atskirais laiko tarpais 2015 m. balandžio 16 d. iki 2015 m. spalio 15 d. (b. l. 10).
Nuo 2015 m. balandžio 16 d. iki 2015 m. balandžio 23 d. pareiškėjas buvo laikomas Psichiatrijos skyriaus palatoje Nr. 8. Palatos Nr. 8 plotas buvo 15,51 kv. m, įrengtos 3 miegamosios vietos (3 vieno aukšto lovos), todėl pareiškėjui palatoje teko 5,17 kv. m (15,51/3) ploto (b.l. 17).
Nuo 2015 m. gegužės 7 d. iki 2015 m. gegužės 14 d. pareiškėjas buvo laikomas Psichiatrijos skyriaus palatoje Nr. 6. Palatos Nr. 6 plotas 15,51 kv. m, įrengtos 3 miegamosios vietos (3 vieno aukšto lovos), todėl pareiškėjui palatoje teko 5,17 kv. m (15,51/3) ploto (b.l. 17).
Nuo 2015 m. rugsėjo 24 d. iki 2015 m. spalio 1 d. ir nuo 2015 m. spalio 8 d. iki 2015 m. spalio 15 d. pareiškėjas bausmę atliko Psichiatrijos skyriaus palatoje Nr. 7, kurios plotas buvo 15,51 kv. m, įrengtos 3 miegamosios vietos (3 vieno aukšto lovos), todėl pareiškėjui palatoje teko 5,17 kv. m (15,51/3) ploto (b.l. 17).
Teismas konstatuoja, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjui minimalaus gyvenamojo ploto norma buvo užtikrinta, todėl skundo argumentas dėl palatų perpildymo atmestinas.
Pareiškėjas taip pat teigė, kad palatose buvo drėgna, šalta.
Laisvės atėmimo vietų patalpų įrengimo reikalavimai yra nustatyti Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintoje Lietuvos higienos normoje HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau tekste – Higienos norma HN 76:2010) galiojusioje iki 2015 m. lapkričio 1 d. bei Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtintoje Lietuvos higienos normoje HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau tekste – Higienos norma HN 134:2015) galiojančioje nuo 2015 m. lapkričio 1 d.
Pagal Higienos normos HN 76:2010 24 punktą ir Higienos normos HN 134:2015 17 punktą gyvenamosios patalpos, jei neveikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema, turi būti vėdinamos per langus. Pagal Lietuvos higienos normos HN 76:2010 26 punktą ir Lietuvos higienos normos HN 134:2015 16 punktą gyvenamųjų patalpų oro temperatūra turi būti ne žemesnė kaip 18 °C ir ne aukštesnė kaip 28 °C, santykinė oro drėgmė – nuo 35 proc. iki 65 proc., oro judėjimo greitis šiltuoju metų laikotarpiu – 0,15–0,25 m/s, šaltuoju metų laikotarpiu – 0,05–0,15 m/s. Byloje esančiu Vilniaus visuomenės sveikatos centro 2015 m. kovo 25 d. patikrinimo aktu Nr. 13(15.3.)-PA-630 konstatuota, kad LAVL 8-oje Psichiatrijos skyriaus kameroje - palatoje vėdinimas užtikrinamas natūraliai per langus, išmatuotas oro judėjimo greitis siekė 0,06 m/s (b.l. 22-23). Taigi Vilniaus visuomenės sveikatos centro patikrinimo akte Nr. 13(15.3.)-PA-630 pareiškėjo nurodytų pažeidimų dėl temperatūros neatitikties, drėgmės nebuvo nustatyta. Teismas neturi pagrindo abejoti tokio patikrinimo objektyvumu. Pareiškėjas jokių kitų duomenų, paneigiančių LAVL pateiktus duomenis, teismui nepateikė. Pareiškėjas nepateikė skundų, kad dėl netinkamų laikymo sąlygų jis kreipėsi į administraciją. Neginčijo atsakovo pateiktų duomenų. Atsižvelgus į tai, šie pareiškėjo teiginiai atmestini kaip nepagrįsti.
Pagal Higienos normos HN 76:2010 27 punktą, Sveikatos priežiūros tarnyboje, maitinimo įmonėje, sanitarinėje švarykloje, dušinėje, kirpykloje, skalbykloje, trumpalaikių ir ilgalaikių pasimatymų kambariuose, siuntinių priėmimo patalpoje turi būti įrengta šalto ir karšto vandens tiekimo sistema. Pagal Higienos normos HN 134:2015 18 punktą, karštas vanduo turi būti tiekiamas į dušo, skalbyklos, kirpyklos, ilgalaikių pasimatymo kambarių patalpas. Taigi, teisės aktai nenustato reikalavimo, kad kameroje būtų tiekiamas karštas vanduo. Kamerose yra įrengta šalto vandens tiekimo sistema. Šioje teisės normoje reikalavimo tiekti karštą vandenį į gyvenamąsias patalpas nėra numatyta, todėl atsakovo atstovo neteisėti veiksmai, šiame kontekste nenustatyti.
Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 (toliau – ir Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės), 258 punktas numato, kad ne rečiau kaip kartą per savaitę nuteistiesiems suteikiama galimybė pasinaudoti dušu. Higienos normos HN 76:2010 68 punktas, Higienos normos HN 134:2015 44 punktas taip pat įtvirtina, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaryta galimybė ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę nusiprausti duše. Taigi, kaip matyti iš nurodyto teisinio reguliavimo, yra įtvirtinamas mažiausias skaičius kartų, kai asmeniui turi būti suteikiama galimybė nusiprausti duše. Iš LAVL šilto vandens tiekimo grafiko (b.l. 24) matyti, kad Psichiatrijos skyriui dušo laikas yra pirmadieniais nuo 8 iki 16 val. Taigi iš galiojančio teisinio reglamentavimo matyti, jog pareiškėjas galėjo dušu naudotis savarankiškai pirmadieniais nuo 8 iki 16 val. Prausimosi laikas, tenkantis vienam nuteistajam nėra nustatytas. Atsižvelgiant į išdėstyta, pareiškėjo argumentai dėl galimybės tik kartą per savaitę nusiprausti duše atmestini kaip nepagrįsti.
Pareiškėjas akcentuoja, jog LAVL rūkantieji laikomi kartu su nerūkančiais asmenimis. Pažymėtina, jog teisės aktai nenumato nuteistuosius skirstyti į rūkančius ir nerūkančius. Lietuvos Respublikos tabako kontrolės įstatymo 19 straipsnyje numatytas Tabako gaminių vartojimo ribojimas. Šio straipsnio 1 dalies 1 punkte numatyta, kad Lietuvos Respublikoje rūkyti (vartoti tabako gaminius ir elektronines cigaretes) draudžiama visose sveikatos priežiūros įstaigose ir šių įstaigų teritorijose. Taigi pataisos įstaigos administracija turi pareigą užtikrinti, kad asmenys jose būtų laikomi sveikatai nekenksmingomis sąlygomis, taip pat, kad asmenys nebūtų priversti kvėpuoti tabako dūmais. Bylos duomenimis nustatyta, kad LAVL informacija apie draudimą rūkyti yra iškabinta (b.l. 11), todėl vertintina, kad įstaiga tinkamai įgyvendina šį draudimą. Atsižvelgiant į tai, jog pagal teisinį reglamentavimą LAVL nuteistiesiems rūkyti yra draudžiama ir negali būti rūkoma, todėl pareiškėjas, matydamas, kad nuteistieji pažeidinėja nustatytas kalinimo normas, turėjo kreiptis į LAVL administraciją dėl rūkymo, tačiau pareiškėjas nėra kreipęsis į įstaigos administraciją dėl to, kad kiti nuteistieji rūkytų LAVL ar dėl to, kad jiems būtų paskirtos nuobaudos už režimo nesilaikymą. Taigi byloje nenustatyta, kad atsakovas būtų nesilaikęs teisės aktų reikalavimų, todėl šie pareiškėjo teiginiai, atmestini kaip neįrodyti.
Pareiškėjo nusiskundimai dėl radijo taškų, elektros lizdų neįrengimo yra abstraktaus pobūdžio ir nepagrįsti jokiais įrodymais. Kaip nurodė atsakovo atstovas, LAVL radijo taškai yra įrengiami kamerų tipo palatose bei patalpose, kuriose bausmę atlieka drausmės grupei priskirti nuteistieji. Šiuo atveju pareiškėjas nekonkretizavo, kokiose kamerose-palatose nebuvo radijo taško, elektros lizdų taip pat nėra duomenų, kad dėl naudojimosi radijo tašku ar elektros lizdų neįrengimo jis būtų kreipęsis į LAVL administraciją.
Pareiškėjas žalos atsiradimą kildina ir iš to, kad LAVL palatose buvo tarakonų.
Byloje esantys duomenys patvirtina, kad LAVL dėl dezinsekcijos, deratizacijos 2014 m. sausio 2 d. sudarė sutartį su UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“ (b. l. 25-28). Šia sutartimi kenkėjus naikinanti bendrovė įsipareigojo atlikti tyrimus, nustatyti kenkėjų rūšį, patekimo kelius bei imtis kontrolės priemonių, atlikti vabzdžių ir graužikų naikinimo darbus. Atsakovo atstovo pateikti įrodymai patvirtina, kad LAVL buvo skiriamas reikiamas dėmesys kenkėjų naikinimui, t.y. nuolat atliekami deratizacijos ir dezinfekcijos darbai, o tai patvirtina atliktų darbų aktai (b. l. 29, 30), todėl pareiškėjo teisių pažeidimas šiuo atžvilgiu nenustatytas.
Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, teismas daro išvadą, kad pareiškėjo skundo argumentai dėl blogų buities ir sanitarinių sąlygų LAVL bei dėl to kilusios žalos yra grindžiami deklaratyvaus pobūdžio teiginiais ir tik subjektyvia jo paties nuomone, kurios nepatvirtina jokie objektyvūs ir neginčijami įrodymai. Išsamiai bei visapusiškai įvertinęs byloje surinktus įrodymus, atlikęs teisės normų, reglamentuojančių asmenų laikymo laisvės atėmimo vietose sąlygų analizę, teismas daro išvadą, kad LAVL ginčui aktualiu laikotarpiu nepažeidė pareiškėjo subjektinių teisių būti laikomam tinkamomis kalinimo sąlygomis. Teismas neturi pagrindo abejoti į bylą atsakovo pateiktais įrodymais dėl kalinimo sąlygų atitikties nustatytiems reikalavimams. Byloje jokių duomenų apie pareiškėjo fizinės ar psichinės sveikatos būklės pablogėjimą būtent dėl jo kalinimo sąlygų LAVL vertinamuoju laikotarpiu nėra pateikta, o tam tikras kalinamųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu. Pareiškėjas iš LAVL visais atvejais išvyko pagerėjus jo sveikatai, todėl darytina išvada, kad byloje nėra jokių įrodymų apie netinkamo pareiškėjo laikymo LAVL sąlygotą pareiškėjo sveikatos būklės pablogėjimą. Įvertinęs, kas išdėstyta, teismas sprendžia, jog LAVL, nagrinėjamu atveju, neatliko jokių teisei priešingų veikų, pareiškėjo teisių pažeidimų, byloje nenustatyta kankinamo, nežmoniško ar žeminančio pareiškėjo orumą elgesio. Nenustačius vienos iš būtinųjų civilinės atsakomybės sąlygų – neteisėtų veiksmų (neveikimo), žalos atlyginimas negalimas, todėl pareiškėjo skundas dėl neturtinės žalos priteisimo iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos LAVL, yra atmestinas kaip nepagrįstas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 straipsniu, 87 straipsniu, 88 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teismas
nusprendžia:
Skundą atmesti.
Sprendimas per vieną mėnesį nuo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą tiesiogiai Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui arba per Kauno apygardos administracinį teismą.