Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko ir pranešėjo Vyto Miliaus,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. M. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2007 m. kovo 14 d. nuosprendžio, kuriuo V. M. pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 16 straipsnio 2 dalyje ir 104 straipsnyje (1993 m. birželio 10 d. įstatymo Nr. I-180 redakcija), ir nubaustas laisvės atėmimu 8 metams 6 mėnesiams. Remiantis BK 64 straipsnio 1 ir 3 dalimis, prie paskirtos bausmės iš dalies pridėta Klaipėdos apygardos teismo 1996 m. spalio 1 d. nuosprendžiu paskirtos ir neatliktos bausmės dalis ir nustatyta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 9 metams, bausmę atliekant pataisos namuose.

Iš V. M. priteista Valstybinei ligonių kasai 6823,38 Lt gydymosi išlaidų.

Aprašomoji dalis

nustatė:

V. M. nuteistas už tai, kad (tiksli vieta ir laikas neskelbtini), dėl kilusių nesutarimų su L. K. ir jo pažįstamais, turėdamas tikslą nužudyti, iš šaunamojo ginklo – 7,62 mm pistoleto „TT“ 7,62 mm kalibro „Tokarevo“ šoviniais tyčia penkis kartus iššovė į L. K. ir pasikėsino jį nužudyti, bet savo nusikalstamos veikos nebaigė dėl priežasčių, nepriklausančių nuo jo valios, nes L. K. gyvybė buvo išgelbėta laiku jam suteikus kvalifikuotą medicinos pagalbą.

Apeliaciniu skundu nuteistasis V. M. prašo Klaipėdos apygardos teismo nuosprendį panaikinti ir jį išteisinti.

Apeliantas nurodo, kad jo bylą nagrinėjęs teismas buvo šališkas, ir šį teiginį grindžia tokiais argumentais:

1) pirmosios instancijos teismas nemotyvuotai ir nepagrįstai atmetė apelianto prašymą dėl prokuroro M. N. nušalinimo (t. 5 b. l. 78);

2) byloje esantys duomenys nuteistajam leido manyti, kad anonimiškumo statusą turinčių liudytojų parodymai buvo koreguojami (t. 5. b. l. 80; 83-85), tačiau teismas atmetė jo prašymą apklausti šiuos liudytojus tiesiogiai kito Lietuvos teismo patalpose, kur būtų buvusios sudarytos Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 282 straipsnio 2 dalyje numatytos sąlygos;

3) po pirmo teisiamojo posėdžio padarius pertrauką, jos metu teisiamojo posėdžio protokole buvo pataisyti prokuroro M. N. žodžiai dėl apelianto pateiktų prašymų (t. 5 b. l. 80), o išnagrinėjus pateiktas pastabas dėl teisiamojo posėdžio protokolo, nustatyta, kad atitinkama pastaba yra nepagrįsta;

4) teisiamojo posėdžio protokole netinkamai užfiksuota apelianto gynėjo baigiamoji kalba, nors 2007 m. sausio 29 d. vykusio teisiamojo posėdžio metu teismo posėdžio sekretorė darė garso įrašą. Nuteistojo teigimu, posėdžio sekretorė šio posėdžio neprotokolavo, todėl pertraukos metu pagal garso įrašą tiksliai galėjo surašyti ne tik prokuroro baigiamąją kalbą, bet ir jo bei gynėjo žodžius;

5) teismas neatsižvelgė į jo pastabas dėl teisiamojo posėdžio protokolo, kuriame nebuvo nurodyti kai kurie liudytojų A. K. ir R. P. atsakymai į jo klausimus, be to, atsisakė pridėti prie bylos jo apklausos garso įrašą, kurį darė teismo posėdžio sekretorė savo mobiliojo ryšio telefonu;

6) teismas nepagrįstai atmetė jo prašymą apklausti specialistą, galintį paaiškinti telekomunikacijų tinklais perduodamos informacijos gavimo ypatumus (t. 5. b. l. 162-163; 176);

7) kolegija nepaisė jo prašymo atlikti eksperimentus ir išsiaiškinti, ar jam inkriminuotus veiksmus galėtų atlikti žmogus su sugipsuota ranka (t. 5 b. l. 176).

Apelianto teigimu, teismas netinkamai ištyrė bylos aplinkybes ir neišdėstė motyvų, kuriais vadovaudamasis atmetė kitus byloje esančius įrodymus: byloje užfiksuoto pokalbio tarp A. Š. ir L. K. metu pastarasis nurodė, kad jo santykiai su apeliantu yra geri, kad 1999 metais jie nebuvo susitikę, o teisme teigė, kad santykiai iki šiol nėra pakitę; R. Š. ir A. D. teigė, kad nėra matę pas apeliantą ginklo ir apie tai nieko nežino, tačiau papasakojo, kad M. M. ginklai buvo duodami; slapta fiksuoto VSD pareigūno pokalbio su M. M. metu pastarasis nurodė kitokius pasikėsinimo į L. K. motyvus; M. M. keitė savo parodymus apie tai, ką jam sakė apeliantas vykdamas pas L. K.; teisme M. M. teigė, kad matė nuteistąjį šaudant į L. K. pravėrus laiptinės duris, tačiau iš byloje užfiksuotų I. K. ir L. K. pokalbių bei jų parodymų teisme matyti, kad M. M. tvirtino matęs, kaip nuteistasis šaudo į L. K. ne per atidarytas duris, o per durų langą (M. M. parodymų patikrinimo vietoje vaizdo įrašas dėl neaiškių aplinkybių buvo nutrūkęs); M. M. nuolat keitė savo parodymus apie tai, kurioje miesto vietoje jie išsiskyrė po įvykių L. K. name. Apeliantas pastebi, kad kolegija atsisakė nagrinėti jo 2006 m. liepos 11 d. raštais nurodytas aplinkybes, kurių paskatintas M. M. bando jį apkalbėti dėl paties padarytų nusikaltimų, be to, atsisakė tirti aplinkybes, dėl kurių buvo fabrikuojama byla.

Nuteistasis tvirtina, kad jo parodymai teisiamojo posėdžio protokole buvo užfiksuoti netinkamai, todėl, nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, reikia remtis tais parodymais, kuriuos parašė savo raštuose ir pastabose dėl teisiamojo posėdžio protokolo.

Nesutikdamas su M. M. parodymais apie aplinkybes, kaip jie atvyko iki nukentėjusiojo L. K. namų, nuteistasis teigia, kad dar pora savaičių iki aptariamų įvykių jis buvo susilaužęs ranką, todėl vairuoti automobilio dėl šios priežasties negalėjo; liudytojas V. M. nurodė, kad tiriamu laikotarpiu jų darbovietė „Eksplova“ automobilio neturėjo (t. 1 b. l. 88), o šiuos parodymus iš dalies patvirtino ir liudytojas M. B. (t. 1 b. l. 130); liudytojas M. M. teigė, kad apeliantas naudojosi automobiliu „Renault 19“, o liudytojas R. Š. teigė, kad šiuo automobiliu naudojosi pats M. M. (t. 5 b. l. 171).

Apeliantas nesutinka su liudytojo M. M. parodymais, kad atvykus prie nukentėjusiojo namo apeliantas jam liepė laukti lauke, o pats įėjo į namą; po 1-1,5 val. išėjo iš laiptinės, nusiskynė ,kačiukų šakelių nuo šalia namo augančio krūmo ir vėl įėjo atgal į laiptinę. Liudytojas M. M., rašydamas nuoširdų prisipažinimą (t. 3 b. l. 143), nurodė, kad jie prie namo, esančio (duomenys neskelbtini), buvo apie 9.30 val., tačiau liudytoja M. K., kurią teismas atsisakė apklausti, parodė, kad 9.30 val. atidariusi savo buto duris ji pastebėjo prie įėjimo vyriškį, kuris buvo gana aukštas, liesas, su kepure ir rankose laikė medžio šakelių puokštę (t. 1 b. l. 75). Liudytoja I. K. teisme parodė, kad šalia jų namo ,kačiukų krūmas neaugo (t. 6 b. l. 61).

Taip pat prieštaringi liudytojo M. M. parodymai apie įvykius namo laiptinėje. Savo nuoširdžiame prisipažinime M. M. nurodė, kad apeliantas, įėjęs į laiptinę, pasuko į dešinę ir pakilo į viršų, o teisme teigė, kad, apeliantui įėjus į laiptinę, jis liko stovėti keli metrai nuo laiptinės tarp dviejų namų ir, kas vyko laiptinėje, nematė, nes, apeliantui į ją įėjus, laiptinės durys užsidarė (t. 5 b. l. 149-150). Apelianto manymu, tokie liudytojo parodymai ne tik nepatvirtina jo kaltės, bet ją paneigia.

Liudytojas M. M. taip pat davė nenuoseklius ir prieštaringus parodymus apie ginklo naudojimo aplinkybes. Pradžioje jis teigė, kad šaudydamas V. M. ginklą laikė dviem rankomis, tačiau vėliau tvirtino, kad šaudė kaire ranka, o dešinėje laikė šakeles.

Nenuoseklūs buvo ir liudytojo M. M. parodymai dėl pasitraukimo iš įvykio vietos maršruto. Per kiekvieną apklausą liudytojas M. M. nurodydavo vis kitą apelianto išlaipinimo vietą, todėl nuteistasis mano, kad visą liudytojo nurodytą maršrutą jam teko įveikti vienam.

Neatitinka tikrovės liudytojo M. M. parodymai ir dėl apelianto sugipsuotos rankos. Liudytojas parodė, kad buvo sugipsuoti keli vienos rankos pirštai, tačiau apeliantas buvo susilaužęs delnikaulį, todėl jam buvo sugipsuoti ne tik pirštai. Be to, ir pats liudytojas M. M. ankstesniuose savo parodymuose yra nurodęs, kad jam atrodo, jog buvo sugipsuota dešinė V. M. ranka, o šaudė kaire ranka. Nuteistasis pastebi, kad, tiriant šias aplinkybes, liudytojui prokuroras buvo uždavęs atsakymą menantį klausimą: „Ar jūs tiksliai atsimenate, kad V. M. buvo sugipsuota dešinė ranka?“ (t. 3 b. l. 151).

Liudytojas M. M. nurodė, kad dar bevažiuodamas nuteistasis išsitraukė „TT“ markės pistoletą. Šie liudytojo parodymai nebuvo patikrinti, nes teismas atsisakė atlikti eksperimentą, kuris galėtų nustatyti, ar apeliantas, būdamas sugipsuota ranka, galėjo atlikti liudytojo M. M. nurodytus veiksmus.

Liudytojas M. M. nurodė, kad jis pats dalyvavo įvykiuose prie baro ,,Bolero“, kur buvo sumušti du vaikinai ir atimti jų automobiliai ,,Mercedes“. Tačiau, duodamas parodymus apie šiuos įvykius, nežinojo svarbios aplinkybės – ar juose dalyvavo G. D.. Jis nurodė, kad G. D. galėjo atvykti po įvykio, tačiau, pasak sumuštų asmenų, juos prie baro atsiviliojo būtent G. D.. Taip pat prieštaringi liudytojo M. M. parodymai ir apie I. N. bei R. P. atvykimo prie baro ,,Bolero“ aplinkybes. Liudytojas parodė, kad atvažiavo du ,,Mercedes-190“ automobiliai ir iš jų išlipo po vieną vaikiną. Tačiau patys liudytojai I. N. ir R. P. parodė, kad jie abu kartu su G. D. prie baro ,,Bolero“ atvyko vienu automobiliu. Be to, liudytojas R. P. parodė, kad duoklę reikėjo mokėti G. D., o M. M. parodė, kad duoklę reikėjo mokėti D. J.. Taigi M. M. nebuvo ,,Bolero“ įvykių dalyvis, o apie visas aplinkybes sužinojo iš kitų asmenų, tačiau teismas tokius jo parodymus pripažino įrodymais.

Nuosprendyje nurodyta, kad apeliantas šiam liudytojui buvo prasitaręs, jog L. K. užstojo tuos vaikinus, todėl ir buvo pasikėsinta į L. K.. M. M. teigė, kad jam buvo pasakojama, kad L. K. nukentėjo, nes bandė užstoti sumuštus vaikinus ir pats buvo ,,suluptas“. Apelianto manymu, liudytojas M. M. apie šias aplinkybes sužinojo tik 2005 m. spalio mėnesį, nes iki tol jis kitaip aiškino pasikėsinimo motyvus. Be to, jo nurodytu laikas, kai jis sužinojo šią informaciją, ją pasakoję asmenys buvo suimti, todėl liudytojas su jais negalėjo susitikti. Šie liudytojo parodymai yra užfiksuoti garso įraše, bet nėra pateikti protokole.

Pats teismas nuosprendyje nurodė, kad M. M. buvo kaltinamas už kitus sunkius nusikaltimus, todėl jo parodymai turėtų būti vertinami atsargiai. Tačiau teismas patikėjo šio liudytojo parodymais, nes juos neva patvirtina kiti bylos duomenys. Teismas neatsižvelgė į tai, kad liudytojas melavo ir visas pasikėsinimo į L. K. aplinkybes galėjo žinoti ne matydamas per durų langelį ar praviras duris, bet pats šaudamas į L. K.. Tai, kad M. M. yra linkęs apkalbėti kitus asmenis, patvirtino liudytojai R. Š., A. D. (t. 5 b. l. 170-173) bei psichiatrinės ekspertizės aktas (t.4 b.l. 152-153).

Apeliantui nesuprantama, kodėl teismo nuosprendyje nurodoma, kad jis tariamai yra teigęs, jog liudytoją M. M. duoti apeliantą kaltinančius parodymus privertė ikiteisminio tyrimo pareigūnai. Apeliantas tvirtina, kad jis tokių parodymų niekada nėra davęs. Jis yra tik nurodęs, jog pats M. M. parodė, kad jo 2002 m. balandžio 24 d. rašytame paaiškinime išdėstytas aplinkybes jį vertė papasakoti ONTT darbuotojai Ž. ir P., bei tai, kad 2005 m. spalio 11 d. M. M. nurodytą pasikėsinimo į L. K. motyvą jam nurodė arba operatyvinės veiklos subjektų informatoriai, su kuriais jis buvo patalpintas į areštinės kamerą, arba prokuroras, užduodamas atsakymus menančius klausimus.

Be to, apelianto manymu, jei teismas, vertindamas M. M. parodymus apie pasikėsinimo į L. K. aplinkybes, nutarė atkreipti dėmesį į tai, kad šis papasakojo ir apie A. K. bei V. B. nužudymus, tai tokiu atveju privalėjo vertinti ir jo pasakojimus apie S. B. nužudymą, nes 2002 m. balandžio 24 d. M. M. apie pasikėsinimą į L. K. prabilo iškart po to, kai VSD pareigūnui paminėjo, kad būtent apeliantas nužudė S. B., nors, kaip vėliau buvo nustatyta, minėtą nusikaltimą padarė pats M. M..

Teismas rėmėsi M. M. parodymais ir konstatavo, kad apeliantas nusipjovė nuo krūmo šakeles, kurias turėjo įvykio metu. Tačiau M. M. parodymų patikrinimo metu teigė, kad apeliantas šakeles skynė nuo tuo metu prie namo augančių krūmų, o ne nuo tų, kuriuos filmuotoje medžiagoje matė kolegija. Be to, liudytoja I. K. parodė, kad šalia jų namo (duomenys neskelbtini) kačiukų krūmas neaugo (t. 6 b. l. 61).

Apeliantas pažymi, kad jo kaltė buvo grindžiama ir tuo, kad sulaikymo metu jis turėjo peilį, tačiau ši aplinkybė neįrodo, kad jis peilį turėjo ir prieš du mėnesius, t. y. 1999 m. balandžio 6 d. Be to, įvykio metu jis buvo susilaužęs delnikaulį ir jam buvo sugipsuota ranka, todėl fiziškai jis nebūtų galėjęs nupjauti ar prisiskinti krūmo šakelių – kačiukų.

Teismas neatsižvelgė į apelianto parodymus apie jo, kaip saugotojo, vaidmenį darant nusikaltimą, nes neįvertino aplinkybės, kad jis tuo metu matė grėsmę savo gyvybei ir galvojo, kaip, nesukeldamas nenuspėjamos M. M. reakcijos, galėtų išvengti dalyvavimo pradėtoje veikoje. Tokioje situacijoje jis negalvojo apie savo vaidmenį ir nusikaltimą, į namo vidų įėjo su baime, o apie kepurę ar šakeles nemąstė. Be to, tokioje situacijoje jis pats norėjo atkreipti pašalinių dėmesį, kad galėtų tuo pasinaudoti ir su M. M. žinia pasišalinti iš įvykio vietos. Įėjus į laiptinę liudytojai A. Š., jis nespruko iš laiptinės, kaip, jo manymu, būtų pasielgęs asmuo, vykdantis nusikaltimą. Tiriant šias aplinkybes, reikia įsigilinti į jo paties ranka surašytus parodymus, o ne į tuos, kuriuos kažkas performulavo rašydamas protokolą.

Pasisakydamas dėl nuosprendžio argumentų apie jo išvykimą iš įvykio vietos, apeliantas teigia, kad iš ten pasišalino neprieštaraujant M. M. ir įsitikinęs, kad M. M., įvertinęs jo pastebėjimus dėl menamos policijos vykdomos operacijos ir liudytojos A. Š. pasirodymo, neparodė noro tęsti pradėtos veiklos. Todėl jis ir išvyko į Panevėžį, o, be to, dėl išvažiavimo į Panevėžį jis jau iš vakaro buvo susitaręs su R. Š.

Nuosprendyje nurodyta, kad jam susilaužius ranką, suteikiant medicinos pagalbą, jis prisistatė ne savo, o V. N. pavarde. Apeliantas teigia, kad tai padarė norėdamas išvengti nemalonumų, kuriuos kažkada buvo tekę patirti jo draugui, kuriam susiginčijus su jį apžiūrinčiu gydytoju buvo pagrasinta, kad bus iškviesta policija ir jam bus iškelta baudžiamoji byla, jei tą naktį bus kas nors sumuštas. Todėl jis, bijodamas atsidurti analogiškoje situacijoje, nurodė savo bendraklasio anketinius duomenis.

Teismas nurodė, kad 1999 metų žiemą buvo nužudytas S. B. ir nužudymas buvo įvykdytas panašiomis aplinkybėmis, todėl nesuprantama, kodėl V. M., žinodamas, kad būtent M. M. nužudė S. B., užuot atsisakęs dalyvauti nusikaltime prieš L. K., kartu važiavo su juo ir saugojo aplinką. Tačiau teismas atsisakė pridėti prie bylos medžiagos dėl M. M. priimtą nuosprendį, todėl teismui nebuvo žinoma, kad M. M. 1999 m. pavasarį siekė iš jo padaryti įvykdytų žudynių bendrininką. Kolegija neturėjo galimybės suprasti, ką jam teko išgyventi tuo metu, kai M. M., nužudęs S. B., pradėjo rūpintis jam nutekintos informacijos apsauga. Apeliantas mano, kad būtent dėl to 1999 m. balandžio 6 d. M. M. jį ir privertė vykti prie L. K. namo, gali būti, kad po to jis būtų nužudęs ir jį.

Analizuodamas liudytojo R. P. parodymus, apeliantas pastebi, kad teismas neteisingai išdėstė jo parodymus, neva duoklę buvo reikalaujama mokėti G. D.. Liudytojas R. P. 2005 m. lapkričio 18 d. parodė, kad kitą dieną po įvykių prie baro ,,Bolero“, norėdamas viską išsiaiškinti, paskambino G. D. ir paprašė, kad šis atvyktų. Po to į jo namus atvyko G. D. su vaikinu pravarde ,,Špokas“. Tuo metu R. P. namuose buvo ir I. N.. Atvykę asmenys pareiškė, kad per 1-2 savaites I. N. ir R. P. jiems turi perrašyti savo automobilius bei sumokėti po 2000 JAV dolerių. Po šio pokalbio į R. P. namus atvažiavo J. C., kuris pažadėjo pakalbėti su G. D., pabandyti susitarti, kad iš R. P. ir I. N. nebūtų atimti automobiliai ir nereikėtų mokėti pinigų. Dar kitą dieną Melnragėje prie R. P. namų įvyko susitikimas, kuriame dalyvavo J. C., L. K., S. G., ,,Kuzia“, o iš kitos pusės G. D., V. M., atrodo, ,,Špokas“. Šio susitikimo metu iš esmės kalbėjosi tik J. C. su G. D.. Nepavykus susitarti, jie vieni kitus išplūdo necenzūriniais žodžiais ir išsiskirstė. Visa tai rodo, kad dėl automobilių savo interesus aiškinosi tik G. D. ir J. C., nes visi kiti, dalyvavę minėtame susitikime, nepasakė nė žodžio.

Teismas pastebėjo, kad R. P. girdėjo iš L. K., jog V. M. šovė į jį dėl automobilių. Tačiau teismo posėdžio metu liudytojas R. P. neatsakė tiksliai į apelianto klausimą, iš kur apie tai žinojo L. K..

Analizuodamas liudytojo I. N. parodymus, apeliantas pastebi, kad po to, kai iš jo buvo atimtas automobilis ,,Mercedes“, G. D., susitikęs su A. S., bendrai nutarė, kad G. D. grąžins vieną iš atimtųjų automobilių, kurį pardavus, pusė sumos turės būti perduota tarpininkams (t. 3 b. l. 74). Iš bylos duomenų matyti, kad 1999 metų pavasarį I. N. iškilusios problemos buvo išspręstos, laikantis A. S. ir G. D. susitarimo sąlygų, nes tomis dienomis, kai R. P. su G. D. aptarinėjo savo automobilio perregistravimo detales, I. N. savo automobilį nusitempė nuo G. D. namų, o 1999 m. kovo 24 d. R. P. mama automobilį ,,M. B.“ perregistravo G. D. pažįstamo J. P. vardu, o I. N. mama (R. S.) tą pačią dieną automobilį išregistravo pardavimui (t. 3 b. l. 95-97) ir netrukus I. N. jį pardavė (t. 3 b. l. 75).

Teismas nuosprendyje nurodė, kad liudytojas I. N. patvirtino girdėjęs apie susitikimą Melnragėje, kuriame be kitų asmenų dalyvavo ir agresyviausiai besielgęs apeliantas, tačiau byloje apklausti Melnragės įvykių dalyviai to, ką šioje dalyje parodė liudytojas I. N., nepatvirtino. Be to, liudytojui I. N. nebuvo žinoma, kad Melnragėje savo interesus gynė tik G. D. ir J. C.. Apelianto manymu, I. N., duodamas parodymus apie 1999 m. Melnragės susitikimo aplinkybes, jas iškraipė – apeliantą sutapatino su G. D. tam, kad jam būtų panaikinta kardomoji priemonė – suėmimas. Nurodo, kad davęs tokius parodymus liudytojas I. N. 2003 m. gegužės 21d. buvo paleistas į laisvę, po ko pasislėpė nuo ikiteisminio tyrimo pareigūnų Ispanijoje, o sulaikytas vengė ekstradicijos, manipuliuodamas savo parodymais, duotais šioje byloje (t. 6 b. l. 33; t. 3 b. l. 79).

Apeliantas pažymi, kad jis pats tiesiogiai negalėjo užduoti liudytojui I. N. klausimų, susijusių su jo parodymais, nurodytais nuosprendyje, nes jam nebuvo sudaryta galimybė dalyvauti jo apklausoje pas ikiteisminio tyrimo teisėją. Todėl, apelianto manymu, tol, kol liudytojui I. N. paskelbta paieška ir jis neapklaustas teisme, jo parodymai negali būti pripažinti įrodymais.

Teismo nuosprendis grindžiamas ir ta I. N. parodymų dalimi, kurioje jis tvirtina iš J. C. sužinojęs, kad yra peršautas L. K., jog L. K. matė, kad į jį šovė V. M.. Apeliantas mano, kad tokie liudytojo parodymai negali būti pripažinti įrodymais, nes jie nėra patikrinti BPK nustatyta tvarka. Šiuos parodymus liudytojas I. N. davė 2003 m. gegužės 16 d., o jis apie tokius parodymus buvo informuotas tik 2006 metais. Minėtas liudytojas vengia atvykti į teismą ir pakartotinai pasislėpė užsienyje. Be to, 2003 m. gegužės 16 d. liudytojas nurodė, kad, jo nuogirdomis, L. K. V. M. laukė lauke prie laiptinės ir L. K., išėjęs į lauką, jį atpažino. Tačiau bylos duomenys atspindi visai kitokias L. K. judėjimo aplinkybes.

Liudytojas I. N. parodė, kad į L. K. buvo pasikėsinta dėl to, jog V. M. manė, kad L. K. slėpė automobilį ir nenorėjo jo grąžinti. Tačiau apeliantui nebuvo sudaryta galimybė užduoti klausimus, iš kur liudytojui buvo žinomos apelianto mintys, nes parodymus jis davė 2003 metais. Atsižvelgiant į tai, minėtais liudytojo parodymais teismas negalėjo remtis.

Iš nuosprendyje nurodytų I. N. parodymų galima matyti ir tai, kad L. K. jam teigė, kad atpažino V. M., kaip į jį šovusį asmenį, tačiau tokius parodymus I. N. davė tik vieną kartą, be to, juos paneigia I. K., S. G., L. K., A. K. parodymai.

Teismas neatsižvelgė į I. N. parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo teisėjui, kur jis parodė tik tai, kad apie Melnragės susitikimą nieko neatsimena. J. C. ir L. K. jam pasakojo, kad V. M. padarė L. K. invalidu dėl jo mašinos. Tačiau byloje esantys duomenys parodo, kad L. K., A. S., J. C. ir I. N., bandydami išspręsti I. N. automobilio likimo klausimą, visus susitikimus organizavo tik su G. D.. Liudytojas S. G. parodė, kad I. N. savo automobilį nusitempė nuo G. D. namų, todėl logiška išvada, kad G. D., o ne jis, turėjo interesų dėl I. N. automobilio.

Taip pat teismas neįsigilino ir į tai, kad I. N. bei R. P. nugirstą teiginį, jog ,,V. M. į L. K. pasikėsino dėl I. N. automobilio“, J. C. bei L. K. suformavo pasipelnymo tikslais. Tokių L. K. ir J. C. teiginių negirdėjo S. G., I. K., L. K. uošviai, kurie buvo artimesni nei I. N. ar R. P. ir apklausti dar 1999 metais. Be to, liudytojo I. N. 2005 m. vasario 25 d. duoti parodymai apie tai, kad J. C. automobilį atėmė dėl atsisakymo padėti L. K., patvirtina faktą, kad J. C., pasinaudodamas tuo ne tik siekė pasipelnyti iš I. N., bet ir įvykdė nusikaltimus prieš I. N..

Apelianto nuomone, liudytojo A. K. parodymai laikytini prasimanymais, kuriais jis norėjo pagerinti savo procesinę padėtį Klaipėdos apygardos prokuratūroje dėl jam iškeltų bylų. Liudytojas A. K. teigė, kad 2000 m. rugsėjo–spalio mėn. konspiraciniame bute vyko pokalbiai ir A. D. sakė, kad V. M. šaudė į L. K., o M. M. stebėjo aplinką. Tačiau liudytojas A. K., paklaustas, kas galėtų patvirtinti jo nurodytas pasikėsinimo į L. K. aplinkybes, nurodė, kad tai galintys patvirtinti M. M., P. S. ir A. D., kurie vargu ar norės tai daryti (t. 6 b. l. 63). Kita vertus, dar prieš tai minėtas liudytojas teigė, kad M. M. jis nepažįsta (t. 3 b. l. 107). Liudytojas A. D. 2006 m. rugsėjo 1 d. parodė, kad A. K. pažįsta, bet jam esant nėra aptarinėję pasikėsinimo į L. K. aplinkybių (t. 5 b. l. 173).

Teismas rėmėsi liudytojo A. K. parodymais apie tai, kad tuo metu vyko konfliktai ir buvo sužalotas R. P., pavogti automobiliai ir vyko aiškinimasis su L. K., kad buvo nutarta jį pašalinti. Tačiau 2005 m. rugsėjo 20 d. liudytojas A. K. parodė, kad dėl atimtų automobilių aiškinimasis vyko su J. C., o ne su L. K.. Jis taip pat nurodė, kad Melnragės susitikime dalyvavo V. M., M. M., kurie iš tikrųjų tuo metu jau buvo suimti. 2006 m. spalio 27 d. liudytojas A. K. parodė, kad L. K. nusprendė nužudyti pokalbio dalyviai – R. M., M. M., A. D., V. M.. Apeliantas tvirtina, kad tokio pokalbio negalėjo būti, nes V. M., A. D. bei M. M. tuo laikotarpiu kalėjo (t. 2 b. l. 132; t. 5 b. l. 173). 2006 m. spalio 27 d. liudytojas A. K. parodė, kad jis yra dalyvavęs susitikime Šiaulių g. 9, kur, dalyvaujant A. D., D. J., Skruibiui, V. M., jis sužinojo apie Mersedesą ir kitus įvykius. Čia buvo kalbama, jog dėl L. K. ,,nešvariai sudirbta“. Tačiau šie liudytojo parodymai prieštarauja jo paties parodymams, duotiems 2005 metais, kai liudytojas A. K. parodė, kad apie tai, jog buvo ,,nešvariai sudirbta“, jis girdėjo stadione, dalyvaujant ir R. M., o 2006 metais jis jau nurodo, kad apie tai išgirdo, kai R. M. jau buvo suimtas. Be to, liudytojo parodymai neatitinka tikrovės dar ir dėl to, kad Jovaiša negalėjo dalyvauti tokiame pokalbyje, nes jis buvo suimtas nuo 1999 m. vasario 22 d. ir į laisvę paleistas 2002 m. rugpjūčio 22 d. Be to, A. D. parodė, kad apie tai, ką kalba A. K., jo aplinkoje nebuvo kalbama. Todėl ši A. K. parodymų dalis negalėjo būti pripažinta įrodymais.

Nuosprendyje teigiama, kad liudytojas A. K. nurodė, jog pas V. M. ne kartą matė ginklą, taip pat pistoletą „TT“ su apkaba. Apeliantas tvirtina, kad šioje nuosprendžio dalyje yra išdėstyti liudytojo prasimanymai, nes jo parodymų nepatvirtino kiti liudytojai, o jo paties parodymai yra prieštaringi. Liudytojai A. D. ir R. Š. parodė, kad pas V. M. jokio ginklo nėra matę, pats liudytojas 2005 m. rugsėjo 20 d. parodė, kad M. M. nepažįsta, o 2006 m. spalio 27 d. tvirtino, kad V. M. pažįsta geriau nei M. M., bet pas pastarąjį ginklo nematė, prieš jį parodymų nedavė, nes jo niekas to neprašė (t. 6 b. l. 62).

Minėto liudytojo parodymai, kad tarp apelianto ir L. K. santykiai po įvykio buvo įtempti, kad po to juos norėta pagerinti, kad 2004 metais V. M. pasiūlė L. K. 500 eurų, siekdamas pagerinti santykius, yra neverti, nes šis liudytojas minėtas aplinkybes sužinojo iš spaudos. Be to, 2005 m. rugsėjo 20 d. liudytojas parodė, kad L. K. nužudymas buvo suderintas su vadinamaisiais ,,Siginiais“, o 2006 metais, atsakydamas į apelianto klausimą, kokiomis aplinkybėmis jam tapo žinoma tokia informacija, jis parodė, kad taip nėra sakęs. Teisėjui priminus ankstesnius liudytojo parodymus, jis paaiškino, kad M. M. yra S.G. ,,dešinioji ranka“, todėl, jo manymu, viskas buvo suderinta su ,,Siginiais“ (t. 6 b. l. 63). Be to, liudytojas A. K. nurodė, kad, pasikėsinant į L. K., aktyviausias buvo apeliantas, tačiau paklaustas, kuo remdamasis jis taip teigia, tik nurodė, kad, jo pastebėjimu, jis visada buvo iniciatorius. Nuteistasis pastebi, kad A. K. jį apkalbėjo, nors nuo vaikystės buvo geri draugai. Šis liudytojas po jo suėmimo teismo posėdyje negalėjo atsakyti apeliantui į klausimą, kodėl jų santykiai pakito, ir tik tylėjo.

Apeliantas nesutinka ir su VSD Klaipėdos skyriaus pareigūno D. N. parodymais, kad tariamai M. M. teigė, jog apeliantas buvo pasikėsinimo į L. K. vykdytojas. Nuosprendyje nepaminėta, kad šis liudytojas nurodė ir tai, kad 2002 m. balandžio 24 d., jam kalbant su M. M. apie S. B. nužudymą, šis jam nurodė, kad S. B. nužudymo vykdytojas taip pat buvo V. M., nors vėliau buvo nustatyta, kad S. B. nužudymą įvykdė būtent M. M..

Apeliantas ginčija ir liudytojo S. G. parodymus. Nuosprendyje aptariami S. G. parodymai apie tai, kad Melnragėje pas asmenį pravarde ,,Šernas“ G. D. ir apeliantas atvažiavo pasikalbėti su J. C., kad buvo kalbama apie automobilius ir kad tarp J. C. ir apelianto kilo konfliktas. Tačiau liudytojas S. G. parodė ir tai, kad pokalbis vyko tarp G. D. ir J. C. (t. 6 b. l. 75). Be to, liudytojas S. G. parodė, kad jis kalbėjosi su L. K. apie apeliantą, bet jis nėra sakęs, kad pastarasis kėsinosi į L. K.. S. G. teigė, kad, jo žiniomis, apeliantas su L. K. susitikimuose nedalyvaudavo. Melnragės susitikimo metu J. C. apeliantą išvadino visokiais žodžiais ir tuo susitikimas baigėsi (t. 3 b. l. 110). Nuteistojo nuomone, tai, jog J. C. jam liepė netrukdyti ir grįžti į mašiną, neduoda pagrindo teigti, kad jis padarė nusikaltimą.

Nuteistasis tvirtina, kad nuosprendyje išdėstyti anonimiškumo statusą turinčio liudytojo „Petro“ parodymai neteisingi, atsirado tik antros apklausos metu ir buvo neteisėtai koreguojami.

Minėtas liudytojas teigė, kad, atimant mašinas iš Irmanto ir ,,Šerno“, dalyvavo apeliantas, G. D. bei kiti asmenys, kurių jis nepažįsta. Jie buvo sumušti ir mašinos atimtos dėl skolų. Tačiau liudytojas ,,Petras“ 2001 m. gegužės 11 d. parodė, kad prieš mėnesį iki pasikėsinimo iš L. K. draugo Irmanto automobilį pavogė arba pats nuteistasis, arba jo nurodymu kiti asmenys. Kiek vėliau, t. y. 2001 m. gegužės 30 d., jis parodė, kad G. D. nepažįsta (t. 2 b. l. 29). Šie liudytojo parodymai rodo, kad nuosprendyje esančius duomenis liudytojas sužinojo tik po 2001 metų, kadangi šiais metais byloje dar nebuvo žinomos Irmanto automobilio praradimo aplinkybės. Be to, byloje akivaizdžiai matosi, kad šio liudytojo parodymai buvo koreguojami prieš kiekvieną jo apklausą, todėl jais remtis nuosprendyje negalima.

Liudytojas ,,Petras“ teigė, kad Irmantas ir „Šernas“ pradėjo ieškoti draugų, kurie padėtų atgauti automobilius. Kiek jam žinoma, tokių susitikimų, kuriuose buvo reikalaujama grąžinti automobilius, buvo ne vienas. Visuose tuose susitikimuose būtent iš apelianto buvo reikalaujama grąžinti paimtus automobilius, bet jis atsisakydavo. Vis dėlto liudytojas ,,Petras“, duodamas parodymus 2001 metais, apie tai net neužsiminė, o iš bylos duomenų matosi, kad šioje parodymų dalyje apeliantas yra tapatinamas su G. D.. Todėl, apelianto manymu, šioje nuosprendžio dalyje yra išdėstyti neteisingi parodymai.

Liudytojas ,,Petras“ 2001 m. gegužės 11 d. nurodė, kad po vagystės L. K. paskambino apeliantui ir pasiūlė susitikti bei pasikalbėti dėl automobilio, o R. P. 2005 m. lapkričio 18 d. parodė, kad dėl automobilių pasikalbėti pasisiūlė J. C., kreipdamasis į G. D. (t. 3 b. l. 63). 2006 m. sausio 18 d. liudytojas S. G. parodė, kad jam su J. C. besisvečiuojant pas R. P. namuose atvažiavo G. D. ir J.C. su juo kalbėjosi. 2001 m. gegužės 11 d. ,,Petras“ parodė, kad, Melnragėje iš apelianto reikalaujant grąžinti pavogtą automobilį, šis prisipažino, kad automobilis pavogtas jo aplinkos žmonių dėl Irmanto negrąžintos skolos (t. 2 b. l. 54), nors byloje apklaustiesiems Melnragės susitikimo dalyviams nieko panašaus girdėti neteko.

Nuosprendyje nurodoma, kad po kelių dienų Irmantas pamatė savo automobilį ir turėdamas antrus raktus jį susigrąžino. Po to nuteistasis pradėjo ieškoti Irmanto, skambindavo jam telefonu ir reikalavo grąžinti automobilį, nes kitaip šis turės problemų. Nesutikdamas su šiais parodymais, nuteistasis atkreipia dėmesį į liudytojo I. N. 2003 m. gegužės 16 d. duotus parodymus, kad, jam susigrąžinus automobilį, po kiek laiko į namus paskambino G. D. ir liepdamas grąžinti automobilį nurodė, kad priešingu atveju jam gali baigtis blogai. Tokiu būdu liudytojas ,,Petras“ kaltino apeliantą dėl G. D. veiksmų. Be to, iš liudytojų S. G. bei I. N. parodymų seka, kad Irmantas savo automobilį pamatė visai kitoje miesto dalyje, Debreceno rajone prie G. D. namų.

Nuosprendyje nurodoma, kad liudytojui ,,Petrui“ buvo žinoma, jog L. K. pranešė apeliantui, kad automobilis yra pas Irmantą ir Irmantas nėra jam skolingas, prašė daugiau jam neskambinėti, tačiau 2001 m. gegužės 11 d. liudytojas ,,Petras“ teigė, kad L. K. apeliantui aiškino, kad Irmanto automobilis yra pas jį.

Be to, 2006 metais L. K. parodė, kad su apeliantu telefonu nėra kalbėjęs (t. 6 b. l. 69). 2006 m. sausio 18 d. S. G. parodė, kad L. K., siekdamas užtarti ,,Irmonį“ su ,,Šernu“, keletą kartų buvo susitikę su G. D., jo žiniomis, apeliantas nė viename iš tokių susitikimų nedalyvavo (t. 3 b. l. 110). Taigi iš to taip pat matyti, kad buvo bandoma įrodyti, jog apeliantas yra G. D., nes priešingu atveju neliktų motyvo, dėl kurio apeliantas būtų kėsinęsis į L. K..

Nuosprendyje taip pat nurodomi šio liudytojo parodymai apie tai, kad jam tariamai buvo žinoma, jog apeliantas pradėjo ieškoti, kur gyvena L. K.. Po tų pokalbių, kai buvo atsisakyta grąžinti automobilį, nuteistasis įsigijo pistoletą „TT“. Tuo metu jo ranka buvo sugipsuota ir jam teko girdėti apie tai, kad savo draugams apeliantas pasakojo, kad šovė į L. K., tačiau L. K. pasisekė, jog liko gyvas. Be to, 2007 m. sausio 19 d. liudytojas ,,Petras“ neatsakė į apelianto klausimus apie jo ir L. K. gyvenimo aplinkybes, parodė, kad apelianto draugų nepažinojo, kur L. K. gyveno 1997–1998 metais, jam nėra žinoma, jis žino, kad pirmąjį pusmetį, po 2001 m. paleidimo iš suėmimo, apeliantas nuomojo butą Šiaulių g. 5. Tačiau pats apeliantas tvirtina, kad 2001 m. birželio 1 d., paleistas iš suėmimo, buvo ligoninėje Klaipėdoje, o po to iškart išvyko į Vilnių, kur išsinuomojo butą 3 mėnesiams. Liudytojas ,,Petras“ parodė, kad jam teko girdėti apie tai, kad Melnragės susitikimo metu apeliantas buvo sugipsuota ranka. Tačiau iš liudytojų I. N. bei R. P. parodymų seka, kad Melnragės susitikimas vyko ne vėliau kaip 1999 m. vasario 23 d., o jo ranka buvo sugipsuota 1999 m. kovo 15 d. Visos šios aplinkybės patvirtina, kad liudytojas ,,Petras“ 1999 metais jo nepažinojo.

Nuteistasis nesutinka ir su kito anonimiškumo statusą turinčio liudytojo „Airidos“ parodymais.

Liudytojas ,,Airida“ teigė, kad vieną kartą po pasikėsinimo, kai L. K. išėjo iš ligoninės ir jie dalyvavo eilinėje puotoje, L. K. pasakė, kad jį peršovė apeliantas, o pasikėsinimo dieną jis pastarąjį atpažino. Tačiau iš liudytojų L. K., I. K., S. G., A. Š., A. K. parodymų matyti, kad L. K. nepažino jį užpuolusio žmogaus ir 1999 metais su apeliantu jokių kontaktų neturėjo. Be to, liudytojas ,,Airida“ 2001 m. gegužės 17 d. parodė, kad jam nėra žinomi asmenys, kurie dalyvavo išgertuvėse ir pokalbyje, kai L. K. tai pasakojo, todėl darytina išvada, kad jokios ,,puotos“ realybėje nebuvo, o tokie parodymai melagingi.

Liudytojas ,,Airida“ teigė, kad L. K. žinojo, jog į jį pasikėsino apeliantas dar jam esant ligoninėje, tačiau 2001 m. gegužės 17 d. ,,Airida“ tvirtino, kad L. K. apie tai žmonai pasakė po to, kai namuose perskaitė straipsnį apie V. M. sulaikymą (t. 2 b. l. 57).

Duodamas parodymus apie pasikėsinimo į L. K. motyvus, liudytojas „Airida“ darė tas pačias klaidas, kaip ir liudytojas „Petras“. Apeliantas mano, kad liudytojo ,,Airidos“ parodymai, duoti 2001 metų gegužės mėnesį, buvo koreguojami tų pačių asmenų, kurie 2001 metų parodymų tekstą sukūrė ir liudytojui „Petrui“. 2006 metais šiems asmenims pavyko sužinoti naujų aplinkybių ir apeliantas prašė, kad šie asmenys būtų apklausti jam pačiam tiesiogiai dalyvaujant jų apklausoje, tačiau toks prašymas nebuvo patenkintas.

Apeliantas pastebi, kad iš liudytojų I. N., R. P., M. M. ir „Petro“ parodymų galima būtų daryti išvadą, kad jis dalyvavo sumušant I. N. ir R. P. prie baro „Bolero“, tačiau nė vienas iš minėtų liudytojų negalėjo paaiškinti, ką apeliantas veikė prie šio baro.

Nuteistojo nuomone, aiškinantis automobilių grąžinimo ir byloje aptariamo susitikimo Melnragėje aplinkybes, reikėtų aptarti G. D., o ne jo veiksmus. Liudytojas „Petras“ teigė matęs apeliantą vairavus I. N. automobilį, tačiau dėl šios dalies objektyvesni yra liudytojo S. G. parodymai, kuris 2006 m. sausio 18 d. teigė, kad iš ,,Irmonio“ atimtu automobiliu naudojosi G. D.. Be to, ir I. N. nurodė, kad jam grasino būtent G. D. (t. 3 b. l. 110).

Nuteistasis pabrėžia, kad byloje esantys parodymai apie tai, kad L. K. sakė, jog į jį šovė būtent apeliantas, nėra patvirtinti. L. K. artimas draugas S. G. parodė, kad L. K. apie tai nėra minėjęs, be to, tai patvirtino ir liudytojai I. K. ir A. K. bei slapto sekimo medžiaga.

Teismas pažymėjo apelianto parodymus, kad šioje byloje apklaustų liudytojų, kuriems taikomas anonimiškumas, parodymais negalima vadovautis, nes jie buvo duoti dėl ikiteisminio tyrimo pareigūnų įtakos, ir atkreipė dėmesį į tai, kad minėti liudytojai ikiteisminio tyrimo metu buvo apklausti dar 2001 metais, kai nebuvo gauti nei liudytojo M. M., nei liudytojo A. K. parodymai. Nuteistasis tvirtina, kad 2001 metais tiek liudytojas ,,Petras“, tiek liudytojas ,,Airida“ davė parodymus apie vagystes ir savo paskutiniajame žodyje nurodė aplinkybes, dėl kurių susiformavo šių liudytojų perpasakoti parodymai, kurie iš tikrųjų nėra susiję su liudytojų A. K. bei M. M. parodymais.

Teismo posėdyje nagrinėjant bylą apeliacine tvarka nuteistasis V. M. ir jo gynėjas prašo nuteistojo skundą tenkinti, o prokurorė – atmesti.

Nuteistojo V. M. apeliacinis skundas atmestinas.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą ir ištyrusi byloje surinktus įrodymus, konstatuoja, kad Klaipėdos apygardos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, tinkamai įvertino byloje esančius įrodymus ir jais remdamasis padarė teisingas išvadas dėl nusikalstamos veikos aplinkybių, baudžiamojo įstatymo taikymo, nuteistojo kaltės bei jam paskirtos bausmės dydžio.

Visų pirma, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu, nuteistasis tvirtina, kad bylą pirmosios instancijos teisme nagrinėjęs teismas buvo šališkas.

Dalis šį teiginį pagrindžiančių skundo argumentų susiję su tuo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atmetė atskirus nuteistojo prašymus.

Nuteistasis nurodo, kad teismas nepagrįstai atmetė apelianto prašymą nušalinti prokurorą M. N., tačiau kolegija pastebi, kad toks prašymas buvo išspręstas 2006 m. liepos 11 d. nutartimi, kurioje teismas nurodė labai konkrečius ir pagrįstus prašymo atmetimo motyvus (t. 5 b. l. 78). Nuteistasis abejojo anonimiškumo statusą turinčių liudytojų parodymais, todėl prašė šiuos liudytojus apklausti tiesiogiai kito Lietuvos teismo patalpose, tačiau apygardos teismas, siekdamas atlikti savo pareigą ir išnagrinėti bylą per įmanomai trumpiausią laiko tarpą, turėjo teisę atmesti tokį prašymą imdamasis priemonių, kad byloje būtų užtikrintos kaltinamojo teisės, kad anonimiškumo statusą turintys liudytojai būtų apklausti itin išsamiai ir įstatymo nustatyta tvarka, sudarant galimybes nuteistajam užduoti visus norimus klausimus. Pažymėtina, kad teismas, atsižvelgdamas į nuteistojo prašymus, liudytoją „Airidą“ apklausė du kartus, o liudytoją „Petrą“ – net 4 kartus, t. y. tol, kol klausimų šiems liudytojams nebeliko ir daugiau papildyti įrodymų tyrimo nuteistasis neprašė (t. 6 b. l. 88; 89; 97; 98-99; 101; 110-111).

Teismo šališkumą nuteistasis įžvelgė ir atsisakyme apklausti specialistą, galintį paaiškinti telekomunikacijų tinklais perduodamos informacijos gavimo ypatumus, nors 2006 m. rugsėjo 1 d. vykusiame teismo posėdyje buvo išsiaiškinta, kad telekomunikacijų bendrovės nesaugo atitinkamos informacijos ilgiau nei šešis mėnesius. Be to, tiriant šias aplinkybes, buvo apklaustas liudytojas V. T., kuris, atsakydamas į kaltinamojo ir teismo klausimus, paaiškino, kokiomis aplinkybėmis buvo atliekama telekomunikacijų tinklais perduodamos informacijos kontrolė (t. 6 b. l. 128-131).

Nuteistasis prašė atlikti eksperimentą ir išsiaiškinti, ar jam inkriminuotus veiksmus galėtų padaryti žmogus su sugipsuota ranka. Atitinkamas prašymas buvo svarstytas tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme, tačiau jo atmetimas nekelia abejonių dėl teismo nešališkumo, nes atlikti eksperimentą galima ne visais atvejais dėl nepakartojamų aplinkybių, individualių asmens savybių ir pan. Šiuo atveju atkurti pakankamai sparčią įvykių eigą, įvykio vietą, šaudymą judant ir į bėgantį asmenį, nuteistojo sveikatos būklę ir individualias nuteistojo V. M. savybes, susijusias su ginklo valdymo technika, būtų ne itin sunku. Esant tokiai situacijai, minėtas aplinkybes teismas turi nustatyti, įvertindamas kitus byloje surinktus įrodymus.

Nuteistasis abejojo teismo nešališkumu ir todėl, kad, po pirmojo teisiamojo posėdžio padarius pertrauką, jos metu teisiamojo posėdžio protokole buvo pataisyti prokuroro M. N. žodžiai dėl apelianto pateiktų prašymų (t. 5 b. l. 80), o išnagrinėjus pateiktas pastabas dėl teisiamojo posėdžio protokolo, nustatyta, kad atitinkama pastaba yra nepagrįsta. Apelianto nurodytoje protokolo dalyje iš tiesų buvo padarytos korekcijos, tačiau jos niekaip neturėjo įtakos ir neiškreipė prokuroro išreikštos pozicijos, susijusios su nuteistojo prašymu, pareikštu teismui dėl tiesioginės anonimiškumo statusą turinčių liudytojų apklausos. Šiuo atveju prokuroras neprieštaravo BPK 282 straipsnio 2 dalyje numatytai apklausai, jei teismas būtų turėjęs reikiamą techninę įrangą, o jos nesant, išsakė savo nuomonę dėl šių liudytojų apklausos BPK 282 straipsnio 3 dalyje nustatyta tvarka.

Pasak nuteistojo, teismo šališkumą patvirtina ir tai, kad teisiamojo posėdžio protokole buvo netinkamai užfiksuota apelianto gynėjo baigiamoji kalba, nors 2007 m. sausio 29 d. vykusio teisiamojo posėdžio metu teismo posėdžio sekretorė darė garso įrašą. Kolegija pastebi, kad byloje nėra jokių duomenų apie teisiamojo posėdžio metu darytą ištisinį posėdžio garso įrašą. Teismas patenkino nuteistojo prašymą ir darė tik liudytojo M. M. parodymų garso įrašą (t. 5 b. l. 80), be to, teismo posėdžio sekretorius neprivalo pažodžiui užfiksuoti atskirų proceso dalyvių pasisakymų.

Kolegija neįžvelgia teismo šališkumo ir svarstydama nuteistojo pastabas dėl teisiamojo posėdžio protokolo. 2007 m. balandžio 12 d. nutartimi teismas tinkamai išsprendė šį klausimą ir dalį pastabų pripažino teisingomis bei pagrįstai atsisakė pridėti prie bylos apelianto apklausos garso įrašą, nes tokio įrašo teismas nedarė (t. 7 b. l. 21–22). Kolegija pastebi, kad teismo posėdžio sekretoriaus veiksmai darant savavališką garso įrašą, jei taip iš tiesų buvo, gali būti tiriami ir vertinami nebent vidinio teismo administravimo tvarka, tačiau net ir pasitvirtinus, jog toks įrašas buvo daromas, jis negalėtų būti pridėtas prie bylos.

Apelianto teigimu, teismas netinkamai ištyrė bylos aplinkybes ir neišdėstė motyvų, kuriais vadovaudamasis atmetė kitus byloje esančius įrodymus. Šiuo aspektu teisėjų kolegija pastebi, kad teismo nuosprendžio aprašomojoje dalyje teismas iš tiesų privalo nurodyti motyvus, kuriais vadovaudamasis atmeta byloje esančius įrodymus, tačiau to negalima suprasti kaip reikalavimo pateikti detalų atsakymą į kiekvieną bet kurio liudytojo ar kito proceso dalyvio nurodytą aplinkybę, net jei ji neesminė arba tik netiesiogiai apibūdina įvykio aplinkybes. Panašiais atvejais gali pakakti pasisakyti dėl bendro tam tikro proceso dalyvio parodymų ar jų dalies vertinimo, plačiau aptarti tam tikrą aplinkybę patvirtinančius arba paneigiančius tiesioginius įrodymus visų kitų įrodymų kontekste ir nebūtinai analizuoti visus kitus su šia aplinkybe susijusius duomenis, jei tai nėra būtina arba šie argumentai būtų pertekliniai ir pan. Šiuo atveju pažymėtina Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencija, kurioje sakoma, kad Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalis įpareigoja teismą motyvuoti savo sprendimą, bet ši pareiga neturėtų būti aiškinama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Šios pareigos apimtis gali keistis priklausomai nuo teismo sprendimo pobūdžio. Klausimas, ar teismas įvykdė iš Konvencijos 6 straipsnio 1 dalies išplaukiančią pareigą motyvuoti teismo sprendimą, gali būti analizuojamas tik visų bylos aplinkybių kontekste (Georgiadis prieš Graikiją, pareiškimo Nr. 21522/93, 1997 m. gegužės 29 d. sprendimas). Tokiu aiškinimu pagrįstas pirmosios instancijos teismo nuosprendžio motyvuojamosios dalies ir su tuo susijusių nuteistojo apeliacinio skundo argumentų vertinimas neleidžia konstatuoti, kad pirmosios instancijos teismas nepakankamai motyvavo savo sprendimą.

Pirmosios instancijos teismas, pripažindamas V. M. kaltu dėl pasikėsinimo nužudyti L. K., jo kaltę grindė liudytojų A. Š., M. M., R. P., I. N., A. K., D. N., S. G. parodymais, taip pat anonimiškumo statusą turinčių liudytojų „Petro“ ir „Airidos“ parodymais, nukentėjusiojo L. K. parodymais, byloje užfiksuotais liudytojos A. Š. ir nukentėjusiojo L. K. pokalbiais, L. K. teismo medicinos ekspertizės aktu ir kitais byloje surinktais duomenimis, kuriuos teismas pripažino įrodymais ir išdėstė apkaltinamajame teismo nuosprendyje.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pastebi, kad šioje byloje liudytojų parodymus pirmosios instancijos teismas vertino itin atidžiai ir atsargiai, gretindamas juos tarpusavyje ir jų visumą, nes daugelis byloje apklaustų asmenų artimai bendravo su nuteistuoju ar nukentėjusiuoju, dalis iš jų yra bausti už nusikalstamas veikas arba ir šiuo metu dėl jų vyksta baudžiamieji procesai.

Bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme, taip pat ir apeliacinio proceso metu nuteistasis neneigė buvęs įvykio vietoje, tačiau tvirtino, kad nusikalstamus veiksmus atliko ne jis, o tądien kartu su juo buvęs liudytojas M. M.. V. M. nurodo, kad būtent M. M. jam paskambino ir pasakė, kad turi sutvarkyti reikalą, o jis neva turės pasaugoti aplinką. Apeliantas dar mašinoje matė M. M. ginklą ir iš baimės vykdė visus jo nurodymus. Beeinant prie namo, M. M. padavė jam kepurę, nupjovė šakelių, o priėjus prie nukentėjusiojo namo, liepė stebėti aplinką. Apeliantas galvojo, kaip pasišalinti iš įvykio vietos ir pasitaikius progai tą padarė, tačiau, pamatęs policiją, sugrįžo apie tai perspėti M. M.. Tai padarius, M. M. suvyniojo ginklą ir pabėgo į rūsį. Tuo pat metu į namą įėjo moteris, kuri pastebėjo jį stovintį laiptinėje. Kai ji nuėjo, nuteistasis pasiūlė M. M. pasitraukti, tačiau M. M. paprašė palaukti jo Pušyno gatvėje. Kitą dieną, sugrįžęs iš Panevėžio, sužinojo, kad buvo pasikėsinta į L. K..

Kolegija pastebi, kad tokius parodymus nuteistasis davė tik teisminio nagrinėjimo metu ir tik susipažinęs su byloje esančiais įrodymais, nors ikiteisminio tyrimo metu, duodamas parodymus prokurorui, rašydamas parodymus savarankiškai, taip pat sprendžiant suėmimo klausimą teisme, apie bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme ir apeliacine tvarka nurodytas aplinkybes neminėjo.

Teisminio nagrinėjimo metu nukentėjusysis L. K. tvirtino, kad įvykio vietoje viskas vyko labai greitai, kad jis nepažino žmogaus, kuris jį vijosi ir šaudė, taip pat negalėjo nurodyti, ar į jį šaudęs žmogus ginklą laikė viena, ar dviem rankom.

Apeliacinio proceso metu buvo prašoma dar kartą įvertinti tuojau pat po įvykio nukentėjusiojo papasakotas aplinkybes, nes tuo metu nukentėjusysis turėjo būti visiškai nuoširdus ir nesuinteresuotas dar nesančios bylos baigtimi. Tenkindamas tokį prašymą, teismas raštu kreipėsi į Klaipėdos greitosios medicinos pagalbos stoties vyr. gydytoją, tačiau gautame atsakyme buvo teigiama tik tiek, kad pagal turimus duomenis nukentėjusysis L. K. į ligoninę buvo pristatytas šoko būsenos, o iškviesti gydytojai jokios smulkesnės informacijos apie įvykį neprisimena (t. 7 b. l. 97). Kolegija pastebi ir tai, kad iš teismo medicinos ekspertizės akto matyti, jog tuojau pat po įvykio nukentėjusysis į jokius klausimus neatsakinėjo (t. 1 b. l. 50-53).

Pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai neabejojo ypatingą reikšmę byloje turinčios liudytojos A. Š. parodymais. Liudytoja A. Š. teigė, kad įvykio dieną, grįžusi namo, laiptinėje pamatė pašalinį žmogų, kurį vėliau įstatymo nustatyta tvarka atpažino kaip V. M.. Šis stovėjo laiptinės apačioje, prie įėjimo durų, ir laikė puokštę šakelių, kuriomis buvo šiek tiek prisidengęs veidą. Ji nuėjo namo, o po kurio laiko laiptinėje pasigirdo šūviai. Kiek vėliau po įvykio nuteistąjį ji buvo dar kartą sutikusi jų namo laiptinėje. Jis buvo dar su vienu vyru, stovėjo 2 aukšte, kuriame gyvena L. K., ir rūkė. Su L. K. apie įvykį yra daug kartų kalbėję. L. K. yra jai sakęs, kad dėl įvykio suėmė V. M.. L. K. yra klausęs jos, ar ji negalėtų pakeisti parodymus. Jam atsakė, kad to padaryti neįmanoma, nes parodymus jau davė, o V. M. atpažino. Suprato, kad pats L. K. nori, jog ji pakeistų parodymus.

Apeliacinio proceso metu nuteistasis tvirtino, kad liudytojos A. Š. parodymais teismas neturėtų remtis, nes būdama teisėsaugos pareigūnų paveikta ir jų įtakojama ji nuolat provokavo nukentėjusįjį L. K. kalbėti apie bandymus pakeisti savo parodymus nuteistojo V. M. naudai. Analizuodamas byloje užfiksuotus nukentėjusiojo L. K. ir liudytojos A. Š. pokalbius, nuteistasis iš esmės teigia, kad susitikimus nukentėjusiojo namuose sąmoningai inicijuodavo liudytoja A. Š., kad ji ignoravo susitikimus kitur nei namuose, kad būtent ji pradėdavo pokalbius apie parodymų keitimą, kad visi byloje užfiksuoti pokalbiai buvo iš anksto apgalvota provokacija, siekiant sukompromituoti apeliantą.

Teisėjų kolegija išsamiai ištyrė byloje esančius nukentėjusiojo ir liudytojos A. Š. pokalbius, jų laiką, evoliuciją ir aplinkybes, kurioms susiklosčius jie vykdavo, bei nustatė, kad nuteistojo nurodomi argumentai ir cituojamos pokalbių vietos neatitiko pokalbių konteksto ir realios situacijos. Štai iš pirmojo užfiksuoto pokalbio, kuris iš tiesų vyko A. Š. namuose 2005 m. vasario 11 d., matyti, kad, liudytojai A. Š. nukrypus nuo pokalbio apie bylos aplinkybes, nukentėjusysis L. K. grąžina pokalbį prie šios temos, pats aiškina, kokia yra situacija tuo metu, kokius veiksmus atlieka pareigūnai, kuo domisi, kas duoda parodymus apie bylos aplinkybes ir kaip jis vertina įvykio aplinkybes. Štai pačioje pokalbio pradžioje liudytoja net kelis kartus pertraukia nukentėjusįjį, sveikindama ir kalbėdama apie jų gimtadienius, tačiau nukentėjusysis grįžta prie pokalbio apie bylos eigą, teigdamas, kad: „<...> situacija yra tokia, jie nuvažiavo, atsivežė tą. Jisai viską rodo, kad jisai stovėjo, per langelį matė, sako Valdelis buvo viduje, kad jisai šaudė. Jisai atėjo ar atvažiavo, atėjo ar atvažiavo. Tipo jis matė, kad aš bėgau.“ Toliau tęsdamas nukentėjusysis taria: „<...> man, aš taip ir taip žmogaus nenoriu pažinti, nes aš neįsitikinęs, ar tikrai Valdelis šaudė ar tasai šaudė. Gal jei ten ir abu du buvo. Iš viso man nenaudinga yra, kad Valdelis sės, nenaudinga man. Bet dabar yra tavo parodymai duoti...“, o A. Š. į tai atsako: „Geležiniai“ (t. 2 b. l. 165). Šio pokalbio metu nukentėjusysis daugelį kartų tiesiogiai pataria kokius parodymus reikėtų duoti: „Bet jeigu sakau būtų akistata, <...> tu galėtum jau taip pasakyt, kad praėjo septyni metai aš nebegaliu pasakyt a tas žmogus čia buvo ar ne. Tada aš parodžiau į ką buvo panašus, dabar aš nežinau“; „neužpjauk, kad tikrai taip, kad aš tikrai įsitikinusi esu, kad tikrai taip buvo, tu argumentuok, kad praėjo daug laiko“; „<...> šiai dienai sakyk aš nežinau kaip atpažinti, praėjo septyneri metai“ ir t. t. Iš šių pokalbių matyti, kad A. Š. nenori atsisakyti padėti nukentėjusiajam, bet taip pat supranta, kad, keisdama parodymus, gali būti patraukta atsakomybėn, todėl nežino, kaip elgtis, kokius parodymus toliau duoti ir jaudinasi dėl susidariusios situacijos, gailėdamasi, jog apskritai matė įvykį. Iš pokalbių turinio matyti, kad nukentėjusysis žinojo apie byloje duodamus M. M. parodymus, taip pat parodymų patikrinimą vietoje, kad jis bendravo su V. M., kad nuolat bandė patarti, kokius parodymus duoti, kad nenukentėtų dėl melagingų parodymų, todėl visiškai logiška, kad liudytoja iš tiesų savo iniciatyva skambino L. K. ir klausė, kaip elgtis. Be to, iš jau minėtų pokalbių matyti ir tai, kad po jos apklausų, A. Š. buvo įsitikinusi, jog nukentėjusysis duoda V. M. kaltinančius parodymus, kas visiškai prieštaravo A. Š. ir L. K. pokalbiams bei nukentėjusiojo pažadams. Tokioje situacijoje, nežinodama kaip elgtis ir nesulaukdama nukentėjusiojo skambučio, A. Š. iš tiesų aktyviai ieškojo nukentėjusiojo, tačiau, priešingai nei teigia nuteistasis, ji nebandė pokalbių organizuoti jos namuose, kur tariamai jai žinant buvo daromas garso įrašas. Štai 2005 m. vasario 3 d. pokalbio metu ji nurodo nukentėjusiajam: „Klausyk, man tavęs šitaip reikėjo sutikti, aš visai prie jūsų namų buvau, o tavęs nebuvo.“ (t. 3 b. l. 31) Kitame pokalbyje, kalbant apie esminių parodymų byloje pakeitimą ir būtinybę viską suderinti iki detalių, liudytoja pasako, kad telefonu to daryti negalima, o nukentėjusysis siūlo susitikti mieste ir pažada paskambinti (t. 3 b. l. 35-36).

Atsižvelgdamas į visa tai, teismas atmeta nuteistojo teiginius, kad liudytoja A. Š. provokavo nukentėjusįjį L. K. kalbėti apie jos parodymų pakeitimą. ir neįžvelgia jokio pagrindo abejoti jos parodymais teisme, kurių metu patvirtino savo pirminius parodymus ir kalbėjo nuoširdžiai, jau žinodama apie ikiteisminio tyrimo metu darytus pokalbių įrašus ir svarstytus ketinimus keisti parodymus.

Jau minėti bylos duomenys paliudija ir tai, kad šioje byloje nukentėjusysis L. K. buvo suinteresuotas jos tyrimu, eiga ir baigtimi. Todėl teismas negali remtis nukentėjusiojo parodymais dėl tų aplinkybių, kurių nepatvirtina kiti byloje surinkti ir jokių abejonių nekeliantys įrodymai. Atsižvelgdamas į tai, teismas kritiškai vertina nuteistojo apeliaciniame skunde nurodomus nukentėjusiojo parodymus apie jų gerus santykius, apie tai, kad po pasikėsinimo jie nebuvo susitikę ir kt., nes šių parodymų ne tik nepatvirtina, bet juos netgi paneigia kiti byloje surinkti įrodymai (liudytojos A. Š. parodymai, byloje užfiksuoti pokalbiai tarp liudytojos A. Š. ir L. K.).

Nuteistasis kategoriškai neigia ir jį kaltinančius liudytojo M. M. parodymus, kuriais pastarasis pripažino kartu su V. M. buvęs įvykio vietoje, ją saugojęs tuo metu, kai V. M. laukė nukentėjusiojo L. K., bei matęs į nukentėjusįjį L. K. šaudžiusį nuteistąjį V. M..

Tiek nuteistasis V. M., tiek liudytojas M. M. neneigia buvę įvykio vietoje, tačiau skirtingai pasakoja atvykimo į įvykio vietą aplinkybes, kiekvieno vaidmenį įvykio vietoje ir po to, kai buvo pasikėsinta į nukentėjusįjį.

Liudytojas M. M. parodė, kad įvykio dieną, apie 7.30 val., paskambino V. M. ir paklausė, ar gali jį pavežti. Jiems susitikus, V. M. rodė kelią ir taip jie nuvažiavo prie tuberkuliozės dispanserio ligoninės kiemo, kur, sakė, reikės kažką sutvarkyti. Tuo metu M. M. galvojo, kad reikės kažkam pagrasinti, galbūt suduoti ar pagąsdinti, nes taip buvo ir anksčiau. Priėjus prie namo, kuriame, kaip vėliau paaiškėjo, gyveno L. K., V. M. jam liepė palaukti lauke. V. M. įėjo į namą. Po vienos ar pusantros valandos V. M. išėjo iš laiptinės ir nusiskynė kačiukų šakelių nuo šalia namo augančių krūmelių. Tada jis vėl įėjo atgal į laiptinę. Praėjo dar viena valanda ir jis nusprendė eiti pažiūrėti, kur yra V. M.. Atidaręs laiptinės duris, pamatė V. M., iškėlusį ranką su pistoletu ir šaudantį, bei pamatė žmogų, nubėgantį į viršų. V. M. iššovė 4 ar 5 kartus. Ginklą laikė viena ranka. Uždarius duris, iškart išėjo ir V. M.. Paklausė V. M., kas buvo, o jis atsakė, kad jį tas žmogus norėjo „pavaryti“. Pasuko pro parką, įsėdo į jo automobilį ir pradėjo važiuoti. Matė, kad V. M. buvo sugipsuoti keli vienos rankos pirštai. Važiuodamas jis išsitraukė „TT“ markės pistoletą. Kitą rytą laikraštyje perskaitė, kad nukentėjo L. K..

Apeliacinės instancijos teismas visiškai sutinka su apygardos teismo nuosprendyje išdėstyta pozicija dėl itin atsargaus šio liudytojo parodymų vertinimo, juolab kad byloje yra duomenų apie pastarojo parodymų nenuoširdumą ir polinkį apkalbėti kitus asmenis (liudytojų R. Š., A. D. parodymai, psichiatrinės ekspertizės aktas, taip pat ir nuteistojo V. M. parodymai bei apeliacinio skundo argumentai), todėl kolegija jo parodymais gali vadovautis tik tuo atveju ir tokia apimtimi, kiek juos patvirtina ir kiti teismui abejonių nekeliantys įrodymai. Be to, teismas pastebi, kad byloje nebuvo remiamasi jokiais byloje nesančiais M. M. parodymais, kurie tariamai užfiksuoti garso įraše, bet nėra byloje.

Gretinant tarpusavyje nuteistojo V. M., liudytojos A. Š., liudytojo M. M. parodymus, įvykio vietos apžiūros protokolą, taip pat nukentėjusiojo parodymus, teismas nemato pagrindo kitaip vertinti faktinių įvykio aplinkybių, nei jas įvertino pirmosios instancijos teismas.

Visų pirma, pastebėtina, kad nukentėjusiojo namo laiptinėje, prie įėjimo durų, liudytoja A. Š. pastebėjo vyriškį, kurį duodama parodymus labai detaliai apibūdino, o vėliau ir kategoriškai atpažino kaip V. M. (t. 1 b. l. 79-80; 111-114). Kaip jau minėta, liudytoja atkreipė dėmesį į tai, kad nuteistasis buvo su kepure, o rankose laikė šakeles, kuriomis šiek tiek prisidengė savo veidą. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad liudytoja nuteistąjį matė prie laiptinės durų ir iš labai arti, o lipdama į trečią aukštą, kuriame yra jos butas, daugiau laiptinėje nieko nematė ir nesutiko. Iš byloje esančio įvykio vietos apžiūros protokolo matyti, kad minėtas namas yra trijų aukštų ir jei laiptinėje būtų buvęs dar vienas asmuo, liudytoja A. Š. jį taip pat būtų pastebėjusi.

Liudytojas M. M. teigia, kad tuo metu, kai V. M. buvo laiptinėje, jis buvo kieme, vaikštinėjo pirmyn atgal ir prie kito namo laiptinės, o tai iš esmės atitinka teismo objektyviais pripažįstamus A. Š. parodymus. Kolegija pastebi, kad tokius parodymus liudytojai A. Š. ir M. M. davė dar ikiteisminio tyrimo metu, o nuteistasis V. M. prisipažino, kad buvo įvykio vietoje tik teisminio nagrinėjimo metu ir jau po šių liudytojų parodymų tyrimo, t. y. žinodamas tiek A. Š., tiek M. M. parodymus.

Nuteistasis teismui tvirtino, kad tuo metu, kai jį matė liudytoja A. Š., liudytojas M. M. buvo pasislėpęs sandėliuke, nes prieš tai nuteistasis buvo išėjęs, pamatęs policiją ir sugrįžęs apie tai įspėti M. M.. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos įsitikinimu, tikint nuteistojo V. M. parodymais ir atmetant M. M. parodymus, tolesnė įvykių eiga tampa visiškai nelogiška ir nepaaiškinama, nes po to, kai V. M. tariamai pamatė policiją, beje, ne šalia namo, o jau perėjęs geležinkelio bėgius ir beeidamas link Viršutinės gatvės, ir apie tai įspėjo M. M., į nukentėjusįjį dar nebuvo pasikėsinta, todėl M. M. nebuvo būtinybės staiga slėptis sandėliuke, juolab paliekant V. M. ir toliau stovėti laiptinėje. Dar labiau nelogiška būtų tai, jog, esant tokiai situacijai, M. M., būdamas išsigandęs policijos, apsigalvotų ir vis dėlto pasikėsintų į L. K.. Kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai atkreipė dėmesį ir į tai, kad, pagal nuteistojo V. M. parodymus, jis turėjo atlikti saugotojo vaidmenį, tačiau tokiu atveju visiškai nelogiška ir nesuprantama, kam apeliantas slėpė savo veidą krūmo šakelėmis.

Kolegija atkreipia dėmesį ir į tai, kad tikint visais nuteistojo parodymais jau minėtas krūmų šakeles jam padavė liudytojas M. M. gerokai anksčiau, jiems kartu beeinant prie nukentėjusiojo namo, todėl šias šakeles, remiantis jo paties parodymais, jis turėjo laikyti rankose ne tik stebėdamas aplinką, bet ir po to, kai ją paliko, pamatė policijos pareigūnus ir vėl sugrįžo į nukentėjusiojo namo laiptinę. Šiuo atveju visiškai nepaaiškinama, kam nuteistajam reikėjo laikyti ir nešiotis tariamai M. M. įduotas krūmų šakeles tokį ilgą laiko tarpą ir tuomet, kai jos visiškai nebuvo reikalingos.

Vertinant nuteistojo V. M. parodymus, pastebėtina ir tai, kad jis teigė labai bijojęs M. M. ir niekaip negalėjo atisakyti vykdyti jo nurodymų, taip pat bijojo duoti parodymus ir taip sukelti pavojų sau bei artimiesiems, tačiau apeliacinio proceso metu, pasakodamas apie, jo teigimu, visiškai analogišką nusikaltimą prieš S. B., nurodė, kad atsisakė dalyvauti nusikaltime ir išvyko namo, kai tik pamatė M. M. ginklą ir suprato, kad jis nori padaryti nusikaltimą. Vėlgi, tikint tokiais nuteistojo parodymais, apeliantas ir šiuo atveju laisva valia galėjo atsisakyti daryti tai, ko prašė M. M., tačiau, kaip pats tvirtino, jo labai bijojo, ieškojo progos ir pan.

Analizuodama jau aptartas aplinkybes, susijusias su įvykių raida dar iki šūvių į nukentėjusįjį, kolegija visiškai supranta liudytojo M. M. parodymus, kurie ne tik logiškai paaiškina visą įvykių eigą, bet ir atitinka kitus byloje surinktus įrodymus, taip pat ir jau minėtos liudytojos A. Š. parodymus. Liudytojas M. M. atvežė nuteistąjį V. M. į įvykio vietą, atlikdamas įvykio vietos saugotojo vaidmenį, ir nebijodamas būti atpažintas vaikščiojo prie įvykio vietos, laukė V. M., pamatė, kaip jis išėjo į lauką ir nusiskynė greta namo augančio krūmo šakelių, o po ilgo laukimo nusprendė pažiūrėti, kur yra V. M., ir pamatė jį šaudantį į nukentėjusįjį L. K..

Kolegija įvertino nuteistojo V. M. apeliaciniame skunde ir teismo posėdžio metu nurodytus M. M. parodymus, kuriuose nuteistasis įžvelgė prieštaravimų bei netikslumų ir kurių dalis tik netiesiogiai susisiję su nusikalstamos veikos aplinkybėmis arba visiškai nesusiję su įvykių eiga, tačiau pastebi, kad faktinėms bylos aplinkybėms nustatyti svarbūs prieštaravimai teisminio nagrinėjimo metu buvo pašalinti, o M. M. prisipažinime ir teisminio nagrinėjimo metu duoti parodymai ar itin smulkios ir skirtingai nurodytos įvykių detalės nesiskiria iš esmės ir tiek, kad paneigtų nuosekliai duotus M. M. parodymus apie esmines nusikaltimo aplinkybes. Be to, pažymėtina ir tai, kad šioje byloje liudytojo M. M., taip pat ir visų kitų asmenų parodymai buvo vertinami, atsižvelgiant į tai, kad daugelis iš jų buvo duoti praėjus labai ilgam laikui nuo pasikėsinimo į nukentėjusįjį dienos, todėl kai kurios smulkios detalės galėjo būti nurodytos nevisiškai tiksliai.

Nuteistasis neigia aplinkybę, jog jis galėjo prie nukentėjusiojo namo nusiskinti šakelių, nes nurodomas krūmas ten neaugo. Pirmosios instancijos teismas ėmėsi visų įmanomų priemonių, kad ši aplinkybė būtų išsamiai ir objektyviai ištirta ir jokių prieštaravimų neliktų. Tiek pirmosios instancijos teisme, tiek apeliacinio proceso metu buvo atidžiai peržiūrėtas liudytojo M. M. parodymų patikrinimo vietoje vaizdo įrašas, iš kurio matyti, kad, praėjus daugiau nei penkeriems metams nuo įvykio, vieta tarp (duomenys neskelbtini) namų yra pasikeitusi, kad buvo atliekami statybos darbai, kad M. M. nurodytoje vietoje nei medžių, nei krūmų nėra. Tačiau kolegija pastebi, kad byloje buvo gauta savivaldybės informacija ir topografinio planšeto ištrauka, kurioje pažymėta lapuočio medžio vieta, nors vėliau darytame vaizdo įraše ir toje pačioje vietoje, kuri atitinka M. M. nurodytą vietą, jo nėra (t. 6 b. l. 115-117).

Vertindama byloje surinktus duomenis apie jau minėtų šakelių įsigijimą ir analizuodama nuteistojo apeliacinio skundo argumentus, kolegija pastebi, kad byloje iš tiesų nepakanka duomenų padaryti išvadą, jog nuteistasis V. M. minėtas krūmų šakeles nusipjovė gerokai vėliau pas save surastu peiliu, tačiau ši aplinkybė nėra esminė ir tai nepaneigia nei liudytojo M. M. parodymų, nei aplinkybės, kad būtent V. M. įgijo ir turėjo minėtas šakeles bei bandė jomis prisidengti savo veidą.

Tiriant M. M. parodymus, nuteistasis atkreipė dėmesį ir į tai, kad liudytojas matė įvykio vietoje 190 cm ūgio žmogų, kurį įvardijo R. Š., nors iš liudytojo buvimo vietos minėto asmens ūgio nustatyti nebuvo galima, nes parodymų patikrinimo vietos vaizdo įraše matomas bortas uždengia pusę žmogaus. Kolegija pastebi, jog teisme M. M. šias aplinkybes papildomai paaiškino ir patikslino, kad žmogaus ūgį galėjo įvertinti pagal kitus objektus ir paprastai dviejų metrų aukštyje esančią staktą (t. 5. b. l. 154-155).

Nuteistasis V. M. atkreipė teismo dėmesį ir į liudytojo M. M. parodymus apie ginklo laikymo bei šaudymo į nukentėjusįjį aplinkybes, teigdamas, kad pradžioje M. M. tvirtino, kad nuteistasis šaudė dviem rankomis, o vėliau viena, kad ikiteisminio tyrimo metu buvo užduotas menantis klausimas: „Ar jūs tiksliai atsimenate, kad V. M. buvo sugipsuota dešinė ranka?“ Atsakant į šiuos nuteistojo argumentus, galima pastebėti, kad liudytojas M. M. jau savo nuoširdžiame prisipažinime teigė, kad V. M. šaudė viena ranka, o kitoje laikė krūmų šakeles (t. 3 b. l. 143). Apelianto nurodytos apklausos metu, dar iki minimo prokuroro klausimo, liudytojas M. M. nurodė, kad apeliantas šaudė kaire ranka, o šakeles laikė dešinėje, todėl patikslinančio klausimo šiuo atveju laikyti menančiu negalima (t. 3 b. l. 147-149). Kolegija pastebi, kad dėl ginklo laikymo aplinkybių liudytojas M. M. buvo detaliai apklausiamas ir teisme, tačiau paaiškėjo, kad M. M. negali tiksliai prisiminti, kurioje rankoje V. M. laikė ginklą, tik kategoriškai tvirtino, kad nuteistasis šaudė viena ranka, o gipsas jam netrukdė nei šaudyti, nei užtaisyti ginklo. Būtent iš šių teisminio nagrinėjimo metu ištirtų liudytojo parodymų teismas ir sprendžia apie šaudymą į nukentėjusįjį ir ginklo laikymą.

Tirdamas nuteistojo argumentus dėl teismo nešališkumo, apeliacinės instancijos teismas jau pasisakė, kodėl byloje nebuvo atliekamas eksperimentas ir dar detaliau tiriama nuteistojo versija, kad jis negalėjo atlikti jam inkriminuotų veiksmų su ginklu.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pastebi ir tai, kad šioje byloje apie liudytojo M. M. dalyvavimą pasikėsinant į nukentėjusįjį L. K. buvo žinoma tik iš jo paties parodymų ir byloje užfiksuotų pokalbių su VSD pareigūnu, todėl sunku įžvelgti liudytojo siekį apkalbėti nuteistąjį V. M., kartu apkalbant ir patį save. Duodamas V. M. kaltinančius parodymus, M. M. nevengė asmeninės atsakomybės, nebijojo duoti parodymų, duodamas parodymus, prisipažino padaręs kitus nusikaltimus, taip pat ir nužudymą, ir netgi išreiškė savo poziciją, kad ir šioje byloje jis turi būti kaltinamasis, o ne liudytojas (t. 5 b. l. 155). Visa tai tik patvirtina, jog, duodamas parodymus šioje byloje, M. M. nebandė suklaidinti ją tiriančių pareigūnų, taip pat teismo ir nurodė tokias aplinkybes, kurias prisiminė ir žinojo.

Kolegija mano, kad visus šiame sprendime jau aptartus nuteistojo V. M. kaltės įrodymus patvirtina bei papildo ir kiti byloje surinkti įrodymai apie nuteistojo V. M. pasikėsinimo į nukentėjusiojo gyvybę motyvą.

Liudytojas R. P. parodė, kad jis kartu su I. N. buvo sumušti, iš jų buvo reikalaujama duoklė, atimti automobiliai. Kas tiksliai juos sumušė, nepamena, tačiau į vietą, kurioje buvo sumušti, atvežė G. D.. Po dienos ar dviejų pas jį į namus atvažiavo G. D. su V. M. ir liepė perrašyti jiems automobilį. Privažiavo J. C. ir L. K., kurie jį užstojo. Pastarieji susitikimo metu susibarė su V. M. ir G. D.. Iš L. K. girdėjo, kad V. M. šovė į jį dėl jų automobilių. I. N. savo automobilį atgavo pats (t. 5 b. l. 174-176).

Tokius liudytojo R. P. parodymus visiškai atitinka liudytojo I. N. parodymai ikiteisminio tyrimo teisėjui. Šis liudytojas teigė, kad kartu su R. P. buvo sumuštas, kad po to, kai iš jo buvo atimtas „Mercedes-Benz“ automobilis, jis šį automobilį atsitiktinai aptiko Debreceno g., atsiėmė bei netrukus po to išvažiavo iš Klaipėdos. Be to, jis patvirtino iš R. P. girdėjęs apie susitikimą Melnragėje, kuriame, be kitų asmenų, dalyvavo ir V. M.. Jis iš visų nurodytų asmenų elgėsi agresyviausiai. Grįžęs iš J. C., sužinojo, kad yra peršautas L. K.. Tai buvo padaryta dėl to, kad V. M. pagalvojo, jog L. K. slepia automobilį ir nenori jo grąžinti V. M. (t. 3 b. l. 80-81).

Nuteistasis nesutiko su liudytojo I. N. parodymais bei kėlė jų teisėtumo klausimą, tačiau kolegija pastebi, kad, apklausiant šį liudytoją ir teismo nuosprendį grindžiant jo parodymais, baudžiamojo proceso teisės normos nebuvo pažeistos. Iš bylos medžiagos matyti, jog tuo metu laisvėje buvęs nuteistasis ir jo gynėjas apie liudytojo I. N. apklausos laiką ir vietą pas ikiteisminio tyrimo teisėją buvo informuoti (t. 3 b. l. 76, 77) ir apeliantas apklausoje dalyvavo. Teisminio nagrinėjimo metu paskelbta tarptautinė šio liudytojo paieška, tačiau apklausti teisme jo nepavyko.

Liudytojų R. P. ir I. N. parodymus patvirtino A. K. parodymai. Jis teigė, kad 2000 m. rugsėjo-spalio mėn. konspiraciniame išnuomotame bute vyko pokalbiai ir A. D. sakė, kad V. M. šaudė į L. K., o M. M. stebėjo aplinką. Tuo metu vyko konfliktai, buvo sužalotas R. P., pavogti automobiliai, vyko aiškinimasis su L. K.. Buvo nutarta jį pašalinti. Ne kartą matė, kad V. M. turi ginklą, taip pat ir pistoletą „TT“ su apkaba. Tarp V. M. ir L. K. santykiai po minėto įvykio buvo įtempti, o po to juos norėta pagerinti. 2004 m. V. M. pasiūlė L. K. 500 eurų, kad pagerintų santykius, bet ar susitarė, nežino. Taip pat žino, kad V. M. buvo sulaužyta ranka. Su V. M. buvo draugai, bet parodymus davė savo valia, nes davė parodymus ir kitose bylose.

Nuteistasis pastebėjo, kad liudytojo A. K. parodymus paneigia teisme duoti kitų liudytojų parodymai, tačiau teismas pažymi, kad šių liudytojų parodymų nepatvirtina byloje surinkti objektyvūs įrodymai, be to, artimai bendraudami ar bendravę su nuteistuoju ir jo aplinkos žmonėmis, jie gali būti suinteresuoti bylos baigtimi.

Priešingas išvadas teismas daro vertindamas liudytojo A. K. parodymus, kurie atitinka ne tik liudytojų R. P., I. N. parodymus, bet ir jau aptartus liudytojos A. Š. parodymus, byloje užfiksuotus liudytojos A. Š. ir nukentėjusiojo L. K. pokalbius, liudytojo M. M. bei S. G. parodymus.

Iš minėtų A. Š. parodymų matyti, kad po pasikėsinimo į nukentėjusįjį L. K. liudytoja A. Š. buvo sutikusi nuteistąjį V. M. šalia nukentėjusiojo L. K. buto durų (t. 5 b.l. 92). Iš užfiksuotų pokalbių tarp A. Š. ir nukentėjusiojo L. K. turinio matyti, kad nuteistasis V. M. bendravo su nukentėjusiuoju L. K., prašė nukentėjusiojo L. K. paveikti liudytoją A. Š., kad ši pakeistų savo parodymus, kuriuose ji teigė atpažinusi nuteistąjį V. M., kad nukentėjusiajam, pasak jo paties, nenaudinga, jog V. M. būtų nuteistas (t. 2 b.l. 165-170). Liudytojas M. M. nurodė, kad pats dalyvavo, kai prie baro „Bolero“ buvo sumušti du vaikinai ir atimti jų automobiliai „Mercedes“, kad V. M. buvo jam prasitaręs apie tai, jog L. K. užstojo tuos vaikinus, kad L. K. sakė nemokėsiąs ir liepė grąžinti automobilius, todėl, jo manymu, ir buvo pasikėsinta į L. K. gyvybę (t. 5 b. l. 145). Liudytojas S. G., nors ir negalėjo prisiminti tikslių įvykių detalių, tačiau patvirtino buvus konfliktą dėl automobilių, nurodė, kad jis dalyvavo susitikime Melnragėje, į kurį taip pat atvyko G. D. su V. M. (t. 6 b. l. 74-75).

Apeliantas ginčijo įvykių – muštynių ir R. P. bei I. N. automobilių atėmimo – aplinkybes, pagrįstai nurodo kai kuriuos prieštaravimus dėl šiuose įvykiuose tiksliai dalyvavusių asmenų ir pan., tačiau kolegija pastebi, kad šioje byloje nėra tiriamos minėtos nusikalstamos veikos, kad šiuo atveju nėra itin svarbu nustatyti tikslias jau minėtų įvykių aplinkybes, o svarbu, kiek minėtuose įvykiuose dalyvavo pats apeliantas ir ar jo dalyvavimas šiuose įvykiuose galėjo lemti nuteistojo santykius su nukentėjusiuoju bei motyvo pasikėsinti į jo gyvybę atsiradimą, ką teismas ir nustatė, įvertindamas byloje surinktus ir šiame sprendime jau aptartus įrodymus. Todėl teismas dar plačiau, nei jau buvo aptarta, neanalizuoja nuteistojo apeliacinio skundo argumentų, susijusių su minėtų automobilių atėmimo ir susigrąžinimo aplinkybėmis, šių įvykio metu dalyvavusiais asmenimis ir kt., nes tai neturi jokios įtakos sprendžiant nuteistojo kaltės klausimą šioje byloje.

Apeliaciniu skundu nuteistasis V. M. ginčija byloje apklaustų anonimiškumą statusą turinčių liudytojų „Petro“ ir „Airidos“ parodymus, nurodo, kad jų parodymai prieštaringi ir sufabrikuoti pagal bylą tyrusių pareigūnų parodymus.

Vertindama šių liudytojų parodymus, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pastebi, kad anonimiškumo statusas šiems liudytojams buvo suteiktas pagrįstai ir nepažeidžiant baudžiamojo proceso teisės normų. Pirmosios instancijos teismas neatsitiktinai atkreipė dėmesį į tai, kad minėti liudytojai buvo apklausti dar 2001 metais, tiksliau 2001 m. gegužės mėnesį, kai dar nebuvo gauti nei M. M., nei A. K. parodymai, o 2001 m. birželio 13 d. parengtinis tardymas net buvo sustabdytas, nenustačius asmens, kuris padarė nusikaltimą (t. 2 b. l. 118). Todėl apeliacinės instancijos teismui nekyla abejonių dėl šių asmenų parodymų patikimumo ir tikrumo, juolab kad pirmosios instancijos teisme jie buvo apklausti itin išsamiai ir atsakė į visus nuteistojo V. M. klausimus, kurie negalėjo atskleisti jų asmens tapatybės. Paminėtina, kad šie liudytojai teismui patvirtino, jog parodymus jie davė niekieno neverčiami.

Jau minėtas liudytojas „Petras“ parodė, kad atimant mašinas dalyvavo V. M. ir G. D. bei kiti asmenys, kurių nepažįsta. Mašinos buvo atimtos dėl to, jog Irmantas ir „Šernas“ buvo skolingi. Jie buvo sumušti ir iš jų buvo atimti du „Mercedes-190“ markės automobiliai. Su vienu iš atimtų automobilių važinėjo G. D. (su „Šerno“ automobiliu), o su Irmanto automobiliu važinėjosi M. ir V. M.. Vyko susitikimai dėl automobilių grąžinimo, kuriuose dalyvavo ir nuteistasis V. M.. Po kelių dienų Irmantas pamatė savo automobilį prie prekybos centro ir, turėdamas antrus automobilio raktelius, susigrąžino savo automobilį. Jam žinoma, kad L. K. pranešė V. M. apie tai, jog automobilis yra pas Irmantą ir Irmantas V. M. nėra skolingas, prašė daugiau jam neskambinėti. V. M. skambindavo L. K. ir reikalavo grąžinti automobilį, pradėjo ieškoti, kur gyvena L. K.. Jam teko girdėti, jog savo draugams V. M. sakė, jog jis šovė į L. K., tačiau L. K. pasisekė, jog liko gyvas.

Liudytojas, kuriam taikomas anonimiškumas, „Airida“ parodė, kad vieną kartą po pasikėsinimo, po to, kai L. K. išėjo iš ligoninės, jie dalyvavo eilinėje puotoje ir L. K. pasakė, kad jį peršovė V. M., o pasikėsinimo dieną jis atpažino V. M.. Jie sprendė klausimą, ką tokiu atveju daryti, tačiau L. K. nutarė palaukti ir nesiimti jokių veiksmų. L. K. atpažino jį bandžiusį nušauti V. M., neabejojo, jog būtent V. M. į jį šovė. Be to, jam buvo žinoma apie tai, kad į jį pasikėsino V. M.. L. K. tai pasakė dar būdamas ligoninėje po pasikėsinimo. L. K. pasakojo, jog į jį buvo pasikėsinta dėl to, kad iš jo draugų buvo atimti automobiliai „Mercedes“. L. K. draugas automobilį atsiėmė, todėl ir buvo pasikėsinta nužudyti L. K..

Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į apeliacinio skundo argumentus ir kitus byloje suriktus įrodymus, pastebi, kad atskiros anonimiškumo statusą turinčių asmenų parodymų detalės nėra patvirtintos kitais byloje surinktais įrodymais. Kai kurios iš jų liudytojams tapo žinomos tik netiesiogiai apie tai sužinojus ar girdėjus iš kitų asmenų, todėl teismas tokius parodymus turėtų vertinti itin atsargiai. Šiuo atveju galima pripažinti, kad liudytojo „Petro“ parodymai tik patvirtina kitus byloje surinktus įrodymus apie tai, jog buvo konfliktas dėl automobilių ir kad nuteistasis V. M. turėjo motyvą pasikėsinti į L. K. gyvybę. Panašiai vertintini ir liudytojo „Airidos“ parodymai, kurie tik patvirtina jau aptartas aplinkybes apie tai, jog būtent V. M. pasikėsino į nukentėjusįjį L. K.. Kita vertus, teismas konstatuoja, kad anonimiškumo statusą turinčių liudytojų parodymai šioje byloje nėra nei vieninteliai, nei pagrindiniai, todėl, net ir nevertinant šių liudytojų parodymų, nuteistojo kaltei pagrįsti pakanka kitų ir šiame sprendime jau aptartų įrodymų.

Nuteistojo V. M. gynybinę poziciją ikiteisminio tyrimo metu, kategoriškai neigiant savo kaltę arba vengiant atsakyti į atskirus klausimus, teismas vertina ne kaip kaltės įrodymą, o kaip nuteistojo pasirinktą gynybos taktiką, tačiau teisminio nagrinėjimo metu duoti parodymai bei apeliacinio skundo argumentai atspindi nuteistojo siekį suklaidinti teismą ir taip išvengti baudžiamosios atsakomybės.

Byloje nustatytos aplinkybės parodo, jog nuteistasis V. M., iššaudamas į nukentėjusįjį L. K. 5 kartus, suvokė savo veiksmų pavojingą pobūdį, numatė, kad dėl tokių jo veiksmų nukentėjusysis L. K. gali žūti, ir to norėjo, todėl veikė tiesiogine tyčia.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija visiškai sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis ir dėl bausmės skyrimo. Teismas vadovavosi bendraisiais bausmės skyrimo pagrindais ir atsižvelgė į šioje byloje nustatytas ir bausmei skirti svarbias aplinkybes. Nuteistasis padarė labai sunkų nusikaltimą, kurio metu pasikėsinta į žmogaus gyvybę. Nepaisant to, kad nusikaltimas nutrūko pasikėsinimo stadijoje ir nesukėlė nukentėjusiojo mirties, teismas pagrįstai atsižvelgė ir į tai, kad nusikaltimą nuteistasis padarė turėdamas neišnykusį teistumą ir netgi būdamas neatlikęs ankstesniu nuosprendžiu paskirtos bausmės. Įvertinusi visas šias aplinkybes, taip pat ir teismų praktiką panašaus pobūdžio bylose, teisėjų kolegija mano, kad bausmės tikslai gali būti pasiekti, nuteistajam paskyrus realią laisvės atėmimo bausmę, kuri yra artima nusikalstamos veikos padarymo metu galiojusio ir grįžtamąją galią turinčio baudžiamojo įstatymo sankcijos vidurkiui.

Teisėjų kolegija, remdamasi išdėstytais motyvais ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutari a:

nuteistojo V. M. apeliacinį skundą atmesti.