- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2015-09-16
- Bylos Nr.
- AS-886-525/2015
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Rezultatas
- Nutartis panaikinta ir perduota nagrinėti iš naujo.
- Teisėjai
- Artūras Drigotas (pirm.), Dalia Višinskienė, Laimutis Alechnavičius (pran.)
- Pareiškėjas
- A. M.
- Atsakovas
- Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai, Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos VVidaus reikalų ministerijos
- Trečiasis asmuo
- Sveikatos priežiūros tarnyba prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
- Kategorijos
- 63.3.8pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (pranešėjas), Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas) ir Dalios Višinskienės, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo A. M. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. balandžio 16 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. M. skundą atsakovams Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Sveikatos priežiūros tarnybai prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir pensijos dalies priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjas A. M. 2015 m. balandžio 7 d. paštu išsiuntė skundą, kuriame prašo:
1) panaikinti Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir VRM) 2015 m. kovo 9 d. sprendimą Nr. 1D-2699(11);
2) priteisti iš atsakovų laikotarpiui nuo 2010 m. spalio 13 d. iki 2012 m. rugpjūčio 31 d. dėl Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (toliau – ir Laikinasis įstatymas) 5 straipsnio nuostatų taikymo neteisėtai neišmokėtą paskirtos valstybinės pareigūno pensijos dalį – 1176,38 Eur (4061,83 Lt).
Kartu su skundu pareiškėjas pateikė prašymą atnaujinti terminą skundui paduoti. Nurodė, jog mano kad procesinių terminų kreiptis teisminės gynybos nėra praleidęs, tačiau, jeigu teismas manytų kitaip, prašo kreipimosi į teismą terminą atnaujinti. Būdamas sąžiningas ir savo valstybei lojalus pilietis, buvo įsitikinęs, kad jo pensija buvo sumažinta teisėtai ir todėl į atitinkamas institucijas nesikreipė. Tikėjosi, jog nustačius teisės aktų prieštaravimą Konstitucijai, bus numatytas mechanizmas, kaip bus kompensuojama neteisėtai neišmokėtos pensijos dalis. Konstitucinis Teismas Vyriausybę įpareigojo tai atlikti, o aukšti valstybės pareigūnai viešai žadėjo, jog neišmokėtos pensijos dalis bus kompensuota. Atsižvelgiant į susidariusią situaciją įgijo teisėtą lūkestį tikėtis, kad praradimai, patirti dėl valstybinių pensijų mažinimo dideliu mastu, bus kompensuojami teisėkūros subjektų nustatyta tvarka bei terminais, t. y. išvengiant teisminės valdžios įsikišimo. Terminas skundui paduoti atnaujintinas dėl bendro pobūdžio, t. y. iš esmės visus sumažintų pareigūnų ir karių valstybinių pensijų gavėjus veikusių aplinkybių.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. balandžio 16 d. nutartimi netenkino pareiškėjo prašymo atnaujinti terminą skundui paduoti ir atsisakė priimti A. M. skundą.
Teismas rėmėsi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 34 straipsnio 1 dalimi, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2013 m. kovo 12 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 ir 2013 m. lapkričio 7 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas nurodė, kad iš skundo turinio ir pateiktų dokumentų matyti, kad prašoma priteisti neišmokėta pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalis (1176,38 Eur) susidarė už 2010 m. spalio mėn. – 2012 m. rugpjūčio mėn. laikotarpį, kai buvo taikyti Laikinojo įstatymo 4, 5 straipsniai. Laikinojo įstatymo nustatytos valstybinių pensijų perskaičiavimo tvarkos galiojimas buvo pratęstas nuo 2012 m. sausio 1 d. (2011 m. gruodžio 20 d. įstatymas Nr. XI-1821). Vidaus reikalų, valstybės saugumo, krašto apsaugos bei prokuratūros sistemų pareigūnų ir karių valstybinių pensijų skyrimo bei mokėjimo nuostatų, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1995 m. sausio 20 d. nutarimu Nr. 83, 24 punkte nurodyta, kad pensija mokama už praėjusį mėnesį pensiją mokančių institucijų nustatyta tvarka. Pirmoji pagal Laikinojo įstatymo 4, 5 straipsnių nuostatas sumažinta pensija pareiškėjui buvo išmokėta 2010 m. lapkričio mėnesį, pratęsus Laikinojo įstatymo galiojimą - 2012 m. vasario mėnesį. Pareiškėjas skundą dėl neišmokėtos pensijos dalies teismui pateikė 2015 m. kovo 12 d., t. y. praleidęs procesinį trejų metų kreipimosi į teismą terminą.
Vertinta, jog pareiškėjas į teismą kreipėsi praėjus dviem metams po LVAT 2013 m. kovo 12 d. nutarties administracinėje byloje Nr. A552-519/2013, kurioje buvo išaiškinta, kad asmuo dėl valstybinės pensijos nepriemokos į teismą turi kreiptis per 3 metų terminą, pašalintas iki 2013 m. kovo mėnesio ginčo teisinių santykių srityje vyravęs teisinis neaiškumas ir neapibrėžtumas, paskelbimo; po daugiau nei metų po 2013 m. lapkričio 7 d. nutarties administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013, kurioje buvo išaiškinta, nuo kurio momento skaičiuojamas minėtas terminas, galutinai suformuota teismų praktika dėl termino kreiptis į teismą tokio pobūdžio bylose, paskelbimo. Pareiškėjas nepateisinamai ilgai delsė kreiptis į teismą. Toks nepateisinamas pareiškėjo delsimas nesudaro pagrindo atnaujinti praleistą terminą skundui paduoti. Atsižvelgęs į tai, kas išdėstyta, teismas darė išvadą, kad pareiškėjas nenurodė jokių nuo jo valios nepriklausiusių aplinkybių, kurios sutrukdė jam laiku kreiptis į teismą ir kurios galėtų būti pagrindu atnaujinti praleistą trejų metų procesinį terminą, elgėsi nepakankamai atidžiai ir rūpestingai, todėl terminas skundui paduoti neatnaujintas, pareiškėjo skundo reikalavimus dėl pensijos nepriemokos priteisimo atsisakyta priimti (ABTĮ 37 str. 2 d. 8 p.).
Pasisakydamas dėl pareiškėjo prašymo panaikinti VRM 2015 m. kovo 9 d. sprendimą Nr. 1D-2699(11), teismas nurodė, jog LVAT išplėstinė teisėjų kolegija 2013 m. lapkričio 7 d. nutartyje byloje Nr. A444-2232/2013, išaiškino, kad skundui dėl valstybinės pensijos dalies priteisimo nėra nustatyta privaloma ikiteisminė ginčų nagrinėjimo tvarka, tačiau kreipdamasis į teismą dėl valstybinės pensijos nepriemokos, pareiškėjas privalo pagrįsti, kad tarp šalių yra kilęs ginčas – t. y. į teismą kreiptis tik po kreipimosi į kompetentingą subjektą, kuriam pavesta išmokėti valstybinę pensiją, ir šiam subjektui nepatenkinus reikalavimo. Taigi, ginčijamas VRM 2015 m. kovo 9 d. raštas Nr. 1D-2699(11) tik patvirtina tarp pareiškėjo ir atsakovo kilusį ginčą, tačiau realių pasekmių nesukelia, nes skundžiamas teismui praleidus trejų metų skundo padavimo terminą, todėl teismas šiuo atveju pareiškėjo teisių apginti negalėtų. Šią skundo dalį atsisakyta priimti pagal ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 1 punktą.
III.
Pareiškėjas A. M. pateikė atskirąjį skundą, prašydamas panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. balandžio 16 d. nutartį, kuria buvo netenkintas jo prašymas atnaujinti praleistą terminą skundui paduoti ir patenkinti prašymą dėl termino skundui paduoti atnaujinimo, jo 2015 m. balandžio 7 d. skundą priimti.
Atskirajame skunde nurodo, jog Lietuvos Respublikos Seimui 2009 m. gruodžio 9 d. priėmus Laikinąjį įstatymą, valstybėje esant sunkiai ekonominei situacijai, buvo sukurtas teisėtas lūkestis, kad įstatymu nustatytas teisinis reguliavimas, t. y. pensijų dydžio ribojimas, bus laikinas ir valstybė, išgyvenusi ekonominį sunkmetį, panaikins laikinus ribojimus, kaip tai buvo 2001 m. – 2003 metais, kai asmenims, gaunantiems draudžiamųjų pajamų, buvo neteisėtai sumažintos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos. Remiasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. sausio 22 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. AS502-212/2014 pateiktu teisės aiškinimu. Be to, Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.125 straipsnio 9 dalyje numatytas sutrumpintas 5 metų ieškinio senaties terminas, taikomas reikalavimams dėl palūkanų ir kitokių periodinių išmokų mokėjimo. Kadangi pensija yra priskirtina prie periodinių išmokų, pareiškėjas manė, kad šiems santykiams reguliuoti turi būti taikomos minėtame straipsnyje numatytos senaties termino nuostatos. Atsižvelgdamas į ginčo santykius reguliuojančių teisės aktų aiškinimo ir taikymo sudėtingumą, tai, kad teisinė praktika dėl terminų skaičiavimo suformuota tik Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. lapkričio 7 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013, o norminiuose teisės aktuose nėra įtvirtinta, taip pat atsižvelgiant į pareiškėjo pensininko socialinį statusą, pažeistos teisinės vertybės svarbą, ginčo santykių socialinį jautrumą, vadovaujantis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, mano, jog terminą skundui dėl neišmokėtos valstybinės pensijos dalies priteisimo paduoti praleido dėl svarbių priežasčių, todėl jis atnaujintinas.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Nagrinėjamos bylos dalykas – Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. balandžio 16 d. nutarties, kuria teismas netenkino pareiškėjo prašymo atnaujinti terminą skundui paduoti ir atsisakė priimti A. M. skundą, teisėtumas ir pagrįstumas.
Nors pareiškėjas nurodo, kad prašo priteisti iš atsakovų laikotarpiui nuo 2010 m. spalio 13 d. iki 2012 m. rugpjūčio 31 d. dėl Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatų taikymo neteisėtai neišmokėtą paskirtos valstybinės pareigūno pensijos dalį – 1 176,38 Eur (4 061,83 Lt), iš bylos medžiagos visumos (pareiškėjo nurodomos nepriemokos sumos, laikotarpio, Sveikatos priežiūros tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2014 m. gegužės 8 d. pažymos Nr. 11DP(P)-2572) darytina išvada, jog pareiškėjas siekia inicijuoti teisinį ginčą dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokos, kuri susidarė per 2010 m. spalio 13 d. – 2012 m. rugpjūčio 31 d. laikotarpį valstybinę pensiją mokančiai institucijai taikant Laikinojo įstatymo 4 ir 5 straipsnių nuostatas, priteisimo.
Nustatyta, kad Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (2009 m. gruodžio 9 d. įstatymas Nr. XI-537) 15 straipsnis numatė, jog šis įstatymas, išskyrus 16 straipsnį, įsigalioja 2010 m. sausio 1 d. ir galioja iki 2011 m. gruodžio 31 d., tačiau 2011 m. gruodžio 28 d. paskelbtu Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymu (2011 m. gruodžio 20 d. įstatymas Nr. XI-1821) buvo pakeistas Laikinojo įstatymo 15 straipsnis, kurio 1 dalies 2 punkte nustatyta, kad šis įstatymas, išskyrus 16 straipsnį, įsigalioja 2010 m. sausio 1 d. ir galioja šio įstatymo 1 straipsnio 2 dalies 1 (t. y. valstybinėms pensijoms, paskirtoms ir mokamoms pagal Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymą) 2 ir 3 punktuose nurodytoms išmokoms <...> – iki 2012 m. gruodžio 31 d. Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymo (2012 m. gruodžio 20 d. įstatymas Nr. XII-92) 1 straipsniu Lietuvos Respublikos Seimas dar kartą pakeitė Laikinojo įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 2 punktą, išdėstydamas jį taip: „šio įstatymo 1 straipsnio 2 dalies 1 ir 3 punktuose nurodytoms išmokoms <...> – iki 2013 m. gruodžio 31 d.“.
Iš aptarto teisinio reguliavimo matyti, kad pagal pirminę Laikinojo įstatymo redakciją, Laikinojo įstatymo 4 straipsnyje nustatyta valstybinių pensijų perskaičiavimo tvarka bei Laikinojo įstatymo 5 straipsnyje nustatyta valstybinių pensijų mokėjimo tvarka asmenims, turintiems draudžiamųjų pajamų, pareigūnų ir karių valstybinių pensijų gavėjams turėjo būti taikoma nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d., tačiau vėlesniais įstatymo pakeitimais šių nuostatų galiojimas buvo du kartus pratęstas – nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d. (2011 m. gruodžio 20 d. įstatymas Nr. XI-1821; atkreiptinas dėmesys, kad Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 5, 8 straipsnių ir 2 priedo pripažinimo netekusiais galios įstatymu Laikinojo įstatymo 5 straipsnis 2012 m. rugsėjo 1 d. neteko galios) ir nuo 2013 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. (2012 m. gruodžio 20 d. įstatymas Nr. XII-92).
Taigi pareiškėjo A. M. teisės į valstybinę pensiją pažeidimas, skunde apibrėžtas bendru terminu nuo 2010 m. spalio 13 d. iki 2012 m. rugpjūčio 31 d., iš esmės yra dviejų savarankiškų, t. y. skirtingais juridiniais pagrindais atsiradusių, pažeidimų visuma, todėl procesinių prielaidų kreiptis į teismą buvimo aspektu kiekvienas laikotarpis turi būti analizuojamas atskirai (žr., pvz. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. sausio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-66-502/2015).
Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, suformuotą nagrinėjant ginčus dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dydžio ribojimo taikant Laikinąjį įstatymą (žr., išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 ir 2013 m. lapkričio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013), reikalavimams dėl neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos pareikšti procesinis terminas yra 3 metai. Nustatant šio termino eigos pradžią kiekvienu atveju būtina įvertinti pažeidimo, su kuriuo pareiškėjas sieja savo reikalavimą, pobūdį ir bylos individualias faktines aplinkybes.
Kaip matyti iš Sveikatos priežiūros tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2014 m. gegužės 8 d. pažymos Nr. 11DP(P)-2572, pareiškėjui A. M. paskirtos valstybinės pensijos mažinimas pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnį buvo pradėtas nuo 2010 m. spalio mėnesio, tuo tarpu pagal Laikinojo įstatymo 5 straipsnį pensija pareiškėjui buvo mažinama 2011 m. sausio – vasario mėnesiais, vėliau – 2011 m. balandžio – gruodžio mėnesiais ir 2012 m. balandžio – rugpjūčio mėnesiais, VRM nepriėmus jokio individualaus administracinio akto, o kiekvieną mėnesį tiesiogiai taikant Laikinojo įstatymo (2009 m. gruodžio 9 d. įstatymo Nr. XI-537 redakcija) nuostatas ir perskaičiuojant mokėtinos pensijos dydį.
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2013 m. lapkričio 7 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013 yra išaiškinusi, kad tais atvejais, kai asmuo skundžia ne konkretų administracinį sprendimą, kuris turi būti jam įteiktas, o kompetentingos valstybės institucijos veiksmus, tokio asmens skundo padavimo administraciniam teismui terminas pradedamas skaičiuoti nuo šio asmens sužinojimo (turėjimo sužinoti) apie skundžiamą veiksmą dienos.
Nagrinėjamos bylos faktinės aplinkybės rodo, jog pareiškėjas apie jo teises pažeidžiančius atsakovo veiksmus taikant Laikinojo įstatymo 4 straipsnį sužinojo (turėjo sužinoti) ne vėliau kaip 2010 m. lapkričio mėnesį, t. y. gavęs pirmą sumažintą valstybinę pensiją, išmokėtą už 2010 m. spalio mėnesį, tuo tarpu apie Laikinojo įstatymo 5 straipsnio taikymą atitinkamai – 2011 m. vasario mėnesį, gavęs pirmą sumažintą valstybinę pensiją, išmokėtą už 2011 m. sausio mėnesį, ir 2011 m. gegužės mėnesį, gavęs sumažintą pensiją, išmokėtą už 2011 m. balandžio mėnesį, o į teismą dėl 2010 m. spalio 13 d. – 2011 m. gruodžio 31 d. laikotarpiu susidariusios nepriemokos pareiškėjas kreipėsi tik 2015 m. balandžio 7 d. (pagal pašto spaudą ant voko b. l. 9), t. y. praleidęs 3 metų terminą minėtam reikalavimui pareikšti.
Vadovaujantis Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymu (2011 m. gruodžio 20 d. įstatymas Nr. XI-1821) pirmoji pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnį apribota valstybinė pensija pareiškėjui buvo išmokėta 2012 m. vasario mėnesį, todėl trejų metų procesinis terminas dėl Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymo pagrindu 2012 metais dėl Laikinojo įstatymo 4 straipsnio taikymo susidariusio Lietuvos valstybės įsiskolinimo priteisimo 2015 m. balandžio 7 d. taip pat jau buvo pasibaigęs.
Kita vertus, vadovaujantis Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymu (2011 m. gruodžio 20 d. įstatymas Nr. XI-1821) pirmoji pagal Laikinojo įstatymo 5 straipsnį apribota valstybinė pensija pareiškėjui buvo išmokėta 2012 m. gegužės mėnesį (už 2012 m. balandžio mėnesį), todėl trejų metų procesinis terminas dėl Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymo pagrindu 2012 metais dėl Laikinojo įstatymo 5 straipsnio taikymo susidariusio Lietuvos valstybės įsiskolinimo priteisimo 2015 m. balandžio 7 d. dar nebuvo pasibaigęs (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. spalio 29 d. nutartis administracinėje Nr. AS143-847/2014).
Pagal ABTĮ 34 straipsnio 1 dalį, pareiškėjo prašymu administracinis teismas skundo padavimo terminus gali atnaujinti, jeigu bus pripažinta, kad terminas praleistas dėl svarbios priežasties.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra nurodęs, jog sprendžiant dėl termino atnaujinimo, teismo diskrecijai, atsižvelgiant į faktines konkrečios bylos aplinkybes, yra palikta spręsti, kokias priežastis pripažinti svarbiomis, kokias – nesvarbiomis (pvz., 2012 m. balandžio 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. TA858-36/2012).
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje taip pat akcentuojama, kad savo teisėmis kiekvienas asmuo turi naudotis protingai, nepiktnaudžiauti jomis, laikytis įstatymais įtvirtintos tvarkos, kuri užtikrina teisinių santykių stabilumą ir teisinio saugumo principo įgyvendinimą. Įstatyme nustatyti skundų padavimo terminai inter alia susiję su teisinio saugumo principo įgyvendinimu, jais siekiama užtikrinti, kad asmenys, manantys, jog jų teisės buvo pažeistos, turėtų ne tik teisę jas ginti, bet ir pareigą tai daryti per protingą ir pagrįstą laiko tarpą (2012 m. sausio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS822-61/2012, 2011 m. lapkričio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. TA858-62/2011).
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nagrinėjamai bylai aktualiu aspektu taip pat yra pažymėjęs, kad ABTĮ prasme trejų metų terminas kreiptis į teismą dėl valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo expressis verbis nėra įtvirtintas viešai paskelbtame norminiame teisės akte, todėl asmenys, kurie 2010 m. vasario mėnesį gavo pirmą sumažintą valstybinę pensiją, pagal galiojančius įstatymus pateko į teisinio neapibrėžtumo situaciją ir objektyviai negalėjo numatyti savo galbūt pažeistų turtinių teisių į paskirtą valstybinę pensiją gynimo procesinio termino, kuris pagal analogiją buvo nustatytas vėlesnėje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje (žr., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. sausio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS502-169/2014, 2014 m. vasario 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS756-215/2014, 2014 m. balandžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS602-205/2014, 2014 m. gegužės 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS525-497/2014, 2014 m. rugpjūčio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS756-885/2014, 2014 m. rugpjūčio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS602-587/2014, 2014 m. spalio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS624-811/2014 ir kt.). Įvertinant tai, kad iki 2013 m. kovo mėnesio (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos nutarties administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 paskelbimo) ginčo teisinių santykių srityje vyravo teisinis neaiškumas ir neapibrėžtumas dėl kreipimosi į teismą procesinio termino prašant priteisti pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemoką, teismų praktikoje terminų atnaujinimo klausimai sprendžiami atsižvelgiant į šią aplinkybę ir kiekvienu atveju į pareiškėjo nurodytas individualias priežastis, dėl kurių jis praleido skundo padavimo terminą, be kita ko, vadovaujantis teisingumo ir protingumo kriterijais (žr., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. spalio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS146-912/2014).
Nagrinėjamu atveju pareiškėjas skundą dalyje dėl reikalavimo priteisti per 2010 m. spalio 13 d. – 2011 m. gruodžio mėnesio laikotarpį dėl Laikinojo įstatymo 4 ir 5 straipsnių taikymo ir 2012 metais dėl Laikinojo įstatymo 4 straipsnio taikymo susidariusią nepriemoką teismui padavė praėjus daugiau nei 2 metams nuo Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo paskelbimo (2012 m. rugsėjo 21 d.). Procesinis terminas kreiptis dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo aiškiai buvo nurodytas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013, tačiau net skaičiuojant nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 7 d. nutarties administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013, kurioje buvo toliau plėtojama teismų praktika šios kategorijos bylose, pareiškėjo skundas pirmosios instancijos teismui paduotas nepagrįstai ilgai delsiant.
Šiuo klausimu reikšminga Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2014 m. gruodžio 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS-602-1145/2014, kurioje akcentuota, jog administraciniame procese taikomi sąžiningumo, rūpestingumo ir atidumo imperatyvai neatsiejami nuo reikalavimo aktyviai siekti savo pažeistų teisių gynimo. Šio reikalavimo neatitinka suinteresuoto asmens pasyvumas ir procesinis neveikimas. Greta šių reikalavimų suinteresuotiems asmenims taikomas ir operatyvumo standartas, kuris įpareigoja įvertinti, ar pareiškimas atnaujinti praleistą terminą paduotas per protingą laiko tarpą nuo aplinkybių, kurios sukliudė asmeniui laiku ir tinkamai jį paduoti, išnykimo. Nepagrįstas delsimas laikytinas kliūtimi atnaujinti praleistą terminą. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas, žinodamas (turėdamas žinoti) apie jam taikomą procesinį terminą kreiptis į teismą dėl valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo, privalėjo elgtis rūpestingai ir siekti skundą teismui paduoti kuo operatyviau, tuo tarpu skundo padavimas 2014 m. rugsėjo 10 d. nenurodant jokių individualių termino praleidimą pateisinančių aplinkybių, išplėstinės teisėjų kolegijos įsitikinimu, neatitinka aptartų reikalavimų, taip pat ir teisingumo bei protingumo kriterijų. Taigi šis elgesys, pasireiškęs neveikimu, išplėstinei teisėjų kolegijai leido daryti išvadą, kad konkrečiu atveju nėra pagrindo atnaujinti praleistą skundo padavimo terminą.
Apibendrindama išdėstytus motyvus, atsižvelgdama į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, suformuotą administracinėse bylose AS502-1144/2014 ir AS602-1145/2014, bei įvertinusi tai, kad į teismą pareiškėjas kreipėsi tik 2015 m. balandžio 7 d. ir prašydamas atnaujinti praleistą skundo padavimo terminą jokių individualių termino praleidimą pateisinančių aplinkybių nenurodė, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nėra pagrindo atnaujinti praleistą skundo padavimo terminą.
Tačiau Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. balandžio 16 d. nutartis tiek, kiek ja nepagrįstai pripažinta, jog pareiškėjas pavėlavo kreiptis į teismą dėl nuo 2012 m. balandžio mėnesio taikant Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatas negautos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalies išieškojimo ir jo skundą atsisakyta priimti, naikinama ir skundo priėmimo klausimas perduodamas pirmosios instancijos teismui spręsti iš naujo.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 151 straipsnio 1 ir 4 punktais, teisėjų kolegija
nutaria
Pareiškėjo A. M. atskirąjį skundą tenkinti iš dalies.
Panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. balandžio 16 d. nutarties dalį, kuria atsisakyta priimti pareiškėjo A. M. skundo reikalavimą priteisti nuo 2012 m. balandžio 1 d. neišmokėtą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį, ir šia apimtimi pareiškėjo skundo priėmimo klausimą perduoti iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui.
Kitą Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. balandžio 16 d. nutarties dalį palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.