Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rasos Gudžiūnienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Dalios Kačinskienės ir Petro Jaržemskio,

dalyvaujant ieškovo atstovei L. U.

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo UAB „Vilniaus bočiai“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2009 m. lapkričio 26 d. sprendimo, civilinėje byloje pagal ieškovo UAB „Vilniaus energija“ ieškinį atsakovui UAB „Vilniaus bočiai“ dėl skolos už šilumos energiją, delspinigių bei bylinėjimosi išlaidų priteisimo. Tretieji asmenys V. P. , R. K. , J. K. , L. P. , N. K. , L. B. , M.J. G. , V. J. J., S. T. , R. B. , V. J. , R.V. P. , V. P. , L. T. , L. S. , T. S. , A. P. , V. U. , J. P. .

Aprašomoji dalis

nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies, skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas keistinas (Civilinio proceso kodekso 326 str. 1 d. 3 p.).

Išnagrinėjusi šią bylą apeliacine tvarka, teisėjų kolegija nenustatė absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (Civilinio proceso kodekso 329 str. 2 ir 3 dalys), taip pat byloje nėra ginamas viešasis interesas, todėl bylą kolegija nagrinėja apeliacinio skundo ribose.

Pasisakydama dėl šių apelianto argumentų, teisėjų kolegija pažymi, kad atsakovas byloje neginčijo aplinkybės, jog jis yra namo (duomenys neskelbtini) bendraturtis- jam nuosavybės teise priklauso negyvenamosios patalpos šiame name. Civilinio kodekso 4.76 straipsnis reglamentuoja bendraturčių teisės ir pareigas naudojantis bendrąja daline nuosavybe ir ją išlaikant: kiekvienas iš bendraturčių proporcingai savo daliai turi teisę į bendro daikto (turto) duodamas pajamas, atsako tretiesiems asmenims pagal prievoles, susijusias su bendru daiktu (turtu), taip pat privalo apmokėti išlaidas jam išlaikyti ir išsaugoti, mokesčiams, rinkliavoms ir kitoms įmokoms. Remiantis Civilinio kodekso 4.82 straipsnio 1 dalimi, butų ir kitų patalpų savininkams bendrosios dalinės nuosavybės teise priklauso namo bendro naudojimo patalpos, pagrindinės namo konstrukcijos, bendrojo naudojimo mechaninė, elektros, sanitarinė-techninė ir kitokia įranga. Butų ir kitų patalpų savininkai privalo proporcingai savo daliai apmokėti išlaidas namui išlaikyti ir išsaugoti, mokėti mokesčius, rinkliavas ir kitas įmokas (to paties straipsnio 3 dalis). Buto ir kitų patalpų savininkui priklausanti bendrosios dalinės nuosavybės dalis yra lygi jam nuosavybės teise priklausančių patalpų naudingojo ploto ir gyvenamojo namo naudingojo ploto santykiui (to paties straipsnio 5 dalis). Šios civilinio kodekso normos aiškiai ir nedviprasmiškai nustato daugiabučio gyvenamojo namo bendraturčio pareigą apmokėti išlaidas, susijusias su bendrojo naudojimo patalpomis, tame tarpe- mokesčius, rinkliavas ir kitas įmokas. Tai reiškia, jog atsakovas, kaip namo bendraturtis, turi mokėti ir mokesčius už bendrojo naudojimo laiptinių šildymą. Remiantis aptartomis kodekso nuostatomis, ši bendraturčio pareiga visiškai nesiejama su aplinkybe, ar jo paties patalpos yra šildomos iš centralizuotų tinklų, ar nuo jų atjungtos ir šildomos alternatyviais būdais. Taip pat įstatymas šios pareigos nesieja su bendraturčio galimybe naudotis atitinkamomis bendrojo naudojimo patalpomis ar su realiu naudojimusi jomis: ši pareiga kyla iš atitinkamo patalpų statuso. Jeigu patalpos yra bendroji dalinė namo bendraturčių nuosavybė, pareiga jas išlaikyti, mokėti už jas mokesčius tenka visiems bendraturčiams.

Teisėjų kolegija pažymi, jog vieno iš bendraturčių naudojimasis ar nesinaudojimas bendromis patalpomis (nagrinėjamu atveju- dviem name esančiomis laiptinėmis) galėtų turėti įtakos skaičiuojant mokesčius už šių laiptinių šildymą atsakovui tik tokiu atveju, jeigu būtų sudarytas bendraturčių susitarimas dėl mokesčio už laiptinių ar kitų bendrojo naudojimo patalpų šildymą, kitas išlaidas neskaičiavimo atsakovui. Tokią galimybę numato Civilinio kodekso 4.75 str. 1 d..

Nagrinėjamu atveju toks bendraturčių susitarimas nei šilumos tiekėjui, nei teismui nėra pateiktas, atsakovas nėra atsidalinęs iš bendrosios dalinės nuosavybės jam priklausančių patalpų, todėl nėra teisinio pagrindo atleisti jį nuo mokesčių mokėjimo už bendrojo naudojimo objektų (laiptinių) šildymą.

Atsakovas apeliaciniame skunde nurodo, jog jis negali būti laikomas šilumos vartotoju remiantis Lietuvos Respublikos Šilumos ūkio įstatymo 2 straipsnio 45 dalimi bei 12 straipsnio 1 ir 2 dalimis. Tokia apelianto pozicija nėra pagrįsta. Aplinkybė, kad atsakovas yra teisėtai atsijungęs jam priklausančių patalpų šildymo sistemą nuo centralizuoto šilumos tiekimo tinklo reiškia, kad jis nevartoja šilumos energijos šių patalpų šildymui. Tačiau byloje ir nėra reiškiamas reikalavimas priteisti mokestį už atsakovui nuosavybės teise priklausančių patalpų šildymą. Lietuvos Respublikos Šilumos ūkio įstatymo 2 str. 45 d. nustatyta,, jog šilumos vartotojas yra juridinis ar fizinis asmuo, kurio naudojami šildymo prietaisai nustatyta tvarka prijungti prie šilumos perdavimo tinklų ar pastatų šildymo ir karšto vandens sistemų. Byloje nėra ginčijama aplinkybė, kad namo bendrojo naudojimo objektai (laiptinės) yra šildomos per prijungtą centralizuotą šilumos perdavimo tinklą. Jau minėta, kad atsakovas, kaip bendrojo naudojimo patalpų bendraturtis, turi pareigą mokėti su šiomis patalpomis susijusius mokesčius, nepriklausomai nuo jam asmeninės nuosavybės teise priklausančių patalpų padėties šių bendrojo naudojimo objektų atžvilgiu, todėl UAB ,,Vilniaus bočiai“ yra šilumos, skirtos bendrojo naudojimo patalpoms šildyti, vartotojas aptariamos teisės normos prasme, todėl jam kyla ir Šilumos ūkio įstatymo 12 str. nustatytos pareigos- atsiskaityti su šilumos tiekėju už sunaudotą šilumą (1 dalis). Kai pastate yra daugiau kaip vienas šilumos vartotojas, visas pastate suvartotas šilumos kiekis paskirstomas (išdalijamas) vartotojams, o kiekvienas vartotojas moka už jam priskirtą šilumos kiekį, išmatavus, įvertinus ar kitaip pagal Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos rekomenduojamus taikyti ar su ja suderintus metodus nustačius, kokia visų vartotojų bendrai suvartoto šilumos kiekio dalis tenka tam šilumos vartotojui (Šilumos ūkio įstatymo 12 str. 2 d.). Apmokėjimą už daugiabučio namo bendrojo naudojimo patalpų šildymą reglamentuoja aptariamo įstatymo 25 straipsnis: daugiabučio namo buto ir (ar) kitų patalpų savininkas apmoka jam tenkančią dalį šilumos, suvartotos daugiabučio namo bendrojo naudojimo patalpoms šildyti, nesvarbu, kokiu būdu šildomos jam priklausančios patalpos. Pareiga mokėti už bendraturčiui tenkančią pastato bendrosioms reikmėms sunaudotos šilumos dalį numatyta ir šio įstatymo 29 str. 3 d, kurioje reglamentuojama situacija, atitinkanti ginčo atvejį: kai rekonstravus pastatą (inžinerines sistemas) pakeičiamas ne viso pastato šildymo ar apsirūpinimo karštu vandeniu būdas, nuo statinio pripažinimo tinkamu naudoti momento laikomos nutrauktomis to pastato butų ir kitų patalpų, kurių šildymo būdas pakeistas, savininkų ir šilumos ir (ar) karšto vandens tiekėjo sutartys. Šių butų ir kitų patalpų savininkai energetikos ministro patvirtintose Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklėse nustatyta tvarka šilumos ir (ar) karšto vandens tiekėjams kiekvieną mėnesį apmoka už jiems tenkančią pastato bendrosioms reikmėms sunaudotos šilumos ir (ar) karšto vandens dalį.

Aptartas teisinis reglamentavimas patvirtina, kad, nepriklausomai nuo to, kad atsakovas, kaip namo bendraturtis, jam nuosavybės teise priklausančias patalpas yra teisės aktų nustatyta tvarka dar 1994 metais atsijungęs nuo centralizuotos šilumos tiekimo sistemos, pareiga mokėti už bendrosios dalinės nuosavybės teise jam priklausančių patalpų šildymą, išlieka, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai tenkino reikalavimą dėl skolos už šilumą, panaudotą šildant namo bendrojo naudojimo patalpas, priteisimo.

Ieškovas nurodė, jog šilumos, suvartotos šildant bendrojo naudojimo patalpas, kiekį bei atsakovo dalį jame nustatė vadovaudamasis Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos 2005 m. liepos 22 d. nutarimu Nr. O3-41 patvirtintu Šilumos bendrojo naudojimo patalpoms šildyti kiekio nustatymo ir paskirstymo metodu Nr. 5. Šis paskirstymo metodas taikomas, kai dalis vartotojams priklausančių patalpų teisėtai atjungtos nuo centralizuoto šildymo sistemos ir šildomos kitokiu būdu (elektra, dujomis, kietu kuru ar kt.) (Metodo 1.4 punktas). Apeliantas skunde neginčija šio metodo taikymo pagrįstumo, jo pagrindu nustatyto šilumos kiekio bendrojo naudojimo patalpoms šildyti bei atsakovui priskirtos dalies dydžio, todėl teisėjų kolegija dėl skolos dydžio detaliau nepasiako. Kolegija tik papildomai pažymi, jog ir remiantis šio metodo 3.3 punktu, pastato bendrojo naudojimo patalpų šildymui priskirta šilumos kiekio dalis gali būti nustatoma šalių susitarimu. Tai reiškia, jog ir remiantis šio metodo nuostatomis, atsakovas turi galimybę apmokėjimo už bendrojo naudojimo patalpų šildymą klausimą suderinti su namo bendraturčiais.

Dėl sutarties, sudarytos tarp ieškovo ir atsakovo 1998-06-12, vertinimo.

Apeliantas skunde pagrįstai nurodo, kad ši sutartis reglamentuoja tik šalių santykius tiekiant atsakovui priklausančioms administracinėms patalpoms karštą vandenį bei atsiskaitant už jį. Tokia išvada daroma tiek remiantis pačiu sutarties pavadinimu, kuriame žodis ,,šildymą“ yra išbrauktas, tiek ir sutarties turiniu, kuriame aptariami klausimai susiję būtent su karšto vandens tiekimu atsakovui priklausančioms patalpoms (sutarties 1.1, 1.1.2 punktai). Pažymėtina, jog sutarties punktai, kuriuose kalbama apie patalpų šildymą, yra arba aiškiai išbraukti (1.1, 1.1.1 punktai) arba juose kalbama apie mokesčio skaičiavimą už patalpų šildymą (1.2, 1.3 punktai), bet ne apie mokesčio skaičiavimą bei jos paskirstymą už bendrojo naudojimo patalpų šildymą. Todėl nėra pagrindo pripažinti pagrįstu pirmosios instancijos teismo sprendimo argumentą, jog šia sutartimi (jos 8 punktu) šalys yra susitarę dėl atitinkamų teisės aktų taikymo kitiems šalių santykiams, o ne tik susijusiems su karšto vandens tiekimu bei atsiskaitymu už jį. Tačiau, nepaisant to, jog sutartiniai santykiai 1998-06-12 sutarties pagrindu tarp šalių dėl bendrojo naudojimo patalpų šildymo nėra susiklostę, tai nepaneigia atsakovo pareigos apmokėti už jam tenkančią bendrojo naudojimo patalpų dalį jau anksčiau aptartų teisės normų bei išdėstytų argumentų pagrindu. Tačiau aplinkybė, ar tarp šalių sudarytos sutarties reguliavimo sritis apėmė tik karšto vandens tiekimo santykius, ar ir kitus galimus santykius tarp ieškovo ir atsakovo, yra teisiškai reikšminga sprendžiant dėl delspinigių priteisimo.

Delspinigiai yra viena iš netesybų rūšių, kuria, remiantis Civilinio kodekso 6.70 str., gali būti užtikrinamas prievolių įvykdymas. Tiek Civilinio kodekso 6.70 str. 1 d., tiek 6.71 str. 1 d. įtvirtinta kategoriška nuostata, jog netesybos, kaip prievolės užtikrinimo būdas, turi būti nustatytos sutartyje ar įstatyme. Todėl tik tokiu atveju, kai yra rašytinis šalių susitarimas dėl delspinigių, kaip prievolės įvykdymo užtikrinimo būdo (Civilinio kodekso 6.72 str.) arba kai tokią netesybų formą konkrečiam teisiniam santykiui nustato įstatymas, delspinigiai gali būti priteisiami.

Pripažįstant, jog sutartis buvo sudaryta tik dėl karšto vandens tiekimo atsakovui priklausančioms patalpoms bei atsiskaitymo už karštą vandenį, nėra pagrindo joje nustatytą delspinigių normą taikyti ir kaip netesybas už prievolės atsiskaityti už bendrojo naudojimo patalpų šildymą, nevykdymą. Rašytinės sutarties dėl bendrojo naudojimo patalpų šildymo ieškovas su atsakovu nėra sudaręs, todėl pirmosios instancijos teismas nepagrįstai priteisė delspinigius, kaip sutartines netesybas.

Teisėjų kolegija taip pat sprendžia, kad ieškovas neturi teisės delspinigių atsakovui skaičiuoti 1995-01-26 įstatymo Nr. I-775 „Dėl delspinigių už nesumokėtus paslaugų mokesčius skaičiavimo fiziniams asmenims” pagrindu, kadangi šio įstatymo reglamentuojama sritis apibrėžta jo 1 straipsnyje: jis reglamentuoja tik Lietuvos Respublikos Vyriausybės ir savivaldybių reguliavimo sričiai priklausančių gyvenamųjų patalpų nuomos bei valstybinių ar savivaldybių įmonių teikiamų ryšių ir komunalinių paslaugų mokesčių delspinigius ir jame nėra numatyta, kad įstatymo taikymo sritis gali būti išplėsta kitų subjektų, nors ir atliekančių tą pačią funkciją (teikiančių komunalines paslaugas ar administruojančių jų teikimą ir atsiskaitymą) atžvilgiu. Taigi, šio įstatymo 1 str. numato subjektus, jo pagrindu turinčius teisę skaičiuoti delspinigius, o įstatymo 2 str. numato subjektus, kurie turi mokėti delspinigius bei delspinigių tarifą. Ieškovo įmonė valstybės ar savivaldybės įmonės teisinio statuso neturi (Valstybės ir savivaldybės įmonių įstatymo 2 str.), todėl ginčo atveju skaičiuojant delspinigius šio įstatymo nuostatomis ieškovas negali vadovautis.

Remdamasi išdėstytais argumentais, kolegija sprendžia, jog pirmosios instancijos teismo sprendimas dalyje, kuria priteista skola už bendrojo naudojimo patalpų šildymą, yra teisėtas bei pagrįstas (Civilinio proceso kodekso 263 str. 1 d.), tuo tarpu delspinigius teismas ieškovui iš atsakovo priteisė, nesant tam teisinio pagrindo. Atitinkamai, sprendimas dalyje dėl delspinigių naikinamas dėl netinkamo materialinės teisės normų taikymo (Civilinio proceso kodekso 330 str.).

Dėl bylinėjimosi išlaidų.

Remiantis Civilinio proceso kodekso 93 str. 2 d., jeigu ieškinys patenkintas iš dalies, bylinėjimosi išlaidos priteisiamos ieškovui proporcingai teismo patenkintų reikalavimų daliai, o atsakovui - proporcingai teismo atmestų ieškinio reikalavimų daliai. Šios taisyklės taikomos taip pat ir tam žyminiam mokesčiui, kurį šalys įmoka paduodamos apeliacinius skundus (to paties straipsnio 3 d.). Jeigu apeliacinės instancijos teismas ar kasacinis teismas, neperduodamas bylos iš naujo nagrinėti, pakeičia teismo sprendimą arba priima naują sprendimą, jis atitinkamai pakeičia bylinėjimosi išlaidų paskirstymą (Civilinio proceso kodekso 93 str. 4 d.).

Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismo sprendimas keičiamas dalyje dėl delspinigių, t.y. patenkintų apeliacinio skundo reikalavimų ir atmestų ieškinio reikalavimų dalis (proporcija) sudaro 17,81 procento. Tokiomis proporcijomis paskirstomos ir teismo sprendimu priteistos bylinėjimosi išlaidos, ieškovui iš atsakovo priteistą žyminio mokesčio sumą sumažinant iki 129,15 Lt. taip pat, proporcingai patenkintų apeliacinio skundo reikalavimų daliai iš ieškovo atsakovui priteistinas už apeliacinį skundą sumokėtas žyminis mokestis- 25 Lt. Tokiomis proporcijomis paskirstomos ir valstybei priteistinos procesinių dokumentų įteikimo apeliacinės instancijos teisme išlaidos (Civilinio proceso kodekso 88 str. 1 d. 3 p., 92, 96 str.).

Atsiliepime į apeliacinį skundą ieškovas pareiškė prašymą ištaisyti rašymo apsirikimą byloje, nurodydamas, kad jis patyrė 1364,41 Lt bylinėjimosi išlaidų. Teisėjų kolegija šio prašymo nesprendžia: prašymas dėl rašymo apsirikimų ištaisymo turi būti paduodamas teismui, priėmusiam byloje sprendimą (Civilinio proceso kodekso 276 str. 2 d.). Minėta, kad byla apeliacine tvarka nagrinėjama neperžengiant apeliacinio skundo ribų. Atsakovo apeliaciniame skunde nebuvo keliamas klausimas dėl bylinėjimosi išlaidų, priteistinų ieškovui iš atsakovo, dydžio, pats ieškovas apeliacinio skundo dėl tam tikrų bylinėjimosi išlaidų jam nepriteisimo (iš sprendimo turinio matyti, jog nebuvo išspręstas bylinėjimosi išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu viešo paskelbimo būdu), nepadavė. Šiuo atveju nebuvo padaryta ir aritmetinė klaida, nes teismas motyvuojamoje dalyje nurodė ieškovo turėtų išlaidų rūšis bei dydžius (2t., b.l. 49), o ieškovo turėtų išlaidų dėl viešo paskelbimo prie jų nepaminėjo, taigi, šių išlaidų priteisimo klausimas nebuvo išspręstas. Teisėjų kolegijos vertinimu, tam tikros bylinėjimosi išlaidų dalies nepriteisimas apskritai nėra pagrindas rašymo apsirikimui ar aritmetinei klaidai taisyti, nes pagal Civilinio proceso kodekso 277 str. 1 d. 3 p. nuostatas tokie klausimai turi būti sprendžiami papildomu sprendimu.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 325-331 str., teismas

nutarė:

Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2009 m. lapkričio 26 d. sprendimą pakeisti.

Panaikinti sprendimo dalį, kuria iš atsakovo UAB ,,Vilniaus bočiai“ ieškovui UAB ,,Vilniaus energija“ priteista 832,12 Lt delspinigių bei 5 procentų metinės palūkanos už šią sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, panaikinti ir ieškinį dalyje dėl delspinigių priteisimo atmesti.

Teismo sprendimo dalį, kuria iš atsakovo UAB ,,Vilniaus bočiai“ ieškovui UAB ,,Vilniaus energija“ priteista 3838,41 Lt skola bei 5 procentų metinės palūkanos už šią sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2008-12-05) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, taip pat teismo sprendimo dalį dėl procesinių dokumentų įteikimo išlaidų priteisimo valstybei iš atsakovo UAB ,,Vilniaus bočiai“, palikti nepakeistas.

Priteistą ieškovui UAB ,,Vilniaus energija“ iš atsakovo UAB ,,Vilniaus bočiai“ bylinėjimosi išlaidų sumą sumažinti iki 129,15 Lt.

Priteisti atsakovui UAB ,,Vilniaus bočiai“ iš ieškovo UAB ,,Vilniaus energija“ 25 Lt už apeliacinį skundą sumokėto žyminio mokesčio.

Priteisti į valstybės biudžetą iš ieškovo UAB ,,Vilniaus energija“ 9,50 Lt ir iš atsakovo UAB ,,Vilniaus bočiai“ 43,80 Lt procesinių dokumentų įteikimo apeliacinės instancijos teisme išlaidų (įmokos kodas 5660).