- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2015-12-02
- Bylos Nr.
- I-3890-362/2015
- Teisminio proceso Nr.
- 3-64-3-02844-2015-2
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Arvydas Martinavičius
- Pareiškėjas
- J. J.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių
- Kategorijos
- 1.15.2.3.2Neturtinė žala
nedalyvaujant atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, atstovui,
viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo J. J. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos priteisimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas J. J. skunde Šiaulių apygardos administracinio teismo prašė iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, priteisti 300 Eur neturtinei žalai atlyginti.
Skunde pareiškėjas J. J. nurodė, kad 2015 m. rugsėjo 23 d., jam atvykus į Šiaulių tardymo izoliatorių, jam ėmė skaudėti pilvą, tad jis, neiškentęs skausmo, pasibeldė į duris, prašydamas pagalbos, kad iškviestų greitąją, bet jam buvo atsakyta, kad greitoji kviečiama nebus, tad jam teko iki ryto kentėti skausmus, nors naktį greitoji medicininė pagalba buvo kviečiama pas kitą kalinį. Pas gydytojus pakliuvo tik po 16 valandų, tačiau išrašyti vaistai nepadėjo. Dėl to, kad nebuvo suteikta tinkama pagalba, jis kentėjo skausmus Tuo pačiu jis patyrė neturtinę žalą. Prašo priteisti 300 Eur neturtinei žalai atlyginti. Teismo posėdžio metu pareiškėjas patvirtino skunde nurodytas aplinkybes, nurodė, jog jo susirgimas yra funkcinis.
Atsiliepimas
Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Šiaulių tardymo izoliatoriaus, atsiliepime nurodė, kad su pareiškėjo skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.
Pagal Suėmimo vykdymo įstatymo 45 str. 1 d., asmens sveikatos priežiūra tardymo izoliatoriuje organizuojama įstatymo numatyta tvarka, veikia asmens sveikatos priežiūros tarnyba. Jei suimtajam reikalinga būtinoji medicinos pagalba, kurią suteikti tardymo izoliatoriuje nėra galimybių, ji gali būti teikiama valstybės ar savivaldybių asmens sveikatos priežiūros įstaigose, užtikrinant suimtojo apsaugą. Tardymo izoliatoriaus vidaus tvarkos taisyklėse numatyta, kad pirmąją medicininę pagalbą suimtajam ūmios gyvybei pavojingos ligos ar nelaimingo atsitikimo atveju privalo nedelsiant suteikti tardymo izoliatoriaus darbuotojai. Šiuo atveju skubios medicininės pagalbos poreikis nustatytas nebuvo, kitą dieną pareiškėjas buvo apžiūrėtas gydytojo, jam paskirtas gydymas.
Pareiškėjas nepateikia jokių duomenų, kurie leistų konstatuoti patirtą neturtinę žalą, kurią būtų galima susieti su asmens laikymo Šiaulių tardymo izoliatoriuje sąlygomis, padarytą žalą grindžia abstrakčiais argumentais, reiškia bendro pobūdžio nusiskundimus. Tai leidžia daryti išvadą, kad pareiškėjo teiginiai apie patirtą neturtinę žalą yra nepagrįsti.
Motyvuojamoji dalis
Pareiškėjo J. J. skundas atmestinas.
Pareiškėjas nagrinėjamą administracinį ginčą iškėlė dėl neturtinės žalos atlyginimo, kurią kildina iš to, kad Šiaulių tardymo izoliatoriuje jam nebuvo tinkamai suteikta medicininė pagalba.
Teismas pažymi, kad valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji civilinė atsakomybė), pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir LR CK) 6.271 straipsnio nuostatas, kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (LR CK 6.246 straipsnis); 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (LR CK 6.247 straipsnis); 3) teisės pažeidėjo kaltė (LR CK 6. 248 straipsnis); 4) teisės pažeidimu padaryta žala (LR CK 6.249 straipsnis), tačiau LR CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Vadinasi, reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek ir neturtinės) gali būti patenkinamas nustačius visumą viešosios civilinės atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos (nagrinėjamu atveju Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus) neteisėtus veiksmus, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų viešosios civilinės atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei, pagal LR CK 6.271 straipsnį, nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą.
LR civilinio kodekso 6.250 straipsnio 1 dalis apibrėžia, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinta pinigais. LR CK 6.250 straipsnio taikymo teisminėje praktikoje ne kartą buvo išaiškinta, kad neturtine žala pripažintinas ne bet koks valdžios institucijų neteisėtais veiksmais (neveikimu) asmeniui, kuris kreipėsi teisminės gynybos, padarytas neigiamas poveikis, kad neturtinė žala gali būti konstatuojama tik tada, kai nustatoma, kad poveikis buvo pakankamai intensyvus, o ne mažareikšmis ir smulkmeniškas, kai nustatoma, kad asmuo tikrai patyrė dvasinius išgyvenimus, realiai pajautė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardintų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė. Asmens patirtų dvasinių ir fizinių kančių (LR CK 6.250 str. prasme), jei jos realiai patiriamos, poveikis asmens fizinei ir psichinei sveikatai yra skaudžiausias ir labiausiai juntamas tuo laiku, kai asmenį veikia šias kančias sukeliantys neteisėti aktai (pagal LR CK 6.271 str.).
Veiksmų neteisėtumo pagal CK 6.271 straipsnį konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (pagal CK 6.271 straipsnį), kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų. Konstitucinis Teismas 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarime, be kita ko, konstatavo, kad asmeniui teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, atlyginimą atsiranda tik tada, kai įstatymų nustatyta tvarka yra konstatuojama, kad valstybės institucijos, pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus ir kad žala asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.
Teismas pažymi, kad ABTĮ 5 straipsnio 1 dalis reglamentuoja, jog kiekvienas suinteresuotas subjektas turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė ar įstatymų saugomas interesas. Tačiau asmens pažeista teisė teismo gali būti apginta tuo atveju, jei jis konkrečiai įvardija neteisėtus valdžios institucijos veiksmus (neveikimą) ir savo reikalavimą pagrindžia atitinkamais argumentais bei įrodymais. Reiškiant reikalavimą dėl žalos atlyginimo nepakanka deklaratyviai ar abstrakčiai išvardyti galimai neteisėtas veikas, nes turi būti nurodyta, kokiais konkrečiais ir kada būtent atliktais neteisėtais valdžios institucijos veiksmais (neveikimu) buvo pažeistos asmens teisės ar teisėti interesai, kokio teisės akto reikalavimų nevykdė atitinkamas viešojo administravimo subjektas, ar neveikė taip, kaip turėjo veikti pagal atitinkamas teisės normas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. liepos 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-1527/2012).
Kaip matyti iš atsakovo pateiktos medžiagos, pareiškėjo nurodytu laikotarpiu, 2015 m. rugsėjo 23 d., nuo 21 val. 30 min iki 22 val. 40 min. pareiškėjas iš jo buvimo kameros apsaugos ir priežiūros skyriaus budinčios pamainos pareigūnų išvestas nebuvo, iš vaizdo medžiagos matyti, kad pokalbiai vyko. Pareiškėjas vizitui pas gydytoją užregistruotas kitos dienos 8 val. 20 min., jam konsultacija suteikta buvo. Nustatytas funkcinis skrandžio susirgimas, paskirtas gydymas. Iš pateiktos asmens sveikatos istorijos matyti, kad skrandžio susirgimais pareiškėjas skundėsi seniai, tad šis susirgimas ūmiu nelaikytinas. 2015-09-28 nustatyta, kad asmenį konvojuoti galima. Pats pareiškėjas nei savo skunde, nei teismo posėdžio metu nenurodo, kad po 2015 m. rugsėjo 23 d. 23 val. jis būtų dar kartą kreipęsis dėl pirminės ar skubios medicininės pagalbos suteikimo ar nurodęs kokias tai aplinkybes, kurios leistų teigti, jog buvo iškilusi grėsmė jo gyvybei.
Šiaulių tardymo izoliatoriaus pareigūnai, esant suimtųjų asmens sveikatos sutrikimams, turi vadovautis priimtais teisės aktais, ir pirmiausia „Apsaugos ir priežiūros skyriaus budinčios pamainos pareigūnų veiksmų, esant suimtųjų (nuteistųjų) sveikatos sutrikimams tvarkos aprašu“, patvirtintu 2013-01-14 Šiaulių tardymo izoliatoriaus direktoriaus įsakymu Nr. 1/01-12, bei „Sveikatos priežiūros paslaugų teikimo suimtiesiems ir nuteistiesiems tvarkos aprašu“, patvirtintu 2013-07-01 Šiaulių tardymo izoliatoriaus direktoriaus įsakymu Nr. 1-01-156. „Sveikatos priežiūros paslaugų teikimo suimtiesiems ir nuteistiesiems tvarkos aprašo“ 9 p. numato, jog pirmąją pagalbą suimtiesiems ūmios pavojingos gyvybei būklės arba nelaimingo atsitikimo atveju nedelsiant privalo suteikti Šiaulių tardymo izoliatoriaus darbuotojai pagal savo kompetenciją. „Apsaugos ir priežiūros skyriaus budinčios pamainos pareigūnų veiksmų, esant suimtųjų (nuteistųjų) sveikatos sutrikimams tvarkos aprašo“ 3 p. numato, jog primoji medicininė pagalba teikiama, siekiant padėti kitų sveikatai, panaudojant turimas medicinines priemones ir medžiagas, 4 p. numato, kad skubioji medicininė pagalba teikiama, kai yra tiesioginė grėsmė paciento gyvybei, arba ji gali kilti bet kuriuo atveju, dėl ūmios ligos ar įvykio, sukeliančio pavojingą ar kritinę būklę.
Tokiu būdu, nustatytas teisinis reguliavimas leidžia Šiaulių tardymo izoliatoriaus darbuotojams spręsti dėl to, kokios medicininės pagalbos – pirmosios ar skubiosios suimtajam reikia, ir pagal tai imtis atitinkamų veiksmų. Šiuo atveju pareiškėjas kreipėsi į pareigūnus, nurodydamas, jog jam reikalinga skubi kvalifikuota medicininė pagalba, tačiau buvo nuspręsta, kad ji nėra reikalinga, ir kad nėra tiesioginės grėsmės paciento gyvybei. Duomenų, kad pareiškėjas kreipėsi dėl pirmosios medicininės pagalbos suteikimo, nėra, to pareiškėjas nenurodo ir savo skunde ar teismo posėdžio metu. Tolesni įvykiai patvirtino šį sprendimą – po 2015 m. rugsėjo 23 d. 23 val. į pareigūnus kreiptasi nebuvo, nuvykus pas gydytoją, buvo nustatytas funkcinis skrandžio susirgimas, kad tai būtų ūmus ar pavojinga sveikatai, nenurodyta, paskirtas paprastas medikamentinis gydymas, ir jau 2015 m. rugsėjo 28 d. nustatyta, jog pareiškėją konvojuoti galima. Byloje nėra duomenų, kad Šiaulių tardymo izoliatoriuje pareiškėjas buvo kaip nors išskirtas iš kitų nuteistųjų ir jam kokiu nors būdu bloginamos bausmės atlikimo sąlygos.
Tokiu būdu, byloje nėra nustatytas priimtų teisės aktų dėl medicininės pagalbos suteikimo pažeidimas, ir tuo pačiu nėra nustatyti neteisėti atsakovo veiksmai. Įvertinus virš išdėstytą, teismas mano, jog pareiškėjas neįrodė pateikto skundo, skunde išdėstytos aplinkybės paneigtos bylos medžiaga, tad skundas yra atmestinas.
Rezoliucinė dalis
Teismas, remdamasis tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasis ABTĮ 85–87str., 88 str. 1 d. 5 p.,
nusprendžia:
Pareiškėjo J. J. skundą atmesti.
Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui tiesiogiai arba per šį teismą.