Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėja Vitalija Norkūnaitė, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi administracinio teisės pažeidimo bylą pagal J. B. apeliacinį skundą dėl Vilniaus rajono apylinkės teismo 2014 m. sausio 13 d. nutarimo, kuriuo J. B. pripažino kaltu padarius administracinius teisės pažeidimus, numatytus ATPK 127 str. 2 d., ir paskyrė jam 100 litų baudą, ATPK 130 str. 1 d., ir paskyrė jam 3000 litų baudą su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu 3 metams. Vadovaujantis ATPK 33 str. 2 d. paskyrė galutinę subendrintą nuobaudą – 3000 litų baudą su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu 3 metams,

Aprašomoji dalis

nustatė:

J. B. nubaustas už tai, kad jis 2013 m. lapkričio 30 d., apie 03.00 val., Vilniaus r., Piliakalnio k., (duomenys neskelbtini), vairuodamas transporto priemonę - automobilį ,,Peugeot 405“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) pažeidė Lietuvos Respublikos vyriausybės 2002 m. gruodžio 11 d. nutarimu Nr. 1950 patvirtintų Kelių eismo taisyklių (2008 m. liepos 16 d. nutarimo Nr. 768 redakcija) 16, 17, 20 238 punktų reikalavimus tuo, kad nepasirinko saugaus greičio, atsiradus kliūčiai nespėjo sustabdyti ir nesuvaldė automobilio, nuvažiavęs nuo kelio atsitrenkė į elektros stulpą ir jį apgadino, t. y. padarė administracinį teisės pažeidimą, numatytą ATPK 127 str. 2 d. bei tuo, kad pasišalino iš įvykio vietos, t. y. padarė administracinį teisės pažeidimą, numatytą ATPK 130 str. 1 d.

Atkreipia dėmesį, kad automobilį nuo kelio patraukė, nes dėl jo ryte kaimo kelyje galėjo susidaryti spūstis. Automobilį patraukė link pirmos saugios vietos, t.y. netoli esančio S. G. kiemo. Iš eismo įvykio vietos išvažiavo tik pusvalandžiui išgerti vaistų ir tuoj pat grįžo į eismo įvykio vietą t.y. automobilis jo nuomone buvo likęs eismo įvykio vietoje. Jam grižus bendravao su policijos pareigūnais, išsamiai ir nuoširdžiai viską papasakojo, eismo įvykio vietoje savarankiškai surašė paaiškinimą, neslėpė, kad būtent jis vairavo automobilį, nevengė atsakomybės, slėptis ar bėgti nenorėjo.

Pažymi, kad skundžiamame nutarime nurodytų KET 16, 17, 20, 238 punktų reikalavimų nepažeidė, todėl nurodytų punktų pagrindu negali būti patrauktas administracinėn atsakomybėn.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

Kaip matyti iš apeliacinio skundo turinio, administracinėn atsakomybėn traukiamas asmuo savo kaltės dėl ATPK 127 str. 2 d. ir 130 str. 1 d. numatytų administracinių teisės pažeidimų padarymo neginčija, tačiau mano, kad jo veiksmai turėtų būti įvertinti kaip būtinasis reikalingumas.

Lietuvos Respublikos ATPK 127 str. 2 d. numatyta atsakomybė už Kelių eismo taisyklių pažeidimą, nulėmusį kitiems asmenims priklausančių transporto priemonių, krovinių, kelių, kelio ir kitų įrenginių arba kitokio turto sugadinimą (apgadinimą). Nagrinėjamu atveju J. B. nurodo, kad atsitrenkdamas į elektros stulpą eismo įvykį sukėlė siekdamas išvengti susidūrimo su į kelią staiga išbėgusiu šunimi ir tokius savo veiksmus vertina kaip būtinąjį reikalingumą.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos ATPK 17 str., administraciniu teisės pažeidimu nelaikomas veikimas, kuris, kad ir numatytas šiame kodekse arba kituose normatyviniuose aktuose dėl administracinių teisės pažeidimų, bet padarytas būtinojo reikalingumo būklėje, tai yra siekiant pašalinti pavojų, gresiantį valstybinei ar viešajai tvarkai, nuosavybei, piliečių teisėms ir laisvėms bei nustatytai valdymo tvarkai, jeigu šis pavojus tomis aplinkybėmis negalėjo būti pašalintas kitomis priemonėmis ir jeigu padarytoji žala yra mažiau reikšminga negu išvengtoji žala.

Kelių eismo taisyklių 133 p. nurodyta, kad vairuotojas privalo važiuoti neviršydamas leistino greičio. Pasirinkdamas važiavimo greitį, vairuotojas turi atsižvelgti į važiavimo sąlygas, ypač vietovės reljefą, kelio ir transporto priemonės būklę ir krovinį, meteorologines sąlygas, taip pat eismo intensyvumą, kad galėtų sustabdyti transporto priemonę iki bet kurios iš anksto numatomos kliūties. Jis turi sulėtinti greitį ir prireikus sustoti, jeigu to reikia dėl susidariusių aplinkybių, ypač kai blogas matomumas. Tų pačių taisyklių 134 p. nurodyta, kad tuo atveju, jeigu atsirado kliūtis ar iškilo grėsmė eismo saugumui, vairuotojas (jeigu jis gali tai pastebėti) privalo sulėtinti greitį, net visiškai sustabdyti transporto priemonę arba apvažiuoti kliūtį nesukeldamas pavojaus kitiems eismo dalyviams. Apeliantas nurodė, kad pažeidimų padarymo metu tiek oro, tiek kelio sąlygos buvo prastos, be to, buvo tamsu. Taigi, eismo įvykis kilo J. B. pažeidus minėtų Kelių eismo taisyklių punktų reikalavimus. Esant šioms aplinkybėms, apeliacinės instancijos teismas atmeta apelianto skundo argumentą, jog eismo įvykį sukėlė esant būtinajam reikalingumui.

Kelių eismo taisyklių 3 p. nurodyta, jog eismo įvykis – įvykis kelyje, viešose arba privačiose teritorijose, kurio metu, judant transporto priemonei, žuvo ar buvo sužeista žmonių, sugadinta ar apgadinta bent viena transporto priemonė, krovinys, kelias, jo statiniai ar bet koks kitas įvykio vietoje buvęs turtas. Kelių eismo taisyklių 234 p. nurodyta, kad jeigu dėl eismo įvykio padaryta tik turtinė žala ir nukentėjusio asmens eismo įvykio vietoje nėra, su eismo įvykiu susijęs eismo dalyvis privalo nedelsdamas pranešti apie eismo įvykį policijai. Pagal ATPK 130 str. 1 d. administracinę atsakomybę užtraukia pasitraukimas iš eismo įvykio, su kuriuo vairuotojas yra susijęs, vietos pažeidžiant Kelių eismo taisykles. Taigi, nagrinėjamu atveju administracinėn atsakomybėn traukiamas asmuo privalėjo apie eismo įvykį pranešti policijos pareigūnams.

Apeliantas nurodo, kad automobilį iš įvykio vietos patraukė, kadangi jis trukdė eismui, be to, dėl sukelto eismo įvykio susijaudino ir pasijuto blogai, todėl išėjo išgerti vaistų, po ko grįžo prie automobilio, kur rado atvykusius policijos pareigūnus. Kaip matyti iš apelianto paaiškinimų tiek pirmos instancijos teismo posėdžio metu, tiek iš apeliacinio skundo argumentų, jis suvokė sukėlęs eismo įvykį, tačiau manė, jog apgadino tik savo automobilį, todėl policijos pareigūnų nekvietė, tačiau, kaip matyti iš pirmos instancijos teismo posėdžio protokolo, jis prisipažino, jog elektros stulpo net neapžiūrėjo, neįsitikino, ar stulpas nebuvo apgadintas. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nustatytos aplinkybės suponuoja išvadą, kad J. B. iš eismo įvykio pasitraukė tyčia, pažeisdamas Kelių eismo taisyklių 231.1. p. reikalavimus, apie eismo įvykį policijai nepranešė ir pažeidė Kelių eismo taisyklių 231.4. p. reikalavimus, todėl apylinkės teismas pagrįstai J. B. patraukė administracinėn atsakomybėn ir pagal ATPK 130 str. 1 d.

Sutiktina su apelianto skunde nurodyta aplinkybe, kad skundžiamame nutarime nurodytų Kelių eismo taisyklių 16, 17, 20, 238 p. reikalavimų nepažeidė, tačiau ši aplinkybė nekeičia pažeidimų padarymo fakto ir apeliacinės instancijos teismas nurodytus klaidingus Kelių eismo taisyklių punktus vertina kaip rašymo apsirikimą, kadangi, kaip teisingai nurodyta Vilniaus apskrities VPK 2013 m. lapkričio 30 d. administracinio teisės pažeidimo protokole Nr. 10P-4279177-13, jis pažeidė Kelių eismo taisyklių 133, 134 ir 234 p. reikalavimus.

Kaip jau minėta, Vilniaus rajono apylinkės teismo 2014 m. sausio 13 d. nutarimu J. B. pripažintas kaltu padaręs administracinius teisės pažeidimus, numatytus Lietuvos Respublikos ATPK 127 str. 2 d. ir 130 str. 1 d. jam paskiriant galutinę subendrintą nuobaudą - 3000 litų baudą su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu trejiems metams, t. y. sankcijoje už šį pažeidimą numatytą minimumą. Ši nuobauda paskirta atsižvelgus į administracinių teisės pažeidimų padarymo aplinkybes ir pobūdį, į J. B. asmenybę, kuris dirba, galiojančių administracinių nuobaudų neturi, į tai, kad yra jo atsakomybę lengvinanti ir nėra ją sunkinančių aplinkybių.

Taigi, pirmos instancijos teismas, atsižvelgęs į minėtas aplinkybes, teisingai paskyrė sankcijose už Lietuvos Respublikos ATPK 127 str. 2 d. ir 130 str. 1 d. numatytų administracinių teisės pažeidimų padarymą nustatytas minimalias nuobaudas, nepažeisdamas Lietuvos Respublikos ATPK 30² straipsnio reikalavimų.

Teismų praktikoje yra laikomasi pozicijos, kad administracinė nuobauda, vadovaujantis Lietuvos Respublikos ATPK 30¹ str. nustatytomis taisyklėmis, gali būti švelninama tik ypatingais, išimtiniais atvejais, kai nustatomas kompleksas faktinių duomenų, bylojančių asmens, kurio atžvilgiu taikomos administracinio poveikio priemonės, naudai, pavyzdžiui, veikos mažareikšmiškumas ar nedidelis jos pavojingumas, išskirtinai teigiamas pažeidėjo asmenybės charakterizavimas ir pan., galėtų būti pagrindu skirti ne sankcijoje numatytą, o švelnesnę nuobaudą. Nesant tokių ypatingų aplinkybių, mažesnė nei įstatymo numatyta už konkretaus administracinio teisės pažeidimo padarymą nuobauda negali būti skiriama (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartys administracinių teisės pažeidimų bylose Nr. N1‑1396/2007, N17‑103/2007).

Apelianto nurodomos aplinkybės dėl eismo įvykio bei tai, kad vairuotojo pažymėjimas reikalingas darbui, kad jam nustatytas tik 40 % darbingumas, kad turi dukrą, kuri mokosi mokykloje, nėra išimtinės aplinkybės, leidžiančios jam skirti mažesnę nei įstatymo numatyta nuobaudą. Šių aplinkybių nepakanka, kad būtų taikoma Lietuvos Respublikos ATPK 30¹ str. numatyta administracinės nuobaudos švelninimo galimybė. Nuobaudos sušvelninimas akivaizdžiai neatitiktų administracinei nuobaudai keliamų tikslų, numatytų Lietuvos Respublikos ATPK 20 str., kuriuo nustatyta, kad administracinė nuobauda yra atsakomybės priemonė, kuri skiriama administracinį teisės pažeidimą padariusiems asmenims nubausti bei siekiant auklėti, kad jie laikytųsi įstatymų, gerbtų bendro gyvenimo taisykles, taip pat kad tiek pats teisės pažeidėjas, tiek ir kiti asmenys nepadarytų naujų teisės pažeidimų. Pažymėtina, kad apylinkės teismas, įvertinęs, jog apeliantas neneigė savo kaltės ir nuoširdžiai gailėjosi, pripažino tai jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe ir skyrė minimalią sankcijoje numatytą baudą su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu minimaliam laikotarpiui.

Remdamasis tuo, kad išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad Vilniaus rajono apylinkės teismas, priimdamas 2014 m. sausio 13 d. nutarimą J. B. atžvilgiu, tinkamai taikė materialinės ir procesinės teisės normas, tinkamai įvertino administracinio teisės pažeidimo byloje surinktus duomenis, padarė bylos duomenimis teisiškai pagrįstas išvadas, todėl priimtas nutarimas yra teisėtas, pagrįstas ir jo naikinti apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

nutarė:

Vilniaus rajono apylinkės teismo 2014 m. sausio 13 d. nutarimą palikti nepakeistą, J. B. apeliacinio skundo netenkinti.

Nutartis neskundžiama.