Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Regionų administracinio teismo Kauno rūmų teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Grauželio, Dainos Kukalienės ir Jolantos Medvedevienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

atsakovo Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atstovui Kristupui Baubliui,

trečiojo suinteresuoto asmens uždarosios akcinės bendrovės „Adventure architects“ atstovui direktoriui A. J.,

teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. B. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo, trečiasis suinteresuotas asmuo – uždaroji akcinė bendrovė (toliau – UAB) „Adventure architects“.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

Nagrinėjamojoje byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento 2025 m. rugpjūčio 22 d. sprendimo Nr. 25S187305, kuriuo panaikintas leidimas laikinai gyventi, teisėtumo ir pagrįstumo.

Bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas 2025 m. balandžio 28 d. pateikė prašymą Nr. 2505-LLG-6390 išduoti leidimą laikinai gyventi, tuo pagrindu, jog sudarė darbo sutartį bei ketina dirbti UAB „Adventure architects“. Minėtu pagrindu Migracijos departamentas 2025 m. birželio 11 d. išdavė pareiškėjui leidimą laikinai gyventi Nr. 760459765, galiojantį iki 2027 m. birželio 11 d.

Patikrinus duomenis apie asmenį Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos informacinėje sistemoje nustatyta, kad UAB „Adventure architects“, tarpininkavusi dėl leidimo laikinai gyveni išdavimo, darbo sutarties su pareiškėju nesudarė ir jokiose kitose Lietuvos Respublikos įmonėse pareiškėjas šiuo metu nedirba.

Migracijos departamentas 2025 m. rugpjūčio 21 d. per MIGRIS komunikacijos priemonę kreipėsi į pareiškėją paaiškinti kodėl jis nebuvo neįdarbintas per du mėnesius. Šis pranešimas taip pat buvo išsiųstas UAB „Adventure architects“, el. paštu (duomenys neskelbtini). Migracijos departamentas nei iš pareiškėjo, nei iš įmonės atsakymo negavo.

Migracijos departamentas, įvertinęs visus duomenis bei konstatavęs, kad pareiškėjas, kreipdamasis dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo, pateikė duomenis, kurie neatitinka tikrovės, 2025 m. rugpjūčio 22 d. priėmė sprendimą Nr. 25S187305, kuriuo panaikino pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.

Pareiškėjas, nesutikdamas su Migracijos departamento 2025 m. rugpjūčio 22 d. sprendimu Nr. 25S187305, kreipėsi į teismą dėl jo panaikinimo.

Ginčo teisinius santykius reglamentuoja Lietuvos Respublikos įstatymas „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – UTPĮ) (redakcija, galiojanti nuo 2025 m. sausio 1 d. iki 2026 m. sausio 1 d.), nustatantis užsieniečių atvykimo ir išvykimo, buvimo ir gyvenimo, prieglobsčio ir laikinosios apsaugos Lietuvos Respublikoje suteikimo, integracijos ir sprendimų dėl užsieniečių teisinės padėties apskundimo tvarką ir kitus užsieniečių teisinės padėties Lietuvos Respublikoje klausimus, taip pat reglamentuoja Lietuvos Respublikos elektroninio rezidento statuso suteikimo ir panaikinimo sąlygas ir tvarką.

UTPĮ 44 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyta, kad leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas užsieniečiui, kuris ketina dirbti Lietuvos Respublikoje, kai jis atitinka šias sąlygas: a) pateikiamas darbdavio įsipareigojimas įdarbinti užsienietį pagal darbo sutartį ne trumpesniam negu 6 mėnesių laikotarpiui; b) pateikiama darbdavio informacija apie užsieniečio turimą kvalifikaciją, susijusią su atliktinu darbu; arba apie užsieniečio turimą ne mažesnę negu vienerių metų darbo patirtį per pastaruosius 3 metus, susijusią su atliktinu darbu; arba apie numatomą užsieniečiui mokėti mėnesinį darbo užmokestį, ne mažesnį negu paskutinis paskelbtas kalendorinių metų vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokesčio dydis, išskyrus šio straipsnio 2 dalyje nurodytą atvejį; c) Užimtumo tarnyba nustatyta tvarka priima sprendimą dėl užsieniečio darbo atitikties Lietuvos Respublikos darbo rinkos poreikiams, išskyrus šio straipsnio 2 dalyje nurodytus atvejus.

UTPĮ 50 straipsnis nustato leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindus. UTPĮ 50 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyta, jog leidimas laikinai gyventi užsieniečiui panaikinamas paaiškėjus, kad yra UTPĮ 35 straipsnio 1 dalyje nustatyti pagrindai. Aptariamo straipsnio 1 dalies 6 punkte nurodyta, kad leidimas laikinai gyventi užsieniečiui panaikinamas, jeigu nutraukiama darbo sutartis su užsieniečiu arba nustatoma, kad su užsieniečiu darbo sutartis nesudaryta, arba užsienietis, kuriam leidimas laikinai gyventi išduotas pagal UTPĮ 44 straipsnio 1 dalies 2 punktą, pakeitė darbdavį ar darbo funkciją nesilaikydamas UTPĮ 44 straipsnio 6 dalyje nustatytų reikalavimų. Nustatęs bent vieną šių pagrindų, Migracijos departamentas turi ne tik teisę, bet ir pareigą panaikinti išduotą leidimą laikinai gyventi.

UTPĮ 62 straipsnio 4 dalyje nurodyta, kad užsienietis, kuriam išduota nacionalinė viza ar leidimas laikinai gyventi UTPĮ 44 straipsnyje nustatytu pagrindu, gali dirbti tik pas tą darbdavį, kuris įsipareigojo jį įdarbinti, ir atlikti tik tą darbo funkciją, kuriai pas tą darbdavį buvo įdarbintas, išskyrus UTPĮ 44 straipsnio 6 dalyje nurodytus atvejus. UTPĮ 3 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad užsieniečiai, esantys Lietuvos Respublikoje, privalo laikytis Lietuvos Respublikos Konstitucijos, Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų.

Leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiams išdavimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. spalio 12 d. įsakymu Nr. 1V-329 (toliau – Aprašas) 130 punkte nustatyta, kad paaiškėjus bent vienam iš UTPĮ 50 straipsnio 1 dalies 1–13 ar 15–21 punktuose nustatytų leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindų ir esant tai patvirtinančių duomenų ir (ar) dokumentų, Migracijos departamentas išnagrinėja dokumentus dėl leidimo laikinai gyventi panaikinimo, įvertina nustatytus faktus ir ne vėliau kaip per 14 kalendorinių dienų nuo vieno iš UTPĮ 50 straipsnio 1 dalies 1–13 ar 15–21 punktuose nustatytų leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindų paaiškėjimo Migracijos departamente dienos priima nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis ir Lietuvos Respublikos teisės aktų normomis pagrįstą sprendimą panaikinti leidimą laikinai gyventi arba sprendimą nepanaikinti leidimo laikinai gyventi.

Nurodytų teisės aktų visuma, leidžia konstatuoti, kad Migracijos departamentui yra suteikti įgaliojimai priimti sprendimą dėl leidimo laikinai gyventi užsieniečiui išdavimo ir panaikinimo, t. y. Migracijos departamentas ginčijamą sprendimą priėmė jam įstatymu suteiktos diskrecijos ribose. Teismas atkreipia dėmesį, kad leidimų laikinai gyventi išdavimo, keitimo ir panaikinimo teisiniai santykiai susiklosto viešosios teisės srityje, todėl Migracijos departamentas neturi dispozityvumo teisės ir privalo laikytis UTPĮ numatytų reikalavimų, t. y. nustatęs, kad užsienietis faktiškai nebeatitinka UTPĮ nustatytų sąlygų, privalo panaikinti išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje UTPĮ 50 straipsnio 1 dalies pagrindais (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2023 m. kovo 1 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-1304-442/2023).

Teismas pažymi, kad leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje pareiškėjui buvo išduotas konkrečiu pagrindu, t. y. siekiant dirbti Lietuvos Respublikoje pagal darbo sutartį su UAB „Adventure architects“. Tai yra esminė ir pagrindinė materialioji leidimo suteikimo sąlyga, tiesiogiai nurodyta UTPĮ bei jį įgyvendinančiuose poįstatyminiuose teisės aktuose. Pagal minėto UTPĮ 50 straipsnio 1 dalies 6 punktą, leidimas laikinai gyventi panaikinamas, kai išnyksta įstatyme nustatyti pagrindai, dėl kurių užsienietis įgijo teisę gyventi Lietuvos Respublikoje. Leidimas, išduotas tikslu vykdyti darbinę veiklą, suponuoja pareigą užsieniečiui per teisės aktuose nustatytą terminą realiai pradėti vykdyti deklaruotą veiklą, t. y. sudaryti darbo sutartį ir pradėti dirbti. Ta pati pareiga yra aiškiai įtvirtinta Aprašo 129 ir 130 punktuose, pagal kuriuos užsienietis privalo sudaryti darbo sutartį per du mėnesius nuo leidimo laikinai gyventi įsigaliojimo. Nei pareiškėjui, nei darbdaviui šiose nuostatose nėra numatyta jokia išimtis, leidžianti šį terminą pratęsti, ignoruoti ar kitaip nesilaikyti jo savo nuožiūra. Tai yra aiškiai apibrėžta, imperatyvi teisės norma, kuria siekiama užtikrinti viešąjį interesą – kad leidimai gyventi darbo pagrindu nebūtų naudojami kitais, su įdarbinimu nesusijusiais tikslais.

Iš bylos medžiagos nustatyta, kad pareiškėjui leidimas laikinai gyventi buvo išduotas 2025 m. birželio 11 d., todėl darbo sutartis privalėjo būti sudaryta iki 2025 m. rugpjūčio 10 d. Vis dėlto, kaip matyti iš Migracijos departamento pateiktos informacijos, patikrinus duomenis Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos informacinėje sistemoje nenustatyta, jog UAB „Adventure architects“ būtų sudariusi su pareiškėju darbo sutartį ar kad pareiškėjas būtų įsidarbinęs kurioje nors kitoje Lietuvos Respublikos įmonėje. Pažymėtina, kad pareiškėjo nedarbas nėra laikinas ar formalaus pobūdžio pažeidimas, kadangi tai yra esminė aplinkybė, tiesiogiai paneigianti leidimo išdavimo pagrindą. Įstatymas aiškiai nustato, kad leidimo pagrindas tampa nepagrįstu nuo pat momento, kai per nustatytą terminą nesudaroma darbo sutartis. Todėl, priešingai nei teigia pareiškėjas, sprendimo panaikinti leidimą pagrindas atsirado ne Migracijos departamentui priimant sprendimą, o egzistuojant faktinėms aplinkybėms, t. y. nesudaromai darbo sutarčiai per įstatymo nustatytą terminą.

Teismo vertinimu, Migracijos departamentas pagrįstai vadovavosi UTPĮ 50 straipsnio 1 dalies 6 punktu bei Aprašo 129–130 punktais, nes darbo sutarties nesudarymo faktas buvo objektyvus, patvirtintas oficialiais duomenimis ir nepaneigtas pačio pareiškėjo. Pažymėtina, kad Migracijos departamentui nebuvo pateikta informacija apie jokią kitą darbo vietą ar įsidarbinimo procesą nei iki termino pabaigos, nei po jo, nors pareiškėjas tokią pareigą turėjo ir galėjo ją įvykdyti. Taigi, teismas konstatuoja, kad pareiškėjas per teisės aktuose nustatytą laiką nesudarė darbo sutarties su darbdaviu, kuriam pats nurodė ketinąs dirbti, o duomenų apie jo įsidarbinimą kurioje nors kitoje įmonėje nebuvo. Ši aplinkybė reiškia, kad buvo išnykęs vienintelis leidimo išdavimo pagrindas, dėl kurio Migracijos departamentas jam buvo išdavęs leidimą laikinai gyventi.

Teismas pažymi, kad leidimas laikinai gyventi pareiškėjui buvo išduotas kaip tikslinis leidimas, grindžiamas konkrečiu pagrindu. Pareiškėjas, kreipdamasis į Migracijos departamentą, nurodė, jog yra ketinamas įdarbinti UAB „Adventure architects“ ir būtent šiuo pagrindu Migracijos departamentas priėmė sprendimą išduoti leidimą laikinai gyventi. Todėl būtent pareiškėjo pareiga yra užtikrinti, kad jo deklaruotas ketinamas įsidarbinimas būtų realus, pagrįstas ir atitiktų faktines aplinkybes, laikytina esminiu šio leidimo išdavimo pagrindu. Byloje esantys duomenys patvirtina, kad pareiškėjas, teikdamas prašymą dėl leidimo, nurodė, jog bus įdarbintas UAB „Adventure architects“. Tačiau faktiniai duomenys šio teiginio nepatvirtina, kadangi byloje nėra jokių dokumentų, patvirtinančių, kad minėta įmonė iš tikrųjų rengėsi sudaryti darbo sutartį su pareiškėju, paruošė darbo vietą ar vykdė bet kokius kitus įprastus darbdavio veiksmus, būdingus realiai gyvenamos darbo vietos suteikimo situacijai. Migracijos departamento atliktas duomenų patikrinimas atskleidė, kad darbo sutartis su pareiškėju sudaryta nebuvo ir iki pat sprendimo panaikinti leidimą priėmimo momento pareiškėjas nedirbo jokioje Lietuvos Respublikos įmonėje.

Pareiškėjas, siekdamas pagrįsti savo argumentą dėl esą realaus ketinimo jį įdarbinti ir jau suplanuotų darbo funkcijų, pateikė 2025 m. rugsėjo 9 d. statybos rangos sutartį, sudarytą tarp UAB „Adventure architects“ ir UAB „Alvekas“. Tačiau teismo vertinimu, ši sutartis negali būti laikoma įrodymu, patvirtinančiu realų pareiškėjo įdarbinimo ketinimą. Minėtoje sutartyje nėra jokių nuorodų į pareiškėją, t. y. nėra pateikiami nei jo asmens duomenys, nei pareigos, nei funkcijos, nei kiti duomenys, leidžiantys teigti, kad ši sutartis sudaryta būtent dėl planuoto pareiškėjo darbo. Be to, pati rangos sutarties prigimtis nepatvirtina, kad konkrečiam fiziniam asmeniui numatyta atlikti tam tikrus darbus – tai yra tik civilinė sutartis tarp dviejų juridinių asmenų dėl tam tikrų statybos darbų atlikimo, nenurodant konkrečių darbuotojų, kurie tuos darbus vykdys. Taip pat, ši sutartis sudaryta jau po to, kai Migracijos departamentas pradėjo vertinti leidimo panaikinimo pagrindus ir po to, kai pareiškėjas buvo paprašytas pateikti informaciją apie neįsidarbinimą. Taigi, minėta sutartis negali būti laikoma dokumentu, buvusiu leidimo išdavimo momentu ar patvirtinančiu deklaruotą ketinimą įsidarbinti prašymo teikimo metu.

Teismas taip pat atkreipia dėmesį, kad nei pareiškėjas, nei UAB „Adventure architects“ nepateikė Migracijos departamento prašytų duomenų, kurie būtų patvirtinę, kad darbo vieta buvo realiai ruošiama, taip pat, jog darbo funkcijos buvo suplanuotos, o darbo sutarties projektas buvo parengtas. Nepateikus atsakymų į Migracijos departamento 2025 m. rugpjūčio 21 d. paklausimą, susidarė situacija, leidžianti pagrįstai abejoti pareiškėjo nurodytų duomenų teisingumu ir deklaruoto pagrindo realumu. Šios aplinkybės rodo ne tik faktinį darbo sutarties nesudarymą, bet ir tai, kad pareiškėjas nepateikė teisingos informacijos apie deklaruotą ketinimą dirbti, nors ši informacija buvo esminė leidimo išdavimo sąlyga. Atsižvelgdamas į tai, teismas konstatuoja, kad Migracijos departamentas pagrįstai vadovavosi UTPĮ 35 straipsnio 1 dalies 2 punktu, nustatančiu, jog leidimas panaikinamas, jeigu užsienietis pateikė neteisingus arba tikrovės neatitinkančius duomenis, kurie turėjo įtakos leidimo išdavimui. Šiuo atveju pareiškėjo nurodyti duomenys apie būsimas darbo funkcijas ir ketinimą būti įdarbintam konkrečioje įmonėje buvo esminiai, o jų nepasitvirtinimas sudarė pakankamą pagrindą panaikinti leidimą.

Teismas pažymi, kad pareiškėjas, inicijuodamas leidimo laikinai gyventi išdavimo procedūrą, privalo ne tik pateikti teisingus ir faktines aplinkybes atitinkančius duomenis, bet ir aktyviai bendradarbiauti su Migracijos departamentu visos procedūros metu. Ši pareiga apima ir pareigą atsakyti į institucijos paklausimus bei pateikti informaciją, kuri yra būtina leidimo pagrindų patikrinimui. Kaip jau minėta, bylos duomenys patvirtina, kad Migracijos departamentas 2025 m. rugpjūčio 21 d. per MIGRIS sistemą pateikė pareiškėjui pranešimą, kuriame buvo prašoma paaiškinti priežastis, dėl kurių pareiškėjas per du mėnesius nuo leidimo išdavimo faktiškai neįsidarbino UAB „Adventure architects“, kaip buvo deklaruota prašyme. Minėtas pranešimas taip pat buvo išsiųstas ir šiai įmonei, siekiant papildomai patikrinti aplinkybes dėl pareiškėjo įdarbinimo proceso. Kaip matyti iš bylos medžiagos, nei pareiškėjas, nei UAB „Adventure architects“ į šį Migracijos departamento paklausimą neatsakė, nepateikė jokių paaiškinimų, dokumentų, medicininių pažymų, darbo sutarties projekto ar kitų duomenų, galinčių pagrįsti tiek paties pareiškėjo, tiek įmonės veiksmus ar kliūtis, susijusias su įdarbinimo procesu.

Teismas pažymi, kad nei pareiškėjas, nei jo atstovas teismo posėdžio metu nenurodė jokių objektyvių priežasčių, dėl kurių 2025 m. rugpjūčio 21 d. paklausimas galėjo būti nepastebėtas ar dėl kurių pareiškėjas negalėjo pateikti prašomos informacijos. Pareiškėjo argumentas, kad vėliau byloje pateikta medicininė pažyma liudija apie sveikatos problemas, negali būti vertinamas kaip pagrįsta priežastis neatsakyti į Migracijos departamento paklausimą, kadangi pažyma išrašyta tik 2025 m. rugpjūčio 22 d., taip pat nėra duomenų, kad pareiškėjas būtų informavęs Migracijos departamentą apie savo sveikatos būklę paklausimo pateikimo metu. Be to, medicininėje pažymoje nenurodyta, kad pareiškėjas tą dieną negalėjo komunikuoti ar pateikti bent minimalios informacijos apie įsidarbinimo procesą. Atsižvelgdamas į tai, teismas konstatuoja, kad Migracijos departamentas pagrįstai vertino, jog iki sprendimo panaikinti leidimą priėmimo momento nebuvo gauta jokių objektyvių paaiškinimų ar įrodymų, galinčių pagrįsti pareiškėjo neįsidarbinimo per nustatytą terminą priežastis. Taigi nei pats pareiškėjas, nei darbdavys neįvykdė pareigos bendradarbiauti ir pateikti informaciją, kuri būtų leidusi Migracijos departamentui visapusiškai įvertinti visas reikšmingas aplinkybes.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad tais atvejais, kai pareiškėjas nereaguoja į administracinės institucijos paklausimus, o pagrindinės faktinės aplinkybės gali būti nustatytos iš oficialių valstybės registrų, institucija turi teisę priimti sprendimą remdamasi turima informacija. Tokiose situacijose institucijai nereikia papildomai įrodinėti aplinkybių, kurių patikslinimui paklausimai buvo pateikti, nes pareiškėjo neveikimas laikytinas kliūtimi procedūrai, kurios pasekmes prisiima pats pareiškėjas. Šiuo atveju Migracijos departamentas turėjo oficialius registro duomenis, aiškiai patvirtinančius, jog pareiškėjas nebuvo įdarbintas UAB „Adventure architects“ ir jokia kita Lietuvos Respublikos įmonė jo tuo metu nebuvo įdarbinusi. Nenustačius nei objektyvių kliūčių, nei pateisinamų priežasčių, nei papildomų dokumentų, Migracijos departamento sprendimas panaikinti leidimą laikinai gyventi laikytinas priimtu teisėtai bei pakankamai išsamiai įvertinus visas reikšmingas aplinkybes.

Teismas, be kita ko, pažymi, kad gero administravimo principas suponuoja pareigą institucijai užtikrinti objektyvų, skaidrų ir racionalų sprendimo priėmimą. Šio principo taikymas inter alia reiškia, kad institucija turi rinkti ir vertinti informaciją iš oficialių, patikimų šaltinių, o asmeniui sudaryti realią galimybę pateikti paaiškinimus. Vis dėlto ši pareiga nėra absoliuti ir negali būti interpretuojama kaip institucijos įpareigojimas atlikti perteklinius veiksmus, inicijuoti apklausas ar papildomai tirti aplinkybes tais atvejais, kai faktinės aplinkybės dėl sprendimui reikšmingų duomenų yra aiškios iš oficialių šaltinių ir kai pats pareiškėjas nevykdo pareigos bendradarbiauti. Teismų praktikoje nuosekliai pabrėžiama, kad institucija nėra įpareigota apklausti užsieniečio ar taikyti papildomų procedūrinių priemonių, jei faktinės aplinkybės nustatomos remiantis oficialiais registrų duomenimis. Tokiais atvejais institucijos pareiga sudaryti galimybę būti išklausytam laikoma įvykdyta, jeigu asmeniui suteikiama galimybė pateikti paaiškinimus, o jis pats šia teise nepasinaudoja.

Migracijos departamentas 2025 m. rugpjūčio 21 d. pareiškėjui per MIGRIS išsiuntė paklausimą, kuriuo prašė paaiškinti, kodėl per nustatytą dviejų mėnesių terminą nebuvo įsidarbinta pagal tikslinę veiklą. Nei pareiškėjas, nei įmonė į šį paklausimą neatsakė, nepateikė jokių dokumentų, informacijos ar duomenų, kurie leistų Migracijos departamentui vertinti galimas pateisinamas neįsidarbinimo priežastis. Pareiškėjas nepateikė minimalios informacijos, kuri indikuotų, kad įdarbinimo procesas apskritai įvyko ar kad egzistavo rimtos kliūtys, trukdžiusios sudaryti darbo sutartį. Teismas konstatuoja, kad pareiškėjui buvo suteikta reali galimybė būti išklausytam, tačiau jis ja nepasinaudojo. Teisė būti išklausytam nėra absoliuti ir negali būti suprantama kaip pareiga institucijai kartotinai kreiptis į asmenį ar vilkinti sprendimo priėmimą tais atvejais, kai pareiškėjas nereaguoja į teisėtus institucijos veiksmus, o sprendimui priimti reikalingi faktai yra objektyviai konstatuoti iš oficialių duomenų (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2024 m. lapkričio 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-2394-575/2024). Šiame kontekste teismas sprendžia, kad procedūriniai reikalavimai buvo tinkamai įvykdyti, todėl pagrindo konstatuoti gero administravimo principo pažeidimą nėra.

Be kita ko, pažymėtina, jog teisėtų lūkesčių principas gali būti taikomas tik tiems asmenims, kurie patys laikosi įstatymų reikalavimų ir sąžiningai vykdo jiems nustatytas pareigas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. birželio 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-684-552/2020). Pareiškėjui išduotas leidimas laikinai gyventi buvo siejamas su konkrečiu tikslu, t. y. dirbti UAB „Adventure architects“. Teisės aktų nuostatos aiškiai nustato, kad neįsidarbinimas per nustatytą terminą eliminuoja pagrindą leidimui galiojimui. Pareiškėjas per visą dviejų mėnesių laikotarpį ne tik nesudarė darbo sutarties, bet ir nepateikė absoliučiai jokių duomenų apie objektyvias kliūtis tai padaryti, o institucijos paklausimo ignoravimas papildomai patvirtina pareigos bendradarbiauti nevykdymą. Minėtos aplinkybės neleidžia konstatuoti, jog pareiškėjas objektyviai ir sąžiningai galėjo tikėtis, kad jam išduotas leidimas bus paliktas galioti. Priešingas aiškinimas prieštarautų įstatymų leidėjo siekiui užtikrinti tikslinę ir skaidrią užsieniečių teisinio statuso kontrolę ir sudarytų prielaidas piktnaudžiauti leidimų sistema.

Teismas pažymi, kad pareiškėjo nurodytos aplinkybės dėl jo ligos ir tariamai pernelyg trumpo atsakymo termino Migracijos departamento paklausimui negali būti vertinamos kaip pašalinančios pareiškėjo pareigą laiku ir tinkamai informuoti instituciją apie jo situaciją. Nagrinėjamojoje byloje nustatyta, kad pareiškėjas buvo nedarbingas nuo 2025 m. liepos 14 d. iki 2025 m. rugpjūčio 18 d., tačiau per visą šį laikotarpį Migracijos departamentui nepateikė jokių duomenų apie savo sveikatos būklę, nedarbingumą ar dėl to kilusias kliūtis įsidarbinti. Pareiškėjo nedarbingumo pažymėjimai pirmą kartą pateikti tik teismui, jau nagrinėjant ginčą jame, tačiau ne Migracijos departamentui tuo metu, kai institucija priiminėjo sprendimą ir vertino visas tuo metu turimas faktines aplinkybes. Toks pareiškėjo elgesys neatitinka jo, kaip užsieniečių teisės aktų reguliavimo subjektu esančio asmens, pareigos aktyviai bendradarbiauti, laiku teikti informaciją institucijoms bei pranešti apie bet kokias reikšmingas aplinkybes, galinčias turėti įtakos leidimo laikinai gyventi pagrindų išnykimui ar išlikimui.

Teismų praktikoje ne kartą akcentuota, kad institucija nėra įpareigota savarankiškai aiškintis ar ieškoti duomenų apie asmens sveikatos būklę, jeigu pats asmuo apie tai nepraneša. Taip pat pabrėžiama, kad institucija neprivalo sustabdyti procedūrų ar inicijuoti papildomų tyrimų vien dėl to, kad vėliau, t. y. teisminio ginčo stadijoje, pareiškėjas pateikia iki tol nuslėptus ar nepateiktus dokumentus apie ligą. Sprendimo teisėtumas vertinamas pagal informaciją, kuri buvo žinoma sprendimo priėmimo metu, tačiau jis negali būti grindžiamas vėliau pateiktais, institucijai nežinomais dokumentais. Svarbu ir tai, kad Migracijos departamento paklausimas, kuriame pareiškėjas buvo aiškiai informuotas apie būtinybę pateikti paaiškinimus dėl neįsidarbinimo, buvo papildoma galimybė pateikti informaciją, galinčią turėti įtakos sprendimui. Nepaisant to, nei pareiškėjas, nei darbdavys į šį paklausimą visiškai nereagavo ir nepateikė jokių paaiškinimų ar dokumentų. Teismas pažymi, kad net ir tuo atveju, jeigu pareiškėjas dėl ligos objektyviai negalėjo pradėti darbo, jis vis tiek privalėjo informuoti Migracijos departamentą apie šią aplinkybę, nes būtent pareiškėjo pareiga yra laiku pranešti apie reikšmingus pasikeitimus, galinčius lemti leidimo panaikinimo procedūrą. Pareiškėjas šios pareigos nevykdė, o Migracijos departamentas negali būti laikomas pažeidusiu gero administravimo ar pareiškėjo teisės būti išklausytam reikalavimus vien dėl to, kad jis nesiaiškino aplinkybių, apie kurias pareiškėjas pats privalėjo pranešti.

Teismas taip pat atkreipia dėmesį, kad atsakymo terminas nėra esminis šio ginčo aspektas. Net tuo atveju jei pareiškėjas teigia, kad 2025 m. rugpjūčio 21 d. paklausimas buvo išsiųstas netrukus prieš sprendimo priėmimą, tai nekeičia fakto, kad pareiškėjas buvo nedarbingas daugiau kaip mėnesį, tačiau per visą šį laikotarpį nei karto neinformavo institucijos ir neteikė jokių duomenų apie savo situaciją. Taigi, terminas buvo tik papildoma, bet ne vienintelė galimybė pateikti paaiškinimus, kurių pareiškėjas vis tiek neteikė. Atsižvelgdamas į tai, teismas daro išvadą, kad pareiškėjo liga ir jo nurodytas trumpas atsakymo terminas negali būti laikomi aplinkybėmis, šalinančiomis pareiškėjo atsakomybę už tai, kad jis nevykdė pareigos informuoti Migracijos departamentą apie reikšmingas aplinkybes ir bendradarbiauti.

Užsieniečiai, esantys Lietuvos Respublikoje, privalo laikytis Lietuvos Respublikos Konstitucijos, Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų (UTPĮ 3 straipsnio 3 dalis). Teismas sutinka, kad asmeniui (užsieniečiui), kuris Lietuvos Respublikoje gyvena laikino leidimo gyventi pagrindu, gali kilti neaiškumų dėl teisinio reguliavimo, tačiau pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, kad bandė ir (ar) kreipėsi į Migracijos departamentą. Teismas sutinka su atsakovo argumentais, kad ginčijamas sprendimas pagrįstas objektyviais, Migracijos departamento disponuojamais duomenimis, taip pat teisės aktų normomis, be to sprendime pateiktos išsamios ir motyvuotos išvados. Teismas taip pat pažymi, kad ginčijamas sprendimas savaime neužkerta kelio pareiškėjui teisės aktų nustatyta tvarka kreiptis dėl naujo leidimo laikinai gyventi išdavimo, jeigu pareiškėjas atitiks UTPĮ nustatytas leidimo laikinai gyventi išdavimo sąlygas.

Apibendrindamas tai, kas išdėstyta, teismas daro išvadą, kad Migracijos departamentas tinkamai pritaikė UTPĮ 50 straipsnio 1 dalies 2 ir 6 punktų nuostatas ir priėmė teisėtą sprendimą panaikinti leidimą laikinai gyventi. Teismas, įvertinęs bylos medžiagą, daro išvadą, kad Migracijos departamentas laikėsi UTPĮ nustatytos leidimų laikinai gyventi išdavimo tvarkos, t. y. ginčijamas sprendimas buvo priimtas teisės aktų nustatyta tvarka, esant pakankamam pagrindui manyti, kad pareiškėjas pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis bei nesudarė darbo sutarties. Sprendimas yra priimtas išnagrinėjus individualią faktinę pareiškėjo situaciją, paremtas galiojančių teisės aktų analize, todėl yra pagrįstas ir teisėtas. Pažymėtina ir tai, jog ginčijamas sprendimas atitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo nustatytus reikalavimus: jis atitinka bendruosius įforminimo reikalavimus, jame nurodytas administracinio sprendimo teisinis ir faktinis pagrindas, administraciniam sprendimui įtakos turėjusios aplinkybės; administracinio sprendimo motyvai; administracinio sprendimo apskundimo tvarka, nurodant konkrečią skundą nagrinėjančią instituciją ar įstaigą, skundo padavimo terminą ir teisės aktą, reglamentuojantį apskundimo tvarką.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, kad individualiame administraciniame akte turi būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi priimdamas administracinį aktą; motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. birželio 27 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A556-336/2011; 2014 m. kovo 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-997/2014). Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, teismas daro išvadą, kad Migracijos departamentas, priimdamas skundžiamą sprendimą, vadovavosi teisės aktų reikalavimais, veikė pagal jam teisės aktų suteiktą kompetenciją ir 2025 m. rugpjūčio 22 d. priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą Nr. 25S187305, kuriuo nusprendė panaikinti pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi, todėl sprendimo naikinti nėra nei faktinio, nei teisinio pagrindo.

Esant nustatytoms aplinkybėms, pareiškėjų skundas atmestinas kaip nepagrįstas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 88 straipsnio 1 punktas).

Pareiškėjas skundu taip pat prašė atlyginti jo patirtas bylinėjimosi išlaidas. Pagal ABTĮ 40 straipsnio 1 dalį, proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą. ABTĮ 41 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad dėl išlaidų atlyginimo suinteresuota proceso šalis iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos teismui pateikia prašymą raštu su išlaidų paskaičiavimu ir pagrindimu. Proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę reikalauti atlyginti jai išlaidas advokato ar advokato padėjėjo pagalbai.

Nagrinėjamu atveju, sprendimu atmetus pareiškėjo skundą, t. y. sprendimą priėmus atsakovo naudai, skundu pareikštas pareiškėjo prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo atmetamas (ABTĮ 40 straipsnio 1 dalis).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 86– 87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 140 straipsnio 3 dalies 1 punktu, 4 dalimi, teisėjų kolegija

nusprendžia:

Pareiškėjo A. B. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per keturiolika kalendorinių dienų nuo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Regionų administracinio teismo Kauno rūmus.