Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

2012-11-05 · Administracinė byla Nr. AS-602-623-12

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2012-11-05
Bylos Nr.
AS-602-623-12
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-01948-2012-0
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Arūnas Sutkevičius (pirm.), Veslava Ruskan (pran.), Ramūnas Gadliauskas
Pareiškėjas
uždarosios akcinės bendrovės „Ernst & Young Baltic“, R. B.
Administracinė byla Nr. AS602-623/2012Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01948-2012-0Procesinio sprendimo kategorija 67 (S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2012 m. lapkričio 5 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko, Veslavos Ruskan (pranešėja) ir Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas) rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjų uždarosios akcinės bendrovės „Ernst & Young Baltic“ ir R. B. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. liepos 26 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjų uždarosios akcinės bendrovės „Ernst & Young Baltic“ ir R. B. skundą dėl Audito ir apskaitos tarnybos direktoriaus įsakymo panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Pareiškėjai uždaroji akcinė bendrovė „Ernst & Young Baltic“ (toliau – ir UAB „Ernst & Young Baltic“) ir R. B. (toliau – ir pareiškėjai) 2012 m. liepos 20 d. su skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydami panaikinti atsakovo Audito ir apskaitos tarnybos (toliau – ir atsakovas; Tarnyba) direktoriaus 2012 m. birželio 20 d. įsakymą Nr. VAA-18 (toliau – ir Įsakymas) dėl privalomo vykdyti nurodymo ir drausminės nuobaudos skyrimo. Skundu pareiškėjai teismo taip pat prašė bylą nagrinėti uždaruose teismo posėdžiuose bei pritaikyti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 71 straipsnio 2 dalies 3 punkte numatytą reikalavimo užtikrinimo priemonę, t. y. iki teismo sprendimo šioje byloje įsiteisėjimo stabdyti Įsakymo galiojimą.

Pažymėtina, jog pareiškėjai skundė Įsakymą, kuriuo: 1) nurodyta Lietuvos auditorių rūmams auditoriui R. B. (auditoriaus pažymėjimo Nr. (duomenys neskelbtini) panaikinti auditoriaus vardą; 2) nurodyta audito įmonei UAB „Ernst & Young Baltic“ (duomenys neskelbtini) iki 2012 m. gruodžio 15 d. ištaisyti trūkumus: iki 2012 m. rugsėjo 1 d. su Tarnyba suderinti planuojamų įgyvendinti priemonių, skirtų užtikrinti tinkamą Tarptautinio kokybės kontrolės standarto 45 ir 46 dalių nuostatų įgyvendinimo planą; iki 2012 m. gruodžio 15 d. Lietuvos auditorių rūmams pateikti su Audito ir apskaitos tarnyba suderinto priemonių plano įgyvendinimo ataskaitą.

Pagrįsdami savo prašymą pritaikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, pareiškėjai nurodė, jog priešingu atveju Įsakymo pagrindu Lietuvos auditorių rūmai pareiškėjui R. B. panaikins auditoriaus vardą. Pažymėjo, kad jis vadovauja 9 auditorių padėjėjų praktikai. Be to, neigiamą įtaką auditorius patirs ir dėl to, kad negalės vykdyti audito veiklos, patirs nuostolius, nes praras pajamas. Nurodė, kad pareiškėjas yra atestuotas nuo 2001 metų ir per tą laikotarpį užsiėmė tik audito veikla, todėl ši veikla yra jo vienintelis pajamų šaltinis. Pridūrė, kad ginčijama sankcija pagal savo griežtumą atitinka baudžiamojo poveikio priemonei, todėl įsakymo galiojimas pažeistų teisingumo principą. Argumentavo, kad aktas sukeltų neigiamas pasekmes, kurių pašalinimas, priėmus pareiškėjui palankų sprendimą, gali būti sudėtingas ar neįmanomas. Taip pat pažymėjo, kad įsakymo galiojimo sustabdymas užtikrintų ir interesų pusiausvyrą, nes neturėtų jokios įtakos Tarnybos interesams.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. liepos 26 d. nutartimi, be kita ko, nutarė bylą nagrinėti uždarame teismo posėdyje bei netenkinti pareiškėjų prašymo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę.

Teismas vadovavosi ABTĮ 71 straipsniu bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartimis administracinėse bylose Nr. AS143-612/2010 bei AS822-103/2009 bei pažymėjo, sprendžiant skundžiamo įsakymo ar jo dalies galiojimo laikino sustabdymo klausimą, būtina nustatyti išskirtines aplinkybes, kurios rodytų, jog, nepritaikius šios reikalavimo užtikrinimo priemonės, teismo sprendimo įvykdymas iš tikrųjų gali pasunkėti arba pasidaryti negalimas. Sprendė, jog nagrinėjamu atveju nėra pagrindo išvadai, jog jei teismas, išnagrinėjęs bylą dėl įsakymo panaikinimo R. B. atžvilgiu, priimtų palankų pareiškėjui sprendimą, tokia teisinė situacija reikštų, kad net ir palankaus teismo sprendimo atveju pareiškėjo grąžinimas į iki tol buvusią padėtį būtų apsunkintas. Pažymėjo, jog pareiškėjo nurodomos aplinkybės dėl pajamų nereiškia, kad jis laikinai negalėtų dirbti kito darbo atitinkančio jo kvalifikaciją. Pridūrė, jog pareiškėjo nurodytas vadovavimas auditorių padėjėjams taip pat nereiškia, kad šiuo atveju teismo sprendimo įvykdymas pasunkėtų ar pasidarytų negalimas, nes tai tik viena iš pareiškėjo veiklos sričių. Nurodė, jog vienu iš pareiškėjų byloje yra audito veikla užsiimanti bendrovė, kuri turi galimybę tęsti auditorių padėjėjų praktiką. Pažymėjo ir tai, jog palankaus sprendimo pareiškėjo atžvilgiu priėmimas nebūtų susijęs su papildomais teisiniais ginčais, nes panaikinus Įsakymo dalį, Auditorių rūmai bet kuriuo atveju privalėtų grąžinti pareiškėjo įgaliojimus. Atsižvelgdamas į šias aplinkybes, teismas darė išvadą, kad byloje nėra pagrindo nuspręsti, kad pirmiausia turi būti galutinai išspręstas tarp pareiškėjo ir atsakovo kilęs ginčas ir tik po to turi būti vykdomas skundžiamas įsakymas. Pažymėjo, jog interesų pusiausvyros principas šiuo atveju būtų užtikrintas nestabdant skundžiamo Įsakymo dalies, kadangi Tarnybai Audito įstatymas suteikia įgaliojimus kontroliuoti, tikrinti ir vertinti auditorių veiklą, o tai atitinka ir viešąjį interesą (Audito įstatymo 34 straipsnio 1 dalyje nustatyta Tarnybos pareiga įgyvendinti audito įmonių atlikto audito kokybės užtikrinimą).

III.

Pareiškėjai, nesutikdami su Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. liepos 26 d. nutartimi, pateikė atskirąjį skundą (IV t., b. l. 40 – 47), kuriuo prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. liepos 26 d. nutartį dalyje, kuria teismas atsisakė tenkinti UAB „Ernst & Young Baltic“ ir R. B. prašymą dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo ir klausimą išspręsti iš esmės – tenkinti pareiškėjų prašymą sustabdyti 2012 m. birželio 20 d. Audito ir apskaitos tarnybos direktoriaus įsakymą Nr. VAA-18 dėl privalomo vykdyti nurodymo ir drausminės nuobaudos skyrimo, o likusioje dalyje Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. liepos 26 d. nutartį palikti nepakeistą.

Atskirąjį skundą pareiškėjai grindžia tokiais kertiniais argumentais:

1. Mano, jog akivaizdžiai neteisėto Įsakymo galiojimo nesustabdymas prieštarauja teisingumo principui. Atkreipia dėmesį, jog jau preliminariai susipažinus su bylos medžiaga, t. y. net nenagrinėjant pareiškėjų skundo iš esmės, yra konstatuotinas akivaizdus Įsakymo neteisėtumas, todėl vien jau tai turėtų būti pagrindas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – Įsakymo galiojimo sustabdymą. Tikina, jog priešingu atveju iš esmės pažeidžiamas teisingumo principas, nes Įsakymo galiojimas iki ginčo dėl Įsakymo pagrįstumo išsprendimo pareiškėjams sukeltų itin dideles neigiamas pasekmes, kurių likvidavimas panaikinus Įsakymą būtų itin apsunkintas arba taptų apskritai neįmanomas. Argumentuoja, jog Įsakymas buvo priimtas iš esmės pažeidžiant procedūras, kas turėjo esminės reikšmės būtent tokiam Įsakymo turiniui, todėl Įsakymas yra akivaizdžiai neteisėtas, kadangi iš esmės prieštarauja teisingumo bei teisinės valstybės principams. Nurodo, jog plačiau apie Įsakymo neteisėtumą pasisakė savo skundo 82-89 paragrafuose. Taip pat remiasi Europos Tarybos Ministrų Komiteto 1989 m. rugsėjo 13 d. rekomendacija Nr. R (89) 8 „Dėl laikinosios teismo apsaugos administraciniuose ginčuose“ (toliau – ir ETMK rekomendacija dėl laikinosios teismo apsaugos administraciniuose ginčuose). Pažymi, jog joje yra nurodyta, kad sprendžiant dėl laikinosios apsaugos skyrimo, teismas turi įvertinti visus reikšmingus faktorius ir interesus, o laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos, jei administracinio akto vykdymas sukels didelę žalą, kurios atitaisymas (kompensavimas) būtų sudėtingas, ir yra prima facie (lot. – iš pirmo žvilgsnio) argumentų dėl skundžiamo akto galiojimo.

2. Teigia, jog pirmosios instancijos teismas, formaliai pasisakydamas dėl buvusios padėties iki Įsakymo priėmimo atkūrimo galimumo, visiškai neįvertino, kokias neigiamas pasekmes Įsakymo galiojimas sukeltų pareiškėjams ir kad tokių pasekmių vėlesnis likvidavimas būtų neįmanomas. Remiasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) nutartimis administracinėse bylose Nr. AS556-467/2012, Nr. AS525-632/2011, Nr. P525-196/2008, Nr. AS146-380/2012, AS5-230/2005, AS14-650/07 ir ETMK rekomendacija dėl laikinosios teismo apsaugos administraciniuose ginčuose bei pažymi, jog pagrindas reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymui yra ne tik paties sprendimo įvykdymo apsunkinimas, tačiau ir tikėtinas neigiamas poveikis pareiškėjo interesams, jeigu po skundžiamo akto panaikinimo atstatyti buvusią padėtį yra sunku ar apskritai neįmanoma.

3. Pažymi, jog nesiėmus reikalavimo užtikrinimo priemonių neatitaisomai bus sugadinta pareiškėjo R. B., kaip auditoriaus, reputacija. Nurodo, jog išbraukus pareiškėją iš auditorių sąrašo jo reputacija tiek klientų, tiek auditorių bendruomenės, tiek apskritai visos visuomenės, kuri itin neigiamai vertina AB bankas „SNORAS“ bankrotą, akyse būtų neabejotinai ir neatitaisomai sugadinta. Teigia, jog net vėliau ir panaikinus Įsakymą, susigrąžinti iki tol turėtą reputaciją auditoriui R. B. būtų itin sunku arba visai neįmanoma, nes minėtiems subjektams pareiškėjo išbraukimo iš auditorių sąrašo faktas klaidingai asocijuosis su tariamais jo neteisėtais veiksmais. Be to, toks reputacijos sugadinimas lemtų ir finansinius nuostolius, pasireiškiančius didelės dalies klientų praradimu. Pabrėžia, jog nesustabdžius Įsakymo galiojimo būtų neatitaisomai sugadinta per daugelį metų susikurta nepriekaištinga pareiškėjo profesionalaus aukštos kvalifikacijos auditoriaus R. B. reputacija, o tai neabejotinai sukels neatitaisomas arba sunkiai atitaisomas pasekmes.

4. Nurodo, jog tuo atveju, jei R. B. būtų atimtas auditoriaus vardas jis objektyviai negalėtų vykdyti savo darbo funkcijų bei prarastų pragyvenimo šaltinį. Akcentuoja, jog jis beveik visą savo darbinės veiklos laikotarpį užsiėmė tik auditoriaus veikla, todėl galimybės dirbti kitokį darbą yra ribotos. Nesutinka su teismo argumentu, jog jis galėtų susirasti kitą darbą, nes iš tikrųjų jis dirbti darbo, atitinkančio jo kvalifikaciją, dirbti neturėtų galimybės. Tikina, jog ši aplinkybė laikytina išskirtine, sprendžiant reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo klausimą. Priduria, jog ilgas bylos nagrinėjimas taip pat sąlygos pareiškėjo darbo stažo praradimą ir dalies kvalifikacijos praradimą.

5. Remiasi LVAT nutartimis administracinėse bylose Nr. AS525-432/2012, AS16-528/2007, AS10-349 ir teigia, jog būtent Įsakymo sustabdymas užtikrintų proporcingumo ir interesų pusiausvyros principų įgyvendinimą. Tuo tarpu, nepritaikius reikalavimo užtikrinimo priemonės būtų pažeisti minėtieji principai, kadangi akivaizdžiai neteisėto Įsakymo pagrindu auditoriui R. B. būtų pritaikoma itin griežta nuobauda. Be to, reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymas neturėtų jokios neigiamos įtakos Tarnybai, todėl, teigia, jog egzistuoja visos sąlygos reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymui.

Atsiliepimas

Atsakovas Tarnyba atsiliepimu į pareiškėjo atskirąjį skundą prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. liepos 26 d. nutartį palikti nepakeistą.

Atsiliepimą grindžia tokiais pagrindiniais atsikirtimais į pareiškėjų argumentus:

1. Nurodo, jog pareiškėjai klaidingai teigia, kad ginčijamas Įsakymas yra akivaizdžiai neteisėtas, todėl jo galiojimo nesustabdymas prieštarauja teisingumo principui. Tikina, jog Įsakyme įvardyti pareiškėjų padaryti pažeidimai yra aiškiai suformuluoti, nustatyti duomenys objektyvūs, gauti nesivadovaujant vėliau paaiškėjusiomis aplinkybėmis, o auditoriaus R. B. pažeidimai pagrįstai buvo įvardinti reikšmingais audito atlikimo trūkumais. Nurodo, jog pareiškėjų skundžiamą Įsakymą priėmė Audito ir apskaitos tarnybos direktorius, pritariant Audito priežiūros komitetui, kuris veikė įstatymų, kitų teisės aktų nustatyta tvarka bei sudėtimi, todėl priimtas Įsakymas nėra ir negali būti laikomas akivaizdžiai neteisėtu bei prieštaraujančiu teisingumo principui.

2. Pažymi, jog nagrinėjamoje byloje pareiškėjai nurodo vien teiginius, susijusius su neigiamu Įsakymo galiojimo poveikiu pareiškėjo R. B. interesams – reputacijai, darbinei veiklai, pajamoms, bet nesieja šių teiginių su būsimo teismo sprendimo vykdymo pasunkėjimu ar negalimumu, kas suponuoja išvadą, jog nepritaikius reikalavimo užtikrinimo priemonės – Įsakymo galiojimo sustabdymo – galimos neigiamos pasekmės pareiškėjui R. B. būtų susijusios tik su laikinu reputacijos pablogėjimu ar laikinais finansiniais sunkumais, galimai kilsiančiais dėl pajamų iš auditoriaus veiklos praradimo. Tikina, jog pareiškėjai atskiruoju skundu neįrodo, kad pareiškėjo R. B. padėties pablogėjimas yra tokio pobūdžio, jog sudaro pagrindą stabdyti Įsakymo galiojimą. Priduria ir tai, jog reikalavimo užtikrinimo priemonės pritaikymas lemtų vien tik laikiną skundžiamo Įsakymo galiojimo sustabdymą (iki administracinės bylos išnagrinėjimo). Pažymi, jog priėmus pareiškėjams nepalankų teismo sprendimą, pareiškėjas R. B. vis tiek netektų auditoriaus vardo, o palankaus teismo sprendimo priėmimo atveju, jo pažeistos teisės ir teisėti interesai būtų atkurti. Mano, jog minėtos aplinkybės patvirtina, kad reikalavimo užtikrinimo priemonės pritaikymas – Įsakymo galiojimo sustabdymas – nėra adekvatus siekiamam tikslui. Taip pat pritaria teismo įvertinimui, jog reikalavimo užtikrinimo priemonių netaikymas yra proporcingas siekiamam tikslui apsaugoti atsakovo ir trečiųjų asmenų interesus iki tol, kol bus teisėtai išaiškintos visos abejonės dėl skundžiamo Įsakymo.

3. Nurodo, jog bet kokios drausminės nuobaudos skyrimas kelia grėsmę asmens, kuriam ji skirta, reputacijai. Akcentuoja, jog drausminė nuobauda – auditoriaus vardo panaikinimas bei išbraukimas iš auditorių sąrašų – pareiškėjui R. B. jau yra pritaikyta, todėl laikino pobūdžio reikalavimo užtikrinimo priemonės – Įsakymo galiojimo sustabdymo – iki bus priimtas teismo sprendimas nagrinėjamoje administracinėje byloje pritaikymas neturės jokios reikšmės jo reputacijai. Atkreipia dėmesį ir į tai, jog ABTĮ 71 straipsnyje neįtvirtinta, kad pareiškėjo reputacijos pablogėjimas gali būti pagrindu taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, priešingai – reikalavimo užtikrinimo priemonių skyrimo pagrindais gali būti tik teismo sprendimo įvykdymo pasunkėjimas ir teismo sprendimo įvykdymo negalimumas.

4. Pažymi, jog nepaisant to, jog pareiškėjas R. B. beveik visą savo darbinės veiklos laikotarpį užsiėmė tik auditoriaus veikla, jo turimos žinios bei įgyta patirtis leidžia jam užsiimti ir kita finansinio pobūdžio veikla. Detalizuoja, jog jis (duomenys neskelbtini) įgijo Ekonomikos ir informacinių technologijų magistro laipsnį bei turi ilgametę finansininko patirtį, be to, nuo 2002 m. yra pareiškėjo UAB „Ernst & Young Baltic“ partneriu. Priduria, jog pareiškėjai atskiruoju skundu nenurodo, kokius finansinius sunkumus patirs pareiškėjas R. B. bei neįrodo, jog minėtieji galimai patirsiami finansiniai sunkumai yra tokio pobūdžio, jog sudaro pagrindą stabdyti Įsakymo galiojimą.

5. Nesutinka su tuo, jog nesiėmus reikalavimo užtikrinimo priemonių būtų pažeisti proporcingumo ir interesų pusiausvyros principai. Pažymi, jog atskiruoju skundu pareiškėjai nepateikė aiškių ir objektyvių įrodymų, sudarančių pagrindą manyti, jog būsimas teismo sprendimo vykdymas pasunkės ar pasidarys neįmanomu. Teigia, jog pareiškėjo R. B. galimai ateityje dėl Įsakymo galiojimo patirsiami nepatogumai nėra laikytini reikalavimo užtikrinimo priemonės pritaikymo pagrindu, nes reikalavimo užtikrinimo priemonės nėra taikomos, siekiant prevenciškai apginti pareiškėjo teises ar apsaugoti pareiškėją nuo būsimų jo teisių pažeidimų. Todėl pritaria teismo išvadai, jog interesų pusiausvyros principas nagrinėjamu atveju gali būti apgintas ir nestabdant Įsakymo galiojimo.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Atskirasis skundas atmestinas.

Pareiškėjai UAB „Ernst & Young“ ir R. B. (toliau – ir pareiškėjai) atskiruoju skundu 2012 m. liepos 26 d. Vilniaus apygardos teismo nutartį prašo panaikinti dalyje, kuria teismas atsisakė tenkinti jų prašymą dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo, todėl ginčijamos nutarties teisėtumas ir pagrįstumas bus vertinamas tik šia apimtimi.

Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 71 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad teismas arba teisėjas proceso dalyvių motyvuotu prašymu arba savo iniciatyva gali imtis priemonių reikalavimui užtikrinti. Reikalavimas gali būti užtikrinamas bet kurioje proceso stadijoje, jeigu, nesiėmus užtikrinimo priemonių, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti negalimas.

Reikalavimo užtikrinimo priemonių, kurias gali taikyti administracinis teismas, sąrašas pateiktas ABTĮ 71 straipsnio 2 dalyje. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje yra ne kartą pažymėta, kad, sprendžiant dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo, turi būti įvertinta, ar yra reali grėsmė, jog, netaikius reikalavimo užtikrinimo priemonių, teismo sprendimo įvykdymas pasunkėtų arba pasidarytų negalimas, t. y. kad, priėmus sprendimą panaikinti skundžiamą aktą (veiksmą), iki jo priėmimo buvusios padėties atkūrimas pasunkėtų arba taptų negalimas (ABTĮ 92 str.) (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartys administracinėse bylose Nr. AS11-367/2007, AS15-622/2006; iš esmės analogiškos pozicijos laikytasi ir administracinėse bylose Nr. AS16-528/2007, AS8-488/2007 ir kt.).

Realus bei veiksmingas iki skundžiamo administracinio akto priėmimo buvusios padėties atkūrimas, pažeistų pareiškėjo teisių ir teisėtų interesų atkūrimas ir apgynimas, o atsižvelgiant į paminėtą ir realus teismo sprendimo įvykdymas pasunkėtų arba taptų nebeįmanomas tuo atveju, jei bylos nagrinėjimo metu galiojantis aktas, kurio teisėtumas ir pagrįstumas ginčijamas, sukeltų (ar tikėtina, kad sukeltų) tokias neigiamas pasekmes, kurių pašalinimas, teismui priėmus palankų pareiškėjui sprendimą, būtų neįmanomas ar sudėtingas. Tokios pozicijos iš esmės laikėsi Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ir administracinėse bylose Nr. AS5-155/2005, AS5-230/2005, AS62-228/2008).

Be to, sprendžiant dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo turi būti įvertinama ne tik grėsmė būsimo teismo sprendimo realiam įvykdymui, pažeistų asmens teisių ir teisėtų interesų atkūrimui. Teisingumo principas reikalauja, kad, sprendžiant dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių, būtų atsižvelgta į visų proceso dalyvių interesus, taip pat turi būti įvertintos ir kitos reikšmingos aplinkybės. Paminėtos nuostatos atsispindi ir administracinių teismų praktikoje. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra ne kartą nurodęs, kad teismas, spręsdamas reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo klausimą, paprastai turėtų atsižvelgti į prašomo užtikrinti reikalavimo pobūdį, nurodomą jo faktinį pagrindą, ginčijamu aktu suteiktas teises bei galimą šių teisių faktinį realizavimą, jų įtaką kitiems asmenims, taip pat į tai, ar reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymas pagal nustatytas aplinkybes būtų adekvatus siekiamam tikslui, nepažeistų proporcingumo principo, proceso šalių interesų pusiausvyros ir viešųjų interesų (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartys administracinėse bylose Nr. AS6-496/2006, AS15-622/2006, AS16-528/2007, AS444-244/2008).

Pirmiausia pažymėtina, jog, kaip matyti iš pareiškėjų atskirojo skundo, jie savo prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones inter alia grindžia tuo, jog Audito ir apskaitos tarnybos direktoriaus 2012 m. birželio 20 d. įsakymo Nr. VAA-18 (toliau – ir Įsakymas) taikymas pažeis teisingumo principą. Pareiškėjų vertinimu, ginčijamas Įsakymas buvo priimtas pažeidžiant esmines procedūras ir yra akivaizdžiai neteisėtas, kas matyti preliminariai įvertinus bylos aplinkybes. Taigi, iš esmės pareiškėjai būtinybę taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones argumentuoja savo pateikto skundo, kuriuo yra ginčijamas Įsakymas, pagrįstumu bei minėtojo Įsakymo neteisėtumu. Šiuo aspektu nurodytina, jog taikant reikalavimo užtikrinimo priemones yra vertinamas ne skundo pagrįstumas bei Įsakymo neteisėtumas, bet kitos aplinkybės, o būtent – grėsmė, jog ateityje galimas palankus pareiškėjui teismo sprendimas gali likti neįvykdytas ir taikytinų reikalavimo užtikrinimo priemonių siekiamiems tikslams. Akcentuotina, jog reikalavimo užtikrinimo priemonių instituto paskirtis suponuoja, kad esant šiai proceso stadijai tarp šalių kilęs ginčas nei preliminariai, nei iš esmės nesprendžiamas, o vertinama tik būsimo teismo sprendimo neįvykdymo rizika. Todėl pareiškėjo argumentai, koncentruoti į administraciniam teismui pateikto skundo esmę, nagrinėjant reikalavimo užtikrinimo priemonių klausimą, yra teisiškai nereikšmingi.

Taip pat pažymėtina, jog pareiškėjai reikalavimo užtikrinimo priemones pritaikyti prašo motyvuodami tuo, jog jų nesiėmus auditoriaus R. B. reputacijai bus padaryta neatitaisoma žala. Teisėjų kolegija pripažįsta, jog reputacija auditoriui, kuris ūkine veikla verstis gali tiek dirbdamas audito įmonėje, tiek savarankiškai, yra esminė aplinkybė, tiesiogiai besisiejanti su nepriklausomumo ir objektyvumo principų, kuriais jis turi vadovautis savo darbe, užtikrinimu bei betarpiškai įtakojanti potencialių audito užsakovų nuomonę, renkantis konkretų auditorių aukštos kvalifikacijos reikalaujančioms užduotims atlikti. Tačiau nagrinėjamu atveju, teisėjų kolegijos vertinimu, galima neigiama įtaka pareiškėjo reputacijai negali būti laikoma pakankamai svaria priežastimi, leidžiančia taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones konkrečioje byloje. Iš pareiškėjo argumentacijos matyti, jog jis įrodinėja galimai atsirasiančią neigiamą įtaką savo reputacijai tiek tuo, jog ji pasireikš galimų finansinių nuostolių patyrimu bei klientų praradimu (materialusis aspektas), tiek auditoriaus R. B. percepcijos (suvokimo, vertinimo) pokyčiu plačiojoje visuomenėje bei auditorių bendruomenėje, atsižvelgiant į nagrinėjamoje byloje audituoto AB banko „SNORAS“ bankroto ir nacionalizacijos istorijos jautrumą. Nepaisant to, pasakytina, jog reputacija, kaip subjektų grupės nuomonė apie asmenį, nagrinėjamos bylos kontekste yra subjektyvi, vertinamojo pobūdžio, kategorija, todėl nėra pakankamo pagrindo teigti, jog jai neatitaisoma žala bus padaryta būtent nepritaikius reikalavimo užtikrinimo priemonių ir tai išimtinai nulems vėlesnį pareiškėjui galimai palankaus teismo sprendimo įvykdymo negalimumą – grįžimą į ankstesnę padėtį, buvusią iki tariamai neteisėto Įsakymo priėmimo. Atsižvelgus į išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija neturi pakankamo pagrindo, vadovaujantis aptartuoju pagrindu, taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones.

Nurodytina ir tai, jog pareiškėjai reikalavimo užtikrinimo priemones pritaikyti prašo, motyvuodami ir tuo, jog nesiėmus jų, auditoriui R. B. bus panaikintas auditoriaus vardas ir jis objektyviai negalės vykdyti savo darbo funkcijų bei praras savo pragyvenimo šaltinį. Pasakytina, jog iš atsakovo atsiliepimo matyti, kad R. B. išbraukimas iš auditorių sąrašo jau yra fait accompli (įvykęs faktas; tai, kas jau padaryta – pr.), tačiau apeliacinės instancijos teismas šių aplinkybių, kaip suteikiančių pagrindą pritaikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, nevertina. Atkreiptinas dėmesys, jog finansinių sunkumų grėsmė savaime nelemia būsimo teismo sprendimo įgyvendinimo negalimumo ar jo esminio apsunkinimo bei reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo, o paaiškėjus, jog auditoriaus vardas R. B. buvo panaikintas nepagrįstai, jis turės galimybę kompensuoti savo praradimus, t. y. objektyviai įvertinti juos pinigais ir nuostolius, patirtus dėl negalėjimo užsiimti tam tikra veikla, prisiteisti teisme. Teismo įsitikinimu, pareiškėjas nepagrįstai teigia, jog reikalavimo užtikrinimo priemonių nepritaikymas lems jo pragyvenimo šaltinio praradimą. Taip teigti nėra tikslu, nes iš tikrųjų R. B. tik negalės užsiimti atestuoto auditoriaus veikla, kuriai pagal Audito įstatymą yra taikomi specialūs kriterijai, t. y. nors jis ir praras galimybę užsiimti konkrečia veikla, tačiau tai savaime nekliudys jam susirasti kitą, jo kvalifikaciją atitinkantį, darbą, juo labiau, jog iš bylos duomenų matyti, kad jis turi ilgametę finansininko patirtį ir tai, teismo vertinimu, nepažeis bendrųjų teisingumo ar protingumo principų. Todėl spręstina, jog neigiama ginčijamo akto įtaka pareiškėjo finansinei įtakai ar asmeniniai nepatogumai, susiję su darbinės veiklos pakeitimu, nagrinėjamu atveju neįrodo, jog būsimo teismo sprendimo įvykdymas tapsiąs neįmanomu ar bus iš esmės apsunkintas.

Galiausiai, teisėjų kolegija nesutinka su pareiškėjų teiginiais, jog reikalavimo užtikrinimo priemonės netaikymas konkrečiu atveju pažeis proporcingumo ir interesų pusiausvyros principą. Kaip minėta anksčiau, reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymas visuomet turi būti adekvatus siekiamam tikslui ir nepažeisti proceso šalių interesų pusiausvyros bei viešųjų interesų principų. Teisėjų kolegija pažymi, jog auditas, kurio metu inter alia tikrinama ir vertinama ūkio subjektų atskaitomybė, yra veikla, kurios vykdymui taikomi aukštesni kriterijai (Audito įstatymo 3, 4 ir 5 straipsniai) bei kurios netinkamas vykdymas gali lemti reikšmingas ekonomines ir teisines pasekmes. Tuo tarpu Įsakymo galiojimo nesustabdymas, kaip minėta anksčiau, pareiškėjui, nors ir galimai sukels jam finansinių sunkumų ar asmeninių nepatogumų, nesukurs nepagrįstai neadekvačios situacijos, nes, kaip akcentuota anksčiau, jis galės užsiimti kitokio pobūdžio darbine veikla. Todėl spręstina, kad reikalavimo užtikrinimo priemonių netaikymas labiau nei jų taikymas nagrinėjamu užtikrina viešąjį interesą, o ginčijamo Įsakymo galiojimo nesustabdymas šiuo atveju nepažeis proporcingumo principo bei proceso šalių interesų pusiausvyros.

Apibendrinus pasakytina, jog pirmosios instancijos teismas teisingai pritaikė procesinės teisės normas, todėl jo nutartis dalyje, kuria atsisakyta šioje byloje pritaikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, paliktina nepakeista.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 151 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjų uždarosios akcinės bendrovės „Ernst & Young Baltic“ ir R. B. atskirąjį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. liepos 26 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Ramūnas GadliauskasVeslava RuskanArūnas Sutkevičius