- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2015-04-28
- Bylos Nr.
- I-5218-142/2015
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Halina Zaikauskaitė
- Pareiškėjas
- D. L., V. M.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos Vyriausybės
- Trečiasis asmuo
- Panevėžio miesto apylinkės teismas
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Halina Zaikauskaitė, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi administracinę bylą pagal pareiškėjų D. L. ir V. M. skundą dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos Vyriausybės, kurią atstovauja Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija, trečiasis suinteresuotas asmuo Panevėžio miesto apylinkės teismas
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjai D. L. ir V. M. (toliau – pareiškėjai) 2013 m. birželio 10 d. kreipėsi į teismą su skundu (t. I, b. l. 1–5), kuriame prašė priteisti D. L. dvigubo dydžio atlyginimą už 32 valandų darbą poilsio ir švenčių dienomis 2012–2013 metais, V. M. – dvigubo dydžio atlyginimą už 24 valandų darbą poilsio ir švenčių dienomis 2012–2013 metais, taip pat 5 proc. metinių palūkanų nuo priteistos sumos nuo kreipimosi į teismą dienos iki visiško teismo sprendimo įvykdymo.
2013 m. rugpjūčio 22 d. teisme buvo gautas patikslintas pareiškėjų skundas (t. I, b. l. 68–72), kuriame pareiškėjai prašė priteisti iš Lietuvos valstybės D. L. dvigubo dydžio atlyginimą už 40 valandų darbą poilsio ir švenčių dienomis 2012–2013 metais, t. y. 2 861,12 Lt, o V. M. dvigubo dydžio atlyginimą už 20 valandų darbą poilsio ir švenčių dienomis 2012–2013 metais, t. y. 1 416,96 Lt.
2013 m. lapkričio 19 d. teisme buvo gautas D. L. pareiškimas, kuriuo D. L. atsisakė skundo ir prašė administracinę bylą dėl jos pareikštų reikalavimų nutraukti (t. I, b. l. 113).
V. M. (toliau - pareiškėjas) 2014 m. sausio 20 d. patikslino skundą (t. I, b. l. 125–126), prašydamas priteisti iš Panevėžio miesto apylinkės teismo neišmokėtą darbo užmokestį už darbą Panevėžio miesto apylinkės teisme 2012–2013 m., budint švenčių ir poilsio dienomis, t. y. 1 419,20 Lt.
Šalies argumentai
Pareiškėjas 2014 m. spalio 1 d. pateikė teismui prašymą (toliau – skundas) (t. I, b. l. 141–143), kuriuo dar kartą patikslino savo skundą, prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, 709,60 Lt išmoką už budėjimą poilsio ir švenčių dienomis pagal Panevėžio miesto apylinkės teismo pirmininko patvirtintą grafiką 2012 m., 313,43 Lt delspinigių už laikotarpį iki 2014-09-30 įskaitytinai; 816,04 Lt išmoką už budėjimą poilsio ir švenčių dienomis pagal Panevėžio miesto apylinkės teismo pirmininko patvirtintą grafiką 2013 m., 151,95 Lt delspinigių už laikotarpį iki 2014-09-30 įskaitytinai; 0,07 proc. dydžio delspinigius nuo 1 525,64 Lt sumos už kiekvieną kalendorinę dieną nuo 2014 m. spalio 1 d. iki visiško nurodytos sumos (1 525,64 Lt) sumokėjimo.
Skunde pareiškėjas paaiškino, kad yra Panevėžio miesto apylinkės teismo teisėjas. Pareiškėjas 2012 m., 2013 m. tam tikromis poilsio ir švenčių dienomis budėjo pagal teismo pirmininko patvirtintą grafiką, kad atliktų teisėjo funkcijas, kurios negali būti atliktos teismo vidaus darbo tvarkos taisyklėse nustatytu teismo darbo metu. Tačiau už šį darbą pareiškėjui nebuvo sumokėta teisės aktų nustatyta tvarka. Reikalavimą pareiškėjas grindžia Lietuvos Respublikos teisėjų atlyginimų įstatymo (toliau – Teisėjų atlyginimų įstatymas) (2008 m. lapkričio 6 d., Nr. X-1771) 6 straipsnio nuostatomis ir paaiškinimu, kad Teisėjų atlyginimų įstatymo 6 straipsnio 1 dalies nuostata dėl teisėjų viršvalandinio darbo, darbo poilsio ir švenčių dienomis apmokėjimo ribojimo Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – Konstitucinis teismas) 2011 m. vasario 14 d. nutarimu buvo pripažinta prieštaraujančia Lietuvos Respublikos Konstitucijai (toliau – Konstitucija), išaiškinant, kad pagal Konstituciją tokio apmokėjimo ribojimas negalimas. Taip pat pareiškėjas remiasi Teisėjų tarybos 2009 m. balandžio 24 d. nutarimu Nr. 13P-71-(7.1.2) „Dėl pavyzdinio vienkartinių priemokų teisėjams mokėjimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ (toliau – Teisėjų tarybos nutarimas). Nurodo, kad šio teisės akto 3 punkte nustatyta, kad švenčių bei poilsio dienomis Lietuvos Respublikos Baudžiamojo proceso kodekse (toliau – BPK), Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekse (toliau – CPK) bei kituose įstatymuose numatytoms funkcijoms atlikti, kurios negali būti atliktos pagal teismo vidaus darbo tvarkos taisykles nustatytu teismo darbo metu, teisėjai budi pagal teismo pirmininko patvirtintą teisėjų budėjimo grafiką. Pareiškėjas daro išvadą, kad nagrinėjamu atveju taikytinos Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – DK) nuostatos (155, 193, 194, 207 straipsniai), kiti darbo teisės aktai, reglamentuojantys šiuos santykius. Pareiškėjas nurodo, už kokius budėjimus jam priteistina kompensacija. 2012 m. pagal teismo pirmininko patvirtintą grafiką pareiškėjas budėjo namuose šiomis dienomis: balandžio 9 d. (šventinė diena – Velykos) 8 val., rugsėjo 29 d. – 8 val., rugsėjo 30 d. – 8 val. Mano, kad už šį laiką turėjo būti apmokėta taip: 2012 m. balandžio 9 d. – ((35,48 Lt (vidutinis vienos valandos darbo užmokestis) x 8 val.) / 2 (DK 155 str. 2 d.)) x 2 (DK 194 str. 2 d.) = 283,84 Lt; 2012 m. rugsėjo 29-30 d. – ((35,48 Lt x 16 val.) / 2 (DK 155 str. 2 d.)) x 1,5 (DK 144 str. 1 d., 155 str. 3 d.) = 425,76 Lt. Todėl iš viso 709,60 Lt (283,84 Lt + 425,76 Lt) išmoka turėjo būti išmokėta iki 2012 m. gruodžio 31 d. įskaitytinai, tačiau neišmokėta iki šiol. Teisės aktuose nustatyta, kad už pavėluotai išmokamas tokio pobūdžio išmokas turi būti sumokami ir delspinigiai (0,07 proc. priklausančios išmokėti sumos už kiekvieną praleistą kalendorinę dieną, pradedant skaičiuoti po 7 kalendorinių dienų, kai išmokos turėjo būti sumokėtos (DK 207 str. 1 d., Lietuvos Respublikos delspinigių nustatymo už išmokų, susijusių su darbo santykiais, pavėluotą mokėjimą įstatymo 2 str.). Todėl nurodo, kad pareiškėjui turėtų būti sumokėti ir 0,07 proc. nuo 709,60 Lt sumos dydžio delspinigiai už laikotarpį nuo 2013 m. sausio 8 d. iki 2014 m. rugsėjo 30 d. įskaitytinai, t. y. už 631 kalendorinę dieną (toliau – k. d.) – 313,43 Lt (709,60 Lt x 0,07 proc. x 631 k. d.), bei nurodyto dydžio delspinigiai iki visiško 709,60 Lt išmokos išmokėjimo. 2013 m. pagal teismo pirmininko patvirtintą grafiką pareiškėjas budėjo namuose šiomis dienomis: kovo 9 d. – 8 val., 10 d. – 8 val., balandžio 1 d. (šventinė diena – Velykos) – 8 val., rugpjūčio 18 d. – 4 val. Už šį darbą turėjo būti apmokėta taip: 2013 m. kovo 9–10 d. ((35,48 Lt x 16 val.) / 2 (DK 155 str. 2 d.)) x 1,5 (DK 144 str. 1 d., 155 str. 3 d.) = 425,76 Lt; 2013 m. balandžio 1 d. ((35,48 Lt x 8 val.) / 2 (DK 155 str. 2 d.)) x 2 (DK 194 str. 2 d.) = 283,84 Lt; 2013 m. rugpjūčio 18 d. ((35,48 Lt x 4 val.) / 2 (DK 155 str. 2 d.)) x 1,5 (DK 144 str. 1 d., 155 str. 3 d.) = 106,44 Lt. Taigi, 816,04 Lt (425,76 Lt + 283,84 Lt + 106,44 Lt) išmoka turėjo būti išmokėta iki 2013 m. gruodžio 31 d. įskaitytinai, tačiau neišmokėta iki šiol, todėl pareiškėjui turėtų būti sumokėti ir 0,07 proc. dydžio delspinigiai nuo 816,04 Lt už laikotarpį nuo 2014 m. sausio 8 d. iki 2014 m. rugsėjo 30 d. įskaitytinai, t. y. už 266 k. d. – 151,95 Lt (816,04 Lt x 0,07 proc. x 266 k. d.) bei nurodyto dydžio delspinigiai iki visiško 816,04 Lt išmokos išmokėjimo. Prašymą pareiškėjas grindžia byloje esančiais Panevėžio miesto apylinkės teismo pateiktais rašytiniais įrodymais (įsakymais, budėjimų grafikais, darbo laiko apskaitos žiniaraščiais, pažymomis ir kt. dokumentais). Pareiškėjas prašė bylą nagrinėti jam nedalyvaujant (t. II, b. l. 61).
Pareiškėjai teismo posėdyje nedalyvavo, apie teismo posėdį pranešta tinkamai.
Atsiliepimas
Atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės atstovė Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija (toliau – Teisingumo ministerija) atsiliepime (t. I, b. l. 154–156) su pareiškėjo skundu nesutinka ir prašo jį atmesti.
Teisingumo ministerija sutinka, kad, pripažinus prieštaraujančia Konstitucijai atitinkamą įstatymo nuostatą, atsiradusi teisinio reguliavimo spraga užpildytina taikant DK nuostatas, tačiau mano, kad minėtame Konstitucinio Teismo nutarime yra aiškiai nurodytos papildomos sąlygos, kurioms egzistuojant būtų galima tenkinti pareiškėjo skundą. Atsižvelgdama į Konstitucinio Teismo išaiškinimus, mano, kad pareiškėjui atlyginti už budėjimus poilsio dienomis būtų galima tik tokiu atveju, jeigu jis būtų atlikęs konkrečias išvardintas funkcijas: sprendęs suėmimo, laikinųjų apsaugos priemonių klausimus ar kt. Byloje esantys įrodymai nepatvirtina, kad pareiškėjas realiai vykdė šias funkcijas, todėl reikalavimas yra atmestinas. Nesutinka su pareiškėjo reikalavimu priteisti delspinigius nuo priteistinų sumų. Remiasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – LVAT) 2009 m. lapkričio 3 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A143-985/2009. Teigia, kad analogiška situacija yra susiklosčiusi ir nagrinėjamu atveju, todėl reikalavimas priteisti delspinigius yra atmestinas.
Teismo posėdyje Teisingumo ministerijos atstovas nedalyvavo, apie posėdį pranešta tinkamai.
Atsiliepimas
Trečiasis suinteresuotas asmuo Panevėžio miesto apylinkės teismas atsiliepime (t. I, b. l. 87–89, 153) prašo priimti sprendimą teismo nuožiūra. Nurodo, kad teisėjų atlyginimai yra finansuojami iš valstybės biudžeto lėšų pagal valstybės biudžeto darbo užmokesčiui patvirtintus asignavimus. Panevėžio miesto apylinkės teismas, apskaičiuodamas ir išmokėdamas teisėjams atlyginimus, vadovaujasi galiojančiais teisės aktais. Teisėjams atlyginimai yra skaičiuojami vadovaujantis Teisėjų atlyginimų įstatymu, kuriuo nustatyta teisėjų atlyginimų apskaičiavimo ir mokėjimo tvarka. Sutinka, kad Konstituciniam Teismui pripažinus, jog teisėjų apmokėjimas už viršvalandinį darbą, darbą poilsio ir švenčių dienomis Teisėjų atlyginimų įstatymu nėra sureguliuotas, todėl reikia taikyti DK nuostatas, reglamentuojančias apmokėjimą darbuotojams už viršvalandinį darbą bei už darbą poilsio ir švenčių dienomis. Nurodo, kad DK 155 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog budėjimas įmonėje prilyginamas darbo laikui, o budėjimas namuose – ne mažiau kaip pusei darbo laiko. Pareiškėjo nurodyto laikotarpio darbo laiko apskaitos žiniaraščiuose nurodyta, kad pareiškėjas nurodytas darbo valandas budėjo namuose. Nurodo, kad nesutinka, jog budėjimas namuose turėtų būti prilyginamas darbo laikui, o konkretų dirbtą darbo laiką ir tuo pačiu apmokėjimo dydį turėtų nustatyti bylą nagrinėjantis teismas. Bylą prašo nagrinėti Panevėžio miesto apylinkės teismo atstovui nedalyvaujant (t. II, b. l. 1).
Teismo posėdyje trečiojo suinteresuotojo asmens atstovas nedalyvavo, apie posėdį pranešta tinkamai.
Motyvuojamoji dalis
Skundas tenkintinas iš dalies.
Nagrinėjamas ginčas kilo dėl pareiškėjų D. L. ir V. M. teisės gauti atlyginimą už budėjimus namuose poilsio bei švenčių dienomis 2012–2013 m.
Kaip minėta, 2013 m. lapkričio 19 d. pareiškėja D. L. skundo atsisakė ir prašė bylą dėl jos reikalavimų nutraukti. Pareiškėja D. L. taip pat nurodė, kad jai yra žinomos bylos nutraukimo pasekmės (t. I, b. l. 113).
Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 52 straipsnyje numatyta, kad pareiškėjas turi teisę atsiimti skundą (prašymą) iki jo priėmimo arba atsisakyti skundo (prašymo) bet kurioje bylos nagrinėjimo stadijoje iki teismui išeinant į pasitarimų kambarį.
Pareiškėja D. L. atsisakė skundo įstatymo nustatyta tvarka, todėl byla dalyje dėl pareiškėjos D. L. reikalavimų nutrauktina (ABTĮ 101 straipsnio 3 punktas). Teismas nagrinėjamoje byloje spręs tik dėl pareiškėjo V. M. reikalavimų pagrįstumo.
Pareiškėjas paskirtas Panevėžio miesto apylinkės teismo teisėju Lietuvos Respublikos Prezidento 2008 m. gruodžio 18 d. dekretu Nr. 1K-1644 „Dėl apylinkių teismų teisėjų skyrimo“.
Byloje nustatyta, kad Panevėžio miesto apylinkės teismo pirmininko įsakymais buvo patvirtintas pareiškėjo budėjimo BPK numatytoms ikiteisminio tyrimo funkcijoms atlikti nedarbo dienomis grafikas: 2012 m. balandžio 9 d., 2012 m. gruodžio 1–2 d., 2013 m. kovo 9–10 d., 2013 m. balandžio 1 d., 2013 m. rugpjūčio 18 d. (nuo 8.00 val. iki 12.00 val.) (t. II, b. l. 20–23, 25–26). Pagal Panevėžio miesto apylinkės teismo darbo laiko apskaitos žiniaraščius pareiškėjas budėjo namuose 2012 m. balandžio 9 d. (Velykų antroji diena) – 4 val., 2012 m. gruodžio 1–2 d. (šeštadienį ir sekmadienį) – po 4 val., 2013 m. kovo 9–10 d. (šeštadienį ir sekmadienį) – po 4 val., 2013 m. balandžio 1 d. (Velykų antroji diena) – 4 val., 2013 m. rugpjūčio 18 d. (sekmadienį) – 2 val. (t. II, b. l. 29, 33, 37, 41, 48). Taigi, 2012–2013 m. pareiškėjas budėjo namuose švenčių dienomis 8 val., o poilsio dienomis – 18 val., iš viso 26 val. Pareiškėjas nurodo, kad už budėjimo namuose valandas jam apmokėta nebuvo. Dėl šios faktinės aplinkybės byloje ginčo nėra.
Teisėjų atlyginimų dydžius ir jų skaičiavimo tvarką nustato Teisėjų atlyginimų įstatymas, kurio 6 straipsnio 1 dalyje inter alia nurodyta, kad bendrosios kompetencijos teismų teisėjams metų pabaigoje už viršvalandinį darbą, darbą poilsio ir švenčių dienomis atliekant teisėjo funkcijas, nurodytas BPK, CPK bei kituose įstatymuose, išmokama ne didesnė kaip pareiginės algos dydžio vienkartinė priemoka.
Konstitucinis Teismas 2011 m. vasario 14 d. nutarime pripažino, kad Teisėjų atlyginimų įstatymo 6 straipsnio 1 dalis tiek, kiek ribojama teisėjų teisė gauti teisingą atlyginimą už viršvalandinį darbą, už darbą švenčių ir poilsio dienomis, prieštarauja Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „Kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą <...>“, konstituciniam teisinės valstybės principui. Konstitucinis Teismas, vertindamas Teisėjų atlyginimų įstatymo 6 straipsnio 1 dalį, pažymėjo, kad joje nustatytas teisinis reguliavimas užkerta kelią individualizuoti teisėjų vienkartines priemokas pagal jų dirbtus viršvalandžius, darbą poilsio bei švenčių dienomis. Nutarime nurodyta, kad pagal Konstituciją, inter alia jos 48 straipsnio 1 dalį, konstitucinį teisinės valstybės principą turi būti nustatytas toks teisinis reguliavimas, pagal kurį teisėjams, vykdantiems BPK, CPK bei kituose įstatymuose nurodytas teisėjo funkcijas, būtų teisingai atlyginama už darbą dirbant viršvalandžius, poilsio bei švenčių dienomis.
LVAT išplėstinė teisėjų kolegija 2014 m. gegužės 20 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A146-1252/2014 konstatavo, kad po minėto Konstitucinio Teismo nutarimo priėmimo nesant jokių teisinio reguliavimo pakeitimų, minėta teisinio reguliavimo spraga užpildytina taikant DK nuostatas. Teisėjų atlyginimų įstatymo pakeitimai neatlikti, todėl teismas nagrinėjamoje byloje taikys DK nuostatas.
DK 142 straipsnyje nustatyta, jog darbo laikas – tai laikas, kurį darbuotojas privalo dirbti jam pavestą darbą, ir kiti jam prilyginti laikotarpiai. Pagal DK 143 straipsnio 1 dalies 1 punktą, į darbo laiką be faktiškai dirbto laiko, įeina ir budėjimas (tiek darbe, tiek namuose). Įvertinus tai, kad pagal DK nuostatas budėjimas namuose yra priskiriamas darbo laikui, darytina išvada, jog negalima tokia situacija, kad už teisėjo budėjimą nebūtų kompensuojama jokiomis priemonėmis.
Nagrinėjamu atveju taikytinas DK 155 straipsnis. Šiame DK straipsnyje yra specialiosios normoms, reglamentuojančios budėjimo teisinius santykius, todėl privaloma vadovautis būtent šiuo teisiniu reguliavimu. Minėto straipsnio 1 dalis inter alia numato, kad budėjimai namuose yra galimi ir poilsio bei švenčių dienomis, o minėto straipsnio 2 dalyje numatyta, kad budėjimas namuose prilyginamas ne mažiau kaip pusei darbo laiko.
Kaip minėta, pareiškėjas budėjo namuose, todėl, vadovaujantis DK 143 straipsnio 1 dalies 1 punktu ir 155 straipsnio 2 dalimi, pareiškėjo budėjimo namuose laikas 8 val. (švenčių dienomis) ir 18 val. (poilsio dienomis) prilyginamas 4 val. (švenčių dienomis) ir 9 val. (poilsio dienomis) darbo laikui, iš viso 13 val. darbo laiko.
DK 155 straipsnio 3 dalis nurodo, kokiais būdais turi būti kompensuojamas budėjimas, jei jis viršija darbo laiko trukmę.
Teismas, atsižvelgdamas į byloje nustatytas pareiškėjo budėjimo namuose valandas ir į darbo valandas, pažymėtas darbo laiko apskaitos žiniaraščiuose, konstatuoja, kad DK 144 straipsnio 1 dalyje numatyta darbo laiko trukmė (40 val. per savaitę) buvo viršyta.
Minėta DK nuostata (155 straipsnio 3 dalis) numato, kad kai viršijama darbo laiko trukmė už budėjimą privalo būti suteikiamas poilsio laikas tokios pat trukmės kaip darbo laikui prilygintas budėjimo laikas (budint namuose), arba darbuotojo pageidavimu šis poilsio laikas gali būti pridedamas prie kasmetinių atostogų, arba apmokama kaip už viršvalandinį darbą. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjo budėjimo namuose laikas buvo kompensuotas vienu iš šių būdų. Pareiškėjas skundu reikalauja, kad už šį laiką būtų priteisiamas apmokėjimas pinigais.
DK 155 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta kompensavimo už budėjimą namuose tvarka, numatant, kad jei yra pasirenkamas kompensavimas pinigais, tuomet nustatyta tvarka darbo laikui prilygintas budėjimo laikas yra apmokamas kaip viršvalandinis darbas, todėl nagrinėjamu atveju taikytinas DK 193 straipsnis, numatantis, kaip turi būti apmokamas viršvalandinis darbas, t. y., kad už viršvalandinį darbą mokama ne mažiau kaip pusantro (1,5) darbuotojo darbo užmokesčio. Taigi, nepaisant to, kad pareiškėjas budėjo namuose poilsio ir švenčių dienomis, atsižvelgiant į specialų budėjimo teisinių santykių reguliavimą (kad budėjimo laikas apmokamas kaip viršvalandinis darbas, o ne kaip darbas poilsio ir švenčių dienomis), DK 194 straipsnis, numatantis apmokėjimą už darbą poilsio ir švenčių dienomis (tiek pagal grafiką, tiek ne pagal grafiką), nagrinėjamu atveju netaikomas. Be to, byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas budėjimo metu atliko kokias nors ikiteisminio tyrimo teisėjo funkcijas. Priešingai, Panevėžio miesto apylinkės teismas nurodė, kad pareiškėjas budėjimo dienomis jokių ikiteisminio tyrimo veiksmų neatliko (t. II, b. l. 3). Šios aplinkybės neginčija ir pareiškėjas. Tai, kad pareiškėjas budėjimų namuose metu jokių teisėjo funkcijų neatliko, patvirtina išvadą, kad nagrinėjamu atveju taikytinos DK nuostatos reguliuojančios budėjimo, o ne darbo švenčių ir poilsio dienomis teisinius santykius.
Taigi, atsižvelgiant į aptartą teisinį reguliavimą ir į LVAT formuojamą praktiką, pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, kurią atstovauja Teisingumo ministerija, priteistina pusantro (1,5) pareiškėjo vidutinio darbo užmokesčio už 26 val. budėjimo namuose laiką, kuris pagal DK 155 straipsnio 2 dalį prilyginamas 13 val. darbo laikui.
Byloje nustatyta, kad pareiškėjo vidutinis 1 val. darbo užmokestis – 35,48 Lt (10,28 Eur) (t. II, b. l. 5). Dėl šios faktinės aplinkybės byloje ginčo nėra – pareiškėjas skunde nurodo tokį patį savo vidutinį 1 val. darbo užmokestį. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjui susidariusi darbo užmokesčio nepriemoka yra 200,46 (10,28 Eur x 1,5 x 13 val.) Eur.
Pareiškėjas skunde taip pat prašo priteisti 0,07 proc. dydžio delspinigius už kiekvieną pavėluotą išmokėti darbo užmokestį dieną.
DK 207 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta delspinigių mokėjimo pareiga siejama su darbdavio kalte, todėl nagrinėjamu atveju yra būtina ją įvertinti. Kaip minėta, įstatyminė nuostata, reglamentuojanti viršvalandžių kompensavimą teisėjams buvo pripažinta prieštaraujanti Konstitucijai 2011 m. vasario 14 d. Konstitucinio Teismo nutarimu. Atsižvelgiant į tai, jog Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 96 straipsnio 1 dalyje yra įtvirtinta nuostata, kad teisėjų atlyginimas nustatomas įstatymu, Panevėžio miesto apylinkės teismas negali būti laikomas atsakingu už tai, kad po minėto Konstitucinio Teismo nutarimo paskelbimo Teisėjų atlyginimo įstatymas nebuvo pakeistas. Teisėjų atlyginimų mokėjimo tvarką reglamentuojančiame specialiame įstatyme nebuvo numatyta viršvalandžių apmokėjimo tvarka ir, nepaisant pareiškėjo skunde minimos Teisėjų tarybos rekomendacijos, Panevėžio miesto apylinkės teismas negali būti laikomas kaltu DK 207 straipsnio 1 dalies prasme. Tokia išvada daroma, atsižvelgiant taip pat ir į LVAT praktiką. LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2005 m. gruodžio 21 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A444-638/2005 konstatuota, kad jei darbo užmokestis valstybės tarnautojui apskaičiuojamas vadovaujantis apskaičiavimo metu galiojančiais teisės aktais, tačiau vėliau paaiškėja, kad šie aktai prieštaravo Konstitucijai, LVAT savo praktikoje laikosi pozicijos, jog šiuo atveju dėl ne viso darbo užmokesčio sumokėjimo jį išmokančio asmens kaltės nėra ir dėl aptariamos situacijos ypatumų delspinigiai nepriteisiami (LVAT biuletenis, 2006, Nr. 8, p. 160–167). Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo prašymas priteisti delspinigius yra atmetamas kaip nepagrįstas.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 4 straipsnio 1 ir 6 dalimis, 85–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 ir 3 punktais, 101 straipsnio 3 punktu, 127 straipsnio 1 dalimi, 129 straipsniu,
nusprendžia:
Nutraukti bylą dalyje dėl pareiškėjos D. L. reikalavimų.
Pareiškėjo V. M. skundą tenkinti iš dalies.
Priteisti pareiškėjui V. M. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, kurią atstovauja Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija, 200,46 (du šimtus eurų 46 ct) Eur neišmokėto darbo užmokesčio už viršvalandiniam darbui prilyginamą budėjimą namuose poilsio ir švenčių dienomis. Kitą skundo dalį atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui tiesiogiai arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.