- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2016-09-06
- Bylos Nr.
- I-5490-171/2016
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-00145-2016-2
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Irena Paulauskienė
- Pareiškėjas
- V. G.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo
- Kategorijos
- 1.15.2.3.2pavadinimo nepavyko patikrinti
- 3.21pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Irena Paulauskienė, dalyvaujant pareiškėjui V. G., viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. G. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo ir
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
pareiškėjas V. G. kreipėsi į teismą skundu, kuriame prašo iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K), priteisti 10 950 Eur neturtinei žalai atlyginti.
Pareiškėjas nurodo, kad jis laikotarpiu nuo 2005 m. gruodžio mėn. 4 d. buvo laikomas Lukiškių TI-K nežmoniškomis, teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis.
Pareiškėjas teigia, kad kamerose, kurių plotas nesiekė 8 kv.m. buvo laikoma po 2 žmonės, tačiau į šį plotą patenka lovos, tualetas, spintelė, praustuvas, todėl žmogui lieka ne daugiau kaip 2 kv.m.
Pareiškėjas teigia, kad vadovaujantis galiojančiomis higienos normomis draudžiama įrengti laisvės atėmimo ir kardomojo kalinimo įstaigas rūsiuose ar pusrūsiuose, taip pat patalpose, kurių natūralus apšvietimas neatitinka statybos normų reikalavimų. Pareiškėjas nurodė, kad dvi kameros – 226 ir 235 yra įrengtos rūsyje, o jose veikia dirbtinis naktinis apšvietimas (lemputės 25 Wat). Toks apšvietimas turi būti naudojamas tik pramoniniams tikslams.
Pareiškėjas nurodo, kad kamerose buvo šalta ir drėgna, langai žiemos metu pilnai neužsidaro, netinkamai įrengtas tualetas, nėra veidrodžio, kamerose nuolat blogas kvapas, nėra galimybių tinkamai išdžiovinti skalbinius, nuo sienų krenta tinkas su dažais, neveikia signalinis mygtukas pareigūnui iškviesti.
Pareiškėjas teigia, kad Kalėjimo administracija žadėjo kameras suremontuoti, tačiau tai neįvykdė. Jo kreipimasis į administraciją pagerinti laikymo sąlygas buvo ignoruojamos.
Dėl netinkamų laikymo sąlygų pareiškėjas patyrė neigiamų išgyvenimų, nepatogumų, dvasinių sukrėtimų. Neturtinę žalą vertina po 10 eurų už kiekvieną praleistą parą, iš viso – 10 950 Eur.
Žemesnės instancijos teismas
Teismo posėdyje pareiškėjas prašė skundą tenkinti remdamasis skunde išdėstytais motyvais.
Šalies argumentai
Atsakovės atstovas Lukiškių TI-K su pareiškėjo skundu nesutinka, prašo jį atmesti kaip nepagrįstą. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.125 straipsnio 8 dalimi, prašo pareiškėjo reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo taikyti trejų metų ieškinio senaties terminą. Atsakovės atstovas nurodydamas, kad realiai patyrė bylos dokumentinės medžiagos rengimo išlaidas ir prašo priteisti iš pareiškėjo, 2,10 euro. (b. l. 27).
Atsakovės atstovas atkreipia dėmesį į tai, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo laikomas nuo 2005 m. gegužės 4 d. iki 2016 m sausio 8 d. V. G. skundas teismui parašytas 2016 m. sausio 8 d.
Motyvuojamoji dalis
Atsakovės atstovas pažymėjo, kad 1.125 straipsnio 8 dalis numato, jog reikalavimams dėl neturtinės žalos atlyginimo įstatymas numato sutrumpintą trejų metų ieškinio senaties terminą. Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalies nuostatas ieškinio senaties termino eiga prasideda nuo tos dienos, kai asmuo sužino arba turi sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Pagal bendrąją ieškinio termino eigos pradžios taisyklę, ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kai asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Pagal šią teisės nuostatą, ieškinio senaties termino eigos pradžia siejama su subjektyviąją aplinkybe t.y. – asmens žinojimu ar turėjimu žinoti apie jo teisės pažeidimą.
Atsakovės atstovas nurodo, kad nuo 2010 balandžio 11 d. įsigaliojo nauja Lietuvos higienos norma (HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“), kurioje minimali gyvenamojoje ploto norma kamerose laikomiems asmenims nebuvo nustatyta. 2010 m. gegužės 11 d. Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktorius įsakymu Nr. V-124 buvo nustatytas reikalavimas, kai vienam asmeniui, laikomam kameroje, turi tekti ne mažiau kaip 3,6 kv.m. ploto. Pažymėjo, kad iš pateiktų duomenų apie pareiškėjo judėjimą laikymo Lukiškių TI-K laikotarpiu nuo 2011 m. lapkričio 29 d. iki 2015 m. rugsėjo 12 d., 2015 m. gruodžio 20 d. vienam asmeniui tenkantis plotas kameroje atitiko nustatytus reikalavimus.
Atsakovės atstovas teigia, kad Lukiškių TI-K stengiasi kiek įmanoma mažinti neigiamą laikymo sąlygų poveikį, sudarydamas galimybes pasivaikščioti kiemelyje, pasinaudoti sporto kiemeliu, biblioteka, koplyčia, kamerose įrengta kabeline televizija, taip pat naudotis socialinės reabilitacijos specialistų teikiama pagalba bei programomis.
Paaiškino, kad Lukiškių TI-K administracija negali daryti įtakos suimtųjų ir nuteistųjų, atvykstančių bei esančių įstaigoje, skaičiui. Pažymi, kad maksimalus leistinas Lukiškių TI-K laikomų asmenų skaičius yra – 954 asmenys, tačiau šis skaičius nuolat yra viršijamas. Atsiradus galimybei, nuteistieji, kurių laikymo sąlygos nevisiškai atitinka nustatytus reikalavimus, perkeliami į laisvesnes kameras. Skirstant atvykusius asmenis į kameras yra laikomasi ir Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 70 straipsnyje nustatytų nuteistųjų atskiro arba izoliuoto laikymo pataisos įstaigose reikalavimų.
Iš suimtųjų ir nuteistųjų Lukiškių TI-K administracija nuolat reikalauja palaikyti švarą kamerose, tam jiems išduodamas reikalingas inventorius, taip pat yra sudaryta paslaugų teikimo sutartis vabzdžių ir graužikų naikinimo darbams, patalpų priežiūrai ir profilaktiniams darbams atlikti. Pažymėtina, kad Lukiškių TI-K buvo sudaręs paslaugų teikimo sutartį su UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“. Ir kiekvienais metais jį buvo pratęsiama. Remontas kamerose atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą, esamus materialinius, finansinius ir darbo resursus.
Atsakovės atstovas pažymėjo, kad visose kamerose yra įrengtos taburetės (suoliukai), stalai, lentynos maisto produktams laikyti, tiek higienos priemonėms sudėti. Atsižvelgiant į tai, kiek miegamųjų vietų yra kamerose, atitinkamai ir lentynos yra padarytos, kad visiems asmenims užtektų vietos maistui sudėti, higienos reikmenims sudėti. Pažymima, kad kamerų plotas yra pakankamai mažas, dėl to ne visada įmanoma įrengti daugiau papildomų spintelių, lentynų ar taburečių ir kitų baldų.
Atsakovės atstovas teigia, kad kamerose pavojaus mygtukai yra įrengti, tačiau labai dažnai juos gadina ir laužo kamerose sėdintys suimtieji bei nuteistieji asmenys. Pastarieji neretai piktybiškai niokoja valstybės turtą, gadindami elektros instaliaciją, daužydami apšvietimo lemputes, laužydami langus, daužydami stiklus, klozetus, o taip pat ir griaudami atitvarines sieneles, kurios skiria klozetą nuo miegamųjų vietų ir pan. Todėl, suremontuotose Lukiškių TI-K kamerose neretai vėl tenka daryti pakartotinį remontą.
Atsakovės atstovas, apeliuodamas į tai, kad kamerose nėra veidrodžio pažymėjo, kad LR teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakyme Nr. 1R-139 nurodyta, kokie baldai ir inventorius turi būti, tačiau nėra nurodyta, kad kamerose turi būti veidrodis. Pažymėjo, kad šiuo metu Lukiškių TI-K yra nupirkęs reikiamą kiekį veidrodžių, pritaikytų montavimui į gyvenamąsias kameras.
Atsakovės atstovas nurodė kad aktualios LR higienos normos nurodo, kad gyvenamosios patalpos turi būti vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Lukiškių TI-K kamerose langai vėdinimui yra pritaikyti, kameros yra vėdinamos natūraliu būdu per langus ir tai atitinka higienos normų reikalavimus.
Atsakovės atstovas nurodo, kad pareiškėjas savo skundą grindžia abstrakčiais argumentais, reiškiami nusiskundimai yra bendro pobūdžio, nėra konkretumo. Būtina įrodyti, kad tam tikri pareiškėjo skunde minimi įstaigos trūkumai tiesiogiai įtakojo besiskundžiantį asmenį ir tokia įtaka sukėlė jam konkrečiais neigiamais pasekmes.
Atsakovės atstovas pažymi, kad tam tikras suimtųjų ir/arba nuteistųjų asmenų privatumo, judėjimo laisvės apribojimas ir su juo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu. Pareiškėjo patirti nepatogumai labiausiai sietini su jo paties elgesiu, kas lėmė patekimą į laisvės atėmimo vietą. Pareiškėjo reikalavimas atlyginti neturtinę žalą laikytinas nepagrįstu, bei traktuotinas kaip nesąžiningas noras pasipelnyti valstybės (visų sąžiningų mokesčių mokėtojų) sąskaita.
Žemesnės instancijos teismas
Teismo posėdyje atsakovės atstovas nedalyvavo, apie teismo posėdžio vietą ir laiką pranešta tinkamai.
Teismas konstatuoja:
Skundas tenkintinas iš dalies.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas išaiškino, kad nagrinėjant administracinių teismų kompetencijai priskirtas bylas dėl žalos, atsiradusios dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (Civilinio kodekso 6.271 straipsnio) atlyginimo, taikomos Civilinio kodekso normos. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas bylose dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais aktais padarytos žalos atlyginimo ne kartą yra pažymėjęs, kad šiose bylose taikytinos ne tik Civilinio kodekso normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (administracinės bylos Nr. A6-317/2007, Nr. A525-850/2010, Nr. A556-150/2011).
Civilinio kodekso 1.126 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja. Civilinio kodekso 1.125 straipsnio 8 dalis įtvirtina sutrumpintą trejų metų ieškinio senaties terminą reikalavimams dėl žalos atlyginimo pareikšti. Pagal Civilinio kodekso 1.127 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą.
Pareiškėjas prašo priteisti jam žalą, atsiradusią laikotarpiu nuo 2005 metų, o skundą teismui išsiuntė 2016 m. sausio 11 d. (b. l. 9). Lukiškių TI-K prašo taikyti Civilinio kodekso 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytą ieškinio senaties terminą ir teigia, kad pareiškėjas turėjo suvokti, kad jo teisės pažeidžiamos tuo metu, kai jos, pareiškėjo teigimu, buvo pažeistos.
Pareiškėjas kreiptis į teismą praleido trejų metų ieškinio senaties terminą, o teismas nenustatė jokių objektyvių aplinkybių ieškinio senačiai atnaujinti. Ieškinio senatis taikoma pareiškėjo reikalavimui priteisti neturtinę žalą laikotarpiu nuo 2005 metų iki 2013 m. sausio 10 d. įskaitytinai. Taigi byloje vertinamos pareiškėjo laikymo sąlygos laikotarpiu tik nuo 2013 m. sausio 11 d. iki 2016 m. sausio 11 d.
CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės.
Valstybės civilinė atsakomybė pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį atsiranda esant trims būtinoms sąlygoms: 1) neteisėtiems veiksmams (CK 6.246 straipsnis); 2) priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos (CK 6. 247 straipsnis); 3) teisės pažeidimu padarytai žalai (CK 6.249 straipsnis). Pažymėtina, kad neturtinė žala nėra bet koks, net menkiausio laipsnio asmeniui padarytas neigiamas poveikis, jis turi sukelti ne vienkartinius ar trumpalaikius išgyvenimus ar emocijas arba sudaryti kliūtis, kurios nėra sudėtingos ar nesunkiai įveikiamos. Neturtinė žala konstatuojama tada, kai ją darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kai jie yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu ir gali būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę ir kt.
Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnis nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 straipsnio 3 dalį draudžiama žmogų kankinti, žaloti, žeminti jo orumą, žiauriai su juo elgtis, taip pat nustatyti tokias bausmes.
Pareiškėjo kalinimo Lukiškių TI-K laikotarpiu minimalūs kalinimo vietų kamerų plotui keliami reikalavimai buvo įtvirtinti Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (toliau – ir Įsakymas Nr. V-124) 1.3.1 punkte, kuriame nurodyta, jog iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 m. plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m.
Nagrinėjamos bylos kontekste akcentuotina, kad pareiškėjas yra asmuo, turintis specifinį teisinį statusą, jis atlieka laisvės atėmimo bausmę, todėl jo asmeninių laisvių suvaržymas tam tikra apimtimi yra neišvengiamas. Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje yra pripažįstama, kad įkalinimo įstaigose, atsižvelgiant į šių įstaigų pobūdį, gali būti pateisinami platesni apribojimai nei laisvėje esančių asmenų atžvilgiu (žr. 2005 m. spalio 6 d. sprendimą byloje Hirst prieš Jungtinę Karalystę (Nr. 2), pareiškimo Nr. 74025/01). Be to, pripažįstama, kad tam tikros kalinimo sąlygos ir su tuo susiję apribojimai yra būdingi atliekant laisvės atėmimo bausmę (žr. 1967 m. liepos 11 d. sprendimą byloje K.H.C. prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimo Nr. 2749/66), o laisvės atėmimo bausmė visada daro įtaką asmens įprastam gyvenimui ir neišvengiamai nustato tam tikrus apribojimus ir kontrolę (žr. 2007 m. gruodžio 4 d. sprendimą byloje Dickson prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimo Nr. 44362/04).
Pareiškėjas neginčija atsakovės atstovo nurodytų duomenų apie kartu su juo kamerose buvusių asmenų skaičių ir kamerų plotų. Teismas neturi pagrindo šiais duomenimis abejoti. Iš atsakovės atstovo pateiktų duomenų matyti, kad pareiškėjas nuo 2013 m. sausio 11 d. iki 2016 m. sausio 11 d. buvo 117 dienų laikomas kamerose, kuriose jam tenkantis plotas buvo mažesnis, nei nustatytas minimalus.
Įvertinus aplinkybę, kad tenkantį plotą papildomai mažino įrengtos lovos ir kiti baldai, kad tokiomis sąlygomis jis turėjo praleisti didžiąją dalį paros laiko, pripažintina, jog pareiškėjas buvo laikomas sąlygomis, pažeidžiančiomis Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnį, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 straipsnio 3 dalį, Įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punktą.
Pareiškėjas taip pat teigia, kad kameros neatitiko higienos normų, t. y. kamerose nebuvo veidrodžio, nuolat blogas kvapas, nebuvo galimybių tinkamai išdžiovinti skalbinius, nuo sienų krenta tinkas su dažais, neveikė signalinis mygtukas pareigūnui iškviesti.
Pažymėtina, kad Vilniaus visuomenės sveikatos centras atliko patikrinimus kamerose, tačiau higienos normų pažeidimų nenustatė (b. l. 37-39). Vienintelis Vilniaus visuomenės sveikatos centro nustatytas pažeidimas buvo kameroje Nr. 68 nustačius, kad vietomis yra atšokę nubyrėję sienų dažai, sienų paviršius nelygus, netinkamas lengvam valymui (b. l. 82-83). Kitų pareiškėjo nurodytų pažeidimų – dėl temperatūros, apšvietos ir vėdinimo nenustatyta. Vietomis atšokusios ir nubyrėjusios sienos laikytinos mažareikšmiu ir lengvai pašalinamu pažeidimu, o pareiškėjas Lukiškių TI-K administracijai skundėsi tik dėl kameroje Nr. 68 esančių langų ir šalčio.
Apibendrindamas byloje nustatytas aplinkybes, teismas konstatuoja, kad laikymo Lukiškių TI-K metu pareiškėjui teko mažas plotas, pažeidžiant Įsakyme Nr. V-124 nustatytus reikalavimus dėl minimalaus 3,6 m² ploto. Nors pareiškėjui buvo sudaryta galimybė pasivaikščioti vieną valandą gryname ore, tačiau likusį paros laiką, iš viso 117 dienų per jo laikymo Lukiškių TI-K laikotarpį, jis praleido perpildytose kamerose. Kitoje dalyje pareiškėjo skundas anksčiau išdėstytais motyvais atmestinas kaip nepagrįstas.
Teismas konstatuoja, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo laikomas sąlygomis, pažeidžiančiomis Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnį, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 straipsnio 3 dalį. Konstatuotina, kad dėl laikymo sąlygų visumos jis patyrė neigiamo pobūdžio išgyvenimus, nepatogumus, kurių nebūtų patyręs, jei būtų laikomas tinkamomis sąlygomis, t. y. neturtinę žalą, todėl kyla atsakovės civilinė atsakomybė. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, kad asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, paprastai patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėje byloje Nr. A662-2009/2013, 2013 m. gruodžio 4 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A525-1946/2013; 2008 m. gruodžio 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143-1966/2008 ir kt.).
CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas nebaigtinis kriterijų, į kuriuos atsižvelgiama nustatant neturtinės žalos dydį, sąrašas: žalos pasekmės, žalą padariusio asmens kaltė, jo turtinė padėtis, padarytos turtinės žalos dydis, sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijai. Pagal suformuotą teismų praktiką, neturtinę žalą patyręs asmuo turi pateikti teismui kuo daugiau ir kuo svarbesnių žalos dydžiui nustatyti reikšmingų kriterijų (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. balandžio 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A502-107/2013).
Nagrinėjamu atveju teismas, nustatydamas priteistinos neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į pažeidimų pobūdį, į tai, kad kamerų perpildymas buvo pakankamai žymus ir nevienkartinis. Tačiau pareiškėjas teismui nepateikė duomenų, kad tokie pažeidimai lėmė ilgalaikes, nepataisomas pasekmes. Teismas neturi pagrindo spręsti, kad pareiškėjo teisės buvo pažeistos dėl sąmoningo Lukiškių TI-K elgesio jo atžvilgiu, siekio išskirti jį iš kitų įstaigoje laikomų asmenų. Priešingai, atsakovės atstovas nurodė, kad esant perpildytoms kameroms buvo stengiamasi, kad suimtieji ir nuteistieji tokiomis sąlygomis būtų laikomi kuo trumpesnį laiką, t. y., atsiradus galimybei, perkeliami į laisvesnes kameras, asmenims suteikiama teisė pasivaikščioti gryname ore, lankytis bibliotekoje, koplyčioje, socialinės reabilitacijos specialistų teikiamomis paslaugomis. Esant tokioms aplinkybėms, pareiškėjo patirtus neigiamus išgyvenimus vertinti pareiškėjo nurodoma 10950 Eur suma nėra pagrindo, nes ji akivaizdžiai neadekvati pareiškėjo patirtiems neturtiniams praradimams. Ženkliai mažesnės neturtinės žalos atlyginimo sumos teismų praktikoje paprastai priteisiamos esant intensyvesniems (objektyviąja prasme) neigiamiems veiksniams.
Nagrinėjamu atveju teismas, atsižvelgęs į naujausią teismų praktiką panašiose faktinėmis aplinkybėmis bylose (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. birželio 13 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1541-624/2016), įvertinęs minėtų reikšmingų aplinkybių visumą, sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus, Lietuvoje egzistuojančias ekonomines, darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, konstatuoja, kad pareiškėjo patirtą neturtinę žalą teisingai atlygins 1170 Eur sumos priteisimas.
Teismas pažymi, kad nors ši byla nagrinėjama vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija) normomis, galiojusiomis iki 2016 m. liepos 1 d., nes byla pradėta nagrinėti iki įsigaliojo Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo 7 str. 1 d., 8 str. 2 d.), tačiau Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymas nustato pareiškėjams palankesnį vieno mėnesio sprendimo apskundimo terminą, todėl jis taikytinas vietoje anksčiau galiojusio keturiolikos dienų apskundimo termino.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 ir 5 punktais (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija) ir 132 straipsnio 1 dalimi (2016 m. birželio 2 d. įstatymo Nr. XII-2399 redakcija),
nusprendžia:
Pareiškėjo V. G. skundą patenkinti iš dalies.
Priteisti V. G. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, 1170 Eur ( vieną tūkstantį šimtą septyniasdešimt eurų) neturtinei žalai atlyginti.
Likusią skundo dalį atmesti.
Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant šiam teismui tiesiogiai arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.