Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Tomo Blinstrubio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Beatos Martišienės ir Ivetos Pelienės,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų uždarosios akcinės bendrovės „Gimtasis Rokiškis“ ir A. M. skundą atsakovei Visuomenės informavimo etikos asociacijai dėl sprendimo panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

2. Sprendimu buvo pripažinta, kad A. M. publikacijoje „Rajono „galvai“ perkaito smegeninė? Viešomis maudynėmis spjovė ir į moralę, ir į reikalavimus“ („Gimtasis Rokiškis“, 2018 m. rugsėjo 4 d. (toliau – ir 2018 m. rugsėjo 4 d. Publikacija) buvo pažeistas Lietuvos visuomenės informavimo etikos kodekso (toliau – ir Kodeksas) 3 straipsnis, taip pat A. M. publikacijoje „Bet nesakysiu...“ („Gimtasis Rokiškis“, 2018 m. rugsėjo 8 d. (toliau – ir 2018 m. rugsėjo 8 d. Publikacija) buvo pažeistas Kodekso 3 straipsnis.

4. Priešingai, nei nurodyta Sprendime, publikacijose nėra pavartotas nei vienas užgaulus, patį merą, kaip asmenį ar instituciją, žeminantis žodis, o tiesiog yra aprašyti mero veiksmai vaizdingais posakiais ir palyginimais, hiperbolėmis.

5. Meras, pagal Vietos savivaldos įstatymo 22 straipsnio 2 dalį, yra prisiekęs gerbti ir vykdyti Lietuvos Respublikos Konstituciją ir įstatymus, tačiau 2018 m. rugsėjo 1 d. meras maudėsi baseine, kuris nebuvo perduotas eksploatuoti bei priimtas valstybinės komisijos, todėl tokios maudynės iš esmės buvo draudžiamos įstatymų. Baseinas visuomenei nebuvo prieinamas, tačiau merui pavyko į jį patekti ir nusimaudyti.

6. Publikacijomis nebuvo siekiama ką nors įžeisti, o buvo siekiama sąžininga forma visuomenei pakomentuoti įvykius Rokiškio mieste. Tiek antraštėse, tiek publikacijose pateikiamas hiperbolizavimas etikos ir sąžiningumo kriterijų neperžengia ir iš esmės atitinka oficialią informaciją. Publikacijų tikslas buvo supažindinti visuomenę su Rokiškio mieste įvykusiomis iš esmės neteisėtomis maudynėmis ir nebuvo tikslo įžeisti patį merą ar mero instituciją. Priešingai, formuluočių panaudojimo tikslas buvo pagyvinti „sausą“ žinutę, sudominti skaitytoją. Tam buvo pavartotos aiškios, šnekamojoje kalboje naudojamos, neįžeidžiančios formuluotės, palyginimai, hiperbolės. Pabrėžė, kad viešųjų asmenų kritikos ribos yra platesnės, todėl publikacijose nurodyti teiginiai negali būti vertinami, kaip pažeidžiantys įstatymų nuostatas.

7. Publikacijoje „Bet nesakysiu...“ buvo pateikta žurnalistės (pareiškėjos) kritiška asmeninė nuomonė, įžvalga ir komentaras apie Rokiškyje įvykusius įvykius ir asmenų poelgius. Pabrėžė, kad asmuo turi teisę laisvai reikšti savo mintis. Žurnalistų saviraiškos laisvė taip pat nėra ribojama. Tuo tarpu nuomonei taikomi mažesni apribojimai negu žinių skleidimui. Šiuo atveju žurnalistė savo nuomonę reiškė etiškai, sąžiningai ir kritiškai, remiantis praeityje įvykusiais įvykiais. Prieštaravo, kad priimant Sprendimą nebuvo atsižvelgta į autoriaus nuomonės paskleidimo tikslą.

8. Nurodo, kad Sprendimas nemotyvuotas, todėl neatitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio reikalavimų.

Teismo posėdžio metu pareiškėjos palaikė skundo argumentus, prašė skundą patenkinti.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

11. Byloje ginčas kilo dėl Visuomenės informavimo etikos komisijos 2019 m. lapkričio 27 d. sprendimo Nr. EKS-56/19 „Dėl pripažinimo padarius Lietuvos visuomenės informavimo etikos kodekso pažeidimus“ teisėtumo ir pagrįstumo.

12. Sprendimu buvo pripažinta, kad pareiškėjos A. M. publikacijose „Rajono „galvai“ perkaito smegeninė? Viešomis maudynėmis spjovė ir į moralę, ir į reikalavimus“ ir „Bet nesakysiu...“ buvo pažeistas Kodekso 3 straipsnis, nustatantis, kad gerbdami žmogaus teisę gauti teisingą informaciją, žurnalistai, viešosios informacijos rengėjai ir skleidėjai turi skelbti tikslias, teisingas žinias bei įvairias nuomones, o perteikdami įvairias nuomones, žurnalistai, viešosios informacijos rengėjai ir skleidėjai negali skleisti nuomonių, kurios pažeistų teisę ir etiką, nuomonės turi būti etiškos. Tokia išvada buvo priimta nustačius, kad:

12.1. 2018 m. rugsėjo 4 d. Publikacijoje autorė (pareiškėja) Rokiškio rajono meras buvo kritikuojamas dėl to, kad išsimaudė eksploatacijai dar neatiduotame Rokiškyje pastatytame baseine ir paskelbė apie tai socialiniame tinkle „Facebook“. Dėl tokio poelgio publikacijoje meras buvo palygintas su Rusijos caru, Šiaurės Korėjos ir Kazachstano lyderiais, o publikacijos antraštėje ir tekste jo atžvilgiu buvo vartojami epitetai: „perkaito smegeninė“, spjovė į moralę“, „idiotiškais poelgiais gėdą rajonui ne kartą užtraukęs“, „pamynęs politikams privalomą pavyzdinio elgesio moralę“, „spjovęs į žmogiškąsias moralės normas“, „į galiojančius įstatymus ir tvarkas nusivalė savo purvinas kojas“.

12.2. 2018 m. rugsėjo 8 d. Publikacijoje autorė (pareiškėja) išsakė savo nuomonę apie 2018 m. rugsėjo 4 d. Publikacijoje pasakotą istoriją, pavartodama teiginius: „Ir kas čia tokio?, „Gal anam žmonos namuose buvo liepta vandenį taupyt“, „Ak, privalomą dušą pamiršo?“, „Kojines juk nusimovė, baseino vandens neužteršė. Juk meras. Ne koks „bomžius“...Baseino gal ir neužteršė. Tik žmonių sąmonę. Kad jam, į kurį lygiuojasi Rokiškis – VISKAS galima...“.

13. Byloje nėra ginčo dėl Sprendime išdėstytų faktinių aplinkybių, tačiau pareiškėjos skundo argumentais prieštaraudamos Sprendime konstatuotoms išvadoms, nurodo, kad publikacijose nebuvo pavartotas nei vienas užgaulus, patį merą, kaip asmenį ar instituciją, žeminantis žodis, o tiesiog mero veiksmai buvo aprašyti vaizdingais posakiais ir palyginimais, hiperbolėmis. Publikacijomis nebuvo siekiama ką nors įžeisti, o buvo siekiama sąžininga forma visuomenei pakomentuoti įvykius Rokiškio mieste. Publikacijoje „Bet nesakysiu...“ buvo pateikta žurnalistės (pareiškėjos) kritiška asmeninė nuomonė, įžvalga ir komentaras apie Rokiškyje įvykusius įvykius ir asmenų poelgius. Pabrėžė, kad, priešingai, nei nurodyta Sprendime, pareiškėja savo nuomonę reiškė etiškai, sąžiningai ir kritiškai, remianti praeityje įvykusiais įvykiais.

14. Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos kodekso, patvirtinto žurnalistų etikos inspektoriaus 2005 m. birželio 10 d. sprendimu Nr. SPR-11, 3 straipsnyje nustatyta, kad, gerbdami žmogaus teisę gauti teisingą informaciją, žurnalistai ir viešosios informacijos rengėjai turi skelbti tikslias, teisingas žinias ir įvairias nuomones. Perteikdami įvairias nuomones, žurnalistai ir viešosios informacijos rengėjai neturi skleisti teisę ir etiką pažeidžiančių nuomonių. Šių Kodekso nuostatų taikymas yra tampriai susijęs su Visuomenės informavimo įstatymo įtvirtintais viešosios informacijos rengėjams, skleidėjams, žurnalistams ir leidėjams skirtais veiklos principais, kurie yra atskleisti šio įstatymo 2 straipsnio 36 dalyje. Šioje teisės nuostatoje yra pateiktas sąvokos „nuomonė“ apibūdinimas ir, be kita ko, nurodyta, kad nuomonė gali remtis faktais, pagrįstais argumentais ir paprastai ji yra subjektyvi, todėl jai netaikomi tiesos ir tikslumo kriterijai, tačiau ji turi būti reiškiama sąžiningai ir etiškai. Šio įstatymo 3 straipsnio 2 dalyje, be kita ko, nurodyta, kad viešosios informacijos rengėjai, skleidėjai, žurnalistai ir leidėjai savo veikloje vadovaujasi Konstitucija ir įstatymais, Lietuvos Respublikos tarptautinėmis sutartimis, humanizmo lygybės, pakantos, pagarbos žmogui principais, gerbia žodžio, kūrybos, religijos ir sąžinės laisvę, nuomonių įvairovę, laikosi profesinės etikos normų, Etikos kodekso nuostatų. Atsižvelgiant į Kodekso ir Visuomenės informavimo įstatymo nuostatas bei tiesioginę jų tarpusavio sąsają, darytina išvada, kad nagrinėjamai bylai reikšmingos Kodekso 3 straipsnio nuostatos, nacionalinės teisės taikymo prasme, kartu laikytinos įstatymo lygmeniu suformuluotomis nuostatomis.

Kaip ir šioje administracinėje byloje, nagrinėjamo ginčo dalykas ir ribos nustatytinos atsižvelgiant į Kodekso 3 straipsnio nuostatas, o vertinant ginčijamo Sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, turi būti atsižvelgiama, ar šiuo atveju ginčo publikacijose paskelbtos žinios apie Rokiškio rajono merą buvo tikslios, teisingos ir nepažeidžiančios teisės ir etikos.

15. Iš publikacijos „Rajono „galvai“ perkaito smegeninė? Viešomis maudynėmis spjovė ir į moralę, ir į reikalavimus“ turinio matyti, kad joje Rokiškio savivaldybės meras tapatinamas su „Rusijos caru“, „Šiaurės Korėjos ir Kazachstano lyderiu“, taip pat nurodoma, kad merui „perkaito smegeninė“, „idiotiškais poelgiais gėdą rajonui ne kartą užtraukęs“, „į galiojančius įstatymus nusivalė savo purvinas kojas“. Publikacijoje „Bet nesakysiu...“ mero atžvilgiu išsakyti teiginiai: „Gal anam žmonos namuose buvo liepta vandenį taupyt“, „Ak, privalomą dušą pamiršo? Kojines juk nusimovė, baseino vandens neužteršė. Juk meras. Ne koks „bomžius“...Baseino gal ir neužteršė. Tik žmonių sąmonę. Kad jam, į kurį lygiuojasi Rokiškis – VISKAS galima...“. Nors pareiškėjos nurodo, kad publikacijose buvo pakomentuoti įvykiai Rokiškio mieste, siekiant visuomenę tik informuoti apie neteisėtas mero maudynes baseine ir publikacijomis nebuvo tikslo įžeisti merą, ar mero instituciją, tačiau su tokia pareiškėjų pozicija nesutiktina.

16. Ginčo dėl publikacijose aptariamos temos aktualumo byloje nekyla. Teismas taip pat nekvestionuoja, kad žurnalistai turi teisę kritiškai vertinti viešąjį administravimą vykdančių institucijų veiklą bei jų priimamus sprendimus, tačiau minėtos aplinkybės nesuteikia teisės viešosios informacijos rengėjui ir skleidėjui vartoti įžeidžių bei neetiškų posakių valstybės, savivaldybės institucijų ar jų darbuotojų atžvilgiu. Bet kuriuo atveju kritika privalo išlikti etiška ir neįžeidi. Šiuo atveju akivaizdu, kad iš surinktų ir papildomai užfiksuotų duomenų (Rokiškio rajono savivaldybės mero 2018 m. rugsėjo 13 d. skundas; Išrašas iš Visuomenės informavimo etikos komisijos 2018 m. lapkričio 27 d. posėdžio protokolo; ginčo publikacijos ir kt.) pakanka nustatyti, kad publikacijose paminėti teiginiai (epitetai): „Rusijos caras“, „Šiaurės Korėjos ir Kazachstano lyderis“, „perkaito smegeninė“, „idiotiški poelgiai“, „į galiojančius įstatymus nusivalė savo purvinas kojas“, „Gal anam žmonos namuose buvo liepta vandenį taupyt“, „Ak, privalomą dušą pamiršo? Kojines juk nusimovė, baseino vandens neužteršė. Juk meras. Ne koks „bomžius“...Baseino gal ir neužteršė“ ir kt., buvo skirti išskirtinai mero asmeniui personaliai ir jais galimai buvo siekiama merą sumenkinti, pažeminti. Kritika, kuri buvo pateikta išskirtinai mero asmeniui, buvo pateikta nesilaikant jos leistinumo ribų, todėl ji negali būti laikoma proporcinga ir pateisinanti rajono gyventojų teisę žinoti apie įvykius Rokiškio mieste.

17. Minėta, kad atsižvelgiant į aptartas Kodekso ir Visuomenės informavimo įstatymo nuostatas, nuomonė turi būti reiškiama etiškai. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2016 m. liepos 1 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-633-858/2016 išaiškino, jog saviraiškos laisvė turi savo ribas, net jei diskutuojama visuomenėje svarbiais bendrojo intereso klausimais, turi būti gerbiamos kitų asmenų teisės (garbė ir orumas, dalykinė reputacija ir pan.) (žr. Europos Žmogaus Teisių Teismas 2000 m. birželio 27 d. sprendimą Constantinescu prieš Rumuniją). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo jurisprudencijoje taip pat pripažįstama, kad ši laisvė nėra absoliuti ir visa apimanti. Teisės skleisti informaciją apribojimus lemia jos santykis su kitomis teisinėmis vertybėmis – asmens garbe ir orumu, privatumu, gera reputacija. Įstatymuose, reglamentuojančiuose santykius, atsirandančius dėl teisės skleisti informaciją, yra įtvirtintos ir šios teisės įgyvendinimo prielaidos – kiekvienas, kuris naudojasi informacijos teise, privalo laikytis įstatymų nustatytų apribojimų, nepiktnaudžiauti informacijos laisve. Taigi saviraiškos laisvė nėra absoliuti, ja besinaudojantys asmenys (tiek žurnalistai, tiek kiti asmenys) privalo elgtis sąžiningai ,,informacijos adresato“ atžvilgiu, siekti pateikti tikslią ir patikimą informaciją, laikytis etikos normų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. lapkričio 9 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-441/2010).

18. Sutiktina su pareiškėjų argumentais, kad publikacijoje „Bet nesakysiu...“ buvo pateikta pareiškėjos, kaip žurnalistės, nuomonė ir ji neturi būti įrodinėjama, tačiau nuomonė visada turi būti reiškiama laikantis sąžiningumo ir etiškumo kriterijų. Šiuo atveju tiek šioje publikacijoje, kurioje pateikiama autorės nuomonė, tiek kitoje publikacijoje nurodytais teiginiais buvo siekiama sumenkinti visuomenės pasitikėjimą meru, kritikuojant jo asmenį personaliai (vidutiniam skaitytojui aišku, ką norėta pasakyti), o ne jo veiksmus. Publikacijose mero atžvilgiu pavartoti epitetai, kaip „Rusijos caras“, „Šiaurės Korėjos ir Kazachstano lyderis“, „perkaito smegeninė“, „idiotiškai poelgis“, „į galiojančius įstatymus nusivalė savo purvinas kojas“ „Gal anam žmonos namuose buvo liepta vandenį taupyt“ ir kt. yra akivaizdžiai suprantami kaip įžeidūs ir neetiški, todėl darytina išvada, kad Komisija visiškai pagrįstai pripažino, jog ginčo publikacijose buvo pažeistas Etikos kodekso 3 straipsnis.

19. Viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 8 straipsnyje nustatyta, kad individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės (licencijos ar leidimo galiojimo panaikinimas, laikinas uždraudimas verstis tam tikra veikla ar teikti paslaugas, bauda ir kt.) turi būti motyvuotos, aiškiai suformuluotos nustatytos arba suteikiamos teisės ir pareigos ir nurodyta akto apskundimo tvarka, be to, individualus administracinis aktas turi būti pasirašytas jį priėmusio pareigūno ar valstybės tarnautojo arba viešojo administravimo subjekto vadovo, jo pavaduotojo ar įgalioto asmens ir patvirtintas antspaudu

20. Įvertinus skundžiamą Sprendimą VAĮ 8 straipsnio kontekste, darytina išvada, kad Komisija skundą išnagrinėjo tinkamai taikydama Lietuvos Respublikos teisės aktus, reglamentuojančius viešosios informacijos skleidimo reikalavimus. Teismas nenustatė, jog atsakovė, skundžiamu Sprendimu, būtų pažeidusi VAĮ 8 straipsnio 1 dalyje nustatytus reikalavimus individualiems administraciniams aktams. VAĮ 8 straipsnio suformuluoti bendrieji aiškumo, teisėtumo, pagrįstumo reikalavimai, taikytini individualiam administraciniam aktui, nebuvo pažeisti.

Apibendrinant tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad priimdama ginčijamą Sprendimą Komisija rėmėsi visa skundo nagrinėjimui aktualia informacija ir gautais duomenimis, įvertino publikacijose pateiktą informaciją, Sprendime nuosekliai ir išsamiai išdėstė, kuo grindžiamos padarytos išvados. Atsižvelgiant į tai, skundžiamas Komisijos Sprendimas laikytinas teisėtu ir pagrįstu, jo naikinti pareiškėjų nurodytais motyvais nėra teisinio pagrindo, todėl pareiškėjų skundas atmestinas kaip nepagrįstas.

21. Netenkinus pagrindinių reikalavimų, pareiškėjų prašymas priteisti bylinėjimosi išlaidas netenkinamas (Administracinių bylų teisenos įstatymo 40 straipsnis).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsniu,

nusprendžia:

Pareiškėjų uždarosios akcinės bendrovės „Gimtasis Rokiškis“ ir A. M. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo sprendimo paskelbimo gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.