- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2017-03-23
- Bylos Nr.
- 2S-762-275/2017
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Danutė Kutrienė
- Atsakovas
- J. M., V. M.
- Ieškovas
- uždarosios akcinės bendrovės „VSKP“
- Kategorijos
apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi atsakovių J. M. ir V. M. atskirąjį skundą, pareikštą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. gruodžio 14 d. nutarties, kuria patenkintas ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „VSKP“ prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Ieškovė uždaroji akcinė bendrovė „VSKP“ (dabartinis procesinis statusas – trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų) pareiškė teisme ieškinį, prašydama priteisti solidariai iš atsakovų I. B. (I. B.), E. K., J. M. ir V. M. 3 050 Eur administravimo išlaidų atlyginimą ir procesines 5 (penkių) procentų palūkanas. Ieškiniui užtikrinti prašo taikyti laikinąsias apsaugos priemones – areštuoti atsakovų turtą. Prašymui dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrįsti nurodo, jog ieškovės reikalavimas nėra labai mažas, kas sudaro pagrindą spręsti, kad, netaikius laikinųjų apsaugos priemonių, būsimo teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti ar pasidaryti neįmanomas. Atsakovai, sužinoję apie pareikštą reikalavimą, gali paslėpti ar perleisti turimą turtą, siekdami išvengti būsimo teismo sprendimo vykdymo.
Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Vilniaus miesto apylinkės teismas 2016 m. gruodžio 14 d. nutartimi patenkino ieškovės prašymą ir taikė laikinąsias apsaugos priemones – areštavo atsakovų turtą. Pirmosios instancijos teismas pritarė ieškovei, jog jos nurodytos aplinkybės (nutarties 2 punktas) įrodo grėsmę teismo sprendimo įvykdymui.
Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai
Atsakovės J. M. ir V. M. pareiškė atskirąjį skundą, kuriuo prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. gruodžio 14 d. nutarties dalį, kuria šioms atsakovėms taikytos laikinosios apsaugos priemonės, ir atmesti ieškovės prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių šioms atsakovėms taikymo. Atskirasis skundas yra grindžiamas tokiais argumentais:Ieškinys nėra tikėtinai pagrįstas. Pirma, ieškinį pareiškė asmuo, neturintis ieškiniu nurodomos reikalavimo (atlyginti bankroto administravimo išlaidas) teisės. Antra, ieškinys pareikštas asmenims (apeliantėms), kurie neturi pareigos atsakyti pagal tokį ieškinį. Trečia, ieškovės bankroto procesas nėra baigtas. Vadinasi, bankroto administratorius dar nėra patyręs visų numatytų administravimo išlaidų. Ieškovė nepagrindė, jog ieškinio suma apeliantėms yra didelė. Be to, nepateikė įrodymų, patvirtinančių apeliančių ketinimą perleisti, paslėpti, sunaikinti turtą, sąmoningai sumažinti turto vertę ar atlikti kitokius nesąžiningus veiksmus. Ieškovė mažoji bendrija „Atisa“ (procesinis statusas, buvęs skundžiamos nutarties priėmimo dieną, – trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų) prašo atmesti atskirąjį skundą ir palikti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. gruodžio 14 d. nutartį nepakeistą. Atsiliepimas į atskirąjį skundą yra grindžiamas tokiais argumentais:Pradinė ieškovė buvo pakeista tinkama ieškove. Todėl atskirojo skundo argumentai dėl netinkamos ieškovės yra teisiškai nereikšmingi.Argumentai, jog apeliantės nėra tinkamos atsakovės, yra nepagrįsti. Apeliantės yra atsakingos už ieškiniu nurodomus veiksmus. Įmonių bankroto įstatymo 10 straipsnio 11 dalis numato, jog reikalavimas dėl administravimo išlaidų atlyginimo gali būti reiškiamas ir bankroto proceso metu.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinės instancijos teismo nustatytos faktinės aplinkybės, argumentai ir išvados
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio (atskirojo) skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų patikrinimas (Civilinio proceso kodekso 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliacinio (atskirojo) skundo ribų. Nebent viešasis interesas reikalauja peržengti skundo ribas ir, neperžengus šių ribų, būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (Civilinio proceso kodekso 320 straipsnio 2 dalis). Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nėra pagrindo atskirojo skundo riboms peržengti. Be to, neegzistuoja absoliutūs nutarties negaliojimo pagrindai (Civilinio proceso kodekso 329 straipsnio 2 ir 3 dalys).Civilinio proceso kodekso 144 straipsnio 1 dalis numato, jog teismas dalyvaujančių byloje asmenų ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir, nesiėmus šių priemonių, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Laikinosioms apsaugos priemonėms taikyti yra būtinos dvi sąlygos: 1) ieškinio tikėtinas pagrindimas; 2) teismo sprendimo neįvykdymo / vykdymo pasunkėjimo rizika. Asmuo, prašantis laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, privalo pagrįsti šias sąlygas. Bent vienos sąlygos nebuvimas eliminuoja laikinųjų apsaugos priemonių taikymo galimybę. Prašymui dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrįsti buvo nurodyta, jog ieškovės reikalavimas nėra labai mažas, kas sudaro pagrindą spręsti, kad, netaikius laikinųjų apsaugos priemonių, būsimo teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti ar pasidaryti neįmanomas. Atsakovai, sužinoję apie pareikštą reikalavimą, gali paslėpti ar perleisti turimą turtą, siekdami išvengti būsimo teismo sprendimo vykdymo. Pirmosios instancijos teismas, pritardamas šiems argumentams, taikė laikinąsias apsaugos priemones. Nutartis taikyti laikinąsias apsaugos priemones yra pagrindas asmens atitinkamoms teisėms (priklausomai nuo taikomų priemonių pobūdžio) suvaržyti (Civilinio proceso kodekso 145 straipsnis). Todėl teismas, taikydamas laikinąsias apsaugos priemones, turi aiškiai ir motyvuotai atskleisti, kodėl yra priimamas procesinis sprendimas laikinai suvaržyti asmens teises. Kitaip tariant, teismas, priimdamas nutartį taikyti laikinąsias apsaugos priemones, privalo nurodyti, kokie yra faktinis ir teisinis laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrindai (Civilinio proceso kodekso 147 straipsnio 5 dalies 3 punktas, 291 straipsnio 1 dalies 5 punktas). Asmeniui, kurio atžvilgiu yra taikomos laikinosios apsaugos priemonės, turi būti aišku, kokios yra laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygos ir kokios aplinkybės pagrindžia sąlygų laikinosioms apsaugos priemonėms taikyti buvimą. Skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis, kuria, be kita ko, apeliančių atžvilgiu taikytos laikinosios apsaugos priemonės, yra nepakankamai motyvuota. Šia nutartimi nėra pakankamai aiškiai atskleista, kokie yra faktinis ir teisinis laikinųjų apsaugos priemonių taikymo apeliantėms pagrindai. Vadinasi, pirmosios instancijos teismas pažeidė proceso įstatymo normas, numatančias teismo pareigą tinkamai motyvuoti priimamą procesinį sprendimą (Civilinio proceso kodekso 147 straipsnio 5 dalies 3 punktas, 291 straipsnio 1 dalies 5 punktas). Be to, priešingai negu nurodo ieškovė, kuriai pritarė ir pirmosios instancijos teismas, ieškinio suma, kad ir kokia didelė bebūtų, savaime nepatvirtina teismo sprendimo neįvykdymo / vykdymo pasunkėjimo rizikos ir kartu nesudaro pagrindo laikinosioms apsaugos priemonėms taikyti. Teismo sprendimo neįvykdymo / vykdymo pasunkėjimo riziką (grėsmę), kaip tokią, gali patvirtinti asmens, kurio atžvilgiu prašoma taikyti laikinąsias apsaugos priemones, valiniai nesąžiningi veiksmai ar tokių veiksmų atlikimo galimybė. Nesąžiningumas reiškia siekį išvengti ar apsunkinti galimai nepalankaus teismo sprendimo vykdymą. Akivaizdu, jog tarp ieškiniu reiškiamo materialinio subjektinio reikalavimo dydžio ir galimo asmens, kuriam yra reiškiamas reikalavimas, nesąžiningumo, nukreipto į siekį išvengti ar apsunkinti būsimo teismo sprendimo vykdymą, nėra tiesioginio ryšio.Preziumuojama, kad asmuo yra sąžiningas civilinių teisinių santykių dalyvis. Nebent įstatymas numato kitaip (pavyzdžiui, Civilinio kodekso 6.67 straipsnis). Atitinkamai teismo sprendimo neįvykdymo / vykdymo pasunkėjimo grėsmė, kaip sąlyga laikinosioms apsaugos priemonėms taikyti, nėra preziumuojama. Asmuo, reikalaujantis laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, turi nurodyti aplinkybes ir pateikti faktinius duomenis, patvirtinančius realią ar hipotetinę teismo sprendimo neįvykdymo / vykdymo pasunkėjimo grėsmę.Ieškovė savo prašymui dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrįsti nenurodė argumentų ir nepateikė faktinių duomenų, kurie sudarytų pagrindą manyti, jog apeliantės gali būti nesąžiningos ir imtis veiksmų, nukreiptų į siekį išvengti ar apsunkinti būsimo teismo sprendimo vykdymą. Tokios aplinkybės, beje, nėra nurodomos ir atsiliepimu į atskirąjį skundą. Vadinasi, ieškovė tikėtinai nepagrindė, jog egzistuoja būsimo teismo sprendimo neįvykdymo / vykdymo pasunkėjimo rizika (grėsmė). Todėl, priešingai negu sprendė pirmosios instancijos teismas, nėra pagrindo laikinosioms apsaugos priemonėms taikyti. Atskiruoju skundu yra keliamas klausimas ir dėl pirminės sąlygos laikinosioms apsaugos priemonėms taikyti egzistavimo, tai yra ieškinio tikėtino pagrindimo. Atskirojo skundo argumentai, kuriais keliamas toks klausimas, nepriklausomai nuo pačių argumentų pagrįstumo, neturi įtakos šios bylos baigčiai. Todėl apeliacinės instancijos teismas nepasisako šiais atskirojo skundo argumentais. Apeliacinės instancijos teismas, remdamasis nustatytomis aplinkybėmis ir išdėstytais argumentais, naikina skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties dalį, kuria apeliantėms taikytos laikinosios apsaugos priemonės, ir išsprendžia klausimą iš esmės – atmeta ieškovės prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių apeliantėms taikymo (Civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Apeliantės, teikdamos atskirąjį skundą, sumokėjo 28 Eur žyminį mokestį. Atskirasis skundas yra patenkintas. Todėl apeliantėms iš ieškovės priteisiamas 28 Eur bylinėjimosi išlaidų – žyminio mokesčio – atlyginimas (Civilinio proceso kodekso 93 straipsnio 1 ir 3 dalys).
Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 331 straipsniu, 337 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 338 straipsniu,
Rezoliucinė dalis
nutarė:
panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. gruodžio 14 d. nutarties dalį, kuria J. M. ir V. M. taikytos laikinosios apsaugos priemonės, ir išspręsti klausimą iš esmės – atmesti prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių J. M. ir V. M. taikymo.
Priteisti J. M. ir V. M. iš mažosios bendrijos „Atisa“ 28 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.