- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2011-11-14
- Bylos Nr.
- I-556-16-11
- Teisminio proceso Nr.
- 3-66-3-00009-2010-0
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Ričardas Piličiauskas (pirm.), Laimutis Alechnavičius, Audrius Bakaveckas, Arūnas Sutkevičius (pran.), Vaida Urmonaitė-Maculevičienė
- Atsakovas
- Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos
- Kategorijos
- 17.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Audriaus Bakavecko, Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas), Arūno Sutkevičiaus (pranešėjas) ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės,
dalyvaujant atsakovo Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos atstovei Eglei Izokaitytei,
viešame teismo posėdyje išnagrinėjo norminę administracinę bylą pagal Šiaulių apygardos administracinio teismo prašymą ištirti, ar Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2006 m. gegužės 18 d. įsakymo Nr. Dl-246 „Dėl Varnių regioninio parko tvarkymo plano patvirtinimo“ dalis, kuria konkretus žemės sklypas priskirtas specializuoto ūkininkavimo apsauginės agrarinės teritorijos kraštovaizdžio tvarkymo zonai bei kuriame nenustatyta vieta statinių statybai, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsniui, 46 straipsniui, konstituciniam teisinės valstybės principui, taip pat Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymo (2004 m. spalio 16 d. redakcija) 3 straipsnio 1 dalies 7 punktui ir 2 daliai.
Aprašomoji dalis
Išplėstinė teisėjų kolegija nustatė:
I.
Šiaulių apygardos administracinis teismas nagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos V. R. skundą, kuriuo ji prašė panaikinti atsakovo Varnių regioninio parko direkcijos 2009 m. sausio 29 d. sprendimą Nr. lp „Dėl projektavimo sąlygų“ ir įpareigoti atsakovą išduoti projektavimo sąlygas 170 vietų fermos statybai pareiškėjai priklausančiame žemės sklype, adresu Milvydiškių k., Varnių sen., Telšių r. (toliau – ir ginčo žemės sklypas).
Žemesnės instancijos teismas
Šiaulių apygardos administracinis teismas 2010 m. balandžio 6 d. nutartimi nutarė kreiptis į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą su prašymu ištirti, ar Lietuvos Respublikos aplinkos ministro (toliau – ir aplinkos ministras) 2006 m. gegužės 18 d. įsakymo Nr. Dl-246 „Dėl Varnių regioninio parko tvarkymo plano patvirtinimo“ dalis, kuria Milvydiškių k., Varnių sen., Telšių r. esantis žemės sklypas (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) priskirtas specializuoto ūkininkavimo apsauginės agrarinės teritorijos kraštovaizdžio tvarkymo zonai bei kuriame nenustatyta vieta statinių statybai, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 23 straipsniui, 46 straipsniui, konstituciniam teisinės valstybės principui, taip pat Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymo (2004 m. spalio 16 d. redakcija) (toliau – ir Teritorijų planavimo įstatymas) 3 straipsnio 1 dalies 7 punktui ir 2 daliai.
Šiaulių apygardos administracinis teismas nurodė, jog Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2006 m. gegužės 18 d. įsakymu Nr. Dl-246 patvirtintas Varnių regioninio parko tvarkymo planas yra valstybinio parko tvarkymo planas. Valstybinio parko tvarkymo planai – tai specialiojo teritorijų planavimo dokumentai, rengiami valstybinių parkų apsaugą ir naudojimą reguliuojančioms kraštovaizdžio tvarkymo zonoms bei jų reglamentams, gamtos ir kultūros paveldo teritorinių kompleksų ir objektų (vertybių) apsaugos ir tvarkymo kryptims bei priemonėms, taip pat kraštovaizdžio formavimo, rekreacinės infrastruktūros kūrimo bei kitoms tvarkymo priemonėms nustatyti (aplinkos ministro 2002 m. gruodžio 21 d. įsakymo Nr.656 „Dėl valstybinių parkų, biosferos rezervatų ir draustinių tvarkymo planų rengimo taisyklių patvirtinimo“ 1 p.). Varnių regioninio parko tvarkymo plane, kaip specialiajame teritorijų planavimo dokumente, yra išskirtos kraštovaizdžio tvarkymo zonos bei nustatytos parko gamtosaugos kryptys ir priemonės, kultūros paveldo apsaugos kryptys ir priemonės, rekreacijos plėtros kryptys ir priemonės bei gyvenviečių ir infrastruktūros plėtros kryptys ir priemonės, t. y. nustatyti reikalavimai atitinkamai elgtis arba susilaikyti nuo tam tikrų veiksmų. Taigi Varnių regioninio parko tvarkymo plano sprendiniai skirti individualiais požymiais neapibūdintai subjektų grupei, dėl ko teismas konstatavo, jog šis teisės aktas atitinka norminio administracinio akto požymius ir jo teisėtumas gali būti tiriamas vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo XVI skirsnio tvarka.
Teismas nurodė, jog ginčas individualioje byloje tarp pareiškėjos ir atsakovo Varnių regioninio parko direkcijos kilo dėl atsakovo sprendimo, kuriuo buvo atsisakyta išduoti statinio projektavimo sąlygas 170 vietų fermos naujai statybai Milvydiškių k., Varnių sen., Telšių r. pareiškėjai priklausančiame žemės sklype. Skundžiamas sprendimas grindžiamas tuo, kad planuojama pareiškėjos ūkio plėtra negalima vadovaujantis Lietuvos Respublikos saugomų teritorijų įstatymo (toliau – ir Saugomų teritorijų įstatymas) 9 ir 13 straipsniais, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992 m. gegužės 12 d. nutarimu Nr. 343 „Dėl Specialiųjų žemės ir miško naudojimo sąlygų patvirtinimo“ patvirtintų Specialiųjų žemės ir miško naudojimo sąlygų (toliau – ir Specialiosios žemės ir miško naudojimo sąlygos) XXXIV skyriaus 139 punktu ir XXXVII skyriaus 155.4 punktu bei Varnių regioninio parko tvarkymo planu.
Šiaulių apygardos administracinio teismo nuomone, Saugomų teritorijų įstatymo 9 ir 13 straipsniuose bei Specialiųjų žemės ir miško naudojimo sąlygų XXXIV ir XXXVII skyrių normose numatytas draudimas statyti statinius atitinkamose saugomose teritorijose netaikomas, jei valstybinio parko tvarkymo plane ar kituose planavimo dokumentuose yra numatytos jų išimtys. Tokia išvada darytina atsižvelgiant į tai, kad Saugomų teritorijų įstatymo 9 straipsnio 2 dalies 8 punkte numatyta, jog gamtiniuose draustiniuose (įskaitant geomorfologinius) draudžiama statyti su draustinio steigimo tikslais nesusijusius statinius, išskyrus <...> vietas, nustatytas draustinių tvarkymo planuose ar projektuose ir bendrojo planavimo dokumentuose <...>. Šio įstatymo 13 straipsnio 2 dalies 4 punkte taip pat numatyta, kad valstybiniuose parkuose draudžiama statyti statinius valstybinių parkų tvarkymo planuose (planavimo schemose) ir bendrojo planavimo dokumentuose nenustatytose vietose. Statiniai valstybiniuose parkuose projektuojami, statomi ar rekonstruojami vadovaujantis teisės aktais, valstybinių parkų tvarkymo planų (planavimo schemų) sprendiniais (Saugomų teritorijų įstatymo 13 str. 3 d.). Tokia išimtis Varnių regioninio parko tvarkymo plane nenumatyta, nors, pasak pareiškėjos individualioje byloje, ji turėjo būti reglamentuota, nes pareiškėjos ūkis išplėstas jau galiojant Saugomų teritorijų įstatymo ir Specialiosiose žemės ir miško naudojimo sąlygose numatytiems draudimams, o tolimesnę ūkio plėtrą apsunkino tik Varnių regioninio parko tvarkymo planas. Todėl, teismo nuomone, prašymas ištirti aplinkos ministro 2006 m. gegužės 18 d. įsakymo Nr. Dl-246 „Dėl Varnių regioninio parko tvarkymo plano patvirtinimo“ dalies, kuria ginčo žemės sklypas priskirtas specializuoto ūkininkavimo apsauginės agrarinės teritorijos kraštovaizdžio tvarkymo zonai bei kuriame nenustatyta vieta statinių statybai, teisėtumą yra susijęs su teisme nagrinėjama konkrečia byla.
Teismo nuomone, nurodyta norminio administracinio akto dalis prieštarauja Konstitucijos 23 straipsnyje įtvirtintam nuosavybės neliečiamumo ir apsaugos principui, reiškiančiam, kad savininkas turi teisę valdyti jam priklausantį turtą, juo naudotis ir disponuoti, taip pat teisę reikalauti, kad kiti asmenys nepažeistų šių jo teisių, o valstybė turi pareigą ginti ir saugoti nuosavybę nuo neteisėto kėsinimosi į ją. Pareiškėjos ūkis įkurtas 1991 metais, 1995 m. lapkričio 30 d. įregistruotas ūkininkų ūkių registre pareiškėjos sutuoktinio vardu, o pareiškėja ūkį perėmė ir jame pradėjo ūkininkauti nuo 2004 m. lapkričio 15 d; ūkis buvo nuolat plečiamas ir modernizuojamas; ūkio pagrindinė veikla – galvijų auginimas. Ūkio plėtra vykdyta nepažeidžiant Lietuvos Respublikos teisės aktų reikalavimų, tam gauti visi leidimai ir suderinimai. Saugomų teritorijų įstatymo 12 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad valstybinių parkų tvarkymo planuose (planavimo schemose) išskiriamos kraštovaizdžio tvarkymo zonos, kuriose reguliuojamas teritorijos naudojimas ir apsauga. Jos nustatomos pagal tipinius apsaugos reglamentus. Įsakymu patvirtintame Varnių regioninio parko tvarkymo plane ginčo žemės sklypas priskirtas specializuoto ūkininkavimo apsauginės agrarinės teritorijos kraštovaizdžio tvarkymo zonai. Saugomų teritorijų tipinių apsaugos reglamentų, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. rugpjūčio 19 d. nutarimu Nr. 996, 21.2 punkte nustatyta, kad specializuoto apsauginio ūkininkavimo kraštovaizdžio tvarkymo zona išskiriama agrarinėse teritorijose <...>, kai tikslinga plėtoti tradicinį žemės ūkį, technologiškai neprieštaraujantį vandenų ir dirvožemio apsaugos arba atitinkamų draustinių apsaugos ir naudojimo režimui. Joje taip pat rekomenduojama ir skatinama ekologinė arba priešerozinė žemdirbystė (Saugomų teritorijų tipinių apsaugos reglamentų 21.2.2 p.). Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerija, vertindama Varnių regioninio parko tvarkymo plane nustatytą žemės sklypo tvarkymo ir naudojimo režimą, 2007 m. gegužės 17 d. rašte Nr. 2D-2409(11.23) pasisakė, kad nurodytu atveju žemės ūkio veiklos subjektus galima būtų orientuoti į ekologinį ūkininkavimą arba pusiau natūrinį ūkį; pusiau natūriniais ūkiais laikomi tokie ūkiai, kurie nesispecializuoja prekinėje žemės ūkio gamyboje, gamina žemės ūkio produkciją savoms reikmėms ir dalį jos parduoda. Pareiškėjos ūkis yra specializuotas ūkis, orientuotas į galvijų auginimą; ūkyje auginama iki 550 galvijų, kurių didžioji dalis yra parduodama; ūkyje nevykdoma tradicinė žemės ūkio veikla ar ekologinė bei priešerozinė žemdirbystė. Pažymėjo, jog specializuota veikla ūkyje buvo pradėta ir vystyta prieš patvirtinant Varnių regioninio parko tvarkymo planą. Atitinkamai Varnių regioninio parko tvarkymo plane ginčo žemės sklypą priskyrus specializuoto ūkininkavimo apsauginės agrarinės teritorijos kraštovaizdžio tvarkymo zonai, vykdyti iki plano patvirtinimo ūkyje vykdytą veiklą praktiškai tapo neįmanoma. Todėl, teisėjų kolegijos nuomone, Varnių regioninio parko tvarkymo plano sprendiniai šioje dalyje pažeidžia pareiškėjos, kaip ūkio savininkės, nuosavybės teisės esmę, tuo pačiu – ir Konstitucijos 23 straipsnį. Taip pat šio straipsnio nuostatos pažeidžiamos ir tuo, kad Varnių regioninio parko tvarkymo plane vieta statinių statybai ginčo žemės sklype nėra numatyta, tai yra pareiškėjai uždrausta papildomų statinių statyba, atsižvelgiant į jau esančius statinius (tvartus, mėšlo saugyklas, garažus ir kt.), kurie iš esmės labiau nežalotų saugomų gamtos objektų.
Teismo nuomone, ginčijamo norminio administracinio akto dalis prieštarauja Konstitucijos 46 straipsniui, kuriame numatyta, kad Lietuvos ūkis grindžiamas privačios nuosavybės teise, asmens ūkinės veiklos laisve ir iniciatyva, kadangi Varnių regioninio parko tvarkymo planu žemės sklypą, kuriame veikia pareiškėjos ūkis, priskyrus specializuoto ūkininkavimo apsauginės agrarinės teritorijos kraštovaizdžio tvarkymo zonai, buvo panaikinta galimybė vykdyti iki plano patvirtinimo vykdytą veiklą, kadangi šiame žemės sklype galima tik tradicinė žemės ūkio veikla ar ekologinė bei priešerozinė žemdirbystė.
Taip pat, teismo nuomone, ginčijama norminio akto dalis prieštarauja konstituciniam teisinės valstybės principui. Kaip matyti iš pareiškėjos skundo, ginčo žemės sklype 1995 m. lapkričio 30 d. buvo registruotas J. R. ūkininko ūkis. Nepažeidžiant tuo metu galiojusių Lietuvos Respublikos teisės aktų, reglamentuojančių veiklą saugomose teritorijose, reikalavimų, ūkyje buvo pradėta vykdyti ir plėtoti specializuota galvijų auginimo veikla. Plėtojant veiklą, ūkyje buvo išplėsta sodyba su žemės ūkio gamybiniais pastatais, pastatyta nauja 180 vietų galvijų prieauglio ferma ir kiti statiniai; ūkio plėtrai buvo gauti reikiami leidimai ir suderinimai. Tai pareiškėjai leido pagrįstai tikėtis, jog ūkyje vykdomą veiklą bus galima vykdyti ir ateityje. Tačiau patvirtinus Varnių regioninio parko tvarkymo planą, žemės sklypas buvo priskirtas specializuoto ūkininkavimo apsauginės agrarinės teritorijos kraštovaizdžio tvarkymo zonai, kurioje leidžiama veikla iš esmės skiriasi nuo ūkyje faktiškai vykdytos veiklos. Atitinkamai toks teisinis reguliavimas paneigė pareiškėjos iki plano patvirtinimo įgytas teises bei pagrįstus lūkesčius dėl ūkyje vykdomos veiklos tęstinumo.
Be to, ginčijama norminio administracinio akto dalis prieštarauja Teritorijų planavimo įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 7 punktui ir 2 daliai, kad vienas iš teritorijų planavimo tikslų yra suderinti fizinių ir juridinių asmenų ar jų grupių, visuomenės, savivaldybių ir valstybės interesus dėl teritorijos ir žemės sklypų naudojimo bei veiklos plėtojimo šioje teritorijoje sąlygų, kadangi, tvirtinant Varnių regioninio parko tvarkymo planą, nebuvo atsižvelgta į pareiškėjos teises.
II.
Rengiant norminę administracinę bylą nagrinėti Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme, gautas atsakovo Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos (toliau – ir Aplinkos ministerija) atsiliepimas, kuriuo prašoma skundžiamą norminio administracinio akto dalį pripažinti teisėta ir prašymą dėl jos panaikinimo atmesti. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:
1. Geomorfologiniai draustiniai steigiami tipiškų ir unikalių reljefo formų kompleksams saugoti. Drujos geomorfologinis draustinis (324 ha) apima Gūšros ežerą ir jo apylinkes, jo tikslas – išsaugoti ir eksponuoti stambiausią regioniniame parke Drujos plokščiakalvę, geomorfologiškai vertingą Gūšros duburio kompleksą su būdingomis biocenozėmis (tam tikroje teritorijoje esančių augalų, gyvūnų ir kitų organizmų visuma), teritorijoje vykdant reguliuojamą žemės, miškų bei vandens ūkio ir pažintinę rekreacinę veiklą bei išsaugant tradicinį kraštovaizdį. Varnių regioninio parko tvarkymo plane V. R. priklausantis žemės sklypas patenka į apsauginių agrarinių teritorijų kraštovaizdžio tvarkymo zonų grupėje nustatytą bendrojo apsauginio ūkininkavimo (ŽAb) kraštovaizdžio tvarkymo zoną. Kraštovaizdžio tvarkymo zonos išskiriamos atsižvelgiant į žemės naudojimo paskirtį ir teritorijos apsaugos ir naudojimo pobūdį. Ši kraštovaizdžio tvarkymo zona išskiriama nuo stambesnių vandens telkinių nutolusiose apsaugines (ypač buferines) funkcijas atliekančiose agrarinėse teritorijose, dažniausiai esančiose takoskyrinėse juostose, kuriose ūkininkaujama nepažeidžiant bendrųjų gamtinio karkaso teritorijų apsaugos interesų, taip pat intensyvaus karsto apsaugos ir vizualinės apsaugos zonose. Pagrindinė tvarkymo kryptis – sukurti ir išlaikyti produktyvias agroekosistemas, užtikrinant gamtinio kraštovaizdžio stabilumą ir ekologinės kompensacijos galimybes.
2. Dėl ginčijamo norminio administracinio akto dalies prieštaravimo Konstitucijos 23 straipsniui dėl to, jog, pasak pareiškėjo, patvirtinus Varnių regioninio parko tvarkymo planą, vykdyti iki jo patvirtinimo ūkyje vykdytą veiklą praktiškai tapo neįmanoma bei dėl to, kad plane nėra numatyta vieta naujų statinių statybai, nurodė, jog, pirmiausia, Varnių regionio parko tvarkymo planas nedraudžia jau vykdomos ir anksčiau vykdytos veiklos ir nereikalauja jos nutraukti ar kitaip apriboti. Dėl naujų statinių statybos nurodė, jog ne tik ginčijamas aktas šiuo metu neleidžia plėsti specializuoto ūkio, kitaip vadinamo ferma, bet ir aplinkos ministro 2010 m. liepos 30 m. įsakymu Nr. D1-684 patvirtintas Varnių regioninio parko apsaugos reglamentas (pirminė redakcija patvirtinta aplinkos ministro 2002 m. rugpjūčio 10 d. įsakymu Nr. 432), kurio 6 punkte ferma apibrėžiama kaip žemės ūkio verslo pastatas ar grupė pastatų, skirtų gyvuliams (paukščiams) laikyti (auginti), su pagalbiniais pastatais ir teritorija. Atsižvelgiant į tai, kad ginčas kilo dėl žemės sklypo, esančio Drujos geomorfologiniame draustinyje, pagal minėto reglamento 7 punktą žemės sklypas patenka į konservacinio prioriteto zoną, todėl be bendrųjų reikalavimų, taikomų visose regioninio parko funkcinio prioriteto zonose ir numatytų III skyriuje, taikomi IV skyriuje nurodyti apribojimai (rezervatuose ir draustiniuose), t. y. reglamento 28 punktas nustato, kad neleidžiama statyti naujų ir plėsti esamų rekreacinių pastatų ir kompleksų, statyti naujų ūkininko sodybų, fermų. Atsakovo nuomone, minėti apribojimai yra pagrįsti, atsižvelgiant į saugomos vertybės – Drujos geomorfologinio draustinio – įsteigimo tikslą: išsaugoti stambiausią parke Drujos plokščiakalvę, Grūšos duburį su būdingomis biocenozėmis. Draustinio ribos šioje vietovėje nesikeitė nuo 2001 m. lapkričio 7 d., kai buvo patvirtintas Varnių regioninio parko ir jo zonų ribų planas. Patvirtinus Varnių regioninio parko ir jo zonų ribų planą bei šio parko tvarkymo planą nebuvo panaikinta galimybė vykdyti iki planų patvirtinimo vykdytą veiklą. Varnių regioninio parko teritorijoje yra daug asmenų, kurie turi Ūkininko ūkio įregistravimo pažymėjimus ir verčiasi žemės ūkio, miškininkystės ar kita įstatymų nedraudžiama veikla. Regioninio parko tvarkymo plane specialiai tokie ūkiai nėra žymimi, o tvarkymo plano sprendiniai nedraudžia ūkininkauti.
3. Nors, pareiškėjo nuomone, Varnių regioninio parko tvarkymo plano dalis prieštarauja Konstitucijos 23 straipsniui dėl to, kad riboja asmens nuosavybės teises, nenumatydamas galimybės statyti naujus statinius, tačiau tiek Saugomų teritorijų įstatyme, tiek kituose teisės aktuose nustatyti apribojimai yra konstituciškai pagrįsti apsižvelgiant į saugomos gamtos vertybės – Drujos geomorfologinio draustinio – steigimo tikslus ir jos pobūdį. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – ir Konstitucinis Teismas) savo aktuose yra ne kartą konstatavęs, kad Konstitucijos 23 straipsnyje yra įtvirtinti nuosavybės neliečiamumas ir apsauga. Tačiau kartu yra pažymėjęs, kad pagal Konstituciją nuosavybės teisė nėra absoliuti, ji gali būti įstatymu ribojama dėl nuosavybės objekto pobūdžio, dėl padarytų teisei priešingų veikų ir (arba) dėl visuomenei būtino ir konstituciškai pagrįsto poreikio. Konstitucinis socialinės darnos imperatyvas, konstituciniai teisingumo, protingumo, proporcingumo principai, kitos Konstitucijos nuostatos suponuoja tai, kad Konstitucijoje įtvirtinti nuosavybės neliečiamumas ir subjektinių nuosavybės teisių apsauga negali būti interpretuojami kaip pagrindas savininko teises ir interesus priešpriešinti viešajam interesui, kitų asmenų teisėms, laisvėms ir teisėtiems interesams (Konstitucinio Teismo 2005 m. gegužės 13 d. nutarimas). Žemė, miškai, parkai, vandens telkiniai yra ypatingi nuosavybės teisės objektai, nes žemės, miškų, parkų, vandens telkinių tinkamas naudojimas ir apsauga yra žmogaus egzistavimo, žmogaus ir visuomenės išlikimo bei raidos sąlyga, tautos gerovės pagrindas. Pagal Konstituciją natūrali gamtinė aplinka, gyvūnija ir augalija, atskiri gamtos objektai, taip pat ypač vertingos vietovės yra visuotinę reikšmę turinčios nacionalinės vertybės; jų apsauga bei gamtos išteklių racionalaus naudojimo ir gausinimo užtikrinimas – tai viešasis interesas, kurį garantuoti yra valstybės konstitucinė priedermė (Konstitucinio Teismo 2005 m. gegužės 13 d. nutarimas). Valstybė, turėdama konstitucinę priedermę veikti taip, kad būtų garantuota natūralios gamtinės aplinkos, gyvūnijos ir augalijos, atskirų gamtos objektų ir ypač vertingų vietovių apsauga, gamtos išteklių racionalus naudojimas, atkūrimas bei gausinimas, gali įstatymais nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kad būtų ribojamas atskirų gamtos aplinkos objektų (gamtos išteklių) naudojimas, o tam tikri teisinių santykių subjektai būtų įpareigoti atitinkamai veikti arba susilaikyti nuo tam tikrų veiksmų (Konstitucinio Teismo 2005 m. gegužės 13 d. nutarimas).
4. Konstitucijos 46 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad valstybė reguliuoja ūkinę veiklą taip, kad ji tarnautų bendrai tautos gerovei. Šio konstitucinio imperatyvo privalu paisyti ir teisės aktais reglamentuojant santykius, susijusius su žemės, miškų, vandens telkinių, taip pat ir esančių ypač vertingose vietovėse, nuosavybe, naudojimu, kita veikla šiose vietovėse. Tiek 2006 m. kovo 14 d. nutarime, tiek 2005 m. gegužės 13 d. nutarime Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad siekdama užtikrinti natūralios gamtinės aplinkos, gyvūnijos ir augalijos, atskirų gamtos objektų apsaugą bei gamtos išteklių racionalų naudojimą, atkūrimą ir gausinimą, valstybė, reguliuodama ūkinę veikią, gali nustatyti specifines ūkinės veiklos sąlygas, procedūras, kontrolės priemones, taip pat tam tikrus ūkinės veiklos, susijusios su atitinkamų gamtos išteklių naudojimu, ribojimus ir draudimus; valstybė, reguliuodama su natūralios gamtinės aplinkos ir jos objektų apsauga, gamtos išteklių naudojimu, atkūrimu ir gausinimu susijusius santykius, taip pat ir ribodama atskirų gamtinės aplinkos objektų (gamtos išteklių) naudojimą ar įpareigodama tam tikrus teisinių santykių subjektus atitinkamai veikti arba susilaikyti nuo tam tikrų veiksmų, yra saistoma konstitucinio socialinės darnos imperatyvo, Konstitucijoje įtvirtintų teisingumo, protingumo bei proporcingumo principų, inter alia tokiais atvejais, kai šiais ribojimais ar įpareigojimais yra įsiterpiama į asmens konstitucinių teisių ir laisvių įgyvendinimą. Konstitucinis Teismas yra pažymėjęs, kad ypač vertingos vietovės gali būti labai įvairios. Tai gali lemti jų teisinio režimo ypatumus, jose esančių objektų apsaugos būdus, veiklos tose vietovėse sąlygas, ribojimus, draudimus. Tokie ribojimai, draudimai gali būti taikomi inter alia ūkinei veiklai, statyboms tose vietovėse, taip pat bet kokiai kitai veiklai, dėl kurios gali būti pakeistas kraštovaizdis, atskiri atitinkamose vietovėse esantys objektai ir pan. Konstitucinis Teismas 2006 m. kovo 14 d. nutarime pažymėjo, kad minėti ribojimai, draudimai, kuriais siekiama užtikrinti ypač vertingų vietovių apsaugą – viešąjį interesą, gali ir turi būti nustatomi ne tik valstybei ir savivaldybėms, kaip atitinkamų objektų, esančių ypač vertingose vietovėse, savininkams, bet ir kitiems tokių objektų savininkams bei naudotojams – fiziniams ir juridiniams asmenims. Taigi gali būti nustatyti ir tokie ribojimai, draudimai, kuriais tam tikra apimtimi yra įsiterpiama į visų, taip pat ir privačių žemės sklypų, miškų, parkų, vandens telkinių, savininkų nuosavybės teises.
5. Pagal Saugomų teritorijų įstatymą (2001 m. gruodžio 4 d. redakcija) valstybiniai (nacionaliniai ir regioniniai) parkai – tai didelio ploto saugomos teritorijos, įsteigtos gamtiniu, kultūriniu ir rekreaciniu požiūriais sudėtingose, ypač vertingose teritorijose, kurių apsauga ir tvarkymas siejamas su teritorijos funkcinių bei kraštovaizdžio tvarkymo zonų nustatymu (2 straipsnio 43 dalis); draustiniai – tai saugomos teritorijos, įsteigtos išsaugoti moksliniu bei pažintiniu požiūriu vertingas gamtos ir (ar) kultūros vietoves, jose esančius gamtos ir kultūros paveldo teritorinius kompleksus ir objektus (vertybes), kraštovaizdžio ir biologinę įvairovę bei genetinį fondą, kai šiose teritorijose esančių vertybių išsaugojimas užtikrinamas nenutraukiant jose ūkinės veiklos (2 straipsnio 8 dalis). Taigi valstybiniai parkai ir valstybiniai draustiniai yra laikomi ypač vertingomis teritorijomis. Turėdamas įgaliojimus atitinkamas vietoves priskirti ypač vertingoms vietovėms, įstatymų leidėjas turi ir įgaliojimus, atsižvelgdamas į gamtos objektų, esančių ypač vertingose teritorijose, ypatingą išliekamąją vertę, svarbą, būtinybę juos išsaugoti ateities kartoms, valstybei tenkančią konstitucinę pareigą rūpintis ypač vertingų vietovių išsaugojimu ir racionaliu naudojimu, nustatyti specialų tų vietovių apsaugos ir naudojimo režimą. Atsižvelgiant į Konstitucinio Teismo nutarimais suformuotą doktriną dėl saugomų teritorijų apsaugos režimo nustatymo ir ūkinės veiklos ribojimų, teisinis reguliavimas ypač vertingoje teritorijoje Drujos geomorfologiniame draustinyje, kuriame nustatytas konservacinis prioritetas dėl saugomos vertybės pobūdžio, nenumatant naujų statinių statybos yra konstituciškai pagrįstas ir neprieštarauja Konstitucijos 23 straipsniui. Saugomų teritorijų įstatymo 9 straipsnio 2 dalies 8 punkte ir 13 straipsnio 2 dalies 5 punkte (2001 m. gruodžio 4 d. redakcija) nustatytais ribojimais, draudimais siekiama užtikrinti, kad nebūtų statomi statiniai, pakeičiantys kraštovaizdžio estetinę vertę, mažinantys atskirų atitinkamose vietovėse esančių objektų vertę, statiniai, kurių statyba ir eksploatavimas galėtų sudaryti prielaidas užteršti gamtinę aplinką ar kitaip pakenkti gamtai, ir (arba) statiniai, kurių statyba ar eksploatavimas galėtų kelti pavojų žmonių saugumui, sveikatai ir pan.
6. Dėl atitikties Konstitucijos 46 straipsniui nurodė, jog pagal to paties straipsnio 3 dalį valstybė reguliuoja ūkinę veiklą taip, kad ji tarnautų bendrai tautos gerovei. Pagal Konstitucinio Teismo 2005 m. gegužės 13 d. bei 2006 m. kovo 14 d. nutarimuose suformuotą praktiką, valstybė, atsižvelgdama į saugomos vertybės specifiką, Drujos geomorfologinio draustinio tikslus ir Konstitucijos jai suteiktus įgaliojimus, turėjo teisę reguliuoti ūkinę veiklą bei pareigą rūpintis natūralios gamtinės aplinkos, gyvūnijos ir augalijos, atskirų gamtos objektų ir ypač vertingų vietovių apsauga, todėl pagrįstai ginčo žemės sklypas pateko į apsauginių agrarinių teritorijų kraštovaizdžio tvarkymo zonų grupėje nustatytą bendrojo apsauginio ūkininkavimo kraštovaizdžio tvarkymo zoną. Dėl to nėra pagrindo teigti, kad Varnių regioninio parko tvarkymo plano dalis prieštarauja Konstitucijos 46 straipsniui.
7. Argumentas dėl Varnių regioninio parko tvarkymo plano prieštaravimo konstituciniam teisinės valstybės principui, argumentuojant jo pažeidimą tuo, kad patvirtinus šį planą, leidžiama veikla iš esmės skiriasi nuo ūkyje faktiškai vykdytos veiklos ir tokiu teisiniu reguliavimu paneigiamas pareiškėjos individualioje byloje iki plano patvirtinimo įgytos teisės bei pagrįsti lūkesčiai del ūkyje vykdomos veiklos tęstinumo, atsakovo nuomone, nepagrįstas, nes ginčijamas teisės aktas neuždraudžia ir neverčia nutraukti iki plano patvirtinimo vykdytos ūkinės veiklos, o tik nenumato galimybės statyti naują ar plėsti esamą ūkį. Žemės ūkio gamybinis kompleksas – specializuotas ūkis (ferma) neatitinka regiono architektūros savitumų, nes jo atsiradimas ir ypač plėtojimas iš esmės keičia kraštovaizdžio pobūdį, o dideli ūkiniai pastatai akivaizdžiai iškreipia reljefo suvokimą, t. y. pažeidžia reljefo raiškumą, dominuoja formų atžvilgiu. Todėl nepagrįstas teiginys, kad papildomi statiniai iš esmės labiau nežalotų saugomų gamtos objektų – priešingai, kadangi pagal Saugomų teritorijų įstatymo 8 straipsnio 3 dalies 2 punktą geomorfologiniai draustiniai steigiami tipiškiems bei unikaliems reljefo formų kompleksams saugoti, stambių pastatų, nebūdingų tipiškai senovinei architektūrai statyba neabejotinai pažeidžia saugomą Drujos geomorfologinio draustinio reljefo formą ir jos raiškumą. Taigi statant naujus, nieko bendra su būdinga architektūra neturinčius statinius akivaizdžiai būtų dar labiau pažeistas tipiškas ir unikalus reljefas bei kartu ir minėta Saugomų teritorijų įstatymo nuostata.
8. Pareiškėjo argumentas, jog Varnių regioninio parko tvarkymo plano dalis taip pat prieštarauja Teritorijų planavimo įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 7 punktui ir 2 daliai, nepagrįstas, kadangi, pirma, kaip informavo Valstybinė saugomų teritorijų tarnyba prie Aplinkos ministerijos, apie parengtą tvarkymo planą buvo paskelbta visuomenės informavimo priemonėse ir tuo metu iš pareiškėjos individualioje byloje nebuvo sulaukta jokių pasiūlymų ir pageidavimų dėl nuosavybės teise valdomo žemės sklypo naudojimo. Kita vertus, aplinkos ministro įsakymo dalies prieštaravimas grindžiamas tik vienu iš teritorijų planavimo tikslų, tačiau pačių tikslų yra kur kas daugiau, pavyzdžiui, formuoti sveiką ir harmoningą gyvenamąją, darbo ir poilsio aplinką stengiantis sukurti geresnes ir visoje valstybės teritorijoje visavertes gyvenimo sąlygas; saugoti, racionaliai naudoti ir atkurti gamtos išteklius, gamtos ir kultūros paveldo vertybes, tarp jų ir rekreacijos išteklius; formuoti gamtinį karkasą, sudaryti prielaidas kraštovaizdžio ekologinei pusiausvyrai palaikyti arba jai atkurti ir kt. Negalima suteikti (ir įstatymas nesuteikia) prioriteto kuriam nors vienam iš teritorijų planavimo tikslų, todėl negalima interpretuoti ir analizuoti jų atsietai vienas nuo kito, nes priešingu atveju būtų iškreipiamas įstatymo tikslas tinkamai sureglamentuoti Lietuvos Respublikos teritorijų planavimą, planavimo organizatorių, planų rengėjų, fizinių, juridinių asmenų, valstybės ir savivaldybių institucijų teises ir pareigas šiame procese, taip pat toks aiškinimas neatitiktų Konstitucijoje, kaip vientisame akte, įtvirtintų ir tiesiogiai ginamų (saugomų) vertybių bei jų apsaugos principų. Dėl to nepagrįstas argumentas ir dėl minėto straipsnio 2 dalies pažeidimo, kurioje įtvirtinta, jog nustatant konkrečių teritorijų planavimo tikslus, būtina atsižvelgti į visuomenės poreikius, planuojamos teritorijos kraštovaizdžio ypatumus, geografinę padėtį, geologines sąlygas, urbanistikos, architektūros, techninius, aplinkosaugos, paveldosaugos, žemės ūkio paskirties žemės naudojimo ir tvarkymo reikalavimus, žemės ir kito nekilnojamojo turto savininkų ir trečiųjų asmenų teises, valstybės saugumo ir gynybos poreikius.
Motyvuojamoji dalis
Išplėstinė teisėjų kolegija konstatuoja:
III.
Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir Administracinių bylų teisenos įstatymas) 20 straipsnio 1 dalies 3 punktą, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra vienintelė ir galutinė instancija byloms dėl norminių administracinių aktų, kuriuos priėmė centriniai valstybinio administravimo subjektai, teisėtumo.
Administracinių bylų teisenos įstatymo 2 straipsnio 13 dalis nustato, kad norminis teisės aktas – įstatymas, administracinis ar kitas teisės aktas, nustatantis elgesio taisykles, skirtas individualiais požymiais neapibūdintų subjektų grupei. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra pažymėjęs, jog daugelis Administracinių bylų teisenos įstatymo 2 straipsnio 13 dalyje nurodytų požymių yra vertinamieji, todėl kiekvienu atveju teismas, spręsdamas, ar teisės aktas, dėl kurio teisėtumo ištyrimo yra kreiptasi į administracinį teismą, gali būti pripažintas norminiu administraciniu aktu, būtinai turi išsiaiškinti šiame teisės akte įtvirtintų elgesio taisyklių pobūdį, subjektų ratą, kuriems taikomas aktas, aktą priėmusio subjekto statusą bei kitas akto priėmimo aplinkybes (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006 m. kovo 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A8-78/2006; 2007 m. vasario 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. I1-01/2007).
Pareiškėjo ginčijamas tam tikra apimtimi teisės aktas – Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2006 m. gegužės 18 d. įsakymas Nr. D1-246 „Dėl Varnių regioninio parko tvarkymo plano patvirtinimo“, kuriuo buvo patvirtintas Varnių regioninio parko tvarkymo planas (toliau – ir Varnių regioninio parko tvarkymo planas, Planas), kurį sudaro tekstinė dalis (aiškinamasis raštas) bei grafinė dalis (tvarkymo plano brėžinys) (Varnių regioninio parko tvarkymo plano aiškinamojo rašto pagrindinių teiginių (toliau – ir Aiškinamasis raštas) 1 punktas).
Pagal Saugomų teritorijų įstatymo (2001 m. gruodžio 4 d. įstatymo Nr. IX-628 redakcija) 28 straipsnio 2 dalies 5 punktą, saugomų teritorijų tvarkymo planai (planavimo schemos) – tai specialieji planai, rengiami saugomų teritorijų naudojimą ir apsaugą reguliuojančioms kraštovaizdžio tvarkymo zonoms bei jų reglamentams, gamtos ir kultūros paveldo teritorinių kompleksų ir objektų (vertybių) apsaugos ir tvarkymo kryptims bei priemonėms, taip pat kraštovaizdžio formavimo, rekreacinės infrastruktūros kūrimo bei kitoms tvarkymo priemonėms nustatyti. Varnių regioninio parko tvarkymo plane yra nustatytos regioninio parko apsaugos ir tvarkymo kryptys, kraštovaizdžio tvarkymo zonos bei jų reglamentai, kraštovaizdžio apsaugos, formavimo, rekreacinės infrastruktūros kūrimo bei kitos tvarkymo priemonės, numatytos sąlygos vertingoms ekosistemoms, gyvūnų, augalų ir grybų rūšims išsaugoti, numatytos priemonės atkurti veiklos pažeistą gamtinį kraštovaizdį, ekosistemą, gamtos ir kultūros paveldo objektus (Aiškinamojo rašto 2 punktas). Taigi įvertinus ginčijamo teisės akto turinį, matyti, jog šiame teisės akte yra suformuluotos individualiais požymiais neapibūdintų subjektų ratui skirtos abstraktaus pobūdžio elgesio taisyklės, numatytos taikyti daug kartų. Todėl darytina išvada, jog Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2006 m. gegužės 18 d. įsakymas Nr. D1-246 „Dėl Varnių regioninio parko tvarkymo plano patvirtinimo“ bei jo sudėtinė dalis – Varnių regioninio parko tvarkymo planas – centrinio valstybinio administravimo subjekto priimtas norminis administracinis aktas, kurio teisėtumo tyrimas priskirtinas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo kompetencijai (Administracinių bylų teisenos įstatymo 20 str. 1 d. 3 p.).
Administracinių bylų teisenos įstatymo 111 straipsnis nustato, jog prašyti ištirti, ar norminis administracinis aktas (ar jo dalis) atitinka įstatymą ar Vyriausybės norminį aktą, turi teisę šio įstatymo 22 straipsnio 1 dalyje nurodyti subjektai, kai tame teisme yra nagrinėjama konkreti byla dėl jų teisių pažeidimo (111 str. 2 d. 1 p.). Kai nėra pagrindo atmesti prašymą arba kai nagrinėdamas individualią bylą pats administracinis teismas suabejoja norminio administracinio akto, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, teisėtumu, teismas nutartimi sustabdo individualios bylos nagrinėjimą ir, jeigu tokio akto teisėtumo tyrimas priskirtas jo kompetencijai, nusprendžia pradėti atitinkamą tyrimą, o kitais atvejais taikomas šio įstatymo 112 straipsnis (Administracinių bylų teisenos įstatymo 111 str. 3 d.). Pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 112 straipsnio 1 dalį, bendrosios kompetencijos ar specializuotas teismas turi teisę sustabdyti bylos nagrinėjimą ir nutartimi kreiptis į administracinį teismą prašydamas patikrinti, ar konkretus norminis administracinis aktas (ar jo dalis), kuris turėtų būti taikomas nagrinėjamoje byloje, atitinka įstatymą ar Vyriausybės norminį aktą.
Pareiškėjas Šiaulių apygardos administracinis teismas prašo ištirti Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2006 m. gegužės 18 d. įsakymo Nr. D1-246 „Dėl Varnių regioninio parko tvarkymo plano patvirtinimo“ dalies, kuria Milvydiškių k., Varnių sen., Telšių r. esantis žemės sklypas (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) priskirtas specializuoto ūkininkavimo apsauginės agrarinės teritorijos kraštovaizdžio tvarkymo zonai bei kuriame nenustatyta vieta statinių statybai, teisėtumą.
Išplėstinė teisėjų kolegija pažymi, jog iš atsakovo pateiktos aplinkos ministro 2006 m. gegužės 18 d. įsakymu Nr. D1-246 patvirtinto Varnių regioninio parko tvarkymo plano brėžinio spalvotos kopijos (b. l. 99), taip pat susipažinus su Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos 2011 m. vasario 28 d. rašte Nr. V3-12.1-351 „Dėl Varnių regioninio parko tvarkymo plano“ pateikta informacija (b. l. 105-106), nustatyta, jog pareiškėjai individualioje byloje priklausantis žemės sklypas, esantis Milvydiškių k., Varnių sen., Telšių r., yra priskirtas ne specializuoto ūkininkavimo apsauginės agrarinės teritorijos kraštovaizdžio tvarkymo zonai, bet bendrojo ūkininkavimo apsauginės agrarinės teritorijos kraštovaizdžio tvarkymo zonai. Taigi darytina išvada, jog norminėje administracinėje byloje ta apimtimi, kuria Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo yra prašoma įvertinti aplinkos ministro 2006 m. gegužės 18 d. įsakymo Nr. D1-246 „Dėl Varnių regioninio parko tvarkymo plano patvirtinimo“ dalies, kuria ginčo žemės sklypas priskirtas specializuoto ūkininkavimo apsauginės agrarinės teritorijos kraštovaizdžio tvarkymo zonai, teisėtumą, nėra tyrimo dalyko. Atsižvelgiant į tai, norminė administracinė byla dalyje dėl aplinkos ministro 2006 m. gegužės 18 d. įsakymo Nr. D1-246 „Dėl Varnių regioninio parko tvarkymo plano patvirtinimo“ dalies, kuria Milvydiškių k., Varnių sen., Telšių r. esantis žemės sklypas (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) priskirtas specializuoto ūkininkavimo apsauginės agrarinės teritorijos kraštovaizdžio tvarkymo zonai, teisėtumo nutrauktina, kaip nepriskirtina Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo kompetencijai (Administracinių bylų teisenos įstatymo 101 str. 1 p., 114 str. 1 d.).
IV.
Pareiškėjas Šiaulių apygardos administracinis teismas taip pat kelia abejones dėl aplinkos ministro 2006 m. gegužės 18 d. įsakymo Nr. D1-246 „Dėl Varnių regioninio parko tvarkymo plano patvirtinimo“ dalies, kuria Milvydiškių k., Varnių sen., Telšių r. esančiame žemės sklype (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) nenustatyta vieta statinių statybai, atitikties Konstitucijos 23 ir 46 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui bei Teritorijų planavimo įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 7 punktui bei 2 daliai.
Ginčas individualioje byloje tarp pareiškėjos V. R. ir atsakovo Varnių regioninio parko direkcijos kilo dėl atsakovo Varnių regioninio parko direkcijos 2009 m. sausio 29 d. sprendimo Nr. 1p „Dėl projektavimo sąlygų“, kuriuo buvo atsisakyta išduoti statinio projektavimo sąlygas 170 vietų fermos naujai statybai pareiškėjai priklausančiame žemės sklype adresu Milvydiškių k., Varnių sen., Telšių r., kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini). Skundžiamas sprendimas neišduoti statinio projektavimo sąlygas grindžiamas, be kita ko, Šiaulių regiono aplinkos apsaugos departamento 2008 m. sausio 23 d. raštu Nr. SR-S-157(7.1), kuriame nurodyta, jog planuojama V. R. ūkio plėtra Milvydiškių k., Varnių sen., Telšių r. negalima, vadovaujantis:
Lietuvos Respublikos saugomų teritorijų įstatymo 9 ir 13 straipsniais;Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimo Nr. 343 „Specialiosios žemės ir miško naudojimo sąlygos“ XXXIV skyriaus 139 punktu ir XXXVII skyriaus 155.4 punktu;Varnių regioninio parko tvarkymo planu, patvirtintu Aplinkos ministro 2006 m. gegužės 18 d. įsakymu Nr. D1-246.
Taigi individualioje byloje ginčas kilęs dėl atsakovo atsisakymo išduoti projektavimo sąlygas pareiškėjos ūkio plėtimui (naujos 170 vietų fermos statybai) jai priklausančiame ginčo žemės sklype, kuris yra Varnių regioniniame parke bei Drujos geomorfologiniame draustinyje. Todėl nors pareiškėjas prašo ištirti Varnių regioninio parko tvarkymo plano dalies, kuria ginčo žemės sklype nėra nustatyta vieta statinių statybai, teisėtumą, nagrinėjamoje byloje ginčijamas teisinis reguliavimas vertintinas ir tuo aspektu, jog individualioje byloje ginčas keliamas dėl specializuoto gyvulininkystės ūkio plėtros – naujos fermos statybos. Taigi atsižvelgiant į tai, jog norminių administracinių aktų teisėtumo patikra, kai dėl to į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą kreipiasi bendrosios kompetencijos ar administracinis teismas, nėra savitikslis dalykas, o turi padėti teismui įvykdyti teisingumą individualioje byloje, darytina išvada, jog būtina įvertinti ir aplinkybę, kad klausimas keliamas dėl specifinio naujo statinio – 170 vietų naujos fermos statybos jau esančiame specializuotame gyvulininkystės ūkyje.
V.
Pareiškėjas prašo ištirti ginčijamo teisinio reguliavimo atitiktį Konstitucijos 23 straipsniui, o kaip matyti iš pareiškėjo argumentų – šio straipsnio 1 ir 2 dalims, bei 46 straipsnio nuostatoms.
Aiškindamas Konstitucijos 23 straipsnyje įtvirtintus nuosavybės neliečiamumo ir apsaugos principus, Konstitucinis Teismas yra ne kartą konstatavęs, kad pagal Konstituciją savininkas turi teisę su jam priklausančiu turtu atlikti bet kokius veiksmus, išskyrus uždraustus įstatymu, naudoti savo turtą ir lemti jo likimą bet kuriuo būdu, kuriuo nepažeidžiamos kitų asmenų teisės ir laisvės. Kiti asmenys turi nepažeisti šių savininko teisių, o valstybė turi pareigą ginti ir saugoti nuosavybę nuo neteisėto kėsinimosi į ją, kitų pažeidimų. Tačiau kartu yra pažymėjęs, kad pagal Konstituciją nuosavybės teisė nėra absoliuti, ji gali būti įstatymu ribojama dėl nuosavybės objekto pobūdžio, dėl padarytų teisei priešingų veikų ir (arba) dėl visuomenei būtino ir konstituciškai pagrįsto poreikio. Ribojant nuosavybės teises visais atvejais turi būti laikomasi šių sąlygų: ji gali būti ribojama tik remiantis įstatymu; ribojimai turi būti būtini demokratinėje visuomenėje siekiant apsaugoti kitų asmenų teises bei laisves, Konstitucijoje įtvirtintas vertybes, visuomenei būtinus konstituciškai svarbius tikslus; turi būti paisoma proporcingumo principo (2006 m. kovo 14 d. nutarimas). Nuosavybė atlieka ir socialinę funkciją, ji įpareigoja (Konstitucinio Teismo 2000 m. gruodžio 21 d., 2002 m. kovo 14 d., 2002 m. rugsėjo 19 d., 2003 m. rugsėjo 30 d., 2005 m. gegužės 13 d. nutarimai). Konstitucinis socialinės darnos imperatyvas, konstituciniai teisingumo, protingumo, proporcingumo principai, kitos Konstitucijos nuostatos suponuoja tai, kad Konstitucijoje įtvirtinti nuosavybės neliečiamumas ir subjektinių nuosavybės teisių apsauga negali būti interpretuojami kaip pagrindas savininko teises ir interesus priešpriešinti viešajam interesui, kitų asmenų teisėms, laisvėms ir teisėtiems interesams (Konstitucinio Teismo 2005 m. gegužės 13 d., 2006 m. kovo 14 d. nutarimai).
Konstitucinis Teismas yra pažymėjęs, kad žemė, miškai, parkai, vandens telkiniai yra ypatingi nuosavybės teisės objektai, nes žemės, miškų, parkų, vandens telkinių tinkamas naudojimas ir apsauga yra žmogaus egzistavimo, žmogaus ir visuomenės išlikimo bei raidos sąlyga, tautos gerovės pagrindas. Pagal Konstituciją natūrali gamtinė aplinka, gyvūnija ir augalija, atskiri gamtos objektai, taip pat ypač vertingos vietovės yra visuotinę reikšmę turinčios nacionalinės vertybės; jų apsauga bei gamtos išteklių racionalaus naudojimo ir gausinimo užtikrinimas – tai viešasis interesas, kurį garantuoti yra valstybės konstitucinė priedermė (Konstitucinio Teismo 2005 m. gegužės 13 d. nutarimas). Valstybė, turėdama konstitucinę priedermę veikti taip, kad būtų garantuota natūralios gamtinės aplinkos, gyvūnijos ir augalijos, atskirų gamtos objektų ir ypač vertingų vietovių apsauga, gamtos išteklių racionalus naudojimas, atkūrimas bei gausinimas, gali įstatymais nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kad būtų ribojamas atskirų gamtos aplinkos objektų (gamtos išteklių) naudojimas, o tam tikri teisinių santykių subjektai būtų įpareigoti atitinkamai veikti arba susilaikyti nuo tam tikrų veiksmų (Konstitucinio Teismo 2005 m. gegužės 13 d., 2006 m. kovo 14 d. nutarimai).
Taip pat Konstitucinis Teismas 2006 m kovo 14 d. nutarime yra nurodęs, jog „Konstitucijos 46 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad valstybė reguliuoja ūkinę veiklą taip, kad ji tarnautų bendrai tautos gerovei. Šio konstitucinio imperatyvo privalu paisyti ir teisės aktais reglamentuojant santykius, susijusius su žemės, miškų, vandens telkinių, taip pat ir esančių ypač vertingose vietovėse, nuosavybe, naudojimu, kita veikla šiose vietovėse. <...> Kaip 2005 m. gegužės 13 d. nutarime yra konstatavęs Konstitucinis Teismas, siekdama užtikrinti natūralios gamtinės aplinkos, gyvūnijos ir augalijos, atskirų gamtos objektų apsaugą bei gamtos išteklių racionalų naudojimą, atkūrimą ir gausinimą, valstybė, reguliuodama ūkinę veiklą, gali nustatyti specifines ūkinės veiklos sąlygas, procedūras, kontrolės priemones, taip pat tam tikrus ūkinės veiklos, susijusios su atitinkamų gamtos išteklių naudojimu, ribojimus ir draudimus; valstybė, reguliuodama su natūralios gamtinės aplinkos ir jos objektų apsauga, gamtos išteklių naudojimu, atkūrimu ir gausinimu susijusius santykius, taip pat ir ribodama atskirų gamtinės aplinkos objektų (gamtos išteklių) naudojimą ar įpareigodama tam tikrus teisinių santykių subjektus atitinkamai veikti arba susilaikyti nuo tam tikrų veiksmų, yra saistoma konstitucinio socialinės darnos imperatyvo, Konstitucijoje įtvirtintų teisingumo, protingumo bei proporcingumo principų, inter alia tokiais atvejais, kai šiais ribojimais ar įpareigojimais yra įsiterpiama į asmens konstitucinių teisių ir laisvių įgyvendinimą“.
Konstitucinis Teismas šiame nutarime taip pat nurodė, jog „Žemės, miškų, parkų, vandens telkinių, taip pat ir esančių ypač vertingose vietovėse, pripažinimas turinčiais valstybinę reikšmę suponuoja santykių, susijusių su tokių objektų priežiūra, apsauga ir naudojimu, ypatingą teisinį reguliavimą. Atsižvelgiant į minėtų objektų ypatingą išliekamąją vertę, svarbą, būtinybę juos išsaugoti ateities kartoms, tokiems objektams, palyginti su kitais objektais, įstatymu gali būti nustatytas specialus, ypatingas teisinis režimas. Pažymėtina, kad valstybė pagal Konstituciją turi pareigą rūpintis ir tais valstybinės reikšmės gamtos objektais, kurie nuosavybės teise priklauso ne valstybei, bet kitiems asmenims, užtikrinti jų apsaugą. <...>
Konstitucijos 54 straipsnio 1 dalyje vartojama sąvoka „ypač vertingos vietovės“. Tokiose vietovėse gamtos ir kiti objektai gali nuosavybės teise priklausyti labai įvairiems subjektams: valstybei, savivaldybėms, juridiniams ir fiziniams asmenims. Kai kurie iš šių objektų, o ypatingais atvejais – visi tam tikroje vietovėje esantys objektai, gali turėti valstybinę reikšmę.
Ypač vertingos vietovės gali būti labai įvairios. Tai gali lemti jų teisinio režimo ypatumus, jose esančių objektų apsaugos būdus, veiklos tose vietovėse sąlygas, ribojimus, draudimus. Tokie ribojimai, draudimai gali būti taikomi inter alia ūkinei veiklai, statyboms tose vietovėse, taip pat bet kokiai kitai veiklai, dėl kurios gali būti pakeistas kraštovaizdis, atskiri atitinkamose vietovėse esantys objektai ir pan.
Pabrėžtina, kad minėti ribojimai, draudimai, kuriais siekiama užtikrinti ypač vertingų vietovių apsaugą – viešąjį interesą, gali ir turi būti nustatomi ne tik valstybei ir savivaldybėms, kaip atitinkamų objektų, esančių ypač vertingose vietovėse, savininkams, bet ir kitiems tokių objektų savininkams bei naudotojams – fiziniams ir juridiniams asmenims. Taigi gali būti nustatyti ir tokie ribojimai, draudimai, kuriais tam tikra apimtimi yra įsiterpiama į visų, taip pat ir privačių žemės sklypų, miškų, parkų, vandens telkinių, savininkų nuosavybės teises.
Ypač pabrėžtina, kad visi minėti ribojimai, draudimai turi būti konstituciškai pagrįsti, nevaržyti savininkų, kitų asmenų teisių labiau negu būtina visuotinai svarbiems tikslams pasiekti.“.
Išplėstinė teisėjų kolegija pažymi, jog Konstitucinis Teismas 2006 m. kovo 14 d. nutarime pasisakė taip pat ir dėl cituotų Saugomų teritorijų įstatymo 9 straipsnio 2 dalies 8 punkte (2001 m. gruodžio 4 d. redakcija), 13 straipsnio 2 dalies 5 punkte (2001 m. gruodžio 4 d. redakcija) įtvirtintų ribojimų bei draudimų. Konstitucinis Teismas nurodė, jog jais siekiama užtikrinti, kad nebūtų statomi statiniai, pakeičiantys kraštovaizdžio estetinę vertę, mažinantys atskirų atitinkamose vietovėse esančių objektų vertę, statiniai, kurių statyba ir eksploatavimas galėtų sudaryti prielaidas užteršti gamtinę aplinką ar kitaip pakenkti gamtai; valstybė, turėdama konstitucinę priedermę veikti taip, kad būtų garantuota natūralios gamtinės aplinkos, atskirų gamtos objektų ir ypač vertingų vietovių apsauga, gamtos išteklių racionalus naudojimas, atkūrimas bei gausinimas, gali įstatymais nustatyti ir tokį teisinį reguliavimą, kad atitinkamų objektų, esančių ypač vertingose vietovėse, savininkams būtų nustatyti ir tokie ribojimai, draudimai, kuriais tam tikra apimtimi yra įsiterpiama ir į privačių žemės sklypų savininkų nuosavybės teises; tokie ribojimai, draudimai turi būti proporcingi siekiamam konstituciškai pagrįstam tikslui. Atsižvelgdamas į nurodytus argumentus, Konstitucinis Teismas pripažino, jog šios Saugomų teritorijų įstatymo nuostatos neprieštarauja Konstitucijos 23 straipsnio 1 ir 2 dalims bei 29 straipsnio 1 daliai.
Atsižvelgdama į šią Konstitucinio Teismo suformuluotą oficialią konstitucinę doktriną, išplėstinė teisėjų kolegija pažymi, jog vertinant ginčijamą teisinį reguliavimą atitikties Konstitucijos 23 bei 46 straipsniams aspektu, pirmiausia turi būti įvertintas teritorijos, kurioje yra ginčo žemės sklypas, teisinis statusas, įtvirtintas teisės aktuose.
VI.
Kaip minėta, pareiškėjos individualioje byloje nuosavybės teise valdomas žemės sklypas, kuriame esantį ūkį siekiama plėsti, pastatant naują 170 vietų fermą, yra Varnių regioniniame parke, Drujos geomorfologinio draustinio teritorijoje.
Teisinius santykius, susijusius su saugomomis teritorijomis, saugomų teritorijų sistemą, saugomų teritorijų steigimo, apsaugos, tvarkymo ir kontroles teisinius pagrindus, taip pat veiklą saugomose teritorijose reguliuoja Saugomų teritorijų įstatymas. Saugomų teritorijų įstatymo (2001 m. gruodžio 4 d. įstatymo Nr. IX-628 redakcija, galiojusi ginčo metu) 2 straipsnio 32 dalis nustatė, jog saugomos teritorijos – tai sausumos ir (ar) vandens plotai, nustatytomis aiškiomis ribomis, turintys pripažintą mokslinę, ekologinę, kultūrinę ir kitokią vertę ir kuriems teisės aktais nustatytas specialus apsaugos ir naudojimo režimas (tvarka). Saugomos teritorijos steigiamos siekiant išsaugoti gamtos ir kultūros paveldo teritorinius kompleksus ir objektus (vertybes), kraštovaizdžio ir biologinę įvairovę, užtikrinti kraštovaizdžio ekologinę pusiausvyrą, gamtos išteklių subalansuotą naudojimą ir atkūrimą, sudaryti sąlygas pažintiniam turizmui, moksliniams tyrimams ir aplinkos būklės stebėjimams, propaguoti gamtos ir kultūros paveldo teritorinius kompleksus ir objektus (vertybes) (3 straipsnis).
Pagal Saugomų teritorijų įstatymo 2 straipsnio 8 dalį, draustiniai – saugomos teritorijos, įsteigtos išsaugoti moksliniu bei pažintiniu požiūriu vertingas gamtos ir (ar) kultūros vietoves, jose esančius gamtos ir kultūros paveldo teritorinius kompleksus ir objektus (vertybes), kraštovaizdžio ir biologinę įvairovę bei genetinį fondą; šiose teritorijose esančių vertybių išsaugojimas užtikrinamas nenutraukiant jose ūkinės veiklos. Pagal šio įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 1 punktą, draustiniai priskiriami konservacinės apsaugos prioriteto teritorijoms. Draustiniai steigiami siekiant išsaugoti gamtos ir kultūros paveldo teritorinius kompleksus (vertybes), vietoves; užtikrinti kraštovaizdžio ir biologinę įvairovę bei ekologinę pusiausvyrą, išsaugoti laukinių augalų, gyvūnų bei grybų buveines ir rūšis, genetiniu požiūriu vertingas jų populiacijas, sudaryti sąlygas moksliniams tyrimams, sudaryti sąlygas pažintiniam turizmui, propaguoti gamtos ir kultūros paveldo teritorinius kompleksus (vertybes), vietoves (Saugomų teritorijų įstatymo 8 str. 1 d.). Geomorfologiniai draustiniai priskiriami prie gamtinių draustinių ir jie skirti tipiškiems bei unikaliems reljefo formų kompleksams saugoti (Saugomų teritorijų įstatymo 8 str. 2 d. 2 p.).
Nuostatos, nustatančios veiklos draustiniuose ypatumus, yra įtvirtintos Saugomų teritorijų įstatymo 9 straipsnyje, kurio 1 dalis numato, jog draustinių apsaugos ir tvarkymo ypatumus nustato šis įstatymas, Vyriausybės patvirtinti Draustinių nuostatai bei kiti šio įstatymo 5 straipsnyje nurodyti veiklos saugomose teritorijose reglamentavimo dokumentai; draustiniuose neleidžiama veikla, galinti pakenkti saugomiems kompleksams bei objektams (vertybėms). Pagal šio straipsnio 2 dalį gamtiniuose draustiniuose (taigi ir geomorfologiniuose) draudžiama, be kita ko, naikinti ar žaloti reljefo formas bei saugomus objektus (2 punktas), rengti naujus naudingųjų iškasenų karjerus ir šachtas, taip pat naujus gręžinius naftos ir dujų žvalgybai bei gavybai, statyti pramonės įmones, kurioms reikalingi taršos integruotos prevencijos ir kontrolės leidimai, aerodromus, vėjo jėgaines, išskyrus atstatomus vėjo malūnus, rengti sąvartynus, kitus aplinką teršiančius, įskaitant vizualiai, statinius (3 punktas); statyti su draustinio steigimo tikslais nesusijusius statinius, išskyrus pastatus esamose ir buvusiose sodybose (kai yra išlikę buvusių statinių ir (ar) sodų liekanų arba kai sodybos yra pažymėtos vietovės ar kituose planuose, taip pat nustatant juridinį faktą), taip pat vietas, nustatytas draustinių tvarkymo planuose ar projektuose ir bendrojo planavimo dokumentuose (8 punktas); taip pat atlikti kitą veiklą, kuri gali pakenkti saugomiems kompleksams bei objektams (vertybėms) (11 punktas). Pažymėtina ir tai, jog pagal šio straipsnio 7 dalį valstybiniams ir savivaldybių draustiniams, taip pat valstybiniuose parkuose ir biosferos stebėsenos (monitoringo) teritorijose esantiems draustiniams taikomas šiame straipsnyje nustatytas veiklos reglamentavimas; atsižvelgiant į draustiniuose saugomų kompleksų ir objektų (vertybių) ypatumus, draustinių nuostatai, apsaugos reglamentai, kiti šio įstatymo 5 straipsnyje nurodyti veiklą saugomose teritorijose reglamentuojantys dokumentai, taip pat draustinių tvarkymo planai ir projektai gali papildomai riboti kraštovaizdžio tvarkymą, gamtos išteklių naudojimą, statinių statybą, teritorijos lankymą ir kita.
Be to, kaip minėta, ginčo žemės sklypas yra Varnių regioninio parko (t. y. valstybinio parko, Saugomų teritorijų įstatymo 2 str. 43 d.) teritorijoje. Saugomų teritorijų įstatymo 13 straipsnio 2 dalis nustato, kad valstybiniuose parkuose draudžiama arba ribojama veikla, galinti pakenkti saugomiems kompleksams ir objektams (vertybėms), taip pat rekreaciniams ištekliams; valstybiniuose parkuose draudžiama, be kita ko, statyti statinius valstybinių parkų tvarkymo planuose (planavimo schemose) ir bendrojo planavimo dokumentuose nenustatytose vietose (4 punktas), statyti statinius, mažinančius kraštovaizdžio estetinę vertę (5 punktas).
Prašydamas ištirti ginčijamo teisinio reguliavimo teisėtumą, pareiškėjas Šiaulių apygardos administracinis teismas nurodo, jog, jo nuomone, Saugomų teritorijų įstatymo 9 ir 13 straipsniuose bei Specialiųjų žemės ir miško naudojimo sąlygų XXXIV ir XXXVII skyrių normose numatytas draudimas statyti statinius atitinkamose teritorijose netaikomas, jei valstybinio parko tvarkymo plane ar kituose planavimo dokumentuose yra numatytos išimtys. Tokią išvadą pareiškėjas daro, atsižvelgdamas į Saugomų teritorijų įstatymo 9 straipsnio 2 dalies 8 punktą, numatantį, kad gamtiniuose draustiniuose draudžiama statyti su draustinio steigimo tikslais nesusijusius statinius, išskyrus <...> vietas, nustatytas draustinių tvarkymo planuose ar projektuose ir bendrojo planavimo dokumentuose <...>; taip pat šio įstatymo 13 straipsnio 2 dalies 4 punktą, numatantį, kad valstybiniuose parkuose draudžiama statyti statinius valstybinių parkų tvarkymo planuose (planavimo schemose) ir bendrojo planavimo dokumentuose nenustatytose vietose.
Vertindama šį argumentą, išplėstinė teisėjų kolegija pažymi, jog ši nuostata negali būti aiškinama kitaip, kaip tik įtvirtinanti galimybę (teisę) statyti naujus statinius atitinkamuose planavimo dokumentuose nustatytose vietose, tačiau tik tais atvejais, kai teisės aktais nauja statyba konkrečiose saugomose teritorijose (jų dalyse) yra leidžiama (nedraudžiama). Taigi šios Saugomų teritorijų įstatymo nuostatos negali būti aiškinamos kaip leidžiančios naujų statinių statybą, nepaisant kituose teisės aktuose įtvirtintų imperatyvaus pobūdžio draudimų ar ribojimų.
Kaip minėta, pagal Saugomų teritorijų įstatymo 9 straipsnio 1 dalį, draustinių apsaugos ir tvarkymo ypatumus nustato inter alia Vyriausybės patvirtinti Draustinių nuostatai. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2008 m. balandžio 2 d. nutarimu Nr. 318 buvo patvirtinti Gamtinių ir kompleksinių draustinių nuostatai, kurių 11 punktas nustato, jog be Saugomų teritorijų įstatymo 9 straipsnyje įtvirtintų draudimų, draustiniuose taip pat draudžiama kurti ir plėsti sodų bendrijas, specializuotus gėlininkystės, sodininkystės, šiltnaminės daržininkystės, tvenkininės žuvininkystės ir kitus tokio pobūdžio ūkius (11.3 p.). Šių nuostatų 3 punktas numato, jog ūkinę ir kitą veiklą draustiniuose reglamentuoja, jų apsaugos ir naudojimo režimą nustato inter alia Specialiosios žemės ir miško naudojimo sąlygos, patvirtintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992 m. gegužės 12 d. nutarimu Nr. 343. Šių sąlygų 154.3 punkte įtvirtinta analogiška nuostata – geomorfologiniuose draustiniuose draudžiama kurti ir plėsti sodų bendrijas, specializuotus gėlininkystės, sodininkystės, šiltnaminės daržininkystės, tvenkininės žuvininkystės ir kitus tokio pobūdžio ūkius. Be to, pastebėtina, jog pagal Specialiųjų žemės ir miško naudojimo sąlygų 136.5 punktą visose nacionalinių ir regioninių parkų teritorijose draudžiama kurti stambius specializuotus (sodininkystės, gėlininkystės, šiltnaminės daržininkystės, paukštininkystės, žvėrininkystės, tvenkininės žuvininkystės ir kt.) ūkius, darkančius tradicinį kraštovaizdžio pobūdį. Taigi šiose nuostatose yra įtvirtintas draudimas geomorfologiniuose draustiniuose kurti ir plėsti specializuotus ūkius bei konstatuotina, jog Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2008 m. balandžio 2 d. nutarimu Nr. 318 patvirtintų Gamtinių ir kompleksinių draustinių nuostatų 11.3 punkte bei Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992 m. gegužės 12 d. nutarimu Nr. 343 patvirtintų Specialiųjų žemės ir miško naudojimo sąlygų 154.3 punkte imperatyviai įtvirtinus nurodytus draudimus, būtent jų pagrindu pareiškėjai individualioje byloje nuosavybės teise priklausančiame žemės sklype, esančiame Milvydiškių k., Varnių sen., Telšių r. (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), naujo statinio – 170 vietų fermos – statyba yra negalima. Todėl vertinant aplinkos ministro priimtame norminiame akte įtvirtinto ginčijamo teisinio reguliavimo atitiktį nurodytoms Konstitucijos nuostatoms, būtina atsižvelgti ir į Saugomų teritorijų įstatyme įstatymų leidėjo nustatytą teisinį reguliavimą, o taip pat ir jo pavedimu – Vyriausybės nustatytą teisinį reguliavimą, kiek tai susiję su ginčijamu klausimu.
VII.
Kaip minėta, Konstitucinis Teismas yra nurodęs, jog valstybė turi konstitucinę priedermę veikti taip, kad būtų garantuota natūralios gamtinės aplinkos, atskirų gamtos objektų ir ypač vertingų vietovių apsauga, racionalus gamtos išteklių naudojimas, atkūrimas bei gausinimas, todėl gali įstatymais nustatyti ir tokį teisinį reguliavimą, kuriuo atitinkamų objektų, esančių ypač vertingose vietovėse, savininkams būtų nustatyti ribojimai bei draudimai, kuriais tam tikra apimtimi įsiterpiama ir į privačių žemės sklypų savininkų nuosavybės teises, taip pat ir į ūkinės veiklos laisvę. Tačiau tokie ribojimai bei draudimai turi būti proporcingi siekiamam konstituciškai pagrįstam tikslui.
Atsižvelgdama į šią Konstitucinio Teismo suformuluotą oficialią konstitucinę doktriną, išplėstinė teisėjų kolegija pažymi, jog nėra jokių teisinių argumentų teigti, jog nagrinėjamu atveju draudimas plėsti specializuotą gyvulininkystės ūkį, statant naują 170 vietų fermą, žemės sklype, esančiame Varnių regioniniame parke, Drujos geomorfologiniame draustinyje, būtų neproporcinga ir konstituciškai nepagrįsta priemonė, atsižvelgiant į saugomos gamtos vertybės – ypač vertingos teritorijos – Drujos geomorfologinio draustinio – steigimo tikslus bei pobūdį. Kaip minėta, geomorfologinių draustinių (taigi ir Drujos geomorfologinio draustinio) steigimo tikslas – saugoti tipiškus bei unikalius reljefo formų kompleksus (Saugomų teritorijų įstatymo 8 str. 2 d. 2 p.), o konkrečiu atveju Drujos geomorfologinio draustinio steigimo tikslas – išsaugoti stambiausią parke Drujos plokščiakalvę, Gūšros duburį su būdingomis biocenozėmis (Varnių regioninio parko zonavimo pagrindinių nuostatų, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. lapkričio 7 d. nutarimu Nr. 1314, 3.14 punktas). Juolab kad kaip nustatyta iš individualioje byloje esančios medžiagos – minėto Šiaulių regiono aplinkos apsaugos departamento 2008 m. sausio 23 d. rašto Nr. SR-S-157(7.1), jau ginčo kilimo metu ginčo žemės sklype esamų pastatų plotas viršijo regioniniuose parkuose leidžiamo sodybinio užstatymo plotą; esamas žemės ūkio gamybinis kompleksas keičia tradicinio kraštovaizdžio pobūdį, pažeidžia reljefo raiškumą, dominuoja reljefo formų atžvilgiu; ūkis matomas nuo visų aukštesnių kalvų bei kelio; pastačius papildomai 180 vietų tvartą, dar padidės pastatais užimamas sklypo plotas, vizualinė tarša. Taigi akivaizdu, jog Varnių regioninio parko tvarkymo plane įtvirtintas ginčijamas teisinis reguliavimas ta apimtimi, kuria ginčo žemės sklype nėra nustatyta vieta naujai statybai, yra konstituciškai pagrįstas, juo, be kita ko, įgyvendinamos Saugomų teritorijų įstatymo 9 straipsnio 2 dalies 2, 3, 8 ir 11 punktų bei 13 straipsnio 2 dalies 5 punkto nuostatos, kuriose expressis verbis įtvirtinti apribojimai (draudimai) atitinkamose saugomose teritorijose, tokiu būdu užtikrinant, kad nebus pakenkta saugomai vertybei – Drujos geomorfologiniam draustiniui. Dėl nurodytų argumentų konstatuotina, jog ginčijamas teisinis reguliavimas neprieštarauja Konstitucijos 23 straipsnio 1 ir 2 dalims bei 46 straipsnio nuostatoms.
Išplėstinė teisėjų kolegija taip pat pažymi, jog pagal Konstitucijos 102 straipsnio 1 dalį išimtinė kompetencija spręsti, ar įstatymai neprieštarauja Konstitucijai, o Vyriausybės aktai – Konstitucijai arba įstatymams, priklauso Konstituciniam Teismui. Todėl tuo atveju, jei pirmosios instancijos teismui kyla abejonės dėl Saugomų teritorijų įstatyme ar Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimuose įtvirtintų nuostatų atitikties aukštesnės galios teisės aktams, teismas turi pagrindą kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl atitinkamo išaiškinimo.
VIII.
Pareiškėjas taip pat prašo ištirti ginčijamo teisinio reguliavimo atitiktį konstituciniam teisinės valstybės principui, o įvertinus prašymo turinio argumentus, darytina išvada, jog keliamas klausimas dėl atitikties šio principo elementui – teisėtų lūkesčių apsaugos principui.
Aiškindamas teisėtų lūkesčių apsaugos principą, Konstitucinis Teismas ne kartą yra pažymėjęs, kad šis principas suponuoja valstybės, taip pat valstybės valdžią įgyvendinančių bei kitų valstybės institucijų pareigą laikytis valstybės prisiimtų įsipareigojimų. Šis principas taip pat reiškia įgytų teisių apsaugą, t. y. asmenys turi teisę pagrįstai tikėtis, kad jų pagal galiojančius įstatymus ar kitus teisės aktus, neprieštaraujančius Konstitucijai, įgytos teisės bus išlaikytos nustatytą laiką ir galės būti realiai įgyvendinamos (Konstitucinio Teismo 2007 m. liepos 5 d., 2009 m. rugsėjo 2 d. nutarimai).
Galimą prieštaravimą nurodytam konstituciniam principui pareiškėjas grindžia tuo, jog pareiškėjai V. R. priklausančiame ūkyje specializuota galvijų auginimo veikla buvo vykdoma ir plėtojama nepažeidžiant tuo metu galiojusių Lietuvos Respublikos teisės aktų, reglamentuojančių veiklą saugomose teritorijose, reikalavimų – išplėsta sodyba su žemės ūkio gamybiniais pastatais, pastatyta nauja 180 vietų galvijų prieauglio ferma ir kiti statiniai, ūkio plėtrai buvo gauti reikiami leidimai, kas, pasak pareiškėjo, jai leido pagrįstai tikėtis, kad ūkyje vykdomą veiklą bus galima vykdyti ir ateityje.
Išplėstinė teisėjų kolegija pastebi, jog atsižvelgiant į individualioje byloje kilusio ginčo aplinkybes, ginčijamas teisinis reguliavimas šioje norminėje byloje gali būti tiriamas tik tiek, kiek tai susiję su draudimu ginčo žemės sklype statyti naujus statinius, tuo tarpu argumentai dėl pačios veiklos – specializuoto gyvulių auginimo – vykdymo šiuo aspektu peržengia ginčo ribas (ginčas individualioje byloje keliamas tik dėl galimybės plėsti ūkį, o ne užsiimti nurodyta žemės ūkio veikla). Vertinant argumentus dėl Varnių regioninio parko tvarkymo plano dalies atitikties konstituciniam teisėtų lūkesčių principui, išplėstinė teisėjų kolegija pažymi, jog nėra jokio teisinio pagrindo teigti, jog dėl aplinkybės, kad iki kilusio ginčo pareiškėjos V. R. ūkis buvo plečiamas, tam gaunant teisės aktų reikalaujamus leidimus ir pan., jai galėjo kilti pagrįstų teisėtų lūkesčių, jog ir ateityje galimybė plėsti specializuotą gyvulininkystės ūkį žemės sklype, esančiame Varnių regioninio parko bei Drujos geomorfologinio draustinio teritorijoje, t. y. saugomoje teritorijoje, nebus ribojama. Juolab pastebėtina, jog draustinio ribos buvo nustatytos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. lapkričio 7 d. nutarimu Nr. 1314 patvirtinus Varnių regioninio parko, jo zonų ir parko apsaugos zonos ribas, ir vėliau nebuvo keičiamos. Todėl atsižvelgiant į tai, kad, kaip minėta, teisėtų lūkesčių apsaugos principas gina įgytas teises ir suponuoja valstybės ar valstybės institucijų pareigą laikytis prisiimtų įsipareigojimų, nagrinėjamu atveju konstatuotina, jog ginčijamas teisinis reguliavimas neprieštarauja teisėtų lūkesčių principui, ir, atitinkamai, konstituciniam teisinės valstybės principui, įvertinus tai, jog ginčijamo teisinio reguliavimas atitiktis šiam principui kvestionuojama tik šiuo aspektu.
IX.
Pareiškėjas kelia klausimą ir dėl ginčijamos norminio administracinio akto dalies atitikties Teritorijų planavimo įstatymo (2004 m. sausio 15 d. įstatymo Nr. IX-19623 redakcija) 3 straipsnio 1 dalies 7 punktui bei 2 daliai.
Teritorijų planavimo įstatymo (2004 m. sausio 15 d. įstatymo Nr. IX-19623 redakcija) 3 straipsnio 1 dalies 7 punktas nustato vieną iš teritorijų planavimo tikslų – suderinti fizinių ir juridinių asmenų ar jų grupių, visuomenės, savivaldybių ir valstybės interesus dėl teritorijos ir žemės sklypų naudojimo bei veiklos plėtojimo šioje teritorijoje sąlygų. Išplėstinė teisėjų kolegija pažymi, jog Teritorijų planavimo įstatymo 3 straipsnio 1 dalyje yra įtvirtinti, be minėto, ir kiti tikslai, tarp jų – formuoti sveiką ir harmoningą gyvenamąją, darbo ir poilsio aplinką stengiantis sukurti geresnes ir visoje valstybės teritorijoje visavertes gyvenimo sąlygas (2 p.); saugoti, racionaliai naudoti ir atkurti gamtos išteklius, gamtos ir kultūros paveldo vertybes, tarp jų ir rekreacijos išteklius (4 p.); formuoti gamtinį karkasą, sudaryti prielaidas kraštovaizdžio ekologinei pusiausvyrai palaikyti arba jai atkurti (5 p.).
Neatsiejamai nuo šių Teritorijų planavimo įstatyme įtvirtintų teritorijų planavimo tikslų vertintina ir šio įstatymo 3 straipsnio 2 dalis, numatanti, jog nustatant konkrečių teritorijų planavimo tikslus, būtina atsižvelgti į visuomenės poreikius, planuojamos teritorijos kraštovaizdžio ypatumus, geografinę padėtį, geologines sąlygas, urbanistikos, architektūros, techninius, aplinkosaugos, paveldosaugos, žemės ūkio paskirties žemės naudojimo ir tvarkymo reikalavimus, žemės ir kito nekilnojamojo turto savininkų ir trečiųjų asmenų teises, valstybės saugumo ir gynybos poreikius.
Išplėstinė teisėjų kolegija pažymi, jog prašydamas įvertinti ginčijamo teisinio reguliavimo atitiktį Teritorijų planavimo įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 7 punktui bei 2 daliai, pareiškėjas nenurodė jokių pagrįstų argumentų, kodėl, jo nuomone, nagrinėjamu atveju prioritetas turėtų būti teikiamas būtent nurodytam vienam iš teritorijų planavimo tikslų, juolab – iškeliant pareiškėjos individualioje byloje interesus valstybės saugomoje teritorijoje nevaržomai naudotis savo nuosavybes teise bei plėsti ūkinę veiklą, ir visiškai nevertinant kitų nustatytų tikslų, be kita ko, susijusių su būtinybe saugoti, racionaliai naudoti ir atkurti gamtos išteklius, gamtos vertybes ir pan., taip užtikrinant viešąjį interesą. Priešingai – išplėstinės teisėjų kolegijos vertinimu, nustatytas ginčijamas teisinis reguliavimas kaip tik užtikrina nurodytų tikslų, kaip visumos, tinkamą įgyvendinimą. Taigi konstatuotina, jog ginčijamas teisinis reguliavimas, atsižvelgiant ir į jau minėtą Konstitucinio Teismo suformuotą konstitucinę doktriną, susijusią su valstybės galimybe (ir pareiga) nustatyti tam tikrus apribojimus ar draudimus, reguliuoti ūkinę veiklą (inter alia nustatyti ūkinės veiklos ribojimus), siekiant užtikrinti natūralios gamtinės aplinkos apsaugą, nagrinėjamu atveju vertintinas kaip teisėtas ir neprieštaraujantis Teritorijų planavimo (2004 m. sausio 15 d. įstatymo Nr. IX-19623 redakcija) 3 straipsnio 1 dalies 7 punktui bei 2 daliai.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 101 straipsnio 1 punktu, 114 straipsnio 1 dalimi, 115 straipsnio 1 dalies 1 punktu, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija
nusprendžia:
Norminės administracinės bylos dalį, kuria prašoma ištirti Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2006 m. gegužės 18 d. įsakymo Nr. Dl-246 „Dėl Varnių regioninio parko tvarkymo plano patvirtinimo“ dalies, kuria žemės sklypas, esantis Milvydiškių k., Varnių sen., Telšių r. (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), priskirtas specializuoto ūkininkavimo apsauginės agrarinės teritorijos kraštovaizdžio tvarkymo zonai, atitiktį Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsniui, 46 straipsniui, konstituciniam teisinės valstybės principui, taip pat Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymo (2004 m. spalio 16 d. redakcija) 3 straipsnio 1 dalies 7 punktui ir 2 daliai, nutraukti.
Pripažinti, kad Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2006 m. gegužės 18 d. įsakymo Nr. Dl-246 „Dėl Varnių regioninio parko tvarkymo plano patvirtinimo“ dalis, kuria žemės sklype, esančiame Milvydiškių k., Varnių sen., Telšių r. (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), nenumatyta vieta naujai statybai, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsniui, 46 straipsniui, konstituciniam teisinės valstybės principui, taip pat Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymo (2004 m. spalio 16 d. redakcija) 3 straipsnio 1 dalies 7 punktui ir 2 daliai.
Sprendimas neskundžiamas.