Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo J. O. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Alytaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Pareiškėjo skundas tenkintinas iš dalies.

Nagrinėjamoje administracinėje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kuri, pareiškėjo nuomone, buvo padaryta neteisėtais valstybės valdžios institucijų veiksmais, laikant jį netinkamomis sąlygomis Alytaus apskr. VPK areštinėje (toliau – ir Areštinė) laikotarpiais nuo 2014 m. balandžio 1 d. iki 2014 m. liepos 29 d.

Policijos areštinių įrengimo ir priežiūros sveikatos saugos reikalavimus ginčui aktualiu laikotarpiu nustatė Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2009 m. rugsėjo 29 d. įsakymu Nr. V-820 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 37:2009 „Policijos areštinės: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Higienos norma HN 37:2009; nuo 2015 m. lapkričio 1 d. neteko galios). Higienos norma HN 37:2009 nustatė, kad policijos areštinėse laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka [4.2, 4.22]. Nuoroda 4.2 nukreipia į Suėmimo vykdymo įstatymą, o nuoroda 4.22 – į Lietuvos policijos generalinio komisaro 2007 m. gegužės 29 d. įsakymu Nr. 5-V-356 patvirtintas Teritorinių policijos įstaigų areštinių veiklos taisykles. Pagal Lietuvos policijos generalinio komisaro 2009 m. kovo 10 d. įsakymo Nr. 5-V-177 2 punktą, 2007 m. gegužės 29 d. įsakymas Nr. 5-V-356 neteks galios vidaus reikalų ministrui patvirtintinus Teritorinių policijos įstaigų areštinių vidaus tvarkos taisykles. Tokios taisyklės nėra patvirtintos, taigi atsižvelgiant į Lietuvos policijos generalinio komisaro 2009 m. kovo 10 d. įsakymo Nr. 5-V-177 2 punktą, teritorinių policijos įstaigų areštinėms galioja Lietuvos policijos generalinio komisaro 2007 m. gegužės 29 d. įsakymu Nr. 5-V-356 patvirtintos Teritorinių policijos įstaigų areštinių veiklos taisyklės (toliau – ir Taisyklės). Higienos normoje HN 37:2009 minimali gyvenamosios patalpos norma vienam asmeniui nebuvo nustatyta. Šią normą ginčui aktualiu laikotarpiu nustatė Taisykles. Pagal šių Taisyklių 80 punktą policijos areštinių kamerose turi būti užtikrintos reikiamos gyvenimo ir buities sąlygos, atitinkančios Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos nustatytus sanitarijos ir higienos reikalavimus. Vienam policijos areštinėje laikomam asmeniui gyvenamojo ploto dydis negali būti mažesnis kaip 5 kvadratiniai metrai (sanitarinio mazgo plotas į bendrą gyvenamąjį plotą neįskaičiuojamas). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas analogiškose bylose ne kartą yra pažymėjęs, kad tais atvejais, kai sprendžiama dėl suėmimo vykdymo teritorinių policijos areštinėse sąlygų atitikties teisės aktams poįstatyminių teisės aktų lygmenyje turi būti atsižvelgiama ne į Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymą Nr. V-124, o į Vidaus reikalų ministerijos valdymo srityje priimtą norminį teisės aktą – Lietuvos policijos generalinio komisaro 2007 m. gegužės 29 d. įsakymu Nr.5-V-356 patvirtintas Teritorinių policijos įstaigų areštinių veiklos taisykles, taip pat į Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2009 m. rugsėjo 29 d. įsakymu Nr. V-820 patvirtintą Lietuvos higienos normą HN 37:2009 „Policijos areštinės: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. balandžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-678-442/2015, 2015 m. gruodžio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1189-822/2015, 2015 m. gruodžio 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2250-662/2015, 2016 m. sausio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1669-575/2016 ir kt.).

Bylos duomenimis nustatyta, kad ginčui aktualiu laikotarpiu pareiškėjas buvo periodiškai laikomas Alytaus apskr. VPK areštinės kamerose, kurių plotas buvo 14,9 kv. m, o laikomų asmenų skaičius – nuo 3 iki 4. Tokiu būdu 5 kv. m. ploto norma pareiškėjui nebuvo užtikrinta visą laikymo areštinėje laikotarpį, t. y. 22 paros. Dėl nurodytų aplinkybių teismas vertina, kad viešojo administravimo institucija neveikė taip, kaip pagal įstatymus ji ar jos darbuotojai privalėjo veikti ir konstatuoja, jog 22 paras buvo pažeista pareiškėjo teisė būti laikomam Areštinėje teisės aktų reikalavimus atitinkančiomis sąlygomis. Pastebėtina, kad galiojantys teisės aktai nenumato, jog skaičiuojant vienam asmeniui tenkantį kameros plotą turi būti įvertintas baldų ar inventoriaus užimamas plotas, tačiau teismas pažymi, jog sanitarinio mazgo užimamas plotas į bendrą gyvenamojo ploto normą neturi būti įskaičiuojamas (Taisyklių 80 p.), ir, kad trūkstant teisės aktuose nustatytos ploto normos, kamerose esančių baldų ir inventorius užimamas plotas dar labiau apribojo pareiškėjo judėjimo kamerose galimybes.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra nurodęs, jog vien pačios sienelės (net ir tinkamo aukščio) įrengimas savaime nelemia, jog bus įvykdyti teisės aktuose išdėstyti reikalavimai. Sienelės įrengimas turi garantuoti tokiu teisiniu reguliavimu siekiamo tikslo - užtikrinti pakankamą asmens privatumą naudojantis sanitariniu mazgu. Saugumo užtikrinimas areštinės kamerose negali paneigti asmens teisės į privatumą naudojantis sanitariniu mazgu. Šiuo atveju turi būti parenkami tokie areštinės kamerose laikomų asmenų saugumo užtikrinimo būdai, kurie nesikirstų su pagrindinėmis žmogaus teisėmis, įtvirtintomis Konvencijoje. Naujausioje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje šiuo aspektu laikomasi pozicijos, kad toks sanitarinio mazgo įrengimas (perskyrimas sienele) nėra tinkamas kalinamų asmenų privatumo užtikrinimas (žr., pvz., 2017 m. balandžio 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-309-438/2017). Todėl, aplinkybė, kad pareiškėjas naudojosi tualetu, kuris nebuvo tinkamai atskirtas nuo bendros kameros erdvės, ribojo jo privatumą ir sukėlė jam nemalonius išgyvenimus.

Pareiškėjas skunde tvirtino, kad sanitariniame mazge buvo skylė grindyse. Jokių šią aplinkybę patvirtinančių įrodymų pareiškėjas į bylą nepateikė. Europos komiteto prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą pateikiamuose standartuose (ištrauka iš Antrosios bendros ataskaitos [CPT/Inf(92) 3], 49 punktas) nurodoma, kad kamerose turi būti atskira patalpa su sanitariniais įrengimais. Teismas pažymi, jog jokie teisės aktai nenumato, kokio tipo tualetai (sėdimi, tupimi ar pan.) turi būti gyvenamosiose patalpose, todėl negalima konstatuoti atsakovo atstovo neteisėtų veiksmų dėl sanitarinio mazgo netinkamo įrengimo. Be to, byloje nėra jokių duomenų, kad dėl sanitarinio mazgo įrangos pareiškėjui keliamų problemų jis kreipėsi į atsakovą, o šis į jo prašymą nereagavo ar jo netenkino, todėl, nesant tokių duomenų, šia skundo apimtimi negali būti konstatuoti neteisėti atsakovo atstovo veiksmai.

Teisės aktai, nustatantys teritorinių policijos įstaigų areštinių įrengimo reikalavimus, vidinio ryšio sistemos (aliarminis iškvietimas) įrengti nereikalauja. Todėl tai, kad pagalbos iškvietimo mygtukai nėra įrengti Alytaus apskr. VPK areštinės kamerose, nėra pažeidimas.

Suimtųjų teisę pasivaikščioti gryname ore reguliuoja Suėmimo vykdymo įstatymo 29 straipsnis. Šis straipsnis nustato, kad suimtieji turi teisę kasdien ne mažiau kaip vieną valandą pasivaikščioti gryname ore (1 dalis), pasivaikščiojimas vyksta dienos metu specialiai tam skirtoje teritorijoje, laikantis šio įstatymo 10 straipsnio reikalavimų; pasivaikščiojimo gali nebūti arba jo trukmė gali būti sutrumpinama tik dėl nepalankių oro sąlygų, jei su tuo sutinka suimtasis (2 dalis); pasivaikščiojimas gali būti nutrauktas, jei suimtasis pažeidžia nustatytą pasivaikščiojimų tvarką (3 dalis). Higienos normos HN 37:2009 11 punktas nustatė, kad policijos areštinėse laikomų asmenų pasivaikščiojimai gryname ore turi būti organizuojami teisės aktų nustatyta tvarka. Iš esmės analogiškos nuostatos įtvirtintos Veiklos taisyklių 54-58 punktuose.

Iš byloje pateiktų Pasivaikščiojimų registracijos žurnale duomenų nustatyta, kad Alytaus apskr. VPK areštinėje laikomų asmenų pasivaikščiojimai gryname ore yra organizuojami, sulaikytieji asmenys tokia teise naudojasi. Atsakovo atstovo teigimu, tokia teisė buvo suteikiama ir pareiškėjui, tačiau jis teise į pasivaikščiojimą, areštinės nustatytu grafiku ar kitu laiku, pasinaudoti atsisakydavo. Teismas neturi pagrindo abejoti rašytiniuose dokumentuose Alytaus apskr. VPK areštinės specialisto padarytais įrašais apie išėjusius pasivaikščioti asmenis ir nurodymu, kad kiti asmenys, t. y. ir pareiškėjas, eiti pasivaikščioti atsisakė (b. l. 28-48). Iš byloje surinktų įrodymų nustatyta, kad Alytaus apskr. VPK teisė į pasivaikščiojimą gryname ore areštinėje laikomiems asmenims yra užtikrinama. Jau minėta, kad byloje nebuvo nustatyta, kad pareiškėjas dėl teisės pasivaikščioti neįgyvendinimo žodžiu ar raštu reiškė pretenzijas Alytaus apskr. VPK areštinės pareigūnams, ar kitoms kompetentingoms institucijoms. Esant šioms aplinkybėms, pareiškėjo argumentai dėl nesuteiktos teisės pasivaikščioti gryname ore vertinami kaip nepagrįsti, todėl atmetami.

Pareiškėjas nurodė, kad kamerose trūkstant gyvenamojo ploto, visiems kamerose esantiems žmonėms neužtekdavo vietos prie stalo.

Teismas nustatė, kad pareiškėjas tik abstrakčiai nurodė, jog valgant neužtekdavo vietos prie stalo. Pažymėtina, kad valgymas nėra ilgas procesas, todėl per tą laiką, kurį reikalinga palaukti norint pavalgyti prie stalo, maistas itin neatšąla ir gali būti valgomas sėdint ant lovos. Pareiškėjo nurodyta aplinkybė dėl netinkamų maitinimosi sąlygų nepripažįstama pažeidimu pagal Konvencijos 3 straipsnį, o kituose teisės aktuose ši kalinamojo teisė nėra reglamentuojama ir negali lemti neteisėtų veiksmų.

Išsamiai bei visapusiškai įvertinęs byloje surinktus įrodymus teismas daro išvadą, kad Alytaus aps. VPK ginčui aktualiu laikotarpiu 22 paras neužtikrino pareiškėjui teisės aktais reglamentuotos minimalios vienam asmeniui tenkančios gyvenamojo ploto normos, taip pat nustatyti pažeidimai dėl privatumo neužtikrinimo sanitariniame mazge, todėl konstatuotina, kad atsakovas pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę būti laikomam tinkamomis sąlygomis. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, formuodamas administracinių teismų praktiką, pažymėjo, kad galimybės nebuvimas kalinamojo patalpinti į kamerą, atitinkančią teisės aktų reikalavimus, vadovaujantis CK 6.271 straipsnio 1 dalies nuostatomis, neatleidžia valstybės nuo atsakomybės dėl neturtinės žalos atlyginimo (LVAT administracinė byla Nr. A438-121/2009).

CK 6.250 straipsnio 1 dalis apibrėžia, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Sprendžiant skundo dėl neturtinės žalos pagrįstumo klausimą turi būti nustatyta ne tik tai, ar atitinkama valdžios institucija asmens atžvilgiu veikė neteisėtai arba neveikė taip, kaip turėjo veikti pagal įstatymus (CK6.271 straipsnis), bet ir tai, ar dėl tokio veikimo arba neveikimo atsirado asmens (pareiškėjo) nurodyta žala (pasekmės).

Pareiškėjas nurodė, jog dėl netinkamų kalinimo sąlygų patyrė dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, pažeminimą, reputacijos pablogėjimą. Teismo vertinimu, byloje nėra jokių įrodymų apie netinkamų kalinimo sąlygų poveikį pareiškėjo sveikatai, emocinei, psichinei būklei, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio jam masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio klausimą. Byloje nėra duomenų, kad jam nebuvo suteikta ar buvo netinkamai suteikta medicininė pagalba. Jokių kitų duomenų apie savo sveikatos būklę, kitas fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant dėl įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio pareiškėjas nepateikė. Teismas, įvertinęs pareiškėjo argumentus dėl priežastinio ryšio tarp atsakovo neteisėtų veiksmų ir pareiškėjo nurodytos neturtinės žalos (pasekmės), pripažįsta, kad pareiškėjas neįrodė, jog pareiškėjo įkalinimo sąlygos (gyvenimo ir buities) buvo nežmoniškos ar pažeidžiančios pareiškėjo orumą, jo sveikatą ir gerovę, o elgesys su pareiškėju galėtų būti vertinamas kaip kankinimas Konvencijos 3 straipsnio prasme. Tačiau įvertinus byloje nustatytas aplinkybes, pažeidimų trukmę ir mastą, galima teigti, kad pareiškėjas dėl konstatuotų pažeidimų galėjo patirti papildomų neigiamų dvasinių išgyvenimų ir fizinių nepatogumų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei jis būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis.

Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą, 53161/99). Analogiška praktika nuosekliai formuojama ir Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444– 619/2008; 2010 m. spalio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1240/2011; 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012 ir kt.). Nagrinėjamu atveju atsižvelgus į kalinimo metu pareiškėjui tekusį gyvenamąjį plotą (minimali gyvenamojo ploto norma buvo pažeista ženkliai) bei kitų nustatytų pažeidimų pobūdį, darytina išvada dėl būtinumo priteisti neturtinės žalos atlyginimą, nes nagrinėjamu atveju vien pažeidimo pripažinimas negalėtų būti pakankama satisfakcija.

Teismas, įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, atsižvelgęs į formuojamą Europos Žmogaus Teisių Teismo ir aktualią Lietuvos Respublikos teismų praktiką bei valstybės ekonomines darbo užmokesčio ir gyvenimo lygio sąlygas (minimalios mėnesinės algos ir pan.), taip pat vadovaudamasis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, pareiškėjo skundą tenkina iš dalies, priteisiant pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Alytaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato, 170 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84-87 straipsniais, 88 straipsnio 5 punktu, teismas

nusprendžia:

Pareiškėjo skundą patenkinti iš dalies.

Priteisti J. O. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Alytaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato, 170 Eur (šimtą septyniasdešimt eurų) neturtinei žalai atlyginti.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.