Vilniaus apygardos teismo nutartis

Teisejas Alenas Piesliakas Procesinio sprendimo kategorija: 1.1.4.2.; 1.2.14.1.; 2.4.5.; 2.1.7.4.

2009 m. sausio 28 d.

Vilniaus apygardos teismo baudžiamuju bylu skyriaus teiseju kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkes Aruno Kisieliaus,

teismo posedyje apeliacine tvarka išnagrinejo baudžiamaja byla pagal nuteistojo G. S. apeliacini skunda del Vilniaus miesto 1 apylinkes teismo 2008 m. lapkricio 5 d. nuosprendžio, kuriuo G. S. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos Baudžiamojo kodekso 22 str. 1 d., 178 str. 1 d. ir jam paskirta 5200 Lt (40MGL) dydžio bauda.

Aprašomoji dalis

nustate:

G. S. nuteistas už tai, kad 2007 m. lapkricio 30 d., apie 1.00 val., statybu objekte, esanciame (duomenys neskelbtini), Vilniuje, papraše R. M. padeti pervežti neva jam priklausancia akmens vata, po ko R. M., patikejes, kad akmens vata priklauso G. S., i automobilio „Toyota L. C.“, v.n. (duomenys neskelbtini) salona ir bagažine dejo bendros 588 Lt vertes 6 pakuotes akmens vatos „Paroc“, taciau jos išvežti nespejo, nes buvo sulaikytas apsaugos darbuotoju. Tokiais veiksmais G. S. pasikesino pagrobti UAB „Renovacines statybos“ priklausanti 588 Lt vertes turta, taciau nusikalstamos veikos nebaige del nuo jo valios nepriklausanciu aplinkybiu. Šiais savo veiksmais G. S. padare nusikalstama veika, numatyta BK 22 str. 1 d., 178 str. 2 d.

Apeliacines instancijos teismo posedyje nuteistasis ir jo gynejas praše jo apeliacini skunda patenkinti, o prokurore – atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

Kaip matyti iš apeliacinio skundo, nuteistasis pagrinde gincija pirmosios instancijos teismo irodymu vertinima. Pasak apelianto, liudytojo R. M. parodymai turetu buti vertinami kritiškai, be to, neaišku, kodel pastarasis nepareikalavo gražinti sumoketu pinigu už pagrobtas 35 akmens vatos pakuotes. Taciau teiseju kolegija nurodytus skundo teiginius bei apelianto samprotavimus atmeta kaip nepagristus. Pažymetina, kad irodymu vertinimas yra teismo prerogatyva ir, ar gauti duomenys laikytini irodymais, kiekvienu atveju sprendžia teismas, kurio žinioje yra byla. Irodymais gali buti tik tokie duomenys, kurie patvirtina arba paneigia bent viena aplinkybe, turincia reikšmes bylai teisingai išspresti, o teismas ištyres ir ivertines visus irodymus sprendžia ar ju pakanka kaltinamojo kaltei pagristi. Ivertinus liudytojo R. M. parodymus, darytina išvada, kad jo parodymai tiek ikiteisminiame tyrime, tiek teisme buvo nuoseklus, sutapo esminese detalese, del ko teismas, priimdamas nuosprendi, jais pagristai ir vadovavosi. Juolab, kad šio liudytojo parodymai yra patvirtinti kitais bylos duomenimis. Byloje negincytinai nustatyta, kad G. S. dirbo apsaugos darbuotoju statybos objekte, esanciame Rygos g. 6, Vilniuje. Jis taip pat dirbo ir 2007 m. lapkricio 30 d. nakti, kai buvo pasikesinta pagrobti akmens vata. R. M. i statybu objekta atvyko G. S. pakviestas po ju pokalbiu telefonu tikslu padeti išvežti statybines medžiagas iš statybos objekto. Taciau R. M. buvo sulaikytas statybu objekte, kraunantis i savo automobili statybines medžiagas. Nors apeliantas skunde teigia, kad statybos aikšteles ivažiavimo vartai nebuvo uždaryti, taciau bylos faktiniai duomenys paneigia nurodytus teiginius. Byloje negincytinai nustatyta, kad R. M. su statybu objektu susijes nebuvo, nes nedirbo nei apsaugoje, nei statybose. Taigi nakti jis be pašalines pagalbos i saugomo objekto teritorija nebutu galejes pakliuti. Todel netiketi pastarojo parodymais apie tai, kad G. S. atidare vartus, viska aprode ir liepe privažiuoti prie akmens vatos, nera pagrindo. Be to, liudytojai L. P. ir R. V. parode, jog mate nuteistaji prie statybos objekto vartu, kuomet vartai buvo atidaryti, o jis nuo ju nuejo. Taigi nurodyti faktiniai duomenys neabejotinai patvirtina, jog nuteistasis neveike kaip apsaugos darbuotojas ir nesaugojo objekte esancio turto, nes tuo metu, kai R. M. buvo statybu objekto teritorijoje ir krove i automobili akmens vata, G. S. taipogi buvo statybu objekto teritorijoje ir mate R. M. veiksmus. Butent šiu duomenu pagrindu, pirmosios instancijos teismas pagristai konstatavo, kad G. S. žinojo apie R. M. veiksmus. Be to, R. M. tiek ikiteisminiame tyrime, tiek teisme paaiškino, jog pasitikejo nuteistuoju ir mane, kad akmens vata priklauso G. S.. Netiketi R. M. parodymais teismas neturi pagrindo, juolab, kad jis nuteistaji pažinojo apie 10 metu, be to, žinojo, kad pastarasis dirba statybos objekte apsaugos darbuotoju. Duomenu apie tai, kad R. M. turetu tiksla apkalbeti nuteistaji, nera.

Kolegijos manymu, teismas tik išanalizaves R. M. parodymus ir juos ivertines visu bylos duomenu kontekste, padare pagrista išvada, kad G. S. pasikesino pagrobti svetima turta.

Taip pat apeliantas gincija ir liudytoju L. P. bei R. V. parodymu vertinima. Jo manymu, šiu liudytoju parodymai negali buti vertinami kaip analogiški, nes liudytojas R. V. atpažinimo metu apelianto iš nuotraukos neatpažino. Taciau nurodytus skundo argumentus teiseju kolegija vertina kritiškai del sekanciu motyvu. Pažymetina, kad liudytoju L. P. ir R. V. parodymai apie ivykio aplinkybes buvo nuoseklus, ju parodymai apie faktines aplinkybes buvo tapatus ir sutapo esminese detalese, o R. V. nuteistojo neatpažino del objektyviu priežasciu – jis vairavo automobili ir demesys buvo nukreiptas kitur. Be to, nuteistojo statybos objekte buvimo faktas konstatuotas ir kitais byloje patikrintais irodymais. Vien ta aplinkybe, kad nuteistasis gincija teismo konstatuotus faktus, kurie yra patvirtinti abejoniu nekelianciais duomenimis, vertintina tik kaip siekis išvengti baudžiamosios atsakomybes.

BPK 301 straipsnio 1 dalies norma reikalauja, kad nuosprendis turi buti pagristas tik tais irodymais, kurie buvo išnagrineti teisiamajame posedyje. Šios normas esme ta, kad teismas turi teise remtis visais irodymais, tiek surinktais ikiteisminio tyrimo metu, tiek naujais irodymais, taciau juos visus privalo teisiamajame posedyje ištirti: apklausti asmenis, ištirti rašytinius irodymus. Pirmosios instancijos teismas apklause ir apelianta, ir liudytojus, byloje esantiems irodymams patikrinti, visapusiškai ištyre kita byloje surinkta medžiaga. Irodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados, ir motyvai, kuriais vadovaudamasis teismas atmete kitus irodymus, teismo nuosprendyje nurodyti.

Apelianto teigimu, teismas neišsiaiškino svarbios aplinkybes apie tai, per koki laikotarpi buvo pagrobtos 35 akmens vatos pakuotes ir, kodel apie tai nebuvo pranešta policijai. Jo manymu, šios aplinkybes yra pakankamai svarbios. Pažymetina, kad pagal BPK 20 str. 3 d., irodymais gali buti tik tokie duomenys, kurie patvirtina arba paneigia bent viena aplinkybe, turincia reikšmes bylai išspresti teisingai. Be to, kiekvienu konkreciu atveju teismas sprendžia, kokia informacija yra laikytina irodymais. Kodel apelianto nurodyta aplinkybe laikytina svarbia, pastarasis nenurode. Juolab, kad byloje buvo tiriamas ivykis del 2007 m. lapkricio 30 d., apie 1.00 valanda nakties ivykusio pasikesinimo pagrobti 588 Lt vertes 6 pakuotes akmens vatos „Paroc“, o ne 35 pakuociu vagystes kaip teigia apeliantas. Ivertintina ir tai, kad jam yra inkriminuotas pasikesinimas pagrobti 6 pakuotes akmens vatos. Taigi jo skunde nurodytos aplinkybes neturi tiesioginio ryšio su nagrinejama byla, tuo paciu ir irodomosios reikšmes.

Taip pat apeliantas nurodo, kad ivykio vietos apžiuros protokolas turetu buti pripažintas niekiniu, nes apžiura buvo atlikta 14.00 val., o baigta 14.40 val., tuo tarpu fotonuotraukos padarytos nakties metu. Taciau nurodytas skundo argumentas atmestinas, nes ivykio vietos apžiura buvo atlikta nepažeidžiant BPK 205 straipsnyje nustatytos objektu tyrimo tvarkos. Juolab, kad fotonuotraukos tiksliai atspindi tas faktines ivykio aplinkybes, kurios užfiksuotos protokole. Ta aplinkybe, kad buvo fotografuota tamsiu paros metu, nesudaro pagrindo pripažinti apžiuros protokola niekiniu.

Apeliantas skunde nurodo, kad ikiteisminio tyrimo pareigunai tendencingai ir šališkai vertino ivykio aplinkybes, neapklause byloje kai kuriu liudytoju, kriminalistikos specialistai dirbo formaliai ir aplaidžiai, neatliko butinu tyrimo veiksmu, o teismas pažeide BPK 6 str. 2, 3 dalis, 7 str. Taciau nurodyti skundo argumentai atmestini kaip nepagristi ir vertintini kaip deklaratyvus, nes kuo pasireiške ikiteisminio tyrimo pareigunu atliktu veiksmu pažeidimai, pastarasis nekonkretizavo. Be to, kaip matyti iš apeliacinio skundo turinio, tik deklaratyviai nurodes baudžiamojo proceso istatymo straipsnius apeliantas iš esmes nesutinka su teismo irodymu vertinimu ir gincija nustatytas faktines bylos aplinkybes. Taciau patikrinus pirmosios instancijos teismo nuosprendžio teisetuma ir pagristuma, darytina išvada, kad irodymai ivertinti teisingai, nuosprendyje išdestytos teismo išvados del G. S. inkriminuotos veikos atitinka faktines bylos aplinkybes.

Apelianto teigimu, ikiteisminio tyrimo pareigunai padare daug esminiu procesiniu klaidu, o teismas ju veiksmus ivertino šališkai. Taciau šis skundo teiginys atmestinas kaip nepagristas del sekanciu motyvu. BPK reikalauja, kad teisejai irodymus vertintu pagal savo vidini isitikinima, pagrista išsamiu ir nešališku visu bylos aplinkybiu išnagrinejimu, vadovaudamiesi istatymu (BPK 20 straipsnio 5 dalis). Šioje byloje nenustatyta, kad ikiteisminio tyrimo pareigunai padare procesiniu pažeidimu, o teismai vertinant irodymus buvo šališki arba pažeide baudžiamojo proceso kodekso normas, taip pat nenustatyta aplinkybiu, duodanciu pagrinda abejoti tokiomis teismu išvadomis. Kolegijos manymu, visos bylos aplinkybes ištirtos išsamiai ir nešališkai, nuosprendis pagristas teisiamajame posedyje išnagrinetais irodymais, atitinkanciais Baudžiamojo proceso kodekso reikalavimus. Byloje tokiu duomenu, kurie leistu konstatuoti teismo šališkuma, nera (BPK 44 str. 5 d.).

Taip pat apeliantui neaišku, kokiais motyvais vadovavosi teismas, skirdamas jam žymiai griežtesne bausme nei praše prokuroras. Pažymetina, kad bausme nuteistajam skiria teismas, vadovaudamasis Baudžiamojo kodekso normomis, atsižvelgdamas i istatyme nurodytas aplinkybes (BK 54 str.). Todel prokuroro siulymas ar nuomone del nuteistajam skirtinos bausmes neipareigoja teismo. Juolab, kad iš skundžiamo teismo nuosprendžio matyti, kad pirmosios instancijos teismas, skirdamas G. S. bausme, bendruju bausmes skyrimo pagrindu, numatytu BK 41 str., 54 str., nepažeide. Teismas atsižvelge i padaryto nusikaltimu pavojingumo laipsni (nusikaltimas priskirtinas prie nesunkiu), padarytos nusikalstamos veikos stadija – veika nutruko pasikesinimo stadijoje, del ko teismas vadovavosi BK 57 str., kaltes forma (tiesiogine tycia), nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus (veikas padare vedamas žemu – savanaudišku paskatu), kesinimosi dalyka, nuteistojo asmenybe teigiamai apibudinancius duomenis – praeityje teistas nebuvo, administracine tvarka nebaustas, yra vedes, turi nepilnameciu vaiku, dirba, turi nuolatine gyvenamaja vieta. Ivertines šias aplinkybes, pirmosios instancijos teismas parinko nuteistajam bausmes ruši – bauda. Kadangi nuteistojo atsakomybe lengvinanciu ir sunkinanciu aplinkybiu nenustatyta, teismas pagristai, atsižvelgdamas i nuteistojo asmenybe, nusikaltimo pobudi ir pavojingumo laipsni, paskyre G. S. bausme, artima sankcijoje numatytam baudos vidurkiui. Kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismo apskirta bausme nei savo rušimi, nei dydžiu nera aiškiai per griežta, todel švelninti ja nera teisinio pagrindo.

Kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas, atlikes visapusiška ir išsamia irodymu, del kuriu patikimumo ir pakankamumo abejoniu nekilo, analize konstatavo, jog G. S. padare nusikalstama veika, numatyta BK 22 str. 1 d. ir 178 str. 1 d. Taigi apylinkes teismas teisingai ivertino faktines bylos aplinkybes, tinkamai pritaike baudžiamaji istatyma ir nuteistajam paskyre teisinga bausme, todel keisti ar naikinti Vilniaus m. 1 apylinkes teismo 2008 m. lapkricio 5 d. nuosprendi apeliaciniame skunde nurodytais motyvais, nera pagrindo.

Rezoliucinė dalis

nutare:

nuteistojo G. S. apeliacini skunda atmesti.