- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2025-12-22
- Bylos Nr.
- I1-14270-644/2025
- Teisminio proceso Nr.
- 3-64-3-01366-2025-1
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Audrius Grauželis
- Pareiškėjas
- V. N.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos kalėjimų tarnybos
- Kategorijos
- 20.2.3.2Neturtinė žala
- 55.1Teismo sprendimas
teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. N. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos kalėjimų tarnybos, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas skundu kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos kalėjimų tarnybos, 10 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.
Pareiškėjas skunde nurodė, jog nuo 2022 m. spalio mėnesio pabaigos iki 2023 m. balandžio 25 d. jis buvo laikomas Šiaulių kalėjime netinkamomis sąlygomis. Pažymėjo, kad jis buvo laikomas kamerose, kur jam nebuvo užtikrintas privatumas. Visose kamerose tualetas buvo gyvenamojoje patalpoje atskirtas nuo kitų ne aukštesne kaip 2 m užuolaida, tai neatitinka higienos normų ir jis dėl to jautė diskomfortą, patyrė dvasinius psichologinius išgyvenimus bei patyrė nepilnavertiškumo jausmą. Taip pat jam buvo suteikiama tik viena valanda pasivaikščioti kiemelyje, o tai prieštarauja Europos komiteto prieš kankinimą ir laikymą nežmoniškomis ar žeminančiomis sąlygomis išaiškinimams. Taip pat patyrė diskomforto jausmą prausdamasis duše, nes vanduo būdavo arba per karštas arba šaltas, o pačiam reguliuoti vandens temperatūrą nebuvo galimybės. Be to, po etapavimo ar sporto dažnai nebūdavo sudaryta galimybė nusiprausti. Nurodė, kad ventiliacija neveikė, todėl būdavo drėgna, puvo čiužiniai, veisėsi parazitai. Pažymėjo ir tai, kad kamerose nebuvo užtikrintas tinkamas apšvietimas, natūrali šviesa labai silpna ir neapšviečia kameros. Visose kamerose dirbtinis apšvietimas yra labai ryškus, nuo jo skauda galvą ir akis. Naktinis apšvietimas degė visą parą, todėl negalėjo išsimiegoti ir būdavo irzlus. Be to kameros Nr. 82 ir Nr. 29, kuriose buvo laikomas, gyvenamojo ploto norma neatitiko reikalavimų. Kameroje Nr. 82 nuo 2022 m. spalio 26 d. beveik visada būdavo laikomi šeši asmenys, nors pagal leistiną normą joje gali būti tik keturi asmenys. Kameroje Nr. 29, kurioje jis buvo kalinamas nuo 2023 m. balandžio 16 d. iki 2023 m. balandžio 26 d., buvo laikomi šeši asmenys, todėl taip pat neatitiko leistinos normos. Dėl buvimo per mažoje erdvėje su kitais asmenimis jis patyrė dvasinius išgyvenimus, kurie pasireiškė baime, nerimu, emocine depresija, pažeminimu, stresu ir kitais nepatogumais. Taip pat nurodė, kad nebuvo tinkamai užtikrinamas užimtumas, bilijardo lazdos ir stalas sulūžęs, atsisakius žaisti, kitos veiklos nebegalėdavo rinktis. Dėl nurodytų netinkamų kalinimo sąlygų pareiškėjas patyrė diskomfortą, nepatogumus, pažeminimą, išgyvenimus ir pan.
Atsiliepimas
Atsakovės atstovas Lietuvos kalėjimų tarnyba atsiliepime su pareiškėjo skundu nesutiko, prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą. Pažymėjo, kad pareiškėjui ginčo laikotarpiu buvo užtikrintas teisės aktuose nustatytas minimalus vienam asmeniui tenkantis gyvenamosios kameros plotas, nes galioję Kalėjimų departamento ir Lietuvos kalėjimų tarnybos direktorių įsakymai nustatė 3,6 kv. m normą, kuri nebuvo pažeista, kadangi visas kameros plotas buvo dalijamas iš joje laikytų asmenų skaičiaus, neeliminuojant sanitarinio mazgo ir kitų įrenginių užimamo ploto, o tokia skaičiavimo metodika atitinka teisinį reglamentavimą ir nuoseklią LVAT bei EŽTT praktiką. Atsakovės atstovas pažymėjo, kad Šiaulių kalėjimo pastatas yra įtrauktas į Nekilnojamųjų kultūros vertybių registrą, todėl pagal Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymą jame negalimi konstrukciniai pakeitimai, rekonstrukcija ar kapitalinis remontas, įskaitant sanitarinių mazgų atitvėrimą iki lubų, langų keitimą, ventiliacijos įrengimą ar kitus infrastruktūrinius sprendimus, galinčius pažeisti saugomas vertingąsias pastato savybes.
Atsakovė nurodė, jog sanitariniai mazgai kamerose buvo techniškai tvarkingi, atitverti sienelėmis, durimis ar nepermatomomis užuolaidomis, sudarant sanitarinio mazgo kabinas ir užtikrinant pakankamą asmens privatumo lygį, o tualetų tipas (sėdimas ar tupimas) atitinka galiojančius teisės aktus ir nėra laikomas pažeidimu. Taip pat pažymėjo, kad kamerose veikė ventiliacija, patalpos buvo reguliariai vėdinamos per langus ir ventiliacijos angas, o pareiškėjo teiginiai dėl nemalonaus kvapo, drėgmės ar pelėsio yra subjektyvūs, nepatvirtinti jokiais įrodymais ir savaime nesudaro pagrindo neturtinei žalai konstatuoti. Atsakovės atstovas pabrėžė, kad gyvenamosios kameros, sanitariniai mazgai, dušinės, pasivaikščiojimo kiemeliai ir bendrojo naudojimo patalpos buvo prižiūrimos, reguliariai valomos, dezinfekuojamos ir tikrinamos, ką patvirtina Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos patikrinimų aktai. Oro temperatūra, apšvietimas ir langų techninė būklė taip pat atitiko nustatytas higienos normas, atsižvelgiant į pastato istorinį pobūdį. Be to, nurodė, kad pareiškėjui buvo sudarytos galimybės naudotis dušu ne rečiau kaip du kartus per savaitę, pasivaikščioti gryname ore ne mažiau kaip vieną valandą per dieną, dalyvauti užimtumo, sporto, švietimo, religinėse ir resocializacijos veiklose, naudotis biblioteka ir riboto interneto prieiga, tačiau šios galimybės yra asmens teisė, o ne pareiga, ir jų nepasirinkimas nepriklauso nuo atsakovės valios. Atsakovė pažymėjo, kad pareiškėjas savo skunde nenurodo, kokius išgyvenimus jis asmeniškai patyrė, kaip ši žala pasireiškė ir kaip pasireiškė priežastinis ryšys tarp nurodytų neteisėtų veiksmų/neveikimo ir atsiradusios žalos. Atsakovės atstovas veikė tinkamai, nepažeisdamas teisės aktų reikalavimų, o nesant neteisėtų veiksmų negali kilti ir deliktinė atsakomybė, todėl pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
Pareiškėjas iš atsakovės reikalauja neturtinės žalos atlyginimo, kuri jo nuomone, buvo padaryta neteisėtais valstybės valdžios institucijos veiksmais, jam kalint Lietuvos kalėjimų tarnybos Šiaulių kalėjime netinkamomis, orumą žeminančiomis sąlygomis nuo 2022 m. spalio 26 d. iki 2023 m. balandžio 26 d. (toliau – ir ginčo laikotarpis).
Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 17 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (CK 6.271 str.). Valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (CK 6.246 straipsnis); 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 straipsnis); 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 straipsnis); 4) teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 straipsnis), tačiau CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos.
Deliktinė atsakomybė yra viena iš civilinės atsakomybės rūšių, todėl jai taikyti būtina nustatyti bendrosios civilinės atsakomybės sąlygų visumą, nurodytą CK 6.246 – 6.249 straipsniuose. Pagal CK 6.247 straipsnį atlyginami tik tie nuostoliai, kurie gali būti laikomi neteisėtų veiksmų rezultatu. Todėl, sprendžiant pareiškėjo skundo pagrįstumo klausimą, būtina nustatyti, ar Institucija arba jos pareigūnai (deliktinę atsakomybę reglamentuojančių normų taikymo prasme) veikė neteisėtai arba neveikė taip, kaip turėjo veikti, taip pat nustatyti ir tai, ar toks veikimas arba neveikimas tiesiogiai sąlygojo pareiškėjo nurodytos žalos atsiradimą. Teismas pažymi, kad sprendžiant Institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo klausimą kiekvienu konkrečiu atveju būtina nustatyti, kokios institucijos veiklą reglamentuojančios teisės normos buvo pažeistos ir kaip šie pažeidimai pasireiškė.
Pareiškėjas skunde nurodė, kad ginčo laikotarpiu jam nebuvo užtikrinta minimali gyvenamojo ploto norma.
Kalėjimų departamento direktoriaus 2021 m. rugsėjo 27 d. įsakyme Nr. V-317 „Dėl didžiausio laisvės atėmimo vietų įstaigose leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, nustatymo“ (galiojusi teisės akto redakcija nuo 2021 m. spalio 1 d. iki 2023 m. sausio 5 d.), bei LKT direktoriaus 2023 m. sausio 3 d. įsakymo Nr. V-15 „Dėl didžiausio laisvės atėmimo vietose leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, nustatymo“ (galiojanti teisės akto redakcija nuo 2023 m. sausio 5 d.) 1.2.2 papunktyje nurodyta, kad vienam asmeniui, atliekančiam bausmę uždaro tipo sąlygomis, negali tekti mažesnis kaip 3,6 kv. m plotas.
Teisinis reglamentavimas nenumato tam tikrų baldų ar įrenginių užimamo ploto įtakos skaičiuojant gyvenamųjų patalpų plotą, todėl darytina išvada, kad skaičiuojant vienam asmeniui tenkantį plotą, visas gyvenamosios patalpos plotas dalijamas iš joje laikomų asmenų skaičiaus (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. kovo 4 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-912-520/2016).
Bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu buvo laikomas šiose Šiaulių kalėjimo kamerose: nuo 2022 m. spalio 26 d. iki 2023 m. balandžio 16 d., – kameroje Nr. 82, kurioje buvo laikomi 3–6 asmenys, o vienam asmeniui tenkantis gyvenamosios patalpos plotas sudarė nuo 7,62 iki 3,81 kv. m, t. y. nebuvo mažesnis nei teisės aktuose nustatyta minimali 3,6 kv. m norma. Nuo 2023 m. balandžio 16 d. iki 2023 m. balandžio 26 d. – kameroje Nr. 29, kurioje buvo laikomi 3–5 asmenys, o vienam asmeniui tenkantis gyvenamosios patalpos plotas sudarė nuo 7,16 iki 4,29 kv. m. Taigi, daroma išvada, kad pareiškėjui ginčo laikotarpiu kalėjimo kamerose buvo užtikrinta teisės aktais reglamentuota minimali 3,6 kv. m ploto norma. Pažymėtina, kad duomenų, jog kameroje Nr. 29 buvo laikoma daugiau nei 5 asmenys, byloje nėra.
Pareiškėjas skunde nurodė, kad jam nebuvo užtikrintas privatumas, nes sanitarinis mazgas buvo atskirtas nuo gyvenamosios patalpos ne aukštesne nei 2 m aukščio užuolaida, o pertvaros neatitiko higienos normų ir sukėlė pareiškėjui diskomfortą, dvasinius bei psichologinius išgyvenimus ir nepilnavertiškumo jausmą.
Pataisos įstaigų (tardymo izoliatorių) įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 12.5 papunktyje nustatyta, jog reikalavimas įrengti sanitarinio mazgo kabinas arba sanitarinio mazgo vietą atskirti pertvara iki lubų taikomas tik tais atvejais, kai įrengiamos naujos kameros arba rekonstruojamos ar kapitališkai remontuojamos esamos kameros. Byloje nustatyta, kad Šiaulių kalėjime ginčo laikotarpiu naujos kameros nebuvo įrenginėjamos, taip pat nebuvo vykdoma esamų kamerų rekonstrukcija ar kapitalinis remontas, nes kalėjimo pastatas yra įtrauktas į Lietuvos Respublikos nekilnojamųjų kultūros vertybių sąrašą, todėl tokie darbai jame negalimi. Dėl šios priežasties minėti reikalavimai sanitarinių mazgų atitvėrimui iki lubų šiuo atveju netaikytini.
Iš atsakovės atstovo atsiliepime pateiktų paaiškinimų bei į bylą pateiktų įrodymų matyti, jog Šiaulių kalėjimo kamerose įrengti veikiantys sanitariniai mazgai, atskirti nuo bendros gyvenamosios patalpos mūrine sienele ar OSB plokšte, o praėjimas į sanitarinį mazgą buvo atitvertas durimis arba nepermatoma užuolaida, taip sanitarinį mazgą atskiriant iš visų keturių pusių ir suformuojant sanitarinio mazgo kabiną. Iš byloje esančių nuotraukų matyti, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu buvo laikomas kamerose Nr. 29 ir Nr. 82, kuriose sanitarinio mazgo įėjimas buvo atskirtas durimis, todėl nei kiti kamerose laikomi asmenys, nei į kamerą įėję pareigūnai neturėjo galimybės matyti sanitariniu mazgu besinaudojančio asmens. Teismas taip pat pažymi, kad byloje nėra jokių duomenų, jog kas nors būtų tyčia ar piktybiškai stebėjęs pareiškėją naudojantis sanitariniu mazgu. Atsižvelgiant į tai, teismas atkreipia dėmesį, kad sanitarinio mazgo kabina nebūtinai turi būti visiškai uždara iki lubų, o jos atitvėrimas galimas ir kitomis, privatumo užtikrinimui pakankamomis priemonėmis, kurios nagrinėjamu atveju buvo užtikrintos.
Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, sanitarinių mazgų įrengimas, kuomet sanitariniai mazgai atskirti žymiai aukštesnėmis nei 1,5 m atitvarinėmis konstrukcijomis, o, nesant durų, uždengti nepermatoma užuolaida, užtikrina asmenų privatumą (žr., pvz., 2020 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1781-602/2020; 2021 m. kovo 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA-875-968/2021; 2021 m. rugsėjo 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA-829-415/2021; 2021 m. lapkričio 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA-826-520/2021; 2022 m. lapkričio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA-284-556/2022; 2022 m. gruodžio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA-610-415/2022; 2022 m. gruodžio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eTA-1543-968/2022; 2023 m. balandžio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA-377-442/2023). Tokios naudojimosi sanitariniais įrenginiais sąlygos laikytinos nepažeidžiančiomis asmens privatumo.
Atsižvelgdamas į tai, teismas daro išvadą, kad pareiškėjui buvo užtikrintas teisės aktuose ir teismų praktikoje pripažįstamas pakankamas privatumo lygis naudojantis sanitariniu mazgu, o pareiškėjo teiginiai apie patirtą diskomfortą, dvasinius ir psichologinius išgyvenimus bei nepilnavertiškumo jausmą grindžiami subjektyviu vertinimu ir nėra patvirtinti objektyviais įrodymais. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, pareiškėjo skundas dėl šios dalies laikytinas nepagrįstu.
Pareiškėjas skunde, taip pat teigia, kad ventiliacija neveikė, todėl buvo drėgna, puvo čiužiniai, kameroje veisėsi parazitai.
Sveikatos apsaugos ministro 2015-08-03 įsakymu Nr. V-908 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Higienos norma HN 134:2015) 17 punkte nustatyta, kad asmenims turi būti sudaryta galimybė išvėdinti gyvenamąsias patalpas. Patalpos vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Laisvės atėmimo vietos, policijos areštinės patalpos ir jose esantys įrenginiai (įranga) turi būti techniškai tvarkingi, įrengti ir prižiūrimi taip, kad juos naudojant būtų išvengta nelaimingų atsitikimų (12 p.).
Dėl pareiškėjo argumentų apie drėgmę, pelėsį bei parazitus kamerose, teismas atkreipia dėmesį į tai, kad pagal Lietuvos higienos normos HN 134:2015 37 punktą, laisvės atėmimo vietose laikomi asmenys privalo asmeniškai nuolat rūpintis švaros bei tvarkos palaikymu. Taigi, švarios ir tvarkingos aplinkos sukūrimas ir palaikymas priklauso ir nuo pačių nuteistųjų (suimtųjų) bei pareiškėjo valios. Pareigūnai negali būti atsakingi už tai, jog įstaigoje kalinami asmenys nevykdo ar netinkamai vykdo jiems nustatytą pareigą susitvarkyti aplinką, kurioje patys gyvena. Teismo vertinimu, kamerose apgyvendinti asmenys, kurie reguliariai vėdina, prižiūri, tvarko savo gyvenamąsias patalpas, neturi problemų dėl pareiškėjo nurodytų aplinkybių.
Bylos duomenys patvirtina, kad visos Šiaulių kalėjimo kameros buvo vėdinamos per atveriamus langus ir ventiliuojamos per ištraukiamosios ventiliacijos kanalus, o kameros prie ventiliacijos sistemų buvo prijungtos grupėmis, kurių veikimas reguliuojamas koridoriuose įrengtais atskirais jungikliais – ventiliacija įjungiama ryte ir išjungiama ramiajam paros periodui. Iš byloje pateiktų nuotraukų matyti, kad kiekvienoje gyvenamojoje kameroje buvo įrengta anga į koridorių, per kurią užtikrinama pakankama oro cirkuliacija, taip pat įrengta ištraukiamoji ventiliacija, kuri valdoma grupėmis (kairės ir dešinės pusės). Teismas pažymi, kad ventiliacijos angos buvo įrengtos būtent toje kameros pusėje, kurioje yra sanitariniai mazgai, o 2020 m. rugsėjo 25 d. užbaigti darbai, susiję su ventiliacijos pagerinimu, kurių metu minėtos angos iš koridoriaus pusės buvo prijungtos prie vamzdžio, per kurį oras paduodamas ir grąžinamas iš lauko. Byloje taip pat nustatyta, kad visi kamerų langai yra įstiklinti, pasiekiami ir atveriami, suimtiesiems (nuteistiesiems) sudaryta galimybė patalpas vėdinti savarankiškai per langus ar orlaides, o prireikus, kreiptis į pareigūnus pagalbos. Pavasarį, suimtiesiems prašant, langų stiklai būdavo išimami, rudenį vėl sumontuojami, taip pat teikiama pagalba sandarinant langus žiemos laikotarpiu. Atsižvelgdamas į tai, teismas konstatuoja, kad bylos duomenimis nenustatyta, jog pareiškėjas ginčo laikotarpiu būtų neturėjęs galimybės išvėdinti savo gyvenamosios patalpos per atveriamą langą ar, kad ventiliacijos sistema būtų neveikusi. Be to, byloje nėra duomenų, jog pareiškėjas ginčo laikotarpiu būtų kreipęsis į kalėjimo administraciją dėl netinkamo patalpų vėdinimo. Teismo vertinimu, pareiškėjas neįrodė, jog atsakovės atstovas veikė netinkamai, o jo teiginiai dėl netinkamo patalpų vėdinimo, yra grindžiami tik deklaratyviais teiginiais, todėl atmestini kaip nepagrįsti.
Pareiškėjas skunde teigė, kad jam buvo suteikiama tik viena valanda pasivaikščioti kiemelyje, o tai prieštarauja Europos komiteto prieš kankinimą ir laikymą nežmoniškomis ar žeminančiomis sąlygomis išaiškinimams.
Suimtųjų (nuteistųjų) išvedimo pasivaikščioti laiką reglamentuoja Suimtųjų ir nuteistųjų dienotvarkė, patvirtinta Šiaulių kalėjimo viršininko 2024 m. rugsėjo 20 d. sprendimu Nr. VO-24-17, kurioje pasivaikščiojimo laikas numatytas nuo 8.00 iki 11.30 val. ir nuo 12.30 iki 16.30 val. Suimtųjų (nuteistųjų) dienotvarkė iškabinta gyvenamosiose kamerose, todėl pareiškėjas turėjo galimybę susipažinti su dienotvarkės nustatytu pasivaikščiojimų režimu. Be to, byloje nustatyta, kad Šiaulių kalėjime įrengti pasivaikščiojimo kiemeliai atitinka Pataisos įstaigų (tardymo izoliatorių) įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 16 punktą, pasivaikščiojimo kiemuose įrengtos rakinamos kameros su atviru stogu, metaliniu tinklu ar grotų akutėmis, įrengtos prižiūrėtojo pakylos, stogeliai nuo kritulių, suolai, gembinio tipo gimnastikos skersiniai, o sienos ir grindys padengtos drėgmei atsparia, lygia ir neslidžia danga. Kiemeliai yra pastoviai prižiūrimi, kasdien tikrinama jų techninė būklė, aptikti trūkumai nedelsiant šalinami, kiemeliai reguliariai valomi, esant būtinumui barstomi, o švarą privalo palaikyti ir patys suimtieji bei nuteistieji. Pridedamose fotonuotraukose matyti, kad pasivaikščiojimo kiemeliai yra tvarkingi ir geros būklės.
Europos Tarybos Ministrų Komiteto rekomendacijų šalims narėms Nr. R(2006) 2 „Dėl Europos kalėjimų taisyklių“, priimtos 952 – ame Ministrų Komiteto ministrų pavaduotojų posėdyje 2006 m. sausio 11 d., 10 straipsnio 3 dalies 2 punkte, taip pat 27 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad kiekvienam suimtajam turi būti sudarytos sąlygos ne mažiau nei vieną valandą per dieną mankštintis atvirame ore, todėl pareiškėjo teiginys, kad jam suteikiama tik viena valanda pasivaikščioti kiemelyje prieštarauja minėtoms rekomendacijoms, yra nepagrįstas. Byloje nenustatyta, kad pareiškėjas būtų kreipęsis dėl papildomo pasivaikščiojimo laiko ar, kad jam būtų ribotos teisės pasinaudoti kiemeliu nustatytu laiku. Atsižvelgiant į tai, teismas konstatuoja, jog pareiškėjo argumentas dėl Europos komiteto rekomendacijos pažeidimo, kad jam suteikiama tik viena valanda pasivaikščioti, yra nepagrįstas, todėl atmestinas.
Pareiškėjas skunde nurodė, kad kamerose nebuvo užtikrintas tinkamas apšvietimas: natūrali šviesa buvo silpna ir nepakankamai apšvietė patalpas, o įrengtas dirbtinis apšvietimas buvo labai ryškus, degė visą parą, dėl ko jam skaudėjo galvą ir akis, sutrikdydavo miegą ir keldavo irzlumo jausmą.
Teismas pažymi, kad byloje nepateikta jokių įrodymų, patvirtinančių, jog pareiškėjui pasireiškė sveikatos ar psichologiniai padariniai ir šie padariniai būtų tiesiogiai susiję su kamerose esančiu apšvietimu. Higienos norma HN 134:2015 nereglamentuoja patalpų natūralaus apšvietimo dydžių, todėl pareiškėjo teiginiai dėl netinkamo natūralaus apšvietimo atmetami. Ginčo laikotarpiu gyvenamosiose kamerose buvo įrengtas dirbtinis apšvietimas vadovaujantis Pataisos įstaigų (tardymo izoliatorių) įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 12.7 papunkčio reikalavimais bei minėtų higienos normų 14 p. nuostatomis, pagal kurias bendra dirbtinė apšvieta turi būti ne mažesnė kaip 200 lx. Dirbtinis apšvietimas buvo įjungiamas vadovaujantis protingumo kriterijais, t. y. tamsiuoju paros metu, o nakties metu išjungiamas, o visose kamerose buvo įrengtas naktinis apšvietimas, veikiantis nuo 22:00 iki 6:00 val.
Teismo vertinimu, pareiškėjas tik deklaratyviai nurodė aplinkybes, konstatuodamas, kad jo nuomone, apšvietimas neatitiko reikalavimų. Bylos duomenimis nustatyta, kad įstaiga užtikrina tinkamas kalinimo sąlygas joje laikomiems asmenims, o kamerų apšvietimas atitinka Higienos normos reikalavimus. Teismas pažymi, kad byloje nėra kompetentingų institucijų patikrinimo aktų, kuriuose būtų konstatuota, jog kamerų apšvietimas neatitiktų nustatytų reikalavimų. Byloje taip pat nėra duomenų, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu būtų kreipęsis į kalėjimo administraciją dėl netinkamo apšvietimo. Kreipimosi į institucijos administraciją aspektas yra svarbus siekiant įvertinti, ar atsakovės atstovas, žinodamas apie galimus teisės aktų reikalavimų pažeidimus, ėmėsi veiksmų, kad tokie pažeidimai būtų pašalinti. Teismo vertinimu, pareiškėjas neįrodė, jog atsakovės atstovas veikė netinkamai, o jo argumentai dėl netinkamo kalėjimo kamerų apšvietimo yra grindžiami tik deklaratyviais teiginiais, todėl atmetami.
Pareiškėjas skunde nurodė ir tai, kad patyrė diskomfortą naudodamasis dušu, nes vandens temperatūra buvo arba per karšta, arba per šalta, o jo reguliuoti galimybės nebuvo. Be to, teigė, kad po etapavimo ar sporto ne visuomet turėjo galimybę nusiprausti.
Teismas pažymi, kad byloje nėra pateikta jokių įrodymų, patvirtinančių, jog pareiškėjas negalėjo naudotis dušu ar, kad vandens temperatūra būtų nesuderinta su higienos normomis.
Šiaulių kalėjimo viršininko 2023 m. sausio 17 d. sprendimo Nr. VO-24-5 „Dėl suimtųjų (nuteistųjų) naudojimosi dušu“ 1.1 papunktyje nurodoma, kad Lietuvos kalėjimų tarnybos Šiaulių kalėjime laikomi suimtieji (nuteistieji) du kartus per savaitę išvedami pasinaudoti dušu iki 15 min. Pažymėtina, kad Šiaulių kalėjime nėra nustatyto grafiko sanitarinio švarinimosi paslaugoms, todėl suimtųjų ir nuteistųjų vedimas į dušą organizuojamas nuo pirmadienio iki sekmadienio, 8.00–11.30 val. ir 12.30–19.00 val., o vedami visi toje pačioje gyvenamojoje patalpoje esantys asmenys. Pažymėtina ir tai, kad išvedimo į dušą apskaita konkrečiam asmeniui nėra fiksuojama. Duomenų, kad kalėjimo dušų patalpos įrengtos ne pagal Pataisos įstaigų (tardymo izoliatorių) įrengimo ir eksploatavimo taisyklių bei HN 134:2015 reikalavimus, byloje nėra, jose yra pertvaros tarp prausimosi vietų ir persirengimo patalpos, užtikrinančios privačią higieną. Bendro naudojimo dušo patalpos yra prižiūrimos, valomos ir dezinfekuojamos kiekvieną dieną du kartus pagal Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie sveikatos apsaugos ministerijos patvirtintus higienos planus, o patikrinimų metu pažeidimų nebuvo nustatyta.
Taip pat teismas atkreipia dėmesį, kad pareiškėjas neįrodė, jog jam asmeniškai buvo neleidžiama naudotis dušu ar, kad jo nepasinaudojimo dušu priežastis būtų tiesiogiai susijusi su patalpų įrengimu ar netinkama vandens temperatūra. Pažymėtina ir tai, kad 2025 liepos 22 d. Lietuvos kalėjimų tarnybos Šiaulių kalėjimo resocializacijos skyriaus pažymoje Nr. RV-24-4553 nurodyta, kad pareiškėjas nuo 2022 m. spalio 26 d. iki 2023 m. balandžio 25 d. su prašymais ir skundais dėl netinkamų kalinimo sąlygų nesikreipė. Pareiškėjo teiginiai dėl diskomforto naudojantis dušu grindžiami tik deklaratyviais teiginiais, dėl ko atmetami kaip nepagrįsti.
Taip pat atmestini kaip nepagrįsti pareiškėjo teiginiai, kad Šiaulių kalėjime nebuvo užtikrinamas užimtumas.
Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 55 straipsnis numato laisvės atėmimo bausmę atliekančių nuteistųjų užimtumo formas. Minėto straipsnio 1 dalis numato, kad bausmę atliekantiems nuteistiesiems šio kodekso nustatyta tvarka ir sąlygomis sudaromos galimybės užsiimti prasminga jų ir visuomenės interesus atitinkančia veikla. Minėto straipsnio 2 dalis numato, kad nuteistųjų užimtumo prasminga jų ir visuomenės interesus atitinkančia veikla formos: 1) nuteistųjų darbinė veikla bausmės atlikimo vietoje; 2) nuteistųjų darbas ne bausmės atlikimo vietoje; 3) bendrasis ugdymas, profesinis mokymas, aukštasis mokslas; 4) individuali veikla; 5) dalyvavimas įstaigų ir organizacijų kultūrinėje, švietėjiškoje, sporto ir kitoje veikloje, padedančioje nuteistiesiems resocializuotis; 6) dalyvavimas nuteistųjų kolektyvo tarybų veikloje.
Atsakovės atstovas atsiliepime nurodė, kad ginčo laikotarpiu Šiaulių kalėjime buvo vykdomos įvairios programos, skirtos suimtųjų ir nuteistųjų prasmingam užimtumui: intelektinis ugdymas, savišvieta, religinių apeigų atlikimas, individualios kūrybinės veiklos skatinimas, psichologinė terapija, fizinis lavinimas, organizuojami renginiai, paskaitos ir varžybos, taip pat vykdomi fizinio aktyvumo skatinimo užsiėmimai. Informacija apie šias veiklas buvo paskelbta gyvenamosiose kamerose, o norintys dalyvauti galėjo kreiptis į Resocializacijos skyriaus specialistą, kuris supažindindavo su renginio nuostatais. Vienu metu į skirtingas patalpas ir aikšteles buvo vedami įvairių kamerų suimtieji ir nuteistieji, todėl kiekvienas galėjo pasirinkti veiklą pagal savo pageidavimą: kai vieni žaidė krepšinį, kiti – stalo tenisą, sportavo treniruoklių salėje ar žaidė stalo žaidimus.
Teismas pažymi, kad dalyvavimas renginiuose nėra privalomas, o tik teisė, kuria gali pasinaudoti visi norintys, o nenorėjimas dėl kokių nors priežasčių pasinaudoti šia teise yra asmens pasirinkimas ir nepriklauso nuo atsakovo valios. Bylos duomenimis nustatyta, kad kiekvienam suimtajam (nuteistajam) suteikiama galimybė pasirinkti, į kokią siūlomą veiklą eiti, o jokie teisės aktai nenumato įpareigojimo sudaryti individualų užimtumo grafiką. Be to, visiems asmenims, iš anksto pareiškusiems norą, buvo ir yra sudaroma galimybė dalyvauti susitikimuose su katalikų kunigu bei stačiatikių šventiku, taip pat Šiaulių kalėjimas bendradarbiauja su visuomeninėmis organizacijomis ir savanoriais, kurie veda įvairius užsiėmimus bei skaito paskaitas socialinėmis temomis. Kalėjime veikia biblioteka, kurios paslaugomis gali pasinaudoti visi kalinamieji, taip pat yra galimybė naudotis riboto interneto prieiga ir kitomis pramoginėmis bei edukacinėmis priemonėmis.
Atsižvelgiant į tai, teismas konstatuoja, kad Šiaulių kalėjime buvo užtikrinamos suimtųjų ir nuteistųjų teisės į užimtumo įgyvendinimą, suteikiant galimybę pasirinkti prasmingą veiklą pagal savo pageidavimus, todėl pareiškėjo argumentai dėl nepakankamo užimtumo yra nepagrįsti.
Pareiškėjas skunde taip pat pažymėjo, kad pareigūnai į skundus dėl netinkamų kalinimo sąlygų nereagavo ir problemų nesprendė, tačiau konkrečių pažeidimo aplinkybių pareiškėjas nenurodė, t. y. nedetalizavo, kada ir kokie konkrečiai pareigūnai elgėsi netinkamai. Byloje nėra duomenų, kurie patvirtintų pareiškėjo argumentus dėl netinkamo pareigūnų elgesio, o bendro pobūdžio, faktinėmis aplinkybėmis ir įrodymais nepagrįsti samprotavimai nesudaro pagrindo konstatuoti atsakovės atstovo veiksmų neteisėtumą. Teismo vertinimu, pareiškėjas neįrodė šio pobūdžio pažeidimų, todėl jo argumentai dėl pareigūnų netinkamo elgesio atmetami kaip nepagrįsti.
Likusieji, tiek pareiškėjo, tiek ir atsakovės atstovo argumentai laikytini pertekliniais, neturintys juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl detaliau nedėstytini ir neanalizuotini. Be to, LVAT ir EŽTT formuoja praktiką, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (žr., pvz., EŽTT 1994-04-19 sprendimą byloje V. de H. prieš Olandiją pareiškimo Nr. 16034/90 , 1997-12-19 sprendimą byloje H. prieš Suomiją pareiškimo Nr. 20772/92, 1999-01-21 sprendimą byloje G. R. prieš Ispaniją pareiškimo Nr. 30544/96 ir kt.).
CK 6.250 straipsnio 1 dalis apibrėžia, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Sprendžiant skundo dėl neturtinės žalos pagrįstumo klausimą turi būti nustatyta ne tik tai, ar atitinkama valdžios institucija asmens atžvilgiu veikė neteisėtai arba neveikė taip, kaip turėjo veikti pagal įstatymus (CK 6.271 straipsnis), bet ir tai, ar dėl tokio veikimo arba neveikimo atsirado asmens (pareiškėjo) nurodyta žala (pasekmės).
Pareiškėjas nurodė, jog dėl valdžios institucijos neteisėtų veiksmų jis patyrė neturtinę žalą, kuri pasireiškė diskomfortu, nepatogumais, pažeminimu, išgyvenimais ir pan. Tačiau byloje nėra jokių įrodymų apie netinkamų kalinimo sąlygų poveikį pareiškėjo sveikatai, emocinei, psichinei būklei, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio jam masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio klausimą. Jokių duomenų apie savo sveikatos būklę, kitas fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant klausimą dėl įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio, pareiškėjas nepateikė.
Konstatuotina, kad pagrindinis viešosios atsakomybės elementas – neteisėti veiksmai, kurių buvimas arba nebuvimas iš esmės lemia, ar tikslinga byloje vertinti likusias sąlygas. Veiksmų neteisėtumas (kaip būtinoji viešosios atsakomybės sąlyga) siejamas su valstybės ar savivaldybės aktų prieštaravimu įstatyme numatytoms valdžios institucijų pareigoms. CK 6.271 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad valstybės valdžios institucijų neteisėtas aktas reiškia bet kokį valdžios institucijos ar jos darbuotojų veiksmą (veikimą, neveikimą), kuris tiesiogiai daro įtaką asmenų teisėms, laisvėms ir interesams (žr. LVAT nutartis administracinėje byloje Nr. A556-1840/2012).
Įvertinus aukščiau nurodytų aplinkybių bei jas patvirtinančių įrodymų visetą, darytina išvada, kad pareiškėjas neįrodė būtinų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų – jo nurodytos neturtinės žalos atsiradimo fakto, taip pat valstybinės valdžios institucijos (Lietuvos kalėjimų tarnybos) ar jos darbuotojų neteisėtos veikos (neveikimo). Nenustačius žalos atsiradimo fakto bei atsakovės atstovo neteisėtų veiksmų (neveikimo), valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą, todėl nėra teisinio pagrindo pareiškėjo naudai priteisti neturtinės žalos atlyginimą iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos kalėjimų tarnybos.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu,
nusprendžia:
Pareiškėjo V. N. skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Regionų administracinio teismo Kauno rūmus.