Kauno apygardos teismo nuosprendis

Įžanginė dalis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš Vik­to­ro Preikšo (kole­gi­jos pirmininkas), Albino Antanaičio ir Ramūno Antanavičiaus, sekre­to­riau­jant Laimai Grėbliūnienei, dalyvaujant nukentėjusiajam S. C., jo atstovei advokatei Dianai Vi­šins­kie­nei, išteisintajam E. M., jo gynėjui advokatui Aidui Venckui, viešame teis­mo po­sė­dy­je apeliacine tvarka išnagrinėjo bau­džiamąją bylą pagal nukentėjusiojo S. C. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2013 m. gegužės 23 d. nuosprendžio, kuriuo E. M. pagal Lie­tu­vos Respublikos bau­džia­mo­jo kodekso (toliau – BK) 140 str. 1 d. išteisintas nenustačius, kad padarė veiką, turinčią nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Nukentėjusiojo S. C. civilinis ieškinys atmestas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

E. M. privataus kaltinimo skunde buvo kaltinamas tuo, kad 2012 m. va­sa­rio 18 d., apie 17.30 val., namo, esančio (duomenys neskelbtini), pirmo aukšto kori­do­riu­je sudavė nukentėjusiajam S. C. 3-4 kartus į veidą bei kitas kūno vietas, gautų smūgių pa­sė­ko­je S. C. nukrito, juos išskyrė kaimynas M. K.. Dėl patirtų sužalojimų nuken­tė­ju­sia­jam buvo nustatytas nežymus sveikatos sutrikdymas.

Nukentėjusysis S. C. reikalavo priteisti iš kaltininko 1356,04 Lt turtinei žalai atly­gin­ti, 10000 Lt netur­tinei žalai atlyginti bei 1000 Lt bylinėjimosi išlaidų.

Kauno apylinkės teismas 2013 m. gegužės 23 d. nuosprendžiu E. M. dėl veikos, numatytos BK 140 str. 1 d., išteisino Lie­tu­vos Respublikos bau­džia­mo­jo proceso kodekso (toliau – BPK) 303 str. 5 d. 1 p. numatytu pagrindu. Apylinkės teismas nuosprendyje konstatavo, jog nesu­rink­ta įrodymų, kad E. M. padarė BK 140 str. 1 d. numatytą nusikalstamą veiką.

Nukentėjusysis S. C. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Kauno miesto apy­lin­kės teismo 2013-05-23 nuosprendį ir priimti naują apkaltinamąjį nuosprendį bei patenkinti civilinį ieškinį. Skunde nurodo, jog nuosprendis neteisėtas ir nepagrįstas. Nuosprendyje iš­var­din­ti vien da­ly­vavusių asmenų parodymai, nepateikta teisinių argumentų, motyvuojamos dalies tu­rinys nesu­tei­kia pagrindo teismo padarytai išvadai. Motyvuojamoje dalyje prieštaringai nurodoma, kad tarpu­sa­vy­je besigalynėjantys vyrai galėjo susižaloti patys ir kad E. M. nežymų svei­ka­tos su­trik­dy­mą padarė dėl neatsargumo, tai yra jo veiksmuose nebuvo subjektyvinės pusės – tyčios. Kal­ti­na­ma­sis E. M. neneigė naudojęs smurtą prieš nukentėjusįjį. Jo nurodyti teiginiai pa­tvirtina, kad jo veiksmai nukentėjusiojo atžvilgiu nebuvo netyčiniai. Nors E. M. tvirtino, kad smur­tą prieš nukentėjusįjį naudojo gindamas savo žmoną, teismas nekonstatavo būtinosios gin­ties buvimo. Teismas neįvertino tiesiogiai konfliktą mačiusių liudytojų R. M. ir V. C. parodymų, jų nuoseklumo, išsamumo, patikimumo ir pakankamumo, nesinaudojo bau­džia­mosios bylos Nr. 1-1500-288/201, kurioje dėl to paties įvykio kaltinamas S. C., duome­nimis.

Atsikirtime į apeliacinį skundą išteisintasis nurodė, kad S. C. apeliacinio skun­do re­zo­liucinėje dalyje nenurodė, nei už kokią veiką reikalauja nuteisti kaltinamąjį, nei pagal kokį BK straipsnį, tuo pažeisdamas BPK 313 str. 1 d. reikalavimus. Pirmos instancijos teismo nuosprendis ati­tinka BPK 304, 305, 306 str. reikalavimus. Skundžiamame nuosprendyje įvertinti visi teismo ištir­ti įrodymai. Nepavykus pašalinti prieštaravimų tarp liudytojų parodymų, pirmos ins­tancijos teis­mas juos vertino išteisintojo naudai. Kadangi S. C. nepagrįstai pradėjus procesą ištei­sin­ta­sis buvo priverstas samdytis advokatą, gintis nuo nepagrįstų kaltinimų, turėtas išlaidas pra­šo pri­pažinti proceso išlaidomis. Prašo atmesti nukentėjusiojo S. C. apeliacinį skundą, nuos­prendį palikti nepakeistą, priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Teismo posėdyje nukentėjusysis ir jo atstovė prašė tenkinti apeliacinį skundą jame nuro­dy­tais mo­ty­vais.

Išteisintasis ir jo gynėjas prašė nukentėjusiojo apeliacinį skundą atmesti. Prašo pripažinti proceso išlaidomis su gynėjo dalyvavimu byloje susijusias išlaidas ir priteisti jas iš privataus kal­tin­tojo S. C..

Nukentėjusiojo S. C. ape­liacinis skundas tenkinamas iš dalies.

Pagal BPK 305 str. 1 d. 2 p. nuostatas, teismas nuosprendyje savo išvadas pagrindžia įro­dy­mais, kurie įvertinami, remiantis BPK 20 str. 5 d. nustatytomis taisyklėmis. Šioje įstatymo nor­mo­je nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir neša­lišku visų bylos aplinkybių išna­gri­nė­ji­mu, vadovaudamiesi įstatymu. Teisėtas ir pa­grįs­tas yra toks nuosprendis, kuriuo tiksliai pritaikytas baudžiamasis įstaty­mas ir kuris priimtas ir sura­šy­tas laikantis visų baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimų, o jame padarytos išvados dėl nusi­kalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo ar nekaltumo, paskiriamos bausmės ir kitų nuos­prendyje sprendžiamų klausimų pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais ir teisingai įvertintais įrodymais.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą apeliacine tvarka, konstatuoja, kad pir­mo­sios instancijos teismas netinkamai įvertino bau­džia­mojoje byloje surinktus įrodymus, neteisingai įver­tino jų visumą, tarpusavio sąsają, taip vertindamas įrodymus suteikė jiems kitokią teisinę reikš­mę. Tokiu bū­du teismas pažeidė BPK 20 str. 5 d. reikalavimus, o tai esmingai įtakojo jo išvadą apie A. M. kaltę dėl privataus kaltinimo skunde nurodytos nusi­kals­tamos veikos.

Nors apeliacinio skundo rezoliucinėje dalyje ir nėra suformuluotas reikalavimas pagal kokį BK straipsnį pra­šoma nuteisti kaltinamąjį, BPK 313 str. 1 d. nėra detaliai reglamentuota, kad ape­lia­ci­niame skun­de turi būti nurodyti konkretūs reikalavimai apie kaltinamajam skirtiną bausmę ir kt. BK 140 str. 1 d., kuriuo nukentėjusysis kaltina E. M., yra nurodytas ir kaltinimo esmė yra suformuluota teismui pateik­ta­me privataus kaltinimo skunde ir apeliacinio skundo turinyje. Todėl šios aplinkybės teisėjų kolegija nelaiko BPK pažeidimu, truk­dančiu nagrinėti baudžiamąją bylą ape­liacine tvarka.

Skundžiamame nuosprendyje yra pacituoti kaltinamojo E. M. parodymai, kad smū­gius S. C. jis galėjo suduoti gindamas žmoną. Tačiau apylinkės teismas, vertindamas šiuos parodymus ir kitų asmenų parodymus, konstatavo, kad sužalojimai S. C. galėjo būti padaryti ne tyčiniais kaltinamojo veiksmais, tačiau neatsargiai, po to, kai S. C. pirmas jį sugriebė, smaugė ir stūmė, nukentėjusiajam ir kaltinamajam susikibus ir pra­dėjus galynėtis.

Teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmos instancijos teismas be pagrindo ignoravo nuken­tė­ju­siojo S. C. ir jo žmonos V. C. parodymus. Iš kaltinamojo E. M. parodymų ma­tyti, kad jis prieštaringai aiškino aplinkybę, kad sudavė S. C. gindamas savo žmoną R. M.. Tvirtindamas, kad sudavė S. C. keletą smūgių kumščiu į veidą po to, kai šis pradėjo mušti jo žmoną, toliau nurodė, kad besigalynėjant su S. C. šis pargriovė jį ant žemės, ėmė spardyti, ir tik tada atėjo jo žmona R. M.. Nuosprendyje apylinkės teismas kons­ta­ta­vo, jog liudytoja R. M. parodė, kad išėjusi ir nusileidusi apačion pamatė savo vyrą jau pargriautą. Tada priėjo S. C. pradėjo mušti ją ir atsikėlusį jos vyrą. Įsiteisėjusiu Kauno apy­linkės teismo 2013 m. birželio 28 d. nuosprendžiu S. C. pagal BK 140 str. 1 d. išteisintas dėl privataus R. M. kaltinimo, kad sudavė jai smūgius ir padarė nežymų sveikatos sutrik­dy­mą. Iš liudytojo M. K. parodymų matyti, kad kaltinamąjį ir nukentėjusįjį matė susi­ki­bu­sius, juos išskyrė, matė, jog S. C. iš nosies ar lūpos bėgo kraujas, o jų abiejų žmonos tuo metu stovėjo už jų nugarų. Šiomis aplinkybėmis teisėjų kolegija pripažįsta įrodytu, kad prasidėjus E. M. ir S. C. muštynėms R. M. arti nebuvo ir E. M. tvirti­ni­mas, kad sudavė S. C. gindamas nuo jo savo žmoną, neatitinka tiesos. R. M. atė­jo į grumtynių vietą jau po E. M. S. C. suduotų smūgių ir po to, kai S. C. par­griovė E. M.. Todėl teisėjų kolegija sprendžia, kad E. M. sudavė S. C. ne gindamas savo žmoną.

Iš bylos aplinkybių matyti, kad E. M. atėjo prie S. C. buto aiškintis dėl ke­lia­mo triukšmo. Kilus kivirčui, S. C. išstūmus E. M., jie susikibo. S. C. nuro­dė, kad tuo metu E. M. jam sudavė 4-5 smūgius į veidą. Smūgių sudavimą pripažino ir E. M.. Kauno apylinkės teismo 2013 m. birželio 28 d. ir 2013 m. spalio 15 d. nuos­pren­džiuose, išna­grinėjus bylas pagal R. M. privatų kaltinimą dėl nežymaus jos sveikatos sutrik­dy­mo ir dėl nesunkaus E. M. sveikatos sutrikdymo tuo pačiu metu ir toje pačioje vie­toje, kuriuose buvo kaltinamas S. C., taip pat konstatuota, kad E. M. pripažino su­davęs S. C. smūgius. Aplinkybę, kad E. M. S. C. mušė rankomis į galvą, pa­tvir­tino liudytoja V. C.. Iš teismo medicinos specialisto išvados matyti, kad S. C. netrukus po įvykio greitoji medicinos pagalba pristatė į gydymo įstaigą. Teismo medicinos spe­cia­lis­to išvadoje jam konstatuoti odos nu­broz­dinimai kaktoje, dešinės akies voke, dešinės ausies kau­še­ly­je, kairiame žande, kairėje plaš­ta­ko­je, poodinės kraujosruvos kaktoje, dešinės akies apatiniame voke, kairės akies vokuose. Su­ža­lojimai padaryti kietais bukais daiktais, atitinka nežymų sveikatos sutrikdymą. Kitose kūno vietose suža­lo­ji­mai nekonstatuoti. Padarytų sužalojimų kiekis, lokalizacija ir pobūdis atitinka nurodytus nu­ken­tė­ju­sio­jo, liu­dy­tojos V. C., iš dalies ir paties kal­ti­na­mo­jo parodymus, rodo prieš nu­ken­tėjusįjį pavartoto smurto intensyvumą. Aplinkybė, kad E. M. atėjo prie nukentėjusiojo buto ir čia ėmė su juo aiškintis kol kilo fizinis konfliktas, rodo didesnį jo, o ne S. C. agresyvumą. Nu­ken­tėjusiojo veiksmų neatsargumas patvirtintas įsitei­sė­jusiu Kauno apylinkės teismo 2013 m. spalio 15 d. nuosprendžiu, kuriuo S. C. nuteistas pagal BK 139 str. 1 d. už nesunkų E. M. sveikatos sutrikdymą dėl neatsargumo. By­lo­je nėra duo­menų, kad kaltinamasis E. M. būtų turėjęs išankstinį tikslą sutrikdyti nuken­tė­ju­siojo svei­katą. Tačiau įvertinusi bylos įrodymų visumą tei­sėjų kolegija neturi pagrindo spręsti, kad sužalojimai S. C. galėjo būti padaryti neat­sar­giais kaltinamojo veiksmais ar jam pačiam be­si­gi­nant. Kole­gi­ja daro išvadą, kad dėl asme­ni­nių nesu­tarimų kilusių grumtynių metu, abiems su­si­ki­bus besi­stum­dant, E. M. suduo­da­mas smū­gius į veidą fizinį skausmą sukėlė ir nežymų svei­katos sutrikdymą S. C. padarė tyčia.

Šiomis aplinkybėmis teisėjų kolegija konstatuoja, kad Kauno apylinkės teismo 2013 m. ge­gu­žės 23 d. nuos­pren­džio išvados, jog S. C. nepadarė veikos, numatytos BK 140 str. 1 d., prieš­tarauja fak­tinėms bylos aplinkybėms. Todėl išteisinamasis nuosprendis yra nepagrįstas, jis nai­kintinas priimant naują – apkaltinamąjį nuosprendį (BPK 329 str. 2 p.).

Kolegija pripažįsta nustatytu, kad E. M. 2012 m. va­sa­rio 18 d., apie 17.30 val., namo, esančio (duomenys neskelbtini), pirmo aukšto kori­do­riu­je rankomis smogdamas į veidą nukentėjusiajam S. C., sukėlė jam fizinį skausmą ir padarė nežymų sveikatos sutrik­dy­mą, tai yra padarė nusikaltimą, numatytą BK 140 str. 1 d.

Teisėjų kolegija už BK 140 str. 1 d. numatytos nusikalstamos veikos padarymą skirdama bausmę E. M. vadovaujasi BK 54 str. numatytais ben­draisiais bausmės skyrimo pa­grin­dais, atsižvelgia į padaryto nusikaltimo pobūdį ir jo pavojingumo laipsnį, į kaltininko asmenybę ir by­los aplinkybes. Kaltinamasis padarė vieną nesunkų tyčinį nusi­kal­timą (BK 11 str. 3 d.), už kurį įstatymas nu­mato viešųjų darbų, laisvės apribojimo, arešto arba laisvės atėmimo iki vienerių metų bausmes. E. M. anksčiau nebuvo teistas, padarė nežymų sveikatos sutrikdymą savo gy­ve­namosios vietos kaimynui, buitinio konflikto metu. Kaltinamojo atsa­ko­mybę lengvinančių ir atsa­komybę sun­kinančių aplinkybių nenustatyta. Atsižvelgiant į paminėtų aplinkybių visu­mą, siekiant nu­baudimo ir teisingumo prin­cipo įgy­vendinimo, E. M. skirtina nedidelės trukmės laisvės apribojimo bausmė su draudimu lankytis nukentėjusio kaimyno bute (BK 48 str. 5 d. 1 p.).

Privataus kaltinimo skunde nukentėjusysis S. C. prašo priteisti turtinės žalos at­ly­gi­ni­mą, 10000 litų neturtinės žalos atlyginimą bei visas bylinėjimosi išlaidas.

BPK 109 str. nustatyta, jog asmuo, kuris dėl nusikalstamos veikos patyrė turtinę ar netur­ti­nę žalą, turi teisę baudžiamajame procese pareikšti kaltininkui civilinį ieš­kinį. Civilinio ieškinio klausimas baudžiamojoje byloje išsprendžiamas priimant nuosprendį.

BPK 112 str. 1 d. nustato, kad civilinis ieškinys baudžiamajame procese pareiškiamas bet kuriuo proceso metu, tačiau ne vėliau kaip iki įrodymų tyrimo teisme pradžios. Skunde dėl pri­va­taus kaltinimo bylos iškėlimo E. M. nukentėjusysis S. C. nenurodė, kokio dydžio tur­tinės žalos atlyginimo reikalauja. Do­ku­mentus, patvirtinančius patirtą materialinę žalą jis pateikė teismo posėdžio metu (b. l. 46, 49, 53, 54), tačiau civilinio ieš­kinio reikalavimo dydžio iki įrodymų tyrimo pradžios nenurodė. Turtinės žalos dydį na­gri­nėjant bylą pirmosios instancijos teisme nuken­tė­jusiojo atstovė nurodė tik baigiamosiose kalbose (b. l. 94). Nukentėjusiojo atstovės teigimu, S. C. dėl nežymaus sveikatos sutrikdymo patyrė tur­tinę žalą, nes turėjo 2 savaites nedar­bin­gu­mo (darbo užmokesčio sumažėjimas per dieną 93,98 litų), iš viso – 1221,74 litų. Taip pat jam kai­na­vo sumokėti už specialisto išvadą (91 litas), kai­navo vaistai (43,30 litų), 1000 litų sumokėjo advo­ka­tui už teisinę pagalbą, todėl iš viso nukentėjusysis patyrė 2356,04 litų dydžio turtinę žalą. Tačiau, kaip matyti iš pateiktų duomenų, byloje esančių vaistinės kvitų apie medikamentų pirkimą datos – 2012-03-05, 2013-04-27, 2012-09-26, 2012-11-08 – yra gerokai vėlesnės nei buvo padaryta nusi­kal­s­tama veika – 2012-02-18. Be to, byloje nėra įrodymų apie būtinumą vartoti tokius vais­tus pa­tir­tam sveikatos sutrikdymui gydyti, nepateikti gydytojo receptai. Taip pat byloje nepateikti duo­me­nys, kaip buvo apskaičiuotas prašomas priteisti 1221,74 litų dydžio darbo užmokesčio suma­žė­ji­mas. Nors turtinės žalos padarymo faktas byloje yra įro­dy­tas, tačiau visų duo­menų, pa­tvir­ti­nan­čių pa­da­rytos turtinės žalos dydį, nukentėjusysis nepateikė. Atsižvelgiant į šias aplinkybes ir tai, kad nu­ken­tėjusiajam padarytos žalos dydžio teisingai nustatyti negavus pa­pil­do­mos me­džia­gos nėra ga­li­my­bės, S. C. pripažįstama teisė į civilinio ieškinio dalies dėl turtinės žalos atly­gi­ni­mo pa­ten­ki­ni­mą, o klausimas dėl jos dydžio perduodamas nagri­nė­ti civi­li­nio proceso tvarka (BPK 115 str. 2 d.).

Remiantis Lie­tuvos Respublikos civilinio kodekso 6.250 str., neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė de­pre­sija, pa­žeminimas, bendravimo gali­mybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinta pinigais. Netur­ti­nės žalos atlyginimo srityje visiško žalos atlyginimo principas objektyviai negali būti taikomas visa apimtimi, kadangi neturtinės žalos tiksliai įvertinti pinigais neįmanoma. Įsta­ty­mas numato piniginę satis­fak­ci­ją, kuria siekiama kiek įmanoma teisingiau kompensuoti nuken­tė­ju­siojo patirtą dvasinį, fizinį skaus­mą ir kt. Teismo funkcija yra nustatyti teisingą piniginę kompen­sa­ci­ją už patirtą skriau­dą (dvasi­nius, fizinius išgyvenimus, praradimus). Teismas, nustatydamas netur­ti­nės žalos dydį, atsi­žvelgia į šią žalą padariusio asmens kaltės formą, jo turtinę padėtį, dėl nusi­kals­ta­mos veikos pada­ry­mo ki­lu­sias pasekmes, į kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat są­ži­ningumo, teisingumo ir pro­tingumo kriterijus bei susiformavusią teismų praktiką panašiose bylose.

Vertindama S. C. prašomos priteisti neturtinės žalos dydį, teisėjų kolegija atsižvelgia į tai, kad nukentėjusysis patyrė ne tik fizinį skausmą, bet ir pa­že­mini­mą, neigiamus dvasinius iš­gy­ve­nimus. Specialisto išvadoje konstatuota, kad S. C. padaryti odos nu­broz­dinimai ir po­odi­nės kraujosruvos veide ir kitose kūno vietose atitinka nežymų svei­ka­tos sutrikdymą. Todėl kolegija pripažįsta, kad neturtinė žala nukentėjusiajam tikrai buvo pa­da­ryta. Tačiau kal­ti­ninko nusikalstami veiksmai sunkesnių liekamųjų fizinių pasekmių nukentėjusiajam nesu­kė­lė. Nu­statant pri­teistinos neturtinės žalos dydį atsižvelgiama ir į kal­ti­na­mojo kaltę, jo požiūrį į savo veiksmus ir pasekmes. E. M. smurtą prieš nukentėjusįjį panaudojo tyčia, tačiau kaltu nesijautė, kaltės nepri­pa­žino, nukentėjusiojo neatsiprašė, žalos neatlygino. Byloje nėra duomenų nei apie nu­ken­tėjusiojo, nei apie kaltinamojo turtinę padėtį. Iš byloje esančių duomenų matyti, kad E. M. nedirba, yra (duomenys neskelbtini) pensininkas, vedęs, turi du vaikus, iš kurių vie­nas yra nepil­na­metis. Atsižvelgdama į visas šias bylos aplinkybes ir į teismų praktiką panašiose bylose, teisėjų kolegija mažina nukentėjusiojo S. C. pra­šomą priteisti neturtinės žalos atlyginimo dydį iki dviejų tūks­tančių litų, nes spren­džia, kad tokio dydžio kompensacija atitinka sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kri­te­rijus.

Nukentėjusysis S. C. taip pat prašė priteisti iš kaltininko visas bylinėjimosi išlaidas. By­lo­je yra pateikti šias išlaidas patvirtinantys dokumentai – 2012-10-02 ir 2012-03-02 pi­nigų pri­ė­mi­mo kvitai, kuriais nukentėjusysis sumokėjo po 500 litų už atstovavimą ir kitas teisines paslaugas pir­mo­sios instancijos teisme, ir 2014-02-21 pinigų priėmimo kvitas 1500 litų sumai už atstovavimą ape­lia­cinės instancijos teisme (b. l. 47, 48, 176). Teismas, pripažinęs kaltinamąjį kaltu, turi teisę nu­spręsti iš kaltinamojo išieškoti nukentėjusiojo turėtas išlaidas ad­vo­ka­to, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti. Atsižvelgdamas į nu­teistojo tur­ti­nę padėtį, teismas gali šių išlaidų kaltinamajam nepriteisti ar jų dydį sumažinti (BPK 106 str. 2 d.). Atsižvel­giant į tai, kad nukentėjusiojo turėtos išlaidos advokato paslaugoms apmo­kėti yra ade­k­­va­čios pro­ceso trukmei bei sudėtingumui ir byloje nėra duomenų, patvirtinančių sunkią E. M. turtinę padėtį, nukentėjusiojo S. C. prašymas tenkinamas.

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Nukentėjusiojo S. C. apeliacinį skun­dą patenkinti iš dalies.

Kauno apylinkės teismo 2013 m. gegužės 23 d. išteisinamąjį nuosprendį panaikinti ir pri­im­ti naują apkaltinamąjį nuosprendį:

E. M. pripažinti kaltu padarius nusikals­ta­mą veiką, numatytą BK 140 str. 1 d., ir paskirti jam laisvės apribojimą šešiems mė­ne­siams. Remiantis BK 48 str. 5 d. 1 p., uždrausti laisvės apribojimo laikotarpiu E. M. lankytis S. C. bute, esančiame adresu (duomenys neskelbtini).

Nukentėjusiojo S. C. civilinį ieškinį tenkinti iš dalies. Priteisti iš E. M., asmens kodas (duomenys neskelbtini) S. C., asmens kodas (duomenys neskelbtini) 2000 (du tūkstančius) litų neturtinei žalai atlyginti.

Priteisti iš E. M. nukentėjusiajam S. C. 2500 (du tūks­tančius penkis šimtus) litų išlaidų advokato paslaugoms apmokėti.

Pripažinti S. C. teisę į ieškinio dalies dėl turtinės žalos atlyginimo pa­ten­ki­ni­mą, o klausimą dėl ieškinio dydžio perduoti nagrinėti civilinio proceso tvarka.

Nuosprendis įsiteisėja nuo jo paskelbimo dienos.