Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Vyto Miliaus (pirmininkas ir pranešėjas), Nijolės Piškinaitės ir Donato Šerno, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės V. D. atskirąjį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2011 m. liepos 19 d. nutarties, kuria ieškovo draudimo bendrovės „Balta“ ieškinio reikalavimų įvykdymo užtikrinimui taikytos laikinosios apsaugos priemonės civilinėje byloje pagal ieškovo draudimo bendrovės „Balta“ ieškinį atsakovei V. D. dėl daikto išreikalavimo iš neteisėto valdymo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai

Pirmosios instancijos teismas, priimant skundžiamą nutartį, pažeidė procesinį šalių lygiateisiškumo principą, kuris civiliniame procese tinkamai įgyvendinamas tik tuomet, kai teismas procesinį sprendimą priima išklausęs abi šalis, kai abiems šalims garantuoja vienodas tiesos įrodinėjimo priemones. Nagrinėjamu atveju klausimas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo nepagrįstai buvo nagrinėjamas nepranešus atsakovei. Teismas tokio savo sprendimo nemotyvavo. Dėl šio civilinio proceso teisės pažeidimo buvo neteisingai išspręstas laikinųjų apsaugos priemonių klausimas. Ieškovo ieškinyje nurodytos aplinkybės apie automobilio VIN numerio suklastojimą yra nepagrįstos, ieškovas nepateikė teismui šias aplinkybes patvirtinančių įrodymų. Apeliantės teismui pateikti dokumentai paneigia ieškovo teiginius. Pirmosios instancijos teismas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą išsprendė preliminariai neįvertinęs ieškinio pagrįstumo. Klaipėdos miesto apylinkės prokuratūros 2011 m. liepos 4 d. nutarimu ginčo automobilis yra perduotas apeliantei, kuri yra įpareigota jį saugoti. Esant nurodytai situacijai papildomų laikinųjų apsaugos priemonių taikymas šioje civilinėje byloje nėra būtinasSkundžiamoje nutartyje pirmosios instancijos teismas nurodė CPK 145 straipsnio 1 dalyje nenumatytą laikinąją apsaugos priemonę, tai yra leidimą ginčo automobilį perduoti ieškovui. Klaipėdos miesto apylinkės prokuratūros 2011 m. liepos 4 d. nutarimu apeliantė yra įspėta dėl ginčo automobilio perleidimo draudimo. Nevykdant šio draudimo apeliantė galėtų būti patraukta baudžiamojon atsakomybėn pagal BK 246 straipsnį. Pirmosios instancijos teismas, leisdamas perduoti ginčo automobilį ieškovui, taip pat išsprendė esminius ieškinio dalyko klausimus, nes perduoti ieškovui transporto priemonę yra ieškinio dalykas, o šis klausimas turės būti išspręstas tik galutiniu teismo sprendimu.

Ieškovas atsiliepimo į apeliantės atskirąjį skundą nepateikė.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Atskirasis skundas netenkintinas.

Apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria ieškovo draudimo bendrovės „Balta“ ieškinio reikalavimų įvykdymo užtikrinimui taikytos laikinosios apsaugos priemonės, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

Teisėjų kolegija pažymi, kad teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali imtis laikinųjų apsaugos priemonių, jeigu jų nesiėmus teismo sprendimo įvykdymas pasunkėtų arba pasidarytų nebeįmanomas (CPK 144 str. 1 d.). Tuo atveju, kai imtis laikinųjų apsaugos priemonių prašo ieškovas, jų taikymas grindžiamas dvejopo pobūdžio prielaidomis: pirma, ieškinį teismas patenkins ir, antra, nesiėmus šių priemonių, gali iškilti grėsmė ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymui. Nagrinėdamas prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones, teismas ieškinio pagrįstumo klausimo nesprendžia, tačiau turi įsitikinti, ar egzistuoja pagrįstos prielaidos, suponuojančios grėsmę būsimo teismo sprendimo įvykdymui. Taikomos laikinosios apsaugos priemonės turi būti tik tokios, kurios yra būtinos ir pakankamos joms įstatymu numatytam tikslui pasiekti (CPK 145 str. 2 d.). Tokių tikslų negali pasiekti laikinosios apsaugos priemonės, kurios nėra susijusios su ieškinio dalyku ir jų taikymas neturi įtakos būsimo teismo sprendimo įvykdymo užtikrinimui.

Nagrinėjamoje byloje tarp šalių kilo ginčas dėl automobilio BMW 320. Ieškovas siekia minėtą automobilį išreikalauti iš apeliantės valdymo. Ieškovo prašomos taikyti laikinosios apsaugos priemonės yra tiesiogiai susijusios su ieškinio dalyku ir jų nepritaikius, o apeliantei perleidus ginčo transporto priemonę tretiesiems asmenims, galimai ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymas būtų apsunkintas arba neįmanomas.

Atskirojo skundo argumentai, kad laikinoji apsaugos priemonė buvo pritaikyta nepranešus apeliantei, nesudaro pagrindo panaikinti skundžiamą nutartį. Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje nuosekliai pripažįstama, kad laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimo išsprendimas, nepranešus atsakovui ir to nemotyvavus ar nepakankamai motyvavus, nėra pakankamas procesinis pažeidimas, dėl kurio būtų pagrindas nutartį, kuria pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės, pripažinti neteisėta bei nepagrįsta (Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gruodžio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1520/2010; 2011 m. sausio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-17/2011 ir kt.). Tokiu atveju, atsakovui, kurio atžvilgiu taikoma laikinoji apsaugos priemonė, jam nepranešus, suteikiama teisė būti išklausytam vėliau, tai yra kreipiantis į teismą su skundu dėl priimtos nutarties laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimo teisėtumo ir pagrįstumo. Tokią savo teisę apeliantė realizavo.

Apeliantė taip pat teigia, kad teismas laikinąsias apsaugos priemones taikė preliminariai neįvertinęs ieškinio pagrįstumo. Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje pripažįstama, jog teismas, prieš įvertindamas grėsmės teismo sprendimo įvykdymui egzistavimą, turėtų preliminariai (prima facie) įvertinti pareikštus reikalavimus ir pateiktus įrodymus. Ieškinio pagrįstumo preliminarus (prima facie) įvertinimas reiškia, kad teismas iš paties ieškinio reikalavimo bei ieškinio faktinių ir teisinių argumentų pobūdžio nusprendžia, jog ieškinys yra akivaizdžiai netenkintinas, tačiau pats ieškinys (ginčas) nėra nagrinėjamas iš esmės bei atitinkamai teismas netiria ir nevertina ieškinio bei atsiliepimo faktinių ir teisinių argumentų ir juos patvirtinančių įrodymų pagrįstumo bei teisėtumo (Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. rugsėjo mėn. 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-2383/2011, 2011 m. rugsėjo mėn. 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-2010/2011). Nesant akivaizdžių duomenų apie ieškinio nepagrįstumą, apeliantės argumentai dėl ginčo faktinių ir teisinių aplinkybių, atmetami kaip argumentai, nagrinėtini sprendžiant ginčą iš esmės, o ne taikant laikinąsias apsaugos priemones.

Atskirojo skundo argumentai, kad pirmosios instancijos teismas taikė laikinąją apsaugos priemonę, nenumatytą CPK 145 straipsnyje, tai yra leidimą ginčo automobilį perduoti ieškovui, ir taip išsprendė esminius ieškinio klausimus, yra nepagrįsti. Skundžiama nutartimi teismas taikė CPK 145 straipsnio 1 dalies 3 punkte numatytą laikinąją apsaugos priemonę – kilnojamojo daikto areštą. Leidimas ginčo automobilį perduoti ieškovui nėra laikinosios apsaugos priemonės rūšis ir taip nėra išsprendžiamas tarp šalių kilęs ginčas. Teismas numatė ne pareigą, o leidimą perduoti ginčo automobilį ieškovui tuo atveju, jeigu apeliantė pripažintų ieškovo reikalavimus iki bylos išnagrinėjimo iš esmės.

Kiti atskirojo skundo argumentai neturi teisinės reikšmės sprendžiant laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, todėl teisėjų kolegija dėl jų plačiau nepasisako.

Remiantis tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, jog skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis yra teisėta ir pagrįsta, o atskirojo skundo motyvai nesudaro pagrindo jos naikinti.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 338 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Klaipėdos apygardos teismo 2011 m. liepos 19 d. nutartį palikti nepakeistą.