Kauno apygardos teismo sprendimas

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjas Vaidas Vasiliauskas

apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinėn atsakomybėn patraukto asmens A. I. apeliacinį skundą dėl Marijampolės apylinkės teismo Vilkaviškio rūmų Šakiuose (toliau – Marijampolės apylinkės teismas) 2026 m. vasario 18 d. nutarties A. I. administracinio nusižengimo byloje.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

1. Marijampolės apskrities vyriausiojo policijos komisariato Administracinių nusižengimų bylų nagrinėjimo skyriaus (toliau – ir institucija) 2025 m. gruodžio 18 d. nutarimu A. I. nubaustas pagal Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau – ir ANK) 420 straipsnio 1 dalį 200 Eur bauda su specialios teisės – teisės vairuoti transporto priemonės –atėmimu 3 mėnesių terminui už tai, kad jis 2025 m. lapkričio 5 d. 16.30 val. Šakių r. sav., krašto kelio Kaunas-Zapyškis-Šakiai (duomenys neskelbtini) km, vairuodamas automobilį „Ford Transit Connect“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) įvažiavo į priešpriešinio eismo juostą ir lenkė transporto priemonę vietose, kuriose pagal Kelių eismo taisykles, patvirtintas Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. gruodžio 11 d. nutarimu Nr. 1950 (toliau – KET), draudžiama lenkti, t. y. kelio ženklo Nr. 325 „Lenkti draudžiama“ galiojimo zonoje, tuo pažeisdamas KET 8 ir 140.6 punktus.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

A. I. apeliacinis skundas netenkintinas.

5. Pagal ANK 652 straipsnio 1 dalį, apygardos teismas, nagrinėdamas bylą dėl apeliacinio skundo administracinio nusižengimo byloje, patikrina priimto nutarimo (nutarties) teisėtumą ir pagrįstumą.

6. Iš apeliacinio skundo turinio matyti, kad administracinėn atsakomybėn patrauktas asmuo ginčija pirmosios instancijos teismo atliktą įrodymų vertinimą ir jo pagrindu padarytas išvadas, nesutinka su jo nubaudimu pagal ANK 420 straipsnio 1 dalį, todėl pirmiausia prašo panaikinti skundžiamą apylinkės teismo nutartį ir administracinio nusižengimo teiseną jo atžvilgiu nutraukti.

7. Kadangi A. I. ginčija savo kaltę dėl jam inkriminuoto nusižengimo padarymo, visų pirma pažymėtina, kad administraciniu nusižengimu laikomas priešingas teisei, kaltas (tyčinis ar neatsargus) veikimas arba neveikimas, kuriuo kėsinamasi į valstybinę arba viešąją tvarką, nuosavybę, piliečių teises ir laisves, į nustatytą valdymo tvarką, už kurį įstatymai numato administracinę atsakomybę. Asmens padaryta veika pripažįstama administraciniu nusižengimu, kai įrodoma, kad asmens veiksmuose yra administracinio nusižengimo sudėtis. Sudėties įrodymas sudaro pagrindą kilti administracinei atsakomybei, priešingu atveju nėra pagrindo taikyti administracinės atsakomybės priemonių. Kad asmuo būtų pripažintas kaltu padaręs administracinį nusižengimą, turi būti surinkta pakankamai įrodymų, pagrindžiančių jo kaltę.

8. Sutinkamai su ANK 569 straipsnio nuostatomis, įrodymai administracinio nusižengimo byloje yra bet kurie įstatymų nustatyta tvarka surinkti faktiniai duomenys, kuriais remdamiesi administracinio nusižengimo tyrimą atliekantys pareigūnai nustato administracinio nusižengimo padarymo faktą ir aplinkybes, administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens kaltę, atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes ir kitas aplinkybes, turinčias reikšmės bylai teisingai išnagrinėti. Teismas ir administracinių nusižengimų bylas ne teismo tvarka nagrinėjanti institucija (pareigūnas) įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Tai reiškia, kad nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertinta byloje surinktų įrodymų visuma, jų pakankamumas, nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas.

9. Apygardos teismas, įvertinęs administracinio nusižengimo byloje surinktus ir pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus, daro išvadą, kad nagrinėjant A. I. skundą ir sprendžiant jo administracinės atsakomybės padarius ANK 420 straipsnio 1 dalyje numatytą nusižengimą klausimą, duomenų pripažinimą įrodymais ir jų vertinimą reglamentuojančių normų pirmosios instancijos teisme buvo laikomasi. Nesutikti su teismo išvadomis dėl A. I. nubaudimo pagal ANK 420 straipsnio 1 dalį pagrįstumo nėra pagrindo.

10. Pagal ANK 420 straipsnio 1 dalį administracinę atsakomybę užtraukia vienas ar keli šioje normoje nustatyti alternatyvūs veiksmai: a) transporto priemonių vairavimas vienu metu ar paeiliui padarant kelis grėsmę eismo saugumui keliančius eismo taisyklių pažeidimus; b) lenkimas vietose, kuriose pagal Kelių eismo taisykles draudžiama lenkti; c) vairavimas neteisėtai organizuotose transporto priemonių lenktynėse; d) pavojingą situaciją sukėlęs (t. y. privertęs kitus eismo dalyvius staigiai keisti judėjimo greitį, kryptį arba imtis kitokių veiksmų savo ar kitų žmonių saugumui užtikrinti) Kelių eismo taisyklių pažeidimas; e) tokią pat pavojingą situaciją sukėlęs įvažiavimas į priešpriešinio eismo juostą pažeidžiant Kelių eismo taisyklių reikalavimus.

11. A. I. pagal ANK 420 straipsnio 1 dalį nubaustas už tai, kad jis 2025 m. lapkričio 5 d. 16.30 val. Šakių r. sav., krašto kelio Kaunas-Zapyškis-Šakiai (duomenys neskelbtini) km, vairuodamas automobilį „Ford Transit Connect“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) įvažiavo į priešpriešinio eismo juostą ir lenkė transporto priemonę vietose, kuriose pagal KET draudžiama lenkti, t. y. kelio ženklo Nr. 325 „Lenkti draudžiama“ galiojimo zonoje, tuo pažeisdamas KET 8 ir 140.6 punktus.

12. KET 8 punkte numatyta, kad eismą keliuose Lietuvos Respublikoje gali apriboti tik kelio ženklai, nurodyti Taisyklių 1 priede, prie kelio ženklų priskirtini kintamos informacijos kelio ženklai, kurių pavyzdžiai nurodyti Taisyklių 2 priede, kelio ženklinimas, nurodytas Taisyklių 3 priede, šviesoforai ir reguliuotojo signalai, nurodyti Taisyklėse ir kituose Lietuvos Respublikoje galiojančiuose teisės aktuose, susijusiuose su eismo reguliavimu. Jeigu kelio ženklo ir kelio ženklinimo reikalavimai skiriasi, reikia vadovautis kelio ženklu. Kai kelyje įrengti kintamos informacijos kelio ženklai, vadovaujamasi kintamos informacijos kelio ženklais. Reguliuotojo nurodymai turi pirmenybę šviesoforo signalų, kelio ženklų ir kelio ženklinimo, taip pat Taisyklių reikalavimų atžvilgiu. Eismo dalyviai privalo vadovautis jiems skirtais kelio ženklais. Tuo tarpu KET 140.6 punkte įtvirtinta, jog draudžiama lenkti kelių ruožuose, pažymėtuose kelio ženklais „Lenkti draudžiama“ arba „Krovininiais automobiliais lenkti draudžiama“ (pagal šių kelio ženklų paaiškinimus). KET 1 priedo 325 punkte nurodyta, kad kelio ženklas „Lenkti draudžiama“ draudžia lenkti transporto priemones, išskyrus pavienes (pavienius transporto priemonių junginius), važiuojančias mažesniu kaip 30 km/h greičiu.

13. Susipažinus su nagrinėjamos administracinio nusižengimo bylos medžiaga nustatyta, kad apelianto padarytas administracinis nusižengimas buvo užfiksuotas vaizdo kamera. Vaizdo įraše matyti kaip automobilis, valstybiniu Nr. (duomenys neskelbtini) aplenkia priešais ta pačia eismo kryptimi važiuojančią transporto priemonę, valstybiniu Nr. (duomenys neskelbtini) išvažiuodamas į priešpriešinio eismo juostą. Kad administracinio nusižengimo protokole nurodytu laiku ir vietoje automobilį, valstybiniu Nr. (duomenys neskelbtini) vairavo būtent jis, bei atliko lenkimo manevrą, A. I. neginčijo viso proceso metu. Pažeidėjas taip pat nekvestionavo ir tos aplinkybės, kad lenkimas buvo atliktas kelio ženklo Nr. 325 „Lenkti draudžiama“ galiojimo zonoje. Vis tik, nubaustasis laikėsi ir toliau laikosi pozicijos, kad priešais jį važiavusi transporto priemonė judėjo mažesniu nei 30 km/h greičiu, dėl ko jam galiojo kelio ženklo Nr. 325 išimtis, bei teigia, kad tiek institucija, nubausdama jį pagal ANK 420 straipsnio 1 dalį, tiek apylinkės teismas, netenkinęs jo pateikto skundo dėl ne teismo tvarka priimto nutarimo, atmesdamas šią jo pateiktą versiją, netinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus, jų įrodomąją reikšmę.

14. Nagrinėjamu atveju policijos pareigūnai techninėmis priemonėmis A. I. aplenktos transporto priemonės važiavimo greičio iš tiesų nematavo. Tačiau apelianto versiją, kad šis automobilis judėjo mažesniu, nei 30 km/h greičiu, šiuo atveju leidžia be jokių abejonių atmesti policijos pareigūnų, užfiksavusių aptariamą KET pažeidimą, parodymai, vieno iš jų surašyto tarnybinio pranešimo turinys bei į bylą pateikta vaizdo medžiaga. Kartu pažymėtina, jog nors važiavimo greitį objektyviausiai leidžia nustatyti jo matavimo specialiomis techninėmis priemonėmis rezultatai, tačiau tai nereiškia, kad tokio pobūdžio bylose, kaip ši, jo negalima įrodinėti kitais duomenimis.

15. Kaip matyti iš bylos medžiagos, kelio atkarpoje, kurioje buvo atliktas lenkimo manevras, transporto priemonėms buvo leidžiama važiuoti ne didesniu nei 50 km/h greičiu. Vaizdo įrašai taip pat patvirtina, kad pastebėję KET pažeidimą, policijos pareigūnai iš karto sustabdė ne tik A. I. vairuotą transporto priemonę, tačiau ir jos aplenktą automobilį. Bendraujant su aplenkto automobilio vairuotoju, pastarasis policijos pareigūnui A. L. patvirtino, jog iki jį sustabdant jis važiavo apie 50 km/h greičiu. Pirmosios instancijos teisme apklaustas policijos pareigūnas A. L. nurodė, kad lenktą transporto priemonę nutarė sustabdyti būtent tam, kad įsitikinti, kokiu greičiu ji važiavo, nors tuo pačiu taip pat pažymėjo, kad abejonių dėl to, kad jos važiavimo greitis buvo didesnis nei 30 km/h, jam nekilo, kadangi jo stažas yra didelis, puikiai supranta kada automobilis važiuoja lėčiau ir kada greičiau. Pirmosios instancijos teisme apklaustas liudytoju policijos pareigūnas R. P. iš esmės analogiškai parodė, kad lenkiama transporto priemonė buvo sustabdyta siekiant patikslinti kokiu greičiu ji važiavo. Jis taipogi nurodė esantis įsitikinęs, jog visi automobiliai kolonoje važiavo didesniu, nei 30 km/h greičiu. Kad tiek jis, tiek kartu dirbęs kolega aiškiai matė, jog lenkiamas automobilis važiuoja tikrai greičiau nei 30 km/h greičiu, R. P. nurodė ir tarnybiniame pranešime dėl KET pažeidimo ROIK:25289838226.

16. Kaip ir pirmosios instancijos teismas, aukštesnės instancijos teismas neturi pagrindo netikėti A. I. lenkimo manevrą mačiusių pareigūnų tarnybiniame pranešime bei apklausiant juos kaip liudytojus nurodytomis aplinkybėmis dėl lenktos transporto priemonės važiavimo greičio, juos laikyti nepatikimais. Teismas nenustatė priežasčių, dėl kurių pareigūnai galėtų būti suinteresuoti nepagrįstu A. I. nubaudimu. Tokių priežasčių nenurodo ir pats apeliantas. Liudytojai parodymus davė būdami įspėti dėl atsakomybės už melagingų parodymų davimą. Jų parodymai neprieštaravo tarpusavyje, jų padarytiems vaizdo įrašams bei buvo išsamūs ir nuoseklūs. Taip pat nėra pagrindo sutikti su apeliantu, kad turintys didelę profesinę patirtį pareigūnai negalėtų, remdamiesi tik vizualiu vertinimu, atskirti 30 km/h ir 50 km/h greičiu judančių transporto priemonių. Be to, liudytojų A. L. ir R. P. parodymus, jog lenkiamas automobilis važiavo didesniu nei 30 km/h greičiu, patvirtina ir jau minėta vaizdo įraše, padarytame A. L. kūno kamera, užfiksuota aplinkybė kaip lenktos transporto priemonės vairuotojas policijos pareigūnams patvirtina važiavęs maždaug tokiu greičiu, kuris toje vietoje ir buvo leistinas, t. y. apie 50 km/h. Apygardos teismas nesutinka su skundo argumentu, kad lenktos transporto priemonės vairuotojo atsakymas į pareigūno klausimą kokiu greičiu jis važiavo, negali būti laikomas savarankišku greičio įvardijimu, kadangi jis tik patvirtino pareigūno pasiūlytą skaičių. Toks skundo argumentas akivaizdžiai paneigia vaizdo įrašo turinį. Iš A. L. kūno kamera padaryto vaizdo įrašo matyti, kad policijos pareigūnui paklausus kokiu maždaug greičiu vairuotojas važiavo, jis atsako „apie penkiasdešimt” (29-33 vaizdo įrašo sekundė), ir tik tuomet pareigūnas klausiamai pakartoja „apie 50?”, po ko vairuotojas atsako „taip”. Nors policijos pareigūnas, klausdamas kokiu maždaug greičiu važiavo automobilio, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) vairuotojas, be kita ko, nurodė, kad šioje kelio atkarpoje leistinas važiavimo greitis yra 50 km/h, tačiau, kad tai galėjo turėti įtakos šios transporto priemonės valdytojui nurodyti būtent tokį skaičių, apygardos teismas pagrindo manyti neįžvelgia. Lenktos transporto priemonės vairuotojui nebuvo jokio tikslo neteisingai nurodyti būtent tokį važiavimo greitį, o ne mažesnį, vien dėl to, kad jis yra leistinas toje kelio atkarpoje, kadangi važiavimas mažesniu, nei leistinas greičiu, jokios atsakomybės neužtraukia.

17. Kad priešais apelianto vairuojamą automobilį važiavusi transporto priemonė važiavo tikrai ne mažesniu nei 30 km/h greičiu, o maždaug leistinu 50 km/h greičiu, leidžia spręsti ir priekyje lenktos transporto priemonės važiavusio automobilio judėjimas bei kitų, paskui apeliantą važiavusių vairuotojų elgesys. Kaip matyti iš vaizdo įrašo, tiek automobilis, valstybiniu Nr. (duomenys neskelbtini) tiek priešais jį važiuojantis automobilis judėjo maždaug tolygiai. Vaizdo įrašas taip pat patvirtina, kad, pažeidėjui aplenkus tariamai lėčiau nei 30 km/h greičiu važiavusį automobilį, kitos transporto priemonės jo nelenkė, važiavimo greičio nekeitė.

18. Apygardos teismas, remdamasis byloje esančia vaizdo medžiaga, atmeta ir skundo argumentą, kad apeliantas aplinkybę, jog jo lenkta transporto priemonė važiavo mažesniu, nei 30 km/h greičiu, nuosekliai nurodė iš karto po pažeidimo padarymo. R. P. kūno kamera padarytas vaizdo įrašas patvirtina, jog iš karto po to, kai R. P. priėjo prie A. I. automobilio, prisistatė ir šiam nurodė, jog jis buvo sustabdytas, nes atliko lenkimą kelio ženklo „Lenkti draudžiama“ galiojimo zonoje, apeliantas iš karto nesakė, kad jo lenkta transporto priemonė važiavo mažesniu, kaip 30 km/h greičiu. Jis tik tikino nepastebėjęs lenkti draudžiančio kelio ženklo. R. P. pasiūlius nuvažiuoti iki vietos, kurioje yra įrengtas kelio ženklas, pažeidėjas būtinybės tokiam veiksmui nematė, nurodė nesiginčysiantis. Vis tik vėliau, jau priėjęs prie policijos pareigūnų tarnybinio automobilio jis savo poziciją pakeitė, pradėjo ginčyti padarytą pažeidimą ir tik tuomet nurodė, kad lenkiamas automobilis važiavo mažesniu, kaip 30 km/h greičiu. Nors apelianto pozicijos pokytis savaime neleidžia atmesti jo nurodytos versijos dėl lenkto automobilio važiavimo greičio, tačiau tai tik sustiprina teismo vidinį įsitikinimą, paremtą jau aukščiau aptartais įrodymais, kad lenkiama transporto priemonė važiavo tikrai didesniu, nei 30 km/h greičiu, o tikindamas priešingai, A. I. tik bandė ir bando išvengti jam gresiančios griežtos atsakomybės – pirmiausia ANK 28 straipsnyje įtvirtintos administracinio poveikio priemonės taikymo, nes jo pozicija pasikeitė būtent po to, kai jis policijos pareigūno buvo informuotas, jog už tokio administracinio nusižengimo padarymą skiriamas teisės vairuoti transporto priemonės atėmimas minimaliam 3 mėnesių laikotarpiui. Kaip matyti iš vaizdo įrašų, nuo momento, kai A. I. buvo sustabdytas, iki to laiko, kai jis buvo pakviestas prie policijos pareigūnų tarnybinio automobilio, praėjo apie 8 minutės. Taigi šis laiko tarpas buvo pakankamas sugalvoti šiai gynybinei versijai.

19. Spręsti, jog A. I. buvo nepagrįstai nubaustas pagal ANK 420 straipsnio 1 dalį, ar bent jau, kad skundžiamame procesiniame sprendime buvo padarytos prieštaraujančios viena kitai išvados, pagrindo nesudaro ir kitas skundo argumentas – tai, kad apylinkės teismas, konstatavęs, jog nubaustojo lenkta transporto priemonė važiavo 50 km/h greičiu, kas reiškia, jog ją lenkdamas jis (A. I.) turėjo važiuoti didesniu nei 50 km/h greičiu, nevertino pažeidėjo atsakomybės pagal ANK 416 straipsnį klausimo. Ne teismo tvarka priimtu nutarimu A. I. buvo nubaustas tik pagal ANK 420 straipsnio 1 dalį. Taigi, tikrinant jo pagrįstumą ir teisėtumą pagal pateiktą skundą, apylinkės teismas pagrįstai nesprendė apelianto atsakomybės dėl nustatyto greičio viršijimo klausimo. Taip pat pažymėtina, kad apylinkės teismas ir nekonstatavo, jog apelianto lenkta transporto priemonė važiavo tiksliai 50 km/h greičiu. Taigi tariamas skundžiamos nutarties prieštaravimas neegzistuoja – tai dirbtinai sukurtas argumentas, neturintis nei teisinio, nei loginio pagrindo.

20. Anksčiau aptartų duomenų visuma paneigus A. I. versiją, kad jo aplenkta transporto priemonė važiavo mažesniu nei 30 km/h greičiu, darytina išvada, kad administracinėn atsakomybėn patraukto asmens veiksmai, lenkiant kitą ta pačia kryptimi važiavusią transporto priemonę, pažeidžiant draudžiamojo kelio ženklo Nr. 325 „Lenkti draudžiama“ reikalavimus, institucijos 2025 m. gruodžio 18 d. institucijos nutarimu buvo teisingai kvalifikuoti pagal ANK 420 straipsnio 1 dalį. Todėl naikinti šį institucijos nutarimą, o kartu ir apylinkės teismo nutartį, kuria jis paliktas galioti, ir administracinio nusižengimo teiseną A. I. atžvilgiu nutraukti, kaip to prašoma apeliaciniame skunde, nėra pagrindo. Nagrinėjamu atveju, kaip ir apylinkės teismui apeliacinės instancijos teismui nekyla abejonių dėl Andriaus kaltės padarius administracinį nusižengimą, numatytą ANK 420 straipsnio 1 dalyje. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas, atmesdamas apelianto pateiktą versiją, kad jo aplenkto automobilio važiavimo greitis buvo mažesnis, nei 30 km/h, rėmėsi tais pačiais įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, nutartyje aiškiai ir išsamiai išdėstė priimto procesinio sprendimo motyvus bei įrodymus, kuriais grindžiamos teismo išvados. Todėl atmestinas ir skundo argumentas, jog byloje nebuvo paaiškinta, kodėl pažeidėjo versija dėl aplenktos transporto priemonės greičio yra laikoma tik gynybine jo pozicija.

21. Taip pat apeliacinės instancijos teismas nemato pagrindo keisti apylinkės teismo nutartį bei ne teismo tvarka priimtą nutarimą dėl A. I. paskirtos nuobaudos. Bauda, kuri lygi ANK 420 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatytam vidurkiui, apeliantui paskirta nepažeidus ANK 32 ir 34 straipsnių reikalavimų, ji nėra per griežta, yra teisinga ir proporcinga padarytam administraciniam nusižengimui, A. I. asmenybei, atitinka nuobaudų skyrimo pagrindus ir yra būtina administracinės nuobaudos tikslams pasiekti. Apeliaciniame skunde nėra pateikta argumentų, iš kurių būtų galima manyti, kad šiuo atveju apeliantas nesutinka su jam paskirta bauda, prašo ją sumažinti ar apskritai neskirti, todėl plačiau šiuo klausimu nepasisakoma.

22. Pažeidėjas skunde prašo neskirti jam administracinio poveikio priemonės – specialiosios teisės vairuoti transporto priemones atėmimo, arba šią administracinio poveikio priemonę paskirti minimaliam įstatyme numatytam terminui. Pasisakydamas dėl galimybės tenkinti tokį skundo prašymą, apygardos teismas pažymi, jog ANK 420 straipsnio 6 dalyje numatyta, kad už šio straipsnio 1 dalyje numatytą nusižengimą privaloma skirti teisės vairuoti transporto priemones atėmimą nuo trijų iki šešių mėnesių. Ne teismo tvarka priimtu nutarimu ši administracinio poveikio priemonė A. I. buvo paskirta 3 mėnesių laikotarpiui, taigi, minimaliam įstatyme numatytam terminui. Dar labiau trumpinti šį terminą arba teisės vairuoti transporto priemones atėmimo apskritai neskirti būtų galima tik ANK 34 straipsnio 6 dalyje numatytu pagrindu, tačiau atsakomybės švelninimas šiuo pagrindu galimas tik išimtiniais atvejais, kai nustatomas kompleksas faktinių duomenų, bylojančių asmens, kuriam taikomos administracinio poveikio priemonės, naudai (pavyzdžiui, veikos mažareikšmiškumas ar nedidelis jos pavojingumas, išskirtinai teigiamas nusižengimą padariusio asmens charakterizavimas, kelių lengvinančių atsakomybę aplinkybių buvimas ir pan.), o šiuo atveju tokių duomenų nėra.

23. A. I. padarė administracinį nusižengimą, keliantį realų pavojų transporto eismo saugumui. Jo atsakomybę švelninančių aplinkybių nenustatyta nė vienos. Išskirtinai teigiamai jo asmenybė taipogi negali būti vertinama, kadangi per penkerių metų laikotarpį, neskaitant šioje byloje jam inkriminuoto nusižengimo, A. I. ANK nustatyta tvarka buvo baustas šešis kartus, keturis iš jų būtent už KET pažeidimus. Nors anksčiau jo padaryti KET pažeidimai nėra analogiški bei pasižymintys ypatingu šiurkštumu bei pavojingumu, vis tik, tas faktas, kad iki šiol jis buvo ne kartą baustas būtent už su eismo dalyvių elgesiu susijusių privalomų elgesio taisyklių nesilaikymą, neleidžia jo laikyti pavyzdingu vairuotoju.

24. Tai, kad teisė vairuoti transporto priemones jam reikalinga darbinėje veikloje, taip pat nepatvirtina, kad A. I. paskirtas teisės vairuoti transporto priemones atėmimas ir nustatytas jo terminas prieštarautų teisingumo ir proporcingumo principams. Peržiūrėjus vaizdo įrašą, padarytą nagrinėjant A. I. administracinio nusižengimo bylą institucijoje, nustatyta, kad pažeidėjo tiesioginės darbo funkcijos nėra susijusios su teisės vairuoti transporto priemones turėjimu. Nors jam vykdant statybos darbų vadovo pareigas, atliekant techninę priežiūrą tenka važiuoti į įvairius objektus visoje Lietuvoje, tačiau pasiekti juos jis gali padedamas kitų bendrovės darbuotojų (pažeidimo padarymo metu A. I. važiavo būtent iš objekto ne vienas, o su kolega), pasinaudodamas privataus verslo teikiamomis pavėžėjimo paslaugomis ar viešuoju transportu. Jokių kitų aplinkybių, kurios lemtų teisės vairuoti transporto priemones poreikį, apeliantas nenurodė nei skunde dėl institucijos nutarimo, nei skunde apygardos teismui, nei nagrinėjant jo bylą institucijoje. Taigi, teismas neturi jokio objektyvaus pagrindo spręsti, jog dėl teisės vairuoti transporto priemones tik 3 mėnesių terminui atėmimo pažeidėjui kilsiančios pasekmės bus neproporcingos jo padaryto administracinio nusižengimo pavojingumui.

25. Be to, nagrinėjamu klausimu formuojamoje teismų praktikoje laikomasi griežtos pozicijos, jog skiriama nuobauda turėtų nubausti teisės pažeidėją, sukelti jam atitinkamas neigiamas pasekmes, o tokių pasekmių atsiradimas pats savaime neturėtų būti laikomas išskirtinio pobūdžio aplinkybe, sudarančia pagrindą švelninti paskirtą nuobaudą, nes neigiami padariniai yra natūralus teisės pažeidimo rezultatas, apie kurį asmenys yra informuojami iš anksto, įstatyme įtvirtinant draudžiamas veikas bei nustatant už jas konkrečias sankcijas, ir ANK 34 straipsnio 6 dalies nuostatos netaikomos net ir tais atvejais, kai teisė vairuoti transporto priemones yra tiesiogiai susijusi su darbinėmis administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens funkcijomis (pavyzdžiui, toks asmuo dirba vairuotoju). Akivaizdu, A. I. dar iki pažeidimo padarymo žinojo, kad atlikti darbines funkcijas jam pačiam naudojantis šia specialiąja teise yra kur kas patogiau, tačiau ši aplinkybė nebuvo pakankama, kad sulaikytų jį nuo pažeidimo darymo. Asmeniniai jo poreikiai jokiu būdu negali būti iškeliami aukščiau padaryto administracinio nusižengimo pavojingumo, visuomenės viešojo intereso užtikrinti saugumą keliuose. Apygardos teismo manymu, administraciniu nusižengimu patirtos pasekmės yra adekvačios A. I. padaryto nusižengimo pavojingumui ir nelaikytinos asmens teises suvaržančiomis labiau, negu tai būtina administracinio poveikio priemonės tikslams, tiek nubaudimo, tiek prevenciniams, užtikrinti.

26. Apibendrinus visa tai, kas išdėstyta, daroma išvada, kad Marijampolės apylinkės teismo 2026 m. vasario 18 d. nutartis yra teisėta ir pagrįsta, pagrindo ją naikinti ar keisti apeliaciniame skunde nurodytais ar kokiais nors kitais motyvais nėra pagrindo. Todėl skundžiama nutartis paliekama nepakeista, o administracinėn atsakomybėn patraukto asmens skundas atmetamas.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 653 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

palikti Marijampolės apylinkės teismo 2026 m. vasario 18 d. nutartį nepakeistą ir A. I. apeliacinio skundo netenkinti.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną.