Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Danguolė Martinavičienė teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo R. B. atskirąjį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo 2013 m. gegužės 27 d. nutarties, kuria atmestas skundas, civilinėje byloje Nr. 2-809-154/2013, pagal pareiškėjo (kreditoriaus) R. B. skundą dėl bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės „Livena“ kreditorių susirinkimo nutarimų pripažinimo negaliojančiais.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Motyvuojamoji dalis

Byloje sprendžiamas klausimas, ar teisėtai ir pagrįstai teismas atmetė skundą dėl kreditorių susirinkimo nutarimų pripažinimo negaliojančiais.

Šiaulių apygardos teismas 2011 m. gruodžio 29 d. nutartimi iškėlė bankroto bylą UAB „Livena“, bankroto administratoriumi paskyrė UAB „Renavita“.

Pareiškėjas (kreditorius) R. B. kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti BUAB „Livena“ 2013 m. kovo 15 d. kreditorių susirinkimo priimtus nutarimus: 1) kreditorių susirinkimo nutarimą Nr. 6 dėl bankrutuojančios UAB „Livena“ įkeisto turto pardavimo; 2) kreditorių susirinkimo nutarimą Nr. 7 dėl BUAB „Livena“ neįkeisto turto pardavimo.

Nurodė, kad minėto kreditorių susirinkimo metu BUAB „Livena“ kreditoriai, nesilaikydami Įmonių bankroto įstatyme (toliau tekste – ĮBĮ) numatytų bankroto principų bei tikslų, sąmoningai ir tikslingai balsavo susirinkime svarstomais klausimais, kurie šiuo skundu yra ginčijami. Dėl nutarimo 6.1 ir 6.2 punktų, kuriais buvo svarstomi įkeisto turto tolimesnio pardavimo kainų ir tvarkos nustatymas, nurodė, kad ĮBĮ nenumato galimybės be teismo leidimo pardavinėti bankrutuojančios įmonės turto, t. y. bendrovės turto pardavimas galimas tik po to, kai bendrovė įgis likviduojamos įmonės statusą, o šiuo metu nėra priimta nutartis dėl BUAB „Livena“ likvidavimo. Tuo tarpu kreditoriai nutarė tęsti ūkinę veiklą 4 darbotvarkės klausimu, todėl minėtais nutarimais dėl įkeisto turto pardavimo užkertama galimybė racionaliai įgyvendinti sprendimus dėl įmonės veiklos tęstinumo. Be to, kreditoriai priimtais nutarimais dėl įkeisto turto pardavimo praktiškai nustatė bendrovės ir kreditorių interesams prieštaraujančią įkeisto turto pardavimo tvarką. Kreditoriai nenustatė pareigos administratoriui po pirmųjų varžytynių pasiūlyti įkeistą turtą perimti įkaito turėtojui. Kreditoriai priėmė nutarimus, prieštaraujančius protingumo ir teisingumo kriterijams, nes nustatydami pardavimo tvarką iš anksto atskleidžia, kad nepardavus pirmose varžytynėse turto, antrosiose varžytynėse turto kaina yra mažinama penktadaliu, todėl protingas ir racionalus pirkėjas palauks turto pardavimo antrųjų varžytynių, kuomet turtą galima įsigyti mažesne kaina.

Kreditoriai priėmė absoliučiai nelogišką ir protingumo dėsniams prieštaraujantį sprendimą parduoti BUAB „Livena“ įkeistas transporto priemones atskirai nuo prie jų komplektuojamų cisternų ir puspriekabių, pvz.: pardavus vilkiką be puspriekabės ar puspriekabę be vilkiko, pastarosios tolimesnis naudojimas ūkinėje veikloje taps neįmanomu, o likusios dalies saugojimas yra susijęs su išlaidomis, kurios mažins bankrutuojančios bendrovės turtą, administravimo kaštus ir galimybę atsiskaityti su kreditoriais.

Septintuoju darbotvarkės klausimu kreditoriai nutardami įvertinti neįkeistą turtą bei jį parduoti iš varžytynių, šiuo nutarimu nenustatė parduodamo bankrutuojančios bendrovės turto pardavimo varžytynėse kainos, nors pagal ĮBĮ 23 str. 1 d. 5 p. tik kreditoriai gali nustatyti turto pardavimo kainą. Kreditoriai jau dabar gali nustatyti turto pardavimo varžytynėse kainą, nes turi galimybę iš administratoriaus gauti pakankamai duomenų turto kainos nustatymui (įsigijimo kaina, balansinė vertė, taikomos nusidėvėjimo normos, fizinė būklė), o ne švaistyti bankrutuojančios bendrovės lėšų neracionaliam vertinimui. Kreditoriai nutarė neįkeistą turtą, kuris yra neatskiriamas nuo įkeisto turto, įvertinti ir pardavinėti kartu su įkeistu turtu, nustatant bendrą įkeisto ir neįkeistų priklausinių vertintojų nustatytą kainą. Tai reiškia, kad įkeistą turtą nuspręsta pardavinėti komplekse su jame esančiu neįkeistu turtu, o tai, neįvykus varžytynėms, užkerta kelią varžytynėse neparduotą įkeistą turtą perimti įkaito turėtojui,

Taip pat pareiškėjas nurodė, kad apie susirinkimo protokolą jis sužinojo 2013-04-01, todėl teikia skundą nepraleisdamas įstatyme nustatyto termino.

Suinteresuotas asmuo BUAB „Livena“ atsiliepimu į pareiškėjo skundą prašė skundą atmesti. Nurodė, kad apie įvyksiantį 2013-03-15 kreditorių susirinkimą kreditorius R. B. buvo informuotas raštu, registruotu paštu jam išsiunčiant 2013-03-04 pranešimą „Dėl BUAB „Livena“ kreditorių susirinkimo sušaukimo“; kreditorių susirinkimo nutarimų projektus; balsavimo raštu biuletenį. 2013-03-04 pranešime „Dėl BUAB „Livena“ kreditorių susirinkimo sušaukimo“ buvo nurodyta informacija, kad su kreditorių susirinkimo darbotvarke susijusią informaciją ir dokumentus administratorius pateikia, gavęs bet kokia forma pateiktą prašymą. Kreditorius R. B. nesikreipė į administratorių dėl papildomos informacijos suteikimo, t. y. nekėlė abejonių dėl kreditorių nutarimų projektų. 2013-04-02 jis buvo pasirašytinai supažindintas su 2013-03-15 kreditorių susirinkimo metu priimtais nutarimais.

Suinteresuotas asmuo nesutiko su pareiškėjo pozicija, kad bendrovės turto pardavimas yra galimas tik po to, kai įmonė yra įgijusi likviduojamos įmonės statusą. ĮBĮ nenumato imperatyvaus draudimo realizuoti įmonės turtą iki teismas priims nutartį dėl įmonės likvidavimo. Kreditorių susirinkimas turi teisę priiminėti nutarimus dėl įmonės turto pardavimo tvarkos, būdo ir/ar kainos, dar tik rengiantis įmonės likvidavimo procedūroms, t. y. tuo metu, kai įmonė dar nėra įgijusi likviduojamos įmonės statuso. Kreditorių susirinkimas nepriėmė imperatyvioms teisės normoms prieštaraujančio nutarimo, t. y. administratoriaus neįpareigojo po neįvykusių varžytynių nesiūlyti įkaito turėtojui perimti turto.

Pareiškėjas neteisingai interpretuoja kreditorių susirinkimo nutarimą, teigdamas, kad ginčijamu nutarimu potencialiems pirkėjams yra iš anksto atskleidžiama turto pardavimo varžytynėse tvarka ir kaina, nes antrosios varžytynės bus skelbiamos tik tokiu atveju, jeigu neįvyks pirmosios, o tai reiškia, kad informaciją apie varžytynes (turto pardavimo kainą, terminus ir kitas sąlygas) potencialūs pirkėjai sužinos tik po to, kai neįvyks pirmosios varžytynės. Iki tol potencialiems pirkėjams nebus teikiama jokia informacija apie antrąsias varžytynes ir apie jų metu būsimą nustatytą turto pardavimo kainą. Ginčijamo nutarimo priėmimu, be kita ko, yra siekiama ekonomiško ir koncentruoto bankroto proceso - kreditoriams iš anksto nusprendus dėl turto pardavimo antrosiose varžytynėse sąlygų, pirmosioms varžytynėms neįvykus nebereikės papildomai šaukti kreditorių susirinkimo ir formaliai spręsti klausimo dėl turto pardavimo antrosiose varžytynėse.

Kreditorių nutarimas atskirai pardavinėti transporto priemones ir cisternas arba puspriekabes, negali būti laikomas nepagrįstu bei neteisėtu, nes tai yra savarankiški turto objektai, kuriuos gali įsigyti skirtingi subjektai ir atskirai naudoti savo ūkinėje komercinėje veikloje. Nėra duomenų, kad visų transporto priemonių bendras pardavimas sąlygotų didesnės kainos gavimą, greitesnį pardavimą ar kokiu kitu būdu būtų naudingesnis bankrutuojančiai įmonei ir jos kreditoriams. Kreditoriai susirinkimo metu pritarė pasiūlytai turto pardavimo tvarkai, nepateikė pastabų ar pretenzijų.

Kreditorių susirinkimas pagrįstai ir tikslingai priėmė nutarimą, susijusį su parduodamo neįkeisto turto įvertinimu bei kainos nustatymu. Net ir turtas, kurio likutinė vertė 1 Lt, realiai gali būti įkainuotas ir parduotas ženkliai didesne kaina. Tai, kad šis turtas įmonėje įvardijamas kaip nusidėvėjęs, nereiškia, kad jis yra bevertis.

Pažymėjo, kad dalis neįkeisto ir įvertintino turto (pvz., suskystintų dujų modulio 1/100 dalis, naftos gaudyklė, degalinės veiklai pritaikyta kompiuterinė technika, kasos aparatai ir programinė įranga) yra neatsiejamai susijusi su įkeistu turtu ir iš esmės skirta aptarnauti įkeistam turtui, todėl šio turto vertė negali būti nustatinėjama ir turtas negali būti pardavinėjamas izoliuotai nuo įkeisto turto. Likęs neįkeistas turtas, kuris nėra susijęs su įkeistu turtu, bus įvertinamas ir pardavinėjamas atskirai nuo įkeisto turto, kadangi tokiu būdu bus gauta maksimali pardavimo kaina. Kreditoriai nutarė tik nedidelę dalį neįkeisto turto įvertinti ir pardavinėti kartu su įkeistu turtu. Nurodė, kad iš kreditorių susirinkimo protokolo turinio matyti, kad 6 ir 7 darbotvarkės klausimais už administratoriaus nutarimų projektus balsavo atitinkamai 94,677 proc. ir 93,392 proc. visų kreditorių, t. y. jie priimti praktiškai vienbalsiai. Nėra duomenų, kad dėl priimtų nutarimų kiti kreditoriai būtų pateikę skundus teismui.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Šiaulių apygardos teismas 2013 m. gegužės 27 d. nutartimi skundą atmetė.

Teismas nustatė, kad pareiškėjas be svarbių priežasčių praleido ĮBĮ 24 straipsnio 5 dalyje nustatytą 14 dienų terminą paduoti skundui dėl 2013-03-15 kreditorių susirinkime priimtų nutarimų, kadangi apie 2013-03-15 šaukiamą susirinkimą pareiškėjas buvo informuotas 2013-03-04 pranešimu, išsiųstu jo paties bankroto administratoriui nurodytu adresu, be to, byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas, nedalyvavęs kreditorių susirinkime, nustatyta tvarka būtų kreipęsis į bankroto administratorių dėl informacijos apie įvykusį susirinkimą pateikimo, o bankroto administratorius neturėjo pareigos be atskiro prašymo pateikti jam šio kreditorių susirinkimo protokolą. Ši aplinkybė, teismo vertinimu, sudarė pagrindą skundą atmesti (CK 1.131 straipsnis).

Taip pat teismas pažymėjo, kad nėra pagrindo skundžiamų nutarimų pripažinti negaliojančiais skunde nurodytais argumentais.

Dėl šeštuoju darbotvarkės klausimu priimtų nutarimų teismas nurodė, kad ĮBĮ 33 straipsnis, reglamentuojantis tiek bankrutuojančios, tiek bankrutavusios įmonės turto pardavimo tvarką, nenumato jokių apribojimų, jog būtų draudžiama pardavinėti bankrutuojančios įmonės turtą, kol nėra priimta teismo nutartis pripažinti įmonę bankrutavusia ir likviduojama dėl bankroto, todėl atmetė pareiškėjo argumentus, jog BUAB „Livena“ 2013 m. kovo 15 d. kreditoriai negalėjo priimti nutarimo pardavinėti bankrutuojančios įmonės turto.

Teismas, nesutikdamas su pareiškėjo argumentais dėl to, kad, neva, nustačius bankrutuojančios įmonės turto pardavimo tvarką, iš anksto yra atskleidžiama, kad nepardavus pirmose varžytynėse turto, antrosiose varžytynėse turto kaina yra mažinama penktadaliu, todėl protingas ir racionalus pirkėjas palauks turto pardavimo antrųjų varžytynių, kuomet turtą galima įsigyti mažesne kaina, pažymėjo, kad antrosios varžytynės bus skelbiamos tik tokiu atveju, jeigu neįvyks pirmosios, taigi informaciją apie varžytynes (turto pardavimo kainą, terminus ir kitas sąlygas) potencialūs pirkėjai sužinos tik po to, kai neįvyks pirmosios varžytynės, o iki tol potencialiems pirkėjams nėra ir negali būti teikiama jokia informacija apie antrąsias varžytynes ir apie jų metu nustatytą turto pardavimo kainą. Be to, pirmosioms varžytynėms neįvykus, nebereikės papildomai šaukti kreditorių susirinkimo ir spręsti klausimo dėl turto pardavimo antrosiose varžytynėse, taip sutaupant bankrutuojančios įmonės lėšų. Teismas nenustatė, kad kreditorių susirinkimas būtų priėmęs nutarimą, įpareigojantį bankroto administratorių po neįvykusių varžytynių nesiūlyti įkaito turėtojui perimti turto.

Transporto priemonės ir cisternos, kuriuos nutarta pardavinėti 2013 m. kovo 15 d. kreditorių susirinkime šeštu darbotvarkės klausimu nustatyta tvarka ir kurie yra konkrečiai išvardinti ir apibrėžti priimtame kreditorių susirinkimo nutarime, yra savarankiški turto objektai, kuriuos gali įsigyti skirtingi subjektai ir atskirai naudoti savo ūkinėje - komercinėje veikloje. Teismui nėra pateikta įrodymų, kad visų transporto priemonių bendras pardavimas sąlygotų didesnę kainą, greitesnį pardavimą ar kokiu kitu būdu būtų naudingesnis bankrutuojančiai įmonei ir jos kreditoriams. Be to, kreditoriai susirinkimo metu balsų dauguma pritarė pasiūlytai turto pardavimo tvarkai, nepateikė pastabų ar pretenzijų.

Dėl septintuoju darbotvarkės klausimu priimtų nutarimų teismas pripažino nepagrįstais skundo argumentus, kad neįkeistą bankrutuojančios įmonės turtą galėjo įvertinti patys kreditoriai, o nutarimas kreiptis į nepriklausomą turto vertintoją yra tik nepagrįstas bankrutuojančios įmonės turto švaistymas, kadangi byloje nėra pateikta įrodymų, kad bankrutuojančios UAB „Livena“ kreditoriai būtų kompetentingi turto vertintojai ir turėtų tam tikrų specialių žinių, be to, tokį kreditorių turto vertinimą būtų galima pripažinti šališku, kas neabejotinai garantuotų teisminius procesus ir sąlygotų neplanuotas išlaidas, tuo pažeidžiant įmonės kreditorių interesus. Teismas pažymėjo, kad turto vertinimo išlaidos, atsižvelgiant į turto likutinę vertę, nėra neracionalus lėšų panaudojimas.

Teismas taip pat pripažino nepagrįstais skundo argumentus, kad kreditorių susirinkime priimtas nutarimas neįkeistą turtą, kuris yra neatskiriamas nuo įkeisto turto, įvertinti ir pardavinėti kartu su įkeistu turtu, nustatant bendrą įkeisto ir neįkeistų priklausinių vertintojų nustatytą kainą, yra neteisėtas, pažeidžiantis įmonės kreditorių interesus.

Teismo vertinimu, nė vienas 2013 m. kovo 15 d. kreditorių susirinkime balsavęs „prieš“ kreditorius skundo teismui nėra pateikęs, kreditorių susirinkime priimtų dalį nutarimų skundžia tik kreditorių susirinkime nedalyvavęs ir nebalsavęs kreditorius, todėl nenustatė pagrindo išvadai, kad kreditorių susirinkime priimant nutarimus, susijusius su turto realizavimu, balsų daugumą turintys kreditoriai siekia nesąžiningai pasinaudoti savo balsų daugumos suteikiamomis teisėmis ir pažeisti kreditorių mažumos interesus.

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai

Atskiruoju skundu pareiškėjas R. B. prašo Šiaulių apygardos teismo 2013 m. gegužės 27 d. nutartį panaikinti ir klausimą išspręsti iš esmės – skundą tenkinti.

Atskirasis skundas grindžiamas tuo, kad teismas visapusiškai ir objektyviai neišnagrinėjo bylos aplinkybių, netinkamai pritaikė procesinės teisės normas ir nagrinėjamus teisinius santykius reglamentuojančias materialinės teisės normas.

Teismas nepagrįstai pripažino, kad pareiškėjas pateikė skundą praleidęs įstatymo nustatytą terminą, kadangi apie skundžiamą nutarimą jis faktiškai sužinojo 2013-04-01 iš administratoriaus atsiųstų dokumentų nuorašų, o į teismą kreipėsi 2013-04-11. Be to, administratorius informaciją kreditoriui apie susirinkimo nutarimą pateikė vėliau, taigi nuo informavimo dienos pareiškėjas realiai sužinojo apie nutarimo turinį. Teismas nevertino aplinkybės, kad kreditorių susirinkimo protokolas surašomas susirinkimo sekretoriaus, o šiuo atveju protokolas surašytas po susirinkimo praėjus kelioms dienoms.

Teismas, turėdamas pareigą nagrinėjant skundus dėl kreditorių susirinkimo ar kreditorių komiteto nutarimų patikrinti, ar tie nutarimai priimti nepažeidžiant įstatymo nustatytos jų priėmimo tvarkos, nepagrįstai netenkino prašymo išreikalauti rašytinius įrodymus, kurie buvo pagrindas kreditorių susirinkimo nutarimų teisėtumui patikrinti, tokiu būdu užkirto kelią objektyviam skundo dalies nagrinėjimui. Teismas neatsižvelgė į tai, kad 2013-03-15 kreditorių susirinkimas įvyko ir nutarimai buvo priimti pažeidžiant kreditorių komiteto darbo reglamentą. Prie pranešimo apie numatomą susirinkimą nebuvo pridėta nutarimų projektų ir nepateikta išsamių darbotvarkės pasiūlymų, iš kurių kreditoriai būtų galėję sužinoti apie numatomus priimti susirinkimo nutarimus. Dėl šio pažeidimo pareiškėjas buvo netinkamai informuotas apie numatomą susirinkimą.

Teismas nepagrįstai atmetė skundo argumentus dėl kreditorių priimtų nutarimų, kuriuose nustatoma turto pardavimo kaina iš anksto, atskleisdami potencialiems pirkėjams turto pardavimo kainos mažinimą neįvykus pirmosioms varžytynėms. Teismas neatsižvelgė į tai, kad kreditoriai priimtais nutarimais dėl įkeisto turto pardavimo praktiškai nustato bendrovės ir kreditorių interesams prieštaraujančią įkeisto turto pardavimo tvarką, kadangi byloje nėra duomenų, patvirtinančių, kad ginčijami nutarimai dėl įkeisto bendrovės turto pardavimo neužkerta galimybės racionaliai įgyvendinti sprendimus dėl įmonės veiklos tęstinumo. Atkreipia dėmesį, jog kreditoriai nustatė turto pardavimo tvarką, prieštaraujančią Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimui, ĮBĮ, kuriais reglamentuojamas įkeisto turto pardavimas, nes kreditoriai nenustatė pareigos administratoriui po pirmųjų varžytynių pasiūlyti įkeistą turtą perimti įkaito turėtojui.

Nesutinka su teismo motyvu, kad transporto priemonės ir cisternos yra savarankiški turto objektai, kuriuos gali įsigyti skirtingi subjektai ir atskirai naudoti savo ūkinėje – komercinėje veikloje, kadangi teismas neatsižvelgė, kad turto pardavimas kartu yra ekonomiškesnis.

Apeliantas nurodo, kad teismas neatsižvelgė į pareiškėjo pateiktus įrodymus dėl galimybės nustatyti BUAB „Livena“ turto kainą, įvertinant jo įsigijimo kainą, balansinę vertę, taikomas nusidėvėjimo normas, fizinę būklę ir nepagrįstai pripažino, kad turto vertinimo išlaidos yra racionalus lėšų panaudojimas. Be to, teismas neatsižvelgė, kad kreditoriams nusprendus įkeistą turtą parduoti kartu su jame esančiu neįkeistu turtu, nustatant bendrą įkeisto ir neįkeistų priklausinių vertintojų kainą, neįvykus varžytynėms bus užkirstas kelias varžytynėse neparduotą įkeistą turtą perimti įkaito turėtojui, kas neužtikrins bankrutuojančios įmonės kreditorių interesų pusiausvyros.

Atsiliepimu į atskirąjį skundą suinteresuotas asmuo BUAB „Livena“ prašo atskirąjį skundą atmesti, pirmosios instancijos teismo nutartį palikti nepakeistą. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė skundą, kadangi skundžiami kreditorių susirinkime priimti nutarimai yra teisėti, o apeliantas nenurodo jokių faktinių ir teisinių argumentų, kurie sudarytų pagrindą panaikinti teismo nutartį.

Teismas pagrįstai nustatė, kad pareiškėjas praleido įstatymo nustatytą terminą skundui paduoti. Apie kreditorių susirinkimo vietą ir laiką pareiškėjui buvo pranešta tinkamai, jis turėjo teisę ir realią galimybę dalyvauti susirinkime, aktyviai domėtis darbotvarkės klausimais, naudotis kitomis ĮBĮ kreditoriams suteikiamomis teisėmis.

Kreditorių susirinkime priimti nutarimai darbotvarkės 6 ir 7 klausimais atitinka ĮBĮ, kitus teisės aktus, nepažeidžia kreditorių bei bankrutuojančios įmonės interesų. Dėl šių nutarimų buvo nubalsuota praktiškai vienbalsiai, nėra duomenų, kad dėl šių nutarimų kiti kreditoriai būtų pateikę skundus.

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Atskirasis skundas atmestinas.

Byloje kilo ginčas dėl kreditorių susirinkimo nutarimų, susijusių su bankrutuojančios įmonės turto pardavimo kainos ir tvarkos nustatymu, procedūriniais klausimais, teisėtumo ir pagrįstumo, taip pat dėl ieškinio senaties taikymo reiškiant skundą dėl kreditorių susirinkimo nutarimų pripažinimo negaliojančiais.

Bylos duomenimis nustatyta, kad Šiaulių apygardos teismas 2011 m. gruodžio 29 d. nutartimi iškėlė bankroto bylą UAB „Livena“, bankroto administratoriumi paskyrė UAB „Renavita“. 2013 m. kovo 15 d. įvyko bankrutuojančios UAB „Livena“ kreditorių susirinkimas, kuriame priimta skundžiami nutarimai šeštu ir septintu darbotvarkės klausimais, susiję su įmonės turto pardavimo kainos ir tvarkos nustatymu. Su šiais nutarimais nesutinka vienas iš BUAB „Livena“ kreditorių – pareiškėjas.

Dėl ieškinio senaties taikymo

ĮBĮ 24 straipsnio 5 dalyje numatyta, kad kreditorių susirinkimo nutarimas gali būti apskųstas teismui ne vėliau kaip per 14 dienų nuo dienos, kurią kreditorius sužinojo arba turėjo sužinoti apie nutarimo priėmimą. Apeliantas atskirajame skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo motyvu, kad pareiškėjas skundą dėl kreditorių susirinkimo nutarimų pirmosios instancijos teismui pateikė praleidęs tokiems skundams paduoti nustatytą terminą.

Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai padarė išvadą, kad yra praleistas ieškinio senaties terminas skundui paduoti. Pažymėtina, kad vadovaujantis CK 1.126 straipsnio 2 dalimi ieškinio senatį teismas taiko iš esmės ir tik tuo atveju, kai ginčo šalis to reikalauja. Nagrinėjamu atveju suinteresuotas asmuo BUAB „Limena“, pateikdamas atsiliepimą į pareiškėjo skundą, nepareiškė tokio reikalavimo, todėl darytina išvada, kad teismas be pagrindo taikė ieškinio senatį, numatytą ĮBĮ 24 straipsnio 5 dalyje skundams dėl kreditorių susirinkimo nutarimų apskundimo.

Pažymėtina ir tai, kad teismas netinkamai išsprendė ieškinio senaties taikymo klausimą. Vien ta aplinkybė, kad pareiškėjui buvo žinoma apie šaukiamą kreditorių susirinkimą 2013-03-15, nėra pakankama, kad būtų galima konstatuoti, jog apie priimtus skundžiamus kreditorių susirinkimo nutarimus jam galėjo būti žinoma jau tą pačią dieną. Pažymėtina, kad susirinkimo metu nutarimai gali būti apskritai nepriimti, nors jie ir buvo įtraukti į darbotvarkę, su kuria buvo supažindintas pareiškėjas, jei jam priimti trūksta kvorumo (ĮBĮ 24 str. 1 d.) arba jei nutarimų projektai iš darbotvarkės pašalinami. Be to, tam, kad apskųsti nutarimą, nepakanka abstrakčiai žinoti nutarimo priėmimo tikimybę, tačiau reikia suvokti, kad nutarimas neteisėtas ir pažeidžia suinteresuoto asmens teises. Tam paprastai reikia susipažinti su nutarimo turiniu. Kreditorius gali pagrįstai tikėtis, kad bus informuotas apie kreditorių susirinkimo nutarimus kreditorių susirinkimo nustatyta tvarka, todėl nepagrįsta teigti, kad vien nutarimo priėmimo galimybė visais atvejais pagrindžia kreditoriaus pareigą sužinoti apie tokį nutarimą. Tačiau netinkamas ieškinio senaties taikymas nagrinėjamu atveju neturi įtakos skundžiamos teismo nutarties teisėtumui ir pagrįstumui.

Dėl procedūrinių klausimų

Apeliantas nurodo, kad teismine tvarka nagrinėjant skundus dėl kreditorių susirinkimo ar kreditorių komiteto nutarimų būtina patikrinti, ar tie nutarimai priimti nepažeidžiant įstatymo nustatytos jų priėmimo tvarkos. Nenustatyta, kad skundžiami nutarimai būtų priimti pažeidžiant ĮBĮ 24 straipsnio nuostatas.

Pažymėtina, kad bankrutuojančios (likviduojamos) įmonės kreditoriai turi teisę dalyvauti kreditorių susirinkimuose, balsuoti jame priimamais klausimais, ginti savo reikalavimus bei kreiptis į teismą dėl kreditorių susirinkimo priimtų nutarimų (ĮBĮ 21 straipsnis). Prielaidas kreditorių šių teisių tinkamam įgyvendinimui sudaro tinkamas kreditorių informavimas apie numatomą kreditorių susirinkimą. Vadovaujantis ĮBĮ 22 straipsnio 4 dalimi, kreditorių susirinkimo šaukimo tvarką nustato kreditorių susirinkimas. Kreditorių susirinkimo nustatyta kreditorių informavimo apie šaukiamą kreditorių susirinkimą tvarka turi užtikrinti kreditorių teisės gauti informaciją apie šaukiamą kreditorių susirinkimą ir jo darbotvarkę realų įgyvendinimą kreditorių susirinkimo nustatytais būdais. Įmonėje nustatyta kreditorių susirinkimo sušaukimo tvarka yra privaloma tiek bankroto administratoriui, tiek ir įmonės kreditoriams. Tuo atveju, kai šioje tvarkoje nustatyti reikalavimai nepažeisti ir visi kreditoriai, kurių kreditorinius reikalavimus patvirtino teismas, laikantis šios tvarkos informuoti apie šaukiamą kreditorių susirinkimą, šiame susirinkime priimti nutarimai, tuo argumentu, kad kreditorius nežinojo apie susirinkimą, neturi būti naikinami.

Nesutiktina su atskirojo skundo argumentu, kad prie pranešimo apie numatomą BUAB „Livena“ 2013-03-15 susirinkimą nebuvo pridėta nutarimų projektų ir nepateikta išsamių darbotvarkės pasiūlymų, iš kurių kreditoriai būtų galėję sužinoti apie numatomus priimti susirinkimo nutarimus, jis prieštarauja byloje esantiems duomenims, patvirtinantiems, kad bankroto administratorius, siųsdamas pranešimus kreditoriams apie numatomą susirinkimą, pateikė informaciją tiek apie numatomą kreditorių susirinkimo darbotvarkę (b. l. 34), tiek apie nutarimų projektus (b. l. 35-37), apeliantas nepaneigė tos aplinkybės, kad šie dokumentai jam nebuvo įteikti jo paties bankroto administratoriui nurodytu adresu, todėl atmestinas. Dėl nurodyto pripažintinas nepagrįstu atskirojo skundo argumentas, kad pareiškėjas buvo netinkamai informuotas apie numatomą susirinkimą ir dėl to negalėjo tinkamai įvertinti dalyvavimo tokiame susirinkime svarbos ir pasekmių. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad pareiškėjas kaip vienas iš BUAB „Limena“ kreditorių turi pareigą domėtis bankroto proceso eiga, kreiptis į administratorių dėl informacijos suteikimo, tuo labiau, kad pats administratorius kreditoriams adresuotame pranešime nurodė, kad su kreditorių susirinkimo darbotvarke susijusią informaciją ir dokumentus jis pateikia kreditoriui gavęs bet kokia forma pateiktą prašymą. Byloje nenustatyta, kad kreditorius šia savo teise naudojosi.

Dėl kreditorių susirinkimo nutarimų darbotvarkės 6 ir 7 klausimais, susijusiais su turto pardavimo kaina ir tvarka

Apeliantas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, atmesdamas skundą, nepagrįstai neatsižvelgė į pareiškėjo argumentą, kad kreditoriai, nustatydami turto pardavimo tvarką, iš anksto atskleidžia, jog nepardavus pirmose varžytynėse turto, antrosiose varžytynėse turto kaina yra mažinama penktadaliu, kad protingam ir racionaliam pirkėjui sudarys pagrindą palaukti turto pardavimo antrųjų varžytynių, kai turtą bus galima įsigyti mažesne kaina. Pirmosios instancijos teismui nebuvo pagrindo pripažinti tokį turto kainos nustatymą netinkamu, pažeidžiančiu kreditorių ar bankrutuojančios įmonės turtinius interesus. Pažymėtina, kad viena iš kreditorių susirinkimo teisių, numatytų ĮBĮ 23 straipsnio 5 punkte – tvirtinti įmonės turto pardavimo kainą. Kreditorių susirinkimo pasirinkta turto pardavimo tvarka, už kurią balsavo dauguma kreditorių, atspindinti visumos kreditorių interesus, reikšminga patiems kreditoriams, kadangi nesusitarus dėl tolimesnių turto pardavimo iš pirmųjų varžytynių veiksmų, kreditoriams tektų spręsti šį klausimą susirinkime, kas automatiškai didintų tiek administravimo išlaidas, tiek reikštų didesnes laiko sąnaudas, tuo tarpu bankroto procesas turi būti vykdomas kuo operatyviau ir racionaliau. Kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, apie priimtus kreditorių susirinkime nutarimus yra žinoma tik bankrutuojančios įmonės kreditoriams ir administratoriui, priimti nutarimai viešai neskelbiami, todėl apelianto nurodomi argumentai dėl potencialių pirkėjų sužinojimo apie turto pardavimo kainos mažinimą organizuojant antrąsias varžytynes yra nepagrįsti bei neteisingi.

Pasak apelianto, kreditoriai nustatė Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimui „Dėl valstybės institucijų įgaliotų asmenų atstovavimo įmonių bankroto ir restruktūrizavimo procesuose tvarkos aprašo, bankrutuojančios ar bankrutavusios įmonės turto pardavimo iš varžytynių tvarkos aprašo patvirtinimo“ (skundžiamų nutarimų priėmimo metu galiojusi redakcija), ĮBĮ, reglamentuojantiems įkeisto turto pardavimą, prieštaraujančią turto pardavimo tvarką, nenustatydami administratoriui pareigos po pirmųjų varžytynių pasiūlyti įkeistą turtą perimti įkaito turėtojui, tačiau toks argumentas nesudaro pagrindo pripažinti minėtą kreditorių susirinkimo nutarimą neteisėtu. Pažymėtina, kad tai, jog kreditorių susirinkimo nustatyta turto pardavimo tvarka, parduodant įkeistą turtą iš varžytynių, neįpareigojo administratoriaus po neįvykusių varžytynių siūlyti įkaito turėtojui perimti turto, nereiškia, kad bankroto administratorius, organizuodamas turto pardavimą, galės nesivadovauti minėtu Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu bei įstatymu, nustatančiais administratoriui tam tikras teises ir pareigas, viena iš kurių yra neparduotą įkeistą turtą varžytynių vykdytojas per 3 darbo dienas po bet kurių neįvykusių varžytynių raštu pasiūlo perimti įkaito turėtojui, hipotekos kreditoriui (31 punktas), nes bankroto administratorius, vykdydamas kreditorių susirinkimus, savo veikloje vadovaujasi teisės aktais, reglamentuojančius atskirus bankroto proceso veiksmus, šiuo atveju – turto pardavimo iš varžytynių tvarka.

Apeliantas, teigdamas, kad kreditorių susirinkimo 6 darbotvarkės klausimu nustatyta tvarka atskirai parduoti transporto priemones ir cisternas yra mažiau ekonomiškas būdas negu parduodant visas transporto priemones kartu, tokiu būdu padidinant turto vertę, nepateikia įrodymų, kad visų transporto priemonių bendras pardavimas būtų naudingesnis bei pelningesnis įmonės kreditoriams bei bankrutuojančiai įmonei, todėl toks jo argumentas atmestinas kaip nepagrįstas.

Taip pat sutiktina su teismo padaryta išvada, kad kreditorių susirinkimas 7 darbotvarkės klausimu nutardamas įvertinti neįkeistą turtą, nepažeidė kreditorių teisių. Byloje nustatyta, kad BUAB „Livena“ turto likutinė vertė yra 644 164,35 Lt, tuo tarpu neįkeisto turto vertės nustatymas preliminariais duomenimis galėtų kainuoti 5 000 - 10 000 Lt. Atsižvelgiant į tai, kad tokia turto vertinimo kaina sudarytų vos 0,01 proc. turto likutinės vertės, įvertinant, kad bankroto procese yra siekiama patenkinti kuo daugiau kreditorių reikalavimų, toks kreditorių susirinkimo nutarimas, už kurį balsavo kreditoriai 93,392 proc. balsų dauguma, o „prieš“ – 1,286 proc., darytina išvada, kad toks nutarimas atitiko daugumos kreditorių valią dėl neįkeisto turto vertinimo, sudarant sutartį su palankiausias sąlygas pasiūliusiu turto vertintoju.

Nesutikdamas su teismo motyvais apeliantas nurodo, kad teismas neatsižvelgė į pareiškėjo argumentus, jog kreditoriams nusprendus įkeistą turtą pardavinėti kartu su jame esančiu neįkeistu turtu, nustatant bendrą įkeisto ir neįkeistų priklausinių vertintojų nustatytą kainą tuo atveju, jei neįvyks varžytynės, bus užkirstas kelias varžytynėse neparduotą įkeistą turtą perimti įkaito turėtojui. Tačiau pažymėtina, kad apeliantas nepateikė įrodymų, patvirtinančių, kad toks turto pardavimo būdas būtų ekonomiškai nenaudingas bankrutuojančiai įmonei bei kreditoriams. Nagrinėjamu atveju svarbu yra tai, kokio pobūdžio yra neįkeistas turtas, kurį kreditoriai nutarė parduoti kartu su įkeistu turtu. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsižvelgė į tai, kad neįkeistas turtas, kurį nutarta parduoti kartu su įkeistu turtu, iš esmės yra susijęs su įkeistu turtu, nes skirtas jam aptarnauti, todėl atsižvelgiant į tokio turto būseną, jo priklausomybę nuo įkeisto turto, toks turto pardavimas kartu negali būti vertinamas kaip pažeidžiantis teisingumo, protingumo principus ar kreditorių interesų pusiausvyrą, tuo labiau, kad kreditoriai iš esmės vienbalsiai pritarė tokiai turto pardavimo tvarkai ir byloje nėra duomenų, jog būtų apskundę šį nutarimą įstatymo nustatyta tvarka.

Pažymėtina, kad Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje yra suformuota taisyklė, kad tuo atveju, kai rengiantis bankrutuojančios įmonės likvidavimo procedūroms kreditorių susirinkimas priima nutarimą dėl įmonės turto pardavimo būdo, tvarkos ir kainos nustatymo, šiuo nutarimu turi būti nustatytas toks turto pardavimo būdas, turto pardavimo tvarka bei kaina, kad tai atitiktų tiek įmonės, tiek ir daugumos kreditorių interesus (pvz., 2011-07-28 nutartis civilinėje byloje Nr. 2-2053/2011, 2011-09-08 nutartis civilinėje byloje Nr. 2-2281/2011, 2011-06-02 nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1587/2011 ir pan.). Atskirajame skunde nurodyti argumentai nesudaro pagrindo pripažinti, kad pirmosios instancijos teismo padarytos išvados dėl skundžiamų nutarimų teisėtumo yra nepagrįstos.

Įvertinus aukščiau išdėstytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad atskirojo skundo argumentai nesudaro pagrindo naikinti pirmosios instancijos teismo nutarties, todėl ji paliktina nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 336-339 straipsniais,

nutaria:

Šiaulių apygardos teismo 2013 m. gegužės 27 d. nutartį palikti nepakeistą.