- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2011-09-15
- Bylos Nr.
- A-261-2217-11
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-01493-2010-3
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Virginija Volskienė (pirm.), Stasys Gagys (pran.), Dainius Raižys
- Pareiškėjas
- R. I.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos
- Kategorijos
- 15.2.1.1pavadinimo nepavyko patikrinti
- 15.2.3.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio (pranešėjas), Dainiaus Raižio ir Virginijos Volskienės (kolegijos pirmininkė),
dalyvaujant pareiškėjui R. I. (R. I.), atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, atstovui Mariui Vainauskui,
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. I. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. spalio 18 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. I. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, trečiuoju suinteresuotu asmeniu byloje dalyvaujat Alytaus pataisos namams, dėl žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjas R. I. kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas priteisti jam 300 000 Lt neturtinės žalos.
Skunde (b. l. 1-6, 31-35) pareiškėjas nurodė, kad nuo 2008 m. gegužės 9 d. atlieka bausmę Alytaus pataisos namuose. Pagal Teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu patvirtintas Pataisos namų vidaus tvarkos taisyklės nustatyta, kad Alytaus pataisos namuose didžiausias leidžiamų laikyti nuteistųjų skaičius neturi viršyti 700. Tačiau 2010 m. kovo 31 d. Alytaus pataisos namuose buvo 1 335 asmenų. Alytaus visuomenės sveikatos centras 2010 kovo mėn. patikrino Alytaus pataisos namų nuteistųjų gyvenimo ir buities sąlygas ir išvadoje nurodė, kad Alytaus pataisos namų bendrabutyje Nr. 2, bei darbo zonos 7 lokaliniame sektoriuje yra pažeisti tuo metu galiojusių Hgienos normų HN 76 : 1999 6.14, 6.15 punktai, 2 lentelė, 13.4, 13.5 punktų reikalavimai. Teigia, kad Alytaus pataisos namų bendrabutis Nr. l pripažintas avariniu, bendrabutis Nr. 2 pripažintas blogos būklės. Lietuvos Respublikos norminiai teisės aktai nenumato galimybės skirti higienos priemonių, išskyrus 200 gramų skalbiamojo ir l00 gramų tualetinio muilo, bei vieną ruloną tualetinio popieriaus. Alytaus pataisos namuose nėra įrengta klasių su kompiuterine įranga nuotoliniam mokymui. Bausmių vykdymo norminiai aktai nenumato nuteistųjų teisės gauti iš artimųjų ar kitų asmenų atvežtus ir perduotus vaistus, vitaminus, ir maisto papildus. 2004 m. gegužės 24 d. Vyriausybė patvirtino nutarimą Nr. 619 ,,Dėl įkalinimo įstaigų ir kalinimo sąlygų humanizavimo 2004 - 2009 metų programos“, kurios tikslas iki 2010 m. rekonstruoti įkalinimo įstaigas, kad jos atitiktų Lietuvos higienos normas ir Europos kalinimo įstaigų, absoliučiai uždraustų kankinimą arba nežmoniška ar žeminanti orumą elgesį, nepriklausomai nuo aplinkybių ir nukentėjusio elgesio. Alytaus pataisos namų sąlygos pagerintos nebuvo, patalpų perpildymo problema neišspręsta. Pareiškėjas pajuto neigiamas perpildymo pasekmes: asmeninės erdvės trūkumas reiškia mažesnį privatumą, to pasekmė kasdienė įtampa, konfliktinės situacijos, stresas, ilsėtis po darbo, papildomai pasimokyti galimybių nebuvimas, nėra vietos privalomoms spintelėms skirtoms asmeninėms daiktams sudėti; neužtikrinti higienos standartai bei tinkamas sanitarinės sąlygos, perpildytuose patalpose oro ir šviesos trūkumas, tualetas ir praustuvės sunkiai prieinami dėl jų trūkumų bei netvarkingos būkles; neužtikrintas sveikatos priežiūros paslaugų prieinamumas ir tinkamumas; personalo trūkumas, dėl to priežiūros efektyvumas labai mažas, kai kur kalintiems netgi perduodama dalis atsakomybės už tvarkos palaikymą, kas taip pat kelia nuolatini stresą ir labai dažnas pareigūnų ir nuteistųjų konflikto priežastis. Dėl didelio Alytaus PN perpildymo ir nuteistųjų laikymo higienos sąlygos neatitinka nei Europos Sąjungos, nei Lietuvos Respublikos teisės aktuose nustatytiems reikalavimams. Pareiškėjas nuolat patiria stresą, pažeminimą, įtampą, todėl jam turi būti atlygintą moralinė žala, kurią jis vertina 300 000 Lt.
Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.
Atsiliepimas
Atsiliepime į skundą (b. l. 39-41) nurodė, kad vadovaujantis Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 64 straipsniu, didžiausią pataisos įstaigoje leidžiamų laikyti nuteistųjų skaičių nustato Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės, kurias tvirtina Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija. Teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 buvo patvirtintos Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės (toliau – ir Taisyklės), kurių 11.4 punkte buvo nustatyta, kad didžiausias Alytaus pataisos namų leidžiamų laikyti nuteistųjų skaičius neturi viršyti 700. Nuo 2003 m. įsigaliojus Lietuvos Respublikos baudžiamajam, baudžiamojo proceso bei bausmių vykdymo kodeksams, nuteistųjų, atliekančių laisvės atėmimo bausmes pataisos namuose skaičius mažėjo, tačiau ilgainiui pasikeitus šalies ekonominei padėčiai bei kartu ir kriminogeninei situacijai, nuteistų laisvės atėmimu asmenų skaičius vėl pradėjo sparčiai augti. 2007 m. sausio 23 d. Kalėjimų departamento direktorius įsakymu Nr. V-27 „Dėl vietų skaičiaus nustatymo laisvės atėmimo vietų įstaigose“, vadovaudamasis Lietuvos higienos normos HN 76:1999 „Laisvės atėmimo ir kardomojo kalinimo įstaigos. Įrengimas, eksploatavimo tvarka, sveikatos priežiūra“ (toliau – ir Higienos norma), patvirtintos sveikatos apsaugos ministro 1999 m. spalio 22 d. įsakymu Nr. 461, 6.15 punktas nustatė, kad Alytaus pataisos namuose gali atlikti laisvės atėmimo bausmę 1512 asmenų. Todėl ginčui aktualiu laikotarpiu buvo užtikrintas reikiamas gyvenamasis plotas nuteistiesiems, atliekantiems laisvės atėmimo bausmę Alytaus pataisos namuose. 2010 m. balandžio 26 d. Teisingumo ministro įsakymu Nr. 1R-85 „Dėl teisingumo ministro 2003 07 02 įsakymo Nr. 194 „Dėl pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių patvirtinimo“ pakeitimo“ buvo pakeistas Taisyklių 11 punktas. 11.4 punktu buvo nustatyta, kad didžiausias leidžiamų laikyti nuteistųjų skaičius Alytaus pataisos namuose neturi viršyti 1460. Siekiant pagerinti įkalintų asmenų gyvenamąją aplinką Lietuvos Respublikos Vyriausybė 2009 m. rugpjūčio 30 d. nutarimu Nr. 1248 patvirtino Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategiją ir jos įgyvendinimo priemonių 2009 - 2017 metų planą, kurio vienas iš pagrindinių tikslų yra - per trumpiausią laiką ir kuo mažesnėmis išlaidomis modernizuoti laisvės atėmimo vietas. Priemonių plane numatyta iki 2017 metų rekonstruoti Alytaus PN statinius, o įgyvendinus šią priemonę pagerės Alytaus PN namuose laikomų nuteistųjų gyvenimo sąlygos. Kalėjimų departamentas organizuoja kardomosios priemonės suėmimo, teismų nuosprendžiais paskirtų kriminalinių bausmių vykdymą bei įgyvendina bausmių vykdymo politiką ir nėra institucija, užtikrinanti nuteistųjų komunalines ir buitines sąlygas. Pareiškėjas nepateikė įrodymų, kuriuos galima įvardyti objektyviais, nedetalizavo aplinkybių, kurios galėtų paliudyti apie jam padarytą neturtinę žalą, nenurodė konkrečių pareigūnų neteisėtų veiksmų, dėl kurių atsirado žala. Atkreipė dėmesį, kad Kalėjimų departamentas nėra gavęs per visą šiam ginčui aktualų laikotarpį pareiškėjo skundų dėl gyvenimo sąlygų Alytaus pataisos namuose, dėl ko mano, kad pareiškėjo gyvenimo sąlygos minėtoje įstaigoje buvo ir yra patenkinamos.
Šalies argumentai
Trečiasis suinteresuotas asmuo Alytaus pataisos namai su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.
Atsiliepimas
Atsiliepime į skundą (b. l. 93-95) nurodė iš esmės tuos pačius argumentus, kurie buvo išdėstytus Kalėjimų departamento atsiliepime.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2010 m. spalio 18 d. sprendimu pareiškėjo R. I. skundą patenkino iš dalies – pripažino, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas kardomojo kalinimo sąlygas, reikalavimą dalyje dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmetė kaip nepagrįstą. Teismas priteisė pareiškėjui iš Kalėjimų departamento 50 litų R. I. naudai.
Teismas nustatė, kad Alytaus visuomenės sveikatos centras išnagrinėjo Nuteistųjų teisių gynimo asociacijos skundą ir patvirtino, kad higienos normos kolonijoje pažeistos (b.l. 10) b. l. 10-11).
Teismas analizavo Lietuvos Respublikos civilio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnio nuostatas.
Teismas pabrėžė, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikos analizė atskleidžia, kad kalinamųjų laikymas tokiomis sąlygomis, kai jiems suteikiamas itin mažas gyvenamasis plotas, pats savaime gali suponuoti klausimą dėl Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo. Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje nėra konkrečiai nustatyta, koks plotas turėtų būti skirtas kalinamajam pagal Konvenciją. Tai priklauso nuo daugelio aplinkybių, tokių kaip įkalinimo tam tikromis sąlygomis trukmė, galimybė mankštintis lauke, fizinių ir psichinių įkalintojo savybių ir pan. Europos Žmogaus Teisių Teismas yra pripažinęs, kad net ir 7 kv. m plotas vienam kaliniui yra reikšmingas faktorius sprendžiant dėl Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo, nors šiuo atveju pripažįstant tokį pažeidimą buvo atsižvelgta ir į kitas aplinkybes (ventiliacijos ir apšvietimo trūkumus; Europos Žmogaus Teisių Teismo 2001 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje Peers prieš Graikiją, pareiškimo Nr. 28524/95). Kita vertus, byloje Valašinas prieš Lietuvą (Europos Žmogaus Teisių Teismo 2001 m. liepos 24 d. sprendimas, pareiškimo Nr. 44558/98), Europos Žmogaus Teisių Teismas, nustatęs, kad Pravieniškių kalėjime pareiškėjui buvo skirta atitinkamai apie 2,7 ir 3,2 kv. m ploto, bet patys miegamieji buvo 86,5 ir 55,3 kv. m ploto, ir juose netrūko nei šviesos, nei oro, be to, pareiškėjo galimybė judėti po visą lokalinį sektorių ar kiemą nebuvo apribota nuo kėlimosi iki gulimosi laiko, konstatavo, kad santykinai mažą plotą kompensavo absoliučiais dydžiais vertinant nemaži miegamųjų išmatavimai bei suteikta judėjimo laisvė. Teismas šioje byloje konstatavo, kad bendros įkalinimo sąlygos Konvencijos 3 straipsnio nepažeidė. Europos Žmogaus Teisių Teismas savo praktikoje ne kartą grindė išvadą dėl Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo ir kameros perpildymo faktu, kai kaliniams buvo suteikta apie 2-3 kv. m, nors, be kameros perpildymo fakto, Europos Žmogaus Teisių Teismas kaip Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą pagrindžiančias (patvirtinančias) aplinkybes šiose bylose nurodydavo ir kitus reikšmingus faktus (pavyzdžiui, Europos Žmogaus Teisių Teismo 2007 m. gruodžio 6 d. sprendimas byloje Lind prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 25664/05; 2005 m. lapkričio 8 d. sprendimas byloje Alver prieš Estiją, pareiškimo Nr. 64812/01, 2007 m. liepos 12 d. sprendimas byloje Testa prieš Kroatiją, pareiškimo Nr. 20877/04, 2006 m. kovo 9 d. sprendimas Cenbauer prieš Kroatiją, pareiškimo Nr. 73786/01). Byloje Testa prieš Kroatiją Europos Žmogaus Teisių Teismas kaip tinkamą, pageidautiną kameros plotą nurodė 4 kv.m vienam kaliniui.
Teismas nurodė, kad sprendžiant dėl Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo, kai yra duomenų apie kameros perpildymą, Europos Žmogaus Teisių Teismas savo praktikoje paprastai atsižvelgia į kalinimo trukmę, kalinčio asmens emocinę ir fizinę būseną, kalinčio asmens amžių, lytį ir sveikatą, kalinio galimybę laisvai judėti įkalinimo įstaigos teritorijoje, kalinčio asmens galimybę mankštintis, pasivaikščioti lauke, kameros apšvietimą ir ventiliaciją, ar kameroje yra tualetas, ar jis atskirtas pertvara ir kt. Europos Žmogaus Teisių Teismas taip pat yra išaiškinęs, kad tik pasiekęs minimalų žiaurumo laipsnį netinkamas elgesys patenka į Konvencijos 3 straipsnio veikimo sferą. Šio minimalaus žiaurumo laipsnio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, pvz., elgesio trukmės, jo pasekmių fizinei bei dvasinei būklei ir – tam tikrais atvejais – nuo nukentėjusiojo lyties, amžiaus bei sveikatos būklės. Be to, vertindamas, ar elgesys yra „žeminantis orumą“ 3 straipsnio prasme, Europos Žmogaus Teisių Teismas atsižvelgia į tai, ar juo siekiama pažeminti ir sumenkinti tam tikrą asmenį ir ar pasekmių prasme jis nepalankiai paveikė jo ar jos asmenybę su 3 straipsniu nesuderinamu būdu. Tačiau netgi tokio tikslo nebuvimas nepadaro neįmanoma, kad bus pripažintas 3 straipsnio pažeidimas. Konvencijos 3 straipsnio nuostata įpareigoja valstybę užtikrinti, kad asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė (aukščiau minėtas Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimas byloje Valašinas prieš Lietuvą).
Teismas pažymėjo, kad atsakovai iš esmės pripažino, kad reiškiamos pretenzijos yra neišgalvotos. Teismas nustatė, jog Lietuvos Respublikos Vyriausybė, žinodama minėtas problemas ir siekdama iš esmės gerinti materialinės būklės problemas 2009 m. rugsėjo 30 d. priėmė nutarimą Nr. 1248 „Dėl laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos ir jos įgyvendinimo priemonių 2009-2017 metų plano tvirtinimo“. Šioje strategijoje pripažįstama, kad kolonijų statiniai yra neatitinkantys šiuolaikinių statybos techninių ir higienos normų reikalavimų, pripažino, jog dėl padidėjusio nuteistųjų skaičiaus esamos laisvės atėmimo vietų patalpos yra perpildytos. Visų šių problemų sprendimui yra numatyti finansavimo šaltiniai laisvės atėmimo vietų būklei gerinti.
Pareiškėjas nepateikė įrodymų, kad jis kokiu nors būdu (žodžiu ar raštu) skundėsi pataisos namų administracijai ar kitoms kompetentingoms institucijoms dėl kameros perpildymo ir nepatogumų, susijusių su šiuo faktu. Šiuo metu, kaip teigė pats pareiškėjas, pretenzijų dėl gyvenimo sąlygų administracijai jis neturi.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas pabrėžė, kad pareiškėjas nurodė tik esminius nusiskundimus dėl kalinimo sąlygų – dėl ploto vienam asmeniui stygių, dėl kuriuo kyla visos kitos pasekmės (dėl ventiliacijos, apšvietimo reikalavimų laikymosi). Byloje nėra duomenų, kad atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis. Tam tikras kalinamųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu. Visuotinai žinomas faktas, kad šalyje krizė, mažinami darbo užmokesčiai, išmokos senyvo amžiaus asmenims, asmenims, kurie dėl sveikatos problemų negali dirbti ir įstatymų nustatyta tvarka gauna atitinkamas pinigines išmokas, t. y., kad šalyje dėl ekonominių ir finansinių problemų yra bloginama teisėtai gyvenančių asmenų padėtis. Šios šalyje atsiradusios neigiamos pasekmės negali nepaliesti ir bausmes atliekančių, mokesčių mokėtojų sąskaita išlaikomų asmenų padėties, t. y. šalies būklės pablogėjimas neišvengiamai atsiliepia ir laisvės atėmimo bausmes atliekančių asmenų padėčiai. Įvertinęs visas aukščiau paminėtas aplinkybes, teismas padarė išvadą, kad nors nagrinėjamas atvejis priartėja prie tos ribos, kai gali būti konstatuotas Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas, tačiau visgi šios ribos neperžengia. Konstatuoti, kad buvo pažeistas Konvencijos 3 straipsnis nėra pakankamo pagrindo. Teismas nurodė, kad tai, jog nenustatytas Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas dar nereiškia, jog valstybės valdžios institucijų pareigūnai pareiškėjo atžvilgiu elgėsi teisėtai. Jų elgesys turi būti įvertintas ir nacionalinių teisės aktų kontekste.
Pareiškėjas skundėsi dėl kameros perpildymo ir maudymosi duše, kuriame nėra pertvarų. Pertvarų duše nebuvimas negali būti laikomas pakankamu faktu valstybės civilinei atsakomybei atsirasti, nes teisės aktuose nėra nustatyta konkreti pareiga tokias pertvaras įrengti, todėl jų neįrengimas pats savaime nėra neteisėtas veiksmas. Vien tik pertvarų dušuose nebuvimas taip pat nesudaro pagrindo konstatuoti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo. Kadangi kitos pareiškėjo nurodytos teisės normos (Konstitucijos 21 str. 3 d.), kuriomis jis grindžia pertvarų dušuose nebuvimo neteisėtumą, yra abstraktaus pobūdžio, jomis iš esmės yra išreiškiamas būtent Konvencijos 3 straipsnio turinys, teismas padarė išvadą, kad Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo nenustatymas šiuo atveju reiškia ir tai, kad pertvarų dušuose nebuvimas nepažeidžia ir nacionalinės teisės normų.
Ištirti bylos nagrinėjimo metu duomenys patvirtina, kad pareiškėjas buvo laikomas kameroje, kurios plotas neatitiko higienos normų reikalavimų dėl patalpintų asmenų skaičiaus, lovų kiekio ir pan. Pareigūnai, laikydami pareiškėją perpildytoje kameroje, objektyviai pažeidė teisės normų reikalavimus. Teismas konstatavo, kad tai reiškia, jog yra pakankamai įrodymų tam, jog būtų galima konstatuoti veiksmų neteisėtumą, kaip būtiną civilinės atsakomybės sąlygą.
Žemesnės instancijos teismas
Byloje nustatyta, kad pareiškėjas buvo laikomas kameroje, kurioje vienam kalinamajam teko apie 3 kv. m gyvenamojo ploto. Nagrinėjamos bylos aplinkybės leidžia teismui pareiškėjo kalinimo sąlygas vertinti kaip priartėjusias prie tos ribos, kai gali būti konstatuotas Konvencijos 3 straipsnio, įtvirtinančio fundamentalias demokratinės visuomenės vertybes, pažeidimas. Kamerų perpildymo problema, kaip galinti reikšti nežmonišką ar asmens orumą žeminantį elgesį, akcentuojama ir Europos komiteto prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą veikloje (žr., pvz., Komiteto standartus (CPT/Inf/E (2002) 1 - Rev. 2006). Teismas nurodė, kad tokios aplinkybės pagrįstai leidžia daryti išvadą, kad dėl kalinimo perpildytoje kameroje pareiškėjas galėjo patirti papildomų neigiamų dvasinių išgyvenimų ir fizinių nepatogumų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei jis būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis.
Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas pareiškė reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo. Tuo jis siekia apginti savo pažeistą teisę į teisės aktais nustatytas kardomojo kalinimo sąlygas. Teismas pabrėžė, kad neturtinės žalos atlyginimas nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 88 straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatyta, kad teismas gali patenkinti skundą ir išspręsti ginčą kitu įstatymu numatytu būdu. CK 1.138 straipsnyje kaip asmens teisių gynimo būdas nurodytas ne tik turtinės ar neturtinės žalos išieškojimas (CK 1.138 str. 6 p.). CK 1.138 straipsnio 8 punkte numatyta, kad asmens teises teismas gina ir kitais įstatymų numatytais būdais.
Europos Žmogaus Teisių Teismas, gindamas Konvencijoje įvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, neretai konstatuoja, kad teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2000 m. spalio 10 d. sprendimas byloje Daktaras prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 42095/98, 2006 m. spalio 10 d. sprendimas byloje L. L. prieš Prancūziją, pareiškimo Nr. 7508/02). Taigi teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Tai reiškia, kad ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimas byloje Meilus prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 53161/99). Tokios pozicijos laikomasi ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. sausio 2 d. nutartis civilinėje byloje S. Š. prieš UAB, Nr. 3K-7-2/2008). Administracinėje byloje Nr. A2-718/2007 LVAT teisėjų kolegija taip pat nusprendė, kad žalos atlyginimui šioje byloje užtenka konstatuoti, jog buvo neteisėti policijos pareigūnų veiksmai, nepriteisiant piniginės kompensacijos.
Įvertinęs specifines šios bylos aplinkybes, ypač tas aukščiau šiame sprendime paminėtas aplinkybes, kurios lėmė, kad teismas nepripažino Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo, kad Alytaus PN buvo padidintas kalinamųjų skaičius, kuris nors ir neviršijo nustatyto kalinamų asmenų skaičiaus – 1460, bet beveik dvigubai išaugo per praėjusius paskutinius kelis metus (2003 metais buvo nustatytas kalinamų asmenų skaičius – 700), kas galėjo objektyviai trukdyti pataisos namams užtikrinti tinkamas pareiškėjo laikymo sąlygas, teismas padarė išvadą, kad šioje byloje yra pagrindas nepriteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo pinigais ir apsiriboti jo teisės į teisės aktuose nustatytas kardomojo kalinimo sąlygas pažeidimo pripažinimu, kaip pakankama satisfakcija už jo teisių pažeidimą. Todėl pripažįstama, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas bausmės atlikimo sąlygas, o reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmetamas kaip nepagrįstas.
III.
Pareiškėjas R. I. pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. spalio 18 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą patenkinti – priteisti 300 000 litų neturtinės žalos atlyginimo ir 100 litų žyminį mokestį.
Apeliaciniame skunde (b.l. 131-132) nurodė, kad teismas pripažino, kad buvo pažeistos pareiškėjo teisės į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas bausmės atlikimo sąlygas, todėl pareiškėjo skundas yra pagrįstas. Pareiškėjas paaiškino, kad dėl bausmės atlikimo sąlygų nuolat jautė stresą. Mano, kad teismo sprendimas priimtas nepilnai įvertinus byloje pateiktus dokumentus, paaiškinimus, į kai kuriuos pareiškėjo argumentus teismas neatkreipė dėmesio. Prašo įpareigoti Alytaus pataisos namus pateikti vaizdo įrašą.
Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, su apeliaciniu skundu nesutinka ir prašo atmesti kaip nepagrįstą.
Atsiliepimas
Atsiliepime į apeliacinį skundą (b.l. 141-143) nurodė, kad vadovaujantis LVAT nutartimi administracinėje byloje Nr. A4-1212/2006, ABTĮ 57 straipsnio 1 dalimi, 86 straipsnio 2 dalimi, teismui negali būti reiškiami abstraktūs reikalavimai išreikalauti tam tikrus įrodymus, prašyme turi būti nurodyta, kurias reikšmingas bylai aplinkybes tais įrodymais siekiama pagrįsti. Teismas, išnagrinėjęs tarp bylos šalių kilusį ginčą savo sprendime iš esmės pažymėjo, kad šioje byloje pakanka įrodymų ištirti su ginču susijusias aplinkybes ir padaryti atitinkamas išvadas.
Žemesnės instancijos teismas
Pirmos instancijos teismas detaliai išnagrinėjo surinktą dokumentinę medžiagą, įvertino ginčui aktualų teisinį reglamentavimą, teismo posėdžio metu įdėmiai išklausė visų byloje dalyvaujančių šalių argumentus ir priėmė motyvuotą, pagrįstą bei teisėtą sprendimą.
Šalies argumentai
Pareiškėjas paaiškino apeliacinio skundo argumentus ir prašė apeliacinį skundą patenkinti.
Atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, atstovas paaiškino, kad apeliacinis skundas yra nepagrįstas ir prašė jo netenkinti.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Bylos ginčas yra dėl valstybės pareigos atlyginti žalą asmeniui, atliekančiam laisvės atėmimo bausmę, kurią jis patyrė dėl netinkamų sąlygų.
Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad pareiškėjui atliekant laivės atėmimo bausmę Alytaus pataisos namuose buvo pažeistos Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytos bausmės atlikimo sąlygos, tačiau reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais buvo atmestas kaip nepagrįstas.
Apeliantas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, apeliacinį skundą grindžia tuo, kad teismas, priimdamas sprendimą, netinkamai įvertino faktines aplinkybes bei neteisingai taikė bei aiškino teisės aktus, reglamentuojančius ginčo santykius.
Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad administracinio teismo, nagrinėjančio bylą apeliacine tvarka, nesaisto apeliacinio skundo argumentai ir jis privalo patikrinti visą bylą (ABTĮ 136 str. 2 d.).
Patikrinusi bylą apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nustatė, kad pareiškėjas nuo 2008 m. gegužės 9 d. atlieka bausmę Alytaus pataisos namuose. Nuo 2008 m. gegužės 15 d. iš karantino buvo perkeltas į 6 būrį, esantį darbo zonoje, o 2009 m. gruodžio 4 d. pervestas į 21 būrį, esantį 1 lokaliniame sektoriuje ir iki 2010 m. balandžio 27 d. gyveno bendrabutyje Nr. 2.
Pareiškėjas nurodė, kad buvo pažeista jo teisė į normalias bausmės atlikimo sąlygas.
Reikalavimo dėl neturtinės žalos atlyginimo pagrindą sudaro individuali asmens vidinė būsena bei jo patirti išgyvenimai (CK 6.250 str.). Todėl sprendžiant atsakovo atsakomybės klausimą būtina šias aplinkybės ištirti ir nustatyti, ar dėl teisės aktų pažeidimų kalinamojo būsena atitiko CK 6.250 straipsnio numatytą neturtinės žalos sąvoką.
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2008 m. balandžio 16 d. sprendimu konstatavo, kad sprendžiant dėl Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo, kai yra duomenų apie kameros perpildymą, Europos Žmogaus Teisių Teismas savo praktikoje paprastai atsižvelgia į kalinimo trukmę, kalinčio asmens emocinę ir fizinę būseną, kalinčio asmens amžių, lytį ir sveikatą, kalinio galimybę laisvai judėti įkalinimo įstaigos teritorijoje, kalinčio asmens galimybę mankštintis, pasivaikščioti lauke, kameros apšvietimą ir ventiliaciją, ar kameroje yra tualetas, ar jis atskirtas pertvara ir kt. (administracinė byla Nr. A444– 619/2008).
Vadovaujantis šia praktika pirmosios instancijos teismas privalėjo nustatyti, koks kalinių skaičius buvo bausmės atlikimo įstaigoje tuo metu, kada pareiškėjas atliko bausmę, kokiose gyvenamosiose patalpose jis gyveno ir kiek jam teko gyvenamojo ploto bei kiek laiko jis buvo kalinamas tokiomis sąlygomis. Tik nustačius šias aplinkybes gali būti nustatyta, ar pareiškėjo kalinimo sąlygos atitiko Lietuvos Respublikos teisės aktų reikalavimus. Šių ir kitų pareiškėjo nurodomų pažeidimų visuma yra reikšminga atlygintinos žalos dydžiui, jei bus nustatyta, kad Lietuvos valstybė pažeidė pareiškėjo teises.
Pirmosios instancijos teismas nepilnai ištyrė pareiškėjo skundą, nesiaiškino pareiškėjo individualių kalinimo sąlygų, neatskleidė pilnai ginčo esmės, todėl priimtas sprendimas negali būti pripažintas teisėtas bei pagrįstas, dėl ko turi būti panaikintas. Panaikinus sprendimą byla perduotina nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo, kadangi nurodytoms bylos aplinkybėms išaiškinti būtina surinkti daug naujų įrodymų (ABTĮ 141 str. 1 d. 2 p.).
Atkreiptinas dėmesys, kad pareiškėjas, teikdamas skundą teismui, sumokėjo 100 Lt žyminį mokestį, nors pagal ABTĮ 40 straipsnio 1 dalies 11 punktą skundai dėl žalos atlyginimo neapmokestinami žyminiu mokesčiu, todėl žyminis mokestis turi būti grąžintas pareiškėjui, o ne priteistas iš atsakovo.
Rezoliucinė dalis
Remdamasi išdėstytais argumentais ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 4 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
R. I. (R. I.) apeliacinį skundą patenkinti iš dalies.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. spalio 18 d. sprendimą panaikinti ir bylą perduoti nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo.
Nutartis neskundžiama.