Panevėžio apygardos teismo nutartis

Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjas Eligijus Gladutis, sekretoriaujant Editai Marcinkevičienei, dalyvaujant prokurorei Jolantai Činčikienei, viešame teismo posėdyje išnagrinėjo Kėdainių rajono apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro Antano Januškevičiaus skundą dėl 2008 m. spalio 16 d. Kėdainių rajono apylinkės teismo nutarties, kuria baudžiamoji byla perduota prokurorui,

Aprašomoji dalis

NUSTATĖ:

2008-10-16 nutartimi Kėdainių rajono apylinkės teismas tenkino kaltinamosios J. K. ir jos gynėjo skundą, kuriuo prašė grąžinti baudžiamąją bylą prokurorui ikiteisminiam tyrimui papildyti, kadangi kaltinamasis aktas neatitinka LR BPK 219 str. reikalavimų ir vadovaudamasis BPK 232 str. 3 p., 234 str. 2 d., 253 str., 439 str. nutarė bylą perduoti prokurorui.

Kėdainių rajono apylinkės prokuratūros vyriausiasis prokuroras skundžia 2008-10-16 Kėdainių rajono apylinkės teismo nutartį, nurodo, kad nutartis nepagrįsta, nemotyvuota ir neteisėta, prašo nutartį panaikinti. Prokuroras nurodo, kad BPK 234 str. 2 d. numatyta, jog baudžiamoji byla gali būti perduota prokurorui, kai ikiteisminio tyrimo metu buvo surašytas iš esmės šio kodekso 219 str. reikalavimų neatitinkantis kaltinamasis aktas ir tai trukdo nagrinėti bylą. Skundžiamoje nutartyje teismas nurodė pagrindą - neaiškus ir labai sudėtingas kaltinimas. Kaltinamojo akto turinys laikomas neatitinkančiu įstatymo reikalavimų tik tuomet, kai šiame dokumente be kitų duomenų nėra nurodyti esminiai duomenys, kurie yra detaliai išvardyti BPK 219 str. 3 p. ir vienas iš jų - nusikalstamos veikos aprašymas, t.y. nusikalstamos veikos laikas, būdas, kas šiuo atveju suprantamas kaip pats kaltinimas. Visos šios pagrindinės aplinkybės kaltinamajame akte išsamiai išdėstytos, tiksliai nurodyti visi kaltinimo formulavimui, reikšmingi BK specialiosios dalies straipsniai ir jų dalys. Bylos aplinkybių sudėtingumas, jų išdėstymo tvarka kaltinime negali būti laikoma esminiu pažeidimu. Nei BK, nei BPK nenurodo, kokia tvarka išdėstomas pats kaltinimas, svarbiausia, kad be visų, būtinų kaltinime išdėstyti duomenų, jis būtų aiškus ir suprantamas asmeniui, kuriam jis yra pareikštas. J. K. pareikštas kaltinimas yra sudėtingas savo turiniu, kadangi byloje yra pripažinti nukentėjusiaisiais 46 fiziniai asmenys. Prokuroras teigia, kad J. K. sąmoningas nenorėjimas suprasti tokio kaltinimo yra tik kaltinamosios gynybos priemonė vilkinti bylos nagrinėjimą. Teismo posėdžio metu, t.y. 2008-10-15, kaltinamoji J. K. ir jos gynėjas pateikė pareiškimą dėl kaltinamojo akto neatitikimo baudžiamojo proceso reikalavimams nurodydami vienintelį pagrindą - neaiškų ir labai sudėtingą kaltinimą. Be to, J. K. pateikė teismui pluoštą popierių, kuriuos įvardino kaip byloje trūkstamus dokumentus ir kurių, anot kaltinamosios, pareigūnai iš jos nepaėmė ikiteisminio tyrimo metu. Teismas šių dokumentų 2008-10-15 posėdžio metu prie bylos nepridėjo, tačiau 2008-10-16 teismas savo nuomonę pakeitė, posėdžio metu pridėjo prie bylos kaltinamosios pateiktus dokumentus. Tokie kaltinamosios ir jos gynėjo prašymai yra akivaizdus bylos išnagrinėjimo teisme vilkinimas, o tokia teismo nutartis yra nemotyvuota ir nepagrįsta. Teismas, priimdamas nutartį, pasirėmė tik kaltinamosios ir jos gynėjo nepagrįstais prašymais ir juos išdėstė savo nutartyje, šių prašymų visiškai nevertino visos bylos kontekste. Teismas dar prieš pradedant bylos nagrinėjimą patikėjo kaltinamosios paaiškinimais apie tai, kad tyrimo metu likusių buhalterinių dokumentų jos pareigūnai neprašė, taip pat, kad pareigūnai ne visus paimtus buhalterinius dokumentus pateikė specialistui. Iš byloje esančių duomenų akivaizdu, kad bylos tyrimo metu pareigūnai ėmėsi visų priemonių surasti J. K. įmonės (duomenys neskelbtini) dokumentus, pati J. K. nei kiti byloje apklausti asmenys daugiau dokumentų pareigūnams nepateikė, jokių prašymų dėl dokumentų pridėjimo J. K. nepateikė nei susipažindama su bylos medžiaga, akivaizdu, kad tokie J. K. veiksmai buvo iš anksto sumanyta taktika bylos procesui išnagrinėjimui teisme vilkinti. Visiškai neaišku, ar tie popieriaus lapai, kuriuos J. K. pateikė teismui, yra dokumentai, jei tai dokumentai, ar jie turi reikšmę šiai bylai, neaišku kada jie surašyti. Tik pradėjus nagrinėti bylą teisme, apklausus byloje išvadą davusį specialistą, jam dalyvaujant, būtų galima prijungti prašomus dokumentus, o kadangi jų yra tik keli segtuvai, juos specialistas ištirtų per labai trumpą laiką ir duotų papildomą išvadą, kurią gavus kaltintojui nebūtų jokių kliūčių patikslinti kaltinimą, jei tai reikėtų padaryti. Ikiteisminis tyrimas užtruko ir dėl to, kad įtariamoji J. K. jį vilkino neatvykdama atlikti procesinių veiksmų, nepateikdama dokumentų, taip pat pateikdama analogiškus prašymus pakeisti įtarimus, kadangi byloje esantys yra nesuprantami ir taip pažeidžiama jos teisė į gynybą. Tokie prašymai buvo pateikti: 2008-02-27, 2008-06-10, 2008-06-25, jie visi prokuroro, vyriausiojo prokuroro nutarimais, teismo nutartimis atmesti kaip nepagrįsti. Byloje pareikšti įtarimai buvo suformuoti pagal bylos duomenis, jie virto kaltinimais bylą su kaltinamuoju aktu perdavus teismui, kur 2008 m. rugpjūčio 21d. nutartimi teismas, vadovaudamasis LR BPK 231-233 str., t.y. nenustatęs jokių kliūčių, tame tarpe ir netinkamo kaltinamojo akto, kurios trukdytų pradėti nagrinėti šią bylą, bylą perdavė nagrinėti viešame teismo posėdyje. 2008-09-02 teismo posėdžio metu kaltinamoji J. K. pranešė, kad jai nebuvo tinkamai įteiktas kaltinamasis aktas ir bylos nagrinėjimas buvo atidėtas, jokių papildomų dokumentų teismui J. K. nepateikė, teismas nenustatė ir kitų kliūčių, tame tarpe, ir netinkamo kaltinamojo akto, kurios trukdytų toliau nagrinėti bylą.

Pagal BPK 234 str. reikalavimus prokurorui byla gali būti perduodama tik esant visoms šiame straipsnyje numatytoms sąlygoms: 1) kaltinamojo akto turinys neatitinka BPK 219 straipsnyje nurodytų šio procesinio dokumento turinio reikalavimų, 2) kaltinamojo akto trūkumai trukdo teismui nagrinėti bylą. Nagrinėjamoje byloje nei vienos iš šių sąlygų nėra. Šioje byloje ikiteisminis tyrimas atliktas pilnai ir išsamiai, pareikšti kaltinimai nors ir sudėtingi, yra konkretūs ir aiškūs, todėl kaltinamosios teisė į gynybą nepažeista, nepažeista LR BPK 22 str. 3 d. numatyta kaltinamosios teisės žinoti, kuo ji kaltinama, ir duoti paaiškinimus dėl pareikšto kaltinimo. Prokuroras nurodo, kad bylą nagrinėjant teismo posėdyje ir iškilus kokioms nors neesminėms abejonėms, prokuroras galėtų kaltinimą pakeisti, kadangi faktinės bylos aplinkybės nesikeistų. Priimdamas skundžiamą nutartį, teismas be pagrindo užtęsė bylos procesą ir pažeidė BPK 1 str. nuostatas, kurios numato, kad nusikalstamos veikos turi būti atskleistos greitai ir išsamiai, tinkamai turi būti pritaikytas įstatymas, tuo pačiu suvaržė pačios kaltinamosios ir nukentėjusiųjų teises į greitą bylos aplinkybių ištyrimą. Visiškai nesuprantama teismo, dar nepradėjusio nagrinėti bylos, nutartyje išsakyta abejonė, kad neaišku, ar kaltinamosios veikoje pagal BK 223 str. l d.yra nusikaltimo sudėtis. Toks išankstinis teismo pasisakymas leidžia daryti pagrįstą prielaidą, kad jis dėl šios bylos turi išankstinę nuomonę, kas yra nesuderinama su objektyviu ir nešališku bylos išnagrinėjimu. Tokia teismo abejonė dėl nusikaltimo sudėties nutartyje paminėta kaip dar vienas esminis kaltinamojo akto turinio pažeidimas, kas taip pat yra nesuprantama.

Kaltinimas gana žymioje dalyje kertasi su nukentėjusiųjų parodymais, kurių dalis, priešingai tame kaltinime išdėstytiems teiginiams, savo parodymuose visiškai neteigė buvę įsitikinę, kad jokių įmokų jiems daryti nereikės ir tikrai didelė jų dalis neteigė, jog „pasirašydami kitus dokumentus išperkamosios nuomos sutarties nepastebėjo, tačiau ją pasirašė, kadangi ši sutartis buvo tyčia uždengta kitais dokumentais“ ar pan.

Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (iš dalies pakeistos Protokolu Nr. II, su papildomais protokolais Nr. 1, 4, 6 ir 7) 6 straipsnio (Teisė į teisingą bylos nagrinėjimą) 3 dalies „a“ punkte nurodyta, kad kiekvienas kaltinamas nusikaltimo padarymu asmuo turi teisę būti išsamiai informuotas apie pateikiamo jam kaltinimo pobūdį ir pagrindą. Nurodytosios konvencinės nuostatos inkorporuotos bei detalizuotos ir Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekse, kurio 44 straipsnyje (Asmens teisių apsauga baudžiamojo proceso metu) konstatuojama, be visa kita, kad kiekvienas nusikalstamos veikos padarymu įtariamas ar kaltinamas asmuo turi teisę, kad jam būtų nuodugniai pranešta apie jam pareikšto kaltinimo pobūdį bei pagrindą (straipsnio 7 d.). Iš išdėstytų aplinkybių yra akivaizdu, jog paminėtųjų baudžiamojo proceso normų šioje baudžiamojoje byloje iki šiol neprisilaikoma. BPK 10 str. ne tik nurodyta, kad kaltinamasis turi teisę į gynybą, bet ir nurodyta, kad, tame tarpe, prokuroras privalo užtikrinti galimybę kaltinamajam įstatymų nustatytomis priemonėmis ir būdais gintis nuo kaltinimų, o taip pat imtis reikiamų priemonių užtikrinti jo asmeninių teisių apsaugą. Prokuroras privalo, surašydamas kaltinamąjį aktą J. K., prisilaikyti Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 str. 3 d. „a“ punkto bei BPK 44 str. 7 d. reikalavimų. Tai yra, kaltinamajame akte turi būti išsamiai, nuodugniai, suprantamai pranešta, kuo J. K. yra kaltinama, nes tik tokiu būdu kaltinamoji gali pilnavertiškai realizuoti savo teisę į gynybą.

Kaltinime pagal BK 223 str. 1 d. neaiškiai ir nekonkrečiai suformuluota absoliuti dauguma tame pranešime išdėstytų tariamų buhalterinės apskaitos pažeidimų. Štai inkriminuojami Buhalterinės apskaitos įstatymo 19 str. 1 p.. 2 p. tariami pažeidimai yra visiškai nekonkretūs. Nuo tokio nekonkretaus (o likusioje dalyje pakankamai neaiškaus) kaltinimo yra sunku ar net neįmanoma gintis. Kaltinimas šiame epizode tampa neaiškus esant jo akivaizdžiam neatitikimui buhalterinių įstatymų reikalavimams. Pagal pastaruosius įstatymus individualios įmonės gali nepildyti kasos knygos (Kasos darbo organizavimo ir kasos operacijų atlikimo taisyklių 28 p. ir kt.), tuo tarpu ginamoji, kaip savo individualios įmonės savininkė ir vadovė kažkodėl kaltinama kasos knygos nepildymu ar netinkamu tos knygos pildymu (iš paties kaltinimo tai irgi yra neaišku). Be to, nors pagal Individualių įmonių įstatymo 5 straipsnio ir kt. nuostatas tokios įmonės savininkas gali paimti įmonės kasoje esančius pinigus savo asmeniniams poreikiams, ginamoji, kaip individualios įmonės savininkė kažkodėl kaltinama nuo 2005-01-01 iki 2005-12-01 susigrąžinusi lėšas pagal du 2005-02-29 ir 2005-03-29 kasos išlaidų orderius (atitinkamai po 8000,00 Lt, viso 16000,00 Lt sumai) ir nepateikusi „dokumentų, patvirtinančių ir pateisinančių šių lėšų grąžinimą“.

Iš kaltinimo pagal BK 223 str. dalies visiškai neaišku, kaip jis yra atribotas nuo kitų panašių teisės pažeidimų. Tai yra, šioje dalyje turi būti įvertinta ir tai, kad ir ATPK yra numatyta atsakomybė už buhalterinės apskaitos taisyklių pažeidimą - ATPK 173-1 straipsnis (Lietuvos Respublikos 1992 m. gegužės 26 d. įstatymo Nr. 1-2589: 1997 m. gruodžio 2 d. įstatymo Nr. VilI-545 ir 2000 m. vasario 17 d. įstatymo Nr. VIII-I543 redakcija). Be to pažymėtina, kad pagal šio ATPK straipsnio atskiras dalis tik administracine tvarka yra baudžiama net ir už kai kuriuos apgaulingo buhalterinės apskaitos tvarkymo atvejus. Gi šioje baudžiamojoje byloje apie pastarojo, sunkesnio buhalterinės apskaitos tvarkymo pažeidimo atvejus net neina kalba (tokiems įtarimams, kaltinimams taip pat nėra jokio pagrindo). Pagaliau, net nustačius kokius nors buhalterinės apskaitos taisyklių pažeidimus juk būtina nustatyti, ar tie pažeidimai nėra mažareikšmiški (BK 37 str.). Nesant kaltinime jokio minėtųjų atsakomybių atribojimo, kaltinamosios gynyba yra taip pat nepagrįstai apsunkinta.

Kaltinimas J. K. suformuluotas labai sudėtingai. Be to jis yra surašytas ydingai, nesilaikant lietuvių kalbos taisyklių. Tai taip pat labai apsunkina šio kaltinimo teksto turinio suvokimą. Kaltinamasis aktas surašytas labai ilgais sakiniais. Gynėjas nurodo, kad jam, kaip advokatui, nesilaikant lietuvų kalbos taisyklių surašytas kaltinamasis aktas gal ir yra įveikiamas, tačiau J. K., nebūdama teisininke, taip surašyto kaltinimo negali suprasti ir jai tik lieka spėlioti, kuo yra kaltinama, kokius konkrečiai nusikalstamus veiksmus pagal kaltinimo versiją ji esą yra padariusi. Kaltinime yra ne tik gramatinių klaidų, bet ir neatitikimų neginčijamai byloje nustatytoms aplinkybėms. Visa tai dar labiau apsunkina kaltinamosios teisės į gynybą realizavimą. Kaip matyti iš kaltinimo teksto, yra praleisti tik iš konteksto numanytini veiksnys, tarinys, kai kuriose vietose akivaizdžiai keistina žodžių tvarka ir kt. Kaltinimo teksto kalba yra sudėtinga sintaksiniu požiūriu. Tekstas pateiktas labai ilgais sakiniais ir pasižymi prastu grafiniu apipavidalinimu - kaltinimo teksto atkarpos nėra išskiriamos pagal temines teksto grupes ir pogrupius, apibendrinimas, kuriuo daroma išvada apie kaltinimą dėl nusikalstamos veikos, aprašytos atskiromis pastraipomis 46-uose epizoduose, yra prirašomas prie paskutinio nurodyto epizodo kaip to epizodo aprašymą pratęsiantis tas pats sakinys. Kaltinimo tekstas redaguotinas, kad kaltinamoji galėtų jį visą suvokti ir tokiu būdu galėtų realizuoti savo teisę į gynybą. Gynėjas atsiliepimuose pateikia pasiūlymus, kaip turėtų būti pataisytos kaltinamojo akto kalbos klaidos.

Gynėjas nurodo, jog iš esmės nereikšmingi skundo argumentai, kuriuose nurodoma, kad kaltinamoji ar jos gynyba esą bando vilkinti šią bylą, kad neva neaišku, kokius dokumentus („popierius“) kaltinamoji teismui pateikė ir pan. Visi šie atskiri skundo argumentai yra nepagrįsti, prasilenkia su nagrinėjamo klausimo esme. Nei kaltinamoji, nei gynėjas, šios bylos nevilkino ir nevilkina. Priešingai, prokuratūros atskiri veiksmai apsunkina ši baudžiamąjį procesą - prokuratūra nepagrįstai buvo atsisakiusi prijungti eilę svarbių dokumentų, ir kt. Tarp kaltinamosios gynybos taktikos, kaip po tokios, ir kaltinamojo akto atitikimo įstatymų reikalavimams nėra jokio ryšio.

Motyvuojamoji dalis

Prokuroro skundas atmetamas.

BPK 234 str. 2 d. numato, kad kai ikiteisminio tyrimo metu buvo surašytas iš esmės šio kodekso 219 straipsnio reikalavimų neatitinkantis kaltinamasis aktas ir tai trukdo nagrinėti bylą, byla perduodama prokurorui.

Pirmos instancijos teismas, perduodamas bylą prokurorui nurodė, jog kaltinamasis aktas neatitinka BPK 219 str. reikalavimų: kaltinimas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 182 str. 2 dalį yra neaiškus, dėl ko pažeidžiama kaltinamosios teisė į gynybą. Iš kaltinamojo akto turinio nesuprantama, kokį turtą ar turtinę teisę savo ar kitų naudai įgijo kaltinamoji ar kas ir kokios turtinės prievolės išvengė, kam ir kokia žala kaltinamosios nusikalstamais veiksmais padaryta, koks priežastinis ryšis tarp kaltinamosios nusikalstamos veikos ir nusikaltimo pasekmių – nusikaltimu padarytos žalos, ar kaltinamosios veikoje pagal BK 223 str. 1 d. yra nusikaltimo sudėtis. Šie esminiai kaltinamojo akto turinio pažeidimai trukdo nagrinėti bylą bei suvaržo kaltinamosios teisę į gynybą, kadangi nesuprasdama tokio kaltinamojo akto turinio, kaltinamoji negali efektyviai pasiruošti gintis teisiamajame posėdyje. Dėl šių trūkumų išnagrinėti baudžiamąją bylą teisme iš esmės nėra galimybės.

Sutiktina su pirmos instancijos teismo išvadomis, jog kaltinamasis aktas neatitinka BPK 219 str. reikalavimų ir dėl to išnagrinėti bylą teisme negalima.

Ikiteisminis tyrimas negali būti toks, kad jo trūkumai kliudytų teismui išspręsti asmens kaltumo, padarius nusikalstamą veiką, klausimą, per ikiteisminį tyrimą priimami sprendimai turi būti aiškūs, pagrįsti teisiniais argumentais. Šių sprendimų aiškumas, pagrindimas teisiniais argumentais yra svarbi asmens konstitucinių teisių ir laisvių, teisės į teisingą teisinį procesą, taip pat teisės į teisminę gynybą, garantija (Lietuvos Respublikos Konstitucinio teismo 2006 01 16 nutarimas). Kaltinamasis aktas yra svarbiausias ikiteisminio tyrimo stadijos dokumentas, jame išdėstomi svarbiausi šios stadijos rezultatai, suformuluojamas kaltinimas, kuris ir nustato teisminio nagrinėjimo ribas, kadangi byla nagrinėjama tik dėl tų kaltinamųjų ir dėl tų nusikalstamų veikų, dėl kurių ji perduota nagrinėti teisiamajame posėdyje (BPK 255 str. 1 d.). Kaltinamasis aktas neatitinka BPK 219 straipsnyje numatytų reikalavimų, kai jame nenurodytos arba neteisingai nurodytos svarbios veikos faktinės aplinkybės, turinčios atitikti baudžiamajame įstatyme numatytus nusikalstamos veikos sudėties požymius (tai veikos padarymo vieta, laikas, būdas, padariniai ir kt. – BPK 219 straipsnio 3 dalies pažeidimas); kai kaltinamajame akte nenurodyti BK straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą veiką, dalis ir (ar) punktas, kai taikomas straipsnis susideda iš dalių ir (ar) punktų (BPK 219 straipsnio 5 punkto pažeidimas). Kaltinamasis aktas turi būti surašytas be esminių trūkumų tiek turinio, tiek formos prasme, jame turi būti išsamiai aiškiai ir tiksliai išdėstytos nusikalstamos veikos aplinkybės.

Sprendžiant klausimą dėl kaltinamojo akto atitikimo įstatymo reikalavimams, nespręstini įrodymų vertinimo klausimai, tačiau iš bylos matyti, jog kaltinamojo akto dalyje dėl BK 223 str. 1 d. numatytos veikos kaltinimas išdėstytas nekonkrečiai ir neaiškiai.

Nurodyta faktinė aplinkybė, jog J. K. “per laikotarpį nuo 2005-01-01 iki 2005-12-01 iš įmonės sąskaitos, esančios AB „Vilniaus bankas“ Nr. (duomenys neskelbtini) per 22 kartus į savo asmeninę sąskaitą, esančią AB „Vilniaus bankas“ Nr. (duomenys neskelbtini) pervedė 71510.00 litų, šias lėšas išgrynino, tačiau nepateisino dokumentais rodančiais, kad lėšos būtų buvusios panaudotos įmonės reikmėms”. Tačiau iš tokio veikos aprašymo visai neaišku, kokiu pagrindu šie veiksmai kaltinamajame akte traktuojami kaip LR Buhalterinės apskaitos įstatymo (2001-11-06 Nr.IX-574) 19 str. l p. reikalavimų, kad „apskaitos dokumentai ir apskaitos registrai iki finansinės atskaitomybės patvirtinimo saugomi ūkio subjekto vadovo nustatyta tvarka, kuri turi numatyti priemones, užtikrinančias dokumentų saugumą“ ir to paties straipsnio 2 p. reikalavimų, nurodančių, kad „patvirtinus finansinę atskaitomybę, apskaitos dokumentai ir apskaitos registrai saugomi ūkio subjekto vadovo nustatyta tvarka, laikantis Vyriausybės nustatytų dokumentų saugojimo terminų“, pažeidimai, jei aprašant veiką visiškai neminima aplinkybė, jog minėti dokumentai J. K. įmonėje nebuvo išsaugoti ar buvo netinkamai saugomi.

Nurodoma faktinė aplinkybė, jog J. K. “per laikotarpį nuo 2005-01-01 iki 2005-12-01 susigrąžino lėšas pagal 2005-02-29 kasos išlaidų orderį Nr. 63, 8000 Lt sumai, 2005-03-29 pagal kasos išlaidų orderį Nr. 95, 8000 Lt sumai, viso 16000 litų sumai, tačiau tyrimui nepateikė dokumentų, patvirtinančių ir pateisinančių šių lėšų grąžinimą”. Tačiau iš tokio veikos aprašymo visiškai neaišku, kokį tai turi ryšį su J. K. inkriminuojamu šiais veiksmais padarytu LR Buhalterinės apskaitos įstatymo (2001-11-06 Nr.IX-574) 12 str. 2 d. reikalavimo ” kad „ūkinės operacijos ir ūkiniai įvykiai, kurie negali būti pagrįsti apskaitos dokumentais, pagrindžiami su jais susijusių ūkinių operacijų ir ūkinių įvykių apskaitos dokumentais" pažeidimu.

Nurodoma faktinė aplinkybė, jog J. K. neužtikrino, kad įmonėje būtų vedama kasos knyga ir visas kasos operacijų judėjimas būtų įrašomos į kasos knygą, tačiau iš tokio veikos aprašymo nesuprantama, kodėl šie veiksmai traktuojami kaip LR Buhalterinės apskaitos įstatymo 18 p. reikalavimų, nurodančių, kad „Ūkio subjekto vyriausiasis buhalteris (buhalteris) privalo kontroliuoti, kad būtų tinkamai tvarkoma kasos knyga. Jo nurodymai kasininkui yra privalomi“, 23 p. reikalavimų, nurodančių, kad „Ūkio subjekto vadovas, priimdamas kasininką į darbą, privalo pasirašytinai supažindinti jį su šiomis taisyklėmis ir sudaryti su juo visiškos materialinės atsakomybės sutartį“, jei nenurodoma, kad J. K. pati būtų buvusi ūkio subjekto buhalteriu ar, kad ji, kaip ūkio subjekto vadovė, nesupažindino kasinininko su atitinkamomis taisyklėmis bei nesudarė su juo visiškos materialinės atsakomybės sutarties, kaip tai siejasi su negalėjimu iš dalies nustatyti J. K. individualios įmonės (duomenys neskelbtini) veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ir struktūros.

Nekonkrečiai ir neaiškiai suformuluotos ir kitos kaltinimo pagal BK 223 str. 1 d. dalys.

BK 182 str. 3 d. pagal kurį kaltinama J. K., numato atsakomybę už apgaule savo ar kitų naudai įgijimą svetimo didelės vertės turto ar turtinės teisės, išvengimą turtinės prievolės arba jos panaikinimą. Iš kaltinimo konteksto matyti, jog J. K. kaltinama didelės vertės turtinės prievolės išvengimu apgaule. Todėl aprašant inkriminuojamą veiką, turi būti aiškiai išdėstytos faktinės aplinkybės, iš kurių turi būti aišku, kuo pasireiškė apgaulė, kokios konkrečios turtinės prievolės ir kokiam asmeniui kaltinamoji išvengė.

Kaltinamasis aktas kaltinimo J. K. dalyje pagal BK 182 str. 2 d. suformuluotas sudėtingai, painiai bei prieštaringai ir konstatuotina, jog tokiu būdu neteisingai nurodytos veikos faktinės aplinkybės.

Iš nusikalstamos veikos aprašymo neaišku, kuriais konkrečiais J. K. veiksmais, iš gausybės išvardintų kaltinime, pasireiškė apgaulė. Aprašant veiką kaltinamajame akte teigiama, kad J. K. „su fiziniais asmenimis, pastariesiems nežinant arba sąmoningai klystant, sudarė 46 išperkamosios nuomos sutartis“. Tokios sąvokos, kaip nukentėjusiojo „sąmoningas klydimas“ bei „sutarties sudarymas nežinant“ yra ne tik teisiškai nekorektiškos, bet ir sunkiai suvokiamos. Be to, kiekviename kaltinimo pagal BK 182 str. 2 d. epizode J. K. kaltinama išvengusi turtinės prievolės lizingo bendrovei apmokėti konkrečias sumas už toje kaltinimo dalyje nurodytą konkretų nukentėjusįjį, tačiau visiškai neatsižvelgta į sutarčių sudarymo su kiekvienu iš nukentėjusiųjų aplinkybių ypatumus - nukopijuota ir šabloniškai vienodai dėl kiekvieno nukentėjusiojo į kaltinimą perkelta aplinkybė, jog nukentėjusysis “pasirašydamas kitus dokumentus išperkamosios nuomos sutarties nepastebėjo, tačiau ją pasirašė, kadangi ši sutartis buvo tyčia uždengta kitais dokumentais”. Tuo tarpu pagal kaltinamojo akto dalies, kur išdėstomi pagrindiniai duomenys, pagrindžiantys kaltinimus, atskiruose epizoduose nurodomos visai kitokios sutarčių pasirašymo aplinkybės: pvz., pagal kaltinamajame akte išdėstytus nukentėjusiojo J. S. parodymus, “jam buvo pasakyta, kad reikės pasirašyti ant lizingo sutarties, ką jis ir padarė, taip pat pasirašė garantinį taloną užsakymą, interneto tiekimo sutartį”, pagal J. J. parodymus “J. K. jai paaiškino visas sutarties sąlygas, jai buvo pasakyta, kad lizingo įmokas apmokės pati įmonė <...> Ji pasirašė interneto tiekimo sutartį, lizingo sutartį” ir kt.

Iš veikos aprašymo neaiški prievolės, kurios išvengimu kaltinama J. K., esmė - ar kaltinamosios prievolė buvo nukentėjusiesiems nemokamai suteikti kompiuterinę techniką, ar padengti kompiuterinės technikos įsigijimo išlaidas, nes vienoje kaltinimo vietoje nurodyta vienaip, kitoje – kitaip.

Kaltinimas neaiškus ir dėl to, jog iš suformulavimo neaiškus subjektas, kurio atžvilgiu J. K. kaltinama išvengusi prievolės. Kiekviename atskirame kaltinimo pagal BK 182 str. 2 d. epizode nurodant apgaulės rezultatą teigiama, jog J. K. išvengė turtinės prievolės apmokėti lizingo bendrovei už konkretų nukentėjusįjį konkrečias sumas. Baigiamojoje ir apibendrinančioje šio įtarimo dalyje jau teigiama, kad per lizingo bendroves UAB „Snoro lizingas“, UAB „Šiaulių banko lizingas“, „Ūkio banko lizingas“ kaltinamoji savo naudai bendrai išvengė didelės vertės turtinės prievolės 46 fiziniams asmenims, kurios dydis yra 143188,35 litai, ir savo naudai bendrai pasikėsino išvengti 2563,01 Lt turtinės prievolės vienam fiziniam asmeniui. Todėl iš šitaip prieštaringai suformuluoto kaltinimo neaišku, ar kaltinamoji išvengė prievolių, kurias J. K. IĮ (duomenys neskelbtini) prisiėmė prieš nukentėjusiuosius pasirašant interneto tiekimo sutartį (šiose sutartyse numatytomis sąlygomis atlyginti kompiuterinės technikos įsigijimo išlaidas), ar prievolių prieš lizingo bendroves pagal sutartis, kurias pasirašė fiziniai asmenys su tomis bendrovėmis.

Sutiktina su gynėjo atsiliepime išdėstytais argumentais dėl kaltinamojo akto teksto prastos kalbos bei sintaksės. Dėl ilgų sakinių, naudojamų aprašant J. K. inkriminuojamas veikas, taip pat sintaksės, atskirose vietose naaišku, kaip į visumą turi būti siejami atskiri sakinio teiginiai ir kokia turi būti tos visumos prasmė.

Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (su pakeitimais ir papildomais protokolais) 6 straipsnio (Teisė į teisingą bylos nagrinėjimą) 3 dalies „a“ punkte nurodyta, kad kiekvienas kaltinamas nusikaltimo padarymu asmuo turi teisę būti išsamiai informuotas apie pateikiamo jam kaltinimo pobūdį ir pagrindą. Ši nuostata atsispindi ir Lietuvos Respublikos BPK 44 str. 7d. Be to, BPK 10 str. įtvirtinta kaltinamojo teisė į gynybą ir nurodyta, kad teismas, prokuroras, ikiteisminio tyrimo pareigūnas privalo užtikrinti galimybę kaltinamajam įstatymų nustatytomis priemonėmis ir būdais gintis nuo kaltinimų, o taip pat imtis reikiamų priemonių užtikrinti jo asmeninių teisių apsaugą. Tuo tarpu kaltinamasis aktas surašytas neaiškiai ir tai laikytina kliūtimi kaltinamajai realizuoti teisę į gynybą. Teismas tokiu atveju negalėjo nagrinėti bylos iš esmės ir privalėjo gražinti bylą prokurorui kaltinamojo akto trūkumams pašalinti, ką ir padarė, vadovaudamasis BPK 219 str. nuostatomis. Pastebėtina ir tai, jog pareiškus J. K. įtarimus, t.y., dar prieš perduodant bylą į teismą, J. K. ir jos gynėjas prašyme nurodė, jog įtarimas turi būti pateiktas aiškus ir tikslus, tačiau prokuroras į tai neatsižvelgė.

Prokuroro skundo argumentai, jog J. K. tokiu būdu vilkina bylos nagrinėjimą, atmestini, nes bylos neleidžia nagrinėti kaltinamojo akto trūkumai. BPK 1 str. nuostatos, kurios numato, kad nusikalstamos veikos turi būti atskleistos greitai ir išsamiai, tinkamai turi būti pritaikytas įstatymas, yra visų pirma sietinos su nagrinėjimo teisme dalyvių teisių bei pareigų užtikrinimu, o greitas bylos aplinkybių tyrimas negali vykti kaltinamojo procesinių teisių pažeidimo sąskaita.

Rezoliucinė dalis

NUTARĖ:

Kėdainių rajono apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro skundą atmesti. 2008 m. spalio 16 d. Kėdainių rajono apylinkės teismo nutartį palikti galioti.

Ši nutartis neskundžiama.