- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2011-05-03
- Bylos Nr.
- 2A-761/2011
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Vigintas Višinskis, Artūras Driukas, Konstantinas Gurinas
- Ieškovas
- Viešųjų pirkimų tarnybos
- Atsakovas
- Akmenės
- Advokatai
- Vaidotas Sviderskis
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Artūro Driuko, Konstantino Gurino ir Viginto Višinskio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),
viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo apelianto Akmenės rajono savivaldybės administracijos apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo 2010 m. lapkričio 25 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo Viešųjų pirkimų tarnybos ieškinį atsakovams Akmenės rajono savivaldybės administracijai ir uždarajai akcinei bendrovei „Affecto Lietuva“ dėl viešojo pirkimo metu priimto sprendimo ir sudarytos pirkimo sutarties pripažinimo negaliojančiais.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija n ustatė:
I. Ginčo esmė
Ginčas kilo dėl atsakovo Akmenės rajono savivaldybės administracijos (toliau – ir perkančioji organizacija) 2009 m. rugsėjo 4 d. paskelbto viešojo pirkimo „Strateginio planavimo priežiūros ir finansų valdymo apskaitos sistemos kūrimo, diegimo bei priežiūros paslaugos“ metu priimto sprendimo pripažinti atsakovą UAB „Affecto Lietuva“ pirkimo nugalėtoju ir atsakovų 2010 m. sausio 14 d. sudarytos pirkimo sutarties teisėtumo.
Šalies argumentai
Ieškovas Viešųjų pirkimų tarnyba prašė pripažinti nurodytą sprendimą ir pirkimo sutartį negaliojančiais. Jo nuomone, pirkimo metu buvo pažeistos Lietuvos Respublikos viešųjų pirkimų įstatymo (toliau – VPĮ) nuostatos, principai, nepasiekti pirkimo tikslai. Pirma, pirkimo objektas susidėjo iš atskirų dalių: viešojo sektoriaus apskaitos ir finansinės atskaitomybės standartams pritaikytos vieningos veiklos planavimo ir valdymo bei finansų valdymo ir apskaitos sistemos sukūrimo ir įdiegimo bei serverių įrangos ir jų operacinių bei duomenų bazių valdymo sistemos pirkimo. Perkančioji organizacija turėjo suskirstyti pirkimo objektą į dalis pagal tiekėjų suinteresuotumą, kas sudarytų galimybę didesniam tiekėjų skaičiui pateikti konkurencingus pasiūlymus, o perkančiajai organizacijai – racionaliau naudoti pirkimui skirtas lėšas. To nepadarius, nebuvo pasiektas pagrindinis viešųjų pirkimų tikslas, pažeisti lygiateisiškumo ir nediskriminavimo principai. Antra, pirkimo sąlygų 3.1 punkte nurodyti kokybės vadybos sistemos standartai, kuriuos turi atitikti tiekėjas, tuo metu jau buvo pasikeitę, todėl minimalūs tiekėjų kvalifikacijos reikalavimai nebuvo tikslūs ir aiškūs. Taip pat buvo nepagrįstai reikalaujama, kad nurodytą reikalavimą atitiktų kiekvienas ūkio subjektų grupės narys atskirai (3.7 p.). Toks reikalavimas pažeidė VPĮ 32 straipsnio 2-3 dalies nuostatas. Trečia, perkančioji organizacija sąlygose nustatė reikalavimus tiek perkamai įrangai, tiek perkamai programinei įrangai. Tikslus techninės įrangos specifikavimas įtakojo skirtingų informacinių sistemų skaičių bei eliminavo lygiaverčius, tačiau kitos techninės įrangos reikalaujančius informacinių sistemų sprendimus. Sąlygose buvo detalizuotas ne tik pirkimo objektas, bet ir jo realizavimo priemonės. Techninės sąlygos nurodė technologijų detales, o ne funkcinius reikalavimus. Tai pažeidė VPĮ 25 straipsnio 2, 8 dalių nuostatas. Ketvirta, pirkimo sąlyga, kad įrangos gamintojas turi turėti sertifikuotą gamintojo aptarnavimo centrą Lietuvoje, dirbtinai ribojo konkurenciją ir diskriminavo tiekėjus, neturinčius tokio centro, tačiau galinčius užtikrinti tinkamą sutarties vykdymą. Tokiu būdu buvo pažeisti VPĮ 25 straipsnio 2 dalies, 32 straipsnio 2-3 dalių reikalavimai. Ieškovo nuomone, perkančioji organizacija neįrodė, kad jos iškelti tikslai negalėjo būti pasiekti mažiau ribojančiais reikalavimais. Dėl nurodytų pažeidimų turi būti panaikintas sprendimas dėl nugalėtojo pripažinimo. Panaikinus tokį sprendimą, naikintina ir pirkimo sutartis, nes iš ne teisės teisė nekyla.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Šiaulių apygardos teismas 2010 m. lapkričio 25 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies: pripažino sprendimą dėl nugalėtoju neteisėtu, o kitus reikalavimus atmetė. Teismas nurodė, kad VPĮ įpareigoja ieškovą vykdyti viešųjų pirkimų kontrolę, taip pat ginti viešąjį interesą, todėl jis, vertindamas pirkimo sutarties galiojimą, turėjo teisę vertinti ir pirkimo dokumentus, nes jie tiesiogiai įtakoja sutarties turinį.Teismas sprendė, kad perkančioji organizacija pagrindė pirkimo dalių sujungimo į vieną tikslingumą, todėl su tuo susijusius ieškovo argumentus atmetė. Tačiau teismas pripažino, kad kitos pirkimo sąlygos pažeidė VPĮ reikalavimus ir principus.
Teismo nuomone, pirkimo sąlygų 3.1 punkto lentelės „Techniniai pajėgumai“ 6 punkte nustatytas reikalavimas, kad tiekėjo kokybės vadybos sistema turi atitikti ISO 9001:1994 (arba LST EN ISO 9001:1995) arba ISO 9001:2000 (arba LST EN ISO 9001:2001) standartų reikalavimus ar lygiaverčių standartų reikalavimus, neatitinka nuostatos, pagal kurią minimalūs dalyvių kvalifikacijos reikalavimai turi būti tikslūs ir aiškūs (VPĮ 32 str. 2 d.) – nurodyti standartai 2009 m. gegužės 31 d. buvo pakeisti LST EN ISO 9001:2008 standartu. Pirkimo sąlygų 3.7 punkto nuostata, kad nurodytą reikalavimą turi atitikti kiekvienas ūkio subjektų grupės narys atskirai, neatitinka CK 6.969 straipsnyje įtvirtintos jungtinės veiklos sutarties sampratos. Tiekėjas gali remtis kitų ūkio subjektų pajėgumais, todėl aptariama sąlyga pažeidžia VPĮ 32 straipsnio 3 dalies nuostatas, lygiateisiškumo, nediskriminavimo ir proporcingumo principus. Teismo nuomone, atsakovo argumentas, kad jis būtų vertinęs visus tiekėjus vienodomis sąlygomis, yra nereikšmingas, nes pats pirkimo procesas, sąlygų turinys turi būti aiškus, atviras, be situacijų, sudarančių galimybę interpretuoti tą patį veiksmą skirtingai ir suabejoti viešo konkurso skaidrumu.
Teismas nurodė, kad, apibūdinant pirkimo objektą, techninėje specifikacijoje negali būti nurodytas konkretus modelis ar šaltinis, konkretus procesas ar prekės ženklas, patentas, tipai, konkreti kilmė ar gamyba, dėl kurių tam tikroms įmonėms ar tam tikriems produktams būtų sudarytos palankesnės sąlygos arba jie būtų atmesti (VPĮ 25 str. 8 d.). Teismas vertintino, kad reikalavimai, nustatomi įsigyjamai techninei įrangai, neturi riboti programinės įrangos pasirinkimo, nes nagrinėjami atveju programinė įranga yra ženkli pirkimo dalis, tikslus techninės įrangos specifikavimas įtakoja siūlomų skirtingų informacinių sistemų skaičių bei eliminuoja lygiaverčius, tačiau kitos techninės įrangos reikalaujančius informacinių sistemų sprendimus. Techninės specifikacijos 3.6 punkto „Reikalavimai sistemos integracijai“ 67, 86 punktuose nurodytos techninės charakteristikos diktuoja technologijų detales, o ne funkcinius reikalavimus. Techninėje specifikacijoje detalizuotas ne tik pirkimo objektas, bet ir jo realizavimo priemonės. Teismas pripažino, kad sąlygos, kuriomis nustatomas ne tik pirkimo objektas, bet ir jo realizavimo būdas, dirbtinai riboja tiekėjų, galinčių pasiūlyti lygiavertėmis technologijomis pagrįstus sprendimus, galimybę dalyvauti pirkime bei pažeidžia VPĮ 25 straipsnio 2 dalies nuostatas, viešųjų pirkimų principus bei neleidžia pasiekti pirkimų tikslo.
Teismas taip pat sprendė, kad techninės specifikacijos 2.1.2 lentelės „Techninės specifikacijos“ 19, 40, 61, 82 punktuose nustatytas reikalavimas gamintojui turėti sertifikuotą gamintojo aptarnavimo centrą Lietuvoje dirbtinai riboja tiekėjų, galinčių pasiūlyti lygiavertėmis technologijomis pagrįstus sprendimus, bet neturinčių sertifikuoto aptarnavimo centro Lietuvoje, galimybę dalyvauti pirkime. Tai pažeidžia VPĮ 25 straipsnio 2 dalies, 32 straipsnio 2-3 dalių nuostatas, neužtikrina nediskriminavimo principo laikymosi. VPĮ 32 straipsnio 3 dalyje imperatyviai nustatyta, kad tiekėjas gali remtis kitų ūkio subjektų pajėgumais, neatsižvelgiant į tai, kokio teisinio pobūdžio ryšiai su jais sieja, todėl perkančioji organizacija negalėjo reikalauti tokio centro turėjimo konkrečiame regione.
Teismas, nepaisant nustatytų pažeidimų, padarė išvadą, kad, atsižvelgiant į sutarties vykdymo eigą, jo specifiką, įvykdymo laipsnį, galimus nuostolius dėl restitucijos bei kitas aplinkybes, sprendime apsiribotina perkančiosios organizacijos veiksmų, patvirtinant konkurso sąlygas bei iš jų atsiradusias pasekmes, neteisėtumo pripažinimu, o reikalavimas pripažinti sutartį negaliojančia yra atmestinas.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai
Apeliantas Akmenės rajono savivaldybės administracija prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria tenkinta dalis ieškovo reikalavimų, ir klausimą išspręsti iš esmės – ieškinį atmesti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
1. Teismo išvada apie netikslius ir neaiškius minimalius kvalifikacijos reikalavimus yra nepagrįsta. Pasirinkus senesnio tipo standartą, buvo išplėstas galinčių dalyvauti pirkime asmenų ratas, nes naujesnį standartą atitinkantys asmenys visada atitiks senesniojo reikalavimus. Be to, pagal pirkimo sąlygas galėjo būti pateikti įrodymai ir apie lygiaverčių standartų reikalavimų atitikimą.
2. Teismas nepagrįstai sprendė, kad nuostata, jog kiekvienas ūkio subjektų grupės narys atskirai atitiktų reikalavimą laikytis atitinkamų standartų, pažeidžia teisės aktų reikalavimus. Toks reikalavimas neriboja tiekėjo galimybės remtis kitų ūkio subjektų pajėgumais. Aptariamų standartų reikalavimų laikosi daug įmonių. Nagrinėjama nuostata buvo siekiama užtikrinti pirkimo dalyvių kvalifikaciją, nepaisant jų vykdomos veiklos.
3. Teismo išvados apie techninės specifikacijos sąlygų neteisėtumą yra nepagrįstos. Vienas iš pirkimo tikslų yra atvirais standartais grįstos sistemos įsigijimas, atsižvelgiant ir į tai, kad pas apeliantą ir šiuo metu naudojamos kompiuterinės sistemos, kuriose jau veikia atitinkamos kompiuterinės programos. Panaikinus šias technologines sąlygas, šiuo metu veikiantys kompiuteriai negalėtų būti integruoti į vientisą sistemą, kas neužtikrintų darnios sistemos veikimo. Techninėje specifikacijose nurodyti atviri standartai arba platformos, atvirais standartais grįstoms sistemoms, kas užtikrina galimybę rinktis iš daugelio tiekėjų ir gauti technologiškai naudingiausią pasiūlymą. Laikantis teismo pozicijos, lieka neaišku, kaip pirkimo dokumentuose turėtų būti įvardintos sąlygos, kad jau veikiančios sistemos derintųsi su perkamomis.
4. Teismo išvados, susijusios su reikalavimu tiekėjams turėti sertifikuotą aptarnavimo centrą Lietuvoje, yra nepagrįstos ir prieštaringos. Sistemiškai vertinant pirkimo dokumentus, darytina išvada, kad jei tiekėjas remtųsi kitų ūkio subjektų, kurie atitiktų nurodytų ar jiems lygiaverčių standartų reikalavimus, pajėgumais, toks tiekėjas galėtų dalyvauti pirkime. Šiuo atveju teismas visiškai nenurodė, ar tiekėjas gali turėti partnerį Lietuvoje, kuris neatitinka minėtų standartų, ar galėjo dalyvauti pirkime apskritai neturėdamas jokios veiklos formos Lietuvoje. Galimybė pirkime dalyvauti tiekėjui, neturinčiam jokios formos Lietuvoje, leistų teikti pasiūlymus labai plačiam subjektų ratui ir neužtikrintų komunikacijos tarp tiekėjų ir perkančiosios organizacijos.
5. Ieškovas, išsiųsdamas paskelbti ginčo pirkimo skelbimus, patvirtino pirkimo sąlygų teisėtumą, tačiau pasibaigus pirkimo procedūroms ir įvykdžius didžiąją dalį sutarties, pareiškė reikalavimus sutartį panaikinti. Tokie veiksmai pažeidžia ne tik bendruosius teisės principus, bet kelia grėsmę ir viešajam interesui. Ieškiniu neginčijamos pirkimo sąlygos ir neprašoma jų panaikinti, todėl sąlygų neteisėtumo klausimas apskritai neturėtų būti nagrinėjamas. Jokių kitokių pirkimo sutarties prieštaravimų imperatyvioms įstatymų normoms nenurodyta.
Ieškovas Viešųjų pirkimų tarnyba prašo skundą atmesti. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:
1. Apelianto teiginys, kad, pasirinkus senesnio tipo standartą, buvo išplėstas galinčių pirkime dalyvauti tiekėjų ratas, yra nepagrįstas jokiais įrodymais. Pirkimo dokumentų nuostata, kad reikalavimus dėl atitinkamų standartų laikymosi atitiktų kiekvienas ūkio subjektų grupės narys atskirai, neužtikrino įstatyme numatytos tiekėjų teisės remtis kitų subjektų pajėgumais.
2. Apelianto teiginys, kad vienas iš pirkimo tikslų buvo atvirais standartais grįstos sistemos įsigijimas, prieštarauja VPĮ 3 straipsnio 1 daliai, nes joje toks tikslas nenumatytas. Apelianto argumentas, kad „JAVA“ programavimo paslaugas teikia ne viena įmonė, todėl nekyla rizika prisirišti prie vieno tiekėjo, prieštarauja VPĮ 25 straipsnio 8 daliai ir viešųjų pirkimų tikslui. Apeliantas nepagrįstai siaurai aiškina konkurencijos sąvoką.
3. Apeliantas iš esmės nenurodė jokių argumentų, kodėl teismo išvados apie reikalavimą turėtų sertifikuotą aptaranavimo centrą yra nepagrįstos. Jo nuomonė, kad galimybė pirkime dalyvauti jokios formos Lietuvoje neturinčiam asmeniui leistų pasiūlymus pateikti labai plačiam tiekėjų ratui, tik įrodo sprendimo teisingumą, nes nesant minėto reikalavimo, būtų skatinama konkurencija.
Atsakovas UAB „Affecto Lietuva“ atsiliepimo į atskirąjį skundą nepateikė.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamoje apeliacinėje byloje kilęs ginčas yra susijęs su perkančiosios organizacijos teisės nustatyti viešojo pirkimo objektui ir pirkime norintiems dalyvauti tiekėjams keliamus reikalavimus tinkamu aiškinimu. Ginčas nagrinėjamas neperžengiant apeliacinio skundo ribų (CPK 320 str.).
Šiame kontekste teisėjų kolegija pažymi, kad pagrindinis viešojo pirkimo tikslas – įsigyti perkančiajai organizacijai reikalingą objektą racionaliai naudojant tam skirtas lėšas. Nurodyto tikslo turi būti siekiama laikantis lygiateisiškumo, nediskriminavimo, abipusio pripažinimo, proporcingumo ir skaidrumo principų, taip pat skatinant ir užtikrinant tiekėjų konkurenciją.
Viešųjų pirkimų reglamentavimas suponuoja išvadą, kad perkančioji organizacija, vykdydama pirkimą, neturi absoliučios diskrecijos teisės. Ginčo atveju tai reiškia, kad, nors pirkimo vykdymą lemia pačios perkančiosios organizacijos poreikiai, perkamas objektas privalo būti apibūdinamas tokiu būdu, kuris užtikrintų konkurenciją ir nediskriminuotų tiekėjų (VPĮ 25 str.2 d.). Reikalavimai tiekėjams turi būti proporcingi perkamai objektui, tikslūs ir aiškūs bei taip pat negali dirbtinai riboti konkurencijos (VPĮ 32 str.). Pareiga įrodyti, kad tiek pirkimo objektui, tiek tiekėjams keliami reikalavimai yra objektyvūs, nepažeidžia viešųjų pirkimų principų ir užtikrina pirkimo tikslo pasiekimą tenka perkančiajai organizacijai.
Nagrinėjamu atveju ieškovas savo ieškinį iš esmės grindė tuo, kad pirkimo sąlygos nepagrįstai ribojo konkurenciją ir atgrasė tiekėjus nuo dalyvavimo jame. Šiuo atveju pažymėtina, kad ginčo pirkimu susidomėjo dvidešimt trys tiekėjai, tačiau pasiūlymą pateikė tik vienas (T. 1, b. l. 106-160, 210-211, 256-259). Iki pasiūlymų pateikimo termino pabaigos buvo gauta ne viena pretenzija, susijusi su, tiekėjų nuomone, nepagrįstomis, neaiškiomis ir konkurenciją ribojančiomis pirkimo sąlygomis (T. 1, b. l. 161-165, 188-191, 196-202, 212-213, 217-218, 224-227, 246-247).
Dėl Viešųjų pirkimų tarnybai pateikto ir tarnybos išsiųsto skelbimo apie pirkimą reikšmės
Skelbimas apie viešąjį pirkimą yra vienas iš pirkimo dokumentų (VPĮ 2 str. 21 d.). Jo paskirtis – išviešinti pirkimo faktą. Skelbimas yra siauresnės apimties nei pirkimo techninė specifikacija, aprašomieji dokumentai, pirkimo sutarties objektas ir kitos pirkimo sąlygos – skelbime iš esmės nurodomos pagrindinės, tačiau ne visos pirkimo nuostatos. Tokius teiginius pagrindžia nustatytos skelbimų formos (VPĮ 22 str. 6 d., 2005 m. rugsėjo 7 d. Komisijos reglamento (EB) Nr. 1564/2005, nustatančio standartines formas, naudojamas skelbiant su viešųjų pirkimų procedūromis susijusius pranešimus, pagal Europos Parlamento ir Tarybos direktyvas 2004/17/EB ir 2004/18/EB II priedas).
Perkančioji organizacija skelbimą apie pirkimą turi pateikti Viešųjų pirkimų tarnybai, kuri VPĮ reikalavimus atitinkančius skelbimus privalo per tris darbo dienas perduoti išspausdinti atitinkamuose leidiniuose (VPĮ 23 str. 3 d.). Skelbimų teikimo Viešųjų pirkimų tarnybai aprašas, patvirtintas Viešųjų pirkimų tarnybos 2003 m. vasario 20 d. įsakymu Nr. 1S-16, detalizuoja, kad tarnyba tikrina ne skelbimo turinio teisėtumą ir pagrįstumą, o jame pateikiamos informacijos visapusiškumą ir išsamumą atsižvelgiant į standartines skelbimų formas – už skelbimo turinį atsako pati perkančioji organizacija (12-13 p.).
Teisėjų kolegija, remdamasi išdėstytu, sprendžia, kad, priešingai nei teigia apeliantas, Viešųjų pirkimų tarnybos atliekamas skelbimo apie pirkimą tikrinimas ir perdavimas išspausdinti nereiškia skelbimo turinio ir kitų pirkimo dokumentų pagrįstumo ir teisėtumo analizės ir dėl to neužkerta kelio tarnybai tokį tyrimą atlikti vėlesniuose pirkimo etapuose, įskaitant pirkimo sutarties vykdymo etapą. Tokią išvadą taip pat patvirtina tiek Viešųjų pirkimų tarnybos paskirtis ir funkcijos, tiek jai suteikti platūs įgaliojimai (VPĮ 8 str.).
Dėl tam tikrų pirkimo objekto techninės specifikacijos reikalavimų teisėtumo ir pagrįstumo
Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad kai kurie techniniai reikalavimai pirkimo objektui (pirkimo sąlygų I priedo „Techninė specifikacija“ 3.6 lentelė „Reikalavimai sistemos integracijai“, 67, 86 p.) nurodė technologijų detales, o ne jų funkcinius reikalavimus, o tai ribojo tiekėjų konkurenciją ir pažeidė viešųjų pirkimų principus. Savo ruožtu apeliantas teigia, kad tokie reikalavimai nustatyti atsižvelgiant į siekį įsigyti visuotinai pripažįstamais standartais grindžiamą sistemą, taip pat užtikrinant įsigyjamos techninės įrangos suderinamumą su jau turima. Apelianto teigimu, techninės specifikacijos reikalavimai yra atviri standartai arba platformos, atvirais standartais grįstoms sistemos, kas užtikrina galimybę pasirinkti iš daugelio tiekėjų.
Teisėjų kolegija nurodytus apeliacinio skundo argumentus atmeta kaip neįrodytus (CPK 178 str.). Nagrinėjamo ginčo atveju techniniai reikalavimai, keliami įsigyjamai įrangai, susiję su specifine informacinių technologijų sritimi, kuriai būtinos specialios žinios. Nepaisant to, apeliantas nepateikė objektyvių ir patikimų įrodymų, įgalinančių spręsti, kad keliami techninei reikalavimai užtikrino tiekėjų konkurenciją. Taip pat nėra jokių įrodymų apie šiuo metu apelianto turimą techninę įrangą, galimybes ją derinti su įsigyjama įrangą, taip pat būtinybę apskritai atlikti tokį derinimą. Minėta, pareiga pagrįsti pirkimo objektui keliamus reikalavimus tenka juos nustačiusiai perkančiajai organizacijai. Laikytina, kad apeliantas, nors viso proceso metu ir buvo atstovaujamas advokato, savo teiginių pagrįstumo neįrodė. Teisėjų kolegija taip pat primena, kad iki pasiūlymų pateikimo termino techninius reikalavimus ginčijo ir kiti suinteresuoti tiekėjai (T. 1, b. l. 212-213, 224-227, 246-247).
Dėl reikalavimo gamintojui turėti sertifikuotą gamintojo aptarnavimo centrą Lietuvoje
Skundžiame sprendime taip pat konstatuota, kad reikalavimas gamintojui turėti sertifikuotą gamintojo aptarnavimo centrą Lietuvoje (pirkimo sąlygų I priedo „Techninė specifikacija“ 2.1.2 lentelės „Techninės specifikacijos“ 19, 40, 61, 82 p.), dirbtinai ribojo konkurenciją. Teisėjų kolegija su šia išvada sutinka.
Aptariamas reikalavimas susijęs su tiekėjo pareiga užtikrinti įrangos garantinę techninę priežiūrą. Apeliantas numatė, kad į būtinumą atlikti remonto darbus turi būti sureaguota ne vėliau kaip kitą darbo dieną, ir būtent su šia sąlyga siejo reikalavimą turėti sertifikuotą gamintojo aptarnavimo centrą Lietuvoje (T. 2, b. l. 8-9). Esant tokioms aplinkybėms, teisėjų kolegijos nuomone, pirkimo sąlygose pakako reikalavimo, apibūdinančio reakcijos į gedimą laiką, nes vien tik ta aplinkybė, kad tiekėjas neturi atitinkamo aptarnavimo centro šalies teritorijoje, dar nereiškia, jog jis nebūtų pajėgus užtikrinti aptariamo įsipareigojimo laikymąsi. Apeliantas galėjo pareikalauti iš tiekėjų pateikti tinkamus įrodymus, užtikrinančius, kad į gedimą būtų sureaguojama per nustatytą laiką. Tuo tarpu reikalavimas būtinai turėti aptarnavimo centrą Lietuvoje laikytinas pertekliniu ir apribojusiu tiekėjų konkurenciją.
Teisėjų kolegijos vertinimu, padarytos išvados nepaneigia apeliacinio skundo argumentas, kad tiekėjai galėjo remtis kitų ūkio subjektų pajėgumais – net ir tokiu atveju pati sąlyga turėti atitinkamą centrą šalies teritorijoje išlieka. Apelianto teiginiai, kad, leidus teikti pasiūlymus labai plačiam subjektų ratui, nebūtų užtikrinama šalių komunikacija, yra deklaratyvūs ir negali pateisinti aptariamo perteklinio reikalavimo egzistavimo.
Dėl reikalavimo laikytis senesnės versijos kokybės vadybos standarto
Teisėjų kolegija, iš esmės nevertindama, kiek reikalavimas laikytis senesnės versijos kokybės vadybos standarto (pirkimo sąlygų 3.1 lentelės „Tiekėjų kvalifikacijos reikalavimai“, 6 p.) atitiko pirkimo dokumentų aiškumo ir tikslumo kriterijų, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad sąlyga, jog šio reikalavimo turi laikytis kiekvienas ūkio subjektų grupės narys atskirai (pirkimo sąlygų 3.7 p.), yra perteklinis.
Viena vertus, apeliantas įtikinamai nenurodė, kodėl minėtas reikalavimas yra keliamas kiekvienam ūkio subjektų grupės nariui. Teisėjų kolegijos nuomone, pirkimo ir su juo susijusio projekto pobūdis nėra kažkuo išskirtinis iš kitų ar egzistuoja kitos įrodytos specifinės aplinkybės, galinčios pagrįsti tokios sąlygos būtinumą. Esant tokioms aplinkybėms, reikalavimas, kad kokybės vadybos standarto laikytųsi kiekvienas ūkio subjektų grupės narys, apriboja pastarųjų galimybę kooperuotis pirkime ir iš esmės paneigia tokio kooperavimosi prasmę.
Kita vertus, svarstytina, ar pati sąlyga laikytis kokybės vadybos standarto, atsižvelgiant į pirkimo objektą, gali būti laikoma minimaliu kvalifikaciniu reikalavimu. Tuo labiau, kad pirkimo sutartį tiesiogiai vykdysiantiems tiekėjo atstovams ir taip keliami aukšti reikalavimai, tiesiogiai susiję su pirkimo objektu ir šių asmenų pareigomis vykdant sutartį (pirkimo sąlygų 3.1 lentelės „Tiekėjų kvalifikacijos reikalavimai“, 5 p.).
Dėl pirkimo sutarties nepripažinimo negaliojančia
Pirmosios instancijos teismas, pripažindamas, kad atitinkamos pirkimo sąlygos buvo neteisėtos ir nepagrįstos ir dėl to panaikindamas apelianto sprendimą paskelbti vienintelį pasiūlymą pateikusį tiekėją laimėtoju, sprendė, kad pirkimo sutarties pripažinimas negaliojančia sukeltų neproporcingų pasekmių, todėl, vadovaudamasis ginčui aktualiais Europos Sąjungos teisės aktais, nusprendė šios sutarties nenaikinti (VPĮ 95² str. 2 d.)
Kadangi apelianto atstovui bylos nagrinėjimo apeliacinėje instancijoje metu kilo neaiškumų dėl tolimesnio sutarties vykdymo, teisėjų kolegija pažymi, kad toks pirmosios instancijos teismo sprendimas leidžia apeliantui toliau vykdyti pirkimo sutartį. Tuo tarpu atsiskaitymo su kontrahentu finansavimo klausimai nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas.
Teisėjų kolegija, apibendrindama išdėstytą, konstatuoja, kad naikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo, todėl sprendimas paliktinas nepakeistas, o skundas atmestinas.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
n utaria:
Šiaulių apygardos teismo 2010 m. lapkričio 25 d. sprendimą palikti nepakeistą.