Šiaulių apygardos teismo nuosprendis

Įžanginė dalis

Procesinio sprendimo kategorijos: 1.1.3.2.; 1.1.6.2.; 1.1.9.1.; 1.1.9.5.; 1.2.8.2.1.; 2.1.7.4.1.; 2.1.7.4.3.; 2.1.7.5.; 2.1.14.; 2.1.15.3.3.3.; 2.4.6.2.2.; 2.4.6.4.2.; 2.4.7.; 2.4.9.

2012 m. kovo 16 d.

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Klavdijos Kruminienės,

dalyvaujant nuteistajai ir privačiai kaltintojai S. B. ir jos gynėjui advokatui Edmundui Jankaičiui,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios ir privačios kaltintojos S. B. apeliacinį skundą dėl Šiaulių miesto apylinkės teismo 2011 m. spalio 5 d. nuosprendžio, kuriuo S. B. pripažinta kalta ir nuteista pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 155 straipsnio 1 dalį laisvės apribojimu 5 mėnesiams. Vadovaujantis BK 48 straipsnio 1 dalimi, 2 dalimi, 3 dalimi, 5 dalies 2 punktu, S. B. uždrausta bendrauti su nukentėjusiąja B. V..

S. B. civilinis ieškinys B. V. atmestas.

Tuo pačiu nuosprendžiu B. V. pagal BK 155 straipsnio 1 dalį išteisinta, neįrodžius, jog ji padarė nusikalstamą veiką.

B. V. civilinis ieškinys patenkintas iš dalies ir iš S. B. priteista B. V. 300 Lt neturtinei žalai atlyginti ir 300 Lt už advokato pagalbą.

Aprašomoji dalis

nustatė:

S. B. nuosprendžiu pripažinta kalta ir nuteista už tai, kad ji 2010 m. lapkričio 14 d. apie 17 val. (duomenys neskelbtini) prie (duomenys neskelbtini) namelio sodų bendrijoje „(duomenys neskelbtini)“, (duomenys neskelbtini), viešai įžeidė B. V. apipildama vandeniu, tuo pažemino nukentėjusiąją.

B. V. buvo kaltinama tuo, kad ji 2010 m. lapkričio 14 d. apie 17 val. (duomenys neskelbtini) prie (duomenys neskelbtini) namelio sodų bendrijoje „(duomenys neskelbtini)“, (duomenys neskelbtini), viešai įžeidė S. B., išplūsdama ją necenzūriniais žodžiais, tuo ją pažemino.

Apeliaciniu skundu nuteistoji ir privati kaltintoja S. B. prašo panaikinti Šiaulių miesto apylinkės teismo 2011-10-05 nuosprendį ir bylą grąžinti nagrinėti iš naujo Šiaulių miesto apylinkės teismui.

Mano, kad teismas nevisapusiškai ir neobjektyviai išnagrinėjo jos skundą dėl B. V. veiksmų ir jai skyrė per griežtą bausmę. Nurodo, kad byloje neginčijamai nustatyta, kad policijos pareigūnus į įvykio vietą iškvietė A. B.. Šį faktą patvirtino visi proceso dalyviai. Ji skundą dėl B. V. veiksmų pateikė pirmiau (2011-01-26) nei tą padarė B. V. (2011-02-08). Atkreipia dėmesį į tai, kad dėl to paties įvykio Šiaulių miesto apylinkės teismas 2011-01-24 išnagrinėjo administracinio teisės pažeidimo bylą Nr. A-264-409/2011, buvo apklausti tie patys įvykio dalyviai bei liudytojai ir šio proceso metu nebuvo nustatyta, kad ji B. V. atžvilgiu vartojo necenzūrinius žodžius ir ją įžeidinėjo. A. B. davė vienodus parodymus tiek administracinės, tiek ir privataus kaltinimo bylų nagrinėjimo metu, jų nekeitė, todėl jai neaišku, kodėl teismas A. B. parodymus vertino kritiškai, neva jis „gynė savo sutuoktinę“. Pastebi, kad jos ir A. B. santuoka prieš 12 metų buvo nutraukta, jie tik kartu gyvena viename name. Taip pat mano, kad teismas nepagrįstai neišreikalavo administracinės bylos ir dėl to netinkamai įvertino visų dalyvių bei liudytojų parodymus. Nurodo, kad vertinant B. V. ir jos liudytojų parodymus administracinėje ir privataus kaltinimo bylose matyti, kad jie yra skirtingi, privataus kaltinimo byloje jie nurodo naujus jos (apeliantės) atliktus veiksmus. mano, kad B. V. į teismą privataus kaltinimo tvarka kreipėsi tik gavusi jos skundą ir turėjo laiko suderinti („apdoroti“) su liudytojais jai naudingų parodymų davimą.

Taip pat skunde teigia, kad apylinkės teismas buvo šališkas, nevertino konflikto pradžios, netyrė kodėl įvyko konfliktas ir kas buvo jo iniciatorius. Savo skunduose teigė, kad B. V. niekada neapipiltų vandeniu, jeigu ji nebūtų įžeidinėjusi. Mano, kad tokiu nuosprendžiu B. V. ją toliau įžeidinės visokiais žodžiais dėl jos (apeliantės) tautybės, vadins „okupante“, „kurva“, „prostitutė“, o jos neįgalų sūnų bei buvusį sutuoktinį – „debilais“. Nors ji yra nemėgstama B. V. ir jos draugų – kaimynų, tačiau niekas nedavė jiems teisės ją įžeidinėti. Be to, nei vienas iš apklaustųjų liudytojų bei patys V. nepasakė, kad matė, kaip ji įmetė tas lenteles į V. sklypą, to niekas nematė. Apie galimą lentučių patekimą į V. sklypą ji ne kartą yra nurodžiusi savo skunduose bei teisme. B. V. (55 b. l.) teisme parodė, kad „2010-11-12 vakare išgirdo kažką bildant ir matė, kad S. B. eina į savo namą“, kad „S. B. nudraskė savo pastogę ir sumetė lenteles“, kad „gal sumesdama lenteles į mano teritoriją S. B. norėjo mane išprovokuoti“. Teigia, kad provokatorė buvo ne ji, o B. V. sesuo O. K., kuri pasakė, kad „kad lenteles reikia sumesti atgal“, kad „B. V. paėmė lenteles ir permetė atgal pas kaimynę per tvotą“ ir kad „kelias lenteles įmetė ir ji“ (O. K.) (72 b. l.). Tvirtina, kad liudytojos O. K. parodymai patvirtino visus jos (apeliantės) duotus parodymus ne tik privataus kaltinimo byloje, bet ir administracinėje byloje. Atkreipia dėmesį, kad ji pati parodymų nekeitė. Teigia, kad teismas neįvertino liudytojų parodymų apie konfliktą nuo jo pradžios iki pabaigos, apie tai, kad liudytojai „girdėjo“ kaip ji necenzūriniais žodžiais vadino B. V., bet kažkodėl nepasakė, kad matė, kad kartu su ja lenteles mėtydavo į mano sklypą ir liudytoja O. K.“. Mano, kad liudytojos O. K. parodymai patvirtina jos žodžius apie konflikto pradžią.

Apeliantė neneigia, kad vandeniu apipylė kaimynę ir yra pasiruošusi už tai atsakyti, tačiau mano, kad už įžeidžiančius žodžius turi atsakyti ir B. V.. Be to, įsiteisėjusiame 2011-01-24 Šiaulių miesto apylinkės teismo nutarime administracinėje byloje Nr. A-264-409/2011 yra nustatyta, kad ji vandeniu B. V. apipylė kilus konfliktui, iš asmeninių paskatų, B. V. ją įžeidinėjant.

Taip pat skunde apeliantė nurodo, kad ji niekur nedirba, gyvena su neįgaliu sūnumi, pragyvena iš sūnaus neįgalumo pensijos, anksčiau nebuvo teista, neturi jokių administracinių nuobaudų, todėl mano, kad jos atžvilgiu priimtas nuosprendis yra per griežtas.

Atsikirtimu į apeliacinį skundą išteisintoji ir privati kaltintoja B. V. prašo nekeisti nuosprendžiu S. B. paskirtos bausmės, mano, kad ji nubausta per švelniai. Nurodo, kad teismas visapusiškai išnagrinėjo skundus, kad S. B. toliau ją užkabinėja, raštu skundžia ne tik teismui, bet ir kitoms institucijoms. Teigia, kad S. B. teiginys, jog jai sunku iš jos sūnaus gaunamos pensijos susimokėti neatitinka realybės, nes ne kiekvienas iš vaiko pašalpos sugeba pasistatyti du didelius namus, fontaną ir rankų darbo metalinę tvorą, be to laikraštyje perskaitė, kad buvo išnešta metalinė dėžė su 35 tūkstančiais Lt, 3 šaunamieji ginklai su 14 vnt. šovinių.

Teismo posėdyje nuteistoji ir privati kaltintoja S. B. ir jos gynėjas adv. E. J. prašė apeliacinį skundą patenkinti, išteisintoji ir privati kaltintoja B. V. ir jos gynėjas adv. M. Švažas prašė apeliacinį skundą atmesti.

Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies, pirmosios instancijos teismo nuosprendis dėl B. V. išteisinimo pagal BK 155 straipsnio 1 dalį dėl S. B. įžeidinėjimo panaikinamas ir priimamas naujas nuosprendis (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 329 straipsnio 2 punktas).

Nuteistosios ir privačios kaltintojos S. B. skundo prašymas bylą grąžinti iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui yra nepagrįstas. Pirmiausia dėl to, kad apeliantė skunde nenurodė priežasčių, kodėl byla turi būti iš naujo nagrinėjama apylinkės teisme. Be to, pagal BPK 326 straipsnio 1 dalies 4 punktą, nuosprendis panaikinamas ir byla perduodama iš naujo nagrinėti teismui, jeigu bylą išnagrinėjo šališkas pirmosios instancijos teismas arba byla išnagrinėta pažeidžiant BPK 224 ir 225 straipsniuose nustatytas teismingumo taisykles. Iš bylos matyti, kad nagrinėjant bylą Šiaulių miesto apylinkės teisme bylos teismingumo taisyklės nebuvo pažeistos, o taip pat nenustatyta, kad bylą išnagrinėjo šališkas teismas. S. B. apeliaciniame skunde teigia, kad teisėjas jos atžvilgiu buvo šališkas, nes, jos nuomone, teismas nepagrįstai liudytojo A. B. parodymus vertino kritiškai. Tačiau dėl šios priežasties nėra pagrindo konstatuoti, kad bylą išnagrinėjo šališkas teismas, nes pagal BPK 20 straipsnio nuostatas, įrodymų vertinimas yra išimtinai tik teismo prerogatyva. Be to, pagal BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatas teismas nuosprendyje savo išvadas pagrindžia įrodymais. BPK 20 straipsnyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Teismo vidinis įsitikinimas, vertinant įrodymus, turi remtis visų byloje esančių duomenų patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimų argumentavimu. Byloje įrodymai turi būti vertinami išsamiai, nešališkai, vertinant ne tik atskirus duomenis, bet jų visetą, kas leistų konstatuoti neabejotinų, prieštaravimų nekeliančių bylos faktinių aplinkybių nustatymą ir tinkamą baudžiamojo įstatymo pritaikymą (2007-06-28 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus ,,Baudžiamojo proceso kodekso normų, reglamentuojančių įrodinėjimą, taikymo teismų praktikoje apžvalga“, Teismų praktika Nr. 27, 320–388 psl.). Išsamus bylos aplinkybių išnagrinėjimas reiškia, kad turi būti kruopščiai ištirtos visos byloje tirtos versijos, susijusios su įrodinėtinomis aplinkybėmis, kad turi būti renkami, tiriami bei įvertinami tiek teisinantys, tiek kaltinantys įrodymai. Tam tikrų duomenų teismas gali nepripažinti įrodymu tik nustatęs, kad tie duomenys buvo gauti nesilaikant BPK 20 straipsnyje nustatytų leistinumo reikalavimų arba duomenys yra nereikšmingi bylai, nes jie neįrodo ar nepaneigia nė vienos iš byloje įrodinėtinų aplinkybių, t. y. duomenys neatitinka sąsajumo reikalavimo (kasacinė byla Nr. 2K-32/2010). Taigi, duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva. Kiti proceso dalyviai, tarp jų ir nuteistoji, gali teismui tik teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus (kasacinė byla Nr. 2K-7-137/2008). Todėl šiuo atveju nuteistajai nepriimtinos teismo išvados dėl įrodymų vertinimo ar bylos faktinių aplinkybių nustatymo savaime negali būti laikomos prieštaraujančios įstatymui. Kitų proceso dalyvių, tarp jų ir nuteistosios, nesutikimas su teismo atliktu įrodymų vertinimu ir pateiktomis išvadomis, nesant nustatytų esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, nėra pagrindas naikinti ar keisti teismų sprendimus (kasacinė byla Nr. 2K-122/2011) dėl teismo šališkumo.

Teisėjų kolegija, patikrinusi skundžiamą teismo sprendimą pagal apeliacinį skundą (BPK 320 straipsnio 3 dalis), konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė esmines bylos aplinkybes, surinktus įrodymus, patvirtinančius S. B. kaltę padarius BK 155 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką – vandeniu apipylus B. V. – teisingai įvertino ir pagrįstai S. B. nuteisė, tačiau apylinkės teismas tuos pačius byloje surinktus įrodymus dėl S. B. įžeidinėjimo necenzūriniais žodžiais įvertino neteisingai, dėl ko nepagrįstai išteisino B. V. pagal BK 155 straipsnio 1 dalį.

S. B. padarytą nusikalstamą veiką, numatytą BK 155 straipsnio 1 dalyje – B. V. apipylimas vandeniu – yra įrodyta ne tik pačios nuteistosios S. B. prisipažinimu apipylus B. V., bet ir nukentėjusiosios B. V., liudytojų parodymais bei S. B. surašytu administracinės teisės pažeidimo protokole užfiksuotais duomenimis. Nors apeliaciniu skundu S. B. tik prašo nuosprendį panaikinti ir bylą perduoti teismui iš naujo nagrinėti, tačiau iš apeliacinio skundo turinio matyti, kad ji neginčija savo kaltės dėl B. V. apipylimo vandeniu, bet prašo B. V. nubausti už išsakytus įžeidžiančius ją žodžius, nes dėl tokių žodžių sakymo ji ir apipylė B. V. vandeniu. Todėl teisėjų kolegija pasisako tik dėl įrodymų vertinimo B. V. išteisinant dėl S. B. įžeidimo bei dėl S. B. paskirtos bausmės.

BK 155 straipsnio 1 dalyje numatyta baudžiamoji atsakomybė asmeniui, kuris viešai veiksmu, žodžiu ar raštu užgauliai pažemino žmogų. Pagal teismų praktiką įžeidimas žodžiu yra neigiamas nepadorus žmogaus įvertinimas, žeminantis žmogų jo paties ar kitų žmonių akyse, kito žmogaus prestižo paniekinimas. Įžeidimo žodžiu atveju neigiamai, nepadoriai, užgauliai formuluojant atsiliepiama apie žmogaus asmenybę, jo savybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. gegužės 24 d. nutartis Nr. 2K-269/2005).

Byloje nustatyta, kad 2010 m. lapkričio 14 d. apie 17 val. tarp B. V. bei jos artimųjų ir S. B. bei jos sutuoktinio A. B. įvyko konfliktas dėl, neva, S. B. sumestų dailylenčių į B. V. sklypo teritoriją, tačiau niekas neparodė, jog matė kaip S. B. sumetė tas lantutes į B. V. sklypą ir tik darė prielaidą, kad tai padaryti galėjo S. B. ir niekas kitas. B. V. parodė, kad 2010-11-12 vakare išgirdo krebždesį ir matė tik kaip S. B. grįžo į savo namus. Tokius B. V. parodymus patvirtino liudytoja A. K. teigdama, kad įvykio išvakarėse vėlai vakare pas S. B. girdėjo kažkokį čežėjimą ir kad pas ją nugriuvo lentutės. Nors byloje yra pateikta fotonuotrauka, kurioje nurodyta data 2010-11-13 be tikslaus laiko, tačiau iš fotonuotraukos matyti, kad ji daryta šviesiu paros metu ir šioje fotonuotraukoje matyti sumestos lentutės. Tačiau nei B. V., nei liudytojos A. K. parodymai, o juo labiau fotonuotrauka nepatvirtina, kad tas lentutes į B. V. sklypą sumetė būtent apeliantė. Taigi, B. V. nepagrįstai kaltino S. B. sumetus lentutes ant jos gėlių.

Nors apylinkės teismas konstatavo, kad B. V. parodymus neįžeidinėjus S. B. patvirtina liudytojų, išskyrus A. B. parodymai, tačiau teismas neįvertino tai, kad A. V. yra B. V. vyras, G. O. K. – sesuo, o kiti liudytojai patys patvirtino, kad su B. V. sutaria gerai, o su S. B. konfliktuoja, todėl yra pagrindas manyti, kad byloje apklausti liudytojai teigę negirdėję, kad B. V. įžeidinėjo S. B. – nėra objektyvūs liudytojai ir jų parodymais nėra pagrindo besąlygiškai tikėti. Analizuojant pačios nuteistosios ir liudytojo A. B. parodymus, duotus nagrinėjant tiek administracinę bylą dėl tų pačių įvykių, tiek ir šioje byloje, matyti, kad jie yra nuoseklūs, vienodi, be to, juos iš dalies patvirtina byloje apklaustos liudytojos R. K. parodymai, jog ji girdėjo kaip S. B. B. V. sakė „ką darai“. Taip pat liudytoja G. O. K. patvirtino girdėjusi kaip S. B. sakė „ko mėtot?“. Šių liudytojų parodymai patvirtina, kad S. B. buvo nustebusi B. V. veiksmais – lentučių sumetimu į S. B. kiemą. Taip pat iš bylos matyti, kad tarp B. V. ir jos kaimynų S. B., A. B. buvo konfliktas, tai patvirtina kreipimasis į policiją, tačiau policijos pareigūnus kvietė ne B. V., o A. B.. Be to, iš garso įrašo dėl policijos pareigūnų kvietimo, girdėti, jog kai A. B. pranešė policijai dėl konflikto su kaimynais, girdėti pašaliniai balsai, šūksniai, nors juos suprasti pakankamai sunku, tačiau tai patvirtina liudytoju apklausto A. B. parodymus buvus patį konfliktą. Todėl teisėjų kolegija neturi pagrindo netikėti A. B. parodymais, jog konflikto metu B. V. įžeidinėjo S. B.. Taip pat pastebėtina, kad nagrinėjant S. B. atžvilgiu administracinės teisės pažeidimo bylą dėl to paties įvykio – B. V. apipylimo vandeniu – teismas 2011-01-24 nutarime konstatavo, kad S. B. vandeniu apipylė B. V., tačiau tai ji padarė kilus konfliktui, iš asmeninių paskatų, B. V. ją įžeidinėjant (administracinė byla Nr. A-264-409/2011 37–38 b. l.). Šis sprendimas yra įsiteisėjęs ir B. V. jo neskundė. Taigi, šis teismo sprendimas patvirtina nuteistosios S. B. ir liudytojo A. B. parodymus, kad B. V. konflikto metu įžeidinėjo S. B.. Įvertinus S. B., A. B., R. K., G. O. K. parodymus, tiek juos patvirtina byloje surinkti objektyvūs įrodymai – garso įrašas, teismo sprendimas administracinėje byloje – daroma išvada, kad S. B. veiksmai – B. V. apipylimas vandeniu – buvo pasekmė neteisėtų B. V. veiksmų – kaltinimų sumetus lenteles į jos kiemą bei įžeidžiančių žodžių pasakymas. Pati B. V. bylą nagrinėjant pirmos instancijos teisme nurodė, kad lentelės į Brajų kiemą sumetė ji, o jos giminaitė apklausta liudytoja G. K. nurodė, kad tai ji paragino B. V. sumesti lentelės į B. kiemą ir padėjo tai padaryti ( b.l. 72). S. B. atkreipus dėmesį į B. V. neteisėtus veiksmus kilo konfliktas. Taigi būtent B. V. buvo konflikto iniciatorė.

Nagrinėjant tiek administracinę bylą, tiek ir šią bylą S. B. tvirtino, kad B. V. ją pavadindama „prostitute“, „okupante“ įžeidė S. B.. Pastebėtina, kad žodis „prostitutė“ reiškia, kad moteris parsiduoda kitiems vyrams už pinigus, o žodis „okupantė“ asocijuojasi su okupacija (svetimos teritorijos užėmimu, užgrobimu), kuri visuomenės buvo ir yra vertinama neigiamai. Todėl B. V., vartodama žodžius „okupantė“ ir „prostitutė“, atkreipiant dėmesį ir į kontekstą, kuriame šie žodžiai buvo pavartoti, siekė sukurti neigiamą, paniekinantį S. B., kaip asmens vertinimą. Tai patvirtina ir B. V. inicijuotas S. B. apibūdinimo pateikimas ir kaimynų pasirašymas prieš S. B., nors dalis minėtą raštą pasirašiusių asmenų patvirtino, kad apibūdinimą pasirašė vien todėl, kad kiti rašėsi ir dėl S. B. laikomų kačių, tačiau ne dėl asmens apibūdinimo.

B. V., išsakydama įžeidžiančius žodžius S. B. atžvilgiu, nepadoriai ją vadindama, suvokė savo veiksmų pavojingumą, numatė, kad taip ji įžeidžia S. B., ir to siekė, t. y. veikė tiesiogine tyčia.

Įvertinus visas paminėtas aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, kad byloje nustatyta, jog B. V. 2010 m. lapkričio 14 d. apie 17 val. (duomenys neskelbtini) prie (duomenys neskelbtini) namelio sodų bendrijoje „(duomenys neskelbtini)“, (duomenys neskelbtini), viešai žodžiu įžeidė S. B., išvadindama ją „prostitute“, „okupante“, tuo įžeidė S. B.. Tokiais savo veiksmais B. V. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 155 straipsnio 1 dalyje. Dėl to skundžiamas apylinkės teismo nuosprendis dėl B. V. išteisinimo pagal BK 155 straipsnio 1 dalį naikinamas ir priimamas naujas nuosprendis (BPK 329 straipsnio 2 punktas).

Tačiau teisėjų kolegija, įvertinusi byloje surinktus duomenis, atsižvelgdama į tai, kad tarp B. V. ir S. B. jau ilgą laiką vyksta įvairaus pobūdžio nesutarimai, kurių metu tiek viena, tiek kita konflikto šalys nevengia necenzūrinių bei įžeidžiančių žodžių, provokuoja viena kitą, tačiau drastiškų fizinių veiksmų nesiima, daro išvadą, kad yra pagrindas S. B. ir B. V., pripažinus kaltomis padarius nusikalstamas veikas, numatytas BK 155 straipsnio 1 dalyje, atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės dėl nusikaltimo mažareikšmiškumo.

Pagal BK 37 straipsnį veika mažareikšme laikoma tada, kai padarytos veikos požymiai sutampa su baudžiamajame įstatyme nurodytais atitinkamais nusikaltimo požymiais ir ji iš esmės nedaro žalos įstatymo saugomoms asmens, visuomenės ar valstybės vertybėms, taip pat, kai ji net nesudaro galimybės kilti žalai. Sprendžiant klausimą dėl veikos mažareikšmiškumo, atsižvelgiama tiek į veikos objektyviuosius požymius – objektą, dalyką, būdą, padarinius, laiką, vietą, tiek į subjektyviuosius požymius – kaltę, tikslus, motyvus. Objektyvusis veikos mažareikšmiškumo kriterijus reiškia, kad nusikalstama veika nesukėlė žalos baudžiamojo įstatymo saugomoms vertybėms arba padaryta žala nežymi. Subjektyvusis kriterijus parodo kaltininko tyčios kryptingumą, jo tikslus. Padarytos veikos mažareikšmiškumas bei pavojingumas yra vertinamieji požymiai. Tokiu atveju turi reikšmės žalingų padarinių dydis, dalykas, į kurį buvo kėsintasi, nusikaltimo padarymo būdas, sąlygos ir aplinkybės, kaltės forma, tyčios kryptingumas, motyvai, kuriais vadovavosi kaltininkas, tikslai, kurių siekė darydamas tą nusikaltimą, kaltininko asmenybės ypatumai ir pan.

Iš bylos matyti, kad nei S. B., nei B. V. didelės žalos nebuvo padaryta (turtinės žalos nebuvo padaryta), buvo užgauta tik jų savigarba (orumas ir garbė), B. V. nusikalstamą veiką padarė žodžiu įžeisdama S. B., o pastaroji veiksmu įžeidė B. V., tačiau tai padarė kaip atsaką į B. V. veiksmus, abi nusikalstamas veikas padarė veikdamos tyčia, be to, pastebėtina, kad S. B. vandeniu B. V. apipylė siekdama nutraukti tarp A. B. ir B. V. bei jos artimųjų vykstantį konfliktą lauke. Šios paminėtos aplinkybės rodo, kad S. B. ir B. V. padarytų veikų požymiai sutampa su baudžiamajame įstatyme nurodytais BK 155 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo požymiais ir ji iš esmės nedaro žalos įstatymo saugomoms asmens vertybėms. Dėl to S. B. ir B. V. atleidžiamos nuo baudžiamosios atsakomybės dėl mažareikšmiškumo (BPK 327 straipsnio 2 punktas).

Dėl civilinių ieškinių

Byloje tiek S. B., tiek B. V. pareiškė civilinius ieškinius dėl jos nusikalstamomis veikomis padarytų neturtinių žalų atlyginimo.

BPK 109 straipsnyje įtvirtinta nuostata, kad asmuo, dėl nusikalstamos veikos patyręs turtinės ir neturtinės žalos, turi teisę baudžiamajame procese pareikšti įtariamajam ar kaltinamajam civilinį ieškinį, kurį teismas nagrinėja kartu su baudžiamąja byla. Civilinis ieškinys išsprendžiamas priimant apkaltinamąjį nuosprendį (BPK 115 straipsnio 1, 2 dalys). Priimant išteisinamąjį nuosprendį civilinis ieškinys atmetamas, kai neįrodyta, kad kaltinamasis dalyvavo darant nusikalstamą veiką, arba paliekamas nenagrinėtas, kai nėra nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių turinčios veikos (BPK 115 straipsnio 3 dalis). Bylos nutraukimo atvejais įstatymas nenumato reikalavimo (ir galimybės) tenkinti civilinį ieškinį.

2003 m. birželio 20 d. Lietuvos Aukščiausiojo teismo senato nutarimo Nr. 40 4.5 punkte nurodyta, kad nuosprendžio, kuriuo asmuo atleidžiamas nuo baudžiamosios atsakomybės ir nutraukiama baudžiamoji byla, rezoliucinėje dalyje teismas kaltinamąjį atleidžia nuo baudžiamosios atsakomybės, sprendime nurodo baudžiamąjį įstatymą, nurodo skiriamos baudžiamojo ar auklėjamojo poveikio priemones, panaikina procesines prievartos priemones. Nutraukiant baudžiamąją bylą, sprendimas kaltinamąjį pripažinti kaltu nepriimamas. Kai teismas nutraukia bylą, civilinis ieškinys paliekamas nenagrinėtas.

Šiuo atveju, aukštesnės instancijos teismui panaikinus pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalis dėl S. B. pripažinimo kalta ir nuteisimo pagal Lietuvos Respublikos 155 straipsnio 1 dalį, o B. V., padariusią nusikalstamą veiką, numatytą BK 155 straipsnio 1 dalyje, ir šiose dalyse baudžiamąją bylą nutraukus BK 37 straipsnyje numatytu pagrindu, tiek S. B., tiek ir B. V. civiliniai ieškiniai dėl neturtinės žalos atlyginimo paliktini nenagrinėtais. Iš bylos ir skundžiamo nuosprendžio matyti, kad B. V. turėjo išlaidų už priešieškinio surašymą (23 b. l.), kurios skundžiamu nuosprendžiu buvo priteistos iš S. B., kaip kalto asmens. BPK 105 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad teismas turi teisę nuspręsti išieškoti proceso išlaidas ir iš kaltinamo, kuris pripažintas kaltu, bet nuo bausmės atleistas arba kuriam bausmė nepaskirta. Tačiau atleidus nuo baudžiamosios atsakomybės nėra pagrindo priteisti iš S. B. proceso išlaidų.

Atkreiptinas dėmesys į tai, kad palikus civilinius ieškinius nenagrinėtais S. B. ir B. V. neužkertamas kelias reikšti analogišką civilinį ieškinį civilinio proceso tvarka.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 2 dalies 1 punktu, 4 dalimi,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Panaikinti Šiaulių miesto apylinkės teismo 2011 m. spalio 5 d. nuosprendį dėl B. V. išteisinimo pagal BK 155 straipsnio 1 dalį ir priimti naują nuosprendį:

B. V. pripažinti padariusią nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 155 straipsnio 1 dalyje, vadovaujantis BK 37 straipsniu, atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės dėl veikos mažareikšmiškumo ir baudžiamąją bylą jos atžvilgiu nutraukti.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 67 straipsnio 2 dalies 6 punktu, 71 straipsniu, B. V. paskirti 10 MGL (1300 Lt) dydžio įmoką į nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą, įmoką sumokant per 6 mėnesius nuo šio nuosprendžio priėmimo dienos į Lietuvos Respublikos Teisingumo ministerijos sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), o mokėjimą kvitą, patvirtinantį įmokos sumokėjimą, pateikiant Šiaulių miesto apylinkės teismui į šią bylą.

Panaikinti Šiaulių miesto apylinkės teismo 2011 m. spalio 5 d. nuosprendį dėl S. B. pripažinimo kalta ir nuteisimo pagal BK 155 straipsnio 1 dalį ir pripažinus S. B. padariusią nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 155 straipsnio 1 dalyje, vadovaujantis BK 37 straipsniu, S. B. atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės dėl veikos mažareikšmiškumo ir baudžiamąją bylą jos atžvilgiu nutraukti.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 67 straipsnio 2 dalies 6 punktu, 71 straipsniu, S. B. paskirti 10 MGL (1300 Lt) dydžio įmoką į nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą, įmoką sumokant per 6 mėnesius nuo šio nuosprendžio priėmimo dienos į Lietuvos Respublikos Teisingumo ministerijos sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), o mokėjimą kvitą, patvirtinantį įmokos sumokėjimą, pateikiant Šiaulių miesto apylinkės teismui į šią bylą.

Šiaulių miesto apylinkės teismo 2011 m. spalio 5 d. nuosprendį dalyje dėl civilinių ieškinių išsprendimo pakeisti: Nukentėjusiosios ir privačios kaltintojos S. B. bei nukentėjusiosios ir privačios kaltintojos B. V. civilinius ieškinius dėl neturinės žalos atlyginimo palikti nenagrinėtus.

Nuosprendžio dalį dėl proceso išlaidų priteisimo iš S. B. B. V. naudai panaikinti.

Nuosprendis neskundžiamas.