Kauno apygardos teismo nutartis

2014-10-20 · Baudžiamoji byla Nr. 1A-709-498-2014

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Kauno apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2014-10-20
Bylos Nr.
1A-709-498-2014
Teisminio proceso Nr.
1-17-3-00002-2014-1
Bylos rūšis
baudžiamoji byla
Teisėjai
Olegas Šibkovas (pirm.), Jūratė Jakubonienė, Algirdas Remeika
Nuteistasis
I. L.
Nukentėjusysis
G. S.
Advokatai
Vaidotas Sviderskis, Neringa Žukauskienė
Kategorijos

Pranešėjas Olegas Šibkovas Baudžiamosios bylos Nr. 1A-709-498-2014

Teisėjas Romaldas Šuliokas Teisminio proceso Nr. 1-17-3-00002-2014-1

Procesinio sprendimo kategorijos: 2.4.7. (S)
KAUNO APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. spalio 20 d.

Kaunas

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko teisėjo Olego Šibkovo, teisėjų Jūratės Jakubonienės ir Algirdo Remeikos, sekretoriaujant Daivai Aliulienei, dalyvaujant nuteistajam I. L., nuteistojo gynėjui advokatui Vaidotui Sviderskiui, nukentėjusiajam G. S., nukentėjusiojo atstovei advokatei Neringai Žukauskienei, teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo I. L. gynėjo advokato Vaidoto Sviderskio apeliacinį skundą dėl Jonavos rajono apylinkės teismo 2014 m. birželio 12 d. nuosprendžio, kuriuo I. L. pripažintas kaltu pagal LR BK 140 str. 1 d. ir nuteistas laisvės apribojimo bausme šešiems mėnesiams, pripažintas kaltu pagal LR BK 187 str. 1 d. ir nuteistas laisvės apribojimo bausme keturiems mėnesiams. Remiantis BK 63 str. 1, 5 d. 1 p. pagrindu bausmės subendrintos apėmimo būdu – subendrinus I. L. paskirta šeši mėnesiai laisvės apribojimo. I. L. įpareigotas laisvės apribojimo laiku būti namuose nuo 23 val. iki 6 val. ryto, jei tai nesusiję su lankymusi ar gydimusi gydymo įstaigose ar darbu ir įpareigotas I. L. laisvės apribojimo laiku atlyginti nusikaltimu padarytą turtinę žalą nukentėjusiajam G. S..

Kolegija, išnagrinėjusi bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. L. nuteistas už tai, kad 2013-11-23 (duomenys neskelbtini) žvyrkelyje tarp (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) kaimų apie 13.00 val. dienos, užpuolė nukentėjusįjį G. S. jo automobilyje Volkswagen Vento: I. L. atidaręs priekines G. S. automobilio vairuotojo dureles ir pripuolęs viena ranka sugriebęs G. S. už gerklės, kita ranka G. S. už sprando, pradėjo spausti G. S., smaugė negalintį pasipriešinti G. S. bei stipriai spaudė jo galvą, smilkiniu įsirėžusią į automobilio galinio vaizdo veidrodėlį, dėl ko suskilo G. S. automobilio priekinis stiklas ir sulūžo jo akiniai, tokiais veiksmais I. L. G. S. padarė nežymų sveikatos sutrikdymą bei sunaikino ir sugadino jo turtą, padarė turtinę žalą 1183 Lt sumoje (tiek kainuoja automobilio stiklo įsigijimas bei pakeitimas – 310 Lt, ir naujų akinių gamyba – 829 Lt, patirtos 44 Lt išlaidos vykstant į VŠĮ Jonavos ligoninę ir kreipiantis į Valstybinės teismo medicinos tarnybą), ir padarė nukentėjusiajam G. S. dėl patirtų išgyvenimų, dėl sutrikusios sveikatos 1000 Lt neturtinę žalą, I. L. padarė nusikalstamas veikas numatytas BK 140 str. 1 d., BK 187 str. 1 d.

Šalies argumentai

Nuteistojo I. L. gynėjas advokatas Vaidotas Sviderskis (toliau – apeliantas) apeliaciniame skunde prašo panaikinti Jonavos rajono apylinkės teismo 2014 m. birželio 12 d. nuosprendį ir I. L. išteisinti, nesant jo veikoje nusikaltimų, už kuriuos atsakomybė numatyta LR BK 140 str. 1 d., 187 str. 1 d., sudėties požymių. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad nuosprendis naikintinas, nes I. L. pripažintas kaltu ir nuteistas tiek nesant jo veiksmuose nusikaltimo sudėties, tiek ir netinkamai parinkus ir pritaikius baudžiamąjį įstatymą, neištyrus visų bylos įrodymų arba teismui nepagrįstai atsisakius juos tirti. Byloje taip pat netinkamai konstatuotos faktinės aplinkybės, teismo nuosprendis grindžiamas prielaidomis arba nepatikrinimais įrodymais, taip pažeidžiant asmens nekaltumo prezumpcijos principą.

Apeliaciniame skunde teigiama, kad vertinant apkaltinamąjį nuosprendį itin svarbu pažymėti tai, kad šioje byloje kaltinimas, o ir pats skundžiamas nuosprendis grindžiamas iš esmės tik vieno žmogaus, t.y. G. S. parodymais. Ne mažiau svarbu ir tai, kad I. L. ir G. S. yra tarpusavyje pažįstami, o jų santykiai konfliktiški – G. S. bankrutuojanti įmonė UAB „(duomenys neskelbtini)“ yra skolinga I. L. vadovaujamai įmonei – UAB „(duomenys neskelbtini)“ už atliktus darbus. I. L. ėmėsi ir imasi aktyvių teisinių veiksmų skolai išieškoti, o G. S. prievolių vykdymo visais būdais vengia. G. S. norą apkalbėti I. L. liudija ir jo pirminiai pareiškimai, kad I. L. bandė jį nužudyti. Nors vėliau G. S. šios versijos atsisakė, tačiau akivaizdu, kad polinkis apkalbėti išliko, kadangi niekaip nesuprantama kam reikėjo įrodinėti polinkį nužudyti, kai vėliau pats – G. S., kad joks poveikis jo gyvybei kilęs nebuvo. Apelianto nuomone, tokiu būdu G. S. siekia paveikti I. L., kad šis imtųsi pasyvesnių teisinių veiksmų G. S. atžvilgiu, dėl šių priežasčių G. S. parodymais turėtų būti vertinami itin kritiškai. Teismas padarė klaidą tarpusavyje nederindamas ir nelygindamas visų iki teismo posėdžio ir teismo posėdžio metu duotų parodymų. Teismas taip pat atsisakė atlikti ir tuos veiksmus, kuriais taip pat neginčijamai būtų paneigti kaltinimai – atsisakė atlikti automobilio apžiūrą bei atlikti parodymų patikrinimą vietoje. Apeliantas nurodo, kad pats įvykio mechanizmas taip ir liko neatskleistas ir neanalizuotas. Apylinkės teismas priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį nesilaikė Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos praktikos, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, tik patikimais įrodymais, kurie turi būti tiesiogiai ištirti nagrinėjant bylą teisme ir teismas turi vertinti įrodymų visetą, o ne atskirus duomenis. Taip pat nurodoma, kad kaltinamasis savo nekaltumo įrodinėti neprivalo ir įrodymų naštos jam perkelti negalima, o bet kokios abejonės turi būti vertinamos kaltinamojo naudai.

Šalies argumentai

Apeliaciniame skunde abejojama I. L. nusikalstamų veikų teisingu kvalifikavimu. Apeliantas nurodo, kad itin svarbu nustatyti ir kaltininko nusikalstamos veikos pobūdį ir tikslą (objektą) ir priklausomai nuo to arba abi veikas vertinti ir kvalifikuoti kaip savarankiškas arba kaip vieną veiką, lėmusią kelių padarinių atsiradimą. Konkrečiai šioje byloje buvo reikšminga nustatyti, ar buvo kėsinamasi į asmenį, o turtas buvo sunaikintas arba sugadintas kaip to kėsinimosi padarinys ar savarankiškai buvo kėsinamasi ir į turtą, ir į asmenį. Šioje byloje tai nebuvo daroma. Pats G. S. netvirtino, kad kokiu nors būdu buvo savarankiškai kėsintasi į jo turtą. Apeliantui nesuvokiama, kaip ir kuo remdamasis teismas I. L. veiką kvalifikavo ne tik pagal LR BK 140 str. 1 d., bet ir pagal LR BK 187 str. 1 d.

Apeliantas nesutinka ir su teismo fabuloje konstatuojamomis faktinėmis aplinkybėmis. Teismas nuosprendyje konstatavo, kad „... viena ranka sugriebęs G. S. už gerklės, kita ranka G. S. už sprando ...“, nors G. S. nei savo pareiškime teismui, nei duodamas paaiškinimus tyrėjui, nei teismo posėdžio metu nenurodė, kad jį buvo suėmę už sprando“. G. S. pats teismo posėdžio metu paneigė, kad jį I. L. suėmė už sprando. Be to, G. S. paaiškinimai nebuvo nuoseklūs ir vienodi, jo parodymuose yra aiškių prieštaravimų.

Skunde teigiama, kad neįmanoma tokia situacija, kad G. S. buvo spaudžiamas link automobilio sėdynės jis judėtų galinio vaizdo veidrodėlio, t.y. 180 laipsnių kampu priešingai spaudimo jėgai. Taip pat apeliantui papildomo neaiškumo sukelia G. S. teiginys, kad I. L. viršutine kūno dalimi pateko į automobilio saloną, kas viena vertus reikštų, kad G. S. buvo užgultas, ar prispaustas prie sėdynės, kita vertus – galinio vaizdo veidrodėlis – vėl gi, jis buvo priešingoje pusėje nei galėjo būti spaudžiamas G. S..

Pagal šią versiją, tarp G. S. ir veidrodėlio įsiterpė I. L., kuris neaišku kaip vėliau išnyko, kadangi pagal G. S. dėl jo kontaktu su veidrodėliu absoliučiai priešingas. G. S. nurodo dvi versijas: „aš įsirėmiau į priekinį veidrodėlį“ kas leidžia suprasti, jog jis pats, atsirėmė į veidrodėlį, tuo tarpu tas pats G. S. nurodo ir kitą versiją, kad I. L. prispaudė „mane su galva prie galinio vaizdo veidrodėlio“, kas rodo, kad I. L. įrėmė G. S. galvą į galinio vaizdo veidrodėlį. Galutinai visą šią dalį supainioja tai, kad galinio vaizdo veidrodėlis yra automobilio priekinio stiklo vidurinėje viršutinėje dalyje, t.y. vienas iš toliausiai nutolusių ir atsikišusių įrenginių nuo vairuotojo. Visose po 1998 m. pagamintose mašinose, o VW markės mašinose nuo 1985 m. saugos diržai ir galinio vaizdo veidrodėlis įrengtas taip, kad vairuotojas jokiais būdais, net esant labai dideliam smūgiui, galva nepasiektų galinio vaizdo veidrodėlio ir nebūtų traumuotas. Pagaliau saugos diržai įrengti taip, kad vairuotojo galva veidrodėlio taip pat niekaip nepasiektų ir šios konstrukcijos pobūdis skirtas autoavarijai, kai vairuotojo kūnas patiria itin dideles apkrovas ir yra tiesiog bloškiamas į automobilio priekį. Šiuo atveju, apelianto nuomone, net teoriškai neįmanoma įsivaizduoti kaip asmuo, prisisegęs saugos diržą, galėtų galva pasiekti galinio vaizdo veidrodėlį. G. S. taip pat nėra tikras, kad stiklas trūko dėl smūgio bei nurodo nevienodai kas sąlygojo galimo puolimo pabaigą: tai, kad trūko priekinis stiklas ar tai, kad jis paėmė telefoną ir pradėjo skambinti pagalbos telefonu.

Apeliantas pastebi, kad G. S. akinius apžiūrint akivaizdžiai matyti, kad juose tėra vienintelis defektas – lūžusi rėmelio ašelė, kuri jungia stiklų rėmelius. Lūžusi ašelė taip pat yra nulinkusi statmenai, beveik 90 laipsnių kampu nuo tos pozicijos kaip ji turėtų būti pritvirtinta. Toks lūžio ir nulinkimo kampas, apelianto nuomone, galėjo įvykti tik akinius abiem rankomis laužiant pusiau, ir juos laužiant į akinių išorinę pusę. Toks akinių lūžio mechanizmas negalėjo įvykti G. S. nurodytomis sąlygomis, o galėjo įvykti tik sulaužius akinius tuo metu kai jie buvo nuimti nuo žmogaus ir laikomi rankose. Visų šių abejonių ir prieštaravimų teismas niekaip nevertino ir netyrė – jis gilinosi tik į eismo įvykio mechanizmą, nors šios bylos dalykas buvo sveikatos sutrikdymas ir turto sugadinimas.

Apeliantas pažymi, kad teismas dėl nesuvokiamų priežasčių neatliko aplinkybių patikrinimo vietoje, o taip pat net neapžiūrėjo automobilio, nors iš byloje esančių fotografijų matyti, kad priekinis stiklas buvo sudaužytas ne jį veikiant kietu buku daiktu kuris yra tvirtai sukibęs su stiklo paviršiumi (šiuo atveju galinio vaizdo veidrodėlio kojele). Šiuo atveju stiklas paprastai trūksta apskritimo (ovalo) formos skilimu. Šiuo gi atveju stiklas trūkęs „saulutės" forma (kai keli tiesės formos skilimai sklinda iš vieno taško), kas paprastai nutinka po kontakto su smulkiu daiktu, pvz. nedideliu akmenuku ar pan. Manome, kad dėl šios priežasties, o taip pat ir siekiant įvertinti automobilio galinio vaizdo veidrodėlio išsidėstymą santykyje su vairuotojo sėdyne, buvo būtina atlikti automobilio VW Vento apžiūrą, ką teismas atsisakė atlikti.

Skundžiamas apkaltinamasis nuosprendis I. L. atžvilgiu nepagrįstas, teismas remiasi tik kaltinimui palankiais įrodymais, atmesdamas ir nepasisakydamas dėl tų įrodymų, kurie kaltinamąjį teisina. Teismas, analizuodamas byloje surinktus įrodymus, nevertino jų visumos, tarpusavio sąsajos bei padarė neteisingą ir surinktais bei teisme ištirtais įrodymais nepagrįstą išvadą dėl I. L. kaltės, taip pažeidžiant BPK 20 str. 5 d. reikalavimus. Teismas, gavęs nukentėjusiojo skundą, turėjo analizuoti ar skunde nurodyti argumentai nėra melagingi ir prieštaringi. Teismas neatsižvelgė ir į tai, jog iš karto po įvykio niekas nematė sumušimo žymių ant nukentėjusiojo veido, o tai, kad nebuvo, bent jau aiškiai matomų, jokių G. S. sužalojimų, paliudijo ir į įvykio vietą atvykę policijos pareigūnai.

Atsiliepimas

Atsiliepime į I. L. gynėjo advokato V. Sviderskio apeliacinį skundą G. S. prašo atmesti apeliacinį skundą ir Jonavos rajono apylinkės teismo 2014-06-12 nuosprendį palikti nepakeistą.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėjas advokatas prašė apeliacinį skundą tenkinti, nukentėjusysis ir jo atstovė advokatė prašė apeliacinį skundą atmesti.

Kolegija, išnagrinėjusi baudžiamosios bylos medžiagą ir apeliacinio skundo argumentus, vadovaujantis Lietuvos Respublikos BPK 320 straipsnio normomis, patikrinus bylą tiek, kiek to buvo prašoma apeliaciniame skunde, sprendžia, kad nuteistojo gynėjo apeliacinis skundas tenkinamas dalinai.

Šalies argumentai

Apeliantas skunde nurodo, kad bylą nagrinėjęs teismas nepagrįstai pripažino I. L. kaltu dėl BK 187 straipsnio 1 dalyje ir 140 straipsnio 1 dalyje numatytų nusikalstamų veikų padarymo, nes išvadas dėl jo kaltės grindė prielaidomis ir vien G. S. parodymais, kurie yra nenuoseklūs, besikeičiantys ir melagingi, taip pažeisdamas BPK 20 straipsnio reikalavimus.

Tokie apelianto teiginiai paneigti byloje ištirtais ir pirmosios instancijos teismo įvertintais įrodymais.

Tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismai savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie įvertinami remiantis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytomis taisyklėmis, t. y. pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Būtina sąlyga vertinant įrodymus – vidinis įsitikinimas turi būti pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu.

BPK normos, reglamentuojančios įrodinėjimą, sudaro svarbiausią ir pagrindinę baudžiamojo proceso teisės dalį. Tinkamas šių normų taikymas užtikrina teisingumo vykdymą ir baudžiamojo proceso paskirtį – ginant žmogaus ir piliečio teises bei laisves, visuomenės ir valstybės interesus greitai, išsamiai atskleisti nusikalstamas veikas ir tinkamai pritaikyti įstatymą, kad nusikalstamą veiką padaręs asmuo būtų teisingai nubaustas ir niekas nekaltas nebūtų nuteistas.

Įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti, BPK numatytais proceso veiksmais patikrinti, teisiamajame posėdyje išnagrinėti ir teismo pripažinti duomenys, kuriais vadovaudamasis teismas daro išvadas dėl nusikalstamos veikos buvimo ar nebuvimo, šią veiką padariusio asmens kaltumo ar nekaltumo ir kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai.

Apygardos teismo teisėjų kolegija, patikrinusi skundžiamo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą pagal apeliaciniame skunde nurodytas aplinkybes, neturi pagrindo konstatuoti, kad I. L. nuteistas pagal LR BK 140 str. 1 d., BK 187 str. 1 d. nepagrįstai.

Teisėjų kolegija neturi pagrindo netikėti nukentėjusiojo G. S. teisminio nagrinėjimo metu duotais parodymais, nes jie nuo pat įvykio ir viso bylos nagrinėjimo metu buvo nuoseklūs ir esminėse aplinkybėse nesiskyrė. Pažymėtina, kad aplinkybė, jog nukentėjusiojo ir kaltinamojo santykiai dar prieš nusikalstamų veikų įvykdymą buvo konfliktiški nesudaro pagrindo abejoti G. S. parodymų teisingumu ir išsamumu. Nukentėjusysis G. S. teisiamajame posėdyje parodė, kad važiuojant į Jonavą žvyrkeliu pro (duomenys neskelbtini) kaimą pamatė lėtai judantį juodos spalvos automobilį ir nusprendė jį aplenkti. Parodęs posūkio signalą, pradėjo jį lenkti, tačiau kito automobilio vairuotojas jam belenkiant padidino greitį ir pasuko staiga į kairę link G. S. automobilio ir trinktelėjo į G. S. automobilio dešinės pusės dureles, nustūmė nuo kelio ir sustojo už kelių metrų. Iš to automobilio iššoko žmogus, pribėgo prie G. S. automobilio, atidarė vairuotojo dureles, pamatęs, kad tai I. L. – jis griebė abiem rankom G. S. už gerklės, už smakro, prispaudė prie veidrodėlio, esančio priekyje. Nukentėjusysis parodė, kad jo galvos dešinė pusė atsirėmė į priekinį veidrodėlį, I. L. spustelėjo, tuo momentu lūžo per pusę ir nukrito G. S. akiniai. I. L. pradėjo rėkti: „sudaryk taikos sutartį, grąžink pinigus“. Kadangi nukentėjusysis buvo prisisegęs saugos diržu, bandė kaire ranka gintis nuo I. L., muistėsi. I. L. apdraskė jam veidą. Nukentėjusysis spėjo dešine ranka pasiekti telefoną, kuris gulėjo ant keleivio sėdynės. Tai pamatęs I. L. atsitraukė. Tada nukentėjusysis išlipo iš automobilio ir paskambino policijai, jokio pagalio neėmęs ir I. L. negrasinęs. Kolegija pažymi, kad šią įvykių versiją patvirtina ne tik G. S. parodymai, bet ir Lietuvos teismo ekspertizės centro Ekspertizės akto 2014-03-03 išvada, kad dėl I. L. veiksmų įvyko eismo įvykis. Taip pat nukentėjusiojo versiją patvirtina ir Valstybinės medicinos tarnybos prie LR Teisingumo ministerijos Kauno skyriaus specialisto išvada Nr. G3168/13(02), kurioje nurodyta, kad G. S. konstatuoti daugybiniai odos nubrozdinimai veide, kairės plaštakos III-IV pirštų srityse. Sužalojimai padaryti kietu buku daiktu ir galėjo gautis tiriamojo nurodomu laiku, t.y. 2013-11-23. Šie sužalojimai atitinka nežymų sveikatos sutrikdymą.

Teisėjų kolegija pritaria G. S. atsikirtimuose išdėstytai nuomonei, kad nuteistojo argumentai yra visiškai nepagrįsti, nes nukentėjusiojo parodymų prieštaravimai motyvuojami tik mažareikšmiais žodžių netikslumais, kurie yra galimi atsižvelgiant į laiko poveikį bei tai, jog nukentėjusysis visus įvykius pasakoja iš atminties. Kolegija pažymi, kad būtų neadekvatu tikėtis, kad praėjus nemažai laiko, nukentėjusysis įvykius atpasakotų žodis žodin, todėl nukentėjusiojo parodymuose stebimi mažareikšmiai netikslumai įtakos bylos teisingam išnagrinėjimui neturi.

Tuo tarpu I. L. duodamas parodymus teigia, kad ramiai važiuojant keliu jį pasivijo G. S. su savo automobiliu ir staigiai lenkdamas, pradėjo spausti į dešinę kelio pusę. Pasidavęs šiai provokacijai, galbūt nesuvokdamas, kas atsitiko, pats staigiai pasuko vairą į kairę pusę, dėl to tarp automobilių įvyko susidūrimas ir abu atsirado kairėje kelio pusėje. Po susidūrimo iššokęs iš automobilio, taip pat iššoko iš savo automobilio G. S.. Išlipęs G. S. griebė pagalį, su keiksmažodžiais puolė link I. L.. Tą pagalį išmušęs G. S. iš rankų, griebęs jam už „karšenės“ ir nustūmęs nuo savęs ir nuėjo į kitą pusę nuo automobilio. G. S. tuo metu skambino policijai. Kai atvažiavo policijos pareigūnai, G. S. puolė aiškinti, kad jį kažkas sumušė, akinius sulaužė. Šių I. L. parodymų nepatvirtina jokie byloje esantys duomenys, todėl apylinkės teismas pagrįstai juos vertino kaip neteisingų parodymų davimą, siekiant išvengti baudžiamosios ir civilinės atsakomybės.

Šalies argumentai

Apeliantas nepagrįstai teigia, kad policijos pareigūnų, fiksavusių eismo įvykį, N. J. ir S. T. parodymai paneigia G. S. parodymus, kad jį sužalojo I. L., nes jie parodė, kad nematė jokių sužalojimų ant G. S.. Kolegija pažymi, kad policijos pareigūnai nenustatinėjo sužalojimų mąsto, nes tai gali padaryti tik medicininį išsilavinimą turintis asmuo. Specialisto išvadoje Nr. G3168/13(02) yra nurodyta, kad išorinių sužalojimų nėra, todėl tikėtina, kad ir pareigūnai negalėjo matyti, jog buvo padaryti sužalojimai nukentėjusiajam.

Apeliaciniame skunde nurodoma aplinkybę, jog galimai akinius G. S. sulaužė pats, o ne I. L. paneigia byloje surinkti įrodymai. Kad akiniai sulūžo I. L. spaudžiant G. S. veidą prie automobilio galinio vaizdo veidrodėlio patvirtina nukentėjusiojo parodymai. Pats kaltinamasis nurodė, kad nukentėjusysis rodė policijos pareigūnams savo sulūžusius akinius. Policijos pareigūnai N. J. ir S. T. teisiamojo posėdžio metu patvirtino, kad G. S. aiškino, jog tarp jo ir I. L. buvo konfliktas, kurio metu sulūžo jo akiniai.

Žemesnės instancijos teismas

Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su apelianto skundo argumentu, kad apylinkės teismas nepagrįstai konstatavo, kad nukentėjusįjį I. L. sugriebė už sprando, o ne už smakro. Nukentėjusysis apibūdindamas jo atžvilgiu daromus veiksmus vartojo sinoniminius žodžius „kaklas“, „gerklė“, „smakras“, kuriais nukentėjusysis apibūdino kaklo sritį apskritai. Teismas skundžiamame nuosprendyje tik patikslino vietą, už kurios nukentėjusysis buvo pagriebtas ir stipriai prispaustas prie automobilio galinio vaizdo veidrodėliu smilkiniu. Tokia nuosprendžio formuluotė yra tinkama ir niekaip neįtakoja priimto nuosprendžio teisėtumo.

Apeliacinio skundo argumentai dėl to, kad nusikalstama veika iš viso negalėjo būti padaryta tokiomis aplinkybėmis, kurias nurodo nukentėjusysis G. S., atmestini. Akivaizdu, kad I. L. veiksmai G. S. atžvilgiu, kuriuos nurodo G. S., galėjo būti atlikti. G. S. nurodė, kad I. L. panaudojo prieš jį fizinę jėgą, iš pradžių spaudė jį, palenkė į priekį, dėl ko jis galva atsirėmė į galinio vaizdo veidrodėlį. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo abejoti nukentėjusiojo G. S. parodymais. Teismas taip pat neturi jokio pagrindo abejoti, kad G. S. nurodyti I. L. veiksmai aplamai fiziškai negalėjo būti atlikti. Akivaizdu, kad panaudojus fizinę jėgą asmuo gali per atidarytą automobilio langą padaryti fizinį poveikį automobilyje esančiam asmeniui, spausti jį ir judinti jo galvą ar kūną. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmos instancijos teismu, kad šių aplinkybių (galimybių) nustatymui nereikia atlikti parodymų patikrinimo vietoje, įvykio vietos apžiūros, ar kitų panašių tyrimo veiksmų, kadangi tokių galimybių buvimą gali konstatuoti pats teismas.

Jonavos rajono apylinkės teismo išvados dėl I. L. kaltės bei veikų kvalifikavimo pagal BK 187 straipsnio 1 dalį ir 140 straipsnio 1 dalį, priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, yra pagrįstos ne prielaidomis, o įrodymais. Kokie duomenys laikytini įrodymais, kiekvienu atveju sprendžia teismas. Bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas įstatymo nustatyta tvarka įvertino bylos proceso metu gautus duomenis ir pripažino juos įrodymais (BPK 301 straipsnio 1 dalis), patikrino kiekvieno įrodymo tikrumą, liečiamumą, leistinumą, jų pakankamą tarpusavio ryšį ir įvertino visus byloje esančius įrodymus kaip visumą (BPK 20 straipsnio 4 ir 5 dalys) bei pateikė motyvuotas išvadas, atitinkančias įrodymų turinį. Teismas išsamiai ištyrė kaltinamojo I. L., nukentėjusiojo G. S., liudytojų N. J. ir S. T. parodymus, teismo medicinos eksperto G. A. C. paaiškinimą, specialisto išvadą, ekspertizės aktą ir kitus rašytinius bylos duomenis bei, vadovaudamasis šių įrodymų visuma, konstatavo, kad I. L. smurtaudamas padarė nežymų sveikatos sutrikdymą nukentėjusiojo G. S. sveikatai ir taip sunaikino svetimą turtą, t. y. idealiąja nusikalstamų veikų sutaptimi, padarė nusikalstamas veikas, numatytas BK 187 straipsnio 1 dalyje ir 140 straipsnio 1 dalyje. Idealioji sutaptis yra tada, kai kaltininkas viena veika padaro dvi ar daugiau nusikalstamų veikų, numatytų skirtinguose BK straipsniuose, kaip yra šiuo atveju.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad nors nuteistasis ir neigia kaltę pagal BK187 straipsnio 1 dalį ir BK 140 straipsnio 1 dalį, tai nėra pagrindas pripažinti, jog baudžiamasis įstatymas pritaikytas netinkamai. Pirmosios instancijos teismas kruopščiai išnagrinėjo ir motyvuotai atmetė visas byloje iškeltas versijas, susijusias su įrodinėtinomis aplinkybėmis, ir tyrė tiek I. L. teisinančius, tiek ir kaltinančius įrodymus. Teismas įrodymus vertino remdamasis nešališku bylos aplinkybių išnagrinėjimu, teisminio nagrinėjimo metu prašymus dėl įrodymų tyrimo ir prijungimo išsprendė, nepažeisdamas BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų, todėl apelianto teiginys dėl esminių baudžiamojo proceso pažeidimų atmestinas.

Nuosprendyje nurodyta, kad dėl I. L. neteisėtų veiksmų stipriai spaudžiant G. S. galvą, smilkiniu įsirėžusią į automobilio galinio vaizdo veidrodėlį, suskilo G. S. automobilio priekinis stiklas. Bylos duomenimis nepatvirtinta, kad būtent dėl I. L. smurtinių veiksmų įskilo G. S. automobilio stiklas. Tai patvirtinta tik G. S. parodymais, tačiau, teisėjų kolegija konstatuoja, kad šie parodymai nepatvirtinti jokia kita rašytine bylos medžiaga ir mažai tikėtina, jog I. L. spaudimo būdu galėjo įskelti automobilio priekinį stiklą, todėl iš veikos aprašymo šalintina aplinkybė, kad dėl I. L. veiksmų suskilo G. S. priekinis stiklas atitinkamai mažinant padarytą turtinės žalos dydį. Iš I. L. veikos aprašymo taip pat šalintina nuoroda į padarytos neturtinės žalos dydį, kadangi neturtinės žalos dydis nėra nusikalstamos veikos sudėties elementas ar požymis. Pašalinant šias nuorodas, I. L. padarytų nusikalstamų veikų aplinkybės išdėstomos taip:

I. L. 2013-11-23 (duomenys neskelbtini) žvyrkelyje tarp (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) kaimų apie 13.00 val. dienos, užpuolė nukentėjusįjį G. S. jo automobilyje Volkswagen Vento: I. L. atidaręs priekines G. S. automobilio vairuotojo dureles ir pripuolęs viena ranka sugriebęs G. S. už gerklės, kita ranka G. S. už sprando, pradėjo spausti G. S., smaugė negalintį pasipriešinti G. S. bei stipriai spaudė jo galvą, smilkiniu įsirėžusią į automobilio galinio vaizdo veidrodėlį, dėl ko sulūžo G. S. akiniai, tokiais veiksmais I. L. G. S. padarė nežymų sveikatos sutrikdymą bei sunaikino ir sugadino jo turtą, padarė turtinę žalą 873 Lt sumoje (tiek kainuoja naujų akinių gamyba – 829 Lt, patirtos 44 Lt išlaidos vykstant į VŠĮ Jonavos ligoninę ir kreipiantis į Valstybinės teismo medicinos tarnybą).

Pagal baudžiamojo proceso įstatymą kiekvienas asmuo, pripažintas nukentėjusiuoju, turi teisę reikalauti, kad būtų nustatytas ir teisingai nubaustas nusikalstamą veiką padaręs asmuo, taip pat gauti dėl nusikalstamos veikos padarytos žalos atlyginimą (BPK 44 str. 10 d.). BPK 109 str. numatyta, kad asmuo, dėl nusikalstamos veikos patyręs turtinės ar neturtinės žalos, turi teisę baudžiamajame procese pareikšti civilinį ieškinį. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad sprendimą patenkinti civilinį ieškinį teismas priima tuo atveju, kai, remdamasis byloje esančiais įrodymais, tarp jų ir dokumentais, nustato, kad ieškinys yra pagrįstas, t. y. fiziniam ar juridiniam asmeniui padaryta turtinė ar neturtinė žala; kaltinamojo veikoje yra nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių; tarp kaltinamojo veikos ir atsiradusios žalos yra priežastinis ryšys (kasacinė nutartis Nr. 2K-628/2013). Remiantis teisės normose įtvirtintu reglamentavimu bei aktualia teismų praktika laikytina, kad civilinis ieškinys dėl turtinės žalos turi būti įrodytas, turi būti nustatyta, kad asmuo yra kaltas padaręs jam inkriminuotas nusikalstamas veikas ir, kad tarp kalto asmens veiksmų ir kilusių pasekmių yra priežastinis ryšys. Nagrinėjamoje byloje visos paminėtos aplinkybės yra nustatytos, tačiau iš kaltinimo pašalinus aplinkybę, jog dėl nuteistojo I. L. nusikalstamų veiksmų įskilo G. S. automobilio priekinis stiklas priteistina turtinė žala mažintina ir vietoj priteistos 1183 Lt sumos, iš I. L. priteistina suma – 873 litų. Atsižvelgiant į paminėtas aplinkybes, skundžiamas nuosprendis, dalyje dėl turtinės žalos priteisimo, keistinas.

Keičiant pirmosios instancijos teismo nuosprendį dėl neteisingos nusikalstamos veikos apimties, turi būti įvertintas ir paskirtos bausmės klausimas. Teisėjų kolegija sprendžia, kad aplinkybė, jog iš nuosprendžio pašalinama dalis kaltinimo, kuri nekeičia veikos kvalifikavimo, neteikia pagrindo švelninti bausmę. Pirmosios instancijos teismas, skirdamas bausmę, tinkamai įvertino visas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, apibūdinančias tiek nuteistojo asmenybę, tiek padaryto nusikaltimo pavojingumą. Teismas atsižvelgė į tai, kad padaryti du nesunkūs tyčiniai nusikaltimai, į padarytų nusikalstamų veikų motyvus ir tikslus, į I. L. atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių nebuvimą, į nuteistojo asmenybę ir teisingai paskirtas artimą minimaliai laisvės apribojimo bausmei bausmes ir pagrįstai bausmes subendrino apėmimo būdu, griežtesne bausme apimant švelnesnę, padaręs išvadą, jog bausmės tikslai bus pasiekti paskiriant būtent tokios rūšies bausmę.

Nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme, nukentėjusiojo G. S. atstovė advokatė Neringa Žukauskienė prašo priteisti iš I. L. Lt proceso išlaidų G. S. naudai dėl patirtų išlaidų rengiant atsikirtimus į apeliacinį skundą bei advokatei atstovaujant teisme. Byloje yra pateikta PVM sąskaita-faktūra patvirtinanti patirtas proceso išlaidas 1500,00 Lt sumai. Nuteistojo I. L. gynėjas advokatas V. Sviderskis prašo pripažinti bylinėjimosi išlaidomis 1815 Lt ir jas priteisti iš nukentėjusiojo nuteistojo naudai. Iš teismui pateiktos PVM sąskaitos-faktūros matyti, kad I. L. patirtos išlaidos skundo parengimui ir atstovavimui teisme sudaro 1500 Lt. Kadangi baudžiamasis procesas pradėtas ir vyksta dėl nuteistojo I. L. nusikalstamais veiksmais padarytos žalos atlyginimo, todėl nukentėjusiojo G. S. atstovės advokatės Neringos Žukauskienės prašymas yra tenkinamas ir 1500 Lt išlaidos advokato pagalbai apmokėti pripažintinos proceso išlaidomis ir G. S. priteistinos iš nuteistojo (BPK 105 str. 1 d., 106 str. 2 d.). Nuteistojo I. L. gynėjo advokato V. Sviderskio prašymas netenkintinas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 str. 1 d. 3 p., 328 str. 3 p., 4 p., kolegija

nutaria:

Jonavos rajono apylinkės 2014 m. birželio 12 d. nuosprendį pakeisti, pašalinant iš nuosprendžio I. L. nustatytų nusikalstamų veikų aprašymo aplinkybes dėl G. S. automobilio priekinio stiklo skilimo ir padarytos turtinės žalos dydžio ir veikos aplinkybes išdėstyti taip:

I. L. 2013-11-23 (duomenys neskelbtini) žvyrkelyje tarp (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) kaimų apie 13.00 val. dienos, užpuolė nukentėjusįjį G. S. jo automobilyje Volkswagen Vento: I. L. atidaręs priekines G. S. automobilio vairuotojo dureles ir pripuolęs viena ranka sugriebęs G. S. už gerklės, kita ranka G. S. už sprando, pradėjo spausti G. S., smaugė negalintį pasipriešinti G. S. bei stipriai spaudė jo galvą, smilkiniu įsirėžusią į automobilio galinio vaizdo veidrodėlį, dėl ko sulūžo G. S. akiniai, tokiais veiksmais I. L. G. S. padarė nežymų sveikatos sutrikdymą bei sunaikino ir sugadino jo turtą, padarė turtinę žalą 873 Lt sumoje (tiek kainuoja naujų akinių gamyba – 829 Lt, patirtos 44 Lt išlaidos vykstant į VŠĮ Jonavos ligoninę ir kreipiantis į Valstybinės teismo medicinos tarnybą).

Jonavos rajono apylinkės 2014 m. birželio 12 d. nuosprendžio dalį dėl turtinės žalos priteisimo pakeisti: iš nuteistojo I. L. priteisti 873 (aštuonis šimtus septyniasdešimt tris litus) Lt nukentėjusiajam G. S. turtinei žalai atlyginti.

Kitoje dalyje nuosprendžio nekeisti.

Priteisti nukentėjusiojo G. S. naudai 1500 Lt (vieną tūkstantį penkis šimtus litų) atstovavimo išlaidų apeliacinės instancijos teisme iš nuteistojo I. L..

Kolegijos pirmininkas Olegas ŠibkovasTeisėjai: Jūratė JakubonienėAlgirdas Remeika