- Teismas
- Lietuvos Aukščiausiasis Teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2013-01-15
- Bylos Nr.
- 2K-13/2013
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Jonas Prapiestis (pirm.), Antanas Klimavičius, Dalia Bajerčiūtė (pran.)
- Nuteistasis
- V. K.
- Advokatai
- Viačeslavas Žarkovas
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Jono Prapiesčio, Antano Klimavičiaus ir pranešėjos Dalios Bajerčiūtės,
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. K. ir jo gynėjo advokato Viačeslavo Žarkovo (Viačeslav Žarkov) kasacinį skundą dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2011 m. gruodžio 22 d. nuosprendžio ir Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. birželio 21 d. nutarties.
Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2011 m. gruodžio 22 d. nuosprendžiu V. K. nuteistas pagal: Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 260 straipsnio 1 dalį (neteisėtas disponavimas narkotinėmis medžiagomis, jų pardavimas 2009 m. rugpjūčio 20 d. A. B.) laisvės atėmimu penkeriems metams; 260 straipsnio 2 dalį (neteisėtas disponavimas dideliu kiekiu narkotinių ir psichotropinių medžiagų, turint tikslą jas platinti, 2009 m. lapkričio 10 d. psichotropinės medžiagos pardavimas J. P.) – laisvės atėmimu devyneriems metams; 259 straipsnio 2 dalį (neteisėtas disponavimas nedideliu kiekiu psichotropinės medžiagos) – areštu trisdešimčiai parų.
Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 2 punktu, 65 straipsnio 1 dalies 1 punkto a papunkčiu, bausmes, paskirtas pagal BK 260 straipsnio 2 dalį ir 259 straipsnio 2 dalį, subendrinus apėmimo būdu, paskirta subendrinta bausmė laisvės atėmimas devyneriems metams.
Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 4 dalimi, ši bausmė subendrinta dalinio sudėjimo būdu su bausme, paskirta pagal BK 260 straipsnio 1 dalį, ir galutinė bausmė paskirta laisvės atėmimas dešimčiai metų.
Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. birželio 21 d. nutartimi Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2011 m. gruodžio 22 d. nuosprendis pakeistas ir iš apkaltinamojo nuosprendžio aprašomosios dalies pašalinta dalis V. K. inkriminuotų nusikalstamų veikų aplinkybių, t. y. kad jis nenustatytomis aplinkybėmis iš nenustatytų asmenų neteisėtai įgijo ir gabeno narkotines ir psichotropines medžiagas: ne mažiau kaip 0,145 g miltelių, kurių sudėtyje buvo 0,044 g narkotinės medžiagos – heroino, ir ne mažiau kaip 0,301 g kietos medžiagos fragmentų, kurių sudėtyje buvo 0,094 g narkotinės medžiagos – heroino; ne mažiau kaip 20,316 g miltelių, kurių sudėtyje buvo 4,814 g psichotropinės medžiagos – amfetamino, 3,625 g kietos medžiagos fragmentų, kurių sudėtyje buvo didelis kiekis – 2,356 g narkotinės medžiagos – heroino; 6 tabletes, kurių sudėtyje buvo nedidelis kiekis 0,030 g psichotropinės medžiagos – diazepamo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Žemesnės instancijos teismas
V. K. Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2011 m. gruodžio 22 d. nuosprendžiu, kurio aprašomoji dalis pakeista Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. birželio 21 d. nutartimi, pripažintas kaltu ir nuteistas:
pagal BK 260 straipsnio 1 dalį už tai, kad iki 2009 m. rugpjūčio 20 d. savo gyvenamojoje vietoje Klaipėdoje, (duomenys neskelbtini), neteisėtai, turėdamas tikslą parduoti ar kitaip platinti, laikė ne mažiau kaip 0,145 g šviesiai pilkos spalvos sausų miltelių, kurių sudėtyje buvo 0,044 g narkotinės medžiagos – heroino, ir ne mažiau kaip 0,301 g šviesiai rudos spalvos kietos medžiagos fragmentų, kurių sudėtyje buvo 0,094 g narkotinės medžiagos – heroino; tęsdamas nusikalstamą veiką, 2009 m. rugpjūčio 20 d., apie 11.15 ir 15.20 val., toje pačioje vietoje laikytas narkotines medžiagas – heroiną už 540 Lt pardavė – ir taip platino A. B.
pagal BK 260 straipsnio 2 dalį už tai, kad iki 2009 m. lapkričio 10 d., savo gyvenamojoje vietoje Klaipėdoje, (duomenys neskelbtini), neteisėtai, turėdamas tikslą parduoti ar kitaip platinti, laikė ne mažiau kaip 20,316 g baltos spalvos miltelių (supakuotų 22 polietileniniuose maišeliuose), kurių sudėtyje buvo 4,814 g psichotropinės medžiagos – amfetamino, ir 3,625 g kietos medžiagos fragmentų (viename maišelyje), kurių sudėtyje buvo didelis kiekis – 2,356 g narkotinės medžiagos – heroino. 2009 m. lapkričio 10 d., apie 13.40 val., toje pačioje vietoje vieną polietileninį maišelį su 0,733 g baltos spalvos milteliais, kurių sudėtyje buvo 0,144 g psichotropinės medžiagos – amfetamino, už 30 Lt pardavė ir taip platino J. P., o likusius 21 maišelį su 19,583 g baltos spalvos miltelių, kurių sudėtyje buvo 4,67 g psichotropinės medžiagos – amfetamino, vieną maišelį su 3,625 g kietos šviesios medžiagos fragmentų, kurių sudėtyje buvo didelis kiekis – 2,356 g narkotinės medžiagos – heroino, toliau laikė iki 2009 m. lapkričio 10 d., 17.20 val., kol šias narkotines bei psichotropines medžiagas kratos metu rado ir paėmė policijos pareigūnai.
pagal BK 259 straipsnio 2 dalį už tai, kad iki 2009 m. lapkričio 10 d. savo gyvenamojoje vietoje Klaipėdoje, (duomenys neskelbtini), neteisėtai, neturėdamas tikslo parduoti ar kitaip platinti laikė 6 gelsvos spalvos tabletes (plastikinėje pakuotėje su užrašu „Relanium 5 mg“), kurių sudėtyje buvo nedidelis kiekis 0,030 g psichotropinės medžiagos – diazepamo, kol 2009 m. lapkričio 10 d., apie 17.10 val., šią gamyklinę pakuotę su tabletėmis kratos metu rado ir paėmė policijos pareigūnai.
Apeliacinės instancijos teismas pakeitė pirmosios instancijos teismo nuosprendį Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 328 straipsnio 3 punkto pagrindu pašalindamas iš įrodytomis pripažintų nusikalstamų veikų (numatytų BK 259 straipsnio 2 dalyje, 260 straipsnio 1, 2 dalyse) aplinkybių narkotinių bei psichotropinių medžiagų įgijimą ir gabenimą, nes šios aplinkybės nenustatytos.
Šalies argumentai
Kasaciniu skundu nuteistasis V. K. ir jo gynėjas advokatas Viačeslavas Žarkovas prašo panaikinti Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. birželio 21 d. nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka dėl esminių BPK pažeidimų ir netinkamo baudžiamojo įstatymo taikymo.
Kasatoriai teigia, kad ikiteisminio tyrimo metu įrodymai buvo renkami pažeidžiant BPK 18, 20 straipsnius, o apeliacinės instancijos teismas šias procesinės teisės normas aiškino ir taikė netinkamai, nuteistojo apeliacinio skundo argumentų dėl šių pažeidimų neišnagrinėjo. Kasaciniame skunde nurodoma, kad įrodymus šioje byloje rinko (klausėsi telefoninių pokalbių, rengė jų suvestines) ne ikiteisminio tyrimo pareigūnė L. G., kuriai buvo pavesta atlikti tyrimą, o kiti pareigūnai. Teismo posėdžio metu pati tyrėja L. G. parodė, kad su ja nebuvo derinami klausimai teikiant prašymus taikyti procesines prievartos priemones (BPK 154 straipsnis). Be to, kasatorius pabrėžia, kad ne bet koks asmuo gali pavesti pradėti atlikti ikiteisminį tyrimą, o tik įstatyme nurodyti pareigūnai, todėl negalima sutikti su teismo išvada, jog Klaipėdos apygardos prokuroro D. M. 2009 m. kovo 3 d. pavedimas laikytinas tinkamu pavedimu BPK 18 straipsnio 1 dalies (2009 m. sausio 1 d. redakcija) prasme, nes šiame straipsnyje nustatyta, kad ikiteisminio tyrimo pareigūnas yra ikiteisminio tyrimo įstaigoje dirbantis asmuo, kuris šios įstaigos ar jos padalinio vadovo pavedimu atlieka šio Kodekso numatytus ikiteisminio tyrimo veiksmus: siekia nustatyti nusikalstamą veiką padariusį asmenį ir tokios veikos aplinkybes.
Kasatoriai atkreipia dėmesį į tai, kad prieš pristatant S. I. ir A. B. (nuteistuosius šioje byloje) apklausai pas tyrėją L. G., į kamerą buvo atėjusi tyrimo skyriaus viršininkė V. R., kuri, nedalyvaujant advokatui, „paruošė“ juos vėlesnei oficialiai apklausai. Šią aplinkybę pirmosios instancijos teisme patvirtino pati V. R. nurodžiusi, kad minėti asmenys, sužinoję apie jų pokalbių pasiklausymą, savo noru davė parodmus, užfiksuotus ikiteisminio tyrimo metu. Kasatorių manymu, dėl to S. I. ir A. B. apklausų (kaip įtariamųjų) protokolai negali būti pripažinti tinkamais įrodymais, nes gauti pažeidžiant BPK 20 straipsnio 3 ir 4 dalyse nustatytus reikalavimus.
Kasaciniame skunde nurodoma, kad krata V. K. bute buvo neteisėta, atlikta pažeidžiant BPK 145 straipsnyje nustatytą tvarką, todėl jos metu gauti duomenys taip pat negali būti pripažinti įrodymais. BPK 145 straipsnio 3 dalyje nurodyti neatidėliotini kratos atlikimo atvejai nėra apibrėžti, tačiau ši sąvoka negali būti plačiai aiškinama; manytina, kad tokie atvejai yra tada, kai būtinumas atlikti kratą atsiranda staiga ir jo numatyti nebuvo galimybės. Pasak kasatorių, iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad ikiteisminio tyrimo pareigūnai dar iki V. K. sulaikymo turėjo pagrindą kreiptis į teismą ir gauti leidimą atlikti kratą, nes 2009 m. rugsėjo mėnesį sulaikytieji už narkotinių medžiagų platinimą S. I. ir A. B. davė prieš jį parodymus (kasatoriai cituoja A. B. 2009 m. rugsėjo 3 d. apklausos metu duotus parodymus, S. I. ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, asmens parodymo atpažinti protokolo duomenis, pagal kuriuos šis iš pateiktų nuotraukų atpažino V. K.). Be to, buvo klausomasi V. K. telefoninių pokalbių, iš kurių įrašų teismai darė išvadas, kad jis platino narkotines medžiagas. Be to, sulaikymo dieną J. P. buvo slaptai sekama, o klausant jos telefoninių pokalbių buvo galima susidaryti nuomonę apie bendravimo su V. K. pobūdį. Remdamiesi šiomis aplinkybėmis kasatoriai teigia, kad teismų išvados apie tai, jog BPK 145 straipsnio 3 dalies nuostatos nebuvo pažeistos, yra neteisingos ir neatitinka bylos aplinkybių (BPK 328 straipsnio 3 punktas), o apeliacinės instancijos teismas į atitinkamus apeliacinio skundo argumentus neatsižvelgė. Be to, iš bylos medžiagos kratos protokolo matyti, kad pirmieji į butą įsiveržė pareigūnai G. S. ir V. R., paskui atėjo dar du pareigūnai, kurie pradėjo kratyti ir rado narkotines medžiagas. Tik po to, V. R. kažkam paskambinus (maždaug po 15 min.), atvyko ikiteisminio tyrimo tyrėja L. G. su nutarimu daryti kratą (ji pradėta 17.10 val.). Pasak kasatorių, tokia kratos atlikimo tvarka prieštarauja Konstitucijos 22 straipsnyje įtvirtintai teisei į privataus gyvenimo gerbimą ir susižinojimo slaptumą bei 24 straipsnyje įtvirtintai teisei į būsto neliečiamybę; minėtos teisės gali būti apribotos tik įstatymų nustatytais atvejais (BPK 44 straipsnio 9 dalis). Pasak kasatorių, apeliacinės instancijos teismas ignoravo nuteistojo apeliacinio skundo argumentą dėl kratos atlikimo tvarkos pažeidimo.
Šalies argumentai
Kasatoriai teigia, kad V. K. veikos kvalifikavimo pagal 260 straipsnio 2 dalį neatitinka faktinių bylos aplinkybių, nes jų nepatvirtina teisiamajame posėdyje išnagrinėti įrodymai, be to, jų yra ir prieštaringų, o nuosprendyje nenurodyta, kodėl teismas vienais įrodymais vadovavosi, o kitus atmetė. Pirmiausia teismai pažeidė BPK 276 straipsnio nuostatas, nes rėmėsi kitų nuteistųjų šioje byloje – J. P., S. I. ir A. B. ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais, kurių nepaskelbė teismo posėdyje (apsiribojo tik jų išvardijimu). Tuo tarpu BPK 276 straipsnio 4 dalyje numatyta, kad byloje esantiems įrodymams patikrinti gali būti perskaitomi ikiteisminio tyrimo pareigūnui ar prokurorui duoti kaltinamojo, nukentėjusiojo ar liudytojo parodymai. Kasatoriai teigia esant nepagrįstoms apeliacinio teismo išvadoms šiuo klausimu ir mano, kad šioje byloje buvo pažeistos BPK 301 straipsnio 1 dalies nuostatos, nes ikiteisminio tyrimo pareigūnų surinkti duomenys teismui priimant nuosprendį neturi įrodomosios reikšmės. Kasatoriai nesutinka su teismų atliktu A. B., S. I., J. P. parodymų vertinimu, ir teigia, kad teismai parodymų išsamiai neišanalizavo. Kasatorių manymu, apeliacinis instancijos teismas nepašalino prieštaravimų tarp nuteistųjų A. B. ir S. I. parodymų, kurie buvo nenuoseklūs, nenurodė, kodėl atmeta jų ikiteisminio tyrimo metu duotus V. K. teisinančius parodymus (šie iš pradžių teigė narkotines medžiagas įsigiję iš nepažįstamo asmens, o vėliau – kad iš V. K.), ir padarė neteisingas išvadas. Taip pat nepagrįstai abiejų instancijų teismai atmetė nuteistųjų parodymus apie jų pakeitimo priežastis. Apeliacinės instancijos teismas visiškai ignoravo, kad policijos pareigūnai teisme vengė atsakyti į gynybos klausimus dėl parodymų gavimo aplinkybių, aiškino negalintys jų prisiminti. Teismas visiškai nepaisė ir apelianto manymo, kad A. B. ir S. I. galėjo patirti pareigūnų spaudimą ir dėl to duoti jį kaltinančius parodymus, juolab, kad jiems buvo pritaikyta švelnesnė kardomoji priemonė (jos pakeitimo teisėtumo, apie kurį minima sprendime, tikrinti nebuvo prašoma). Kasaciniame skunde teigiama, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas ir tai sukliudė išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį ar nutartį.
Nenustačius (to nepadarė abiejų instancijų teismai), kokia dalis neteisėtai įgytų narkotinių ir psichotropinių medžiagų buvo skirta pačiam vartoti, o kokia – parduoti ar kitaip platinti, byloje netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas. Tai buvo vienas esminių apeliacinio skundo argumentų, į kurį apeliacinės instancijos teismas neatsakė, todėl pažeidė BPK 320 straipsnio 3 dalį.
Kasaciniame skunde nurodoma, kad V. K. visada tvirtino, jog heroinas buvo įgytas tam, kad grąžintų skolą, be to, jis yra narkomanas, o dienos dozė – 1 g heroino. Kratos metu policijos pareigūnai rado dviejų rūšių draudžiamų medžiagų: psichotropinę medžiagą – amfetaminą ir narkotinę medžiagą – heroiną. Pagal Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2003 m. balandžio 23 d. įsakymu Nr. V-239 patvirtintas „Narkotinių ir psichotropinių medžiagų nedidelio, didelio ir labai didelio kiekio nustatymo rekomendacijas“ 2,356 g heroino kiekis laikomas dideliu, o 4,67 g amfetamino – nedideliu. Taigi teismai turėjo nustatyti V. K. nusikalstamos veikos kvalifikavimui reikšmingą aplinkybę – kuri iš skirtingų rūšių medžiagų buvo skirta platinti, o kuri – vartoti. Nustačius, kad kasatorius amfetaminą laikė turėdamas tikslą platinti, jo veika turėjo būti kvalifikuota pagal BK 260 straipsnio 1 dalį (teismas pripažino įrodyta, kad V. K. pardavė J. P. 1 maišelį su 0,733 g miltelių, kurių sudėtyje – 0,144 g amfetamino). Kasatorius atkreipia dėmesį į tai, kad apeliacinės instancijos teismas, pripažinęs, jog tai, kad jis vartoja narkotines medžiagas, savaime nei patvirtina, nei paneigia aplinkybę dėl didelio kiekio narkotinių ir psichotropinių medžiagų laikymo tik savo vartojimui, pažeidė nekaltumo prezumpcijos principą ir kartu, nepašalinęs abejonių, pripažino, jog dalis medžiagų buvo skirta vartoti, o dalis – platinti (du šių medžiagų įgijimo tikslai).
Atsiliepimu į kasacinį skundą Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamento prokurorė Aida Japertienė prašo nuteistojo ir jo gynėjo kasacinį skundą atmesti.
Atsiliepime pažymima, kad, susipažinus su baudžiamosios bylos medžiaga, joje priimtais teismų sprendimais, konstatuotina, jog faktinės bylos aplinkybės ištirtos išsamiai ir nešališkai, o esminių BPK pažeidimų, dėl kurių turėtų būti naikinamas apeliacinės instancijos teismo sprendimas – nepadaryta. Kasatorių teiginys, kad įrodymus rinko tam įgaliojimų neturintys ikiteisminio tyrimo pareigūnai, yra nepagrįstas. Apeliacinės instancijos teismas išsamiai išaiškino, kad jokie baudžiamojo proceso pažeidimai atliekant ikiteisminį tyrimą nebuvo padaryti, nes iš bylos medžiagos matyti, jog 2009 m. kovo 3 d. Klaipėdos apygardos prokuroras surašė pavedimą Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato Organizuoto nusikalstamumo tyrimo biuro (toliau – Klaipėdos apskrities VPK ONTB) 4-ojo skyriaus pareigūnams atlikti ikiteisminį tyrimą, todėl jie veikė teisėtai. Taip pat jokiais faktais nepagrįsti kasatorių argumentai dėl tariamo tyrėjų L. G., V. R. spaudimo, dėl kurio S. I. ir A. B. apklausų protokolai galėtų būti pripažinti netinkamais įrodymais. Apeliacinės instancijos teismas išsamiai aptarė ir kitą kasaciniame (ir apeliaciniame) skunde keliamą klausimą – dėl kratos V. K. namuose teisėtumo. Iš bylos medžiagos matyti, kad Klaipėdos apskrities VPK ONTB 4-ojo skyriaus viršininkė V. R. 2009 m. lapkričio 10 d. tarnybiniame pranešime nurodė, jog buvo sulaikyta J. P. su, kaip įtariama, psichotropine medžiaga, kurią ji, tikėtina, įgijo iš V. K., gyvenančio Klaipėdoje, (duomenys neskelbtini). Siekiant surasti ir paimti pas V. K. laikomas narkotines ir psichotropines medžiagas, atlikta neatidėliotina krata. Tyrimo metu galiojusio BPK 145 straipsnio 3 dalies redakcija nustatė, kad krata daroma motyvuota ikiteisminio tyrimo teisėjo nutartimi, kurioje turi būti nurodyta, kokių objektų bus ieškoma. Neatidėliotinais atvejais krata gali būti daroma ir ikiteisminio tyrimo pareigūno ar prokuroro nutarimu, tačiau šiuo atveju per tris dienas nuo kratos atlikimo turi būti gaunamas ikiteisminio tyrimo teisėjo patvirtinimas dėl kratos darymo teisėtumo. Aptartos įvykio aplinkybės patvirtina, kad šiuo atveju krata atlikta neatidėliotinu atveju, t. y. sulaikius J. P. su psichotropine medžiaga ir įtarus, jog šią medžiagą ji įgijo iš V. K. Kratos atlikimo teisėtumą 2009 m. lapkričio 12 d. patvirtino ir ikiteisminio tyrimo teisėja. Nutarimas daryti kratą ir kratos protokolas rodo, kad ją atliekant laikytasi BPK 149 straipsnyje nustatytos tvarkos, t. y. V. K. paskelbtas nutarimas daryti kratą (tą patvirtina nutarimo įrašas ir V. K. parašas). Pažymėtina ir tai, kad jokių pastabų, susipažinęs su kratos protokolu, V. K. nepateikė. Taigi apeliacinės instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad nėra pagrindo pripažinti, jog šis tyrimo veiksmas atliktas neteisėtai.
Prokurorės manymu, nepagrįstas kasacinio skundo argumentas, kad teismai turėjo nustatyti santykį tarp narkotinių ir psichotropinių medžiagų dalies, skirtos V. K. pačiam vartoti, ir dalies, skirtos platinti (nes, nustačius, jog V. K. tik psichotropinę medžiagą – amfetaminą laikė turėdamas tikslą platinti, jo veika turėjo būti kvalifikuota pagal BK 260 straipsnio 1 dalį). Apeliacinės instancijos teismas išsamiai atsakė į šį skundo argumentą, motyvuotai atmesdamas V. K. aiškinimą, kad narkotines ir psichotropines medžiagas jis laikė savo reikmėms. Tai, kad V. K. laikė didelį kiekį narkotinių bei psichotropinių medžiagų, turėdamas tikslą jas platinti, įrodo kitų nuteistųjų – A. B., S. I., J. P., taip pat liudytojo S. P. parodymai, elektroninių ryšių (telekomunikacijų) tinklais perduodamos informacijos kontrolės rezultatai, specialistų išvados dėl rastų narkotinių ir psichotropinių medžiagų, slapto sekimo ir kratos protokolai. Be to, pirmosios instancijos teismas nuosprendyje išsamiai išanalizavo tiek kaltinamųjų, tiek liudytojų parodymus, juos palygino tarpusavyje, nurodė, kuriais byloje surinktais duomenimis vadovaujasi ir kodėl, o kuriuos atmeta. Todėl nėra pagrindo teigti, kad buvo pažeistos BPK 20 straipsnio 5 dalyje įtvirtintos įrodymų vertinimo taisyklės.
Motyvuojamoji dalis
Kasacinis skundas atmestinas.
Dėl BPK 20 straipsnio, 301 straipsnio 1 dalies nuostatų taikymo
Kasaciniame skunde nurodoma apie byloje padarytus BPK 20 straipsnio pažeidimus, kurie siejami su: 1) BPK 18 straipsnio pažeidimais renkant įrodymus (BPK 154 straipsnyje nustatyta tvarka) netinkamiems subjektams; 2) BPK 145 straipsnio 3 dalies, 44 straipsnio 9 dalies pažeidimais atliekant neatidėliotiną kratą ir šios kratos (V. K. bute) tvarkos pažeidimais jos metu; 3) neteisėtai ikiteisminio tyrimo metu gautais S. I. ir A. B. parodymais dėl jiems daryto poveikio ir šių asmenų bei J. P. ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų neištyrimu teisiamajame posėdyje; 4) netinkamu ir neteisingu, todėl pažeidžiant BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas, teismų atliktu įrodymų vertinimu (šiuo atveju kasaciniame skunde akcentuojamas kitų nuteistųjų parodymų patikimumo vertinimas, atsižvelgiant į nuteistojo iškeltas versijas dėl priežasčių, kurios galėjo paveikti S. I. ir A. B. pakeisti parodymus, be to, nurodant, kad visi parodymai nebuvo išsamiai išanalizuoti).
Kasacinio skundo teiginiai nepagrįsti, prieštarauja bylos medžiagai ir teismų sprendimų turiniui.
Pagal BPK 164 straipsnį ikiteisminio tyrimo subjektai yra, t. y. ikiteisminį tyrimą atlieka ikiteisminio tyrimo pareigūnai; ikiteisminį tyrimą organizuoja ir jam vadovauja prokuroras; jis taip pat gali nuspręsti pats atlikti ikiteisminį tyrimą ar jo dalį. BPK 18 straipsnyje įtvirtintos pagrindinės nuostatos, apibūdinančios ikiteisminio tyrimo pareigūną ir jo įgaliojimus atlikti BPK numatytus ikiteisminio tyrimo veiksmus: siekti nustatyti nusikalstamą veiką padariusį asmenį ir tokios veikos aplinkybes. Ikiteisminio tyrimo veiksmai, jų atlikimo tvarka reglamentuoti BPK XIV skyriuje (178-211 straipsniai). BPK 154 numatytas procesinės prievartos taikymas, t. y. elektroninių ryšių (telekomunikacijų) tinklais perduodamos informacijos kontrolė, jos fiksavimas ir kaupimas (taikyta šių priemonių atlikimo metu galiojusi BPK 154 straipsnio 2007 m. birželio 28 d. redakcija). Nagrinėjamoje byloje BPK 154 straipsnyje numatytos prievartos priemonės (telefoninių pokalbių pasiklausymą) nutartimis sankcionavo ikiteisminio tyrimo teisėjas pagal Klaipėdos apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus prokuroro, organizavusio šios bylos tyrimą ir turėjusio BPK nustatytus atitinkamus įgalinimus (teises), prašymus, šią kontrolę atliko ikiteisminio tyrimo pareigūnai, kuriems BPK nustatyta tvarka buvo pavesta tai atlikti, o gautos informacijos kontrolės bei įrašų darymo protokolus surašė ikiteisminio tyrimo įstaigos padalinio – Klaipėdos apskrities VPK ONTB 4-ojo skyriaus, kuriam prokuroras pavedė atlikti ikiteisminį tyrimą, vadovė (viršininkė), taip užfiksavusi perduodamos informacijos kontrolės faktus, garso įrašų turinį (BPK 18 straipsnis, 154 straipsnio 7 dalis).
BPK 145 straipsnio 3 dalyje numatytos neatidėliotinos kratos, kuri ir buvo atlikta kasatoriaus V. K. gyvenamojoje vietoje (bute), atvejis konstatuotas dėl to, kad gavus informaciją (ji, be kita ko, buvo užfiksuota ikiteisminio tyrimo pareigūnės tarnybiniame pranešime) apie, tikėtina, pas V. K. bute laikomas psichotropines medžiagas, su kuriomis sulaikyta J. P., įsigijusi, kaip įtarta, jas iš V. K., iškilo neatidėliotina būtinybė gautą informaciją patikrinti atliekant kratą, o tai ir buvo padaryta. Taigi, akivaizdu, kad kasaciniame skunde pateikiami samprotavimai dėl šios priemonės, kaip neatidėliotinos (ar priešingai), vertinimo neturi pagrindo. Anksčiau gauti duomenys apie V. K., tikėtina, daromą nusikalstamą veiką – neteisėtą disponavimą psichotropinėmis ir narkotinėmis medžiagomis, kurie, kasatorių manymu, leido tokią kratą atlikti ir anksčiau (taikant ne BPK 145 straipsnio 3 dalyje nustatytą tvarką), yra klausimas, susijęs su tyrimo ar kitokių veiksmų (priemonių) atlikimo tam tikru laiku būtinumu bei tikslingumu, kurį sprendžia ikiteisminį tyrimą atliekantys pareigūnai. Antra vertus, minėti ankstesni duomenys nepaneigia konkrečios kratos darymo (gavus atitinkamą informaciją) neatidėliotinumo. Trečia, kasaciniame skunde nurodyti, taip pat ir kiti byloje nustatyti bei teismų sprendimuose aptarti duomenys leidžia daryti išvadą apie BPK 145 straipsnyje nurodytų pagrindų atlikti kratą buvimą. Kratos atlikimo tvarka ir rezultatai užfiksuoti (BPK 149 straipsnis); pažymėtina, kad kratos metu iš tiesų buvo surasta ir paimta narkotinių bei psichotropinių medžiagų. Taigi, asmens (šiuo atveju – V. K.) teisė į jo būsto neliečiamybę (BPK 44 straipsnio 9 dalis) apribota BPK nustatytais pagrindais ir tvarka, t. y. teisėtai.
Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad teismai nepadarė esminių BPK 20 straipsnio 2, 4 dalių pažeidimų (pripažino įrodymais baudžiamajame procese įstatymų nustatyta tvarka, teisėtais būdais gautus duomenis, kurie patikrinti teisiamajame posėdyje).
Kaip matyti iš priimtų teismų sprendimų turinio, be kitų įrodymų, V. K. kaltė padarius nusikalstamas veikas, už kurias jis yra nuteistas, grindžiama ir kitų nuteistų šioje byloje asmenų – S. I., A. B., J. P. – parodymais. Priešingai negu teigiama kasaciniame skunde, apklausiant juos teisiamajame posėdyje, ikiteisminio tyrimo metu duoti šių asmenų parodymai buvo perskaityti (tai užfiksuota ir posėdžio protokole). Iš bylos duomenų matyti, kad pagal BPK 276 straipsnio 4 dalį teisiamajame posėdyje patikrinant byloje esančius įrodymus S. I., A. B., J. P. paaiškino ar patikslino aplinkybes dėl perskaitytų ikiteisminio tyrimo metu duotų jų parodymų; šiame teisminiame įrodymų tyrime aktyviai dalyvavo proceso dalyviai, iš jų – ir pats V. K. bei jo gynėjas, kurie, be to, baigus ikiteisminį tyrimą susipažino su pateikta visa bylos medžiaga, o papildyti teisme atlikto įrodymų tyrimo neprašė (beje, pvz., A. B. gynėjo prašymu buvo papildomai perskaityta dalis bylos įrodymų). Taigi, kasatorių teiginiai dėl BPK 301 straipsnio 1 dalies nuostatų, reikalaujančių nuosprendį pagrįsti tik teisiamajame posėdyje išnagrinėtais įrodymais, pažeidimų atmestini kaip nepagrįsti.
Kasaciniame skunde pateiktos versijos dėl S. I. ir A. B. parodymų atliekant ikiteisminį tyrimą gavimo padarius jiems neteisėtą poveikį yra tik prielaidos, neargumentuotos jokiais objektyviais duomenimis ir konkrečiais teisės aktų pažeidimais. Be to, kaip minėta, šių asmenų parodymų patikimumas patikrintas apklausiant juos pačius, jų parodymai palyginti su kitais įrodymais. Visų liečiančių bylą įrodymų, iš jų – ir S. I., A. B., J. P. parodymų – turinys pakankamai išsamiai išdėstytas, išanalizuotas ir aptartas pirmosios instancijos teismo apkaltinamajame nuosprendyje, o apeliacinės instancijos teismas, dar kartą juos vertindamas, pasisakė, kurie įrodymai ir kodėl pirmosios instancijos teismo buvo įvertinti teisingai, taip pat, nešališkai išnagrinėjęs visas turinčias reikšmės bylai teisingai išspręsti aplinkybes, pagrindė savo išvadas dėl nuteistojo V. K. ginčijamų faktinių aplinkybių nustatymo. Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas esminių BPK 20 straipsnio 3 ir 5 dalių nuostatų pažeidimų nepadarė.
Dėl BPK 320 straipsnio 3 dalies pažeidimų
Kasaciniame skunde teigiama, kad apeliacinės instancijos teismas nepatikrino bylos tiek, kiek to buvo prašoma nuteistojo V. K. apeliaciniame skunde (BPK 320 straipsnio 3 dalis). Tai tvirtindami kasatoriai daugiausia nurodo argumentus, susijusius su BPK 20 straipsnio pažeidimais (dėl jų šioje nutartyje pasisakyta anksčiau). Be to, kasatorių tvirtinimas, kad apeliacinės instancijos teismas neišnagrinėjo apeliacinio skundo argumentų, iš esmės paremtas tuo, kad teismo padarytos išvados nėra tokios, kokių norėtų kasatoriai. Tai nėra teisiniai argumentai, kuriuos kasacinės instancijos teismas, tikrindamas apskųstą nuosprendį teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis), galėtų ir turėtų nagrinėti, todėl jie nenagrinėjami.
Kita dalis kasacinio skundo argumentų dėl BPK 320 straipsnio 3 dalies pažeidimo yra teiginiai apie tai, kad V. K. veikos kvalifikacija pagal BK 260 straipsnio 2 dalį neatitinka faktinių bylos aplinkybių, kad nuosprendyje nenurodyti įrodymų, kurie yra prieštaringi, vertinimo motyvai. Be to, pasak kasatorių, nenustatyta, kiek narkotinių ir psichotropinių medžiagų nuteistasis įgijo sau vartoti, o kiek iš jų – platinti, tuo tarpu šios aplinkybės reikšmingos kvalifikuojant veiką.
Atsakydama į šią kasatoriaus argumentų dalį teisėjų kolegija pirmiausia atkreipia dėmesį į tai, kad faktinių bylos aplinkybių nustatymas yra pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nagrinėjimo dalykas, o apkaltinamojo nuosprendžio pagrįstumą šiuo aspektu apeliacinės instancijos teismas patikrino ir priėmė nutartį, kurioje išdėstė savo sprendimo motyvus, iš jų – ir susijusius su patikrinto nuosprendžio turiniu (BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punktas) arba įrodymų vertinimo motyvais, apie kuriuos nurodoma ir kasaciniame skunde. Sprendžiant klausimą dėl V. K. veikos kvalifikavimo pagal BK 260 straipsnio 2 dalį nustatytos ir teismų sprendimuose nurodytos šios faktinės aplinkybės: 2009 m. lapkričio 10 d. jis savo bute, Klaipėdoje, (duomenys neskelbtini), neteisėtai, turėdamas tikslą parduoti ar kitaip platinti, laikė ne mažiau kaip 20,316 g baltos spalvos miltelių, kurių sudėtyje buvo 4,814 g psichotropinės medžiagos – amfetamino (supakuotas į 22 polietileno maišelius), ir 3,625 g kietos medžiagos, kurios sudėtyje buvo didelis kiekis – 2,356 g narkotinės medžiagos heroino (1 polietileniniame maišelyje). Tą pačią dieną apie 13.40 val. jis iš laikytų medžiagų 0,144 g pardavė J. P., o likusį amfetaminą ir didelį kiekį heroino toliau neteisėtai laikė iki 2009 m. lapkričio 10 d., 17.20 val., kol psichotropinės ir narkotinės medžiagos buvo paimtos atliekant kratą. Iš šių pripažintos įrodyta nusikalstamos veikos aplinkybių aišku tai, kad konstatuota V. K. veiką kvalifikuojanti aplinkybė – tikslas parduoti ar kitaip platinti visas laikytas psichotropines ir narkotines medžiagas (didelį kiekį heroino). Tokio tikslo buvimas, paneigiant V. K. versiją dėl psichotropinių bei narkotinių medžiagų laikymo sau vartoti, teismų sprendimuose buvo įrodinėjamas (padarytos teisinės išvados grindžiamos įvertintų bylos įrodymų visuma), atitinkamus nuteistojo apeliacinio skundo argumentus apeliacinės instancijos teismas išnagrinėjo. Remdamasis nuteistųjų A. B., S. I., J. P., liudytojo S. P. parodymais, elektroniniais (telekomunikaciniais) tinklais perduodamos informacijos kontrolės metu gautais ir bylos dokumentuose užfiksuotais duomenimis, specialisto išvadomis, kratos protokolu, kitais įrodymais, teismas atskleidė V. K. tyčią bei tikslą parduoti ar kitaip platinti narkotines (didelį kiekį) ir psichotropines medžiagas, kartu pripažino tokias pirmosios instancijos teismo išvadas pagrįstomis ir teisingomis. Taigi, teisinę reikšmę turinčios faktinės aplinkybės, pagal kurias galima spręsti V. K. veikos kvalifikavimo, t. y. teisingo baudžiamojo įstatymo taikymo, klausimus, nustatytos. Apeliacinės instancijos teismas pagal nuteistojo apeliacinį skundą bylą patikrino ir priimtoje nutartyje į jo pateiktos esminius argumentus pateikė motyvuotus paaiškinimus, todėl BPK 320 straipsnio 3 dalies esminių pažeidimų nepadarė.
Nenustačius BPK 369 straipsnyje nurodytų pagrindų, naikinti ar keisti apeliacinės instancijos teismo nutartį kasacinio skundo argumentais nėra pagrindo.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,
nutaria:
Nuteistojo V. K. ir jo gynėjo advokato Viačeslavo Žarkovo kasacinį skundą atmesti.