Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

dalyvaujant atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Alytaus pataisos namų, atstovui M. K., nedalyvaujant pareiškėjui V. D.,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. D. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Alytaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Pareiškėjo skundas tenkinamas iš dalies.

Pareiškėjas iš atsakovo reikalauja neturtinės žalos atlyginimo, kuri, jo nuomone, buvo padaryta neteisėtais Alytaus pataisos namų veiksmais, laikotarpiu nuo 2017 m. vasario 1 d. iki 2017 m. birželio 1 d. jam kalint Alytaus PN kamerų tipo patalpose nesudarant sąlygų tinkamam religinių apeigų atlikimui, nesuteikiant teisės lankytis koplytėlėje.

Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 str. 1 d. nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės subjektas yra specialusis - viešas asmuo (valstybė arba savivaldybė). Šis atsakomybės subjekto ypatumas (viešas asmuo) lemia šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės taikymo ypatumus, kai valstybės civilinė atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms (civilinė atsakomybė be kaltės): 1) valstybės valdžios institucijų neteisėtiems veiksmams (neveikimui), 2) žalai, 3) priežastiniam ryšiui tarp valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos, todėl reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės), kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo gali būti tenkinamas nustačius minėtų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų visumą. Nesant bent vienos iš šių sąlygų viešoji atsakomybė negalima.

Religijos laisvės kontekste pabrėžtina, kad ją įtvirtina tiek Europos Žmogaus teisių konvencija (toliau – ir Konvencija), tiek Konstitucija, o nuteistųjų atveju – ir Bausmių vykdymo kodeksas (toliau – ir BVK). Pagal Konvencijos 9 straipsnio 1 dalį kiekvienas turi teisę į minties, sąžinės ir religijos laisvę; tai teisė laisvai keisti savo religiją ar tikėjimą, taip pat tiek vienam, tiek kartu su kitais, viešai ar privačiai, laisvai skelbti savo religiją ar tikėjimą, lankant pamaldas, atliekant apeigas, praktikuojant tikėjimą ir mokant jo. Laisvė skelbti savo religiją ar tikėjimą gali būti tik tiek apribojama, kiek yra nustatęs įstatymas ir kiek būtinai reikia demokratinėje visuomenėje visuomenės saugumui, viešajai tvarkai, sveikatai ir moralei ar kitų asmenų teisėms ir laisvėms apsaugoti (Konvencijos 9 str. 2 d.). Konstitucijos 26 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad kiekvienas žmogus turi teisę laisvai pasirinkti bet kurią religiją arba tikėjimą ir vienas ar su kitais, privačiai ar viešai ją išpažinti, atlikinėti religines apeigas, praktikuoti tikėjimą ir mokyti jo. Žmogaus laisvė išpažinti ir skleisti religiją arba tikėjimą negali būti apribota kitaip, kaip tik įstatymu ir tik tada, kai būtina garantuoti visuomenės saugumą, viešąją tvarką, žmonių sveikatą ir dorovę, taip pat kitas asmens pagrindines teises ir laisves (Konstitucijos 26 str. 4 d.).

Nuteistųjų teisės atlikti religines apeigas aspektu akcentuotina, kad laisvės atėmimo bausmę atliekantys tikintys nuteistieji turi teisę dienotvarkėje numatyto laisvalaikio metu pataisos įstaigose vieni arba kartu su kitais nuteistaisiais atlikti religines apeigas (BVK 106 str. 1 d.). Pagal BVK 106 straipsnio 2 dalį pataisos įstaigos administracija privalo užtikrinti, kad religinės apeigos netrukdytų kitų nuteistųjų poilsiui. BVK 106 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad tikinčių nuteistųjų grupiniu pageidavimu, suderinus su pataisos įstaigos administracija, religinėms apeigoms atlikti gali būti pakviestas dvasininkas. Religinių apeigų atlikimo pataisos įstaigoje tvarką nustato Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės (BVK 106 str. 4 d.). Jokių BVK 106 straipsnio taikymo išimčių nuteistiesiems, kad ir kur jie būtų kalinami, šis BVK straipsnis nenustato.

Religinių apeigų atlikimo pataisos įstaigoje tvarką ginčo laikotarpiu nustatė Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194, (toliau – ir Taisyklės) 184–186 punktai. Atsižvelgiant į kiekvieno nuteistojo religinius, dvasinius ir moralinius poreikius, turi būti leidžiama dalyvauti pamaldose arba susirinkimuose, vykstančiuose pataisos įstaigoje, ir turėti tam reikalingas knygas ir literatūrą (Taisyklių 184 p.). Religinėms apeigoms atlikti pataisos įstaigos administracija, atsižvelgdama į dvasininkų rekomendacijas, įrengia atitinkamas patalpas (Taisyklių 185 p.). Pataisos įstaigose turi teisę lankytis visų konfesijų dvasininkai; dvasininkai nuteistuosius gali lankyti suderintu su pataisos įstaigos administracija laiku (Taisyklių 186 p.).

Byloje esantys duomenys patvirtina, kad pareiškėjas Alytaus PN kamerų tipo patalpose dėl jam skirtų nuobaudų skunde nurodytu laikotarpiu kalėjo nuo 2017 m. vasario 28 d. iki 2017 m. kovo 8 d., nuo 2017 m. kovo 17 d. iki 2017 m. kovo 31 d., nuo 2017 m. balandžio 4 d. iki 2017 m. balandžio 14 d. ir nuo 2017 m. balandžio 18 d. iki 2017 m. gegužės 24 d. (b. l. 14-16, 52).

Vertinant minėtas aplinkybes akcentuotina, kad BVK 75, 86, 142 ir 145 straipsniuose nėra įtvirtinta jokių nuostatų dėl BVK 106 straipsnio taikymo. Teismas, įvertinęs BVK 75, 86, 106, 142 ir 145 straipsniuose bei Taisyklių 184–186 punktuose įtvirtintą teisinį reglamentavimą, konstatuoja, kad teisės aktuose nėra įtvirtinta tokia BVK 106 straipsnio taikymo išimtis, pagal kurią pataisos namų administracija laisvės atėmimo bausmę atliekantiems nuteistiesiems, kuriems yra skirtos nuobaudos (perkėlimas į drausmės grupę, perkėlimas į kamerų tipo patalpas ir / ar uždarymas į baudos izoliatorių), nebeturi sudaryti sąlygų pasinaudoti BVK 106 straipsnyje įtvirtinta jų teise atlikti religines apeigas. Tai reiškia, kad aplinkybė, jog pareiškėjas ginčo laikotarpiu pataisos namuose buvo laikomas drausmės grupės sąlygomis / kamerų tipo patalpose / baudos izoliatoriuje, pati savaime nesudaro pagrindo spręsti, kad ginčo laikotarpiu egzistavo teisėtas pagrindas apriboti jo (pareiškėjo) teisę atlikti religines apeigas (žr., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. rugsėjo 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-4751-520/2017). Pastebėtina, jog atsiliepime į skundą nurodyta, jog Alytaus PN yra įrengta religinėms apeigoms atlikti skirta patalpa – koplyčia (b. l. 11-13). Taigi, yra tik organizacinio pobūdžio aplinkybės, kaip Alytaus PN turi užtikrinti nuteistųjų, kurie laikomi drausmės grupės sąlygomis, kamerų tipo patalpose ar baudos izoliatoriuje, BVK 106 straipsnyje įtvirtintą teisę atlikti religines apeigas.

Atsiliepime į skundą bei teismo posėdyje atstovas nurodė, jog pareiškėjui nebuvo leista lankytis Alytaus PN koplyčioje, tačiau tvirtino, kad Alytaus PN koplyčioje sekmadieniais lankosi dvasininkas ir, esant uždarojoje zonoje laisvės atėmimo bausmę atliekančių nuteistųjų rašytiniams prašymams, aplanko šiuos nuteistuosius. Ginčo metu tokių prašymų nebuvo, todėl dvasininkas uždarojoje zonoje nesilankė.

Byloje liudytoju apklaustas Alytaus PN Uždarosios zonos socialinės reabilitacijos būrio viršininkas E. K. nurodė, jog ginčo laikotarpiu uždarosios zonos nuteistiesiems galimybė lankytis koplyčioje nebuvo sudaryta. Tvirtino, kad 2017 m. spalio – lapkričio mėn. uždarosios zonos nuteistieji buvo informuoti apie kapeliono lankymąsi uždarojoje zonoje šeštadieniais, pareiškėjas rašė du prašymus dėl susitikimo su kapelionu, jo prašymai buvo tenkinti ir jam buvo sudaryta galimybė uždarojoje zonoje esančiose patalpose atlikti religines apeigas.

Pažymėtina, kad byloje esančiais įrodymais neginčijamai nustatyta, jog, vertinamuoju laikotarpiu pareiškėjui kalint kamerų tipo patalpose, galimybė lankytis Alytaus PN koplyčioje nebuvo sudaryta, be to, byloje nėra jokių įrodymų, patvirtinančių, kad nuteistieji (tame tarpe ir pareiškėjas) ginčui aktualiu byloje vertinamu laikotarpiu buvo informuoti apie dvasininko apsilankymus Alytaus PN, taip pat apie teisę rašyti prašymus dėl galimybės atlikti religines apeigas dvasininko apsilankymo Alytaus PN metu ir tokiu būdu dalyvauti uždarojoje zonoje religinėse apeigose. Šią aplinkybę iš dalies patvirtina liudytojo duoti parodymai teismo posėdžio metu, kuriais jis nurodė, jog tik nuo 2017 m. spalio – lapkričio mėn., tokia teisė buvo išaiškinta uždarosios zonos nuteistiesiems ir šia teise pareiškėjas bei kiti nuteistieji pasinaudojo, todėl atsakovo atstovo argumentai, kad pareiškėjas nerašė tokio prašymo ir dėl to uždarojoje zonoje ginčo laikotarpiu nebuvo atliekamos religinės apeigos, laikomi nepagrįstais.

Įvertinus aukščiau išdėstytą, konstatuotina, jog egzistavo pareiškėjo skunde nurodyti atsakovo neteisėti veiksmai (neveikimas), kaip viena iš būtinųjų valstybės civilinės atsakomybės sąlygų, nes teisė dalyvauti religinėse apeigose ginčo laikotarpiu pareiškėjui nebuvo suteikta.

Pareiškėjo teigimu, jis į Alytaus PN administraciją kreipėsi šešis kartus su prašymais nuvesti jį į koplytėlę atlikti religines apeigas, tačiau jokių atsakymų negavo. Šias aplinkybes patvirtinančių įrodymų į bylą nepateikta, priešingai, byloje esantis Alytaus PN 2017 m. spalio 27 d. raštas Nr.8-11116 patvirtina, kad pareiškėjas skundų dėl teisės pasimelsti užtikrinimo Alytaus PN administracijai nepateikė (b. l. 28). Liudytoju apklaustas E. K. taip pat nurodė, jog pareiškėjas į jį dėl teisės apsilankyti koplyčioje nesikreipė. Taigi, byloje nėra objektyvių faktinių duomenų, patvirtinančių pareiškėjo kreipimąsi į atsakovo atstovą dėl apsilankymo koplyčioje, tai, teismo nuomone, yra svarbu patirtos neturtinės žalos vertinimo aspektu.

Pareiškėjo argumentai dėl pareigūnų ir kitų kartu su juo kalėjusių nuteistųjų elgesio (tyčiojimosi, jo tikėjimo žeminimo, trukdymo atlikti religines apeigas) yra deklaratyvaus pobūdžio, nes konkrečiai ir aiškiai nenurodyti galimi netinkamo elgesio atvejai, konkretūs asmenys, į bylą nepateikta jokių duomenų, patvirtinančių, kad pareiškėjas dėl netinkamo kitų nuteistųjų ar pareigūnų elgesio kreipėsi į Alytaus PN administraciją, uždarosios zonos pareigūnus ar kitas kompetentingas institucijas. Liudytoju byloje apklaustas E. K. nurodė, jog pareiškėjas į jį dėl netinkamo pareigūnų ar nuteistųjų elgesio nesikreipė, iš kitų nuteistųjų ar pareigūnų informacijos apie pareiškėjo žeminimą nebuvo gavęs. Įvertinus nurodytas aplinkybes, abstraktūs, niekuo nepagrįsti pareiškėjo argumentai dėl kitų nuteistųjų ir pareigūnų netinkamo elgesio atmestini kaip nepagrįsti.

Pareiškėjas skunde tvirtino, kad dėl kamerų tipo patalpų perpildymo jis negalėjo tinkamai atlikti pamaldų.

Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 (toliau – ir Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės) 11¹.1. punktas nustato, kad pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose gyvenamųjų patalpų plotas turi būti ne mažesnis kaip 3,1 kv. m. vienam žmogui, 11¹.2. punktas – kamerų tipo patalpose 3,6 kv. m. vienam žmogui.

Į bylą atsakovo atstovas pateikė duomenis patvirtinančius, kad kamerose, kuriose ginčui aktualiu laikotarpiu kalėjo pareiškėjas, vienam nuteistajam tekusi gyvenamojo ploto norma nebuvo pažeista (b. l. 52-54), įrodymų, paneigiančių atsakovo atstovo pateiktus duomenis apie kameras, jų plotus, įrengtų miegamųjų vietų skaičių, pareiškėjas nepateikė, jų neginčijo, todėl teismas vadovaujasi atsakovo atstovo pateiktais duomenimis, spręsdamas dėl pareiškėjo nurodytų aplinkybių pagrįstumo, dėl to pareiškėjo pretenzijos dėl kamerų perpildymo įtakos pareiškėjo atliekamoms religinėms apeigoms atmestinos kaip nepagrįstos.

Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį, neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Šio straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus.

Pareiškėjas skunde tvirtino, kad dėl nesuteiktos teisės tinkamai atlikti religines apeigas nervinosi, jautė pažeminimą, fizinius ir dvasinius nepatogumus, depresiją, pasireiškusią nemiga, bendravimo sutikimu, kreipėsi pagalbos į sveikatos priežiūros specialistus.

Iš byloje pateiktų medicininių duomenų apie pareiškėjo sveikatą, taip pat Alytaus PN Psichologinės tarnybos pažymos (b.l.29-43) matyti, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjas buvo konsultuotas gydytojo psichiatro, jo emocinė būklė buvo pablogėjusi, tačiau tiesioginių duomenų, kad pareiškėjo psichinės sveikatos būklė buvo sąlygota byloje nustatyto pažeidimo, nėra. Kita vertus, esant pablogėjusiai pareiškėjo psichinei sveikatai, tikėtina, kad negalėjimas tinkamai atlikti religinių apeigų, galėjo sukelti pareiškėjui tam tikrų neigiamų išgyvenimų, t. y. pareiškėjas patyrė neturtinę žalą.

Tačiau neturtinės žalos atlyginimas pinigais nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas. ABTĮ 88 straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatyta, kad teismas gali patenkinti skundą ir išspręsti ginčą kitu įstatymų numatytu būdu. CK 1.138 straipsnyje kaip asmens teisių gynimo būdas nurodytas ne tik turtinės ar neturtinės žalos išieškojimas (CK 1.138 str. 6 p.). CK 1.138 straipsnio 8 punkte numatyta, kad asmens teises teismas gina ir kitais įstatymų numatytais būdais.

Europos Žmogaus Teisių Teismas, gindamas Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje įvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, ne kartą yra konstatavęs, jog teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2000 m. spalio 10 d. sprendimas byloje Daktaras prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 42095/98, 2006 m. spalio 10 d. sprendimas byloje L. L. prieš Prancūziją, pareiškimo Nr. 7508/02). Taigi teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Tai reiškia, kad ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimas byloje Meilus prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 53161/99). Tokios pozicijos laikomasi ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. sausio 2 d. nutartis civilinėje byloje S. Š. prieš UAB, Nr. 3K-7-2/2008). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, formuojantis vienodą administracinių teismų praktiką taikant įstatymus, administracinėse bylose Nr. A2-718/2007, Nr. A556-1906/2012 taip pat nusprendė, kad žalos atlyginimui panašaus pobūdžio bylose užtenka konstatuoti, jog buvo neteisėti pareigūnų veiksmai, nepriteisiant piniginės kompensacijos.

Įvertinus pažeidimo pobūdį, jo trukmę, atsižvelgiant į tai, kad dėl nustatyto pažeidimo pareiškėjas nesikreipė į Alytaus PN administraciją, nesant įrodymų, jog dėl jo pareiškėjas patyrė reikšmingų neturtinių praradimų, teismo nuomone, pareiškėjo patirti nepatogumai nebuvo tokio pobūdžio ir intensyvumo, jog būtų įvertinti pinigais, todėl šioje byloje yra pagrindas nepriteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo pinigais ir apsiriboti jo teisės į teisės aktuose nustatytas kalinimo sąlygas pažeidimo pripažinimu ir tai laikytina pakankama satisfakcija už jo teisių pažeidimą.

Remiantis išdėstytais argumentais, pripažintina, kad tam tikrais periodais pareiškėjui kalint Alytaus PN kamerų tipo patalpose laikotarpiu nuo 2017 m. vasario 28 d. iki 2017 m. gegužės 24 d. pareiškėjo teisė atlikti religines apeigas buvo pažeista, o reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmetamas kaip nepagrįstas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84-87 straipsniais, 88 straipsnio 4 punktu, teismas,

nusprendžia:

Pareiškėjo V. D. skundą tenkinti iš dalies.

Pripažinti, kad buvo pažeista pareiškėjo V. D. teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas kalinimo Alytaus pataisos namuose sąlygas (teisė atlikti religines apeigas).

Reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant tiesiogiai apeliacinės instancijos teismui arba per Kauno apygardos administracinį teismą.