- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2012-03-08
- Bylos Nr.
- I-525-4-12
- Teisminio proceso Nr.
- 3-66-3-00092-2011-3
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Ričardas Piličiauskas (pirm.), Laimutis Alechnavičius (pran.), Audrius Bakaveckas, Laimė Baltrūnaitė, Anatolijus Baranovas
- Trečiasis asmuo
- Lietuvos Respublikos energetikos ministerijos
- Kategorijos
- 17.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (pranešėjas), Audriaus Bakavecko, Laimės Baltrūnaitės, Anatolijaus Baranovo ir Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas),
dalyvaujant trečiojo suinteresuoto asmens Lietuvos Respublikos energetikos ministerijos atstovei Daivai Gasiūnaitei,
viešame teismo posėdyje išnagrinėjo norminę administracinę bylą pagal Vilniaus apygardos teismo prašymą ištirti, ar Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2002 m. rugsėjo 17 d. įsakymu Nr. 326 patvirtintų Elektros energijos vartotojų, gamintojų energetikos objektų (tinklų, įrenginių, sistemų) prijungimo prie veikiančių energetikos įmonių objektų (tinklų, įrenginių, sistemų) taisyklių (2006 m. liepos 12 d. įsakymo Nr. 4-272 redakcija) 34 punktas atitinka Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnio 1 dalį ir Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 2 punktą.
Aprašomoji dalis
Išplėstinė teisėjų kolegija nustatė:
I.
Vilniaus apygardos teismas nagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės V. Š. ieškinį atsakovui akcinei bendrovei „VST“, tretiesiems asmenims Valstybinei kainų ir energetikos kontrolės komisijai ir uždarajai akcinei bendrovei „Elektrovoltas“ dėl sutarties pakeitimo ir nuostolių priteisimo.
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus apygardos teismas 2011 m. balandžio 14 d. nutartimi nutarė kreiptis į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą, prašydamas ištirti, ar Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2002 m. rugsėjo 17 d. įsakymu Nr. 326 patvirtintų Elektros energijos vartotojų, gamintojų energetikos objektų (tinklų, įrenginių, sistemų) prijungimo prie veikiančių energetikos įmonių objektų (tinklų, įrenginių, sistemų) taisyklių (redakcija, galiojusi nuo 2006 m. liepos 23 d. iki 2008 m. rugsėjo 1 d., t. y. 2006 m. liepos 12 d. įsakymo Nr. 4-272 redakcija) (toliau – ir Taisyklės) 34 punktas atitinka Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 29 straipsnio 1 daliai ir Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir Viešojo administravimo įstatymas) 4 straipsnio 1 dalies 2 punktui, o civilinės bylos nagrinėjimą sustabdė.
Šalies argumentai
Teismas nurodė, jog byloje ieškovė ieškiniu iš esmės prašė sumažinti jos elektros įrenginių prijungimo prie atsakovo elektros tinklų mokestį, prašydama skaičiuoti 40 procentų dalį ne nuo projektinės sąmatinės vertės, o nuo atsakovo faktiškai patirtų išlaidų. Taigi byloje kilo ginčas dėl ūkio ministro 2002 m. rugsėjo 17 d. įsakymu Nr. 326 patvirtintų Elektros energijos vartotojų, gamintojų energetikos objektų (tinklų, įrenginių, sistemų) prijungimo prie veikiančių energetikos įmonių objektų (tinklų, įrenginių, sistemų) taisyklių (2006 m. liepos 12 d. įsakymo Nr. 4-272 redakcija) 34 punkto taikymo ir jo aiškinimo.
Ieškovės elektros įrenginių prijungimo ir 2007 m. liepos 27 d. Naujojo vartotojo elektros įrenginių prijungimo prie operatoriaus elektros tinklų paslaugos sutarties sudarymo tarp šalių metu galiojusių taisyklių 34 punktas numatė, kad naujiesiems vartotojams operatorių paslaugų kaina, išskyrus atvejus, nustatytus taisyklių 34¹ punkte, yra lygi 40 procentų vartotojo elektros įrenginių prijungimo prie tinklų projekto sąmatinės vertės, kai yra 34.1-34.6 punktuose numatytos sąlygos (nagrinėjamu civilinėje byloje atveju – kai pagal patvirtintus vartotojų prijungimo prie tinklų įkainius apskaičiuota operatoriaus teikiamos paslaugos kaina yra daugiau kaip 2,5 karto mažesnė nei šios paslaugos projektinė sąmata). Pažymėjo, jog vėliau Taisyklių 34 punkto norma buvo pakeista, nustatant, jog naujiesiems vartotojams operatorių paslaugų kaina, išskyrus atvejus, nustatytus taisyklių 34¹, 34² ir 34³ punktuose, yra lygi 40 procentų vartotojo elektros įrenginių prijungimo prie tinklų viešąjį pirkimą laimėjusio rangovo atliktų darbų kainos, kai yra 34.1-34.6 punktuose numatytos sąlygos (redakcija, galiojusi nuo 2008 m. rugsėjo 1 d.). Pareiškėjo Vilniaus apygardos teismo nuomone, ginčijamos tarp šalių sudarytos sutarties sudarymo metu galiojęs Taisyklių 34 punktas neatitinka Konstitucijos 29 straipsnio 1 dalyje įtvirtinto asmenų lygybės principo, taip pat Viešojo administravimo įstatyme 4 straipsnio 1 dalies 2 punkte įtvirtinto objektyvumo principo, reiškiančio, kad sprendimo priėmimas ir kiti oficialūs viešojo administravimo subjekto veiksmai turi būti nešališki ir objektyvūs. Pasak pareiškėjo, nurodyta nuostata reiškia, kad skirtingi naujieji vartotojai jų prijungimo prie elektros tinklų metu gali sumokėti realiai skirtingą prijungimo išlaidų dalį, priklausomai nuo to, kokia yra parengiama tokio vartotojo prijungimo projektinė sąmata, tačiau nesiejant to su realiai patirtomis prijungimo išlaidomis. Todėl gali susidaryti tokia situacija, kad vienas naujai prijungtas vartotojas, apmokėdamas 40 procentų prijungimo prie tinklų sąmatinės vertės, sumokės apie 70 procentų realiai patirtų prijungimo išlaidų, kaip yra nagrinėjamoje byloje, o kitas naujai prijungtas vartotojas, jeigu jam bus parengta pigesnė projektinė sąmata, sumokės, pvz. 50 procentų realiai patirtų prijungimo išlaidų. Tokia situacija, pareiškėjo nuomone, prieštarauja konstituciniam asmenų lygybės principui.
II.
Rengiant norminę administracinę bylą nagrinėti Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme, gautas atsakovo Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos (toliau – ir Ūkio ministerija) ir trečiojo suinteresuoto asmens Lietuvos Respublikos energetikos ministerijos (toliau – ir Energetikos ministerija) atsiliepimai.
Atsiliepimas
Ūkio ministerija atsiliepime pažymėjo, jog ūkio ministro 2002 m. rugsėjo 17 d. įsakymu Nr. 326 patvirtintos Elektros energijos vartotojų, gamintojų energetikos objektų (tinklų, įrenginių, sistemų) prijungimo prie veikiančių energetikos įmonių objektų (tinklų, įrenginių, sistemų) taisyklės ūkio ministro 2009 m. gruodžio 28 d. įsakymu Nr. 4-738 nuo 2010 m. sausio 1 d. buvo pripažintos netekusiomis galios – nuo tada galioja Elektros energijos vartotojų, gamintojų energetikos objektų (tinklų, įrenginių, sistemų) prijungimo prie veikiančių energetikos įmonių objektų (tinklų, įrenginių, sistemų) tvarkos ir sąlygų aprašas, patvirtintas Lietuvos Respublikos energetikos ministro 2009 m. gruodžio 9 d. įsakymu Nr. 1-246. Ūkio ministerija pažymėjo, jog Lietuvos Respublikos energetikos ministerijos įsteigimu įstatymu 2009 m. sausio 27 d. įsteigus Energetikos ministeriją, energetikos srityje valstybės politiką formuoja Energetikos ministerija, todėl Ūkio ministerija nebeturi kompetencijos aiškinti energetikos srities teisės aktų, o tokius įgaliojimus turi Energetikos ministerija. Todėl, pasak Ūkio ministerijos, ji nėra tinkamas atsakovas byloje.
Energetikos ministerijos atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:
Ginčijamą teisės aktą Ūkio ministerija priėmė vadovaudamasi tuo metu galiojusios redakcijos Energetikos įstatymo 6 straipsnio 9 punktu, nustačiusiu Ūkio ministerijos kompetenciją inter alia tvirtinti energijos ir energijos išteklių perdavimo, skirstymo, tiekimo ir vartojimo taisykles, ir Lietuvos Respublikos elektros energetikos įstatymu. Vertinant, ar ginčijamas Taisyklių 34 punktas atitinka aukštesnės galios teisės aktų reikalavimus, Energetikos ministerijos nuomone, būtina įvertinti Taisyklėse įtvirtintų teisės normų ir jose nustatytų reikalavimų pobūdį. Pagal savo turinį Taisyklės įtvirtina specialias elektros energijos vartotojų prijungimo taisykles ir reikalavimus sutarčiai, sudaromai tarp paslaugos teikėjo ir vartotojo, t. y. santykiai dėl elektros energijos įrenginių prijungimo tarp minėtų subjektų yra reguliuojami ne tik privatinės teisės, kurioje galioja asmenų lygybės principas, bet ir viešosios teisės normomis. Pastebėjo, jog Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2004 m. kovo 17 d. nutartyje (civilinė byla Nr. 3K-3-204/2004) yra konstatavęs: „Naujųjų vartotojų elektros įrenginių prijungimo prie tinklų sutartys sudarytos tarp šalių 2000 m. lapkričio 20 d. ir 2001 m. lapkričio 21 d., yra viešosios sutartys (CK 6.161 str.), kuriose paslaugų kainos nustatomos vadovaujantis LR ūkio ministro įsakymu“. Neunifikuotas, neindividualus viešosios sutarties sąlygų pobūdis lemia, kad tokios sutartys turi būti sudaromos vadovaujantis imperatyviomis norminių teisės aktų nuostatomis – t. y. Taisyklių 34 punktas visais atvejais turi būti aiškinamas ir taikomas vienodai, nediskriminuojant vartotojų, kuriems teikiama elektros energijos prijungimo paslauga. Vilniaus apygardos teismo nagrinėtoje civilinėje byloje subjektas, turėjęs vadovautis Taisyklėmis ir jas tinkamai pritaikyti, yra paslaugos teikėjas, atsakovas AB „VST“.Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnyje įtvirtinti viešojo administravimo principai, tarp jų įstatymų viršenybės ir nepiktnaudžiavimo valdžia, kurie reiškia, kad viešojo administravimo subjektų įgaliojimai atlikti viešąjį administravimą turi būti nustatyti įstatymuose, veikla atitikti Viešojo administravimo įstatyme išdėstytus teisinius pagrindus, o administraciniai aktai, susiję su asmenų teisių ir pareigų įgyvendinimu, visais atvejais turi būti pagrįsti įstatymais (3 str. 1 p.). Be to, viešojo administravimo subjektams draudžiama atlikti viešojo administravimo funkcijas neturint įstatymų suteiktų reikiamų įgaliojimų arba priimti administracinius sprendimus siekiant kitų, negu įstatymų nustatyta, tikslų (Viešojo administravimo įstatymo 3 str. 4 p.). Šio įstatymo 6 straipsnio 2 dalyje numatyta, jog norminius administracinius aktus turi teisę leisti tik viešojo administravimo institucijos, turinčios įstatymų nustatytus įgaliojimus, o pagal 6 straipsnio 4 dalį privalomus reikalavimus asmenims nustato tik įstatymai ar jų pagrindu priimti teisės aktai. Taigi vertinant ginčijamos nuostatos atitiktį aukštesnės galios teisės aktams, reikėtų įvertinti, ar ginčui aktualius teisinius santykius reglamentuojantys įstatymai Ūkio ministerijai ginčui aktualiu metu suteikė įgaliojimus priimti tokios formos ir turinio teisės aktą kaip Taisyklės. Kaip minėta, teisė tvirtinti energijos ir energijos išteklių perdavimo, skirstymo, tiekimo ir vartojimo taisykles Ūkio ministerijai buvo nustatyta Energetikos įstatymo 6 straipsnio 9 punktu. Pareiškėjas abejones dėl galiojusio ginčijamo teisinio reguliavimo atitikimo nurodytam viešojo administravimo subjektų veiklos objektyvumo principui grindė tuo, jog ginčijama nuostata įtvirtintas elektros energijos prijungimo paslaugos apskaičiavimo būdas netoleruotinas teisinėje valstybėje, kurioje galioja konstitucinis asmenų lygybės principas, todėl prieštarauja Konstitucijos 29 straipsnyje įtvirtintam visų asmenų lygybės prieš įstatymą principui, taigi prieštarauja ir minėtam Viešojo administravimo įstatyme įtvirtintam objektyvumo principui. Energetikos ministerija nurodė, jog Viešojo administravimo įstatyme įtvirtinti įstatymo viršenybės, objektyvumo bei kiti principai kyla iš Konstitucijoje įtvirtintų konstitucinių teisinės valstybės bei kitų principų. Aiškindamas konstitucinį teisinės valstybės principą, Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – ir Konstitucinis Teismas) savo nutarimuose ne kartą yra konstatavęs, kad šis principas – universalus principas, kuriuo yra grindžiama visa Lietuvos teisės sistema ir pati Lietuvos Respublikos Konstitucija, kad konstitucinis teisinės valstybės principas yra aiškintinas neatsiejamai nuo Konstitucijos preambulėje skelbiamo atviros, teisingos, darnios pilietinės visuomenės ir teisinės valstybės siekio, kad minėto konstitucinio principo turinys atskleidžiamas įvairiose Konstitucijos nuostatose. Konstitucinis teisės viešpatavimo imperatyvas reiškia, kad valdžios laisvę riboja teisė, kuriai privalo paklusti visi teisinių santykių subjektai, neišskiriant nė teisėkūros subjektų. <...> Konstitucinis Teismas pabrėžė, kad visų teisėkūros subjektų diskreciją riboja aukščiausioji teisė – Konstitucija. Visi teisės aktai, visų valstybės ir savivaldybių institucijų bei pareigūnų sprendimai turi atitikti Konstituciją, jai neprieštarauti (Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimas). Taigi atsakovo Ūkio ministerijos diskrecijos teisę riboja iš minėto konstitucinio teisinės valstybės principo kylantys imperatyvai, inter alia teisėkūros reikalavimai viešojo administravimo subjektams, asmenų lygybės įstatymui, žmogaus teisių ir laisvių gerbimo ir apsaugos, teisingumo, teisinio tikrumo ir aiškumo, proporcingumo ir kt. Pareiškėjas kelia klausimą, ar galiojęs ginčijamas teisinis reguliavimas nepažeidžia asmenų lygybės įstatymui, teismui ir kitoms valstybės institucijoms ar pareigūnams principo, kuris yra vienas iš konstitucinio teisinės valstybės principo elementų. Konstitucijoje įtvirtintas visų asmenų lygybės įstatymui, teismui ir kitoms valstybės institucijoms ar pareigūnams principas yra vienas pagrindinių konstitucinių principų, kuris savo ruožtu glaudžiai siejasi su kitais konstituciniais principais bei nuostatomis. Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad šio principo turi būti laikomasi ir leidžiant įstatymus, ir juos taikant. Konstitucinis Teismas yra nurodęs, jog šis principas nepaneigia to, kad įstatyme gali būti nustatytas nevienodas teisinis reguliavimas tam tikrų asmenų kategorijų, esančių skirtingose padėtyse, atžvilgiu (2002 m. balandžio 23 d., 2003 m. liepos 4 d., 2003 m. gruodžio 3 d., 2007 m. rugsėjo 26 d., 2008 m. gruodžio 24 d., 2009 m. kovo 2 d. nutarimai). Tačiau konstitucinis visų asmenų lygybės įstatymui principas būtų pažeistas, jeigu tam tikra grupė asmenų, kuriems yra skiriama teisės norma, palyginti su kitais tos pačios normos adresatais, būtų kitaip traktuojama, nors tarp tų grupių nėra tokio pobūdžio ir tokios apimties skirtumų, kad toks nevienodas traktavimas būtų objektyviai pateisinamas (Konstitucinio Teismo 1996 m. lapkričio 20 d., 2003 m. gruodžio 30 d., 2004 m gruodžio 13 d., 2007 m. rugsėjo 26 d., 2008 m. gruodžio 24 d. ir 2009 m. kovo 2 d. nutarimai). Pasak Energetikos ministerijos, galiojusios Taisyklių 34 punkto nuostatos negalima vertinti kaip diskriminacinės ar įtvirtinančios asmenų nelygybę prieš įstatymą, teismą ar kitas valstybės institucijas ar pareigūnus dėl to, kad vartotojai turėjo teisę patys pasirinkti subjektą, atliksiantį elektros energijos prijungimo darbų projektinę sąmatą, nuo kurios bus skaičiuojamas prijungimo prie elektros tinklų mokestis, t. y. vartotojai turėjo galimybę pasirinkti jiems ekonomiškai palankiausią, kainos atžvilgiu priimtiną variantą. Be to, Taisyklių 34 punkto nuostata vienodai taikoma visiems vartotojams, todėl teigti, kad yra pažeistas asmenų lygybės prieš įstatymą principas, nėra pagrindo.Pažymėjo, jog Energetikos ministerija buvo įsteigta 2009 m. sausio 12 d. Lietuvos Respublikos energetikos ministerijos įsteigimo įstatymo 1 straipsniu. 2009 m. sausio 12 d. Lietuvos Respublikos energetikos įstatymo 4, 6, 7, 8, 10, 17, 18, 24 ir 25 straipsnių pakeitimo įstatymo 2 straipsniu buvo pakeistas Energetikos įstatymo 6 straipsnis, nustatant Energetikos ministerijos kompetenciją, inter alia tvirtinti energijos ir energijos išteklių perdavimo, skirstymo, tiekimo ir vartojimo taisykles. 2010 m. sausio 1 d. įsigaliojo energetikos ministro 2009 m. gruodžio 9 d. įsakymu Nr. 1-246 patvirtintas Elektros energijos vartotojų, gamintojų energetikos objektų (tinklų, įrenginių, sistemų) prijungimo prie veikiančių energetikos įmonių objektų (tinklų, įrenginių, sistemų) tvarkos ir sąlygų aprašas, kurio 42 punkte numatyta, kad prijungimo prie elektros tinklų įmokos skaičiuojamos vadovaujantis Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos parengta ir patvirtinta elektros vartotojų įrenginių prijungimo prie elektros tinklų įkainių nustatymo metodika ir jos patvirtintais prijungimo prie tinklų įkainiais. Konkrečią prijungimo įmoką vartotojui ar gamintojui apskaičiuoja operatorius, kuris teikia šią paslaugą. Pagal šiuo metu galiojantį teisinį reglamentavimą, prijungimo prie elektros tinklų paslaugos kaina nustatoma, atsižvelgiant į viešąjį pirkimą laimėjusio rangovo, atliekančio prijungimo darbus, faktiškai patirtas išlaidas.
Motyvuojamoji dalis
Išplėstinė teisėjų kolegija konstatuoja:
III.
Pareiškėjas Vilniaus apygardos teismas prašo ištirti Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2002 m. rugsėjo 17 d. įsakymu Nr. 326 patvirtintų Elektros energijos vartotojų, gamintojų energetikos objektų (tinklų, įrenginių, sistemų) prijungimo prie veikiančių energetikos įmonių objektų (tinklų, įrenginių, sistemų) taisyklių 34 punkto (2006 m. liepos 12 d. įsakymo Nr. 4-272 redakcija) atitiktį Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai bei Viešojo administravimo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 2 punktui.
Taisyklių 34 punktas (2006 m. liepos 12 d. įsakymo Nr. 4-272 redakcija) nustatė:
Aprašomoji dalis
„Naujiesiems vartotojams operatorių paslaugų kaina, išskyrus atvejus, nustatytus šių Taisyklių 34-1 punkte, yra lygi 40 procentų vartotojo elektros įrenginių prijungimo prie tinklų projekto sąmatinės vertės, kai:
34.1. vartotojas pageidauja didinti elektros energijos tiekimo patikimumą;
34.2. pagal patvirtintus vartotojų įrenginių prijungimo prie tinklų įkainius apskaičiuota operatoriaus teikiamos paslaugos kaina yra daugiau kaip 2,5 karto mažesnė nei šios paslaugos projektinė sąmata;
34.3. vartotojas pageidauja keisti vienfazį atvadą trifaziu nekeisdamas leistinosios naudoti galios;
34.4. vartotojas dėl jam priklausančio dalies nekilnojamojo turto perdavimu kitam asmeniui (naujajam vartotojui) atsisako leistinosios naudoti galios ar jos dalies ir naujojo vartotojo elektros įrenginiai, kurių leistinoji naudoti galia lygi atsisakytajai, jungiami tuo pačiu elektriniu adresu kaip ir leistinosios naudoti galios atsisakiusio vartotojo buvę įrenginiai;
34.5. naujai prijungiamų vartotojo elektros įrenginių leistinoji naudoti galia didesnė kaip 1000 kW;
34.6. vartotojo elektros įrenginiai prijungiami prie 35 kV įtampos tinklų ir nuosavybės riba yra 35 kV įtampos pusėje.“
Pažymėtina, jog Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2008 m. birželio 18 d. įsakymu Nr. 4-253 ginčijamas Taisyklių 34 punktas buvo pakeistas, o 2009 m. gruodžio 28 d. įsakymu Nr. 4-738 „Dėl Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2005 m. spalio 7 d. įsakymo Nr. 4-350 „Dėl Elektros energijos tiekimo ir naudojimo taisyklių“ pakeitimo ir kai kurių Lietuvos Respublikos ūkio ministro įsakymų pripažinimo netekusiais galios“ Taisyklės buvo pripažintos netekusiomis galios. Taigi ginčijamas teisinis reguliavimas šiuo metu nebegalioja. Tačiau atsižvelgiant į tai, jog nagrinėjama norminė administracinė byla yra pagal teismo, kuriam kilo abejonės dėl individualioje civilinėje byloje taikytino norminio administracinio akto dalies teisėtumo, prašymą, konstatuotina, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas privalo išnagrinėti šį prašymą neatsižvelgiant į tai, jog ginčijama nuostata nebegalioja (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006 m. gegužės 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. I1-1/2006, 2007 m. vasario 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. I6-2/2007, 2009 m. sausio 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A1-1/2009 ir kt.).
Išplėstinė teisėjų kolegija pažymi, jog iš pareiškėjo Vilniaus apygardos teismo 2011 m. balandžio 14 d. nutarties motyvų matyti, jog abejonės kilo dėl Taisyklių 34 punkte nustatyto teisinio reguliavimo, pagal kurį šių Taisyklių 34.1-34.6 punktuose nurodytais atvejais naujiesiems vartotojams operatorių paslaugų kaina yra lygi 40 procentų vartotojo elektros įrenginių prijungimo prie tinklų projekto sąmatinės vertės. Kaip nurodė pareiškėjas, tokia nuostata reiškia, kad skirtingi naujieji vartotojai jų prijungimo prie elektros tinklų metu gali sumokėti realiai skirtingą prijungimo išlaidų dalį, priklausomai nuo to, kokia yra parengiama tokio vartotojo prijungimo projektinė sąmata, tačiau nesiejant to su realiai patirtomis tokio vartotojo prijungimo išlaidomis. Todėl, pasak pareiškėjo, gali susidaryti tokia situacija, kad vienas naujai prijungtas vartotojas, apmokėdamas 40 procentų prijungimo prie tinklų sąmatinės vertės, sumokės apie 70 procentų realiai patirtų prijungimo išlaidų, kaip yra nagrinėjamoje byloje, o kitas naujai prijungtas vartotojas, jeigu jam bus parengta pigesnė projektinė sąmata, sumokės, pavyzdžiui, apie 50 procentų nuo realiai patirtų prijungimo išlaidų. Dėl nurodytų argumentų, pareiškėjo manymu, ginčijama nuostata prieštarauja Konstitucijos 29 straipsnio 1 dalyje įtvirtintam asmenų lygybės principui, taip pat Viešojo administravimo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 2 punkte įtvirtintam objektyvumo principui, reiškiančiam, kad sprendimo priėmimas ir kiti oficialūs viešojo administravimo subjekto veiksmai turi būti nešališki ir objektyvūs.
Išplėstinė teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, jog norminės administracinės bylos nagrinėjimo dalyką ir ribas apibrėžia pareiškėjo prašymas, pažymi, jog būtent nurodyta apimtimi – tiek, kiek Taisyklių 34 punkte įtvirtinta, kad šiame punkte nustatytais atvejais naujiesiems vartotojams operatorių paslaugų (t. y. naujųjų vartotojų elektros įrenginių prijungimo prie operatoriaus tinklų) kaina yra lygi 40 procentų vartotojo elektros įrenginių prijungimo prie tinklų projekto sąmatinės vertės – bei pareiškėjo nurodytu aspektu ginčijamas teisinis reguliavimas bus vertinamas.
IV.
Konstitucijos 29 straipsnio 1 dalis nustato, kad įstatymui, teismui ir kitoms valstybės institucijoms ar pareigūnams visi asmenys lygūs.
Konstitucinis Teismas, aiškindamas Konstitucijos 29 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą nuostatą, ne kartą yra pažymėjęs, kad joje yra įtvirtinta formali visų asmenų lygybė. Konstitucinis asmenų lygybės įstatymui principas reikalauja, kad teisėje pagrindinės teisės ir pareigos būtų įtvirtintos visiems vienodai (Konstitucinio Teismo 1994 m. balandžio 18 d., 2000 m. birželio 30 d., 2008 m. rugsėjo 23 d., 2008 m. gruodžio 24 d. ir 2009 m. kovo 2 d. nutarimai). Taip pat Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad šio principo turi būti laikomasi ir leidžiant įstatymus, ir juos taikant. Šis principas nepaneigia to, kad įstatyme gali būti nustatytas nevienodas teisinis reguliavimas tam tikrų asmenų kategorijų, esančių skirtingose padėtyse, atžvilgiu (Konstitucinio Teismo 2002 m. balandžio 23 d., 2003 m. liepos 4 d., 2003 m. gruodžio 3 d., 2007 m. rugsėjo 26 d., 2008 m. gruodžio 24 d., 2009 m. kovo 2 d. nutarimai). Tačiau konstitucinis visų asmenų lygybės įstatymui principas būtų pažeistas, jeigu tam tikra grupė asmenų, kuriems yra skiriama teisės norma, palyginti su kitais tos pačios normos adresatais, būtų kitaip traktuojama, nors tarp tų grupių nėra tokio pobūdžio ir tokios apimties skirtumų, kad toks nevienodas traktavimas būtų objektyviai pateisinamas (Konstitucinio Teismo 1996 m. lapkričio 20 d., 2003 m. gruodžio 30 d., 2004 m gruodžio 13 d., 2007 m. rugsėjo 26 d., 2008 m. gruodžio 24 d. ir 2009 m. kovo 2 d. nutarimai).
Taigi iš Konstitucinio Teismo suformuluotos oficialiosios konstitucinės doktrinos nuostatų matyti, jog vertinant, ar tam tikru teisiniu reguliavimu nėra pažeidžiamas asmenų lygiateisiškumo principas, pirmiausia būtina identifikuoti tam tikrų subjektų (jų grupių) nevienodą (diferencijuotą) teisinį reguliavimą, o tai identifikavus – vertinti, ar toks skirtingas teisinis reguliavimas yra nustatytas pagrįstai (t. y. ar asmenys ar objektai, kuriems taikomas skirtingas teisinis reguliavimas, pasižymi tokiais teisinės padėties skirtumais, dėl ko toks diferencijuotas teisinis reguliavimas būtų objektyviai pateisinamas, ar tokiu skirtingu teisiniu reguliavimu siekiama pozityvių, visuomeniškai reikšmingų tikslų ar jei tai susiję su reguliuojamų visuomeninių santykių ypatumais).
Išplėstinė teisėjų kolegija pažymi, jog ginčijamos Taisyklių 34 punkto nuostatos analizė neduoda pagrindo išvadai, jog joje nustatytas nevienodas teisinis reguliavimas dėl iš esmės analogiškoje padėtyje esančių subjektų. Priešingai, ši nuostata nustato vienodą visų subjektų, priklausančių nurodytai grupei – t. y. naujųjų vartotojų, patenkančių į Taisyklių 34.1-34.6 punktuose (tarp jų ir individualioje civilinėje byloje aktualų ir ieškovės atžvilgiu taikytiną, kaip nustatyta Vilniaus apygardos teismo 2011 m. balandžio 14 d. nutartyje, Taisyklių 34.2 punkte nurodytą atvejį) apibrėžtas vartotojų grupes (vartotojų elektros įrenginių prijungimo prie tinklų atvejus) – traktavimą. Kaip seka iš Taisyklių 34 punkto, visiems konkrečiai naujųjų vartotojų grupei priskirtiems subjektams yra nustatyta vienoda operatoriaus teikiamos prijungimo prie operatoriaus tinklų paslaugos kainos nustatymo taisyklė – kaina yra lygi 40 procentų vartotojų elektros įrenginių prijungimo prie tinklų projekto sąmatinės vertės, kas neleidžia teigti, jog yra nustatytas diferencijuotas teisinis reguliavimas.
Kaip minėta, pareiškėjas Vilniaus apygardos teismas 2011m. balandžio 14 d. nutartyje galimą lygiateisiškumo principo pažeidimą grindžia tuo, jog galimos situacijos, kai vienas naujas vartotojas, apmokėdamas 40 procentų prijungimo prie tinklų sąmatinės vertės, faktiškai sumokės apie 70 procentų realiai patirtų prijungimo išlaidų (kaip kad nagrinėjamoje individualioje byloje), o kitas vartotojas, jeigu jam bus parengta pigesnė projektinė sąmata, gali sumokėti apie 50 procentų nuo realiai patirtų prijungimo išlaidų. Tačiau ūkio ministras, realizuodamas įstatymų leidėjo jam pavestus įgaliojimus (pagal Lietuvos Respublikos energetikos įstatymo (2003 m. birželio 24 d. įstatymo Nr. IX-1644 redakcija) 6 straipsnio 1 dalies 9 punktą Ūkio ministerijai buvo priskirta kompetencija nustatyti vartotojų, gamintojų energetikos objektų (tinklų, įrenginių, sistemų) prijungimo prie veikiančių energetikos įmonių objektų (tinklų, įrenginių, sistemų) tvarką ir sąlygas) ir ginčijama Taisyklių nuostata įtvirtindamas naujųjų vartotojų, nurodytų Taisyklių 34.1-34.6 punktuose, elektros energijos įrenginių prijungimo prie tinklų kainos nustatymo taisyklę, pasirinko tokį teisinį reguliavimą, pagal kurį kaina nustatoma kaip tam tikra procentinė išraiška (40 procentų) nuo vartotojo parengto projekto sąmatinės vertės. Juolab atkreiptinas dėmesys ir į tai, jog Taisyklėse nustatyti ir tam tikri reikalavimai projekto sąmatos rengimui – pagal Taisyklių 8 punktą, projekto sąmata sudaroma vadovaujantis teisės aktų nuostatomis ir darbo, medžiagų bei mechanizmų sąnaudų statyboje normatyvais, o pagal 37 punktą, į sąmatą turi būti įskaičiuotos visos išlaidos ir sąnaudos, reikalingos projektui įgyvendinti. Taigi šioje norminėje administracinėje byloje aktualiu aspektu, kaip minėta, visų nurodytai naujųjų vartotojų grupei priklausančių asmenų atžvilgiu nustatytas vienodas teisinis reguliavimas, ir ta aplinkybė, jog prijungimo prie elektros tinklų kainą vertinant pagal tai, kokią realiai patirtų prijungimo išlaidų dalį ši kaina sudaro (t. y. vertinant pagal kitą, nei Taisyklėse nustatyta, kriterijų), vartotojams apskaičiuota ir jų sumokėta prijungimo kainos procentinė vertė nuo realiai patirtų prijungimo išlaidų gali skirtis, neduoda pagrindo išvadai, jog jų atžvilgiu nustatytas skirtingas (diferencijuotas) teisinis reguliavimas. Šiuo atveju tam tikri skirtumai tarp naujųjų vartotojų sumokėtos operatoriaus teikiamos prijungimo paslaugos kainos (šią kainą vertinant kaip tam tikrą procentinę dalį nuo realiai patirtų prijungimo išlaidų, o ne kaip procentinę dalį nuo projekto sąmatinės vertės) gali atsirasti asmenims kiekvienu konkrečiu atveju faktiškai realizuojant Taisyklėse nustatytas bendras ir aktualiu aspektu visiems naujiems vartotojams, apibrėžtiems Taisyklių 34.1-34.6 punktuose, vienodas prijungimo prie elektros tinklų tvarkos nuostatas, tarp jų ir – priklausomai nuo to, koks parengiamas vartotojo projektas ir apskaičiuojama jo sąmatinė vertė (kaip seka iš Taisyklių 6-8 punktuose nustatyto teisinio reguliavimo, projektą ir jo sąmatą rengia vartotojas).
Atsižvelgdama į nurodytas aplinkybes, išplėstinė teisėjų kolegija daro išvadą, jog ginčijamas teisinis reguliavimas, nustatantis, jog Taisyklių 34.1-34.6 punktuose numatytais atvejais naujiesiems vartotojams operatorių paslaugų kaina yra lygi 40 procentų vartotojo įrenginių prijungimo prie tinklų projekto sąmatinės vertės, neprieštaravo Konstitucijos 29 straipsnio 1 dalies nuostatai, kad įstatymui, teismui ir kitoms valstybės institucijoms ar pareigūnams visi asmenys lygūs.
V.
Pareiškėjas taip pat prašo ištirti, ar Taisyklių 34 punktas ginčijama apimtimi neprieštarauja Viešojo administravimo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 2 punkte įtvirtintam objektyvumo principui.
Viešojo administravimo įstatymo (1999 m. birželio 17 d. įstatymo Nr. VIII-1234 redakcija, galiojusi iki 2007 m. sausio 1 d.) 4 straipsnio 1 dalies 2 punktas nustatė vieną iš principų, kuriais viešojo administravimo subjektai savo veikloje vadovaujasi, – objektyvumo principą, reiškiantį, kad sprendimo priėmimas ir kiti oficialūs viešojo administravimo subjekto veiksmai turi būti nešališki ir objektyvūs. Nuo 2007 m. sausio 1 d. įsigaliojusios 2006 m. birželio 27 d. įstatymo Nr. X-736 redakcijos Viešojo administravimo įstatyme šis principas buvo įtvirtintas 3 straipsnio 2 punkte ir apibrėžtas iš esmės analogiškai.
Išplėstinė teisėjų kolegija pažymi, jog iš Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 113 straipsnio 1 dalies 6 punkto seka, jog bendrosios kompetencijos ar specializuoto teismo nutartis kreiptis į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą su prašymu ištirti norminio administracinio akto teisėtumą turi būti motyvuota, nutartyje turi būti išdėstyti teisiniai argumentai, kuriais besikreipiantis teismas grindžia savo abejonę dėl ginčijamo akto (ar jo dalies) teisėtumo. Be to, nurodomi teisiniai argumentai privalo būti išsamūs, aiškūs, logiški ir nuoseklūs; neturi būti apsiribojama vien tik bendro pobūdžio samprotavimais ar teiginiais, taip pat neturėtų būti ir nutylėtų motyvų, neįvertintų reikšmingų teisinio reguliavimo aspektų. Minėti trūkumai gali būti pagrindu atsisakyti priimti teismo prašymą ištirti norminio administracinio akto teisėtumą (ABTĮ 37 str. 2 d. 1 p., 114 str. 1 d.), o jei jis jau buvo priimtas – norminę administracinę bylą nutraukti kaip nepriskirtiną administracinių teismų kompetencijai (ABTĮ 101 str. 1 p., 114 str. 1 d.) (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. vasario 26 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. I575-3/2009).
Pareiškėjas Vilniaus apygardos teismas 2011 m. balandžio 11 d. nutartyje, siekdamas pagrįsti savo abejones dėl Taisyklių 34 punkto ginčijama apimtimi teisėtumo, iš esmės jokių savarankiškų, nuoseklių ir aiškių motyvų dėl ginčijamo teisinio reguliavimo atitikties Viešojo administravimo įstatyme įtvirtintam objektyvumo principui nenurodė, dėl ko nėra aiški pareiškėjo teisinė pozicija. Atsižvelgdama į tai, išplėstinė teisėjų kolegija konstatuoja, jog nagrinėjamu atveju pareiškėjui tinkamai nesuformulavus prašymo ištirti Taisyklių 34 punkto tam atitiktį Viešojo administravimo įstatyme įtvirtintam objektyvumo principui, t. y. nesant tyrimo dalyko, toks prašymas negali būti nagrinėjamas administraciniame teisme, dėl ko norminė administracinė byla dalyje dėl Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2002 m. rugsėjo 17 d. įsakymu Nr. 326 patvirtintų Elektros energijos vartotojų, gamintojų energetikos objektų (tinklų, įrenginių, sistemų) prijungimo prie veikiančių energetikos įmonių objektų (tinklų, įrenginių, sistemų) taisyklių 34 punkto (2006 m. liepos 12 d. įsakymo Nr. 4-272 redakcija) atitikties Viešojo administravimo įstatymo (1999 m. birželio 17 d. įstatymo Nr. VIII-1234 redakcija) 4 straipsnio 1 dalies 2 punkte (2006 m. birželio 27 d. įstatymo Nr. X-736 redakcijos – 3 str. 2 p.) įtvirtintam objektyvumo principui, nutrauktina (Administracinių bylų teisenos įstatymo 101 str. 1 p. ir 114 str. 1 d.).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 101 straipsnio 1 punktu, 114 straipsnio 1 dalimi ir 115 straipsnio 1 dalies 1 punktu, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija
nusprendžia
Pripažinti, kad Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2002 m. rugsėjo 17 d. įsakymu Nr. 326 patvirtintų Elektros energijos vartotojų, gamintojų energetikos objektų (tinklų, įrenginių, sistemų) prijungimo prie veikiančių energetikos įmonių objektų (tinklų, įrenginių, sistemų) taisyklių 34 punktas (2006 m. liepos 12 d. įsakymo Nr. 4-272 redakcija) ta apimtimi, kuria šių taisyklių 34.1-34.6 punktuose numatytais atvejais naujiesiems vartotojams operatorių paslaugų kaina yra lygi 40 procentų vartotojo elektros įrenginių prijungimo prie tinklų projekto sąmatinės vertės, neprieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai.
Nutraukti norminę administracinę bylą dalyje dėl Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2002 m. rugsėjo 17 d. įsakymu Nr. 326 patvirtintų Elektros energijos vartotojų, gamintojų energetikos objektų (tinklų, įrenginių, sistemų) prijungimo prie veikiančių energetikos įmonių objektų (tinklų, įrenginių, sistemų) taisyklių 34 punkto (2006 m. liepos 12 d. įsakymo Nr. 4-272 redakcija) atitikties Viešojo administravimo įstatymo (1999 m. birželio 17 d. įstatymo Nr. VIII-1234 redakcija) 4 straipsnio 1 dalies 2 punkte (2006 m. birželio 27 d. įstatymo Nr. X-736 redakcijos – 3 str. 2 p.) įtvirtintam objektyvumo principui.
Sprendimas neskundžiamas.