Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Rūtos Mickevičienės,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. V. apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo 2005 m. lapkričio 8 d. nuosprendžio, kuriuo A. V. pripažintas kaltu, padarius nusikaltimus, numatytus Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 24 str. 4 d. ir 135 str. 2 d. 8 p., 159 str., ir nuteistas:

pagal Lietuvos Respublikos BK 24 str. 4 d. ir 135 str. 2 d. 8 p. – laisvės atėmimu 4 metams;

pagal Lietuvos Respublikos BK 159 str. – 50 MGL (6250 litų) bauda.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 63 str. 5 d. 2 p., paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu ir paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 4 metams, bausmę atliekant pataisos namuose.

Iš A. V. priteista 15701,63 Lt R. V. turtinės ir neturtinės žalos atlyginimui.

Iš A. V. ir S. O. solidariai priteista 2608,80 Lt Valstybinei ligonių kasai už nukentėjusiojo R. V. gydymą.

Iš A. V. priteista 41 Lt valstybei proceso išlaidoms atlyginti.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjos R.Mickevičienės pranešimą ir išnagrinėjusi baudžiamąją bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

A. V. nuteistas už tai, kad 2003 m. spalio 17 d., apie 19 val., (duomenys neskelbtini), įtikino nepilnametį S. O. važiuoti į Biržų miestą sumušti jo nurodytus asmenis, nuvykimui į Biržus parinko automobilį (duomenys neskelbtini), parūpino nusikaltimo padarymo įrankį – metalinį strypą, o nuvykus į Biržų miestą, tą pačią 2003 m. spalio 17 d., apie 23 val., nurodė S. O. sumušti prie namo (duomenys neskelbtini), R. V. ir pats pirmas viešoje vietoje, įžūliais veiksmais, demonstruodamas nepagarbą aplinkiniams, sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką, koja spyrė R. V. , o S. O. metaliniu strypu sudavė R. V. į galvos sritį, nukentėjusiajam nuo suduoto smūgio pargriuvus, S. O. metaliniu strypu dar kartą sudavė R. V. į nugarą, o A. V. tris kartus koja įspyrė pargriautam R. V. į įvairias kūno vietas, dėl ko nuo smūgio strypu per galvą nukentėjusiajam buvo padarytas sunkus kūno sužalojimas. Tokiu būdu A. V. organizavo sunkaus kūno sužalojimo dėl chuliganiškų paskatų padarymą nukentėjusiajam R. V. , dalyvavo šio nusikaltimo padaryme ir savo veiksmais taip pat įtraukė vaiką – S. O. , gim. (duomenys neskelbtini), į nusikalstamą veiką, t.y. nusikaltimo, numatyto Lietuvos Respublikos BK 135 str. 2 d. 8 p., padarymą.

Apeliantas neneigia į Biržus vykęs dėl asmeninių priežasčių, norėdamas išsiaiškinti jam padarytos turtinės žalos klausimą, pripažįsta spyręs nukentėjusiajam į kūno, tačiau ne į galvos sritį ir pabrėžia, kad jo suduotas smūgis nesukėlė sunkaus kūno sužalojimo. Tvirtina, kad jo veiksmai atitinka nusikaltimo, numatyto Lietuvos Respublikos BK 284 str., sudėtį.

Skunde taip pat nesutinka su tuo, kad apygardos teismo nuosprendžiu buvo pripažintas kaltu ir nubaustas pagal Lietuvos Respublikos BK 159 str. Nurodo, kad S. O. yra beveik jo bendraamžis, jie kartu augo. Tvirtina, kad jis tiksliai nežinojo S. O. amžiaus, taip pat pabrėžia, jog pastarasis yra tvirto, pakankamai stambaus kūno sudėjimo, aukšto ūgio. Apeliantas pažymi visuomet laikęs S. O. savo bendraamžiu, neturėjo jokių minčių pasinaudoti juo, kaip nepilnamečiu, nusikalstamai veikai padaryti. Kategoriškai neigia turėjęs tiesioginę tyčią įtraukti vaiką į nusikalstamos veikos padarymą.

Teismo posėdyje apeliacine tvarka nagrinėjant bylą prokuroras prašė atmesti nuteistojo A. V. apeliacinį skundą, o gynėjas prašė jo ginamojo apeliacinį skundą patenkinti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo A. V. apeliacinis skundas atmetamas.

A. V. kaltė padarius jam inkriminuotus nusikaltimus įrodyta pirmosios instancijos teismo nuosprendyje aptartais įrodymais. Tokios teismo išvados padarytos byloje surinktais bei teisiamajame posėdyje betarpiškai ištirtais įrodymais, kurių visetu pagrįstos teismo nustatytos faktinės bylos aplinkybės. Visa tai leidžia teigti, kad teismas bylą ištyrė nepažeisdamas Lietuvos Respublikos BPK 20 str. 5 d. reikalavimų. A. V. nusikalstamos veikos teisingai kvalifikuotos pagal Lietuvos Respublikos BK 24 str. 4 d. ir 135 str. 2 d. 8 p., 159 str.

Apeliantas skunde visų pirma nesutinka su tokiomis pirmosios instancijos teismo išvadomis, kurių pagrindu jis pripažintas nusikaltimo, numatyto Lietuvos Respublikos BK 135 str. 2 d. 8 p., organizatoriumi. Tačiau tokią nuteistojo poziciją akivaizdžiai paneigia tyrimo metu surinkti ir teisminio bylos nagrinėjimo metu išanalizuoti duomenys. Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje išsamiai aptarė įrodymus, pagrindžiančius A. V. , kaip nusikaltimo organizatoriaus, vaidmenį. Organizatoriumi laikytinas toks asmuo, kuris subūrė organizuotą grupę, nusikalstamą susivienijimą, vadovavo organizuotai grupei ar nusikalstamam susivienijimui, koordinavo organizuotos grupės ar nusikalstamo susivienijimo narių veiklą, tai asmuo, kuris parengė nusikalstamą veiką ir vadovavo tokiai nusikalstamai veikai. Taigi baudžiamasis įstatymas nurodo baigtą alternatyvių veikų, iš kurių vieną atlikęs asmuo laikomas organizatoriumi, sąrašas. Esminis tokio bendrininko požymis yra tai, kad jis suvienija ir nukreipia kitų bendrininkų pastangas, sukuria sistemą, organizuotumą bendrai nusikalstamai veikai – ar išankstinėse jos stadijose, ar jau nusiskalstamos veikos darymo metu. Tai yra bendros nusikalstamos veikos vadovas. Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad apygardos teismas pagrįstai A. V. veiksmus įvertino kaip nusikaltimo organizatoriaus veiksmus, dėl kurių vėliau buvo įvykdyta nusikalstama veika, padarant nukentėjusiajam R. V. sunkų kūno sužalojimą. Liudytojai S. K. , A. F. , kitas nuteistasis S. O. parodymų metu patvirtino, jog būtent A. V. pasiūlė jiems vykti į Biržus. Apelianto nusikalstamų veiksmų iniciatyvumas pasireiškė tuo, kad jis įkalbėjo kitus asmenis važiuoti į Biržus ir ten išsiaiškinti su kitais jaunuoliais santykius, nuvykimui į nurodytą vietą jis parūpino automobilius, metalinius strypus, nuteistajam S. O. nurodė konkretų asmenį, kurio atžvilgiu pastarasis turėjo įvykdyti smurtinius veiksmus. Nuteistasis S. O. viso proceso metu, nekeisdamas parodymų, tvirtino, kad įvykdyti nusikalstamą veiką jį įkalbėjo A. V. . Ir nors S. O. iš karto nesutiko važiuoti, tačiau apeliantas jį įtikino, kad jie ilgai neužtruks, greitai grįš į Panevėžį, todėl šis nusileido ir vienu iš apelianto parūpintų automobilių išvažiavo į Biržus. Taip pat ir liudytojai S. K. , A. F. bei T. K. į Biržus išvažiavo tik todėl, kad to jų paprašė apeliantas. Neginčytinai įrodyta ir ta aplinkybė, kad būtent A. V. parūpino metalinius strypus. Štai nuteistasis S. O. parodė, kad pakeliui į Biržus A. V. mobiliuoju telefonu susisiekė su kažkokiu asmeniu ar asmenimis, nurodydamas, kad šie paieškotų metalinių strypų. Vos tik atvykus į Biržus, prie jų privažiavo automobilis „VW Golf“, su jame buvusiais asmenimis bendravo tik A. V. , matė, kaip iš automobilio „VW Golf“ buvo paimti metaliniai strypai (t. 3, b.l. 134-135; t. 4, b.l. 63). Tai, kad būtent A. V. parūpino metalinius strypus, patvirtina ir teismo posėdžio metu perskaityti S. K. parodymai, taip pat liudytojo A. F. ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai. Ir nors liudytojas A. F. teisme iš dalies pakeitė parodymus, tokiu būdu bandydamas sušvelninti A. V. padėtį, tačiau apygardos teismas nurodė argumentus, kodėl šiuos parodymus atmeta kaip nepagrįstus. Tad akivaizdu, jog apeliantas neteisus tvirtindamas, jog į Biržus vykę asmenys neturėjo pasiėmę jokių metalinių strypų. Dar daugiau – bylos duomenimis įrodyta, kad tai jis nusikaltimo padarymui parūpino priemones, t.y. metalinius strypus.

Aukščiau išdėstytų, taip pat nuosprendyje aptartų argumentų pagrindu atmetamas apeliaciniame skunde išreikštas prašymas pripažinti vykdytojų ekscesą. Apygardos teismas nuosprendyje išsamiai aptarė, kokius konkrečiai veiksmus padarė nuteistasis A. V. . Visiškai paneigta apelianto versija, jog S. O. savo iniciatyva smogė nukentėjusiajam. Bylos duomenimis nustatyta, kad A. V. nurodė vietą, kur sustoti automobiliams, pats pirmas ėmė smurtauti nukentėjusiojo R. V. atžvilgiu. Jo spyris nukentėjusiajam davė paskatą ir nuteistojo S. O. veiksmams, kuris R. V. smogė metaliniu strypu, o šiam pargriuvus, apeliantas vėl tęsė smurtinius veiksmus, spardydamas parkritusį nukentėjusįjį į įvairias kūno vietas. Akivaizdu, kad A. V. pritarė S. O. veiksmams, pats savo elgesiu skatino pastarąjį, nesiimdamas priemonių nusikalstamai veikai sutrukdyti. Taigi nėra jokio pagrindo pripažinti vykdytojų eksceso, kadangi yra būtini bendrininkavimo požymiai: veiksmų bendrumas, subjektyvusis ryšys.

Apygardos teismas nuteistojo A. V. veiksmus teisingai kvalifikavo pagal Lietuvos Respublikos BK 24 str. 4 d. ir 135 str. 2 d. 8 p., o pastarojo prašymas šią veiką perkvalifikuoti į Lietuvos Respublikos BK 284 str. atmetamas kaip nepagrįstas. Lietuvos Respublikos 284 str. numatyta veika apima nepagarbos aplinkiniams ar aplinkai demonstravimą, nusikaltimo objektas yra viešoji tvarka, papildomais objektais laikytini - sveikata, laisvė, orumas ir nuosavybė, būtinos šio nusikaltimo pasekmės – realus visuomenės rimties ar tvarkos sutrikdymas. Tuo tarpu nuteistasis A. V. savo veiksmais organizavo labai sunkaus nusikaltimo padarymą, kurio metu buvo padarytas sunkus kūno sužalojimas nukentėjusiajam R. V. . Ta aplinkybė, kad nusikaltimas įvykdytas viešoje vietoje, demonstruojant nepagarbą aplinkiniams bei sutrikdant visuomenės rimtį ir tvarką, neduoda pagrindo veiksmus kvalifikuoti pagal Lietuvos Respublikos BK 284 str.

Apeliaciniame skunde taip pat nesutinkama su ta apygardos teismo nuosprendžio dalimi, kuria nuteistasis A. V. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos BK 159 str., tvirtinant, kad jis nežinojo tikslaus S. O. amžiaus. Lietuvos Respublikos BK 159 str. numato asmens baudžiamąją atsakomybę už vaiko įtraukimą į nusikalstamą veiką. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 39 straipsnis įtvirtina valstybės pareigą priimti tiek ir tokių įstatymų, kurie užtikrintų tinkamą vaikystę, sudarytų visas sąlygas vaikams mokytis ir lavintis, užkirstų kelią galimai žalingai įtakai. Šią konstitucinę nuostatą detalizuojantis Lietuvos Respublikos vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymas, nustato, kad valstybės, savivaldos institucijos, fiziniai ir juridiniai asmenys privalo saugoti vaiką nuo neigiamos socialinės aplinkos įtakos. Šio įstatymo 2 str. numato, kad vaikas yra žmogus, neturintis 18 metų. Analogiška nuostata numatyta ir Vaiko teisių konvencijos 1 str., skelbiančiame, kad vaiku laikomas kiekvienas žmogus, neturintis 18 metų. Iš baudžiamosios bylos duomenų matyti, kad nuteistajam S. O. nusikalstamos veikos padarymo metu dar nebuvo suėję 18 metų, tuo tarpu apeliantas nusikaltimo dieną buvo pilnametis. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su apygardos teismo išvada, kad apeliantas žinojo S. O. amžių, t.y., kad pastarasis yra nepilnametis, tačiau, nepaisant to, įtraukė jį į nusikalstamą veiką. Nors skunde apeliantas pabrėžia, kad S. O. yra pakankamai stambaus kūno sudėjimo, aukšto ūgio, todėl tai sudarė pagrindą laikyti jį savo bendraamžiu. Su tokiu apelianto argumentu negalima sutikti. Nuteistasis S. O. , duodamas parodymus kelis kartus patvirtino, kad A. V. žinojo, kiek jam yra metų. Jis parodė, kad jį su apeliantu draugystė siejo nuo vaikystės laikų, jie abu užaugo tame pačiame kieme. Nuo pirmos iki penktos klasės jie abu mokėsi toje pačioje vidurinėje mokykloje ir net toje pačioje pamainoje. S. O. taip pat patvirtino, jog apeliantas žinojo, kad jis gimęs 1986 metais, kaip ir jis žinojo, kad A. V. yra gimęs 1984 metais, be to, nurodė, kad A. V. buvo vyriausias iš jų draugų rato (t. 3, b.l. 131; t. 4, b.l. 63-64). Tad nelogiška ir nesuprantama, kad A. V. galėjo nežinoti vaikystės draugo, su kuriuo augo viename kieme, intensyviai bendravo, amžiaus, tuo labiau, kad 18 metų amžiaus riba kiekvieno žmogaus gyvenime turi išskirtinę reikšmę.

Skiriant A. V. bausmes, apygardos teismas atsižvelgė į bendruosius bausmės skyrimo pagrindus, nurodytus Lietuvos Respublikos BK 54 str., į tai, kad padarytas vienas labai sunkus nusikaltimas ir vienas nesunkus nusikaltimas, į nuteistojo atsakomybę sunkinančią aplinkybę ir atsakomybę lengvinančių aplinkybių nebuvimą, taip pat į kaltininko asmenybę charakterizuojančius duomenis. Nuteistajam A. V. už nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 24 str. 4 d. ir 135 str. 2 d. 8 p., paskirta 4 metų laisvės atėmimo bausmė savo dydžiu yra gerokai mažesnė už straipsnio sankcijoje numatytą bausmės vidurkį, o už nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 159 str., teismas iš sankcijoje numatytų alternatyvių bausmės rūšių parinko pačią švelniausią – baudą. Kolegijos nuomone, nuteistajam A. V. paskirtos bausmės yra teisingos ir ne per griežtos.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistojo A. V. apeliacinį skundą atmesti.