- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2013-10-14
- Bylos Nr.
- A-146-1563-13
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-02472-2012-3
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Stasys Gagys (pirm.), Laimė Baltrūnaitė (pran.), Romanas Klišauskas
- Pareiškėjas
- uždarosios akcinės bendrovės „Tokyo“, uždarosios akcinės bendrovės „Vilsarma“
- Atsakovas
- Įmonių bankroto valdymo departamentui prie Ūkio ministerijos
- Trečiasis asmuo
- A. L.
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės (pranešėja), Stasio Gagio (kolegijos pirmininkas) ir Romano Klišausko, teismo posėdyje apeliacine tvarka rašytinio proceso būdu išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų uždarosios akcinės bendrovės „Tokyo“ ir uždarosios akcinės bendrovės „Vilsarma“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. vasario 25 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų uždarosios akcinės bendrovės „Tokyo“ ir uždarosios akcinės bendrovės „Vilsarma“ skundą atsakovui Įmonių bankroto valdymo departamentui prie Ūkio ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui A. L. dėl sprendimo panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjai UAB „Tokyo“ ir UAB „Vilsarma“ (toliau – ir pareiškėjai) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu (t. I, b. l. 1–6), prašydami panaikinti Įmonių bankroto valdymo departamento prie Ūkio ministerijos (toliau – ir Departamentas, atsakovas) 2012 m. rugpjūčio 21 d. sprendimą Nr. (6.16)A2-3044 ir 2012 m. rugpjūčio 23 d. sprendimą Nr. (6.16)A2-3098 ir įpareigoti Įmonių bankroto valdymo departamentą iš naujo iš esmės išnagrinėti pareiškėjų skundus dėl bankroto administratoriaus A. L. (toliau – ir Administratorius) veiksmų bei priteisti bylinėjimosi išlaidas.
Paaiškino, kad Vilniaus apygardos teismas 2011 m. vasario 4 d. nutartimi iškėlė UAB „GCW“ bankroto bylą ir 2011 m. rugpjūčio 18 d. nutartimi patvirtino UAB „Tokyo“ 133 530,97 Lt ir UAB „Vilsarma“ 1 016 776,41 Lt kreditorinius reikalavimus. Administratorius teismams pateikė ieškinius, kuriais actio Pauliana pagrindu ginčijo UAB „GCW“ sudarytus sandorius, nors tuo metu dalyvavo civilinėse bylose, kuriose kreditorius UAB „Ekspertų grupė“ netiesioginiais ieškiniais ginčijo tuos pačius sandorius. Pareiškėjai su skundais 2012 m. birželio 29 d. ir 2012 m. liepos 3 d. kreipėsi į Departamentą ir prašė atlikti bankroto administratoriaus A. L. veiklos patikrinimą, teigdami, kad Administratorius piktnaudžiavo bankroto administratoriaus teisėmis, o jo veiksmai prieštaravo teisės aktams, reglamentuojantiems bankroto procesą ir bankroto administratoriaus veiklą. Pasak pareiškėjų, Administratorius teisme naujus ginčus iškėlė nepagrįstai, o bankroto proceso vilkinimas pažeidžia pareiškėjų, kurie yra UAB „GCW“ kreditoriai, teises. Administratorius neefektyviai valdė BUAB „GCW“ išteklius, t. y. pateikė nepagrįstą administravimo sąmatą 327 748 Lt sumai ir ginčijo teismuose sandorius dėl kurių jau vyksta ginčas ir kuriuose BUAB „GCW“ taip pat dalyvauja, o sprendimai šiose bylose turės tokias pat pasekmes BUAB „GCW“, kaip ir sprendimai, kurie būtų priimti bylose pagal Administratoriaus pateiktus ieškinius. Atsakovas 2012 m. rugpjūčio 21 d. ir 2012 m. rugpjūčio 23 d. sprendimais konstatavo, kad Administratorius nepažeidė teisės aktų, reglamentuojančių bankroto procedūras, nuostatų. Pareiškėjai su šiais sprendimais nesutiko ir teigė, kad jie yra neteisėti ir nepagrįsti bei pažeidžia pareiškėjų teises ir interesus, todėl naikintini. Pareiškėjų skunduose nurodytų aplinkybių formalus vertinimas ir neišsamus Administratoriaus veiklos tyrimas sukėlė pareiškėjams tiesiogines pasekmes. Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2012 m. kovo 30 d. įsakymu N. 4-299 patvirtintų Bankroto administratorių veiklos priežiūros taisyklių (toliau – ir Priežiūros taisyklės) pažeidimas, lėmė tai, kad Administratorius ir toliau nenutraukė daromų pažeidimų ir neefektyviai bei neekonomiškai valdė BUAB „GCW“ išteklius, taip pažeisdamas kreditorių teises ir interesus. Atsakovas, siekdamas neplaninio patikrinimo tikslo – išsiaiškinti ir nutraukti pažeidimus, turėjo išsamiai įvertinti faktus ir aplinkybes, susijusias su šiais pažeidimais, t. y. turėjo ir galėjo pareikalauti iš Administratoriaus papildomos informacijos, susijusios su administravimo sąmatos pagrindimu ir paaiškinimo, kaip bankroto administratorius grindžia savo poziciją reikšti tapačius ieškinius, jeigu jau dalyvauja teisme nagrinėjamose bylose, kuriose nagrinėjami tapatūs ieškiniai, išsiaiškinti, ar tokiais ieškiniais nėra sąmoningai ir nepagrįstai didinamos administravimo sąnaudos, dėl kurių pateikta nepagrįstai didelė administravimo sąmata. Pareiškėjai teigė, kad Administratoriaus pateikta sąmata yra akivaizdžiai neprotinga, pažeidžia visų bankrutuojančios įmonės kreditorių interesus ir užkerta kelią kreditoriams gauti bent dalinį kreditorinio reikalavimo patenkinimą, nes šiuo atveju visos lėšos pagal patvirtintą sąmatą teks Administratoriui. Šiuo atveju akivaizdu, kad kreditorių susirinkime patvirtinta administravimo išlaidų sąmata, taip pat ir pavedimo sutarties sąlygos, susijusios su Administratoriaus atlygiu, neatitinka protingumo, sąžiningumo ir teisingumo kriterijų ir pažeidžia Administratoriaus ir kreditorių interesų pusiausvyrą, nes sąmata neatitinka įstatyme nurodytų kriterijų: BUAB „GCW“ nevykdo veiklos, neturi jokio nekilnojamojo turto, transporto priemonių ir kito turto, kurio pardavimui turėtų būti organizuojamos varžytynės, debitorių skaičius nėra žymus, o galimos civilinės bylos dėl skolų išieškojimo nėra sudėtingos. Be to, Administratorius pateikė kreditorių susirinkimui būsimų kiekvieno mėnesio administravimo išlaidų sąmatą, motyvuotai nepagrįsdamas tokių išlaidų reikalingumo. 2012 m. liepos 18 d. kreditorių susirinkimo metu paaiškėjo, kad Administratoriui daugiau nei metus administruojančiam BUAB „GCW“ realiai prireikė tik 9 000 Lt, tuo tarpu pirmojo kreditorių susirinkimo metu patvirtinta administravimo išlaidų sąmata (apskaičiuota iki 2013 m.) sudarė net 327 748,00 Lt.
Remdamiesi šiais argumentais, pareiškėjai teigė, kad atsakovas netinkamai atliko neplaninį BUAB „GCW“ bankroto administratoriaus veiklos vertinimą, tuo pažeisdamas objektyvumo ir nešališkumo principus.
Atsiliepimas
Atsakovas Įmonių bankroto valdymo departamentas atsiliepime į skundą (t. I, b. l. 38–43) su skundu nesutiko, prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.
Paaiškino, kad BUAB „GCW“ bankroto administratoriaus A. L. veikia savo (bankroto administratoriaus) kompetencijos ribose, todėl jo veiksmai yra teisėti, neperžengiantys bankroto administratoriaus kompetencijos ribų, vykdant Įmonių bankroto įstatymo 11 straipsnio 3 dalies 8 punkte nustatytą pareigą, tiesiogiai susijusią su visų kreditorių, taip pat įmonės teisių ir interesų gynimu, ir negali būti laikomi nepagrįstai didinančiais įmonės bankroto administravimo išlaidas. UAB „Ekspertų grupė“ ieškiniu prašė pripažinti negaliojančia nuo jos sudarymo momento 2010 m. vasario 1 d. Turto ir atsargų pirkimo-pardavimo sutartį, sudarytą tarp UAB „GCW“ ir UAB „Tokyo“, tuo tarpu BUAB „GCW“ prašė pripažinti negaliojančiomis nuo jų sudarymo momento 2010 m. sausio 29 d. Turto ir atsargų pirkimo-pardavimo sutartį, sudarytą tarp UAB „GCW“ ir UAB „Tokyo“, 2010 m. vasario 1 d. Turto ir atsargų pirkimo - pardavimo sutartį, sudarytą tarp UAB „GCW“ ir UAB „Tokyo“, 2010 m. kovo 1 d. pirkimą-pardavimą pagal sąskaitą faktūrą GCW Nr. 11046. Atsakovas nepagrįstu pripažino UAB „Tokyo“ teiginį, kad Administratorius, teikdamas ieškinį dėl paminėtų sandorių pripažinimo negaliojančiais, pažeidė UAB „Tokyo“, kaip vieno iš BUAB „GCW“ kreditorių, teises ir interesus. Galimas UAB „Tokyo“ bylinėjimosi išlaidų didėjimas, kuriuo ji grindė savo teiginį, yra bylinėjimosi atskiroje civilinėje byloje BUAB „GCW“ ieškinio pasekmė, tačiau nėra susijęs su UAB „Tokyo“ teisėmis ir interesais. Neįrodytu buvo laikomas ir kitas UAB „Tokyo“ teiginys, kad Administratorius siekė užkirsti kelią UAB „Tokyo“ naudotis kreditoriaus teisėmis. Šiuo atveju UAB „Tokyo“ nedetalizavo, kokioms teisėms ir kaip užkertamas kelias jomis naudotis. Prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones gali būti pateikiamas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų. Tokią teisę, teikdamas ieškinį, turėjo ir Administratorius, atstovaudamas BUAB „GCW“. UAB ,,Vilsarma“ atveju Departamentas
Šalies argumentai
taip pat konstatavo, kad Administratorius veikė savo (bankroto administratoriaus) kompetencijos ribose ir UAB „Ekspertų grupė“ ir BUAB „GCW“, atstovaujamos A. L., ieškinių dalykas taip pat skiriasi, t. y. UAB „Ekspertų grupė“ ieškiniu prašė pripažinti negaliojančiomis nuo jų sudarymo momento 2010 m. rugsėjo 15 d. Reikalavimo perleidimo sutartį ir 2010 m. rugsėjo 16 d. Prievolių įskaitymo sutartį, sudarytas tarp UAB „GCW“ ir UAB „Vilsarma“, tuo tarpu BUAB „GCW“ prašė pripažinti negaliojančiomis nuo jų sudarymo momento 2010 m. sausio 5 d. Reikalavimo perleidimo sutartį, sudarytą tarp UAB „GCW“ ir UAB „Vilsarma“, 2010 m. rugsėjo 15 d. Reikalavimo perleidimo sutartį, sudarytą tarp UAB „GCW“ ir UAB „Vilsarma“, 2010 m. rugsėjo 16 d. Prievolių įskaitymo sutartį, sudarytą tarp UAB „GCW“ ir UAB „Vilsarma“. Nepagrįstu pripažinstas ir UAB „Vilsarma“ teiginys, kad Administratorius, teikdamas ieškinį dėl aukščiau paminėtų sandorių pripažinimo negaliojančiais, pažeidė šios Bendrovės, kaip vienos iš BUAB „GCW“ kreditorių, teises ir interesus, nes Vilniaus apygardos teismo 2011 m. gruodžio 6 d. nutartis, kuria patvirtintas jos kreditorinis reikalavimas BUAB „GCW“ bankroto byloje, yra neįsiteisėjusi, todėl UAB „Vilsarma“ nėra patvirtinta BUAB „GCW“ kreditoriumi. Nepagrįstu buvo laikomas ir UAB „Vilsarma“ teiginys, kad Administratorius siekia užkirsti kelią UAB „Vilsarma“ naudotis kreditoriaus teisėmis. Pareiškėjų nurodyta aplinkybė, kad BUAB „GCW“ palaiko UAB „Ekspertų grupė“ ieškinius ir kartu su šia įmone iš skirtingų įmonių BUAB „GCW“ naudai reikalauja priteisti iš viso 18 654 768,24 Lt, nebuvo laikoma piktnaudžiavimu savo teise, veikimu prieš greitą bankroto proceso eigą, nes, jei bankroto administratorius, atsižvelgdamas į turimus įrodymus, mano, kad tam tikri sandoriai yra priešingi įmonės veiklos tikslams ir (arba) galėjo turėti įtakos tam, kad įmonė negali atsiskaityti su kreditoriais, jis privalo imtis aktyvių veiksmų, t. y. ginčyti šiuos sandorius ir (ar) palaikyti kito asmens ieškinį, kuriuo šie sandoriai ginčijami. Aktyvūs bankroto administratoriaus veiksmai šiuo atveju svarbūs ir dėl to, kad BUAB „GCW“ neturi turto, o jos debitorinės skolos nelikvidžios. Administravimo išlaidų sąmatos tvirtinimas, keitimas ir disponavimo administravimo išlaidomis tvarkos nustatymas – kreditorių susirinkimo kompetencijos klausimas. Departamentas pagal jo kompetenciją reglamentuojančius teisės aktus (t. y. Priežiūros taisykles, Įmonių bankroto įstatymą, Įmonių bankroto valdymo departamento nuostatus, patvirtintus Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2007 m. gruodžio 20 d. įsakymu Nr. 4-535 (Ūkio ministro 2010 m. rugpjūčio 26 d. įsakymo Nr. 4-646 redakcija) neturi teisės vertinti kreditorių susirinkimo nutarimo, taip pat ir bankroto administratoriaus pateiktos administravimo išlaidų sąmatos teisėtumo ir pagrįstumo. Departamento sprendimas, priimtas atlikus bankroto administratoriaus veiklos tikrinimą turėjo įtakos tik šio Administratoriaus, o ne pareiškėjų teisėms ir įstatymų saugomiems interesams. Šiuos savo argumentus atsakovas nurodė, atsižvelgdamas į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. spalio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-2741/2011.
Atsiliepimas
Trečiasis suinteresuotas asmuo BUAB „GCW“ bankroto administratorius A. L. atsiliepime į skundą (t. I, b. l. 137–143) su skundu nesutiko, prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.
Paaiškino, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuota praktika (2011 m. spalio 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143-2741/2011) numato galimybę asmenims skųsti Įmonių bankroto valdymo departamento išvadą tik tokiu atveju, kai jos priimtos pažeidžiant administratoriaus veiklos tikrinimo procedūrą, tačiau ne tuomet, kai pateikta išvada tiesiog nepateisina ja suinteresuotų asmenų lūkesčių. Todėl šiuo atveju pareiškėjai pasirinko netinkamą savo tariamai pažeistų teisių gynimo būdą. Administratoriaus veiklos tikrinimo būdo pasirinkimas buvo atsakovo diskrecija, jis sprendžia, kokiu būdu gauti informaciją apie administratoriaus veiklą ir ją tikrinti. Pareiškėjų argumentai, kad atsakovas neatliko išsamaus administratoriaus veiklos patikrinimo, nes nepareikalavo papildomų paaiškinimų, susijusių su administratoriaus sąmatos pagrindimu, bei paaiškinimų, kodėl yra ginčijami tam tikri sandoriai, nepagrįsti. Jokių kitų argumentų, kad Įmonių bankroto valdymo departamento atlikta administratoriaus patikrinimo procedūra buvo neišsami, pareiškėjai nepateikė, o savo poziciją grindė tik prielaidomis ir pamąstymais. Be to, pareiškėjai pateikė teismą klaidinančią informaciją apie administravimo išlaidų sąmatos dydį, suskaičiuodami 327 748 Lt administravimo išlaidų sumą, taip pat akivaizdžiai neteisingai interpretavo administravimo išlaidų sąmatos antrą eilutę, nes didžioji dalis šių išlaidų nebebus patirta. Išlaidų pagrįstumas buvo įvertintas ir patvirtintas kreditorių susirinkimo metu. Ginčyti neteisėtai sudarytus įmonės sandorius yra bankroto administratoriaus pareiga, o ne teisė. Bankrutuojančios įmonės administratorius privalo ginti tiek bankrutuojančios įmonės, tiek jos kreditorių teises ir interesus, o neteisėtų bendrovės sandorių ginčijimas yra vienas iš tokių teisių gynimo būdų. Pareiškėjai, UAB „Čili Holdings“, UAB „Maisto namai“ ir BUAB „GCW“ yra susijusios įmonės, todėl šie kreditoriai yra suinteresuoti BUAB „GCW“ bankroto procese ne tiek patenkinti savo tariamus kreditorinius reikalavimus, kiek nuslėpti arba sutrukdyti nustatyti tikrąsias BUAB „GCW“ nemokumo priežastis, taip pat išvengti jų galimai neteisėtai sudarytų sandorių nuginčijimo.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. vasario 25 d. sprendimu (t. I, b. l. 182–187) pareiškėjų UAB „Tokyo“ ir UAB „Vilsarma“ skundą atmetė.
Teismas nustatė, kad nagrinėjamas ginčas kilęs dėl Įmonių bankroto valdymo departamento 2012-08-21 sprendimo Nr. (6.16)A2-3044 ir 2012-08-23 sprendimo Nr. (6.16)A2-3098, kuriais nuspręsta, kad bankroto administratorius A. L. nepažeidė teisės aktų, reglamentuojančių bankroto procedūras, nuostatų, teisėtumo ir pagrįstumo.
Ištyręs įrodymus teismas nustatė, kad Vilniaus apygardos teismas 2011 m. vasario 4 d. nutartimi iškėlė UAB „GCW“ bankroto bylą ir bankroto administratoriumi paskyrė A. L. . Ši nutartis įsiteisėjo 2011 m. gegužės 5 d. Administratorius pateikė Vilniaus apygardos teismui tvirtinti BUAB „GCW“ kreditorių ir jų finansinių reikalavimų sąrašą. Vilniaus apygardos teismas 2011 m. rugpjūčio 18 d. nutartimi patvirtino UAB „Tokyo“ 133 530,97 Lt kreditorinį reikalavimą, o 2011 m. gruodžio 6 d. nutartimi (b. l. 135) patvirtino UAB „Vilsarma“ 1 016 776,41 Lt kreditorinį reikalavimą. Lietuvos apeliacinis teismas 2012 m. balandžio 19 d. nutartimi Vilniaus apygardos teismo 2011 m. gruodžio 6 d. nutartį panaikino ir perdavė šį klausimą nagrinėti iš naujo.
Pareiškėjai UAB „Tokyo“ (skundą atsakovas gavo 2012 m. liepos 2 d., reg. Nr. G-224) ir UAB „Vilsarma“ (skundą atsakovas gavo 2012 m. liepos 5 d., reg. Nr. G-229) kreipėsi į Įmonių bankroto valdymo departamentą, prašydami atlikti BUAB „GCW“ bankroto administratoriaus A. L. veiksmų patikrinimą (t. I, b. l. 81–83, 115–116), kadangi A. L. piktnaudžiavo bankroto administratoriaus teisėmis, jo veiksmai prieštaravo teisės aktams, reglamentuojantiems bankroto procesą ir bankroto administratoriaus veiklą. Skunduose nurodė, kad BUAB „GCW“ kreditorius UAB „Ekspertų grupė“ 2011 m. spalio 4 d. su ieškiniu kreipėsi į Vilniaus apygardos teismą dėl 2010 m. vasario 1 d. UAB „GCW“ ir UAB „Tokyo“ sudarytos Turto ir atsargų pirkimo-pardavimo sutarties pripažinimo negaliojančia actio Pauliana pagrindu bei 2011 m. rugsėjo 27 d. kreipėsi į Vilniaus apygardos teismą dėl 2010 m. rugsėjo 15 d. UAB „GCW“ ir UAB „Vilsarma“ sudarytos reikalavimo perleidimo sutarties ir 2010 m. rugsėjo 16 d. prievolių įskaitymo sutarties tarp tų pačių šalių pripažinimo negaliojančiomis actio Pauliana pagrindu. Taip pat nurodė, kad BUAB „GCW“, atstovaujama Administratoriaus dalyvavo atsakovu (vėliau – trečiuoju suinteresuotu asmeniu) ir palaikė UAB „Ekspertų grupė“ reikalavimus dėl minėtų sandorių pripažinimo negaliojančiais. Nepaisydamas to, kad BUAB „GCW“ jau dalyvavo minėtose bylose ir šiose bylose priimti teismo sprendimai sukels vienokias ar kitokias teisines pasekmes BUAB „GCW“, Administratorius 2012 m. gegužės 14 d. su ieškiniu kreipėsi į Vilniaus apygardos teismą, kuriuo actio Pauliana pagrindu siekė pripažinti negaliojančiomis anksčiau minėtose bylose UAB „Ekspertų grupė“ ginčijamas sutartis. Taip Administratorius nepagrįstai didino BUAB „GCW“ sąnaudas bei sąnaudas teisinėms paslaugoms, t. y. neefektyviai ir neekonomiškai valdė BUAB „GCW“ lėšas, pažeisdamas Bankroto ir restruktūrizavimo administratorių elgesio kodekse įtvirtintą veiklos efektyvumo principą (toliau – ir Etikos kodeksas). Administratorius taip pat pažeidė UAB „Vilsarma“, didžiausio ir lemiamą balsą turinčio kreditoriaus bei UAB „Tokyo“, teises ir interesus, kadangi pateikęs ieškinį dėl tapataus ginčo, sąmoningai didino jų bylinėjimosi išlaidas, siekė užkirsti kelią naudotis kreditoriaus teisėmis. Skunduose Departamentui pareiškėjai taip pat nurodė, kad Administratorius siekė nepagrįstai pasipelnyti: Administratoriaus pasiūlyta BUAB „GCW“ administravimo išlaidų sąmata, patvirtinta laikotarpiui iki 2013 m. gegužės 5 d., sudarė net 327 748 Lt.
Dėl pareiškėjų skunduose nurodytų aplinkybių Įmonių bankroto valdymo departamentas atliko bankroto administratoriaus A. L. veiklos patikrinimą ir 2012 m. rugpjūčio 10 d. išvadose (t. I, b. l. 50–53, 110–113) konstatavo, kad nenustatė, jog Administratorius pažeidė teisės aktų, reglamentuojančių bankroto procedūras, nuostatas.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas pažymėjo, kad atsakovas yra viešojo administravimo subjektas, kuriam, be kita ko, jo veiklą reglamentuojančių teisės aktų yra pavesta teisės aktų nustatyta tvarka kontroliuoti bankroto administratorių veiklą (Departamento nuostatų 7.1 p.). Šios funkcijos vykdymo taisyklės yra reglamentuotos specialaus teisės akto – Priežiūros taisyklių, kuriose yra nustatytas atsakovui privalomas elgesio modelis ir nurodytos bankroto administratoriui galimos taikyti poveikio priemonės. Priežiūros taisyklių 23 punkte nustatyta, kad administratoriaus veiklos neplaninis patikrinimas gali būti atliekamas: Įmonių bankroto valdymo departamentui gavus kito kompetentingo viešojo administravimo subjekto rašytinį motyvuotą prašymą ar pavedimą atlikti administratoriaus veiklos patikrinimą ar kitos valstybės kompetentingos institucijos prašymą; turint informacijos, gavus Įmonių bankroto valdymo departamente asmenų pareiškimą, prašymą ar kitą dokumentą (toliau – skundas) dėl administratoriaus veiklos ar kilus kitų pagrįstų įtarimų dėl administratoriaus veiksmų ar neveikimo, kurie gali prieštarauti teisės aktams ar neatitikti teisės aktų nustatytų reikalavimų; siekiant užtikrinti, kad buvo pašalinti administratoriaus veiklos ankstesnio patikrinimo metu nustatyti teisės aktų pažeidimai ir įgyvendinti priimti sprendimai; esant kitam neplaninio patikrinimo atlikimo pagrindui, nustatytam įstatyme ar Lietuvos Respublikos Vyriausybės priimtame teisės akte; taisyklių 45 punkte nustatytu atveju. Priežiūros taisyklių 36 punktas nustato, kad Administratoriaus veikla tikrinama taikant vieną ar kelis iš šių būdų: administratoriaus pateiktos informacijos ir ją pagrindžiančių dokumentų nagrinėjimas ir vertinimas (36.1 p.); pateiktų duomenų tikrinimas administruojamoje įmonėje (36.2 p.); pateiktų duomenų tikrinimas administratoriaus buveinėje (36.3 p.). Nagrinėjamu atveju administratoriaus veikla buvo tikrinama taikant Priežiūros taisyklių 36.1 p. numatytą būdą, t. y. administratoriaus pateiktos informacijos ir ją pagrindžiančių dokumentų nagrinėjimas ir vertinimas. Departamentas, įvertinęs tyrimo metu surinktą medžiagą, ginčijamuose 2012 m. rugpjūčio 21 d. sprendime Nr. (6.16)A2-3044 ir 2012 m. rugpjūčio 23 d. sprendime Nr. (6.16)A2-3098 konstatavo, kad bankroto administratorius A. L. nepažeidė teisės aktų, reglamentuojančių bankroto procedūras, nuostatų (b. l. 44–48, 104–108). Nustatė, kad Administratorius veikia savo (bankroto administratoriaus) kompetencijos ribose, jo veiksmai vykdant Įmonių bankroto įstatymo 11 straipsnio 3 dalies 8 punkte nustatytą pareigą, tiesiogiai susijusią su visų kreditorių, taip pat įmonės teisių ir interesų gynimu, negali būti laikomi nepagrįstai didinantys įmonės bankroto administravimo išlaidas. Nustatė, kad UAB „Ekspertų grupė“ ir BUAB „GCW“ ieškinių dalykas skiriasi. Dėl administravimo išlaidų sąmatos tvirtinimo nurodė, kad jos tvirtinimas, keitimas ir disponavimo administravimo išlaidomis tvarkos nustatymas yra kreditorių susirinkimo kompetencijos klausimas, todėl susirinkimas sprendžia, ar bankroto administratoriaus pasiūlyta administravimo išlaidų sąmata pagrįsta, o kreditorių susirinkimų nutarimai gali būtį skundžiami. UAB „Vilsarma“ nėra patvirtinta BUAB „GCW“ kreditoriumi, kadangi teismo 2011 m. gruodžio 6 d. nutartis dar neįsiteisėjusi, todėl jokios UAB „Vilsarma“ teisės nėra pažeidžiamos.
Išanalizavęs teismo paskirto bankrutuojančios įmonės administratoriaus statusą ir jo įgalinimus (Įmonių bankroto įstatymo 11 straipsnis), teismas pažymėjo, kad įmonės administratorius ne tik turi teisę, bet ir privalo patikrinti bankrutuojančios įmonės sandorius. Nustatęs, kad sudaryti sandoriai nenaudingi įmonei, jos kreditoriams, taip pat jei sandoriai pažeidžia įstatymų ir kitų teisės aktų imperatyvius reikalavimus, įmonės administratoriui tenka pareiga pareikšti ieškinius teisme dėl tokių sandorių pripažinimo negaliojančiais (Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. spalio 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje bankrutuojanti AB „Lietuvos kuras“ v. UAB „Gazolita“; bylos Nr. 3K-3-452/2004). Dėl to teismas nesutiko su pareiškėjų argumentais, kad bankrutuojančios įmonės administratorius, reikšdamas ieškinį dėl šios įmonės sudarytų sandorių pripažinimo negaliojančiais, piktnaudžiauja savo teisėmis, nes reikšti ieškinius įmonės administratorius turi ne tik teisę, bet tam tikrais atvejais tai yra jo pareiga. Iš byloje esančios medžiagos teismas nustatė, kad UAB „Ekspertų grupė“, atstovaujama advokato, 2011 m. spalio 4 d. su ieškiniu atsakovams UAB „Tokyo“ ir BUAB „GCW“, kreipėsi į Vilniaus apygardos teismą prašydama: 1) pripažinti 2010 m. vasario 1 d. Turto ir atsargų pirkimo-pardavimo sutartį, sudarytą tarp atsakovo UAB „GCW“ ir UAB „Tokyo“ negaliojančia nuo jos sudarymo momento; 2) taikyti restituciją natūra ir įpareigoti grąžinti 2010 m. vasario 1 d. Turto ir atsargų pirkimo-pardavimo sutartimi parduotą turtą, išvardintą sutarties prieduose Nr. 1 bei Nr. 2; 3) nesant galimybės grąžinti turtą natūra, priteisti iš UAB „Tokyo“ turto vertę – 543 762,52 Lt; 4) priteisti 6 procentų metines palūkanas nuo 543 762,52 Lt sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki visiško teismo sprendimo įvykdymo BUAB „GCW“ naudai; 5) ieškinio ribose taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones UAB „Tokyo“ turtui (b. l. 91–95). BUAB „GCW“ 2012 m. gegužės 14 d. su ieškiniu atsakovui UAB „Tokyo“ kreipėsi į Vilniaus apygardos teismą prašydama: 1) pripažinti 2010 m. sausio 29 d. Turto ir atsargų pirkimo-pardavimo sutartį, kuria parduota turto už 231 668,20 Lt, sudarytą tarp ieškovo UAB „GCW“ ir atsakovo UAB „Tokyo“ negaliojančia nuo jos sudarymo momento; 2) pripažinti 2010 m. vasario 1 d. Turto ir atsargų pirkimo-pardavimo sutartį, kuria parduota turto už 657 952,65 Lt, sudarytą tarp ieškovo UAB „GCW“ ir atsakovo UAB „Tokyo“ negaliojančia nuo jos sudarymo momento; 3) pripažinti 2010 m. kovo 1 d. pirkimą pardavimą pagal sąskaitą faktūrą GCW Nr. 11046, kuriuo UAB „GCW“ pardavė UAB „Tokyo“ turto už 198 636,03 Lt sumą negaliojančiu nuo jo sudarymo momento; 4) taikyti restituciją įpareigojant atsakovą sumokėti ieškovui 1 088 256,88 Lt ekvivalentą pinigais; 5) priteisti 6 procentų metines palūkanas nuo 1 088 256,88 Lt sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki visiško teismo sprendimo įvykdymo UAB „GCW“ naudai; 6) ieškinio ribose taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones UAB „Tokyo“ turtui (t. I, b. l. 96–101). Tai nėra tapatūs ieškiniai, nes skiriasi ieškinio dalykas. Teismas nustatė, kad UAB „Ekspertų grupė“, atstovaujama advokato, 2011 m. rugsėjo 27 d. su ieškiniu atsakovams UAB „Vilsarma“ ir BUAB „GCW“ kreipėsi į Vilniaus apygardos teismą prašydama: 1) pripažinti 2010 m. rugsėjo 15 d. bei 2010 m. rugsėjo 16 d. reikalavimo perleidimo sutartį bei prievolių įskaitymo sutartį, sudarytas tarp atsakovo UAB „GCW“ ir UAB „Vilsarma“ negaliojančiomis nuo jų sudarymo momento; 2) taikyti restituciją ir priteisti iš UAB „Vilsarma“ 400 000 Lt; 3) priteisti 6 procentų metines palūkanas nuo 400 000 Lt sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki visiško teismo sprendimo įvykdymo BUAB „GCW“ naudai; 5) ieškinio ribose taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones UAB „Vilsarma“ turtui (t. I, b. l. 121–125). BUAB „GCW“ 2012 m. gegužės 14 d. su ieškiniu atsakovui UAB „Vilsarma“, trečiasis suinteresuotas asmuo UAB „Amazing CILI Invest“, kreipėsi į Vilniaus apygardos teismą prašydama: 1) pripažinti 2010 m. sausio 5 d. UAB „GCW“ ir UAB „Vilsarma“ reikalavimo perleidimo sutartį negaliojančia nuo jos sudarymo momento; 2) pripažinti 2010 m. rugsėjo 15 d. UAB „GCW“ ir UAB „Vilsarma“ reikalavimo perleidimo sutartį negaliojančia nuo jos sudarymo momento; 3) pripažinti 2010 m. rugsėjo 16 d. prievolių įskaitymo sutartį, sudarytą tarp UAB „GCW“ ir UAB „Vilsarma“ negaliojančia nuo jos sudarymo momento; 4) taikyti restituciją įpareigojant atsakovą sumokėti ieškovui 17 539 516,35 Lt ekvivalentą pinigais; 5) priteisti 6 procentų metines palūkanas nuo 7 539 516,35 Lt sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki visiško teismo sprendimo įvykdymo; 6) ieškinio ribose taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones UAB „Tokyo“ turtui (t. I, b. l. 126–134). Teismas pažymėjo, kad ieškinių tapatumas nustatomas pagal tris kriterijus: ginčo šalis, ieškinio dalyką ir pagrindą (Civilinio proceso kodekso 137 straipsnio 2 dalies 4 punktas). Atsižvelgęs į ieškinio tapatumo identifikavimo kriterijus bei reiškiamų reikalavimų apimtį, pirmosios instancijos teismas pripažino pagrįsta atsakovo išvadą, kad šiuo atveju ieškiniai nėra tapatūs.
Atsakydamas į pareiškėjų argumentus dėl administravimo išlaidų, teismas pažymėjo, kad administravimo išlaidų sąmatos tvirtinimas, keitimas, disponavimo administravimo išlaidomis tvarkos nustatymas šiuo įstatymu yra priskirtas bankrutuojančios įmonės kreditorių susirinkimo kompetencijai (Įmonių bankroto įstatymo 36 straipsnio 2 dalis). Kreditorių susirinkimo nutarimų priėmimo tvarka reglamentuojama Įmonių bankroto įstatymo 24 straipsnyje, kuriame inter alia nustatyta, kad kreditorių susirinkimo nutarimai tampa privalomi tolesnėse bankroto procedūrose visiems kreditoriams. Pažymėjo, kad kreditorių susirinkimo nutarimas gali būti apskųstas teismui ne vėliau kaip per 14 dienų nuo dienos, kurią kreditorius sužinojo arba turėjo sužinoti apie nutarimo priėmimą (Įmonių bankroto įstatymo 24 straipsnio 5 dalis). Taigi esant ginčui, šių administravimo išlaidų pagrįstumą gali vertinti tik bendrosios kompetencijos teismas, kompetentingas spręsti ginčus, kylančius iš įmonių bankroto teisinių santykių, bet ne Įmonių bankroto valdymo departamentas.
Atsižvelgdamas į nustatytas aplinkybes, teismas konstatavo, kad atsakovas pagrįstai pripažino, jog bankroto administratorius A. L. nepažeidė teisės aktų nuostatų, reglamentuojančių bankroto procedūras. Nagrinėjamu atveju atsakovo pasirinktas Administratoriaus veiklos tikrinimo būdas, vertinant skunde nurodytus argumentus, buvo tinkamas bei efektyvus, sudarantis pagrindą išsamiai išnagrinėti ginčui reikšmingas aplinkybes. Duomenų, kad atsakovas būtų pažeidęs Priežiūros taisyklių nustatytą gautų skundų dėl bankroto administratoriaus veiklos nagrinėjimo procedūrą, byloje nėra. Taikyti poveikio priemones bankroto administratoriui yra atsakovo diskrecija (Įmonių bankroto įstatymo 11⁷ straipsnis). Todėl Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) taikymo požiūriu, vienokios arba kitokios poveikio priemonės taikymas arba jų netaikymas negali būti laikomas pareiškėjų teisių arba įstatymų saugomų interesų pažeidimu, nes visais atvejais tai nesukeltų ir nesukėlė pareiškėjams tam tikrų tiesioginių teisinių pasekmių (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. spalio 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143-2741/2011). Todėl ir šiuo aspektu pareiškėjų skundas teismui negali būti pripažintas pagrįstu. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjų skundas buvo atmestas kaip nepagrįstas.
III.
Pareiškėjai UAB „Tokyo“ ir UAB „Vilsarma) (toliau – ir apeliantai) padavė apeliacinį skundą (t. II, b. l. 1–7), kuriuo prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. vasario 25 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – jų skundą patenkinti ir priteisti iš atsakovo teismo išlaidas.
Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
Žemesnės instancijos teismas
1. Pirmosios instancijos teismas pažeidė procesinės teisės normas (ABTĮ 5 straipsnio 1 dalį). Teismas nepagrįstai konstatavo, kad poveikio priemonių taikymas ar jų netaikymas bankroto administratoriui negali būti laikomas pareiškėjo teisių arba įstatymo saugomų interesų pažeidimu, nes tai nesukėlė pareiškėjams tiesioginių pasekmių.
2. Teismas netinkamai išaiškino ir pritaikė materialinės teisės normas, reglamentuojančias bankroto administratorių veiklos priežiūrą, netinkamai įvertino pareiškėjų pateiktus argumentus ir įrodymus, dėl to priėmė nepagrįstą ir neteisėtą sprendimą.
Apeliantai vadovaujasi Priežiūros taisyklių 3, 23, 36, 37 punktais, Įmonių bankroto valdymo departamento prie Ūkio ministerijos direktoriaus 2012 m. gegužės 7 d. įsakymu Nr. V-50 patvirtintų Planinių ir neplaninių bankroto administratorių veiklos patikrinimų taisyklių 36 punktu. Atsakovas, siekdamas neplaninio patikrinimo tikslo – išsiaiškinti ir nutraukti pažeidimus, turėjo išsamiai įvertinti faktus ir aplinkybes, susijusias su šiais pareiškėjų skunduose nurodytais pažeidimais. Atsižvelgdami į Įmonių bankroto įstatymo 11 straipsnio 11 dalies 1 punktą bei Bankroto ir restruktūrizavimo administratorių elgesio kodekso 9 ir 11.3 punktų nuostatas apeliantai teigia, kad Administratoriaus pateikta tvirtinti administravimo išlaidu sąmata neatitinka efektyvumo principo, nes Administratorius siekia gauti naudos sau ir neefektyviai naudoti materialinius bankrutuojančios įmonės išteklius. Apeliantai pažymi, kad pateiktu skundu jie neprašo priimti sprendimų dėl administravimo sąmatos pripažinimo negaliojančia, o prašo įpareigoti įvertinti Administratoriaus veiksmus, teikiant nepagrįstai didelę sąmatą, ir jų atitikimą bankroto administratoriaus veiklos principams ir, nustačius pažeidimus, taikyti atitinkamas poveikio priemones, tokiu būdu drausminant Administratorių ir sustabdant daromus pažeidimus.
Žemesnės instancijos teismas
3. Teismas, kaip ir atsakovas, neįvertino pareiškėjų nurodytų aplinkybių, kad ginčijami tie patys sandoriai (2010 m. vasario 1 d. Turto ir atsargų pirkimo-pardavimo sutartis bei 2010 m. rugsėjo 15 d. reikalavimo perleidimo sutartis) ir kad teismų priimti šiose bylose sprendimai bet kokiu atveju sukels teisines pasekmes BUAB „GCW“.
4. Teismas neįvertino pareiškėjų nurodytų aplinkybių, kad Departamentas, priimdamas sprendimus, vadovavosi tik Administratoriaus paaiškinimais, kurie nebuvo išsamūs ir negalėjo atskleisti Administratoriaus daromų pažeidimų. Atsakovas netinkamai atliko neplaninį bankroto administratoriaus veiklos vertinimą, išsamiai neištyrė pareiškėjų nurodytų aplinkybių dėl bankroto administratoriaus veiklą reglamentuojančių teisinių nuostatų ir elgesio kodekso pažeidimų, pažeidė objektyvumo ir nešališkumo principus, siekė pateisinti Administratorių. Atsižvelgdamas į situacijos sudėtingumą, atsakovas privalėjo taikyti visus įmanomus Administratoriaus patikrinimo būdus, neapsiribojant tik vienu būdu – Administratoriaus paaiškinimų vertinimu.
Atsiliepimas
Atsakovas Įmonių bankroto valdymo departamentas prie Ūkio ministerijos pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą (t. II, b. l. 20–25), kuriuo prašo pareiškėjų apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.
Atsiliepime į apeliacinį skundą atsakovas pakartoja argumentus, išdėstytus atsiliepime į pareiškėjų pirmosios instancijos teismui pateiktą skundą. Mano, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas priimtas įvertinus visas reikšmingas bylai faktines aplinkybes, todėl yra pagrįstas ir tesėtas.
Trečiasis suinteresuotas asmuo BUAB „GCW“ bankroto administratorius A. L. atsiliepime į apeliacinį skundą (t. II, b. l. 14–19) prašo atmesti pareiškėjų apeliacinį skundą ir palikti nepakeistą Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. vasario 25 d. sprendimą bei priteisti iš pareiškėjų bylinėjimosi išlaidas.
Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais argumentais:
Žemesnės instancijos teismas
1. Vilniaus apygardos administracinis teismas nuosekliai vadovavosi aukštesnio teismo praktika ir nepadarė jokių nepagrįstų išvadų.
Šalies argumentai
2. Apeliantų teiginiai, jog atsakovas, priimdamas sprendimus, vadovavosi tik neišsamiais Administratoriaus paaiškinimais ir nesivadovavo jokiais dokumentais, nepagrįsti įrodymais, o paremti tik apeliantų nuomone. Įmonių bankroto valdymo departamentui priklauso diskrecijos teisė, laikantis teisės aktų nustatytų reikalavimų ir neperžengiant diskrecijos ribų, spręsti kokiu būdu gauti informaciją apie bankroto administratoriaus veiklą bei ją tikrinti.
Žemesnės instancijos teismas
3. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad esant ginčui dėl administravimo išlaidų, jų dydžio pagrįstumą gali vertinti tik bendrosios kompetencijos teismas, kompetentingas spręsti ginčus, kylančius iš įmonių bankroto teisinių santykių. Pareiškėjai nesinaudoja šia savo teise ir nepagrįstai reikalauja atsakovo įvertinti hipotetinę situaciją kai Administratorius tariamai teikia tvirtinti nepagrįstai didelę sąmatą. Administravimo sąmata buvo patvirtinta BUAB „GCW“ kreditorių susirinkime, ji nėra ginčijama bendrosios kompetencijos teisme, todėl nėra jokio pagrindo teigti, kad ji nepagrįsta.
4. Teismas tinkamai ištyrė ir įvertino įrodymus bei pagrindė savo išvadas ir dėl ieškinių pateikimo teismui Administratoriui vykdant savo pareigas.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Apeliacinis skundas atmestinas.
Nagrinėjamas ginčas kilęs dėl Įmonių bankroto valdymo departamento prie Ūkio ministerijos sprendimų, priimtų išnagrinėjus UAB „Vilsarma“ ir UAB „Tokyo“ skundus dėl BUAB „GCW“ bankroto administratoriaus A. L. veiksmų.
Pareiškėjai UAB „Vilsarma“ ir UAB „Tokyo“ kreipėsi į Įmonių bankroto valdymo departamentą su skundais, pažymėdami, kad jie yra BUAB „GCW“ kreditoriai (UAB „Vilsarma“ pažymėjo, kad teismo nutartis dėl jos kreditorinių reikalavimų patvirtinimo neįsiteisėjusi, nes yra apskųsta) ir nurodydami, kad BUAB „GCW“ bankroto administratorius A. L. piktnaudžiauja bankroto administratoriaus teisėmis, jo veiksmai prieštarauja teisės aktams, reglamentuojantiems bankroto procesą ir bankroto administratoriaus veiklą. Pareiškėjai savo skundus Departamentui grindė tuo, kad, jų nuomone, Administratorius, nepaisydamas to, jog BUAB „GCW“ kreditorius UAB „Ekspertų grupė“ kreipėsi su civiliniais ieškiniais į Vilniaus apygardos teismą dėl atitinkamų sandorių pripažinimo negaliojančiais (2010 m. rugsėjo 15 d. reikalavimo perleidimo sutarties ir 2012 m. rugsėjo 16 d. prievolių įskaitymo sutarties, sudarytų tarp UAB „GCW“ ir UAB „Vilsarma“, taip pat dėl 2010 m. vasario 1 d. turto ir atsargų pirkimo-pardavimo sutarties, sudarytos tarp UAB „GCW“ ir UAB „ Tokyo“) ir BUAB „GCW“ yra procesų šiose civilinėse bylose dalyvis, Administratorius pateikė teismui civilinius ieškinius dėl tų pačių sutarčių pripažinimo negaliojančiomis, tokiu būdu nepagrįstai ilgėja bankroto procesas, didinamos BUAB „GSW“ bankroto administravimo sąnaudos, pažeidžiami pareiškėjų (kreditorių) interesai. Be to, pareiškėjai, nurodydami faktą, kad Administratoriaus pasiūlyta administravimo sąmata, kuri buvo patvirtinta laikotarpiui iki 2013 m. gegužės 5 d., yra 327 748 Lt sumai, skundėsi tuo, jog Administratorius siekia pasipelnyti. Pareiškėjai savo skunduose prašė, kad Departamentas atliktų BUAB „GCW“ bankroto administratoriaus A. L. veiklos patikrinimą.
Atsakovas dėl UAB „Tokyo“ 2012 m. birželio 29 d. skundo priėmė 2012 m. rugpjūčio 23 d. sprendimą Nr. (6.16)A2-3098, o dėl UAB „Vilsarma“ 2012 m. liepos 3 d. skundo priėmė 2012 m. rugpjūčio 21 d. sprendimą Nr. (6.16)A2-3044. Šie sprendimai yra nagrinėjamo administracinio ginčo dalykas. Pareiškėjai kreipėsi į teismą, prašydami panaikinti šiuos sprendimus ir įpareigoti atsakovą iš naujo išnagrinėti jų skundus. Pareiškėjų skundas teismo galėtų būti tenkinamas tuo atveju, jei būtų nustatyta, kad atsakovas, nagrinėdamas pareiškėjų skundus, pažeidė pagrindines procedūras ir taisykles ir šie pažeidimai galėjo lemti priimtus sprendimus, arba tuo atveju, jei būtų nustatyta, kad Departamento priimtuose sprendimuose pagal kompetenciją neatsakyta į esminius pareiškėjų skundų argumentus. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjų skundų nagrinėjimo procedūros pažeidimų nenustatė, atsakovo dėl pareiškėjų skundų priimtus sprendimus pripažino pagrįstais ir teisėtais. Apeliantų nuomone, teismas netinkamai taikė materialinės teisės normas, pažeidė procesinės teisės normas (pažeidė ABTĮ 5 straipsnio 1 dalį, netinkamai vertino įrodymus).
Bankrutuojančios įmonės administratoriaus teisės ir pareigos įtvirtintos Įmonių bankroto įstatymo (bylai aktuali 2012 m. birželio 19 d. įstatymo Nr. XI-2080 redakcija) 11 straipsnyje. Šio straipsnio 12 dalyje nustatyta, kad administratoriaus veiklą prižiūri Vyriausybės įgaliota institucija. Lietuvos Respublikos Vyriausybė, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymu ir Lietuvos Respublikos įmonių restruktūrizavimo įstatymu, 2001 m. liepos 3 d. nutarimu Nr. 831 (bylai aktuali 2012 m. vasario 27 d. nutarimo Nr.205 redakcija) pavedė Įmonių bankroto valdymo departamentui kontroliuoti įmonių bankroto administratorių veiklą, o Ūkio ministerijai patvirtinti Bankroto administratorių veiklos priežiūros taisykles. Nagrinėjam ginčui aktualios Ūkio ministro 2012 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. 4-299 patvirtintos Bankroto administratorių veiklos priežiūros taisyklės.
Įmonių bankroto valdymo departamento funkcijos detalizuotos Ūkio ministro patvirtintuose Įmonių bankroto valdymo departamento prie Ūkio ministerijos nuostatuose (byloje aktuali 2012 m. rugpjūčio 26 d. įsakymo Nr.4-646 redakcija). Departamento nuostatuose nurodyta, kad viena iš Departamentui priskirtų funkcijų – teisės aktų nustatyta tvarka kontroliuoti bankroto administratorių veiklą (7.1 p.). Bankroto administratorių veiklos priežiūros procedūrą reglamentuoja pirmiau minėtos Priežiūros taisyklės, kuriose, be kita ko, nustatyta skundų dėl bankroto administratoriaus veiksmų nagrinėjimo tvarka. Įmonių banko įstatymo 11 straipsnio 12 dalyje nurodyta bankroto administratorių veiklos priežiūra apima: administratorių konsultavimą; planinius ir neplaninius veiklos patikrinimus, stebėsenos metu gautos informacijos vertinimą, poveikio priemonių taikymą (Priežiūros taisyklių 3 p.). Pagal Priežiūros taisykles, skundas dėl bankroto administratoriaus veiklos yra pagrindas pradėti neplaninį bankroto administratoriaus veiklos patikrinimą (Priežiūros taisyklių 3.1, 23.2 punktai).
Priežiūros taisyklių 23.2 punkte nurodyta, kad gavus Departamente asmenų pareiškimą, prašymą ar kitą dokumentą dėl administratoriaus veiklos, ar kilus kitų pagrįstų įtarimų dėl administratoriaus veiksmų ar neveikimo, kurie gali prieštarauti teisės aktams ar neatitikti teisės aktų nustatytų reikalavimų, atliekamas bankroto administratoriaus veiklos neplaninis patikrinimas. Neplaninį administratoriaus veiklos patikrinimą, vadovaudamiesi Neplaninių patikrinimų taisyklėmis, Departamento direktoriaus sprendimu atlieka tarnautojas arba Departamento direktoriaus įsakymu paskirta administratoriaus veiklos tikrinimo komisija (Priežiūros taisyklių 29 p.). Atlikus patikrinimą surašoma išvada dėl neplaninio administratoriaus veiklos patikrinimo rezultatų ir perduodama Departamento direktoriui (Priežiūros taisyklių 42 p.). Procedūra užbaigiama Departamento direktoriaus sprendimu. Departamento direktorius, esant pagrindui, gali taikyti bankroto administratoriui poveikio priemones numatytas Įmonių bankroto įstatymo 11⁷ straipsnyje (Priežiūros taisyklių 46 p.)
Pagal Ūkio ministerijos direktoriaus 2012 m. gegužės 7 d. įsakymu Nr. V-50 patvirtintų Planinių ir neplaninių bankroto administratorių veiklos patikrinimų taisyklių (www.bankrotodep.lt) (toliau – ir Patikrinimų taisyklės) 36 punktą neplaninio patikrinimo tikslas – įvertinti faktus ir aplinkybes, dėl kurių buvo inicijuotas neplaninis patikrinimas ir nutraukti galimai administratoriaus vykdomus teisės aktų pažeidimus, užkirsti kelią naujiems teisės aktų pažeidimams. Nagrinėjamam ginčui aktualaus neplaninio patikrinimo tikslas buvo patikrinti BUAB „GCW“ bankroto administratorius A. L. veiklą skunduose nurodytais aspektais pagal Departamentui priskirtą kompetenciją. Byloje nustatyta, kad Departamento direktorius rezoliucijomis ant pareiškėjų skundų atlikti Administratoriaus veiklos neplaninį patikrinimą pavedė Departamento Įmonių restruktūrizavimo ir banko skyriaus vyriausiajam specialistui R. L. Pagal Įmonių bankroto valdymo departamento Įmonių restruktūrizavimo ir bankroto skyriaus nuostatus, patvirtintus Departamento direktoriaus 2008 m. sausio 11 d. įsakymu Nr.V-3 (www.bankrotodep.lt), šiam Departamento skyriui priskirtos funkcijos teisės aktų nustatyta tvarka kontroliuoti bankroto administratorių veiklą (5.5 p.), atlikti administratorių veiklos tikrinimą (5.6 p.). Iš šio teisinio reguliavimo matyti, kad atlikti Administratoriaus veiklos neplaninį patikrinimą buvo pavesta atlikti pagal nustatytą procedūrą ir kompetenciją.
Priežiūros taisyklių 36 punkte nustatyta, kad administratoriaus veikla tikrinama taikant vieną ar kelis iš šių būdų: administratoriaus pateiktos informacijos ir ją pagrindžiančių dokumentų nagrinėjimas ir vertinimas (36.1 p.); pateiktų duomenų tikrinimas administruojamoje įmonėje (36.2 p.); pateiktų duomenų tikrinimas administratoriaus buveinėje (36.3 p.). Departamento teisės tikrinant administratoriaus veiklą, numatytos šių Taisyklių 37 punkte. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad Administratoriaus veikla buvo patikrinta Priežiūros taisyklių 36.1 punkte numatytu būdu. Teisėjų kolegija pažymi, kad Priežiūros taisyklių 36 punktas negali būti aiškinamas izoliuotai nuo kitų šių Taisyklių normų. Neplaninio patikrinimo parinkimo būdo parinkimą lemia pagrindas, kuriuo remiantis buvo pradėtas neplaninis patikrinimas (Taisyklių 23 p.), o atitinkamais atvejais ir patikrinimo eiga. Priežiūros taisyklių 40 punkte nurodyta, kad administratoriaus veikla tikrinama tiek, kiek to prašoma skunde, išskyrus atvejus, kai atliekant administratoriaus veiklos patikrinimą paaiškėja kitų pažeidimų. Tokiu atveju tikrinama ir administratoriaus veikla, susijusi su paaiškėjusiais kitais pažeidimais. Teisėjų kolegija pabrėžia, kad Departamentas, atlikdamas bankroto administratoriaus veiklos priežiūrą, negali įsiterpti į bankroto administratoriaus veiklą tais klausimais, kuriuos spręsti kompetencija pagal Įmonių bankroto įstatymą suteikta teismui arba bankrutuojančios įmonės kreditorių susirinkimui. Šiuo aspektu pažymėtina ir tai, kad Departamentui yra suteikti įgaliojimai vykdyti administratorių veiklos priežiūrą dėl teismo procesinių dokumentų (sprendimų, įsakymų, nutarčių ir nutarimų), kreditorių susirinkimo ir kreditorių komiteto nutarimų nevykdymo ar netinkamo vykdymo ir taikyti poveikio priemones (Įmonių bankroto įstatymo 11⁷ str.1 d., Priežiūros taisyklių 46 p.).
Neplaninį patikrinimą atliekantis tikrintojas turi diskreciją Priežiūros taisyklių 36 punkto ribose nuspręsti keli ir kurie neplaninio patikrinimo būdai turi būti taikomi kiekvieno konkretaus neplaninio patikrinimo atveju, atsižvelgiantį į neplaninio patikrinimo pagrindą, numatytą šių Taisyklių 23 punkte. Nagrinėjamu atveju nėra pagrindo sutikti su apeliacinio skundo argumentais, esą pareiškėjų skundų tyrimas turėjo būti atliktas taikant „visus įmanomus būdus“ (tai Priežiūros taisyklių 36 punkte nustatyto teisinio reguliavimo prasme reikštų ir 36.2 bei 36.3 punktų taikymą). Atsižvelgiant į pareiškėjų skunduose iškeltus klausimus, Departamento kompetenciją, Įmonių bankroto įstatymo nuostatas, nagrinėjamu atveju nėra pagrindo išvadoms, kad tikrintojo pasirinktas tikrinimo būdas buvo nepakankamas tam, kad neplaninis patikrinimas pasiektų tikslą – patikrinti Administratoriaus veiklą pagal pareiškėjų skundus ir dėl jų priimti sprendimus.
Pagal Priežiūros taisykles, tikrintojas neplaninio patikrinimo metu turi teisę reikalauti iš administratoriaus rašytinių paaiškinimų ir atitinkamų dokumentų dėl atitinkamų veiksmų ar neveikimo dėl kurio atliekamas neplaninis patikrinimas. Į bylą pateikti įrodymai, kad tikrintojas, vadovaudamasis Priežiūros taisyklių 37.1 punktu, pareikalavo (2011 m. liepos 4 d. ir 2012 m. liepos 9 d. raštai), kad Administratorius dėl skundų dalyko per nustatytą terminą pateiktų išsamius paaiškinimus ir juos pagrindžiančius dokumentus. Administratorius šiuos reikalavimus įvykdė pateikdamas 2012 m. liepos 18 d. paaiškinimą su priedais (dokumentais). Atlikęs Administratoriaus veiklos neplaninį patikrinimą, tikrintojas surašė išvadas (Priežiūros taisyklių 42 punktas), kuriose išdėstė neplaninio patikrinimo pagal pareiškėjų skundus rezultatus ir konstatavo, kad Administratorius teisės aktų, reglamentuojančių bankroto procedūras, nepažeidė. Atsižvelgdamas į šias išvadas, Departamento direktorius priėmė ginčo sprendimus.
Nėra pagrindo sutikti su apeliacinio skundo argumentais, kad atsakovas rėmėsi tik Administratoriaus paaiškinimais. Minėta, kad prie Administratoriaus paaiškinimo buvo pridėti atitinkami priedai. Pareiškėjai prie savo skundų taip pat pridėjo atitinkamus dokumentus. Iš išvadų ir sprendimų turinio matyti, kad atsakovas vertino ir pareiškėjų ir Administratoriaus pateiktą medžiagą. Remiantis minėtais argumentais, taip pat atsižvelgiant į tai, kad Departamento vyr. specialistas prieš pradėdamas Administratoriaus veiklos neplaninį patikrinimą užpildytose nešališkumo deklaracijose, kurias privalu pateikti pagal Priežiūros taisyklių 33 punkto reikalavimus, deklaravo, kad nėra jokių aplinkybių, kurios galėtų sukelti pagrįstų abejonių dėl jo nešališkumo, apeliantų argumentai, esą patikrinimas buvo atliktas pažeidžiant objektyvumo ir nešališkumo principus, vertina kaip nepagrįstas apeliantų prielaidas.
Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) jurisprudenciją teismo pareiga motyvuoti priimtą spendimą nėra suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną pareiškėjo argumentą. Todėl, atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr. EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje V. de H. v Netherlands, pareiškimo Nr. 16034/90, 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje H. v Finland, pareiškimo Nr. 20772/92, 1999 m. sausio 21 d. sprendimą byloje G. R. v Spain, pareiškimo Nr. 30544/96). Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą (ABTĮ 136 straipsnis), atsižvelgdama į minėtą EŽTT praktiką, pritaria pirmosios instancijos teismo sprendimo argumentams, kad pagal Įmonių bankroto įstatymą, Departamento nuostatais ir Priežiūros taisyklėmis nustatytą teisinį reguliavimą, Departamentui nesuteikta kompetencija vertinti bankrutuojančios įmonės administravimo išlaidų pagrįstumą (tai kreditorių susirinkimo kompetencija). Taip pat pritaria argumentams, kuriais pirmosios instancijos teismas pagrindė savo išvadas, kad atsakovas šio ginčo sprendimuose pagrįstai nustatė, jog Administratoriaus veiksmus pateikiant civilinius ieškinius teismuose (Įmonių banko įstatymo 11 str. 3 d. 8 p.) dėl pripažinimo negaliojančiais sandorių, kurie ginčijami kito asmens (kreditoriaus) kitose civilinėse bylose, į kurių procesą įtraukta ir BUAB „GCW“, nėra pagrindas pripažinti piktnaudžiavimu bankroto administratoriaus teisėmis. Todėl teisėjų kolegija iš naujo nepasisako dėl šiais aspektais išdėstytų apeliacinio skundo argumentų.
Nėra pagrindo sutikti su apeliantų argumentais, kad teismas pažeidė ABTĮ 5 straipsnio 1 dalį, kurioje įtvirtinta, kad kiekvienas suinteresuotas subjektas turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas. Pareiškėjai kreipėsi į teismą, jų skundas buvo priimtas ir išnagrinėtas. Taigi pareiškėjų teisė kreiptis į teismą nebuvo suvaržyta. Suinteresuotam kreiptis į teismą asmeniui nepalankus teismo sprendimas negali būti traktuojamas kaip ABTĮ 5 straipsnio 1 dalies pažeidimas. Poveikio priemonių, kurios gali būti taikomos bankroto administratoriui (Įmonių bankroto įstatymo 11⁷ straipsnis, Priežiūros taisyklių 46, 47 p.), teisinių pasekmių klausimo nagrinėjamas ginčo atveju neaktualus, nes vykdant Administratoriaus veiklos patikrinimą pagal pareiškėjų skundus nebuvo nustatyta bankrotą reguliuojančių teisės aktų pažeidimų ir su tokiais Departamento sprendimais pirmosios instancijos teismas sutiko pagrįstai.
Atsižvelgiant į tai, kad byloje nustatyta, jog atsakovas pareiškėjų skundus pagal kompetenciją išnagrinėjo nepažeisdamas Priežiūros taisyklėmis sureglamentuotų procedūrų ir taisyklių, priėmė nustatytomis aplinkybėmis ir teisės normomis pagrįstus motyvuotus sprendimus (Viešojo administracinio įstatymo 8 str.), kuriuose išsamiai atsakė į pareiškėjų skundų argumentus, naikinti šiuos sprendimus ir įpareigoti atsakovą nagrinėti pareiškėjų skundus iš naujo nėra pagrindo.
Atsižvelgdama į išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nustatė bylai reikšmingas aplinkybės, ginčo teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas taikė teisingai, procesinės teisės normų nepažeidė, priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą. Tenkinti pareiškėjų apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais nėra pagrindo. Apeliacinis skundas atmestinas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Pareiškėjų uždarosios akcinės bendrovės „Tokyo“ ir uždarosios akcinės bendrovės „Vilsarma“ apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. vasario 25 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.