Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Pranešėja R. Bertašienė Baudžiamoji byla Nr. 1A-764-255/2014

Teisėja L. Venckuvienė Proceso Nr. 1-33-1-00072-2014-4 Procesinio sprendimo kategorija 1.2.12.1.; 2.1.7.; 2.4.

2014 m. spalio 23 d.

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Reginos Bertašienės, teisėjų Aurelijos Sadauskaitės, Violetos Miliuvienės, sekretoriaujant Ingai Navickienei,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Klaipėdos apygardos prokuratūros Klaipėdos apylinkės prokuratūros prokuroro S. Galmino apeliacinį skundą dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2014 m. liepos 11 d. nuosprendžio, kuriuo R. Š. išteisintas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 2 dalį, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Aprašomoji dalis

nustatė:

R. Š. buvo kaltinamas sukėlęs fizinį skausmą šeimos nariui, tai yra: 2014 m. sausio 12 d., apie 00.01 val., bute, adresu (duomenys neskelbtini) būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, rankomis smaugė ir paguldęs veidu į pagalvę dusino sutuoktinę V. Š. bei pastarajai dešine ranka smogė į veidą.

Apeliaciniu skundu Klaipėdos apygardos prokuratūros Klaipėdos apylinkės prokuratūros prokuroras S. Galminas prašo panaikinti Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2014 m. liepos 11 d. nuosprendį dėl R. Š. išteisinimo pagal BK 140 straipsnio 2 dalį ir priimti naują apkaltinamąjį nuosprendį: R. Š. pripažinti kaltu ir nuteisti pagal BK 140 straipsnio 2 dalį ir jam paskirti 1 metų laisvės apribojimo bausmę, įpareigojant per šį laikotarpį be teismo ar bausmę vykdančios institucijos žinios nekeisti gyvenamosios vietos ir per laisvės apribojimo laikotarpį neatlygintinai išdirbti 100 valandų sveikatos priežiūros ar globos ir rūpybos įstaigose. R. Š. paskirtą kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti, nuosprendžiui įsiteisėjus, panaikinti.

Apeliaciniame skunde nurodo, kad teismas išsamiai neišnagrinėjo visų bylos aplinkybių ir įvertinęs byloje surinktus įrodymus padarė faktinių aplinkybių neatitinkančias išvadas, tai sukliudė teismui priimti teisingą nuosprendį, todėl 2014 m. liepos 11 d. Klaipėdos miesto apylinkės teismo nuosprendis naikintinas ir priimtinas naujas nuosprendis. Mano, kad Klaipėdos miesto apylinkės teismas priimdamas išteisinamąjį nuosprendį, nepagrįstai padarė išvadą, kad byloje nėra patikimų įrodymų, pagrindžiančių, kad R. Š., būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, rankomis smaugė, dusino bei sudavė smūgį sutuoktinei į veidą, dėl to pastarajai buvo sukeltas fizinis skausmas. Iš bylos duomenų matyti, kad būtent pati nukentėjusioji V. Š. (tik bylos nagrinėjimo teisme metu pripažinta nukentėjusiąja), 2014 m. sausio 12 d. naktį, po vidurnakčio, atbėgo verkdama pas kaimynę N. M.. Kaimynei nukentėjusioji nurodė, kad vyras ją namuose sumušė ir paprašė iškviesti medikus. Apklausta kaimynė N. M. patvirtino, kad minėtą naktį iš tiesų buvo atbėgusi kaimynė, kuri nurodė esanti sumušta savo vyro ir prašė iškviesti medikus. Matė, kad moters lūpa buvo patinusi, moteris buvo išsigandusi. Be to, pastaroji dar prašė jai leisti pas ją pabūti, nes bijojo eiti namo. Jei neklysta, po to paprašė iškviesti ir policiją. Moteris nurodė, kad vyras ją sumušė be jokios priežasties. Atvykus į įvykio vietą Klaipėdos GMP, nukentėjusiajai V. Š. nustatytas lūpų ir veido sumušimas. Pacientė nurodė, kad buvo sumušta konflikto metu savo vyro, t. y. vyras stipriai patempė už skruostų ir lūpų, be sąmonės nebuvo, viską gerai atsimena. Atvykus į įvykio vietą policijos pareigūnams, nukentėjusioji pastariesiems taip pat nurodė, kad prieš ją smurtavo vyras, t. y. ją smaugė, paguldęs lovoje veidu į pagalvę dusino bei sudavė ranka per veidą. Pareigūnas nurodė, kad moteris atrodė neblaivi, tačiau pildydamas protokolą taip pat pažymėjo, kad ant moters kūno yra matomos smurto žymės – patinusi lūpa ir ant kaklo esantys paraudimai.

Teismo posėdžio metu išklausius garso įrašą, darytą Bendrajame pagalbos centre, matyti, kad buvo fiksuotas telefoninis pokalbis, kurio metu liudytoja N. M. pranešė, kad atėjo sumušta kaimynė ir pasakė, kad ją sumušė jos vyras. Be to, liudytoja telefonu nurodė, kad pas kaimynę lūpos sutinusios, kraujavo, galva sudaužyta ir kad reikalinga greitoji medicininė pagalba. Tuo tarpu nukentėjusioji V. Š. telefonu dar ir pati patvirtino, kad ją sumušė vyras R. Š.. Iškart po įvykio, ikiteisminio tyrimo metu apklausiant V. Š. kaip liudytoją (kategoriškai atsisakė būti pripažinta nukentėjusiąja), pastaroji nurodė, kad prieš ją vyras nesmurtavo ir ji jokio fizinio skausmo įvykio metu nepatyrė. Baigus liudytojos apklausą, tyrėja V. Š. įdavė užduotį vykti pas teismo medicinos ekspertus, siekiant nustatyti liudytojos patirtą sveikatos sutrikdymo mastą, tačiau pastaroji tai daryti atsisakė.

Pagal formuojamą Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką, pagal BK 140 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas mušdamas ar kitaip smurtaudamas sukėlė žmogui fizinį skausmą arba nežymiai jį sužalojo ar trumpam jį susargdino. BK 140 straipsnyje numatyta materialioji nusikaltimo sudėtis – mušimo, kankinimo atvejais turi būti padarinys: sukeliamas fizinis skausmas nukentėjusiajam arba nežymus sveikatos sutrikdymas. Pirmosios instancijos teismas priimdamas išteisinamąjį nuosprendį konstatavo, kad nėra įrodymų, jog dėl R. Š. padarytos veikos nukentėjusiajai iš tikrųjų būtų sukeltas fizinis skausmas. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ne kartą konstatavo, kad baudžiamajai atsakomybei pagal BK 140 straipsnį kilti nepakanka vien tik fizinio sąlyčio su kito žmogaus kūnu. Būtina, kad dėl to nukentėjęs asmuo pajustų skausmą. Toks pojūtis turi būti taip išreikštas, kad aplinkiniai suprastų nukentėjusiojo skausmą, arba turi būti kreipimasis į medikus pagalbos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo baudžiamoji byla Nr. 2A-5/2014).

Prokuroro teigimu, šiuo atveju ir yra matyti, kad nukentėjusioji V. Š. išreiškė savo skausmo pojūtį, suprantamą aplinkiniams, t. y. verkdama ir išsigandusi atbėgo pagalbos prašyti pas kaimynę. Be to, ji kaimynės paprašė iškviesti ne tik medicinos pagalbą, bet ir policijos pareigūnus. Negana to, atvykus tiek medikams, tiek ir policijos pareigūnams, pastaroji nupasakojo ne tik įvykio aplinkybes, bet ir nurodė savo savijautą. Prokuroras pažymi, kad išteisintasis R. Š. nebe pirmą kartą kaltinamas smurtu prieš savo žmoną V. Š., nes 2012 m. gruodžio 21 d. Klaipėdos miesto apylinkės teismas atleido R. Š. nuo baudžiamosios atsakomybės jam ir nukentėjusiajai V. Š. susitaikius už analogišką tyčinę nusikalstamą veiką. Mano, kad iš byloje esančios medžiagos matyti, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino surinktus įrodymus (liudytojų N. M., K. S. ir S. S.- V. parodymus, policijos pareigūno tarnybinio pranešimo informaciją, Klaipėdos GMP stoties kortelės išrašą, garso įrašą, darytą Bendrajame pagalbos centre, bei nustatytą aplinkybę, kad nukentėjusioji atsisakė vykti pas teismo medicinos ekspertus sveikatos sutrikdymo mastui nustatyti) ir priėmė nepagrįstą išteisinamąjį nuosprendį, pripažindamas, kad nukentėjusioji V. Š. nepatyrė fizinio skausmo dėl išteisintojo R. Š. veiksmų.

Atsiliepimas į apeliacinį skundą negautas.

Teismo posėdyje prokuroras S. Galminas prašė apeliacinį skundą tenkinti jame nurodytais motyvais.

Nukentėjusioji V. Š., išteisintasis R. Š. ir jo gynėjas advokatas J. Ančiukaitis prašė apeliacinį skundą atmesti.

Apeliacinis skundas atmestinas.

Apeliacinės instancijos teismas ištyręs byloje esančią medžiagą, priimtą nuosprendį, skundo argumentus daro išvadą, kad Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2014 m. liepos 11 d. nuosprendis dėl R. Š. išteisinimo pagal BK 140 straipsnio 2 dalį yra teisėtas ir pagrįstas, naikinti jo apelianto skunde nurodytais motyvais apygardos teismas neturi teisinio pagrindo. Pirmosios instancijos teismas nurodė išsamius motyvus, kodėl mano, kad nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, ir šių išvadų prokuroro skundo argumentai nepaneigia.

Iš apeliacinio skundo argumentų matyti, kad prokuroras ginčija pirmosios instancijos teismo nuosprendžio motyvus dėl atlikto įrodymų vertinimo. Tačiau pažymėtina, kad teismai įrodymus turi vertinti pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Būtina sąlyga vertinant įrodymus – vidinis įsitikinimas – turi būti pagrįsta išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Teismo vidinis įsitikinimas vertinant įrodymus formuojamas išsamiai patikrinus visus byloje esančius reikšmingus duomenis, palyginus juos tarpusavyje, pašalinus prieštaravimus. Teismų praktikoje nustatyta, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, bet tik patikimais įrodymais, kurie turi būti neprieštaringi, nuoseklūs, tarpusavyje susiję ir iš jų analizės turi logiškai išplaukti kaltinamojo kaltė bei kitos svarbias aplinkybes patvirtinančios išvados ir turi būti paneigti kaltinimui prieštaraujantys duomenys. Bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu patikrinus ir įvertinus R. Š. kaltinančius bei teisinančius bylos duomenis, nepavykus nustatyti jo kaltumo padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 2 dalyje, buvo padarytos motyvuotos išvados, kad kaltinime išdėstytos aplinkybės, jog R. Š. sukėlė fizinį skausmą šeimos nariui, neįrodytos.

Skunde nesutinkama su nuosprendyje padarytomis išvadomis apie R. Š. kaltę padarius jam inkriminuotą nusikaltimą, savo teiginius prokuroras argumentuoja įrodymų turinio citatomis pateikdamas savą jų vertinimo versiją. Prokuroro manymu, byloje neabejotinai nustatyta, kad R. Š. sukėlė fizinį skausmą savo sutuoktinei V. Š., ir tai patvirtina ikiteisminio tyrimo metu surinkti duomenys. Tačiau apeliacinės instancijos teismo manymu, išteisinamajame nuosprendyje pateiktos motyvuotos išvados dėl visų bylai reikšmingų faktinių aplinkybių, kurios ginčijamos apeliaciniame skunde, įrodytumo, kurioms pritaria apeliacinės instancijos teismas.

Pagal BK 2 straipsnio (kuriame suformuluotos pagrindinės baudžiamosios atsakomybės nuostatos) 3 dalį asmuo atsako pagal baudžiamąjį įstatymą tik tuo atveju, jeigu jis yra kaltas padaręs nusikalstamą veiką ir tik jeigu veikos padarymo metu iš jo buvo galima reikalauti įstatymus atitinkančio elgesio. Tai reiškia, kad baudžiamoji atsakomybė kyla tik tada, kai Baudžiamajame kodekse numatyta veika padaroma viena įstatyme nustatytų kaltės formų, t. y. tik suvoktas, sąmoningas (t. y. tyčinis) arba neatsargus baudžiamojo įstatymo uždraustos veikos padarymas gali būti baudžiamosios atsakomybės pagrindas. To paties straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tik tas asmuo, kurio padaryta veika atitinka baudžiamojo įstatymo numatytą nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtį. Nusikalstamos veikos sudėtis – baudžiamajame įstatyme numatytų objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių, kurie apibūdina pavojingą veiką kaip tam tikrą nusikaltimą arba baudžiamąjį nusižengimą, visuma. Jei veikoje nėra bent vieno iš šių požymių, joje nėra ir nusikalstamos veikos sudėties požymių.

Pagal BK 140 straipsnį atsako tas, kas mušdamas ar kitaip smurtaudamas sukėlė žmogui fizinį skausmą arba nežymiai jį sužalojo ar trumpam susargdino. BK 140 straipsnio 2 dalyje numatyta atsakomybė už tokią veiką, padarytą artimajam giminaičiui ar šeimos nariui. BK 140 straipsnyje numatyta materialioji nusikaltimo sudėtis – mušimo, kankinimo atvejais turi būti padarinys: sukeliamas fizinis skausmas nukentėjusiajam arba nežymus sveikatos sutrikdymas. Taigi esminis požymis, apibūdinantis nusikaltimo padarinius, yra fizinio skausmo sukėlimas nukentėjusiajam būtent smurtavimu. R. Š. buvo kaltinamas tuo, kad rankomis smaugė ir paguldęs veidu į pagalvę dusino sutuoktinę V. Š. ir jai dešine ranka smogė į veidą, tokiais veiksmais sukėlė nukentėjusiajai V. Š. fizinį skausmą.

Prokuroras apeliaciniame skunde remiasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartimi Nr. 2K-5/2014 ir teigia, kad baudžiamajai atsakomybei pagal BK 140 straipsnį kilti nepakanka vien tik fizinio sąlyčio su kito žmogaus kūnu, būtina, kad dėl to nukentėjęs asmuo pajustų skausmą ir toks pojūtis turi būti taip išreikštas, kad aplinkiniai suprastų nukentėjusiojo skausmą, arba turi būti kreipimasis į medikus pagalbos. Prokuroro manymu, nukentėjusioji V. Š. išreiškė savo skausmo pojūtį, suprantamą aplinkiniams, t. y. verkdama ir išsigandusi atbėgo pagalbos prašyti pas kaimynę, paprašė iškviesti ne tik medicinos pagalbą, bet ir policijos pareigūnus, o atvykus tiek medikams, tiek ir policijos pareigūnams, nukentėjusioji nupasakojo ne tik įvykio aplinkybes, bet ir nurodė savo savijautą. Tokiais teiginiais prokuroras nurodytus įrodymus išskiria iš visų baudžiamosios bylos duomenų, tačiau pažymėtina, kad šie prokuroro nurodyti duomenys turi būti vertinami kartu su kitais byloje esančiais įrodymais, neišskiriant jų iš kitų byloje surinktų įrodymų, turi būti vertinamas ne tik kiekvienas įrodymas atskirai, bet ir jų visuma bei tarpusavio atitikimas ir vienas kito papildymas.

Iš byloje esančių liudytojų N. M., K. S. parodymų, policijos pareigūno tarnybinio pranešimo, Klaipėdos GMP stoties kortelės išrašo neabejotinai matyti, kad V. Š. buvo sužalota lūpa, to neneigia ir pati nukentėjusioji V. Š., tačiau teigia, kad tai buvo padaryta netyčia, kai jos vyras R. Š. laikė ją ir neleido išeiti iš namų, todėl ji, norėdama išsivaduoti iš jo glėbio, pati netyčia susižalojo. R. Š. viso bylos proceso metu neigė savo kaltę, teigė, kad sutuoktinės jis nesužalojo, tik nenorėdamas jos išleisti išeiti iš namų neblaivios, apkabino ją ir neleido išeiti, apglėbdamas gal netyčia ją sužalojo. Nors iš liudytojos N. M. parodymų, policijos pareigūno tarnybinio pranešimo, Klaipėdos GMP stoties kortelės išrašo ir garso įrašo, daryto Bendrajame pagalbos centre, matyti, kad 214 m. sausio 12 d. apie 00.10 val. V. Š. kreipėsi pagalbos į kaimynę N. M., kad iškviestų greitąją pagalbą, o atvykus greitajai pagalbai V. Š. buvo nustatytas lūpos sumušimas, tačiau vertinant šiuos įrodymus būtina atkreipti dėmesį į tai, kad V. Š. 2014 m. sausio 12 d. 00.19 val. alkotesteriu buvo nustatytas 3,69 promilės girtumas, o tai yra sunkus girtumo laipsnis. Pati V. Š. apklausta iš karto po įvykio parodė, kad neprisimena, ką paaiškino policijos pareigūnams. Nurodė, kad R. Š. prakirto lūpą to nenorėdamas, netyčia, prieš ją nesmurtavo, tik nenorėjo, kad ji eitų naktį viena į lauką. Teigė, kad jai šio įvykio metu fizinis skausmas sukeltas nebuvo, jokia žala jai nėra padaryta, pas teismo medicinos ekspertus kategoriškai vykti atsisakė, nes nėra sužalota, jokių pretenzijų sutuoktiniui neturi (b. l. 6). Tokius parodymus nukentėjusioji davė ir pirmosios instancijos teismo posėdžio metu, tą patį nurodė ir bylą nagrinėjant apeliacine tvarka. Taigi visi prokuroro skunde nurodyti įrodymai turi būti vertinami kartu su nukentėjusiosios V. Š. parodymais, kuriuos ji davė po įvykio, bei atkreipiant dėmesį į tai, kad įvykio metu V. Š. buvo nustatytas 3,69 promilės girtumas. Tačiau prokuroras pateiktame skunde į šias aplinkybes jokio dėmesio nekreipia, o vertindamas nukentėjusiosios parodymus jų objektyvumo, patikimumo aspektu, nepagrįstai juos laiko visiškai nereikšmingais. Apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad nėra pagrindo netikėti nukentėjusiosios parodymais. Nukentėjusioji nuosekliai tvirtino, kad jai jokie sužalojimai nepadaryti, byloje jokių objektyvių duomenų apie lūpos sužalojimą, kuris pagal kaltinimą sukėlė nukentėjusiajai fizinį skausmą, pobūdį (koks jo dydis, ar jis buvo paviršinis ar gilus, koks jo padarymo būdas ir kt.) nėra. Atsakomybei pagal BK 140 straipsnį kilti yra būtina, kad nukentėjęs asmuo pajustų skausmą, o šiuo atveju tokio požymio nėra, kadangi nukentėjusioji neigia jai padarytus sužalojimus ir fizinio skausmo sukėlimą.

Pažymėtina, kad BK 140 straipsnyje numatyta nusikalstama veika, objektyviai pasireiškianti mušimu ar kitokiu smurtavimu, t. y. poveikiu žmogaus kūnui, sukeliant žmogui fizinį skausmą arba nežymiai jį sužalojant ar trumpam susargdinant, yra tyčinis nusikaltimas. Nusikaltimas laikomas padarytu tyčia, jeigu darydamas veiką asmuo suvokė pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį, numatė šios veikos pavojingus padarinius ir tų padarinių norėjo arba sąmoningai leido jiems atsirasti (BK 15 straipsnis). Fizinis skausmas dažniausiai sukeliamas veikiant tiesiogine tyčia, nes kaltininkas, mušdamas ar kitaip smurtaudamas, to ir siekia (nori), arba šis veikos padarinys yra neišvengiamas. Apeliaciniame skunde prokuroras neanalizuoja tyčios klausimo, o vertina tik objektyviuosius šios nusikalstamos veikos požymius. Iš byloje esančių duomenų nenustatyta, kad R. Š. siekė sukelti nukentėjusiajai fizinį skausmą, niekas iš byloje apklaustų asmenų nenurodė, kad jis mušė nukentėjusiąją ar kitaip smurtavo, tai yra darė poveikį jos kūnui siekdamas sukelti fizinį skausmą. Liudytojas K. S. taip pat parodė, kad įvykio vietoje R. Š. paaiškino, kad jis, nenorėdamas išleisti V. Š. iš namų, jai netyčia galėjo suduoti. Nors iš liudytojos N. M. parodymų, policijos pareigūno tarnybinio pranešimo, Klaipėdos GMP stoties kortelės išrašo matyti, kad V. Š. buvo sužalota lūpa, tačiau byloje nepaneigta aplinkybė, kad nukentėjusioji, būdama neblaivi, galėjo susižaloti lūpą pati arba buvo sužalota sutuoktinio netyčia, norėdama išsivaduoti iš jo glėbio, o duomenų apie tai, kad nukentėjusioji buvo smaugiama ir dusinama (taip nurodoma kaltinime), iš viso nėra. Iš liudytojos N. M. parodymų, policijos pareigūno tarnybinio pranešimo, Klaipėdos GMP stoties kortelės išrašo galima tik kelti prielaidą, kad nukentėjusioji buvo sužalota tyčia, tačiau apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką ir kitas svarbias aplinkybes. Taigi darytina išvada, kad byloje surinktų įrodymų visuma paneigia prokuroro apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus.

Baudžiamojo proceso paskirtis yra ginant žmogaus ir piliečio teises bei laisves, visuomenės ir valstybės interesus, greitai, išsamiai atskleisti nusikalstamas veikas ir tinkamai pritaikyti įstatymą, kad nusikalstamą veiką padaręs asmuo būtų teisingai nubaustas ir niekas nekaltas nebūtų nuteistas. Kadangi baudžiamojoje byloje R. Š. kaltės dėl jam inkriminuotų nusikalstamų veikų padarymo negalima pagrįsti byloje surinktais ir ištirtais įrodymais, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai išteisino R. Š., nes nustatyta, jog nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Pirmosios instancijos teismo sprendimas abejonių nekelia, o apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai nėra tokie svarūs, kad dėl R. Š. inkriminuotos nusikalstamos veikos kolegija galėtų daryti priešingas išvadas, negu skundžiamame nuosprendyje padarė apylinkės teismas.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Klaipėdos apygardos prokuratūros Klaipėdos apylinkės prokuratūros prokuroro S. Galmino apeliacinį skundą atmesti.