Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Įžanginė dalis

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi administracinę bylą pagal pareiškėjo D. J. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl žalos atlyginimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

pareiškėjas D. J. kreipėsi į teismą su skundu (b. l. 1–4), kuriuo teismo prašo iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, priteisti 100000 Lt neturtinei žalai atlyginti.

Skunde nurodė, kad nuo 2013-02-23 iki 2014-02-23 buvo laikomas Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – Lukiškių TI-K) kamerose, kuriose buvo pažeminta jo garbė ir orumas. Kamerose drėgna, trūksta oro, tamsu. Kadangi kameroje neužtikrinamas natūralus apšvietimas, o pareiškėjas daug skaito ir rašo, pablogėjo jo regėjimas, o tai jau susiję su sveikatos sutrikdymu. Buvo priverstas atlikinėti gamtinius reikalus visų akivaizdoje, o tai žemino pareiškėjo orumą.

Dėl netinkamų kalinimo sąlygų patyrė neturtinę žalą, dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, dvasinius ir emocinius sukrėtimus, emocinę depresiją, pažeminimą, galimybių sumažėjimą, nuolat jaučia baimę, apatiją ir t. t.

Atsakovės Lietuvos valstybės atstovas Lukiškių TI-K atsiliepimu (b. l. 10–15) prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepime nurodė, kad Lukiškių TI-K yra specifinė įstaiga, nes apjungia ir tardymo izoliatorių ir kalėjimą. Maksimalus leistinas Lukiškių TI-K laikomų asmenų skaičius yra 954 asmenys, tačiau šis skaičius yra nuolat viršijamas ir gali siekti virš 1 000. Lukiškių TI-K yra pataisos įstaiga, atliekanti teismų nutarčių, sprendimų vykdymo funkcijas, užtikrinant įstatymų ar kitų teisės aktų nustatytas laikymo sąlygas nuteistiesiems ir suimtiesiems. Skirstant atvykusius asmenis į kameras yra laikomasi Lietuvos Respublikos suėmimo įstatymo 10 straipsnyje nustatytų suimtųjų izoliavimo reikalavimų. Taip pat, skirstant atvykusius asmenis į kameras, yra laikomasi Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 70 straipsnyje nustatyto nuteistųjų atskiro arba izoliuoto laikymo pataisos įstaigose reikalavimų. Dėl nurodytų aplinkybių kai kurios kameros gali būti perpildytos ir vienam asmeniui tenkantis gyvenamosios patalpos plotas ne visada siekia teisės aktuose nustatytos ribos. Esant tokiai situacijai, tardymo izoliatoriaus administracija stengiasi, kad suimtieji ir nuteistieji, kurių laikymo sąlygos ne visiškai atitinka nustatytus reikalavimus, tokiomis sąlygomis būtų laikomi kuo trumpesnį laiką, t. y. atsiradus galimybei perkeliami į laisvesnes kameras.

Tualetas nuo likusio kameros ploto yra atskirtas sienele, kuri yra ne žemesnė kaip 1,5 metro aukščio. Toks sanitarinio mazgo įrengimas atitinka Sveikatos apsaugos ministro 2010-03-30 įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – Lietuvos higienos norma HN 76:2010) reikalavimus.

Lukiškių TI-K kamerose langai vėdinimui pritaikyti, kameros vėdinamos natūraliai per langus ir tai atitinka Lietuvos higienos normos HN 76:2010 reikalavimus. Asmenys, kurie reguliariai vėdina, prižiūri ir tvarko savo kameras, neturi problemų dėl atsirandančio pelėsio ar drėgmės gyvenamosiose kamerose.

Pareiškėjas skundą grindžia abstrakčiais argumentais, jo reiškiami nusiskundimai yra bendro pobūdžio, nekonkretūs. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.247 straipsnį atlyginami tik tie nuostoliai, kurie kyla dėl neteisėtų veiksmų. Sprendžiant pareiškėjo skundo pagrįstumo klausimą, nepakanka nustatyti, kad Lukiškių TI-K pareigūnai veikė (neveikė) neteisėtai. Būtina nustatyti, ar toks veikimas ar neveikimas tiesiogiai sąlygojo pareiškėjo nurodytos žalos atsiradimą. Civilinei atsakomybei kilti taip pat turi būti nustatytas ir žalos padarymo faktas.

Pareiškėjo skundas tenkintinas iš dalies.

Ginčas šioje byloje kilo dėl pareiškėjo teisės į neturtinės žalos atlyginimą dėl jo laikymo Lukiškių TI-K kamerose netinkamomis sąlygomis.

Pažymėtina, kad reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės), kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (CK 6.271 straipsnis), atlyginimo gali būti tenkinamas esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui (LVAT 2008-04-16 sprendimas oje Nr. A444-619/2008). Siekiant nustatyti neteisėtumą pagal CK 6.271 straipsnį, reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai; kiekvienu atveju būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų. Šiame kontekste paminėtina, kad Konstitucinis Teismas 2006-08-19 nutarime, be kita ko, konstatavo, kad asmeniui teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, atlyginimą atsiranda tik tada, kai įstatymų nustatyta tvarka yra konstatuojama, kad valstybės institucijos, pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus ir kad žala asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.

LVAT praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, kad asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (LVAT Nr. A143-1966/2008, A502-734/2009). Ši aplinkybė taip pat konstatuota ir Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) praktikoje (2008-11-18 sprendimas byloje Savenkovas prieš Lietuvą, 871/02).

Atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva, teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą ir, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti, kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu nėra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (EŽTT 2003-11-06 sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą, 53161/99). Analogišką praktiką nuosekliai formuoja ir LVAT (Nr. A444-619/2008, Nr. A146-1240/2011, Nr. A756-143/2012 ir kt.).

Nagrinėjamoje byloje remiamasi proceso šalių paaiškinimais, pateiktais dokumentais, kitais rašytiniais įrodymais.

Šioje byloje nustatyta, kad pareiškėjas 2013-04-25 atvyko į Lukiškių TI-K ir buvo uždarytas į kamerą Nr. 113, kurios plotas 6,43 m², kurioje vakare buvo 3 asmenys; 2013-04-26 perkeltas į kamerą Nr. 114, kurios plotas 7,31 m², kurioje ryte buvo 4, vakare 6 asmenys; 2013-04-27 kameroje Nr. 114, kurioje ryte buvo 6, vakare 4 asmenys; 2013-04-28 kameroje Nr. 114, kurioje ryte ir vakare buvo 4 asmenys; 2013-04-29 perkeltas į kamerą Nr. 158, kurios plotas 7,94 m², kurioje ryte buvo 3, vakare 4 asmenys; nuo 2013-04-30 iki 2013-05-01 kameroje Nr. 258, kurioje ryte ir vakare buvo 4 asmenys; 2013-05-02 perkeltas į kamerą Nr. 106, kurios plotas 7,38 m², kurioje ryte ir vakare buvo 1 asmuo; 2013-05-03 perkeltas į kamerą Nr. 376, kurios plotas 7,35 m², kurioje ryte buvo 3, vakare 4 asmenys; nuo 2013-05-04 iki 2013-05-15 kameroje Nr. 376, kurioje ryte ir vakare buvo 4 asmenys; 2013-05-16 kameroje Nr. 376, kurioje ryte buvo 4, vakare 3 asmenys; nuo 2013-05-17 iki 2013-05-19 kameroje Nr. 376, kurioje ryte ir vakare buvo 3 asmenys; 2013-05-20 kameroje Nr. 376, kurioje ryte buvo 3, vakare 2 asmenys; 2013-05-21 kameroje Nr. 376, kurioje ryte buvo 2, vakare 1 asmuo; nuo 2013-05-22 iki 2013-06-02 kameroje Nr. 376, kurioje ryte ir vakare buvo 1 asmuo; 2013-06-03 kameroje Nr. 376, kurioje ryte buvo 1, vakare 2 asmenys; 2013-06-04 kameroje Nr. 376, kurioje ryte ir vakare buvo 2 asmenys; 2013-06-05 kameroje Nr. 376, kurioje ryte buvo 2, vakare 1 asmuo; 2013-06-06 kameroje Nr. 376, kurioje ryte buvo 1, vakare 3 asmenys; nuo 2013-06-07 iki 2013-06-09 kameroje Nr. 376, kurioje ryte ir vakare buvo 3 asmenys; 2013-06-10 kameroje Nr. 376, kurioje ryte buvo 2, vakare 3 asmenys; 2013-06-11 kameroje Nr. 376, kurioje ryte ir vakare buvo 3 asmenys; 2013-06-12 kameroje Nr. 376, kurioje ryte buvo 2, vakare 3 asmenys; nuo 2013-06-13 kameroje Nr. 376, kurioje ryte buvo 3, vakare 2 asmenys; nuo 2013-06-14 iki 2013-06-30 kameroje Nr. 376, kurioje ryte ir vakare buvo 2 asmenys; nuo 2013-07-01 iki 2013-07-03 kameroje Nr. 376, kurioje buvo 2 asmenys; 2013-07-04 perkeltas į kamerą Nr. 108, kurios plotas 7,38 m², kurioje buvo 2 asmenys; 2013-07-05 perkeltas į kamerą Nr. 369, kurios plotas 7,87 m², kurioje buvo 1 asmuo; nuo 2013-07-06 iki 2013-07-30 kameroje Nr. 369, kurioje buvo 1 asmuo; nuo 2013-07-31 iki 2013-08-04 kameroje Nr. 369, kurioje buvo 2 asmenys; nuo 2013-08-05 iki 2013-08-06 kameroje Nr. 369, kurioje buvo 1 asmuo; nuo 2013-08-07 iki 2013-08-12 kameroje Nr. 369, kurioje buvo 2 asmenys; nuo 2013-08-13 iki 2013-08-30 kameroje Nr. 369, kurioje buvo 1 asmuo; nuo 2013-08-31 iki 2013-09-01 kameroje Nr. 369, kurioje buvo 2 asmenys; 2013-09-02 perkeltas į kamerą Nr. 223, kurios plotas 6,83 m², kurioje buvo 1 asmuo; nuo 2013-09-03 iki 2013-09-19 kameroje Nr. 223, kurioje buvo 2 asmenys; 2013-09-20 kameroje Nr. 223, kurioje buvo 1 asmuo; nuo 2013-09-21 iki 2013-09-22 kameroje Nr. 223, kurioje buvo 2 asmenys; nuo 2013-09-23 iki 2013-10-16 kameroje Nr. 223, kurioje buvo 1 asmuo; 2013-11-04 atvyko iš Laisvės atėmimo vietų ligoninės ir buvo uždarytas į kamerą Nr. 120, kurios plotas 7,38 m², kurioje buvo 3 asmenys; 2013-11-05 perkeltas į kamerą Nr. 197, kurios plotas 7,94 m², kurioje buvo 2 asmenys; nuo 2013-11-06 iki 2013-11-24 kameroje Nr. 197, kurioje buvo 3 asmenys; 2013-11-25 kameroje Nr. 197, kurioje buvo 2 asmenys; nuo 2013-11-26 iki 2013-11-27 kameroje Nr. 197, kurioje buvo 3 asmenys; 2013-11-28 kameroje Nr. 197, kurioje buvo 2 asmenys; nuo 2013-11-29 iki 2013-12-08 kameroje Nr. 197, kurioje buvo 3 asmenys; 2013-12-09 kameroje Nr. 197, kurioje buvo 2 asmenys; nuo 2013-12-10 iki 2013-12-16 kameroje Nr. 197, kurioje buvo 3 asmenys; nuo 2013-12-17 iki 2013-12-19 kameroje Nr. 197, kurioje buvo 2 asmenys; 2013-12-20 perkeltas į kamerą Nr. 218, kurios plotas 6,83 m², kurioje buvo 1 asmuo; nuo 2013-12-21 iki 2014-01-06 kameroje Nr. 218, kurioje buvo 2 asmenys; 2014-01-07 kameroje Nr. 218, kurioje buvo 1 asmuo; 2014-01-08 perkeltas į kamerą Nr. 112A, kurios plotas 6,34 m2, kurioje buvo 1 asmuo; 2014-02-13 atvyko iš Marijampolės pataisos namų ir buvo uždarytas į kamerą Nr. 114, kurios plotas 7,31 m², kurioje buvo 1 asmuo; 2014-02-13 perkeltas į kamerą Nr. 383, kurios plotas 7,22 m², kurioje buvo 3 asmenys; nuo 2014-02-14 iki 2014-02-16 kameroje Nr. 383, kurioje buvo 4 asmenys; 2014-02-17 kameroje Nr. 383, kurioje buvo 3 asmenys; 2014-02-18 perkeltas į kamerą Nr. 269, kurios plotas 7,68 m², kurioje buvo 2 asmenys; 2014-02-19 kameroje Nr. 269, kurioje buvo 4 asmenys.

Taigi pareiškėjas nuo 2013-04-25 iki 2014-02-19 Lukiškių TI-K buvo kalinamas 248 dienas.

Kalėjimų departamento direktoriaus 2010-05-11 įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriuje ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3.1 punkte nustatyta, kad vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus kameroje negali būti mažesnis nei 3,6 m². Bausmių vykdymo kodekso įtvirtintas bausmės humanizmo principas, kuris, inter alia, reiškia, kad, vykdant bausmę, nesiekiama žmogaus kankinti, žiauriai su juo elgtis arba žeminti jo orumą. Lietuvos higienos normos HN 76:2010 6 punkte nustatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka.

Remiantis bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjui minimalus plotas būnant Lukiškių TI-K buvo užtikrintas 137 dienos. Vadinasi, 111 dienų Lukiškių TI-K kamerose praleido pažeidžiant jo teisę į minimalų 3,6 m² gyvenamąjį plotą.

Kadangi pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš to, kad bausmės atlikimo įstaigoje jam, inter alia, nebuvo užtikrinta minimali gyvenamojo ploto norma, aktualus Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 3 straipsnis, kuris nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. EŽTT savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, kad asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamam (EŽTT 2000-10-26 sprendimas byloje Kudła prieš Lenkiją, 30210/96, 2001-07-24 sprendimą Valašinas prieš Lietuvą, 44558/98). Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (EŽTT 2001-04-21 sprendimas byloje Peers prieš Graikiją, 28524/95).

Remiantis EŽTT praktika, vien tik mažesnio ploto suteikimas ne visada savaime suponuoja išvadą, kad buvo pažeistas Konvencijos 3 straipsnis. Pavyzdžiui, EŽTT minėtoje byloje Valašinas prieš Lietuvą, įvertinęs bendrąsias kalinimo pagal įprastinį režimą sąlygas, konstatavo, kad santykinai mažą plotą, tekusį vienam asmeniui, kompensavo absoliučiais skaičiais vertinti nemaži miegamųjų išmatavimai, kuriuose netrūko nei šviesos, nei oro ir suteikta judėjimo laisvė.

Pareiškėjas teigia, kad dėl netinkamų kalinimo sąlygų patyrė neturtinę žalą, dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, dvasinius ir emocinius sukrėtimus, emocinę depresiją, pažeminimą, galimybių sumažėjimą, nuolat jaučia baimę, apatiją ir t. t.

Byloje nustatytų aplinkybių visuma suteikia pagrindą konstatuoti, kad pareiškėjas jo nurodytu laikotarpiu atliko bausmę žmogaus orumą žeminančiomis, t. y. pažeidžiančiomis Konvencijos 3 straipsnį, sąlygomis. Tokia išvada darytina įvertinus tai, kad mažesnis kameros plotas nebuvo kompensuotas kitais būdais, pareiškėjo patirtų pažeidimų trukmė ir jų mastas neleidžia jų vertinti kaip vienkartinių ar trumpalaikių. Vadinasi, valstybė 111 dienų neužtikrino pareiškėjui minimalios gyvenamojo ploto normos, t. y. CK 6.271 straipsnio prasme neveikė taip, kaip to reikalavo teisės aktai, ir dėl to yra pagrindas konstatuoti, kad pareiškėjui kilo atitinkamos pasekmės.

Atsakovas nurodo, kad Lukiškių TI-K yra specifinė įstaiga, nes apjungia ir tardymo izoliatorių ir kalėjimą. Maksimalus leistinas Lukiškių TI-K laikomų asmenų skaičius yra 954, tačiau šis skaičius yra nuolat viršijamas ir gali siekti virš 1 000. Lukiškių TI-K yra pataisos įstaiga, atliekanti teismų nutarčių, sprendimų vykdymo funkcijas, užtikrinant įstatymų ar kitų teisės aktų nustatytas laikymo sąlygas nuteistiesiems ir suimtiesiems. Skirstant atvykusius asmenis į kameras yra laikomasi Suėmimo įstatymo 10 straipsnyje nustatytų suimtųjų izoliavimo reikalavimų. Taip pat, skirstant atvykusius asmenis į kameras, yra laikomasi Bausmių vykdymo kodekso 70 straipsnyje nustatyto nuteistųjų atskiro arba izoliuoto laikymo pataisos įstaigose reikalavimų. Dėl nurodytų aplinkybių kai kurios kameros gali būti perpildytos ir vienam asmeniui tenkantis gyvenamosios patalpos plotas ne visada siekia teisės aktuose nustatytos ribos. Teismo nuomone, šios aplinkybės nėra reikšmingos sprendžiant civilinės atsakomybės klausimą, nes remiantis CK 6.271 straipsnio 1 dalimi žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Lukiškių TI-K administracijos kaltės nenustatymas neatleidžia valstybės nuo atsakomybės dėl neturtinės žalos atlyginimo pareiškėjui.

Atsižvelgiant į pareiškėjo skundo pagrindą, dalyką ir į nustatytas aplinkybes dėl netinkamų jo bausmės atlikimo sąlygų, įvertinus pažeidimų trukmę ir mastą, galima teigti, kad pareiškėjas galėjo patirti papildomų neigiamų dvasinių išgyvenimų ir fizinių nepatogumų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis. Kaip minėta, ta aplinkybė, kad asmuo tam tikrą laiko tarpą buvo laikomas nepriimtinomis sąlygomis, nesilaikant teisės aktų reikalavimų, administracinių teismų praktikoje pripažįstama pagrindu atlyginti neturtinę žalą. Byloje neginčijamai nustatyta, kad pareiškėjui nebuvo užtikrinta teisė į tinkamą gyvenamąją aplinką, dėl to jis neabejotinai patyrė neigiamus išgyvenimus ir turi teisę į neturtinės žalos atlyginimą.

Pareiškėjas nurodo, kad buvo priverstas atlikinėti gamtinius reikalus visų akivaizdoje, o tai žemino jo orumą.

Atsakovės atstovas nurodo, kad tualetas nuo likusio kameros ploto yra atskirtas sienele, kuri yra ne žemesnė kaip 1,5 metro aukščio. Toks sanitarinio mazgo įrengimas atitinka Lietuvos higienos normos HN 76:2010 reikalavimus.

Pažymėtina, kad pagal Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009-07-10 įsakymu Nr. V-176 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (toliau – Taisyklės) 14.5. punktą kameroje turi būti sanitarinio mazgo patalpa. Ši patalpa turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga. Esant galimybių, sanitarinis mazgas turi būti visiškai izoliuotas nuo likusio kameros ploto. Taisyklių 13 punktas nustato, kad gyvenimo ir buities sąlygos tardymo izoliatorių kamerose turi atitikti Lietuvos Respublikos higienos normas. Lietuvos higienos normos HN 76:2010 21 punkte nustatyta, kad pataisos namų kamerų tipo, karantino (izoliavimo) patalpų, baudos ir drausmės izoliatorių, kalėjimo, tardymo izoliatoriaus, areštinių kamerų, ilgalaikių ir trumpalaikių pasimatymų kambarių atskirose patalpose turi būti įrengtas sanitarinis mazgas. Sanitariniame mazge turi būti įrengta šalto vandens tiekimo sistema. Sanitariniame mazge turi būti unitazas, praustuvė, veidrodis, tualeto reikmenų spintelė (lentynėlė). Sanitarinis mazgas turi turėti atskirą nuo gyvenamųjų patalpų oro šalinimo sistemą. Lietuvos higienos normos HN 76:2010 2 punkte nustatyta, kad ši higienos norma taikoma projektuojamiems, naujai statomiems, rekonstruojamiems ar kapitaliai remontuojamiems laisvės atėmimo vietų pastatams ir teritorijoms. Veikiančioms laisvės atėmimo vietoms taikomi tik tie šios higienos normos reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais.

Byloje nėra duomenų apie tai, kad Lukiškių TI-K po Lietuvos higienos normos HN 76:2010 įsigaliojimo dienos būtų atlikti rekonstrukcijos darbai, todėl šiuo atveju negalima konstatuoti Lukiškių TI-K neteisėtų veiksmų.

Pareiškėjas nurodo, kad kamerose drėgna, trūksta oro, tamsu. Kadangi kameroje neužtikrinamas natūralus apšvietimas, o pareiškėjas daug skaito ir rašo, pablogėjo jo regėjimas, o tai jau susiję su sveikatos sutrikdymu. Atsakovės atstovas nurodo, kad Lukiškių TI-K kamerose langai vėdinimui pritaikyti, kameros vėdinamos natūraliai per langus ir tai atitinka Lietuvos higienos normos HN 76:2010 reikalavimus. Asmenys, kurie reguliariai vėdina, prižiūri ir tvarko savo kameras, neturi problemų dėl atsirandančio pelėsio ar drėgmės gyvenamosiose kamerose.

Atsakovės atstovas prie skundo pridėjo Vilniaus visuomenės sveikatos centro (toliau – VVSC) 2013-05-17 Patikrinimo aktą Nr. 13(13.3)-13.16-(neįskaitoma), iš kurio matyti, kad VVSC, atlikęs operatyviąją kontrolę, kameroje Nr. 106, kurioje pareiškėjas buvo laikomas 2013-05-02, nustatė, kad kameroje yra langas, patalpa vėdinama natūraliai per langą. Dirbtinė dieninė apšvieta buvo 200,8 lx, tai atitiko Lietuvos higienos normos HN 76:2010 22 punkte reglamentuojamas vertes. Santykinė oro drėgme buvo 63,3 proc., tai atitiko Lietuvos higienos normos HN 76:2010 26 punkte reglamentuojamas vertes (b. l. 22–24). Iš Marijampolės pataisos namų pateiktos Asmens sveikatos istorijos išrašo matyti, kad pareiškėjas su nusiskundimais dėl pablogėjusio regėjimo į medikus nesikreipė. Atsižvelgiant į tai, kad surinkti įrodymai nepartvirtina pareiškėjo skunde nurodytų aplinkybių, jo argumentai dėl netinkamos drėgmės, apšvietimo ir dėl to pablogėjusios regėjimo atmestini kaip nepagrįsti.

Atsižvelgdamas į nustatytas faktines aplinkybes, pažeidimo mastą ir trukmę, Lietuvoje egzistuojančias valstybės ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, vadovaudamasis aktualia EŽTT ir Lietuvos teismų formuojama praktika, protingumo ir teisingumo principais, teismas daro išvadą, kad nagrinėjamu atveju dėl padarytų pažeidimų patirtoms neigiamoms pasekmėms atlyginti pareiškėjui iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, neturtinei žalai atlyginti priteistina 500 Eur.

Vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 straipsniais, 88 straipsnio 5 punktu, 127 straipsnio 1 dalimi, 129 straipsniu, teismas

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

pareiškėjo D. J. (D. J.) skundą tenkinti iš dalies.

Priteisti D. J. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo 500 Eur (penkis šimtus eurų) neturtinei žalai atlyginti.

Kitą pareiškėjo skundo dalį atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant skundą šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.