Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Beatos Martišienės, Henriko Sadausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Gedimino Užubalio,

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. A. skundą atsakovei Vyriausiajai tarnybinės etikos komisijai, trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos Respublikos Seimo švietimo ir mokslo komitetas, dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

5. Nagrinėjamoje byloje yra kilęs ginčas dėl Komisijos 2021 m. kovo 12 d. sprendimo, kuriuo buvo atsisakyta pradėti tyrimą pagal pareiškėjo prašymą L. T. atžvilgiu dėl galimų Įstatymo nuostatų pažeidimo, teisėtumo ir pagrįstumo, bei įpareigojimo Komisiją išnagrinėti pareiškėjo skundą iš naujo.

6. Nustatyta, kad pareiškėjas 2021 m. vasario 23 d. kreipėsi į Komisiją ir prašė įvertinti ar Lietuvos Respublikos akademinės etikos ir procedūrų kontrolierė L. T. priimdama atitinkamus sprendimus, susijusius su Mykolo Romerio universitetu, ir Lietuvos Respublikos akademinės etikos ir procedūrų kontrolieriaus (toliau – ir Kontrolierius) vardu teikdama Mokslo ir studijų įstatymo pataisas, nepažeidė Įstatymo reikalavimų, bei įvertinti ar Kontrolieriaus tarnybos tarnautojos K. K. ir K. P., vykdydamos K. L. T. duodamus pavedimus ir nurodymus, nepažeidė Įstatymo nuostatų reikalavimo. Komisija 2021 m. kovo 12 d. Sprendimu atsisakė pradėti tyrimą, nes pareiškėjo pateikti duomenys nesuteikė pakankamo teisinio pagrindo pradėti ir atlikti tyrimą dėl Įstatymo nuostatų pažeidimo. Pareiškėjas nesutikdamas su Sprendimu, kreipėsi į teismą.

7. Ginčo klausimą reglamentuoja Įstatymas, Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos įstatymas (toliau – ir Komisijos įstatymas).

7.1. Įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 2 punktas įpareigoja valstybinėje tarnyboje dirbančius asmenis teisės aktų nustatyta tvarka ir priemonėmis vengti interesų konflikto ir elgtis taip, kad nekiltų abejonių, jog toks konfliktas yra. Įstatymo 2 straipsnio 2 dalyje interesų konfliktas apibrėžiamas kaip situacija, kai deklaruojantis asmuo, atlikdamas tarnybines pareigas ar vykdydamas tarnybinį pavedimą, turi priimti ar dalyvauti priimant sprendimą arba įvykdyti pavedimą, kurie susiję ir su jo privačiais interesais.

7.2. Komisija prižiūri, kaip įgyvendinami Įstatymas, LVĮ ir Valstybės politikų elgesio kodeksas, teikia pasiūlymus dėl šių teisės aktų nuostatų tobulinimo ir įgyvendinimo ir šiais klausimais priima sprendimus bei rekomendacijas, tiria asmenų pranešimus, skundus, prašymus dėl deklaruojančių asmenų (išskyrus Seimo narius) veikos atitikties Viešųjų ir privačių interesų derinimo įstatymo nuostatoms (Komisijos įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 1, 2 punktai).

7.3. Įstatymo 11 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad deklaruojančiam asmeniui draudžiama dalyvauti rengiant, svarstant ar priimant sprendimus arba kitaip juos paveikti ar bandyti paveikti, arba atlikti kitas tarnybines pareigas, jeigu atliekamos tarnybinės pareigos yra susijusios su jo privačiais interesais. P. Į. 11 straipsnio 2 dalį, deklaruojantis asmuo, prieš pradėdamas atlikti tarnybines pareigas arba pradėjęs jas atlikti apie kilusį interesų konfliktą privalo institucijos ar įstaigos vadovą, o deklaruojantis asmuo yra institucijos ar įstaigos vadovas, šį vadovą į pareigas skiriantį subjektą ar kolegialią valstybės ar savivaldybės institucija, ir pareikšti apie nusišalinimą.

7.4. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) yra nurodęs, kad Komisijai, gavusiai suinteresuoto asmens pranešimą (skundą), jame pateikti duomenys turi būti pakankami konstatuoti, kad yra valstybinėje tarnyboje dirbančių asmenų asmeninis suinteresuotumas (moralinis įsipareigojimas) dalyvauti priimant atitinkamą sprendimą ar dalyvauti jį priimant, o kilus pagrįstoms abejonėms dėl galimo interesų konflikto buvimo, Komisija turi diskrecijos teisę spręsti klausimą dėl jai adresuoto pranešimo (skundo) apie tariamai padarytus teisės pažeidimus priėmimo nagrinėti iš esmės (2013 m. spalio 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-1601/2013).

8. Pareiškėjo teigimu, Komisija netinkamai atliko savo pareigas, prašomas panaikinti sprendimas nepagrįstas faktiniais duomenimis ir teise, nepagrįstai atsisakyta veikti, nors skunde nurodyta pakankamai duomenų, kuriuos Komisija įvertino neobjektyviai ir neteisingai. Pareiškėjo vertinimu, pateiktų duomenų pakanka pradėti ir atlikti tyrimus dėl Tarnybos kontrolierės ir Tarnybos darbuotojų Įstatymo nuostatų pažeidimų, todėl Komisijos sprendimas atsisakyti pradėti tyrimą yra nepagrįstas ir neteisėtas.

9. Iš Komisijos pateikto 2021 m. vasario 1 d. atsakymo Nr. S-44 pareiškėjui matyti, kad L. T., vadovaudamasi Įstatymo 11 straipsnio 2 dalimi Lietuvos Respublikos Seimo valdybai pareiškė apie nusišalinimą nuo pareiškėjo skundo nagrinėjimo. P. Į. 11 straipsnio 3 dalį, institucijos ar įstaigos vadovas ar jo įgaliotas asmuo arba kitas į pareigas priimantis ar skiriantis subjektas, arba kolegiali valstybės ar savivaldybių institucija (kai deklaruojantis asmuo yra kolegialios valstybės ar savivaldybių institucijos narys), vadovaudamiesi Komisijos nustatytais kriterijais, motyvuotu rašytiniu sprendimu gali nepriimti deklaruojančio asmens pareikšto nusišalinimo ir įpareigoti jį toliau atlikti tarnybines pareigas. Seimo valdyba atsisakė priimti L. T. pareikštą nusišalinimą, taigi teismas daro išvadą, kad L. T. pareiškėjo skundą Kontrolieriaus tarnyboje nagrinėjo turėdama tokį įpareigojimą.

10. Pareiškėjo manymu, nusišalinimus nuo jo skundo nagrinėjimo Kontrolieriaus tarnyboje turėjo pateikti ir Kontrolieriaus Tarnybos specialistės, rengusios atsakymą – K. K., turinti ryšių su Mykolo Romerio universitetu, ir K. P.. Teismas pažymi, kad pareiškėjas Komisijai nepateikė duomenų, kad Mykolo Romerio universitetą ir K. K. sietų asmeniniai turtiniai, neturtiniai interesai ar kiti asmeninio pobūdžio santykiai, galintys daryti įtaką jos sprendimams/dalyvavimui priimant sprendimus, susijusius su Mykolo Romerio universitetu, tokių duomenų nepateikė ir teismui. Įstatymo 11 straipsnio 1 dalis nustato, kad deklaruojančiam asmeniui draudžiama dalyvauti rengiant, svarstant ar priimant sprendimus arba kitaip juos paveikti ar bandyti paveikti, arba atlikti kitas tarnybines pareigas, jeigu atliekamos tarnybinės pareigos yra susijusios su jo privačiais interesais. Nagrinėjamuoju atveju, Įstatymo nuostatų kontekste, L. T. ir K. K. elgesio vertinimas negali būti grindžiamas abejonėmis ar spėliojimais, todėl šie pareiškėjo argumentai yra atmetami kaip nepagrįsti.

11. Pareiškėjo įsitikinimu, L. T. veikla teikiant Mokslo ir studijų įstatymo pataisas, yra užslėpta lobistinė veikla. Šį teiginį teismas vertina kritiškai, nes kaip Sprendime nurodė Komisija, LVĮ 2 straipsnio 3 dalyje lobistinė veikla apibrėžiama kaip fizinio asmens, juridinio asmens arba kitos organizacijos ar jų padalinio veiksmai, kuriais siekiama daryti įtaką šio straipsnio 1 dalyje nurodytiems asmenims, kad lobistinės veiklos užsakovo ar lobistinės veiklos naudos gavėjo interesais būtų priimami arba nepriimami teisės aktai. LVĮ 2 straipsnio 2 dalyje pateikiama ir lobisto sąvoka, kur lobistas - fizinis asmuo, juridinis asmuo arba kita organizacija ar jų padalinys, vykdantys lobistinę veiklą. Lobistine veikla nelaikoma valstybės politikų, valstybės pareigūnų ar valstybės tarnautojų veiksmai inicijuojant, rengiant, svarstant teisės aktų projektus ir priimant teisės aktus, atliekami pagal teisės aktų nustatyta tvarka jiems suteiktas pareigines funkcijas, ir kitų asmenų, kurie pagal teisės aktų nustatyta tvarka jiems suteiktas pareigines funkcijas dalyvauja rengiant, svarstant teisės aktų projektus ir priimant teisės aktus, veikla (LVĮ 7 straipsnio 3 punktas), todėl atmestini pareiškėjo teiginiai apie vykdomą neteisėtą lobistinę veiklą, kadangi pasiūlymus dėl Mokslo ir studijų įstatymo keitimo teikė Akademinės etikos ir procedūrų kontrolierė Tarnybos vardu, o tokių asmenų veikla vadovaujantis LVĮ 7 straipsnio 3 punktu nėra laikoma lobistine veikla.

12. Teismas sprendžia, kad atsakovė, veikdama savo kompetencijos ribose, vadovaudamasi Komisijos Įstatymo 23 straipsnio 1 dalies 2 ir 5 punktais pagrįstai nusprendė, kad pateikti duomenys nesuteikia pakankamo teisinio pagrindo pradėti ir atlikti tyrimą dėl galimų Įstatymo nuostatų pažeidimo. Atsakovė tinkamai naudojosi jai suteiktais įgaliojimais bei suteikta diskrecijos teise spręsti dėl tyrimo pradėjimo pagal pareiškėjo nurodomas aplinkybes. Be to, pareiškėjas nenurodė jokių teisiškai pagrįstų argumentų, kaip atsakovės Sprendimas pažeidžia jo teises ir teisėtus interesus, t. y. daro įtaką pareiškėjo, kaip suinteresuoto asmens, teisinei padėčiai, ir kad yra būtina ginti pareiškėjo pažeistas teises ar teisėtus interesus pareiškėjo nurodomu būdu. Pagal bylos duomenis pareiškėjas nėra asmuo, kuriam įstatymų leidėjas yra pavedęs ginti viešąjį interesą, kontroliuoti asmenis, dirbančius valstybinėje tarnyboje, kaip jie vykdo Įstatymo nuostatas.

13. Atsižvelgus į išdėstytas aplinkybes, ginčo klausimą reglamentuojančius teisės aktus, teismas daro išvadą, kad ginčijamas Sprendimas yra pagrįstas ir teisėtas, priimtas tinkamai įvertinus faktines aplinkybes ir pritaikius teisės aktų nuostatas, pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas. Sprendimas, kuriuo nepradėtas tyrimas ir kuriame nėra jokių imperatyvaus pobūdžio nurodymų bei kuris nesukelia jokių materialiųjų teisinių pasekmių pareiškėjui, nepažeidžia pareiškėjo jokių teisių ar teisėtų interesų, kurie turėtų būti apginti jo prašomu būdu, t. y. vienu iš ABTĮ 88 straipsnio 2–4 punktuose numatytų būdų.

14. Pareiškėjo reikalavimas įpareigoti atsakovę išnagrinėti jo 2021 m. vasario 23 d. skundą iš naujo yra išvestinis iš pirmojo, todėl netenkinus jo, pastarasis taip pat netenkinamas, ir pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas.

15. Teismas taip pat pažymi, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir LVAT praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas Helle prieš Suomiją; LVAT administracinė byla Nr. A261-3555/2011).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu,

nusprendžia:

Pareiškėjo A. A. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per trisdešimt dienų nuo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.