- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2016-04-07
- Bylos Nr.
- I-1258-596/2016
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-05600-2013-0
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Jolita Rasiukevičienė
- Pareiškėjas
- V. P.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos Vyriausybės
- Kategorijos
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Jolita Rasiukevičienė rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi administracinę bylą pagal pareiškėjo V. P. skundą atsakovams Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos Vyriausybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų, ir Vilniaus pataisos namams dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo bei sprendimo panaikinimo ir
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas V. P. kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas: 1) priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų, neišmokėtą darbo užmokesčio dalį, atitinkančią skirtumą tarp faktiškai neišmokėto darbo užmokesčio ir darbo užmokesčio, kuris būtų apskaičiuotas ir išmokėtas, taikant iki 2009-08-01 galiojusius priedų už pareigūnų kvalifikacines kategorijas dydžius, už laikotarpį nuo 2009-08-01 iki 2013-10-01; 2) panaikinti Vilniaus pataisos namų 2013-10-04 sprendimą Nr. 9-6042(09) „Dėl darbo užmokesčio nepriemokos ir informacijos pateikimo“.
Paaiškino, kad nuo 2000-04-03 eina Vilniaus pataisos namų Socialinės reabilitacijos skyriaus būrio viršininko (statutinio valstybės tarnautojo, B lygio, 8 kategorijos) pareigas. Nuo 2005-02-09 jam suteikta antra kvalifikacinė kategorija, o nuo 2012-02-06 – pirma kvalifikacinė kategorija. Pagal Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos statutą (toliau – ir Statutas) jo darbo užmokestį sudaro pareiginė alga, priedai už tarnybą Lietuvos valstybei stažą, už tarnybinį laipsnį, kvalifikacinę kategoriją, taip pat priemokos, kurios mokamos Valstybės tarnybos įstatymo (toliau – ir VTĮ) ir Statuto nustatyta tvarka. Lietuvos Respublikos Seimui 2009-07-17 priėmus Statuto pakeitimus buvo sumažinti priedų už pareigūnų kvalifikacines kategorijas dydžiai. Šis valstybės tarnautojų darbo užmokesčio sumažinimas 2013-07-01 Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinis Teismas) nutarimu pripažintas prieštaraujančiu Lietuvos Respublikos Konstitucijos nuostatoms ir konstituciniam teisinės valstybės principui, todėl pareiškėjui nepagrįstai laikotarpiu nuo 2009-08-01 iki 2013-10-01 buvo sumažinta ir dėl to neteisėtai neišmokėta valstybės tarnautojo darbo užmokesčio dalis. Nurodo, kad 2013-10-01 kreipėsi į Vilniaus pataisos namus, prašydamas pateikti informaciją, kiek laikotarpiu 2009-08-01 iki 2013-10-01 sumažėjo jo gaunamas darbo užmokestis, bei išmokėti darbo užmokesčio skirtumą, susidariusį dėl sumažinto priedo už kvalifikacinę kategoriją, tačiau Vilniaus pataisos namai pareiškėjo prašymą atsisakė tenkinti, kadangi įstatymų leidėjas nėra priėmęs teisės akto, nustatančio patirtų praradimų kompensavimo tvarką (b. l. 1–4).
Atsiliepimas
Pateiktame atsiliepime Vilniaus pataisos namai pripažino, kad taikant iki 2013-10-01 galiojusias VTĮ ir Statuto nuostatas, pareiškėjui buvo sumokėtas ne visas priklausantis darbo užmokestis, t. y. laikotarpiu nuo 2009-08-01 iki 2013-10-01 pareiškėjui neišmokėta darbo užmokesčio dalis yra 12 657,22 Lt. Paaiškino, kad Vilniaus pataisos namai yra Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Kalėjimų departamentas) pavaldi biudžetinė įstaiga, išlaikoma iš Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka gautų lėšų, ir kaip įstatymus vykdančioji institucija pareiškėjui darbo užmokesčio nesumokėjo, vykdydama 2009-04-23 įstatymą Nr. XI-227 (Žin., 2009, Nr. 49-937), 2009-07-17 įstatymą Nr. XI-363 (Žin., 2009, Nr. 91-3918), 2009-07-17 įstatymą Nr. XI-370 (Žin., 2009, Nr. 91-3924), kuriais buvo sumažintas pareiginės algos koeficientas bei priedas už kvalifikacinę kategoriją. Atsižvelgiant į tai, prašė atidėti teismo sprendimo vykdymą, kadangi Vilniaus pataisos namai neturi papildomai skirtų valstybės biudžeto asignavimų. Taip pat pareiškėjo reikalavimui prašė taikyti Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – ir DK) 27 str. 2 d nustatytą 3 metų ieškinio senaties terminą (b. l. 10–11).
Motyvuojamoji dalis
Skundas atmetamas.
Byloje pateiktais rašytiniais įrodymais nustatyta, kad pareiškėjas 2013-09-19 kreipėsi į Vilniaus pataisos namus su prašymu „Dėl informacijos pateikimo“, prašydamas pateikti informaciją, kiek laikotarpiu nuo 2009-08-01 iki 2013-10-01 sumažėjo pareiškėjo gaunamas priedo už kvalifikacinę kategoriją dydis, lyginant su tuo dydžiu, kurį jis būtų gavęs, jei 2009-07-17 įstatymu Nr. XI-369 nebūtų sumažintas procentinis šio priedo dydis, ir nurodyti, kokia darbo užmokesčio dalis dėl sumažinto priedo už kvalifikacinę kategoriją dydžio jam nebuvo išmokėta apmokant už laikinojo nedarbingumo, atostogų laikotarpius (b. l. 5).
Vilniaus pataisos namai 2013-10-14 raštu Nr. 9-6042(09) „Dėl darbo užmokesčio nepriemokos ir informacijos pateikimo“ pareiškėjui išaiškino, jog, vadovaujantis Konstitucinio Teismo 2013-07-01 nutarime pateiktu išaiškinimu bei tai, kad įstatymų leidėjas nėra nustatęs asmenų patirtų praradimų kompensavimo mechanizmo, neturi teisinio pagrindo tenkinti pareiškėjo prašymo dėl darbo užmokesčio nepriemokos priteisimo ir informacijos pateikimo (b. l. 6).
Vilniaus pataisos namų 2013-11-04 pažyma Nr. 9-6622(09) „Dėl darbo užmokesčio“ patvirtina, kad laikotarpiu nuo 2009-08-01 iki 2013-09-30 pareiškėjui neišmokėta darbo užmokesčio dalis yra 12 657,22 Lt (b. l. 13–17).
Vilniaus pataisos namų 2013-11-06 raštas Nr. 9-67748(03) „Dėl informacijos pateikimo“ patvirtina, kad pareiškėjas nuo 2000-04-03 eina Vilniaus pataisos namų Socialinės reabilitacijos skyriaus būrio viršininko (B lygis, 8 kategorija) pareigas. Nuo 2010-01-01 jam suteiktas pareigūno II rangas. 2005-05-09 pareiškėjui buvo suteikta II kvalifikacinė kategorija, o nuo 2012-02-06 – I kvalifikacinė kategorija (b. l. 12).
Nagrinėjamoje byloje keliamas ginčas dėl trunkamojo pažeidimo, kuomet pareiškėjui kas mėnesį buvo mokamas sumažintas darbo užmokestis pagal įstatymus, kurie vėliau buvo pripažinti prieštaraujančiais Lietuvos Respublikos Konstitucijai, bei dėl Vilniaus pataisos namų 2013-10-04 sprendimo Nr. 9-6042(09) „Dėl darbo užmokesčio nepriemokos ir informacijos pateikimo“ teisėtumo ir pagrįstumo.
Pareiškėjas yra statutinis pareigūnas, kurio veiklos teisinius pagrindus, jų teisinę padėtį nustato Lietuvos Respublikos tarnybos Kalėjimų departamente prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos statutas. Pažymėtina, kad Kalėjimų departamento arba jam pavaldžios įstaigos pareigūnų (toliau – ir Pareigūnas) darbo apmokėjimo tvarką reglamentuoja Valstybės tarnybos įstatymas ir šis statutas.
Statuto (2000-04-18 redakcija) 42 str. (2003-04-29 redakcija) 6 d. buvo nustatytas pareigūnams mokamas priedas už kvalifikacinę kategoriją. Seimas 2009-07-17 priėmė Lietuvos Respublikos Tarnybos Kalėjimų departamente prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos statuto 42 straipsnio pakeitimo įstatymą, kuriuo pakeitė Statuto 42 str. 6 d. Iš Statuto 42 str. 6 d. (2009-07-17 redakcija) nustatyto teisinio reguliavimo matyti, kad nuo 2009-08-01 buvo nustatytas toks pareigūnų priedų už kvalifikacinę kategoriją mažinimo mastas: už trečiąją kvalifikacinę kategoriją – nuo 15 iki 10 proc. pareiginės algos, už antrąją kvalifikacinę kategoriją – nuo 30 iki 20 proc. pareiginės algos, už pirmąją kvalifikacinę kategoriją – nuo 50 iki 30 proc. pareiginės algos. Taigi pagal šį teisinį reguliavimą pareigūnų priedai už kvalifikacinę kategoriją buvo mažinami skirtingu mastu, vertinant procentais.
Seimas 2008-11-06 priėmė Lietuvos Respublikos Tarnybos Kalėjimų departamente prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos statuto pakeitimo įstatymą, kurio 1 straipsniu Statutą išdėstė nauja redakcija, įsigaliojusia 2010-01-01. Šios redakcijos Statuto 41 str. 4 d. nustatyti pareigūnams mokami priedai už kvalifikacinę kategoriją, kurių dydžiai buvo tokie patys, kaip Statuto (2000-04-18 redakcija) 42 str. (2003-04-29 redakcija) 6 d. nustatytų priedų už kvalifikacinę kategoriją. Seimas 2009-07-17 priėmė Lietuvos Respublikos Tarnybos Kalėjimų departamente prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos statuto pakeitimo įstatymo 1 straipsnio pakeitimo įstatymą, kurio 1 str. pakeitė dar neįsigaliojusio Statuto (2008-11-06 redakcija) 41 str. 4 d. Statuto (2008-11-06 redakcija) 41 str. 4 d. (2009-07-17 redakcija, įsigaliojusi 2010-01-01) nustatytas toks Kalėjimo departamento pareigūnų priedų už kvalifikacinę kategoriją mažinimo mastas: už trečiąją kvalifikacinę kategoriją – nuo 15 iki 10 proc. pareiginės algos, už antrąją kvalifikacinę kategoriją – nuo 30 iki 20 proc. pareiginės algos, už pirmąją kvalifikacinę kategoriją – nuo 50 iki 30 proc. pareiginės algos. Pagal šį teisinį reguliavimą pareigūnų priedai už kvalifikacinę kategoriją buvo mažinami tokiu pačiu mastu, kaip ir pagal Tarnybos Kalėjimų departamente prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos statuto 42 straipsnio pakeitimo įstatymo 1 straipsnyje nustatytą teisinį reguliavimą.
Pagal Tarnybos Kalėjimų departamente prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos statuto pakeitimo įstatymo 1 straipsnio pakeitimo įstatymo (2009-07-17 redakcija) 2, 3 str. sumažinti priedų už kvalifikacinę kategoriją dydžiai turėjo galioti laikinai – iki 2010-12-31, o 2011-01-01 turėjo įsigalioti anksčiau taikyti didesni priedų už kvalifikacinę kategoriją dydžiai. Tarnybos Kalėjimų departamente prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos statuto pakeitimo įstatymo 1 straipsnio pakeitimo įstatymo (2009-07-17 redakcija) 3 str. nustatyta anksčiau taikytų didesnių priedų už kvalifikacinę kategoriją dydžių įsigaliojimo data Lietuvos Respublikos Tarnybos Kalėjimų departamente prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos statuto pakeitimo įstatymo 1 straipsnio pakeitimo įstatymo 3 straipsnio pakeitimo įstatymais (2010-06-30, 2011-11-22, 2012-12-20) buvo tris kartus atidėta. Pažymėtina, kad pagal Lietuvos Respublikos tarnybos Kalėjimų departamente prie Lietuvos Respublikos Teisingumo ministerijos statuto pakeitimo įstatymo 1 straipsnio pakeitimo įstatymo 3 straipsnio pakeitimo įstatymą Nr. XII-521, nuo 2013-10-01 buvo nustatyti pareigūnų pareiginės algos priedų už kvalifikacinę kategoriją dydžiai, galioję iki 2009-08-01.
Aukščiau išdėstyto teisinio reglamentavimo analizė leidžia teismui daryti išvadą, kad nuo 2009-08-01 iki 2013-09-30 buvo sumažinti pareiginės algos priedai kvalifikacinę kategoriją Kalėjimų departamento arba jam pavaldžios įstaigos pareigūnams.
Nagrinėjamu atveju pareiškėjui V. P. nuo 2005-05-09 buvo suteikta antra kvalifikacinė kategorija, nuo 2012-02-06 – pirma kvalifikacinė kategorija (b. l. 12), todėl jam dėl pasikeitusių Statuto nuostatų buvo mokamas sumažintas darbo užmokestis, sumažinus pareiginės algos priedo už kvalifikacinę kategoriją dydžius.
Atkreiptinas dėmesys į tai, kad pareiškėjas V. P. prašo priteisti susidariusią darbo užmokesčio nepriemoką už laikotarpį nuo 2009-08-01 iki 2013-10-01, tačiau atsižvelgiant į tai, kad pagal Lietuvos Respublikos tarnybos Kalėjimų departamente prie Lietuvos Respublikos Teisingumo ministerijos statuto pakeitimo įstatymo 1 straipsnio pakeitimo įstatymo 3 straipsnio pakeitimo įstatymą Nr. XII-521 nuo 2013-10-01 buvo nustatyti pareigūnų pareiginės algos priedų už kvalifikacinę kategoriją dydžiai, galioję iki 2009-08-01, darytina išvada, kad darbo užmokesčio nepriemoka pareiškėjo atžvilgiu susidarė ne iki 2013-10-01, o iki 2013-09-30. Atsižvelgiant į išdėstytą, pareiškėjo V. P. reikalavimas bus vertinamas laikotarpiu nuo 2009-08-01 iki 2013-09-30.
Vilniaus pataisos namai pareiškėjo reikalavimui priteisti susidariusią darbo užmokesčio nepriemoką prašo taikyti Lietuvos Respublikos darbo kodekso 27 str. 2 d. nustatytą ieškinio senaties terminą.
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) išplėstinės teisėjų kolegijos suformuotoje praktikoje konstatuota, jog teisės kreiptis į teismą įgyvendinimas ir reikalavimo patenkinimas yra tiesiogiai susijęs su reikalavimui dėl darbo užmokesčio priteisimo taikytinu 3 metų ieškinio senaties terminu, nustatytu DK 27 str. 2 d. (LVAT 2011-11-14 nutartis administracinėje byloje Nr. A575-1831/2011). DK 27 str. 5 d. nustatyta, kad ieškinio senačiai taikomos Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) nuostatos. Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį (CK 1.124 straipsnis). Ieškinio senatį pagal CK 1.126 str. 2 d. teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja. CK 1.127 str. 1 d. nustato, kad ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužino arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą.
Pareiškėjas V. P., kurio prašoma priteisti darbo užmokesčio nepriemokos suma susidarė per laikotarpį nuo 2009-08-01 iki 2013-09-30, į teismą su skundu kreipėsi 2013-10-22. Kadangi pagal DK nuostatas, darbo užmokestis turi būti mokamas ne rečiau kaip kas mėnesį, pareiškėjas ne vėliau kaip kiekvieno mėnesio atlyginimo mokėjimo dieną galėjo suprasti, ar darbo užmokestis už praėjusį mėnesį jam išmokėtas teisingai, todėl atsižvelgiant į Vilniaus pataisos namų prašymą taikyti ieškinio senatį ir DK 27 str. 2 d. nuostatą, kad bendras ieškinio senaties terminas DK reglamentuojamiems santykiams yra treji metai, taip pat CK I knygos VII skyriaus nuostatas dėl ieškinio senaties termino skaičiavimo, konstatuotina, kad pareiškėjas skundą teismui pateikė praleidęs ieškinio senaties terminą reikalavimams, kildinamiems už laikotarpį nuo 2009-08-01 iki 2010-10-21. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo reikalavimai šiose dalyse (nuo 2009-08-01 iki 2010-10-21) atmetami.
Nagrinėjamu laikotarpiu (t. y. nuo 2010-10-22 iki 2013-09-30) pareiškėjui neišmokėtos darbo užmokesčio dalies susidarymo pagrindu buvęs teisinis reguliavimas įvertintas Konstitucinio teismo 2013-07-01 nutarime „Dėl Lietuvos Respublikos įstatymų nuostatų, kuriomis nustatyti sumažinti valstybės tarnautojų ir teisėjų atlyginimai valstybėje susidarius itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai, atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ (toliau – ir Konstitucinio teismo 2013-07-01 nutarimas), kuriame Konstitucinis Teismas pripažino, kad: 1) Statuto (2000-04-18 redakcija) 42 str. 6 d. (2009-07-17 redakcija, Žin., 2009, Nr. 91-3923) tiek, kiek joje nustatyti sumažinti priedų už kvalifikacinę kategoriją dydžiai, prieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 str. 1 d., 48 str. 1 d. nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, konstituciniam teisinės valstybės principui; 2) Statuto (2008-11-06 redakcija) 41 str. 4 d. (2009-07-17 redakcija, įsigaliojusi 2010-01-01, Žin., 2009, Nr. 91-3924) tiek, kiek joje nustatyti sumažinti priedų už kvalifikacinę kategoriją dydžiai, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 str. 1 d., 48 str. 1 d. nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, konstituciniam teisinės valstybės principui; 3) Lietuvos Respublikos Tarnybos Kalėjimų departamente prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos statuto pakeitimo įstatymo 1 straipsnio pakeitimo įstatymo 3 straipsnis (2009-07-17 redakcija, Žin., 2009, Nr. 91-3924; 2010-06-30 redakcija, Žin., 2010, Nr. 82-4301; 2011-11-22 redakcija, Žin., 2011, Nr. 150-7040; 2012-12-20 redakcija, Žin., 2012, Nr. 155-7995) prieštarauja (prieštaravo) Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 str. 1 d., 48 str. 1 d. nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, konstituciniam teisinės valstybės principui.
Konstitucinio Teismo 2013-07-01 nutarimas „Valstybės žiniose“ paskelbtas 2013-10-01. Šiame nutarime Konstitucinis teismas taip pat konstatavo, kad Konstitucinio Teismo 2013-07-01 nutarimu pripažinus įstatymų nuostatas, kuriomis buvo nustatytas neproporcingas asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, atlyginimų mažinimo mastas, prieštaraujančiomis inter alia Lietuvos Respublikos Konstitucijos 48 str. 1 d. nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, iš Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 str. kyla reikalavimas įstatymų leidėjui nustatyti asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą, t. y. tvarką, kuria valstybė per protingą laikotarpį (inter alia atsižvelgiant į valstybės ekonominę, finansinę padėtį, įvertinant galimybes sukaupti (gauti) lėšas, būtinas tokiam kompensavimui) teisingai – tiek, kiek patirtieji praradimai buvo neproporcingi, – juos kompensuos.
Kad būtų užtikrintas deramas Konstitucinio Teismo 2013-07-01 nutarimo vykdymas, Konstitucinis Teismas 2014-04-16 priėmė sprendimą „Dėl Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimo kai kurių nuostatų išaiškinimo“, kuriame pabrėžė, kad: 1) įstatymų leidėjas, laikydamasis konstitucinio atsakingo valdymo principo, gali atidėti dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patirtų praradimų kompensavimo mechanizmo nustatymą ir (ar) jo įgyvendinimą protingam laikotarpiui, kuris nustatytinas įvertinus valstybėje susiklosčiusią ekonominę, finansinę padėtį, atsižvelgus į ypatingos situacijos padarinius ir valstybės išgales, įskaitant ir įvairius valstybės prisiimtus įsipareigojimus, inter alia susijusius su finansine drausme, taigi ir su valstybės biudžeto pajamų ir išlaidų subalansavimo imperatyvu; 2) praradimus dėl neproporcingo atlyginimų sumažinimo patyrusių asmenų teisė į tokių praradimų kompensavimą turėtų būti įgyvendinama pagal įstatymų leidėjo nustatytą mechanizmą, kuris užtikrintų teisingą kompensavimą per protingą laikotarpį; įstatymų leidėjui nepagrįstai delsiant nustatyti patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą arba jį nustačius neteisingą (kompensacijų mokėjimo terminų ir (ar) jų dydžių požiūriu), asmenys, patyrę šiuos praradimus, savo pažeistas teises gali ginti teismine tvarka.
Pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos Seimas, atsižvelgęs į Konstitucinio Teismo 2013-07-01 nutarimo išaiškinimą, priėmė Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 25 straipsnio, 1 priedo pakeitimo ir kai kurių su jais susijusių įstatymų pripažinimo netekusiais galios įstatymo, Lietuvos Respublikos teisėjų atlyginimų įstatymo priedėlio pakeitimo įstatymo 3 straipsnio pakeitimo įstatymo, Lietuvos Respublikos teisėjų atlyginimų įstatymo priedėlio pakeitimo įstatymo 2 straipsnio pakeitimo įstatymo, Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnybos statuto 30 straipsnio pakeitimo įstatymo 3 straipsnio pakeitimo įstatymo, Lietuvos Respublikos tarnybos Kalėjimų departamente prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos statuto pakeitimo įstatymo 1 straipsnio pakeitimo įstatymo 3 straipsnio pakeitimo įstatymo, Lietuvos Respublikos civilinės krašto apsaugos tarnybos statuto 20 straipsnio pakeitimo įstatymo 3 straipsnio pakeitimo įstatymo įgyvendinimo Įstatymą (toliau – ir Įgyvendinimo įstatymas), kuriuo numatyta nustatyti dėl ekonominės krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą asmenims, kuriems už darbą buvo apmokama iš valstybės ar savivaldybės lėšų. Minėtą patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą pateikti iš pradžių buvo numatyta iki 2014-05-01, tačiau vėliau šis terminas buvo pratęstas iki 2015-05-01.
Konstitucinis Teismas 2015-11-19 nutarime konstatavo, jog Įgyvendinimo įstatymo 2 straipsnio pakeitimo įstatymas neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai, bei atkreipė dėmesį į tai, kad Lietuvos Respublikos Seimas 2015-06-30 priėmė Lietuvos Respublikos asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) dalies grąžinimo įstatymą Nr. XII-1927 (toliau – ir Grąžinimo įstatymas), įsigaliojusį (su tam tikra išimtimi) 2015-09-01, kuriame nustatytas asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, praradimų, patirtų dėl per ekonomikos krizę neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo), kompensavimo mechanizmas.
Taigi Lietuvos Respublikos Seimas yra įvykdęs Konstitucinio Teismo 2013-07-01 nutarime nurodytą pareigą nustatyti teisinį reguliavimą, pagal kurį būtų pašalinamos neigiamos teisinės pasekmės, kilusios taikant teisės aktą (jo dalį), kurį Konstitucinis Teismas savo sprendimu pripažino prieštaraujančiu Konstitucijai. Pažymėtina, kad teisingas kompensavimas Konstitucinio Teismo 2013-07-01 nutarime yra siejamas su kompensavimu tiek, kiek patirtieji praradimai buvo neproporcingi. Atsižvelgęs į tai, įstatymų leidėjas Grąžinimo įstatyme nustatė, koks tolygus darbo užmokesčio (atlyginimo) mažinimas 2009–2013 m. buvo būtinas, ir šio įstatymo 2 straipsnyje aiškiai reglamentavo dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) mokėjimo patirtų praradimų apskaičiavimo ir išmokėjimo tvarką.
Apibendrinant sprendime išdėstytus argumentus, teismas daro išvadą, jog patirtų praradimų teisingas kompensavimas gali būti tinkamai užtikrintas tik remiantis įstatymų leidėjo nustatytais patirtų praradimų kompensavimo dydžiais, terminais ir kitais esminiais elementais, kurie, kaip minėta, yra nustatyti Grąžinimo įstatyme. Praradimų kompensavimas, nesilaikant Grąžinimo įstatyme nustatytų dydžių ir terminų, atsižvelgiant į Konstitucinio Teismo 2014-04-16 sprendime pateiktą išaiškinimą, nebūtų konstituciškai teisingas, pažeistų konstitucinį socialinės darnos imperatyvą, todėl Grąžinimo įstatyme esant nustatytam pareiškėjo patirtų praradimų kompensavimo mechanizmui, nėra pagrindo tenkinti pareiškėjo reikalavimo priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį teismo sprendimu, nes sumažintą darbo užmokestį (atlyginimą) mokėjusiai institucijai Grąžinimo įstatyme yra nustatyta pareiga jame įtvirtintomis sąlygomis kompensuoti pareiškėjo patirtus praradimus. Pažymėtina, kad tokia pozicija atitinka naujausią LVAT praktiką (LVAT 2016-02-15 sprendimas administracinėje byloje Nr. A602-669/2016; LVAT 2016-02-15 sprendimas administracinėje byloje Nr. A-668-602/2016).
Atkreiptinas dėmesys į tai, kad pareiškėjas V. P. skundo reikalavimą kėlė Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų, atžvilgiu.
LVAT išplėstinė teisėjų kolegija administracinėje byloje Nr. A-668-602/2016 atkreipė dėmesį į tai, kad LVAT, nagrinėdamas bylas dėl neišmokėto darbo užmokesčio dalies priteisimo valstybės tarnautojams (pareigūnams) po to, kai Konstitucinis Teismas pripažino antikonstitucinėmis teisės aktų nuostatas, kurių pagrindu buvo mokamas mažesnis atlyginimas, savo nuoseklioje praktikoje atsakovu pripažino instituciją, kurioje valstybės tarnautojas (pareigūnas) ėjo pareigas (tarnavo), o ne Lietuvos valstybę (LVAT 2005-12-21 nutartis administracinėje byloje Nr. A1-638/2005; LVAT 2006-05-04 nutartis administracinėje byloje Nr. A15-406/2006; LVAT 2010-06-07 nutartis administracinėje byloje Nr. A662-1735/2010; LVAT 2011-11-14 nutartis administracinėje byloje Nr. A575-1831/2011; LVAT 2013-07-22 nutartis administracinėje byloje Nr. A662-1940/2013; LVAT 2013-07-22 nutartis administracinėje byloje Nr. A662-1942/2013; LVAT 2013-12-02 nutartis administracinėje byloje Nr. A662-1922/2013; LVAT 2013-12-09 nutartis administracinėje byloje Nr. A520-1984/2013; LVAT 2014-01-09 nutartis administracinėje byloje Nr. A520-1788/2013).
Nagrinėjamu atveju tinkamas atsakovas pareiškėjo reikalavimui priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį yra Vilniaus pataisos namai, tačiau atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes bei į tai, kad pareiškėjo reikalavimas priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį atmetamas kaip nepagrįstas, nagrinėjamos bylos teisingam išsprendimui minėtos aplinkybės dėl netinkamo atsakovo neturi reikšmės.
Pareiškėjas taip pat prašo panaikinti Vilniaus pataisos namų 2013-10-04 sprendimą Nr. 9-6042(09) „Dėl darbo užmokesčio nepriemokos ir informacijos pateikimo“.
Pažymėtina, kad ginčijamame Vilniaus pataisos namų sprendime išreikšta Vilniaus pataisos namų valia atsisakyti mokėti pareiškėjui susidariusią darbo užmokesčio nepriemoką, vadovaujantis Konstitucinio Teismo 2013-07-01 nutarimo išaiškinimu. Jame taip pat nurodyta, jog įstatymas nenustato valstybės tarnautojų patirtų praradimų kompensavimo mechanizmo, todėl Vilniaus pataisos namams nekyla pareiga mokėti pareiškėjui susidariusią darbo užmokesčio nepriemoką (b. l. 6).
Išplėstinė LVAT teisėjų kolegija 2016-02-15 sprendime administracinėje byloje Nr.A-668-602/2016, apibendrinusi ligšiolinę Konstitucinio Teismo jurisprudenciją dėl asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl neproporcingo atlyginimo mažinimo patirtų praradimų kompensavimo, pabrėžė, kad: 1) įstatymų leidėjas turi pareigą nustatyti asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą; 2) kompensavimo mechanizmas turi būti nustatytas per protingą laikotarpį (inter alia atsižvelgus į valstybės ekonominę, finansinę padėtį, įvertinus galimybes sukaupti (gauti) lėšas, būtinas tokiam kompensavimui); 3) asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patirtų praradimų teisingas kompensavimas gali būti tinkamai užtikrintas tik remiantis įstatymų leidėjo nustatytais patirtų praradimų kompensavimo dydžiais, terminais ir kitais esminiais elementais; 4) minėtų praradimų kompensavimo mechanizmo parengimo ir pateikimo Lietuvos Respublikos Seimui atidėjimas vieneriems metams – iki 2015-05-01 – neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai ir nėra laikytinas nepagrįstu delsimu.
Teismo vertinimu, Vilniaus pataisos namai iš esmės neturėjo teisinio pagrindo elgtis kitaip ir pagrįstai vadovavosi Konstitucinio Teismo 2013-07-01 nutarimu, kuriuo remiantis įstatymų leidėjas priėmė Grąžinimo įstatymą, aiškiai reglamentuojantį dėl ekonominės krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlygio) mokėjimo patirtų praradimų apskaičiavimo ir išmokėjimo tvarką. Atsižvelgiant į tai, nėra jokio teisinio pagrindo teigti, jog Vilniaus pataisos namai priėmė neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą, todėl pareiškėjo reikalavimas panaikinti Vilniaus pataisos namų 2013-10-04 sprendimą Nr. 9-6042(09) „Dėl darbo užmokesčio nepriemokos ir informacijos pateikimo“ atmetamas kaip nepagrįstas.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 str., 88 str. 1 p., 127 str. 1 d., 129 str.,
nusprendžia:
Pareiškėjo V. P. skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per keturiolika dienų nuo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.