- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2011-06-30
- Bylos Nr.
- 2-1425/2011
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Virginija Čekanauskaitė, Danutė Milašienė, Nijolė Piškinaitė
- Atsakovas
- Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, uždarajai akcinei bendrovei „Baltic Sign“
- Ieškovas
- uždarosios akcinės bendrovės „Eismo sauga“
- Trečiasis asmuo
- Lietuvos Respublikos susisiekimo ministerija, valstybės įmonė Valstybės turto fondas
- Kategorijos
- 99.4pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Virginijos Čekanauskaitės, Danutės Milašienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Nijolės Piškinaitės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2011 m. sausio 24 d. nutarties, kuria atsakovas Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerija įpareigotas sumokėti žyminį mokestį už apeliacinį skundą civilinėje byloje pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Eismo sauga“ ieškinį atsakovams Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai, uždarajai akcinei bendrovei „Baltic Sign“, dėl reikalavimo perleidimo sutarties pripažinimo negaliojančia, tretieji asmenys Lietuvos Respublikos susisiekimo ministerija, valstybės įmonė Valstybės turto fondas.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovas UAB „Eismo sauga“ (buvusi VĮ „Žemaitija“) pareikštu ieškiniu prašė pripažinti negaliojančia 2001-10-09 reikalavimo perleidimo sutartį, sudarytą tarp Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos ir BĮ UAB „Baltic Sign“ dėl visų reikalavimo teisių ir papildomų teisių (įskaitant teisę gauti netesybas – delspinigius) į 1 328 158,41 Lt skolą perleidimo naujajam kreditoriui bei priteisti iš atsakovų bylinėjimosi išlaidas. Vilniaus apygardos teismas 2010 m. gruodžio 15 d. sprendimu ieškovo ieškinį tenkino. Atsakovas Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerija pateikė teismui apeliacinį skundą dėl 2010 m. gruodžio 15 d. sprendimo, kuriuo prašė panaikinti skundžiamą sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškovo ieškinį atmesti.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Vilniaus apygardos teismas 2011 m. sausio 24 d. nutartimi nustatė atsakovui Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai terminą iki 2011 m. vasario 28 d. apeliacinio skundo trūkumams pašalinti, tai yra sumokėti 17 281,58 Lt dydžio žyminį mokestį už apeliacinį skundą ir pateikti teismui tai patvirtinančius įrodymus. Teismas nurodė, kad paduodant apeliacinį skundą mokamas tokio paties dydžio žyminis mokestis, koks mokėtinas paduodant ieškinį, o kadangi yra ginčijama reikalavimo perleidimo sutartis, tai atsakovas nuo žyminio mokesčio mokėjimo nėra atleistas.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai
Atskiruoju skundu apeliantas Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerija prašo Vilniaus apygardos teismo 2011 m. sausio 24 d. nutartį panaikinti ir perduoti apeliacinio skundo priėmimo klausimą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, jeigu atskirasis skundas būtų atmestas, prašo nustatyti naują terminą žyminiam mokesčiui sumokėti. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:
Pirmosios instancijos teismas 2010 m. gruodžio 15 d. sprendime konstatavo, kad Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerija nuo žyminio mokesčio yra atleista, tačiau skundžiama nutartimi reikalauja žyminį mokestį sumokėti.Ieškovas pareikšdamas ieškinį sumokėjo žyminį mokestį, kurio dydis buvo nustatytas remiantis CPK 85 straipsnio 1 dalies 1 punktu, kaip dėl pinigų išieškojimo. Bylose dėl lėšų išieškojimo, remiantis CPK 83 straipsnio 1 dalies 10 punktu, apeliantas yra atleistas nuo žyminio mokesčio.Apeliantas, vykdantis tik veiklą, kuri yra susijusi su viešojo ir valstybės intereso įgyvendinimu bei gynimu, taip pat gali būti atleistas nuo žyminio mokesčio mokėjimo remiantis CPK 83 straipsnio 1 dalies 5 punkto nuostatomis.Byloje yra ginčijamas reikalavimo perleidimo sandoris, priteisti pinigus ar kitokį turtą nereikalaujama, todėl teismas nepagrįstai vadovavosi CPK 85 straipsnio 1 dalies nuostatomis.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į atskirąjį skundą ieškovas UAB „Eismo sauga“ prašo apelianto atskirąjį skundą atmesti, o skundžiamą nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepimą grindžia tuo, kad teismas pagrįstai nustatė žyminio mokesčio dydį remiantis CPK 85 straipsnio 1 dalies 1 punktu. Ieškinys pareikštas dėl 2001-10-09 reikalavimo perleidimo sutarties pripažinimo negaliojančia, ieškinio suma 1 328 158,41 Lt. Minėta sutartimi buvo perleistos naujam kreditoriui visos reikalavimo teisės ir papildomos teisės (įskaitant teisę gauti netesybas – delspinigius) į 1 328 158,41 Lt skolą, todėl ginčas yra turtinio pobūdžio, o apeliantas nėra atleistinas nuo žyminio mokesčio.
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės,
Motyvuojamoji dalis
teisiniai argumentai ir išvados
Atskirasis skundas tenkintinas.
Apeliacijos objektą sudaro teismo nutarties, kuria pirmosios instancijos teismas įpareigojo apeliantą sumokėti žyminį mokestį už apeliacinio skundo padavimą, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.
Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad asmuo, kurio konstitucinės teisės ar laisvės yra pažeidžiamos, turi teisę kreiptis į teismą. Tačiau ši teisė negali būti aiškinama kaip asmens galimybė kreiptis į teismą bet kokiu būdu, nes teisė kreiptis į teismą yra realizuojama tam tikra CPK nustatyta tvarka, kuri yra privaloma kiekvienam besikreipiančiam į teismą asmeniui. Įstatymų leidėjas, nustatydamas žyminio mokesčio sumokėjimą kaip vieną iš tinkamo teisės kreiptis į teismą įgyvendinimo sąlygų, siekė kelių viešajam interesui svarbių tikslų: įpareigoti asmenis, paduodančius teismui pareiškimus, kuriais siekiama jiems palankaus teismo sprendimo priėmimo, pateikti užtikrinimą, siekiant apsaugoti kitus asmenis nuo aiškiai nepagrįstų pareiškimų (ieškinių); padengti tam tikrą valstybės išlaidų, skirtų teisingumo įgyvendinimo sistemai finansuoti, dalį; skatinti šalis ieškoti taikių ginčų sprendimo būdų ir pan.
Nustatydamas žyminio mokesčio sumokėjimą, įstatymų leidėjas, siekdamas, kad teisė į teisminę gynybą būtų prieinama visiems asmenims neatsižvelgiant į jų turtinę padėtį ar teisinių santykių subjektų specifiką, taip pat numatė atvejus, kai asmenys, besikreipiantys į teismą, yra atleidžiami nuo žyminio mokesčio mokėjimo. Atleidimą nuo žyminio mokesčio ir kitų bylinėjimosi išlaidų reglamentuoja CPK 83 straipsnio nuostatos. Remiantis šio straipsnio 1 dalies 5 punktu, valstybės ir savivaldybės įstaigos yra atleidžiamos nuo žyminio mokesčio sumokėjimo už tą bylos dalį, kuria siekiama apginti viešąjį interesą, tai yra kai tokios įstaigos pareiškia ieškinį, pateikia pareiškimą ar prašymą siekdamos apginti viešąjį, valstybės ar savivaldybės interesą. Taigi, šios normos analizė leidžia daryti išvadą, jog įstatymų leidėjas, apibrėždamas atleidžiamų nuo žyminio mokesčio asmenų ratą, remiasi ne šių asmenų procesine padėtimi byloje, o juos nurodo kaip teisinių santykių subjektus, kartu pabrėžiant, kad minima norma šių asmenų atžvilgiu taikoma tik tais atvejais, kai jie gina viešąjį, valstybės ar savivaldybės interesą.
Nagrinėjamu atveju nėra abejonės dėl to, kad apeliantas Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerija yra valstybės institucija. Ginčas byloje kilo dėl 2001-10-09 reikalavimo perleidimo sutarties, sudarytos tarp Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos ir BĮ UAB „Baltic Sign“. Minėta sutartimi Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerija perleido visas reikalavimo teises bei papildomas teises į ieškovo UAB „Eismo sauga“ 1 328 158,41 Lt skolą naujam kreditoriui BĮ UAB „Baltic Sign“. Įsiskolinimas susidarė neatsikaičius su apeliantu ieškovui renkant mokesčius iš gyventojų ir juridinių asmenų už transporto priemonių valstybinio numerio ženklų įsigijimą. Mokesčiai už transporto priemonių valstybinio numerio ženklų įsigijimą priklauso valstybei. Pagal Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos ir ieškovo UAB „Eismo sauga“ susitarimą, ieškovas turėjo mokesčius surinkti ir pervesti Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai, todėl nagrinėjamo ginčo dalykas yra susijęs su valstybės interesu. Dėl šios priežasties Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerija, kuri šioje byloje paduoda apeliacinį skundą, yra atleidžiama nuo žyminio mokesčio sumokėjimo.
Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas skundžiama nutartimi įpareigodamas apeliantą sumokėti žyminį mokestį už apeliacinio skundo padavimą, netinkamai taikė civilinio proceso normas, dėl ko priėmė neteisėtą bei nepagrįstą nutartį, kuri yra naikintina, o civilinė byla grąžintina tam pačiam pirmosios instancijos teismui apeliacinio skundo priėmimo klausimui spręsti.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 3 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus apygardos teismo 2011 m. sausio 24 d. nutartį panaikinti.
Perduoti bylą Vilniaus apygardos teismui atsakovo Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos apeliacinio skundo priėmimo klausimui spręsti.