Šiaulių apygardos teismo nutartis

2014-12-10 · Civilinė byla Nr. 2A-876-440/2014

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Šiaulių apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2014-12-10
Bylos Nr.
2A-876-440/2014
Teisminio proceso Nr.
2-07-3-02850-2012-2
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjai
Vilija Valantienė (pran.), Danutė Burbulienė, Laisvė Aleknavičienė
Atsakovas
Šiaulių miesto savivaldybės
Ieškovas
U. B.
Kategorijos
  • 44.1pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 44.2.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Civilinė byla Nr. 2A-876-440/2014Teisminio proceso Nr. 2-07-3-02850-2012-2Procesinio sprendimo kategorija 44.1;44.2.1.; 44.2.2.; 44.2.3.; 44.2.4.1;44.2.4.2; 114.4; 121.14; 121.20; 121.21 (S)
ŠIAULIŲ APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2014 m. gruodžio 10 d.Šiauliai

Šiaulių apygardos teismo civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos teisėjų Laisvės Aleknavičienės, Danutės Burbulienės, pirmininkės ir pranešėjos Vilijos Valantienės, teismo posėdyje, apeliacine rašytinio proceso tvarka, išnagrinėjo atsakovės Šiaulių miesto savivaldybės ir ieškovės U. B. apeliacinius skundus dėl Šiaulių apylinkės teismo 2014 m. birželio 16 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-538-291/2014 pagal ieškovės U. B. ieškinį atsakovui Šiaulių miesto savivaldybei dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teismas, išnagrinėjęs bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovė U. B. kreipėsi į teismą su ieškiniu prašydama priteisti iš 500000,00 Lt neturtinės žalos atlyginimui ir bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad 2009-04-20, vykdydamas tarnybines pareigas, žuvo jos tėvas A. B., kuris buvo Karinių oro pajėgų Aviacijos bazės Operacijų palaikymo grupės Priešgaisrinės ir gelbėjimo grandies vadas jaunesnysis puskarininkis. 2009-04-20 vakarą kilo gaisras apleistoje niekieno neprižiūrimoje Šiaulių miesto savivaldybės teritorijoje į rytus nuo Šiaulių karinio aerodromo. Gaisravietės teritorijoje yra apie 300 duobių, kurių gylis siekia nuo 2 iki 6 metrų, padrikai išsidėsčiusių 7-10 metrų atstumu viena nuo kitos. Gesinant gaisrą, įvyko nelaimingas atsitikimas, t.y. į vieną iš duobių įkrito ir žuvo ieškovės tėvas A. B.. Kadangi tėvas žuvo tarnybos metu, jai, jos broliui, dviem tėvų globotiniams, mamai ir tėvo mamai, buvo išmokėtos vienkartinės kompensacijos kiekvienam po 51.933,33 Lt. Tėvo žūties metu ji buvo nepilnametė, mokėsi gimnazijoje ir labai sunkiai ir skaudžiai išgyveno tėvo netektį. Dėl patirtų išgyvenimų, emocinio skausmo, depresijos, atsiradusio nerimo ir nemigos, ji turėjo kreiptis pagalbos į medikus, nebegalėjo tęsti mokslų, todėl mano, jog iš atsakovo Šiaulių miesto savivaldybės, kuris yra kaltas dėl teritorijos, kurioje įvyko nelaimingas atsitikimas, nepriežiūros ir nesutvarkymo jai priteistina ir neturtinė žala. Terminą kreiptis į teismą su ieškiniu ji praleido dėl svarbių priežasčių – užtruko laiko, kol jai buvo suteikta valstybės garantuojama teisinė pagalba, be to, ji laiku padavė ieškinį Šiaulių apygardos teismui, kuris atsisakė jį priimti kaip neteismingą, todėl prašo atnaujinti jai ieškinio senaties terminą.

Atsiliepimas

Atsakovas Šiaulių miesto savivaldybė prašo ieškinį atmesti, kadangi atsakovu pripažinta Šiaulių miesto savivaldybė nėra atsakinga dėl įvykusio nelaimingo atsitikimo. Teritorija, kurioje įvyko nelaimingas atsitikimas, kurioje kilo gaisras ir kur žuvo A. B., nors ir yra Šiaulių miesto teritorijoje, nepriklauso nuosavybės teise Šiaulių miesto savivaldybei. Teritorija tuo metu nebuvo savivaldybės teritorija, atsakovas neatliko jokių neteisėtų veiksmų ir nėra priežastiniame ryšyje su įvykusia nelaime ir atsiradusia žala. Be to vien tik ieškovės paaiškinimai apie patirtą neturtinę žalą yra nepakankami dėl žalos atlyginimo, paaiškinimai turėtų būti patvirtinti įrodymais.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Šiaulių apylinkės teismas 2014 m. birželio 16 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies. Atnaujino ieškovei U. B. ieškinio senaties terminą kreiptis į teismą dėl neturtinės žalos atlyginimo. Priteisė iš atsakovo Šiaulių miesto savivaldybės 15000,00 Lt ieškovei U. B. neturtinės žalos atlyginimui. Teismas sprendė, kad ieškinio senaties termino eigos pradžia laikytina 2009-04-20, kai žuvo ieškovės tėvas A. B., o terminas per kurį ieškovė turi teisę apginti savo galimai pažeistą teisę, suėjo 2012-04-21. Ieškovė į Šiaulių miesto apylinkės teismą kreipėsi 2012-05-10 ir pareiškė prašymą atnaujinti ieškinio senaties terminą. Dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo ieškovė kreipėsi 2012-04-02, nesuėjus ieškinio senaties terminui. Teimas atsižvelgė į tai, kad 2012-04-16 Šiaulių valstybės garantuojamos teisinės pagalbos sprendimu ieškovei buvo pakeistas advokatas, kad ji tėvo žūties dienai negalėjo ginti savo teisių teisme savarankiškai, nes buvo nepilnametė. Ieškinys dėl neturtinės žalos atlyginimo Šiaulių apygardos teismui buvo pateiktas laiku, nors ir ne tam teismui, kuriam ieškinys teismingas. Atsižvelgęs į išdėstytas aplinkybes, teismas padarė išvadą, kad ieškinio senaties terminą kreiptis į teismą ieškovė praleido dėl svarbių priežasčių, todėl terminą atnaujino. Dėl tinkamo atsakovo teismas sprendė, kad teritorija, kurioje įvyko nelaimingas atsitikimas nors ir yra Šiaulių miesto teritorijoje, nepriklauso nuosavybės teise Šiaulių miesto savivaldybei. Ši byla buvo nagrinėta Šiaulių apylinkės, Šiaulių apygardos ir Lietuvos aukščiausiame teisme, tačiau niekur nekilo joks ginčas dėl netinkamo atsakovo. Tai, kad nelaimingas atsitikimas įvyko Šiaulių miesto savivaldybės teritorijoje patvirtina Nelaimingo atsitikimo darbe aktas (b.l.14-170), kurio niekas neskundė. Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos vyriausioji specialistė parodė, jog specialistai atliko oro uosto teritorijos patikrą, apžiūrėjo teritoriją, patikrino riboženklius. 400 m. atstumu nuo aviacijos bazės vartų visur plyti valstybinė žemė. Šiuo metu yra suformuoti ir įregistruoti žemės sklypai. Nelaimingo atsitikimo metu sklypu, kuriame įvyko nelaimingas atsitikimas turėjo pasirūpinti Šiaulių miesto savivaldybė, nes tokios žemės priežiūra yra savivaldybės funkcija. Todėl teismas mano, jog šioje byloje Šiaulių miesto savivaldybė yra tinkamas atsakovas. Dėl neturtinės žalos priteisimo teismas nurodė, kad A. B. žūties momentu ieškovė neturėjo 18 metų amžiaus ir buvo išlaikoma tėvų (ir tėvo A. B.), taigi, turėjo teisę tiek į turtinės tiek ir į neturtinės žalos atlyginimą. Lietuvos Respublikos Krašto apsaugos 2009-08-19 ministro įsakymu „Dėl kompensacijos išmokėjimo“ ieškovei buvo išmokėta 51.933,33 Lt vienkartinė kompensacija. (b.l.10). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013-05-28 nutartyje nurodyta, jog vienkartinė kompensacija apima tiek turtinės, tiek neturtinės žalos atlyginimą, tačiau būtina atsižvelgti į tai, jog šis atlyginimas ribojamas įstatymo nustatytu dydžiu, kuris žalą patyrusio asmens gali būti įvertinamas kaip pakankamas arba nepakankamas jo patirtai žalai atlyginti, ypač atsižvelgiant į tai, konkreti asmeniui tenkanti vienkartinės kompensacijos dalis, be kita ko priklauso nuo žuvusio asmens turėtų išlaikytinių skaičiaus. Teismas mano, jog byloje surinkti įrodymai patvirtina tą aplinkybę, jog ieškovės tėvas A. B., būdamas Karinių oro pajėgų Aviacijos bazės Operacijų palaikymo grupės Priešgaisrinės ir gelbėjimo grandies vadu, žuvo tarnybos metu, atlikdamas savo tarnybines pareigas. 2009-04-30 surašytame Nelaimingo atsitikimo darbe akte buvo nurodytos nelaimingo atsitikimo priežastys: Nelaimingas atsitikimas įvyko atviroje teritorijoje, priklausančioje Šiaulių miesto savivaldybei šalia Šiaulių karinio aerodromo teritorijos, kai degančių medžių, krūmų ir žolės gesinimo metu tamsiu paros metu ugniagesys gelbėtojas įkrito į neuždengtą ir nepažymėtą iškasą teritorijoje...Iškasa neaptverta, neuždengta, pavojinga zona nepažymėta. Aplink iškasą, įvairiais atstumais matosi daug kitų neuždengtų, neaptvertų, apgriuvusiais šlaitais, įvairaus gylio iškasų. Teritorija, kurioje įvyko nelaimingas atsitikimas priklausė Šiaulių miesto savivaldybei, kuri netinkamai prižiūrėjo jai priklausiusią teritoriją, nesiėmė jokių saugos priemonių, kad būtų išvengta nelaimingo atsitikimo. Teismas konstatavo, jog dėl įvykusio nelaimingo atsitikimo yra ir atsakovo kaltė, ir priežastinis ryšys tarp atsakovo kaltų veiksmų, t.y. neveikimo ir atsiradusių pasekmių bei neturtinės žalos. Teismas mano, jog ieškovei išmokėta vienkartinė 51933,33 Lt išmoka nepadengia neturtinės žalos, atsiradusios po jos tėvo žūties. Ieškovė tuo metu buvo nepilnametė, tėvo išlaikoma. Ieškovė nurodė, jog po tėvo netekties pasikeitė jos gyvenimas, ji patyrė didelį emocinį skausmą, išgyvenimus, dvasinį sukrėtimą ir kančias, nepatogumus ir dvasinę depresiją. Dėl sveikatos problemų ji turėjo kreiptis į medikus, nebegalėjo tęsti mokslo gimnazijoje. Teismas pripažino, jog tėvo netektis nepilnamečiui vaikui yra didžiulis emocinis šokas, kuris paveikė ir tebeveikia jos sveikatą, sutrikdė jos įprastą gyvenimo būdą. Faktiškai bet kokio dydžio pareikštas ir patenkintas ieškinys neturtinei žalai atlyginti, negali atlyginti vaikui tėvo netekties skausmo. Todėl teismas spręsdamas neturtinės žalos dydžio klausimą atsižvelgė į ieškovės patirtus išgyvenimus, į tai jog dalis žalos yra atlyginta, bei vadovaudamasis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, mano, kad ieškinys dėl neturtinės žalos atlyginimo yra tenkintinas. Jos dydis nustatytinas atsižvelgiant į visus anksčiau paminėtus patirtos neturtinės žalos vertinimo kriterijus.

III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į apeliacinį skundą argumentai

Apeliaciniu skundu atsakovas prašo Šiaulių apylinkės teismo 2014-06-16 sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą.

Žemesnės instancijos teismas

Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Šiaulių miesto savivaldybė yra netinkamas atsakovas. Remiantis Lietuvos Respublikos žemės įstatymo 14 straipsniu, Savivaldybėms nuosavybės teise priklauso: 1) žemė, valstybės perduota savivaldybių nuosavybėn neatlygintinai pagal Savivaldybių funkcijoms vykdyti reikalingų žemės sklypų įsigijimo ir perleidimo įstatymą bei žemės įstatymą; 2) žemė, pagal sandorius įgyta savivaldybių nuosavybėn; 3) pagal testamentą savivaldybės paveldėta žemė; 4) žemė, kaip bešeimininkis turtas teismo sprendimu perduota savivaldybės nuosavybėn. Teritorija yra Šiaulių m. ribose, tačiau nepriklauso Šiaulių miesto savivaldybei (nėra perduota valdyti ar naudoti). Nelaimingo atsitikimo metu, tai buvo laisva žemė (valstybinė). Savivaldybė teisių į šią žemę neturėjo. Nuo 2012-07-24 žemės sklypo savininkė yra Lietuvos Respublika (įregistravimo pagrindas: apskrities viršininko įsakymai: 2009-01-21 Nr. V-381 ir 2009-02-06 Nr. V-762), patikėjimo teise žemės sklypą valdo Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos. Neturtinė žala pagal LR CK 6.250 straipsnį nėra preziumuojama, todėl jos atsiradimo faktą bei priežastinį ryšį su skundžiamos valstybės valdžios institucijos neteisėtais konkrečiais veiksmais (LR CK 6.271 straipsnio prasme) privalo įrodyti ieškovas, t.y. nustačius minėtų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų visumą: pareiškėjo nurodytos valdžios neteisėtus veiksmus (neveikimą), žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minėtų sąlygų, valstybei ar savivaldybei nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą. Vien tik paaiškinimai apie patirtą neturtinę žalą, nurodžius „<...> patyriau emocinį skausmą, dvasinį sukrėtimą ir kančias, nepatogumus, dvasinę depresiją <...>“ nepakankami dėl tokios žalos atlyginimo. Žuvusysis A. B. buvo Karinių oro pajėgų Aviacijos bazės Operacijų palaikymo grupės priešgaisrinės ir gelbėjimo grandies vadas, jaunesnysis puskarininkis. Taip pat iš bylos dokumentų nustatyta, kad jis žuvo tarnybos metu. Pagal Karinių oro pajėgų aviacijos bazės operacijų palaikymo grupės aerodromo priežiūros eskadrilės priešgaisrinės ir gelbėjimo grandies vado pareiginius nuostatus jis buvo profesinės karo tarnybos karys. Vertinant tokias pareigas ėjusio asmens veiksmus, reikia įvertinti, kad tarnautojai yra specialiai apmokyti dirbti ekstremaliose situacijose ir profesionalo veiksmai vertinami taikant griežtesnius atidumo, rūpestingumo, dėmesingumo, atsargumo standartus. Žuvus kariui tarnybos metu, pagal Respublikos krašto apsaugos ministro 2009-08-19 įsakymą Nr. V-809 dėl kompensacijos išmokėjimo ieškovei buvo išmokėta piniginė kompensacija. Be to, priimdamas nutartį teismas rėmėsi 2009-04-30 surašytu nelaimingu atsitikimo darbe aktu, kuriame buvo nurodytos kario žūties aplinkybės bei nelaimingo atsitikimo priežastys. Teismo posėdžio metu buvo pasisakyta, jog Šiaulių miesto savivaldybės duomenimis, tai nebuvo „statybvietes teritorija“, taip pat nebuvo atliekami jokie kasinėjimo darbai. Tai buvo buvusios karinio oro uosto kuro bazės teritorija, kur būdavo perpumpuojamas aviacinis kuras į talpyklas. Šioje teritorijoje nevyko jokie Šiaulių miesto savivaldybės pavesti darbai. Negalima teigti, kad tai yra darbovietė bei atitinkamai taikyti teismo minimus nuostatus.

Atsiliepimas

Atsiliepimu į atsakovo apeliacinį skundą ieškovė U. B. nurodė, kad sprendimo dalis, kurią skundžia savivaldybė, yra teisėta ir pagrįsta.

Žemesnės instancijos teismas

Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais argumentais:

1. Nesutinka su savivaldybės teiginiu, kad teritorija, kurioje įvyko nelaimingas atsitikimas, yra Šiaulių miesto ribose, tačiau nepriklauso Šiaulių miesto savivaldybei (nėra perduota valdyti ar naudoti), kad nelaimingo atsitikimo metu, tai buvo laisva žemė valstybinė), kad savivaldybė teisių į šią žemę neturėjo. Pirmą kartą bylą nagrinėjant apylinkės teisme (2012-08-30 protokolas Nr. 2, b. 1. 78) savivaldybės atstovas E. J. pripažino, kad „teritorija, kurioje žuvo ieškovės tėvas, priklauso savivaldybei“. Šiaulių apygardos prokuratūros 2009-06-01 nutarime (b. 1. 11-13) konstatuota, kad ties kariniu oro uostu Lakūnų g. 3, duobė yra Šiaulių miesto teritorijoje, buvusio oro uosto teritorijoje. Nelaimingo atsitikimo tyrimo akte net keliose vietose (b. 1. 15,16) užfiksuota, kad ; gaisras kilo apleistoje niekieno neprižiūrimoje į rytus nuo Šiaulių karinio aerodromo teritorijoje, kuri priklauso Šiaulių miesto savivaldybei. Lietuvos kariuomenės karinių oro pajėgų aviacijos bazės tyrime dėl A. B. žūties tarnyboje išvadoje priimtas siūlymas kreiptis į savivaldybę ir apskrities administraciją su reikalavimu sutvarkyti aplink aerodromą esančias apleistas ir pavojingas žmonių gyvybei teritorijas (b. 1. 20). Prie atsiliepimo pridėtas garso įrašas ir b. 1. 58 dienraščio „Šiaulių krašto“ išrašas patvirtina, kad tuometinis administracijos direktorius V. D. pripažino, kad ir savivaldybė atsakinga už įvykį: „teritoriją savivaldybė užmiršo“. Savivaldybės atstovės teiginys, kad nelaimingas įvykis buvo ne atsakovui priklausančioje teritorijoje, yra tik pozicija siekiant išvengti civilinės atsakomybės. Nei teismo posėdyje nei apeliaciniame skunde savivaldybė nenurodė, kas turėtų būti atsakovu, neprašė tokio asmens patraukti bent trečiuoju asmeniu.

Šalies argumentai

Apeliaciniu skundu ieškovė U. B. prašo Šiaulių apylinkės teismo 2014-06-16 sprendimą pakeisti. Ieškinį tenkinti visiškai - priteisti iš Šiaulių miesto savivaldybės 500000,00 Lt neturtinės žalos atlyginimui.

Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

Žemesnės instancijos teismas

1.Teismas pagrįstai pripažino, kad dėl tėvo žūties yra kalta ir Šiaulių miesto savivaldybė, nustatė kad yra savivaldybės kaltė ir neteisėti veiksmai, kad jai padaryta žala, ir kad yra priežastinis ryšys tarp atsakovo neteisėtų veiksmų ir jai padarytos žalos. Teismas neteisingai nustatė padarytos neturtinės žalos dydį. Nors teismas pripažino, kad jai Lietuvos Respublikos Krašto apsaugos ministro 2009-08-19 įsakymu Nr. V-809 išmokėta vienkartinė 51933,33 Lt išmoka nepadengė neturtinės žalos, atsiradusios po jos tėvo žūties, tačiau neteisingai (per mažai) įvertino priteistiną sumą. Priteista 15000,00 Lt suma yra aiškiai per maža. Jos patirtus dvasinį sukrėtimą ir skausmą, dvasinius išgyvenimus, kančias gali įvertinti tik tai patyręs asmuo ir šalia jo buvę artimieji. Todėl pasitarusi su mama ir močiute, jai padarytą neturtinę žalą įvertino 500000,00 Lt, į šią sumą neįskaitant jai sumokėtų pinigų. Teisingas sprendimas būtų, jei teismas priteistų nurodytą sumą.

Atsiliepimas

Atsiliepimu į ieškovės apeliacinį skundą Šiaulių miesto savivaldybė prašo ieškovės apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą. Panaikinti 2014 m. birželio 16 d. Šiaulių apylinkės teismo sprendimą civilinėje byloje ir priimti naują sprendimą.

Žemesnės instancijos teismas

Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais argumentais:

1.Teritorija yra Šiaulių m. ribose, tačiau nepriklauso Šiaulių miesto savivaldybei (nėra perduota valdyti ar naudoti). Nelaimingo atsitikimo metu, tai buvo laisva žemė (valstybinė). Savivaldybė teisių į šią žemę neturėjo. Nuo 2012-07-24 žemės sklypo savininkė yra Lietuvos Respublika (įregistravimo pagrindas: apskrities viršininko įsakymai: 2009-01-21 Nr. V-381 ir 2009-02-06 Nr. V-762), patikėjimo teise žemės sklypą valdo Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos. Vien tik ieškovės paaiškinimai apie patirtą neturtinę žalą, nurodžius jog po tėvo netekties pasikeitė jos gyvenimas, ji patyrė didelį emocinį skausmą, išgyvenimus, dvasinį sukrėtimą ir kančias, nepatogumus, dvasinę depresiją nepakankami dėl tokios žalos atlyginimo. Apeliantė teigia, kad dėl sveikatos problemų ji turėjo kreiptis į medikus, nebegalėjo tęsti mokslo gimnazijoje. Tačiau iš byloje esamų dokumentų matyti (b.1.59), jog iki 2011-02-19 nebuvo kreiptasi į gydytojus ir nebuvo skatinamas išgijimas. Nebuvo pateikta medicininė ekspertų išvada apie esamą būklę ir nebuvo ištirta kokia buvo ieškovės būklė po jos tėvo žūties. Be to, liudytojai nurodė, jog ieškovė nenorėjo vykti pas medikus, tad patys giminaičiai „nueidavo pas medikus, kad jai butų išrašyti vaistai“.Sutinka su teismo nuomone, jog tėvo netektis nepilnamečiui vaikui yra didžiulis emocinis šokas, tačiau netektis negali būti įvertinta pinigais ir atkreipia dėmesį, kad jau išmokėta kompensacija. Kalbant apie atsakomybės klausimus reikia nustatyti žalą, kuri nėra įrodyta, neteisėtus veiksmus, kurie atsakovo nuomone pasireiškė ne iš savivaldybės pusės, o dėl netinkamai priimto sprendimo vykti į šią teritoriją. Mano, kad patirtas atsitikimas turi būti vertinamas kaip nelaimingas atsitikimas darbe vykdant pareigas.

Priežastinis ryšys, kaip ieškovė nurodė, yra šios teritorijos netvarkymas, tačiau atkreiptinas dėmesys, kad prie nelaimingo darbe išvadų yra nurodyta, kad: „išvykstant į gaisro rajoną, A. B. asmeniškai instruktavo pamainos ugniagesius apie teritorijos ypatumus ir perspėjo apie iškasinėtas duobes. Jis tą vietą žinojo, nes ne pirmą kartą ten gesino gaisrą. Gaisro vietoje A. B. kaip komandos vadas paskirstė užduotis ir pats su P. M. pradėjo gesinti gaisrą“. Šiuo atveju buvo priimtas sprendimas vykti į tą teritoriją ir žinoma, kad toje teritorijoje yra duobės. Neordinarinė situacija buvo aptarta, ir priežastinio ryšio tarp savivaldybės veiksmų ir pareigūno žūties – nėra. Žuvus kariui tarnybos metu, pagal minėtą Respublikos krašto apsaugos ministro 2009-08-19 įsakymą Nr. V-809 dėl kompensacijos išmokėjimo, valstybė išmokėjo apie 300000,00 Lt tad traktuoti, kad tai yra nelaimingas atsitikimas ir papildomai traukti savivaldybę, nėra nei teisinio nei kitokio pagrindo, nes savivaldybės kaltės šiuo atveju nėra, ir nėra priežastinio ryšio veiksmų ir atsiradusios žalos. Šioje teritorijoje nevyko jokie Šiaulių miesto savivaldybės pavesti darbai. Teigti, kad tai yra darbovietė apskritai negalima. Atitinkamai ir taikyti anksčiau minimus nuostatus taip pat negalima. Be to, byloje esama duomenų, jog teritorija buvo aptverta (b.l. 79). Anot liudytojo norint patekti į teritoriją, reikėjo gauti leidimą ir atkirpti tvoros galą: „Kiek pamenu, kad buvo vartai ir A. B. prašė leidimo tuos vartus nukirpti, nes galimybės privažiuoti arčiau nebuvo. Tai įvykdžius, priartėjome prie ugnies židinio ir per mašinos įrenginį - lafetą, mes pirmiausiai nupylėme didelius ugnies židinius“. Vadovaujantis 2014-04-04 Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Šiaulių skyriaus raštu Nr. 31SD-(14.31.7)-2047, nelaimingas atsitikimas galėjo įvykti (duomenys neskelbtini) sklypuose (dabartinis adresas (duomenys neskelbtini)). Todėl atsakovo manymu, nėra pagrindo teigti, jog atsakovas pripažįsta savo kaltę dėl aplaidaus neveikimo, nesirūpinimo jai priklausančia nesaugia teritorija. Teismas nurodė, kad prie bylos prijungto laikraščio „Šiaulių kraštas“ straipsnyje „Vadą pasiėmė duobė“ nurodyta, jog dėl įvykusios nelaimės yra atsakinga ir savivaldybė, kurios administracijos direktorius V. D. pripažino, kad „teritorija savivaldybė užmiršo“ (b.l. 58). Spaudoje esantis straipsnis - žiniasklaidos pateikti duomenys, kurie negali būti teismo vertinami kaip pirminis įrodymas, kuris turi įrodomąją galią. Direktoriaus nuomonė - tai miesto politiko, kuris jaučiasi atsakingas už visą šią teritoriją, kas vyksta visame mieste, nuomonė ir vertinama kaip emocinis pasisakymas.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliaciniai skundai tenkintini iš dalies.

Žemesnės instancijos teismas

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (LR CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina tik apskųstos teismo sprendimo dalies teisėtumą ir pagrįstumą ir tik analizuojant apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (LR CPK 320 straipsnio 2 dalis). Teismas, remdamasis ištirtais ir įvertintais duomenimis, konstatuoja, kad absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų šioje byloje nenustatyta (LR CPK 329 straipsnis).

Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl netinkamo atsakovo ir neturtinės žalos priteisimo teisėtumo ir pagrįstumo.

Bylos duomenimis, Lietuvos Kariuomenės Karinių oro pajėgų Aviacijos bazės, buveinės adresu (duomenys neskelbtini) 2009-04-30 Nelaimingo atsitikimo darbe akte Nr. NAA-2 nurodoma, kad nelaimingas atsitikimas įvyko 2009-04-20 21 val. 55 min. atviroje teritorijoje, priklausančioje Šiaulių m. savivaldybei, šalia Šiaulių karinio aerodromo teritorijos. Taip pat nurodoma, kad apleistoje, niekieno neprižiūrimoje teritorijoje į rytus nuo Šiaulių karinio aerodromo degė 4 ha ploto apaugusio žole, krūmais ir medžiais. Teritorija neprižiūrima po sovietinės kariuomenės išvedimo. Gesindamas gaisrą Šiaulių miesto savivaldybės teritorijoje šalia Karinio aerodromo teritorijos žuvo A. B.. ( b.l. 4, 14-17) Tyrimo dėl j. psk A. B. žūties tarnyboje išvadoje nurodoma, kad gaisras buvo įsiliepsnojęs apie 400 m. nuo Lietuvos Kariuomenės Karinių oro pajėgų Aviacijos bazės vartų Nr. 4 į rytus. Kadangi pūtė vėjas iš šiaurės gaisras plito link aerodromo teritorijos. A. B. žuvo gesindamas gaisrą 420 m. į rytus nuo minėtų vartų Nr. 4, vykdydamas budėjimo instrukcijos 6.12 punktą : „ kilus gaisrui ar avarijai aerodromo teritorijoje arba 8 km. aplink ją. Gesindamas gaisrą tamsiu paros metu, žemyn galva įkrito į nepažymėtą ir neuždengtą 270 cm iškasą, kurios išramstyta dalis buvo pilna vandens ir būdamas žemyn galva iškasos medžiu sutvirtintoje dalyje savarankiškai apsiversti ir išlipti negalėjo, todėl nuskendo. Tyrimo išvadoje nurodyta kreiptis į Šiaulių savivaldybės ir Šiaulių apskrities administraciją su reikalavimu sutvarkyti aplink aerodromą esančias apleistas ir pavojingas žmonių gyvybei teritorijas, instruktuoti AB PGG karius dėl gaisro stabdymo darbų ir kitų priemonių. (b.l.18-20). Ieškovė U. B., kaip matyti iš gimimo liudijimo (b.l. 3), yra žuvusiojo duktė. Iš byloje esančio Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministro 2009-08-19 įsakymo Nr. V-809 Dėl kompensacijos išmokėjimo matyti, kad po tėvo žūties jai buvo išmokėta 51933,33 Lt vienkartinė kompensacija. (b.l. 10). Byloje pateikta Aviacijos bazės operacijų palaikymo grupės aerodromo priežiūros eskadrilės priešgaisrinės ir gelbėjimo grandies pamainos viršininko budėjimo instrukcija, Priešgaisrinės ir gelbėjimo grandies vado pareiginiai nuostatai ( b.l. 65-70). Byloje pateiktas išrašas 2011-02-19 dėl U. B. kreipimosi į gydymo įstaigas ( b.l.60).

2012-09-18 Šiaulių miesto apylinkės teismo sprendimu ieškovės U. B. ieškinys atsakovui Šiaulių miesto savivaldybei dėl neturtinės žalos atlyginimo atmestas. Teismas be kitų argumentų nurodė, kad žuvus kariui tarnybos metu, pagal Respublikos krašto apsaugos ministro 2009-08-19 įsakymą Nr. V-809 dėl kompensacijos išmokėjimo ieškovei buvo išmokėta piniginė kompensacija. Kadangi A. B. žuvo tarnybos metu, gesindamas gaisrą, jo atliekamos funkcijos yra susijusios su rizika gyvybei, kompensacija už gyvybės praradimą yra numatyta įstatymo leidėjo specialiuose norminiuose aktuose, todėl atsakovas – Šiaulių miesto savivaldybė - neturi pareigos atlyginti ieškovei neturtinę žalą, padarytą A. B. gyvybės atėmimu. Ieškovė nurodė, kad pretenzijų Krašto apsaugos ministerijai neturi, nes ji jau sumokėjo jai piniginę kompensaciją.( b.l. 85-88). 2013-01-28 Šiaulių apygardos teismo kolegijos nutartimi Šiaulių miesto apylinkės teismo 2012 -09-18 sprendimas paliktas nepakeistas (b.l.104-109). Lietuvos Aukščiausiasis teismas 2013-11-13 nutartimi Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. sausio 28 d. nutartį ir Šiaulių miesto apylinkės teismo 2012 m. rugsėjo 18 d. sprendimą panaikino ir perdavė bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Aukščiausiasis teismas nurodė, kad karo tarnybos metu atsirandantys teisiniai santykiai, be kita ko, ir susiję su karių aprūpinimu, reglamentuojami specialiajame Krašto apsaugos sistemos organizavimo ir karo tarnybos įstatyme (toliau – Įstatymas). Jo 66 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad karių gyvybė ir sveikata privalomai draudžiama nuo nelaimingų atsitikimų tarnyboje valstybės biudžeto lėšomis. Kariui žuvus dėl priežasčių, susijusių su tarnybinių pareigų vykdymu, arba dėl tarnybos, išmokama vienkartinė kompensacija (120 atitinkamo laipsnio profesinės karo tarnybos kariui pirmaisiais tarnybos metais nustatyto dydžio mėnesinių tarnybinių atlyginimų (be priedų) vienkartinė kompensacija, bet ne mažiau kaip po 100 Vyriausybės nustatytų minimalių mėnesinių algų kiekvienam kario išlaikytiniui (Įstatymo 67 straipsnio 11 dalis), sumažinta priklausančių išmokėti draudimo iš valstybės biudžeto išmokų dydžiu. Šios kompensacijos mokamos iš Krašto apsaugos ministerijai skirtų valstybės biudžeto lėšų. Visais atvejais bendra kariui (kariūnui) žuvus išmokamos kompensacijos suma negali viršyti 350 000 Lt (Įstatymo 67 straipsnio 11 dalis). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje, pasisakant dėl vienkartinės kompensacijos kario sveikatos sutrikdymo atveju išmokėjimo, nurodyta, kad ji skirta tiek turtinio, tiek neturtinio pobūdžio praradimams kompensuoti. Kartu išaiškinta, kad tai, jog specialiajame įstatyme nustatyti konkretūs šios vienkartinės išmokos dydžiai, nereiškia, kad dėl kario sveikatos sutrikdymo atlygintinos žalos dydis įstatymo a priori ribojamas nustatytu tam tikru dydžiu ir visais atvejais yra pakankamas dėl šio sveikatos sutrikdymo kario patirtos tiek turtinės, tiek neturtinės žalos atlyginimas. Tais atvejais, kai karys, kurio sveikata sutrikdyta dėl atliekamos karo tarnybos, mano, kad jam išmokėta įstatymo nustatyto dydžio vienkartinė išmoka nevisiškai kompensuoja jam padarytą žalą, jis turi teisę kreiptis į teismą su reikalavimu atlyginti likusią žalos dalį ir įrodinėti patirtos žalos dydį bei kitas būtinas sąlygas taikyti jo nurodytam atsakingu už žalą asmeniui civilinę atsakomybę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. kovo 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-129/2009). Nors šie išaiškinimai, minėta, pateikti byloje, kurioje buvo sprendžiamas tinkamo žalos atlyginimo kario sveikatos sutrikdymo atveju klausimas, tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, atsižvelgiant į tai, kad tiek kario sveikatos sutrikdymo, tiek jo žūties atveju remiantis specialiuoju įstatymu yra išmokama vienkartinė kompensacija, jie (išaiškinimai) taikytini ir šioje byloje. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į pirmiau pateiktus išaiškinimus, konstatavo, kad teismų sprendimas atmesti kasatorės ieškinį remiantis vien tik Įstatyme nustatytos vienkartinės kompensacijos išmokėjimo faktu negali būti laikomas teisėtu ir pagrįstu. Nors teismai pagrįstai nurodė, kad vienkartinė kompensacija apima tiek turtinės, tiek neturtinės žalos atlyginimą, tačiau neatsižvelgė į tai, jog šis atlyginimas ribojamas įstatymo nustatytu dydžiu, kuris žalą patyrusio asmens gali būti įvertinamas kaip pakankamas arba nepakankamas jo patirtai žalai atlyginti, ypač atsižvelgiant į tai, kad konkreti asmeniui tenkanti vienkartinės kompensacijos dalis, be kita ko, priklauso nuo žuvusio asmens turėtų išlaikytinių skaičiaus. Dėl to teismai, neįvertinę dėl tėvo (kario) žūties kasatorės patirtų neturtinio pobūdžio praradimų pinigais, neturėjo pagrindo daryti išvadą, kad išmokėta vienkartinė kompensacija visiškai atlygino kasatorei dėl tėvo žūties patirtą neturtinę žalą. Tokią išvadą teismai būtų galėję padaryti tik ištyrę kasatorės reikalavimo atlyginti neturtinę žalą pagrindu nurodytas aplinkybes, įvertinę jos patirtos neturtinės žalos dydį pinigais ir konstatavę, kad kasatorės dėl jos tėvo žūties patirtos neturtinės ir turtinės žalos suma yra ne didesnė už jai išmokėtos vienkartinės kompensacijos sumą. Sprendžiant, kokią išmokėtos vienkartinės kompensacijos dalį sudaro neturtinė žala, turi būti nustatoma, kokia turtinė žala (netektas išlaikymas) ir kokiam skaičiui asmenų padaryta bei kiek ji atlyginta. Kiekvienam išlaikytiniui išmokėtos vienkartinės kompensacijos dalis, viršijanti atlygintinos turtinės žalos dydį, gali būti vertinama kaip neturtinės žalos atlyginimas, dėl kurio pakankamumo, žalą patyrusiam asmeniui įrodinėjant didesnį neturtinės žalos dydį, turi būti sprendžiama atsižvelgiant į pirmiau pateiktus kriterijus. Tačiau bylą nagrinėję teismai visų šių aplinkybių nenustatinėjo ir nevertino, todėl galėjo būti neteisingai išspręsta byla.

Pažymėtina, kad kaip ir kitais neturtinės žalos atlyginimo atvejais, reikalavimas atlyginti neturtinę žalą, patirtą dėl kario žūties, gali būti tenkinamas, jeigu nustatomos visos asmens, kuriam pareikštas reikalavimas, civilinės atsakomybės sąlygos: neteisėta veika, atsiradusi žala, neteisėtos veikos ir atsiradusios žalos priežastinis ryšys ir kaltė (CK 6.246–6.248, 6.250 straipsniai). Įstatyme nustatytais atvejais civilinė atsakomybė gali kilti ir nesant kaltės (vadinamoji griežtoji civilinė atsakomybė). Tačiau nepriklausomai nuo to, ar kaltė yra būtinoji civilinės atsakomybės taikymo sąlyga, kai sprendžiamas neturtinės žalos atlyginimo klausimas, ją būtina nustatyti kaip vieną iš neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijų (CK 6.250 straipsnio 2 dalis). Teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, turi pasisakyti, ar neturtinė žala padaryta kaltais asmens veiksmais, kaip konkrečiai šie veiksmai atlikti, kokia kaltės forma ir pan. Šiuo atveju bylą nagrinėję teismai, konstatuodami, kad kasatorės patirta neturtinė žala visiškai atlyginta jai sumokėjus vienkartinę kompensaciją specialiojo įstatymo nustatyta tvarka, dėl atsakovo atsakomybės sąlygų buvimo nesprendė ir dėl jų nepasisakė, netyrė ir nevertino atsakovo kaltės, kaip neturtinės žalos dydžio priteisimo kriterijaus. Teisėjų kolegija konstatavo, kad bylą nagrinėję teismai, netinkamai aiškindami ir taikydami neturtinės žalos, patirtos kario išlaikytinių dėl jo žūties, atlyginimą reglamentuojančias materialiosios teisės normas ir nenustatydami kasatorės patirtos neturtinės žalos dydžio, neatskleidė bylos esmės. ( b.l. 140-145).

Bylos duomenimis 2014-02-27 pirmosios instancijos teismas įpareigojo Nacionalinę žemės tarnybą prie Žemės ūkio ministerijos pateikti duomenis kam priklauso žemės sklypas teritorijoje į rytus nuo Šiaulių karinio aerodromo ( b.l. 160, 2 tomas). Šiaulių miesto savivaldybės administracijos teisės skyrius 2014-03-03 nurodė, kad savivaldybė žemės sklypų (duomenys neskelbtini) nevaldė ir nevaldo, pateikė plano kopiją dėl pažymėtos nelaimingo atsitikimo vietos. ( 162,168, 169 b.l., 2 tomas). 2014-03-31 rašte Nacionalinė žemės tarnyba nurodė, kad iš pateiktų ieškovės ieškinyje duomenų bei prokuratūros nutarimo nutraukti ikiteisminį tyrimą nėra galimybės nustatyti kokiame žemės sklype įvyko nelaimingas atsitikimas. Pagal Šiaulių miesto savivaldybės administracijos pateiktus duomenis ir pažymėtą nelaimingo atsitikimo vietą 2009-04-30 dienai buvo valstybinė žemė, kurioje pagal 2008-08-21 sprendimą Nr. T-278 dėl detaliojo plano patvirtinimo buvo suprojektuoti du žemės sklypai, kuriems suteikti atitinkami adresai ir šių valstybinės žemės sklypų duomenys buvo patvirtinti savivaldybės administracijos direktoriaus 2008-12-10 įsakymu Nr. A-1591, pateiktas įsakymas ( b.l. 165-166, 169-121, 2 tomas). Nekilnojamojo turto 2014-03-27 registro duomenimis žemės sklypai adresu Aviacijos g. 45, ir 47, Šiaulių m. sav. įregistruoti nuo 2012-11-13 Lietuvos Respublikos nuosavybe, valstybinės žemės patikėjimo teisė įregistruota Nacionalinės žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, kadastro duomenų nustatymo data 2012-09-18 ( b.l. 172-176, 2 tomas ). 2014-05-16 rašte Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Šiaulių teritorinis skyrius nurodė, kad visa nelaimingo atsitikimo tyrimo medžiaga laikoma pas darbdavį ( 180 b.l.). Šiaulių apskrities VPK Šiaulių miesto PK nurodė, kad ikiteisminio tyrimo medžiaga dėl nelaimingo atsitikimo yra sunaikinta. (158 b.l.).

Apeliaciniu skundu atsakovas prašo Šiaulių apylinkės teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą, nurodydamas, kad Šiaulių miesto savivaldybė yra netinkamas atsakovas. Nelaimingo atsitikimo metu įvykio vietoje buvo laisva žemė (valstybinė). Savivaldybė teisių į šią žemę neturėjo. Nuo 2012-07-24 žemės sklypo savininkė yra Lietuvos Respublika (įregistravimo pagrindas: apskrities viršininko įsakymai: 2009-01-21 Nr. V-381 ir 2009-02-06 Nr. V-762), patikėjimo teise žemės sklypą valdo Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos. Tai, kad žemė yra miesto teritorijos ribose, savivaldybė pareigos prižiūrėti sklypą neturėjo, nes žemė savivaldybei jokiomis teisėmis nebuvo perduota. Atsakovo teigimu nenustatytas priežastinis ryšys atsakomybei dėl žalos kilti. Teismo posėdžio metu nurodė, kad atsakovas negali nurodyti, kas yra atsakovas, tai turi nurodyti ieškovė.

Lietuvos Aukščiausiasis teismas ne kartą yra akcentavęs, kad įrodinėjimo procese būtina siekti proceso koncentracijos ir ekonomiškumo bei kitų proceso principų pusiausvyros. Faktų ir įrodymų nurodymas, įrodymų rinkimas ir pateikimas prasideda jau keliant civilinę bylą ir paprastai turi pasibaigti iki nutarties skirti bylą nagrinėti teismo posėdyje priėmimo (LR CPK 111 straipsnio 2 dalies 4, 5 punktai, 112 straipsnio 2, 3 punktai, 226 straipsnis, kt.). Ieškovas ieškinyje, atsakovas atsiliepime ar priešieškinyje privalo nurodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, visus įrodymus, kuriais ketina įrodinėti tas aplinkybes, ir pridėti tuos įrodymus. Negalėdamos pateikti įrodymų, kuriais remiasi, šalys privalo savo procesiniuose dokumentuose nurodyti priežastis, dėl kurių negali jų gauti, ir suformuluoti prašymą teismui juos išreikalauti, nurodant jų buvimo vietą bei aplinkybes, kurias šie įrodymai patvirtina (LR CPK 112 straipsnio 3 punktas, 135 straipsnio 1 dalies 2 dalis, 226 straipsnis). Pasirengimo civilinių bylų nagrinėjimui teisme stadijoje teismas privalo išsiaiškinti šalių ginčo esmę ir apimtį, jų pateiktus įrodymus, jeigu pateiktų įrodymų neužtenka, pasiūlyti šalims ar kitiems byloje dalyvaujantiems asmenims pateikti papildomus įrodymus ir nustatyti terminą jiems pateikti, preliminariai įvertinti teisinį santykį, dėl kurio kilo ginčas, surasti taikytiną teisės normą ir jos pagrindu nustatyti įrodinėjimo dalyką, esant pagrįstam šalių prašymui, išreikalauti įrodymus, kurių dalyvaujantys byloje asmenys negali gauti ir prašo juos išreikalauti, patikrinti įrodymų ryšį su įrodinėjimo dalyku (įrodymų sąsajumą), įrodymų leistinumą, prireikus patikslinti šalių pareigą įrodinėti (LR CPK 159 straipsnio 1 dalis, 179 straipsnio 1 dalis, 225 straipsnio 1 punktas, 226 straipsnis, 227 straipsnio 4 dalis, 230 straipsnio 1 dalis). Įstatymų leidėjas nustatė ne tik įrodinėjimo pareigas, bet ir jų paskirstymo taisykles, kurių bendriausios yra suformuluotos LR CPK 12, 178 ir 179 straipsniuose. Įrodinėjimo pareiga pagal šias taisykles tenka tam, kas teigia – ieškovui reikia įrodyti ieškinio, atsakovui – priešieškinio, atsikirtimų faktinį pagrindą. Nagrinėjamu atveju atsakovas Šiaulių miesto savivaldybė neteikė duomenų dėl detaliojo teritorijų planavimo dokumentų, dėl suformuotų žemės sklypų kadastrinių duomenų, dėl žemės sklypų faktinio valdymo, naudojimosi sklypu, dėl žemės sklypo panaudos teisės bei kitų bylai turinčių reikšmės duomenų paneigiančių ieškovės argumentus dėl pareikšto ieškinio ir savivaldybės patraukimo atsakovu, motyvuodama, kad tai ieškovės pareiga.

Apeliacinės instancijos teismas nagrinėjamu atveju remdamasis bylos duomenimis vertina ir analizuoja ar pirmosios instancijos teismas nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar tinkamai įvertino byloje esančius įrodymus. Dėl įrodymų vertinimo, pažymėtina, kad kiekvienoje civilinėje byloje teismas turi įsitikinti ir sprendime nurodyti, kurios reikšmingos bylai aplinkybės nustatytos, o kurios – nenustatytos. Tuo teismas įsitikina vykstant įrodinėjimo procesui, kai pateikiami, tiriami ir vertinami įrodymai. Įrodymai civilinėje byloje yra bet kokie faktiniai duomenys, kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad yra aplinkybių, pagrindžiančių šalių reikalavimus ir atsikirtimus, ir kitokių aplinkybių, turinčių reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra (LR CPK 177 straipsnio 1 dalis). Įvertindamas įrodymus, teismas turi įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir iš įrodymų viseto duomenų padaryti išvadas. Vertinant kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę reikia nustatyti, koks jo ryšys su įrodinėjimo dalyku, ar tas įrodymas yra leistinas, patikimas, ar nėra suklastojimo požymių, ar tinkamai buvo paskirstytos įrodinėjimo pareigos, ar nepaneigtos pagal įstatymus nustatytos prezumpcijos, ar yra prejudicinių faktų. Pagal bendrąją įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklę dalyvaujantys civiliniame teisiniame ginče asmenys turi įstatymo pareigą įrodyti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (LR CPK12 straipsnis, 178 straipsnis). Kasacinis teismas ne kartą savo nutartyse yra pabrėžęs, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Vertindamas įrodymus, teismas turi įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir iš įrodymų viseto daryti išvadas, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad tam tikrų faktinių aplinkybių buvimą civilinio proceso tvarka teismas konstatuoja tais atvejais, kai jam nekyla didelių abejonių dėl tų aplinkybių egzistavimo. Faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. gruodžio 30 d. Lietuvos Respublikos teismų praktikos, taikant Civilinio proceso kodekso normas, reglamentuojančias įrodinėjimą, apžvalga Nr. 51. Teismų praktika).

Pirmosios instancijos teismo vertinimu nelaimingas atsitikimas įvyko Šiaulių miesto savivaldybės teritorijoje ką patvirtina Nelaimingo atsitikimo darbe aktas (b.l.14-170), kurio niekas neskundė. Tyrimo dėl j. Psk A. B. žūties tarnyboje išvadoje nurodyta, „ kreiptis į Šiaulių miesto savivaldybės ir Šiaulių apskrities administraciją su reikalavimu sutvarkyti aplink aerodromą esančias apleistas ir pavojingas žmonių gyvybei teritorijas“ (b.l.18-20). Prie bylos prijungto laikraščio „Šiaulių kraštas“ straipsnyje „Vadą pasėmė duobė“ nurodyta, jog dėl įvykusios nelaimės yra atsakinga ir savivaldybė, kurios administracijos direktorius V. D. pripažino, kad „teritoriją savivaldybė užmiršo“. (b.l.58). 2012-08-30 teismo posėdžio metu ( b.l.75) savivaldybės atstovas nurodė, kad teritorija, kurioje žuvo ieškovės tėvas priklauso savivaldybei, teritorija nesutvarkyta. Teismo vertinimu pareigūnai kurie prižiūri teritoriją turi prižiūrėti ir teritoriją esančią 8 km., ta teritorija yra karinio oro teritorijoje. Teismo posėdyje apklausta Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos vyriausioji specialistė D. A., kaip išvadą teikiančios institucijos atstovė parodė, jog specialistai atliko oro uosto teritorijos patikrą, apžiūrėjo teritoriją, patikrino riboženklius. 400m. atstumu nuo aviacijos bazės vartų visur plyti valstybinė žemė. Šiuo metu yra suformuoti ir įregistruoti žemės sklypai. Teismas sprendė, kad nelaimingo atsitikimo metu sklypu, kuriame įvyko nelaimingas atsitikimas turėjo pasirūpinti Šiaulių miesto savivaldybė, nes tokios žemės priežiūra yra savivaldybės funkcija. Todėl teismas mano, jog šioje byloje Šiaulių miesto savivaldybė yra tinkamas atsakovas.

Ieškovė 2014-04-29 teismo posėdžio metu nurodė, kad Šiaulių miesto savivaldybė yra kalta būtent dėl sklypų nepriežiūros.

Atsakovas apeliaciniame skunde nurodė, kad ieškovė privalo įrodyti civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų visumą: pareiškėjo nurodytos valdžios neteisėtus veiksmus (neveikimą), žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minėtų sąlygų, valstybei ar savivaldybei nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą. Atsakovo vertinimu, neturtinė žala iš atsakovo priteista nepagrįstai, vien tik paaiškinimai apie patirtą neturtinę žalą, nurodžius „<...> patyriau emocinį skausmą, dvasinį sukrėtimą ir kančias, nepatogumus, dvasinę depresiją <...>“ nepakankami dėl tokios žalos atlyginimo.

Bylos duomenimis 2014-04-29 teismo posėdžio metu specialistė D. A. nurodė, kad dėl vietos kurioje įvyko nelaimingas atsitikimas galėtų pasakyti išsamiau, kam priklausė žemės sklypas jei būtų tikslesni duomenys dėl įvykio vietos. Didelė tikimybė, kad buvo valstybinė žemė bet ar ji buvo perduota naudotis panaudos teise, kas ją naudojo, prižiūrėjo negali pasakyti. Gali būti, kad kadastro duomenys dėl vieno sklypo buvo suformuoti 2009-02-06 (duomenys neskelbtini) gatvėje. Nuo 2012m. yra suformuoti du sklypai 45 ir 47 ir per du sklypus įvykis negalėjo atsitikti. Nelaimingo atsitikimo vietos nustatymas turi reikšmės sprendžiant kas žemės naudotojas, ar žemė pateko į karinio aerodromo teritoriją, kokia teritorija aptverta ir kita. Papildomai 2014-05-27 posėdyje nurodė, kad tarnybos specialistas buvo nuvykęs į įvykio vietą ir maždaug apžiūrėjo žemės sklypą. Pažymėjo, kad žemė tiek įvykio metu tiek šiuo metu priklausė valstybei. Teismui nepateikti jokie papildomi duomenys dėl žemės sklypo apžiūrėjimo ir nustatytų faktinių aplinkybių. 2014-09-29 teismo posėdžio metu buvo apžiūrimi ir vertinami žemės sklypų žemėlapiai, tačiau į bylą jie nepateikti. Apeliacinės instancijos teismui atsižvelgus į specialistės argumentus nėra pagrindo vienareikšmiškai spręsti, ir įvertinti, ar savivaldybė turėjo pareigą rūpintis sklypo priežiūra ir ar yra savivaldybės kaltės dėl įvykusio nelaimingo atsitikimo, kuo konkrečiai, kokiais veiksmais pasireiškia kaltė ir kita. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu reikalingi byloje papildomi išsamūs duomenys dėl priimtų konkrečių savivaldybės sprendimų dėl žemės sklypų suformavimo, reikalingi duomenys, medžiaga iš Nekilnojamo turto registro dėl atliktų kadastrinių matavimų sprendžiant dėl žemės sklypo priklausomybės bei faktinio valdymo. Siekiant nustatyti faktines aplinkybes sprendžiant ar ieškinys pareikštas tinkamam atsakovui išreikalautini papildomi duomenys, medžiaga iš Lietuvos Kariuomenės Karinių oro pajėgų Aviacijos bazės dėl nelaimingo atsitikimo tyrimo.

Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas spręsdamas dėl neturinės žalos priteisimo neatsižvelgė į Lietuvos Aukščiausiojo teismo 2013-11-13 nutartį. Minėtoje nutartyje teisėjų kolegija nurodė, kad nors teismai pagrįstai nurodė, kad vienkartinė kompensacija apima tiek turtinės, tiek neturtinės žalos atlyginimą, tačiau neįvertinę dėl tėvo (kario) žūties kasatorės patirtų neturtinio pobūdžio praradimų pinigais, neturėjo pagrindo daryti išvadą, kad išmokėta vienkartinė kompensacija visiškai atlygino kasatorei dėl tėvo žūties patirtą neturtinę žalą. Tokią išvadą teismai būtų galėję padaryti tik ištyrę kasatorės reikalavimo atlyginti neturtinę žalą pagrindu nurodytas aplinkybes, įvertinę jos patirtos neturtinės žalos dydį pinigais ir konstatavę, kad kasatorės dėl jos tėvo žūties patirtos neturtinės ir turtinės žalos suma yra ne didesnė už jai išmokėtos vienkartinės kompensacijos sumą. Sprendžiant, kokią išmokėtos vienkartinės kompensacijos dalį sudaro neturtinė žala, turi būti nustatoma, kokia turtinė žala (netektas išlaikymas) ir kokiam skaičiui asmenų padaryta bei kiek ji atlyginta. Kiekvienam išlaikytiniui išmokėtos vienkartinės kompensacijos dalis, viršijanti atlygintinos turtinės žalos dydį, gali būti vertinama kaip neturtinės žalos atlyginimas, dėl kurio pakankamumo, žalą patyrusiam asmeniui įrodinėjant didesnį neturtinės žalos dydį, turi būti sprendžiama atsižvelgiant į pirmiau pateiktus kriterijus. Teismas pažymėjo, kad reikalavimas atlyginti neturtinę žalą, patirtą dėl kario žūties, gali būti tenkinamas, jeigu nustatomos visos asmens, kuriam pareikštas reikalavimas, civilinės atsakomybės sąlygos: neteisėta veika, atsiradusi žala, neteisėtos veikos ir atsiradusios žalos priežastinis ryšys ir kaltė (LR CK 6.246–6.248, 6.250 straipsniai). Įstatyme nustatytais atvejais civilinė atsakomybė gali kilti ir nesant kaltės (vadinamoji griežtoji civilinė atsakomybė). Tačiau nepriklausomai nuo to, ar kaltė yra būtinoji civilinės atsakomybės taikymo sąlyga, kai sprendžiamas neturtinės žalos atlyginimo klausimas, ją būtina nustatyti kaip vieną iš neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijų (LR CK 6.250 straipsnio 2 dalis). Teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, turi pasisakyti, ar neturtinė žala padaryta kaltais asmens veiksmais, kaip konkrečiai šie veiksmai atlikti, kokia kaltės forma ir pan. teismas pažymėjo, kad teismai dėl atsakovo atsakomybės sąlygų buvimo nesprendė ir dėl jų nepasisakė, netyrė ir nevertino atsakovo kaltės, kaip neturtinės žalos dydžio priteisimo kriterijaus.( b.l. 140-145).

Ieškovė nurodė, kad išmokėta kompensacija jai buvo atlyginta tik turtinė žala. Teismo posėdžio metu dėl neturtinės žalos priteisimo nurodė, kad ji po tėvo žūties kreipėsi į šeimos gydytoją, nervų gydytoją, jai buvo skirti vaistai, kokie tiksliai neprisimena. Dėl pablogėjusios sveikatos ji du mėnesius nelankė mokyklos, tačiau byloje nėra pateikta duomenų dėl mokyklos nelankymo, nėra duomenų kokį laiką ieškovė gydėsi bei kitų duomenų dėl ieškovės nurodomų argumentų. Atkreiptinas dėmesys, kad ieškovė teismo posėdžio metu nurodė, kad prašo 500000,00 Lt ne vien sau bet ir kitiems asmenims, kuriems išmokėtos kompensacijos, nes visiems tokia žala padaryta. Ieškovė ieškinio reikalavimą turi teisę reikšti tik savo interesais, pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas šių aplinkybių nevertino. Pirmosios instancijos teismas vertino, kad ieškovei išmokėta vienkartinė 51933,33 Lt išmoka nepadengia neturtinės žalos, atsiradusios po jos tėvo žūties. Ieškovė tuo metu buvo nepilnametė, tėvo išlaikoma. Ieškovė nurodė, jog po tėvo netekties pasikeitė jos gyvenimas, ji patyrė didelį emocinį skausmą, išgyvenimus, dvasinį sukrėtimą ir kančias, nepatogumus ir dvasinę depresiją. Dėl sveikatos problemų ji turėjo kreiptis į medikus, nebegalėjo tęsti mokslo gimnazijoje. Teismas pripažįsta, jog tėvo netektis nepilnamečiui vaikui yra didžiulis emocinis šokas, kuris paveikė ir tebeveikia jos sveikatą, sutrikdė jos įprastą gyvenimo būdą. Faktiškai bet kokio dydžio pareikštas ir patenkintas ieškinys neturtinei žalai atlyginti, negali atlyginti vaikui tėvo netekties skausmo. Todėl teismas spręsdamas neturtinės žalos dydžio klausimą atsižvelgia į ieškovės patirtus išgyvenimus, į tai jog dalis žalos yra atlyginta, bei vadovaudamasis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, mano, kad ieškinys dėl neturtinės žalos atlyginimo yra tenkintinas. Jos dydis nustatytinas atsižvelgiant į visus anksčiau paminėtus patirtos neturtinės žalos vertinimo kriterijus.

Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad kaip ir minėta konkrečius faktus galima pripažinti įrodytais jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas tų faktų buvimu. Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, sąsajumą ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą.

Bylos duomenys ir pirmosios instancijos teismo sprendimo turinys suteikia pagrindo išvadai, kad bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas nesiaiškino bylai reikšmingų faktinių aplinkybių, t.y. neatskleidė bylos esmės ir pagal byloje pateiktus įrodymus jos, atsižvelgiant į tirtinų aplinkybių ir reikalautinų įrodymų apimtį ir pobūdį, negalima išnagrinėti iš esmės apeliacinės instancijos teisme. Dėl nurodytų proceso teisės normų pažeidimų teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas negali būti paliktas galioti, todėl yra naikintinas, o byla perduotina iš naujo nagrinėti Šiaulių apylinkės teismui (LR CPK 326 straipsnio 1 dalies 4 punktas). LR CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismas panaikina apskųstą teismo sprendimą ir perduoda bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, jeigu neatskleista bylos esmė ir pagal byloje pateiktus įrodymus bylos negalima išnagrinėti iš esmės apeliacinės instancijos teisme. Byla gali būti grąžinta iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui tik tada, kai šių pažeidimų negali ištaisyti apeliacinės instancijos teismas. Kasacinis teismas yra pasisakęs, kad taikant LR CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punktą, turi būti įvertinta, kokios apimties, kokių įrodymų, iš ko ir kokia tvarka turi būti išreikalaujama, ar jų reikalavimas iš esmės nereiškia naujo esminio bylos aplinkybių tyrimo, t. y. ar pagrindinės faktinės ir teisinės bylos aplinkybės nėra atskleistos, o jų apeliacinės instancijos teismas negali atskleisti dėl ribotai pateiktų įrodymų. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad įstatymų leidėjas, įtvirtindamas civiliniame procese kooperacijos principą, nustatė teismui pareigą imtis visų būtinų priemonių, kad būtų visapusiškai išaiškintos bylos aplinkybės, kad byla būtų tinkamai išnagrinėta (LR CPK 8 straipsnis). Atskleisti bylos esmę bei priimti sprendimą dėl pareikštų konkrečių reikalavimų pagal konkrečias byloje nustatytas faktines aplinkybes yra pirmosios instancijos teismo pareiga. Iš naujo nagrinėdamas bylą, pirmosios instancijos teismas turi pašalinti aukščiau nurodytus procesinius pažeidimus, tinkamai nustatyti su bylos nagrinėjamu dalyku susijusias faktines aplinkybes, išreikalauti ir įpareigoti šalis pateikti bylai reikšmingus įrodymus, įpareigoti valstybinę instituciją pateikti išvadą bei išvadą pagrindžiančius duomenis.

Teisėjų kolegija plačiau nepasisako dėl kitų tiek ieškovės, tiek atsakovo apeliaciniuose skunduose nurodytų argumentų, nes aukščiau išdėstytos aplinkybės sudaro pagrindą skundžiamą teismo sprendimą naikinti visa apimtimi, nes tik ištyrus ir įvertinus visas faktines aplinkybes, susijusias su bylos nagrinėjimo dalyku, spręstinas byloje pareikštų reikalavimų tiek dėl tinkamo atsakovo, tiek dėl neturtinės žalos atlyginimo, pagrįstumas.

Grąžinus bylą nagrinėti iš naujo, bylinėjimosi išlaidos šiuo atveju nepriteistinos, nes jų paskirstymo klausimą spręs pirmosios instancijos teismas, priimdamas galutinį sprendimą šioje byloje.

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 4 punktu, 327 straipsniu, 331 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Šiaulių apylinkės teismo 2014 m. birželio 16 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.

Nutarties patvirtintas kopijas išsiųsti bylos šalims.

Teisėjai Vilija ValantienėLaisvė AleknavičienėDanutė Burbulienė