- Teismas
- Vilniaus apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2020-12-10
- Bylos Nr.
- eI2-3354-1066/2020
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-01450-2020-7
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Instancija
- I-a instancija
- Rezultatas
- Skundas (prašymas) atmestas
- Teisėjai
- Gediminas Užubalis (pirm.), Henrikas Sadauskas, Mefodija Povilaitienė
- Pareiškėjas
- M. V.
- Atsakovas
- Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijai, Lietuvos kariuomenės Karo prievolės ir komplektavimo tarnybai
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Mefodijos Povilaitienės, Henriko Sadausko ir Gedimino Užubalio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),
rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo M. V. skundą atsakovėms Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijai ir Lietuvos kariuomenės Karo prievolės ir komplektavimo tarnybai dėl sprendimų panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
1. Pareiškėjas M. V. kreipėsi į teismą, prašydamas: 1) panaikinti Lietuvos kariuomenės karo prievolės komplektavimo tarnybos (toliau – Tarnyba) 2020 m. kovo 13 d. sprendimą Nr. ATRS 439 (toliau – Tarnybos sprendimas); 2) panaikinti Krašto apsaugos ministerijos 2020 m. balandžio 8 d. sprendimą Nr. 12-01-559 (toliau – Sprendimas); 3) kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį teismą su prašymu išspręsti, ar Karo prievolės įstatymas nenumato galimybės atlikti tarnybos, kuri būtų nesusijusi su kariuomenės struktūromis, asmenims, kurie negali atlikti privalomosios pradinės karo tarnybos dėl jų religiniais ir / ar pacifistiniais įsitikinimais pagrįstos sąžinės, neprieštarauja Konstitucijos 26 straipsniui, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 9 straipsniui, Europos Sąjungos Pagrindinių Teisių Chartijos 10 straipsniui bei Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto 18 straipsniui; 4) priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas.
2. Savo skundą pareiškėjas grindžia iš esmės tokiais argumentais:
Šalies argumentai
2.1. Pareiškėjas pateikė prašymą dėl alternatyviosios civilinės tarnybos atlikimo, tačiau Tarnybos sprendimu pareiškėjo prašymas buvo pripažintas nepagrįstu, o skundžiamu Sprendimu atsakovė Tarnybos sprendimą paliko nepakeistu.
Pareiškėjas, nesutikdamas su tokiais atsakovių priimtais sprendimais, tvirtina, kad jie nepagrįsti ir neteisėti. Mano, kad šiuo atveju atsakovės visiškai nenagrinėjo pareiškėjo prašymo atlikti alternatyvią civilinę tarnybą, tačiau pateiktą prašymą traktavo kaip siekimą atlikti alternatyviąją krašto apsaugos tarnybą ir nepagrįstai nusprendė, jog pareiškėjas neturi religinių ar pacifistinių įsitikinimų, kurie sudarytų pagrindą atlikti alternatyviąją krašto apsaugos tarnybą.
2.2. Paaiškino, kad jo prašymas buvo pateiktas dviem pagrindais: dėl turimų įsitikinimų buvimo ir dėl alternatyviosios civilinės tarnybos (toliau – civilinė tarnyba) atlikimo galimybių.
2.2.1. Paaiškino, kad neteikė prašymo dėl alternatyviosios krašto apsaugos tarnybos atlikimo. Pareiškėjo prašymas buvo susijęs su civilinės tarnybos atlikimu, tačiau toks prašymas nebuvo išskirtas į atskirą ir nebuvo iš viso išnagrinėtas. Anot pareiškėjo, jo prašymas be pagrindo buvo performuluotas į prašymą atlikti alternatyviąją krašto apsaugos tarnybą, su kuo pareiškėjas kategoriškai nesutinka.
2.2.2. Taip pat pažymi, kad Tarnybos sprendimas priimtas, atsižvelgus į Alternatyviosios krašto apsaugos tarnybos komisijos rekomendaciją, pripažinus, jog pareiškėjo turimi įsitikinimai nėra pakankamai stiprūs, jog dėl jų negalėtų atlikti įprastos tarnybos kariuomenėje. Teigia, kad nei protokolas ar garso įrašai jam nebuvo pateikti ir su jais neturėjo galimybės susipažinti. Apie vykusį posėdį taip pat nebuvo informuotas, todėl jame negalėjo dalyvauti ir pateikti savo paaiškinimų, o komisija apie pareiškėjo įsitikinimus ir jų stiprumą sprendė tik iš pareiškėjo pateiktos rašytinės medžiagos, t. y. atsakymų į pateiktus klausimus, todėl priimtas Tarnybos sprendimas buvo tik formalus.
2.2.3. Pareiškėjui nesuprantama, kokius įrodymus jis turėjo pateikti, kurie būtų pakankami dėl asmens įsitikinimų turėjimo. Šioje situacijoje visiškai neaišku, kaip buvo įvertintas pareiškėjo įsitikinimų intensyvumas ir stiprumas, kai teisės aktuose nėra įtvirtinta nei vertinimo procedūra, nei tokio vertinimo kriterijai. Nei Lietuvos Respublikos Konstitucija (139 straipsnis), nei Krašto prievolės įstatymas nenumato, kad alternatyvi tarnyba gali būti skiriama tik išskirtiniais atvejais. Pareiškėjo manymu, šioje situacijoje alternatyviosios krašto apsaugos tarnybos atlikimas klaidingai prilygintas karo tarnybos išvengimui. Pareiškėjas pabrėžia, kad jis pateikė prašymą dėl tarnybos būdo pasirinkimo, o ne prašymą apskritai atleisti jį nuo karo tarnybos Krašto prievolės įstatymo 3 straipsnyje nurodytais pagrindais. Toks prašymas buvo pateiktas dėl turimų įsitikinimų, kurie neleidžia jam tarnauti su ginklu, tačiau sutikdamas tarnybą atlikti kitu būdu, t. y. tarnaujant visuomenei kitose įstaigose, tokiose kaip ligoninė ar slaugos namai.
2.2.4. Taip pat mano, kad Alternatyviosios krašto apsaugos tarnybos komisijos funkcija yra nustatyti, ar karo prievolininko nurodomi įsitikinimai nėra apsimestiniai (patikrinti, ar neegzistuoja objektyvūs duomenys, kurie galėtų paneigti karo prievolininko moralumo prezumpciją), tačiau šiuo atveju minėta komisija peržengė jai suteiktus įgaliojimus ir vertino tai, kas jai nebuvo priskirta pagal kompetenciją, t. y. vertino pareiškėjo įsitikinimų gilumą (stiprumą).
2.3. Dėl civilinės tarnybos atlikimo galimybių paaiškino, kad šiuo atveju pareiškėjas kreipėsi dėl tarnybos, kuri nėra susijusi su ginklo naudojimu, atlikimo kaip alternatyvos.
2.4. Dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą nurodo, kad nagrinėjamoje situacijoje turi būti išaiškinta, ar nėra legislatyvinės omisijos, dėl kurios pareiškėjas negali pasirinkti atlikti alternatyviosios civilinės tarnybos. Šiuo metu galiojantis Karo prievolės įstatymas nustato, jog asmuo, kuris negali atlikti tarnybos su ginklu, vis tiek turi atlikti tarnybą karinėje institucijoje, nors Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Jungtinių Tautų Žmogaus teisių komiteto jurisprudencijoje aiškiai nurodyta, kad tai yra reikšmingas religijos laisvės, garantuojamos Europos žmogaus teisių konvencijos 9 straipsnyje ir Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto 18 straipsnyje, pažeidimas.
Šalies argumentai
2.5. Pareiškėjas pateikė papildomus rašytinius paaiškinimus, kuriuose nurodoma, kad jis atlikti privalomosios krašto apsaugos tarnybos nevengia, o kadangi alternatyvioji krašto apsaugos tarnyba yra paskiriama prieš pat vykstant į dalinį, pareiškėjas savo religinių įsitikinimų iš karto nenurodė. Atlikti tarnybos pareiškėjas nevengia, tačiau siekia ją atlikti tokiu būdu, kuris yra numatytas Lietuvos Respublikos Konstitucijoje ir kuriuo būtų gerbiami pareiškėjo turimi įsitikinimai. Teigia, kad nė vienas jo prašymą nagrinėjusios komisijos narys neturi teisinio išsilavinimo, todėl priimti atsakovių sprendimai yra formalūs ir neatitinkantys Viešojo administravimo įstatymo keliamų reikalavimų. Alternatyviosios krašto apsaugos tarnybos komisija pažeidė gero administravimo principą.
Atsiliepimas
3. Atsakovė Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerija (toliau – Ministerija) atsiliepime į skundą su juo nesutinka, prašo jį atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepime į skundą nurodo šiuos argumentus:
3.1. Tuo atveju, kai Karo prievolės įstatymo nustatyta tvarka pripažįstama, kad privalomąją karo tarnybą turintis atlikti karo prievolininkas dėl religinių ar pacifistinių įsitikinimų negali tarnauti su ginklu, vietoj privalomosios karo tarnybos jis turi būti skiriamas atlikti alternatyviąją krašto apsaugos tarnybą. Pabrėžia, kad šiame įstatyme nėra numatyta karo prievolę atlikti alternatyvioje civilinėje tarnyboje. Alternatyviosios krašto apsaugos tarnybos komisija, įvertinusi pareiškėjo prašyme atlikti alternatyviąją krašto apsaugos tarnybą nurodytus motyvus ir juos pagrindžiančius įrodymus, konstatavo, jog nebuvo pagrįstos alternatyviosios krašto apsaugos tarnybos skyrimo sąlygos. Teigia, kad pateiktų įrodymų nepakako išvadai, jog pareiškėjo turimi įsitikinimai yra tokio masto, jog pareiškėjas negalėtų atlikti įprastos tarnybos. Dėl to buvo konstatuota, jog nebuvo pagrįstas pacifistinių / religinių įsitikinimų egzistavimas, dėl kurių nebūtų galima atlikti tarnybos įprasta tvarka.
3.2. Nagrinėjamu atveju Tarnybos sprendimas priimtas, atsižvelgiant į 2020 m. kovo 5 d. specialiosios komisijos sprendimą, kuriame buvo nurodoma, kad komisijos nariai, įvertinę pareiškėjo pateiktus motyvus bei juos pagrindžiančius dokumentus, neturi pagrindo konstatuoti, kad buvo pagrįsti alternatyviosios krašto apsaugos tarnybos skyrimo pagrindai. Skundžiamame Sprendime, buvo konstatuota, kad Tarnybos sprendimas priimtas įgalioto asmens, atsižvelgiant į specialios komisijos rekomendaciją, jame nurodytas teisinis pagrindas ir pateikti atitinkami motyvai iš esmės atitinka teisės aktų nustatytus reikalavimus ir pagrįstai nutarta Tarnybos sprendimą palikti nepakeistą.
3.3. Pabrėžia, kad įstatyme numatyta teisė, o ne pareiga komisijai kviesti į posėdžius karo prievolininkus, kurie kreipiasi dėl alternatyviosios krašto apsaugos tarnybos atlikimo. Pareiškėjas komisijai savo argumentus, paaiškinimus ir visus atsakymus pateikė raštu. Tuo pačiu pareiškėjas galėjo pateikti ir įtikinamus įrodymus, susijusius su jo įsitikinimais, ar dėl jų negalėjimo atlikti privalomąją pradinę karo tarnybą.
4. Atsakovė Lietuvos kariuomenė (toliau – Kariuomenė) atsiliepime į skundą su juo nesutinka, prašo skundą atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepime į pareiškėjo skundą nurodo šiuos argumentus:
4.1. Pareiškėjas nei 2018 m., nei 2019 m. atlikdamas tam tikras šaukimo procedūras (dokumentų teikimas, sveikatos tikrinimas, prašymų, skundų teikimas) jokių savo pacifistinių įsitikinimų nebuvo nurodęs. Atsakovės vertinimu, pareiškėjas tik pareiškė valią atlikti nuolatinę privalomąją pradinę karo tarnybą nuo 2020 m. rugsėjo 1 d. Pabrėžė, kad pareiškėjas buvo paskirtas į tarnybos vietą ir turėjo į dalinį atvykti 2019 m. gruodžio 2 d., tačiau pareiškėjui be pateisinamos priežasties neatvykus jis buvo nubaustas Administracinių nusižengimų kodekso nustatyta tvarka. Detali faktinių aplinkybių seka akivaizdžiai įrodo pareiškėjo norą išvengti bet kokios rūšies tarnybos. Juolab, kad 2020 m. yra paskutiniai metai, kai pareiškėjas bus šaukiamas atlikti tarnybą, nes 2021 m. pareiškėjas jau nebus įtraukiamas į šauktinių sąrašus.
4.2. Tvirtina, kad alternatyvioji krašto apsaugos tarnyba gali būti skiriama tik išimtiniais atvejais, o pagrįsti savo pacifistinius ar religinius įsitikinimus (jų realumą ir neapsimestinumą), kurie neleidžia tarnauti su ginklu, tenka pačiam pareiškėjui. Taip pat pastebi, kad pareiškėjas savo prašyme, pirma, prašė atidėti nuolatinę privalomąją tarnybą arba alternatyviąją krašto apsaugos tarnybą ir tik kitoje prašymo dalyje keliais abstrakčiais sakiniais grindė savo pacifistinius įsitikinimus. Tuo tarpu papildomą argumentaciją pareiškėjas pateikė tik gavęs Tarnybos specialisto pateikus klausimus. Atkreipė dėmesį, kad galimybės atlikti alternatyvią civilinę tarnybą nenumato nei Lietuvos Respublikos Konstitucija, nei kiti teisės aktai.
4.3. Kadangi pareiškėjo prašymas buvo grindžiamas iš esmės tik tokiais argumentais, kurie neleidžia pripažinti, kad pareiškėjo įsitikinimai yra tokio masto, jog jis negalėtų atlikti įprasto karo tarnybos, atsakovas konstatavo, kad pacifistinių įsitikinimų deklaravimas yra tik pareiškėjo racionalaus apmąstymo rezultatas, siekiant išvengti karo tarnybos atlikimo, todėl preiškėjui skirti alternatyviąją krašto apsaugos tarnybą nebuvo jokio pagrindo.
Šalies argumentai
4.4. Rašytiniuose paaiškinimuose Kariuomenė nurodo, kad 2020 m. sausio 29 d. pareiškėjas savo prašyme aiškiai įvardina, jog prašo atidėti privalomąją pradinę karo tarnybą arba alternatyviąją tarnybą, tai reiškia, kad pareiškėjas vienodai vertina abu atlikimo būdus tiek su ginklu, tiek be ginklo, kas iš esmės paneigia bet kokius jo pacifistinius ar religinius įsitikinimus, kuriais jis remiasi skunde teismui. Teisės aktų leidėjas nesiekė tokios situacijos, kad asmuo galėtų išvengti tikrosios karo tarnybos vos tik deklaravęs savo pacifistinius ir / ar religinius įsitikinimus, o teisės būti išklausytam nereikėtų suprasti pažodžiui, t. y. kaip galimybės duomenis pateikti būtinai žodinio išklausymo metu, nes ji gali būti įgyvendinama tiek žodžiu, tiek raštu. Pareiga išklausyti karo prievolininką reiškia, kad turi būti suteikta galimybė karo prievolininkui tinkamai pagrįsti savo prašyme pateiktus motyvus. Dėl kreipimosi į Konstitucinį teismą teigia, kad šioje ginčo situacijoje nėra kilusios abejonės dėl teisės akto konstitucingumo. Teisės aktai numato galimybę asmenims, kurie dėl religinių ar pacifistinių įsitikinimų negali atlikti tarnybos su ginklu karinėje struktūroje, alternatyvų būdą – alternatyviąją krašto apsaugos tarnybą, kuri atliekama be ginklo ir ne Lietuvos kariuomenės struktūriniuose padaliniuose.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
5. Remiantis byloje esančiais rašytiniais įrodymais nustatyta, kad:
5.1. Pareiškėjas pirmą kartą į karo prievolininkų, pašauktų atlikti nuolatinę privalomąją krašto apsaugos tarnybą, (šauktinių) sąrašus pateko 2018 m. (šaukimo eilės Nr. 3421), antrą kartą – 2019 m. (šaukimo eilės Nr. 3243), trečią – 2020 m. (šaukimo eilės Nr. 12) (Lietuvos kariuomenės Personalo valdymo informacinės sistemos duomenys).
5.2. 2019 m. lapkričio 13 d. pareiškėjas kreipėsi į Tarnybą su prašymu atidėti privalomąją pradinę karo tarnybą dėl turimų įsipareigojimų (sudarytos kredito ir rangos sutartys). Savo prašyme nurodė, kad privalomąją pradinę karo tarnybą atliks nuo 2020 m. rugsėjo 1 d.
5.3. Tarnyba 2019 m. lapkričio 19 d. sprendimu Nr. ATRS-3838 pareiškėjo 2019 m. lapkričio 13 d. prašymo netenkino ir tarnybos neatidėjo.
5.4. 2019 m. lapkričio 21 d. pareiškėjas pateikė skundą Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministrui, ginčydamas Tarnybos 2019 m. lapkričio 19 d. sprendimą. Krašto apsaugos ministras 2019 m. gruodžio 18 d. sprendimu Nr. 12-01-1990 pareiškėjo skundo netenkino ir paliko galioti Tarnybos 2019 m. lapkričio 19 d. sprendimą tarnybos neatidėti. Po šio sprendimo pareiškėjas 2020 m. gruodžio 2 d. turėjo atvykti į dalinį, tačiau šio nurodymo nevykdė.
5.5. 2020 m. pareiškėjui patekus į šauktinių sąrašus (šaukimo eilės Nr. 12), 2020 m. sausio 29 d. Tarnyba gavo pareiškėjo prašymą „Dėl privalomosios pradinės karo tarnybos atidėjimo ir dėl alternatyviosios tarnybos skyrimo“ (toliau – Prašymas). Prašyme pareiškėjas prašė atidėti privalomąją pradinę karo tarnybą arba alternatyviąją tarnybą iki 2020 m. rugsėjo 1 d.
5.6. 2020 m. vasario 4 d. Tarnybą priėmė sprendimą Nr. ATRS-137, kuriuo pareiškėjo prašymo dalį dėl tarnybos atidėjimo paliko nenagrinėtą, o kitą prašymo dalį, susijusią alternatyviosios krašto apsaugos tarnybos atlikimu, pagal kompetenciją perdavė nagrinėti prašymus leisti atlikti alternatyviąją krašto apsaugos tarnybą nagrinėjančiai komisijai.
5.7. 2020 m. vasario 12 d. pareiškėjui elektroniniu paštu buvo išsiųstas laiškas su rekomendacija papildyti prašymą, siekiant atlikti alternatyviąją krašto apsaugos tarnybą, bei buvo pateikti papildomi klausimai. Pareiškėjas 2020 m. vasario 21 d. pateikė papildomus argumentus dėl alternatyviosios krašto apsaugos tarnybos atlikimo, atsakydamas į pateiktus jam klausimus.
5.8. 2020 m. kovo 3 d. komisija, nagrinėjanti prašymus dėl alternatyviosios krašto apsaugos tarnybos atlikimo, išnagrinėjo pareiškėjo prašymą ir 2020 m. kovo 5 d. priėmė sprendimą Prašymą pripažinti nepagrįstu ir rekomendavo Tarnybai netenkinti Prašymo. 2020 m. kovo 13 d. Tarnyba sprendimu, atsižvelgusi į minėtos komisijos sprendimą, pareiškėjo Prašymą dėl alternatyvios krašto apsaugos tarnybos atlikimo pripažino nepagrįstu.
5.9. Pareiškėjas, nesutikdamas su tokiu Tarnybos sprendimu, kreipėsi į krašto apsaugos ministrą, kuris, iš esmės pritardamas Tarnybos sprendime nurodytiems argumentams, 2020 m. balandžio 8 d. priėmė Sprendimą netenkinti pareiškėjo skundo ir palikti Tarnybos Sprendimą nepakeistu.
6. Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl to, ar teisėtai ir pagrįstai atsakovė Tarnyba priėmė Sprendimą, kuriuo pareiškėjui neleidžiama atlikti alternatyviosios krašto apsaugos tarnybos.
7. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 139 straipsnyje numatyta, kad Lietuvos valstybės gynimas nuo užsienio ginkluoto užpuolimo yra kiekvieno Lietuvos Respublikos piliečio teisė ir pareiga. Įstatymo nustatyta tvarka Lietuvos Respublikos piliečiai privalo atlikti karo ar alternatyviąją krašto apsaugos tarnybą.
Karo prievolės įstatymo (toliau – Įstatymas) 2 straipsnio 2 dalyje pateiktos sąvokos, kas yra alternatyvioji krašto apsaugos tarnyba (dėl religinių ar pacifistinių įsitikinimų su ginklu negalinčių tarnauti karo prievolininkų tarnyba, kuria pakeičiama privalomoji karo tarnyba) ir karo prievolė – konstitucinė Lietuvos Respublikos piliečio pareiga atlikti karo arba alternatyviąją krašto apsaugos tarnybą (Įstatymo 2 straipsnio 8 dalis).
Karo prievolininkai, dėl religinių ar pacifistinių įsitikinimų negalintys tarnauti su ginklu, pagal Įstatymo 16 straipsnį, kuriame nustatytos alternatyviosios krašto apsaugos tarnybos atlikimo sąlygos, vietoj nuolatinės privalomosios pradinės karo tarnybos ir tarnybos paskelbus mobilizaciją gali atlikti alternatyviąją krašto apsaugos tarnybą valstybės ar savivaldybių institucijose ar įstaigose dirbdami visuomenei naudingą darbą, nesusijusį su ginklo, specialiųjų priemonių ir prievartos naudojimu (16 straipsnio 1 ir 4 dalys); alternatyvioji krašto apsaugos tarnyba trunka 10 mėnesių arba tol, kol paskelbiama demobilizacija (16 straipsnio 2 ir 3 dalys).
Pagal Įstatymo 17 straipsnio 1 dalį alternatyviąją krašto apsaugos tarnybą pageidaujantys atlikti karo prievolininkai prašymą atlikti alternatyviąją krašto apsaugos tarnybą karo prievolę administruojančiai krašto apsaugos sistemos institucijai gali pateikti iki šaukimo į nuolatinę privalomąją pradinę karo tarnybą pradžios, o karo prievolininkai, įrašyti į kalendorinių metų karo prievolininkų sąrašą, – iki šiame sąraše nurodyto dokumentų, kuriais pagrindžiamos šio įstatymo 3 straipsnyje nurodytos atleidimo nuo karo prievolės aplinkybės ar šio įstatymo 15 straipsnio 1 dalyje nurodytos privalomosios pradinės karo tarnybos atidėjimo individualia tvarka aplinkybės, pateikimo termino pabaigos. Šis prašymas turi būti grindžiamas religiniais arba pacifistiniais įsitikinimais, neleidžiančiais tarnauti su ginklu.
Karo prievolininkų prašymus dėl alternatyviosios krašto apsaugos tarnybos atlikimo nagrinėja ir rekomendacijas dėl prašymų pagrįstumo teikia specialioji komisija, sudaryta iš asociacijų, tradicinių religinių bendruomenių ir religinių bendrijų, aukštųjų mokyklų atstovų. Šios komisijos narių skaičių, jos sudarymo ir darbo tvarką nustato Vyriausybė ar jos įgaliota institucija. Atsižvelgdama į specialiosios komisijos rekomendacijas, karo prievolę administruojanti krašto apsaugos sistemos institucija priima sprendimą prašymą atlikti alternatyviąją krašto apsaugos tarnybą pripažinti pagrįstu arba nepagrįstu (Įstatymo 17 straipsnio 2 dalis).
Taigi pagal anksčiau minėtą Įstatymą, kai šio įstatymo nustatyta tvarka pripažįstama, kad privalomąją karo tarnybą turintis atlikti karo prievolininkas dėl religinių ar pacifistinių įsitikinimų negali tarnauti su ginklu, vietoj privalomosios karo tarnybos jis turi būti skiriamas atlikti alternatyviąją krašto apsaugos tarnybą.
8. Pareiškėjo teigimu, dėl savo turimų religinių įsitikinimų (t. y. nenoro ir negalėjimo naudoti ginklo prieš asmenį) jis negali atlikti privalomosios krašto apsaugos tarnybos. Pareiškėjas tvirtina, kad siekia atlikti alternatyviąją krašto apsaugos tarnybą (kaip skunde vadina – civilinę tarnybą), t. y. kitu būdu, kuris numatytas Konstitucijoje ir Įstatyme. Teismas, vertindamas šiuos pareiškėjo argumentus, pažymi, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas neįrodė, jog jis negali atlikti privalomosios karo tarnybos dėl savo galimai turimų įsitikinimų. Šioje situacijoje sutiktina su atsakove, kad pareiškėjas dar 2019 m. teikdamas prašymą dėl atidėjimo privalomosios pradinės karo tarnybos, jame aiškiai įvardino, dėl kokių priežasčių jis siekia atidėti tarnybą, pateikdamas informaciją, kad turi turtinių įsipareigojimų (kredito sutartis, paimta paskola), taip pat yra sudaręs rangos sutartį, pagal kurią privalo pabaigti pradėtus statybos darbus, nes jam gresia delspinigiai, taip pat akcentuodamas, kad, priešingu atveju, jam gresia skolos, kurias bus sudėtinga išmokėti. Šiame prašyme apie negalėjimą atlikti karo tarnybos dėl turimų pacifistinių įsitikinimų pareiškėjas nepateikė jokios informacijos. Pareiškėjo argumentą, kad savo įsitikinimus jis neskubėjo atskleisti dėl to, kad dar nebuvo kviečiamas į dalinį, teismas atmeta kaip nepagrįstą, nes akivaizdu, kad karo prievolininkas, turėdamas religinius įsitikinimus dėl ginklo naudojimo, juos būtų deklaravęs iš karto, gavęs šaukimą atlikti tarnybą ir siekdamas alternatyvaus karo tarnybos atlikinimo būdo. Pastebėtina ir tai, kad antrą kartą 2020 m. teikdamas Prašymą, pareiškėjas vėlgi aiškiai nurodė savo turimus turtinius įsipareigojimus (paskolą ir sudarytą rangos sutartį), kurie jam trukdo atlikti privalomąją pradinę karo tarnybą, nes jam gresia didelė žala. Taip pat šiame Prašyme jis įvardino, kad siekia atlikti alternatyviąją civilinę tarnybą, kuri būtų nesusijusi su ginklu. Paminėtina, kad pareiškėjui buvo pateikti Tarnybos specialisto konkretizuojantys klausimai, susiję su pareiškėjo pažiūromis, kurios galimai neleidžia pareiškėjui atlikti įprastos karo tarnybos ginklu. Iš pareiškėjo pateiktų atsakymų akivaizdu, kad pareiškėjas tik abstrakčiai nurodo savo pacifistinius/religinius įsitikinimus, paminėdamas 10 Dievo įsakymų, galimai kilsiančias karmines pasekmes, taip pat savo galimai turimus religinius įsitikinimus grindė ir budizmu, nors iš esmės tai skirtingos religijos. Pareiškėjo atsakymuose galima labiau įžvelgti tik jo pamąstymus, paremtus asmenine patirtimi ar skaityta informacija, ir daromas išvadas dėl galimai kilsiančių pasekmių, panaudojus ginklą, tačiau konkrečių pavyzdžių ar kilusių jam gyvenimo situacijų (kaip ir teisingai nurodo Tarnyba, – įrodymų) nepateikiama. Taigi, teismo vertinimu, nėra pagrindo spręsti, kad pareiškėjo įsitikinimai yra giluminiai (sąžinės), kurie leistų pripažinti, esant tokio masto, jog pareiškėjas negalėtų atlikti įprastos karo tarnybos.
Pareiškėjas savo skunde nurodo, jog pageidauja atlikti alternatyvią civilinę tarnybą, nesusijusią su ginklo naudojimu ir kariuomenės struktūromis. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 139 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad įstatymo nustatyta tvarka Lietuvos Respublikos piliečiai privalo atlikti karo ar alternatyviąją krašto apsaugos tarnybą. Todėl pareiškėjo vartojama „civilinės tarnybos“ sąvoka (skunde nurodo, kad apskritai neteikė prašymo dėl alternatyviosios krašto apsaugos tarnybos atlikimo, o jo prašymas be pagrindo buvo performuluotas į prašymą atlikti alternatyviąją krašto apsaugos tarnybą). Pažymėtina, kad galimybės atlikti alternatyvią civilinę tarnybą (naudojant pareiškėjo formuluotę) nenumato nei Lietuvos Respublikos Konstitucija, nei kiti teisės aktai.
Įstatymo nuostatos turi būti aiškinamos neatsietai nuo Konstitucijos 139 straipsnio 1 ir 2 dalies nuostatų: Lietuvos valstybės gynimas nuo užsienio ginkluoto užpuolimo – kiekvieno Lietuvos Respublikos piliečio teisė ir pareiga. Pagal Konstitucijos 139 straipsnio 2 dalį įstatymu galima nustatyti tik tokias atleidimo nuo konstitucinės piliečių pareigos atlikti karo arba alternatyviąją krašto apsaugos tarnybą sąlygas, kurios būtų susijusios su objektyviomis aplinkybėmis, dėl kurių jie negali atlikti šios pareigos. Šiuo atveju tokių aplinkybių, dėl kurių pareiškėjas minėtos pareigos objektyviai negalėtų atlikti ir kuriomis jų atleidimas nuo šios pareigos galėtų būti konstituciškai pateisinamas, byloje nenustatyta.
9. Pareiškėjas taip pat teigia, kad jam nebuvo suteikta galimybė dalyvauti, nagrinėjant jo Prašymą, t. y. apie vykusį posėdį jis nebuvo informuotas, negalėjo pateikti savo paaiškinimų, o komisija apie pareiškėjo įsitikinimus ir jų stiprumą sprendė tik iš pareiškėjo pateiktos rašytinės medžiagos. Teismas su tokia pareiškėjo pozicija nesutinka. Pagal Karo prievolininkų prašymų atlikti alternatyviąją krašto apsaugos tarnybą nagrinėjimo komisijos nuostatus, patvirtintus Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2000 m. vasario 23 d. nutarimu Nr. 207 (toliau – Nuostatai), Komisija svarsto karo prievolininkų prašymus atlikti alternatyviąją krašto apsaugos tarnybą ir sprendžia, ar jie dėl savo religinių ar pacifistinių įsitikinimų negali tarnauti su ginklu (4 punktas). Pagal Nuostatų 5.2 papunktį Komisija turi teisę kviesti į posėdžius karo prievolininkus, kurie kreipiasi dėl alternatyviosios krašto apsaugos tarnybos atlikimo. Komisija privalo išnagrinėti karo prievolininko prašymą atlikti alternatyviąją krašto apsaugos tarnybą, išklausyti jį ir teikti rekomendacijas dėl prašymo pagrįstumo karo prievolę administruojančiai krašto apsaugos sistemos institucijai (Nutarimo 6 punktas). Iš šių nuostatų spręstina, kad Komisijai suteikta teisė kviesti į posėdžius karo prievolininkus, tačiau nenumatyta pareiga privalomai tai daryti. Kaip galima spręsti, tiek iš Komisijos 2020 m. kovo 3 d. protokolo, tiek 2020 m. kovo 5 d. sprendimo pareiškėjas pasinaudojo savo teise būti išklausytam, o Komisija pateikė motyvuotus argumentus, kodėl pareiškėjas negali būti skiriamas atlikti alternatyviąją krašto apsaugos tarnybą. Taigi teismas, vertindamas pareiškėjo argumentus, kad Komisija peržengė jai suteiktus įgaliojimus ir vertino tai, kas jai nebuvo priskirta pagal kompetenciją, pažymi, kad pagal anksčiau paminėtas Nuostatus nėra pagrindo teigti, kad Komisija veikė ne pagal teisės akte numatytas normas. Tuo pačiu atmestinas kaip nepagrįstas pareiškėjo teiginys, kad jam nesuprantama, kokius įrodymus jis turėjo pateikti, kurie būtų pakankami dėl asmens įsitikinimų turėjimo ir kaip buvo įvertintas pareiškėjo įsitikinimų intensyvumas ir stiprumas. Iš bylos medžiagos matyti, kad pareiškėjui buvo suteikta galimybė pateikti reikiamus paaiškinimus ir tuo pačiu suteikta teisė atsakyti į papildomus klausimus bei pateikti turimus įrodymus ir jis ja turėjo galimybę pasinaudoti, pagrįsti savo teiginius vis tik pareiga tenka pačiam karo prievolininkui (pareiškėjui).
11. Pareiškėjas taip pat mano, kad alternatyviosios krašto apsaugos tarnybos atlikimas klaidingai prilygintas karo tarnybos išvengimui, jis nesiekė būti atleistas nuo karo tarnybos, o prašė leisti ją atlikti kitu būdu. Teismas nagrinėjamu atveju laikosi nuostatos, jog pareiškėjas pirmiausia turi pareigą laikytis Konstitucijos ir vykdyti kitas joje eksplicitiškai ir imlicitiškai įtvirtintas pareigas. Paminėtina, kad piliečio sąžinė turi būti orientuota į Konstitucijos nuostatas, kurios yra pilietiško elgesio matas. Pagal Konstituciją piliečio sąžinė turi būti orientuota į Konstituciją, į Tautos ir Lietuvos valstybės interesus, tarp asmens sąžinės ir jo religinių, pasaulėžiūrinių įsitikinimų negali būti prieštaravimų, o kilęs vidinis konfliktas turi būti sprendžiamas Konstitucijos nuostatų laikymosi naudai.
12. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – LVAT) praktikoje laikomasi pozicijos, jog vienas iš pagrindinių teisinės valstybės principų, be kita ko, taikomas ir įgyvendinant viešąjį administravimą (Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – VAĮ) 3 straipsnio 1 punktas) – įstatymo viršenybės principas – inter alia reikalauja, jog administraciniai aktai, susiję su asmenų teisių ir pareigų įgyvendinimu, visais atvejais būtų pagrįsti įstatymais. VAĮ 8 straipsnio 1 dalyje detalizuojama, kad individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės turi būti motyvuotos. LVAT savo jurisprudencijoje yra konstatavęs, kad VAĮ 8 straipsnio nuostatos reiškia, jog akte turi būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi, priimdamas administracinį aktą; motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas (administracinės bylos Nr. A-3061-858/2015, Nr. eA-3706-756/2016).
Įvertinęs ginčijamo Sprendimo turinį, teismas laiko, kad jis atitinka VAĮ 8 straipsnio reikalavimus, nes yra pagrįstas objektyviais duomenimis ir teisės aktų normomis, taikomos priemonės motyvuotos, jame nebuvo apsiribota vien tik nuorodomis į teisės aktų nuostatas, aiškiai išdėstytos faktinės aplinkybės, jos susietos su taikomomis teisės normomis. Taigi priimto Sprendimo panaikinti teisinio pagrindo nėra, todėl pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas.
13. Dėl pareiškėjo prašymo kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl nagrinėjamoje byloje taikytinos Įstatymo atitikties Konstitucijai pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 4 straipsnio 2 dalis nustato, jog jeigu yra pagrindas manyti, kad įstatymas ar kitas teisės aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, teismas sustabdo bylos nagrinėjimą ir, atsižvelgdamas į Konstitucinio Teismo kompetenciją, kreipiasi į jį su prašymu spręsti, ar tas įstatymas ar kitas teisės aktas atitinka Konstituciją. Taigi pareiga kreiptis į Konstitucinį Teismą atsiranda tik tuo atveju, jei teismas suabejoja byloje taikytino įstatymo ar kito teisės akto atitiktimi Konstitucijai.
Pareiškėjas tokį prašymą grindė tuo, kad reiškia išsiaiškinti, ar nėra legislatyvinės omisijos dėl kurios negali pasirinkti atlikti alternatyviosios civilinės tarnybos. Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 9 straipsnio 1 dalis numato, kad kiekvienas turi teisę į minties, sąžinės ir religijos laisvę. Įstatymas nenumato galimybės atlikti tarnybos, kuri būtų nesusijusi su kariuomenės struktūromis, asmenims, kurie negali atlikti privalomosios pradinės karo tarnybos dėl jų religiniais ir/ar pacifistiniais įsitikinimais pagrįstos sąžinės. Tai galimai prieštarauja Konstitucijos 26 straipsniui, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 9 straipsniui, Europos Sąjungos Pagrindinių Teisių Chartijos 10 straipsniui bei Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto 18 straipsniui.
Pirmiausia, šioje byloje kilo ginčas, ar pareiškėjui taikytina sąlyga dėl religinių ar pacifistinių įsitikinimų turėjimo tokiu mastu, kad negalėtų atlikti karo tarnybos. Teismas jau pasisakė, kad pareiškėjo argumentai dėl jo teisės atlikti alternatyviąją krašto apsaugos tarnybą nėra pagrįsti. Taigi ir klausimai dėl jos atlikimo būdo reguliavimo nėra aktualūs.
Antra, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 139 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad įstatymo nustatyta tvarka Lietuvos Respublikos piliečiai privalo atlikti karo ar alternatyviąją krašto apsaugos tarnybą. Kitokios alternatyvos Konstitucija nenumato. Pareiškėjas teigia, kad jam turėjo būti sudarytos sąlygos atlikti tarnybą, nesusijusią su karinėmis struktūromis, tačiau tokie argumentai pernelyg abstraktūs – pareiškėjas nenurodo būtent kokios Įstatymo nuostatos prieštarauja Konstitucijai arba kokios nuostatos turėtų būti įtvirtintos pagal Konstituciją, tačiau to nepadaryta. Karo prievolės įstatymo 16 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad alternatyviąją krašto apsaugos tarnybą karo prievolininkai atlieka valstybės ar savivaldybių institucijose ar įstaigose dirbdami visuomenei naudingą darbą. Karo prievolininkai skiriami atlikti darbų, nesusijusių su ginklo, specialiųjų priemonių ir prievartos naudojimu. Taigi teismas neturi pagrindo laikyti, kad tokios Įstatymo nuostatos būtų nepakankamos pareiškėjo sąžinės laisvei užtikrinti (net ir tuo atveju jeigu būtų pripažinta jo teisė atlikti alternatyviąją krašto apsaugos tarnybą).
Todėl laikytina, kad pareiškėjas, siekdamas pagrįsti savo abejonę dėl Įstatymo prieštaravimo Konstitucijai, nepateikė teisinių argumentų, kurie pagrįstų būtinybę šioje byloje kreiptis į Konstitucinį Teismą, jog byla būtų teisingai išnagrinėta. Teismas, išnagrinėjęs bylos medžiagą, nustatytas bylos faktines aplinkybes, įvertinęs byloje kilusio ginčo pobūdį, byloje taikytinas teisės aktų nuostatas, sprendžia, kad šioje byloje nėra pagrindo manyti, jog dėl pareiškėjo iškeltų abejonių dėl minėto teisinio reguliavimo neatitikimo Konstitucijai turi būti tenkinamas pareiškėjo prašymas dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą ir kreipiamasi į Konstitucinį Teismą.
14. Šalys išdėsto daugiau argumentų, tačiau, teismo nuomone, jie niekaip nekeičia šiame sprendime padarytos išvados, todėl jie šiame sprendime detaliau nenagrinėjami. Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) ir LVAT praktikoje ne kartą pažymėta, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas Van de Hurk prieš Olandiją; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas Helle prieš Suomiją; LVAT administracinė byla Nr. A261-3555/2011).15. Netenkinus pareiškėjos skundo, nėra pagrindo priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas (Administracinių bylų teisenos įstatymo 40 straipsnio 1 dalis).
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsniu,
nusprendžia:
Pareiškėjo M. V. skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant skundą per Vilniaus apygardos administracinį teismą.