Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2016-04-25 · Administracinė byla Nr. I-2290-406/2016

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2016-04-25
Bylos Nr.
I-2290-406/2016
Teisminio proceso Nr.
3-62-3-02493-2015-0
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjas
Gintaras Čekanauskas
Pareiškėjas
E. G.
Atsakovas
Lietuvos valstybei, atstovaujamai Marijampolės pataisos namų
Kategorijos
  • 15.2.3.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. I-2290-406/2016Proceso Nr. 3-62-3-02493-2015-0Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2.;15.2.3.; 74. (S)
KAUNO APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2016 m. balandžio 25 d.Kaunas
Kauno apygardos administracinio teismo teisėjas Gintaras Čekanauskas,sekretoriaujant Henrikai Žibutytei,dalyvaujant pareiškėjui E. G.,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo E. G. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Marijampolės pataisos namų dėl neturtinės žalos atlyginimo ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėjas E. G. kreipėsi į teismą ir prašė priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės pataisos namų, 15000 Eur neturtinės žalos atlyginimo.

Pareiškėjas savo skunde (b.l. 11) nurodo, kad nuo 2014 m. spalio 25 d. iki 2015 m. gegužės 12 d. jis buvo kalinamas Marijampolės pataisos namuose. Teigia, kad gyvenamosios patalpos buvo nuolat perpildytos ir jam teko mažiau gyvenamojo ploto nei reikalauja teisės aktai. Tokiu būdu nebuvo sudaryta saugi sveikatai gyvenamoji aplinka, jis patyrė nepatogumus, kurie pasireiškė dvasiniais išgyvenimais, emocine depresija, pažeminimu. Pabrėžia, kad savaitę prieš paskiriant į 21 būrį, gyveno netinkamomis sąlygomis karantino patalpoje. 21 būrio gyvenamųjų patalpų natūralus apšvietimas buvo prastas, nuo 11 val. sekcijoje durys buvo užrakinamos. Taip pat nurodo, kad valgykloje buvo netvarka – stalai ir kėdės nešvarūs, maistas netinkamai paruoštas ir atšalęs, indai metaliniai. Pareiškėjo nuomone, pareigūnų elgesys su nuteistaisiais buvo netinkamas ir žeminantis. Už tokias gyvenimo sąlygas ir skriaudas prašo priteisti 15000 Eur neturtinės žalos.

Atsiliepimas

Atsakovas atsiliepime su skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą (b.l. 13-17). Nurodė, kad pareiškėjas jam paskirtą laisvės atėmimo bausmę Marijampolės pataisos namuose 21 būrio 4 gyvenamojoje patalpoje atliko nuo 2014 m. spalio 25 d. iki 2015 m. gegužės 12 d. Šios gyvenamosios patalpos plotas 23.19 kv. m, patalpoje įrengtos 8 gyvenamosios vietos, todėl vienam asmeniui teko 2.899 kv. m. Pabrėžia, kad pareiškėjas didžiąją dalį bausmės laiko atlikinėjo bendrabučio tipo patalpose, po kurias galėjo laisvai judėti nuo 6.30 val. ryto iki 22.30 val. vakaro. Be to, nuteistieji turėjo galimybę visą dieną vaikščioti gryname ore, sportuoti, lankyti pataisos namuose veikiančią vidurinę ar profesinę mokyklas, biblioteką, koplyčią, futbolo stadioną, krepšinio aikštelę, treniruoklių salę, lankyti socialinės reabilitacijos programas, gali įsidarbinti, todėl santykinai mažą plotą kompensuoja suteikta judėjimo laisvė. Teigia, kad 21 būrio pastatas statytas 20 amžiaus pirmoje pusėje ir nebuvo rekonstruotas ar kapitaliai remontuotas, todėl neatlikus pastato rekonstrukcijos darbų, užtikrinti Higienos normos HN 76:2010 22 punkto reikalavimą, susijusį su natūralios apšvietos koeficientu, nevisose gyvenamosiose patalpose pavyksta. Pareiškėjo teiginius dėl netinkamų laikymo sąlygų karantino patalpoje atsakovas paneigė Marijampolės visuomenės sveikatos centro atliktų patikrinimų aktais, kuriuose pažeidimų karantino patalpose nebuvo nustatyta. Akcentavo, jog vykdant Valstybinę maisto tvarkymo subjekto kontrolę grubių higienos-sanitarijos pažeidimų nenustatyta. Marijampolės pataisos namų administracija nėra užfiksavusi pareigūnų tyčiojimosi veiksmų, pareiškėjas taip pat nepateikė jokių įrodymų, todėl jo teiginiai neturi jokio pagrindo. Nurodė, kad pagal teisinį reglamentavimą Drausmės grupei priskirti nuteitieji (21 būrys taip pat priskiriamas drausminei grupei) nakties metu užrakinami gyvenamosiose patalpose. Teigė, kad pataisos namai neturi jokių duomenų dėl pareiškėjo moralinių išgyvenimų bausmės atlikimo metu, kurių priežastimi būtų kalinimo buitinės sąlygos ar patalpų užpildymas. Prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Motyvuojamoji dalis

Skundas tenkintinas iš dalies.

Pareiškėjas teisme pareiškė reikalavimą dėl neturtinės žalos, kuri, jo nuomone, buvo padaryta neteisėtais valstybės valdžios institucijų veiksmais jam netinkamomis sąlygomis atliekant laisvės atėmimo bausmę Marijampolės pataisos namuose (Toliau tekste – Marijampolės PN). Savo reikalavimą pareiškėjas grindė tuo, kad, pažeidžiant taikytinus teisės aktus, jis buvo laikomas perpildytose patalpose, taip pat buvo neužtikrintos higienos ir sanitarinės sąlygos.

Dėl pareiškėjo nurodytų pažeidimų, susijusių su nepakankamu kalinimo patalpų plotu, teismas visų pirma pažymi, jog minimalaus gyvenamosios patalpos ploto dydžio užtikrinimas – esminė sveikos gyvenamosios aplinkos prielaida.

Lietuvos Respublikos Konstitucijos (Toliau tekste – Konstitucija) 21 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad žmogaus orumą gina įstatymas, o šio straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad draudžiama žmogų kankinti, žaloti, žeminti jo orumą, žiauriai su juo elgtis, taip pat nustatyti tokias bausmes. Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (Toliau tekste – ir BVK) 7 straipsnio 1 dalyje taip pat yra įtvirtintas bausmės humanizmo principas, be kita ko, reiškiantis, kad vykdant bausmę, nesiekiama žmogaus kankinti, žiauriai su juo elgtis arba žeminti jo orumą.

Nurodytas teisinis reguliavimas iš esmės atitinka ir Europos Žmogaus Teisių Teismo (Toliau tekste – EŽTT) pateiktus išaiškinimus. EŽTT taip pat formuoja praktiką, jog Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, kad asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr. EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą K. prieš Lenkiją, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą V. prieš Lietuvą).

Civilinio kodekso (Toliau tekste – CK) 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės subjektas yra specialusis - viešas asmuo (valstybė arba savivaldybė). Šis atsakomybės subjekto ypatumas (viešas asmuo) lemia šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės taikymo ypatumus, kadangi valstybės civilinė atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms (civilinė atsakomybė be kaltės): 1) valstybės valdžios institucijų neteisėtiems veiksmams (neveikimui), 2) žalai ir 3) priežastiniam ryšiui tarp valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Todėl reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės), kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo gali būti tenkinamas nustačius minėtų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų visumą. Nesant bent vienos iš šių sąlygų viešoji atsakomybė negalima.

Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 (Toliau tekste – Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės) 11¹.1. punktas nustato, kad pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose gyvenamųjų patalpų plotas turi būti ne mažesnis kaip 3,1 kv. m vienam žmogui. Iki šios normos įsigaliojimo, t.y. iki 2010 m. balandžio 30 d., minimalų patalpų plotą, tenkantį vienam nuteistajam, reglamentavo Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 1999 m. spalio 22 d. įsakymu Nr. 461 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 76:1999 „Laisvės atėmimo ir kardomojo kalinimo įstaigos. Įrengimas, eksploatavimo tvarka, sveikatos priežiūra“, kurios 6.15 punkte buvo nustatytos laisvės atėmimo ir kardomojo kalinimo įstaigų patalpos ir jų ploto normos, 1 punkte nustatant, jog pataisos darbų kolonijos bendrabučio gyvenamojo kambario plotas tenkantis vienam asmeniui turi būti ne mažesnis kaip 3 kv. m. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtinta naujoji Higienos norma HN 76:2010 taikoma projektuojamiems, naujai statomiems, rekonstruojamiems ar kapitaliai remontuojamiems laisvės atėmimo vietų pastatams ir teritorijoms. Atsižvelgiant į tai, kad pastarojoje Higienos normoje minimalus ploto vienetas tenkantis vienam asmeniui nėra nustatytas, taikytinas ne mažesnis kaip 3,1 kv. m plotas vienam žmogui. Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 1999 m. rugsėjo 30 d. įsakymu Nr. 310 patvirtintos STR 1.14.01:1999 Pastatų plotų ir tūrių skaičiavimo tvarkos 8 p., 9 p., 10 p., 15 p., 18 p. nuostatų sisteminė analizė patvirtina, jog į gyvenamąjį plotą neturi būti įskaičiuotos bendrojo naudojimo patalpos (turi būti sudedamas tik kambarių ir virtuvės plotas).

Byloje nustatyta, jog pareiškėjas nuo 2014 m. spalio 25 d. iki 2015 m. gegužės 12 d. jam paskirtą laisvės atėmimo bausmę atliko Marijampolės PN. 2014 m. lapkričio 3 d. pataisos namų direktoriaus įsakymu Nr. 7/07-383 jis buvo paskirtas ir gyveno 21 būryje 213 brigadoje 4 gyvenamojoje patalpoje, kurios plotas 23.19 kv. m, patalpoje įrengtos 8 gyvenamosios vietos, todėl vienam asmeniui teko 2.899 kv. m (b.l. 18, 19-20, 48).

Pagal teismui pateiktus duomenis, darytina išvada, kad 190 parų pareiškėjas praleido patalpose, kurių plotas buvo 0.201 kv. m mažesnis nei teisės aktuose nustatyta minimali ploto norma. Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 11¹.1. punkto reikalavimų nesilaikymas patvirtina valstybės valdžios institucijos veiksmų neteisėtumą, kaip būtiną civilinės atsakomybės sąlygą, todėl nagrinėjamu atveju konstatuotina, jog buvo pažeistos E. G. subjektinės teisės atlikti bausmę tinkamo ploto gyvenamosiose patalpose minėtu laikotarpiu.

Pareiškėjas taip pat akcentavo, jog savaitę prieš paskiriant į 21 būrį, jis netinkamomis sąlygomis buvo laikomas karantino patalpoje Nr. 2. Kaip minėta, pareiškėjas į Marijampolės PN atvyko 2014 m. spalio 25 d., į būrį buvo paskirtas 2014 m. lapkričio 3 d. Marijampolės PN direktoriaus įsakymu Nr. 7/07-383 (b.l. 19-20). Remiantis bylos duomenimis nustatyta, kad Marijampolės visuomenės sveikatos centras atliko patikrinimą karantino patalpoje Nr. 2, tačiau pažeidimų nenustatė (b.l. 40-42), todėl pareiškėjo teiginiai dėl netinkamų kalinimo sąlygų karantino patalpoje Nr. 2 atmestini kaip neįrodyti.

Pareiškėjas savo skunde nurodė, kad valgykloje buvo netvarka – stalai ir kėdės nešvarūs, maistas netinkamai paruoštas ir atšalęs, indai metaliniai.

BVK 7 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas bausmės humanizmo principas, be kita ko, reiškiantis, kad vykdant bausmę, nesiekiama žmogaus kankinti, žiauriai su juo elgtis arba žeminti jo orumą. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (Toliau tekste - Higienos norma HN 76:2010) 6 punkte numatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka.

Pasisakydamas dėl išsakytų E. G. skundo argumentų, teismas pabrėžia, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad pareiškėjas, pateikęs reikalavimą atlyginti neturtinę žalą, kilusią dėl netinkamų kalinimo sąlygų, yra saistomas pareigos nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes (žr., pvz., LVAT 2014 m. vasario 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-81/2014). Teismas, išsamiai išnagrinėjęs ir įvertinęs pareiškėjo nurodomas reikšmingas faktines aplinkybes, patikrina laisvės atėmimo įstaigų ir jų pareigūnų veiksmų teisėtumą (žr., pvz., LVAT 2013 m. gruodžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-2072/2013). Pastebėtina, kad atsižvelgus į kalinamų asmenų ribotas galimybes rinkti įrodymus, paprastai iš pareiškėjo reikalaujama nurodyti tik pagrįstai detalizuotą kalinimo sąlygų apibūdinimą (žr., pvz., LVAT 2013 m. vasario 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS602-84/2013). Pareiškėjui aiškiai nurodžius reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, tenka laisvės atėmimo vietos administracijai (žr., pvz., LVAT 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1346/2013, 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-977/2013; 2013 m. balandžio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-197/2013 ir kt.).

Maitinimas Marijampolės PN organizuotas vadovaujantis Asmenų, laikomų kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietos, maitinimo organizavimo taisyklėmis, patvirtintomis Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos direktoriaus 2006 m. gegužės 2 d. įsakymu Nr. 4/07-117 bei 2014 m. kovo 28 d. įsakymu Nr. V-138, patvirtintais valgiaraščiais. Pareiškėjo teiginiai dėl netvarkos nuteistųjų valgykloje ir netinkamo maisto bei maitinimo labai abstraktūs, šių aplinkybių jis visiškai nedetalizavo, kada konkrečiai buvo tokia aplinka, nenurodė, konkrečiai nepagrindė ir neindividualizavo subjektyvių neigiamų pasekmių (išgyvenimų), taip pat ir priežastinio ryšio tarp šių jo nurodytų pažeidimų ir jam padarytos neturtinės žalos, todėl tik pagal tokias pareiškėjo nurodytas abstrakčias aplinkybes nėra galimybių nustatyti atsakovų veiksmų atitikimą (neatitikimą) teisės aktų reikalavimams. Darytina išvada, jog teismui nėra pateikta objektyvių duomenų, kad atsakovas savo veiksmais ar neveikimu būtų pažeidęs pareiškėjo teises ar teisėtus interesus. Be to, pareiškėjo nurodytas aplinkybes šiuo aspektu paneigia Marijampolės valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos maisto tvarkymo subjekto patikrinimo aktai (b.l. 23-25, 26-28, 29-34), kuriuose tokio pobūdžio pažeidimų nenustatyta. Taip pat aktuose pažymėta, kad Marijampolės PN valgykloje maisto produktų kiekiai ir jų energetinės vertės atitinka reikalavimus. Teismas pažymi, kad bylos faktinės aplinkybės yra nustatomos remiantis įrodymais, o ne prielaidomis (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 86 straipsnio 2 dalis). Pareiškėjo nurodomos bendro pobūdžio aplinkybės apie kalinimo sąlygas jo nurodytų faktų nepatvirtina. Akcentuotina ir tai, kad byloje nėra duomenų, jog pareiškėjas ginčo laikotarpiu kokiu nors būdu (žodžiu ar raštu) skundėsi Marijampolės PN administracijai ar kitoms kompetentingoms institucijoms dėl jo laikymo sąlygų. Taigi, įvertinus byloje nustatytas aplinkybes, darytina išvada, kad pareiškėjo argumentai dėl netinkamų laikymo sąlygų - valgyklos būklės, šalto ir prasto maisto tiekimo, nelaikytini pakankamai aiškiais bei detalizuotais ir atmestini kaip nepagrįsti.

Pareiškėjas taip pat nurodė, kad 21 būrio gyvenamojoje patalpoje, kurioje jis gyveno, natūralus apšvietimas buvo netinkamas. Kaip jau buvo minėta, Higienos norma HN 76:2010 taikoma tik projektuojamiems, naujai statomiems, rekonstruojamiems ar kapitaliai remontuojamiems laisvės atėmimo vietų pastatams ir teritorijoms. Veikiančioms laisvės atėmimo vietoms taikomi tik tie minėtos normos reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais (Higienos normos HN 76:2010 2 p.). 2014 m. vasario 26 d. Marijampolės visuomenės sveikatos centro patikrinimo akte Nr. PT-43 konstatuota, kad natūralios apšvietos koeficientas ne visose Marijampolės PN gyvenamosiose patalpose atitinka Higienos normos HN 76:2010 22 punkto reikalavimą, kuriame reglamentuotas natūralios apšvietos koeficientas 0.5%, tačiau pažymėta, kad natūralios apšvietos užtikrinimas yra susijęs su pastato rekonstrukcijos darbais, todėl vadovaujantis Higienos normos HN 76:2010 2 punkto nuostatomis, reikalavimai dėl natūralios apšvietos koeficiento netaikomi (b.l. 40-42). Atsižvelgiant į išdėstyta, pareiškėjo argumentai dėl netinkamos natūralios apšvietos atmestini kaip nepagrįsti.

Kaip neturtinės žalos atsiradimo pagrindą pareiškėjas nurodė netinkamą pareigūnų elgesį su nuteistaisiais, tačiau į bylą jokių šią aplinkybę patvirtinančių įrodymų (pvz. rašytų, bet neįteiktų skundų, rašytinių liudytojų parodymų ir pan.) nepateikė, taip pat nenurodė jokių konkrečių pareigūnų pavardžių, konkrečių atvejų, konkretaus laiko, kada, kokiu būdu tai pasireiškė. Atsakovas nurodė, kad Marijampolės PN administracija nėra užfiksavusi pareigūnų tyčiojimosi iš nuteistųjų veiksmų (b.l. 16). Atsižvelgiant į aukščiau nurodytas aplinkybes, jokiais faktiniais duomenimis nepagrįsti pareiškėjo abstraktūs tvirtinimai apie tai, kad su juo buvo netinkamai elgiamasi, t.y. tyčiojamasi, naudojamas fizinis smurtas, žeminamas ar pan., todėl šie skundo argumentai vertintini, kaip deklaratyvaus pobūdžio teiginiai ir atmestini.

Pareiškėjas teigė, kad nakčiai sekcijos durys buvo užrakinamos, todėl reikalui esant negalėjo prisišaukti pareigūnų. BVK 75 straipsnio 2 dalis numato, kad Drausmės grupei priskirti nuteistieji laikomi užrakinti gyvenamosiose patalpose, įrengtose pagal kamerų įrengimo reikalavimus. Iš į bylą atsakovo pateiktos Diferencijuotos nuteistųjų paskirstymo pataisos namuose schemos matyti, kad 21 būrys, kuriame bausmę atliko pareiškėjas, priskirtas drausminei grupei (b.l. 22), todėl pareiškėjo teiginys dėl 21 būrio patalpų rakinimo nakčiai atmestinas kaip nepagrįstas, kadangi pagal aukščiau įvardintą teisinį reglamentavimą, nuteistieji privalo būti rakinami kamerose nakčiai.

Kaip jau buvo minėta, nagrinėjamu atveju buvo pažeista pareiškėjo teisė būti kalinamam teisės normų, reglamentuojančių gyvenamąjį plotą, reikalavimus atitinkančiose gyvenamosiose patalpose, tačiau nustatytus pažeidimus dėl ploto gyvenamosiose patalpose trūkumo iš dalies kompensavo tai, jog pareiškėjas ginčo laikotarpiu gyveno bendrabučio tipo gyvenamosiose patalpose, turėjo judėjimo laisvę viso lokalinio sektoriaus ir lauke esančio kiemo teritorijoje, galėjo sportuoti pagal Marijampolės PN direktoriaus 2014 m. vasario 7 d. įsakymu Nr. 4/07-18 patvirtintą sportinių užsiėmimų vykstančių sporto aikštyne grafiką (b. l. 45-46), dalyvauti socialinės reabilitacijos programose (b. l. 47), užsiimti kita leistina veikla, buvimas gyvenamojoje patalpoje jam buvo privalomas tik pagal dienotvarkę skirtu miegui laiku. Kita vertus, atkreiptinas dėmesys, kad byloje nenustatyta, jog Marijampolės PN būtų sąmoningai siekę pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, o tam tikras kalinamųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu. Taip pat pabrėžtina, kad Marijampolės PN Psichologinės tarnybos 2016 m. vasario 1 d. pažyma Nr. 55/04-52 (b. l. 49) patvirtina, jog E. G. į Psichologinę tarnybą dėl psichologinių problemų, kurias galėjo sukelti netinkamos gyvenimo sąlygos, kreipęsis nebuvo. Į Sveikatos priežiūros tarnybos gydytojus dėl emocinės būklės ir blogų gyvenimo sąlygų taip pat nesikreipė (b.l. 50).

CK 6.250 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Dėl CK 6.250 straipsnio taikymo teisminėje praktikoje ne kartą buvo pasisakyta, jog neturtine žala pripažintinas ne bet koks valdžios institucijų neteisėtais veiksmais (neveikimu) asmeniui, kuris kreipėsi teisminės gynybos, padarytas neigiamas poveikis, kad neturtinė žala gali būti konstatuojama tik tada, kai nustatoma, jog poveikis buvo pakankamai intensyvus, o ne mažareikšmis ir smulkmeniškas, kai nustatoma, kad asmuo tikrai patyrė dvasinius išgyvenimus, realiai pajautė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardintų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. liepos 9 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A146-1527/2012 ir kt.). Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje M. prieš Lietuvą, 53161/99). Analogiška praktika nuosekliai formuojama (ABTĮ 13 str. 1 d., 20 str. 3 d.) ir Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444– 619/2008; 2010 m. spalio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1240/2011; 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012 ir kt.).

Tačiau nagrinėjamu atveju, atsižvelgus į kalinimo metu pareiškėjui tekusį gyvenamąjį plotą (atsakovas nepaneigė, kad ginčui aktualiu laikotarpiu trūko 0,201 kv. m) bei pataisos įstaigos daryto pažeidimo trukmę – 190 parų, darytina išvada dėl būtinumo priteisti neturtinės žalos atlyginimą, nes nagrinėjamu atveju vien pažeidimo pripažinimas negalėtų būti pakankama satisfakcija.

Taigi, teismas, įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, pažeidimo mastą, šio pažeidimo trukmę ir intensyvumą, atsižvelgęs į formuojamą EŽTT ir aktualią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. birželio 26 d. nutartis byloje Nr. A360-858/2015) bei valstybės ekonomines darbo užmokesčio ir gyvenimo lygio sąlygas taip pat vadovaudamasis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, sprendžia, kad šiuo atveju pareiškėjo patirta dvasinė skriauda nėra tokia didelė, kad ją būtų galima vertinti pareiškėjo nurodyta 15000 Eur suma, o dėl nustatyto pažeidimo pareiškėjo patirtoms neigiamoms pasekmėms adekvati priteistina suma yra 100 Eur. Todėl pareiškėjo skundas tenkinamas iš dalies, priteisiant pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės pataisos namų, 100 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85 - 87 straipsniais, 88 straipsnio 1 dalies 5 punktu, teismas

nusprendžia:

Pareiškėjo E. G. skundą patenkinti iš dalies.

Priteisti pareiškėjui E. G. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės pataisos namų, 100 Eur (vieną šimtą eurų) neturtinei žalai atlyginti.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui tiesiogiai ar per Kauno apygardos administracinį teismą.

Teisėjas Gintaras Čekanauskas