Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rositos Patackienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Almos Urbanavičienės ir Dainiaus Rinkevičiaus, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjos Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus miesto vaiko teisių apsaugos skyriaus atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. rugpjūčio 17 d. nutarties civilinėje byloje pagal pareiškėjos Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus miesto vaiko teisių apsaugos skyriaus prašymą išduoti teismo leidimą paimti vaikus iš jo tėvų, suinteresuoti asmenys K. G., V. S.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Pareiškėja Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus miesto vaiko teisių apsaugos skyrius (toliau – Tarnyba arba pareiškėja) pateikė teismui prašymą išduoti leidimą paimti nepilnametį A. G. (A. G.) iš jo motinos suinteresuoto asmens K. G. ir E. S. iš jos tėvų K. G. ir V. S.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

15. Pirmosios instancijos teismas, nurodęs, kad A. G. tėvystė nenustatyta, o motina K. G. 6 mėnesius gydysis priklausomybę nuo alkoholio (duomenys neskelbtini) bendruomenėje, programos dalyviams išeiti iš teritorijos be lydinčių asmenų draudžiama, konstatavo, kad motina laikinai negali ir dar apie penkis mėnesius pasirūpinti vaiku A. G.. Pažymėjo, kad kito įstatyminio atstovo, kuriam būtų galima perduoti vaiką, nebuvo ir šiuo metu nėra. Todėl teismas, įvertinęs tai, kad vaiko motina, kuri yra vienintelė įstatyminė atstovė, šiuo metu dalyvauja reabilitacijos programoje, kurioje esant nustatytą laikotarpį be priežiūros negali palikti reabilitacijos vietos, todėl fiziškai negali pasirūpinti vaiko priežiūra, darė išvadą, kad nagrinėjamu atveju nepilnamečio A. G. atžvilgiu egzistuoja Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 3.254 straipsnio 2 punkte numatytas pagrindas paimti A. G. iš motinos K. G..

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

18.3. Taip pat Tarnyba neatsižvelgia į Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) jurisprudenciją, kurioje aiškiai yra suformuota, kad šeimos išskyrimas yra labai rimto pobūdžio apribojimas; toks žingsnis turi būti pagrįstas pakankamai protingais ir svarbiais motyvais (EŽTT 1988 m. kovo 24 d. sprendimas byloje Olsson prieš Švediją (nr.1), peticijos Nr. 10465/83, par. 72). Be to, EŽŽT pažymi, kad kiekviena laikinosios globos priemonė turėtų būti suderinta su pagrindiniu tikslu – suvienyti biologinius tėvus ir vaikus. Neaišku, kokių tikslų siekia Tarnyba, norėdama mergaitę atskirti nuo jos biologinių tėvų, kai mergaitės tėvas ja rūpinasi, turi nuolatinį darbą, pastoviai ją lanko (duomenys neskelbtini) centre. Vertintina, kad Tarnyba nenori, jog mergaitė ir jos biologiniai tėvai būtų kartu, ir siekia, kad iki motinos gydymo pabaigos, mergaitė gyventų pas globėjus. Atskyrus mergaitę nuo tėvų, po septynių mėnesių, laiko tarpas per kurį bus gydoma mergaitės motina, mergaitė atpras nuo savo artimųjų, jai vėl reikės pratintis prie naujų gyvenimo sąlygų. Mergaitei gyvenant (duomenys neskelbtini) centre ne visuomet būna sudaromos sąlygos matytis su motina, kadangi Tarnyba ne visuomet užtikrina, kad mergaitė būtų nuvežta pas motiną.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Dėl bylos esmės.

19. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei patikrinimas, ar nėra absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą dėl apskųstos dalies ir analizuoja atskirajame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis. Teismas konstatuoja, kad absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų nenustatyta (CPK 329, 338 straipsniai), todėl pasisako dėl atskirojo skundo faktinių bei teisinių pagrindų.

20. Nagrinėjamoje byloje skundžiama Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. rugpjūčio 17 d. nutartis dalyje dėl atsisakymo leisti paimti E. S., gimusią 2016 m. liepos 12 d., iš jos tėvų K. G. ir V. S., motyvuojant tuo, kad Tarnyba neįrodė, jog V. S. negalėtų pasirūpinti savo dukterimi E. S.. Taigi sprendžiamas klausimas, ar pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsisakė tenkinti pareiškėjos prašymą išduoti leidimą paimti nepilnametį vaiką iš jo įstatyminių atstovų.

21. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 38 straipsnio 2 dalyje vaikystė įtvirtinta kaip ypač saugoma ir puoselėjama konstitucinė vertybė atsižvelgiant į tai, kad vaikystė yra ypatingas žmogaus gyvenimo laikotarpis, kuriuo vyksta jo asmenybės formavimasis, susijęs su fizine, protine ir socialine branda, taip pat į tai, kad vaikai yra socialiai jautri ir ypač pažeidžiama visuomenės dalis dėl savo besiformuojančios asmenybės ypatumų (inter alia (be kita ko), nepakankamos fizinės ir socialinės brandos). Iš Konstitucijos, inter alia, jos 38 straipsnio 2 dalies, 39 straipsnio 3 dalies, pagal kurią valstybė privalo įstatymu garantuoti pakankamą ir efektyvią nepilnamečių vaikų teisių ir teisėtų interesų apsaugą, Konstitucijos preambulėje įtvirtinto atviros, teisingos, darnios pilietinės visuomenės siekio, kyla konstitucinis vaiko interesų pirmumo imperatyvas (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2019 m. lapkričio 8 d. nutarimas Nr. KT44-N13/2019).

22. Pagal nustatytą reglamentavimą valstybės vaiko teisių apsaugos tarnyba, nustačiusi vaiko apsaugos poreikį, jeigu a) nepavyksta užtikrinti vaikui saugios aplinkos taikant vaiko laikinosios priežiūros priemones ir toliau išlieka realus pavojus vaiko fiziniam ar psichiniam saugumui, galintis sukelti reikšmingą žalą vaiko sveikatai ar grėsti jo gyvybei, arba b) vaiko laikinosios priežiūros priemonių taikymo metu vaiko tėvai ar kiti jo atstovai pagal įstatymą nededa pastangų, nekeičia savo elgesio ir toliau šeimoje išlieka realus pavojus vaiko fiziniam ar psichiniam saugumui, galintis sukelti reikšmingą žalą vaiko sveikatai ar grėsti jo gyvybei, 1) gali paimti vaiką iš tėvų (VTAPĮ 36³ straipsnio 1 dalis, 36⁵ straipsnio 1 dalis); 2) inicijuoja atvejo vadybininko paskyrimą ir organizuoja mobiliosios komandos sudarymą (VTAPĮ 36³ straipsnio 3 dalis); 3) paėmusi vaiką iš jo tėvų ar kitų jo atstovų pagal įstatymą, šio įstatymo 42 straipsnio 2 dalyje ir CK 3.254¹ straipsnyje nustatyta tvarka ir terminais kreipiasi į teismą dėl leidimo paimti vaiką iš jo tėvų ar kitų vaiko atstovų pagal įstatymą (VTAPĮ 36⁵ straipsnio 7 dalis); 4) CK ir šio įstatymo nustatyta tvarka inicijuoja laikinosios globos (rūpybos) vaikui nustatymo organizavimą (VTAPĮ 42 straipsnio 3 dalis).

23. Kaip nustatyta VTAPĮ 36⁵ straipsnio 1 dalyje valstybės vaiko teisių apsaugos tarnyba sprendimą paimti vaiką iš šeimos priima dviem atvejais: 1) kai vaikas esamuoju momentu yra nesaugioje aplinkoje arba 2) kai atvejo vadybininkas, teikęs pagalbą šeimai, informuoja, kad tėvai nededa reikalingų pastangų savo elgesiui ir vaiko situacijai keisti, todėl jo palikimas toje aplinkoje kelia realų pavojų vaiko fiziniam ar psichiniam saugumui, galinčiam sukelti reikšmingą žalą vaiko sveikatai ar grėsti jo gyvybei. Pažymėtina, kad nuo 2020 m. sausio 1 d. galiojančioje VTAPĮ redakcijoje vaiko paėmimas pirmuoju atveju yra netaikomas, jei yra galimybė nustatyti vaikui laikinosios priežiūros priemones, paliekant jį jo gyvenamojoje aplinkoje, tačiau perduodant jį giminaičių, su vaiku emociniais ryšiais susijusių asmenų ar kitų vaiko tėvų, ar jo atstovų pagal įstatymą nurodytų asmenų, galinčių laikinai prižiūrėti vaiką, priežiūrai, arba užtikrinant vaiko laikinąją priežiūrą jį galinčių prižiūrėti asmenų gyvenamojoje vietoje (VTAPĮ 36³ straipsnio 1 dalis, 36⁴ straipsnio 1 dalies 1, 2 punktai).

24. Kitu atveju vaiką nusprendžiama paimti iš tėvų dėl to, kad jiems teikiama pagalba neduoda laukiamų rezultatų ir pasibaigus įstatymo nustatytam pagalbos teikimo terminui vaiką nebus saugu palikti jo tėvų ar kitų atstovų pagal įstatymą priežiūrai. Aplinka, iš kurios paimamas vaikas, paėmimo metu gali būti nepavojinga vaikui, tačiau ilgalaikėje perspektyvoje ji daro žalą vaikui dėl tėvų ar kitų jo atstovų pagal įstatymą piktnaudžiavimo tėvų valdžia, nepriežiūros, netinkamo ugdymo ir auklėjimo proceso organizavimo.

25. Vaiko paėmimas iš tėvų ar kitų jo atstovų pagal įstatymą yra trauminė patirtis vaikui, todėl abiem atvejais valstybės vaiko teisių apsaugos tarnyba turi būti pakankamai tikra dėl savo priimamo sprendimo pagrįstumo. Vaiko paėmimas nėra priemonė, skirta tėvams pagąsdinti, tai yra sprendimas, nukreiptas į ateitį, į stabilios, saugios ir harmoningos aplinkos vaikui kūrimą.

26. Bylos duomenimis nustatyta, kad K. G. ir V. S. yra nepilnametės E. S., gimusios 2016 m. liepos 12 d., tėvai, kurie gyvena atskirai, o jų dukra E. S. gyvena kartu su motina K. G. adresu (duomenys neskelbtini). K. G. nuo 2013 m. lapkričio 27 d. iki 2018 m. birželio 30 d. buvo įtraukta į socialinės rizikos šeimų apskaitą dėl socialinių įgūdžių stokos ir vaikų nepriežiūros. Pažymėtina, kad Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. birželio 17 d. nutartimi buvo leista paimti vaiką A. G. iš atstovo pagal įstatymą, tačiau buvo atmestas prašymas dėl leidimo paimti mažametę E. S. iš atstovų pagal įstatymą (civilinės bylos Nr.eS2-22208-1050/2019).

27. Pateikti byloje duomenys patvirtina, kad 2020 m. birželio 2 d. gautas pranešimas, jog (duomenys neskelbtini) gyvenančių mažamečių vaikų A. G. ir E. S. motina K. G. yra neblaivi, nustatytas 2,5 promilių girtumas. Tarnyba 2020 m. birželio 3 d. vaikus apgyvendino su kartu gyvenančia močiute I. G.. 2020 m. birželio 9 d. vaikai grąžinti motinai K. G., organizuojant jų laikiną priežiūrą bei vaikus prižiūrinčiu asmeniu paskiriant jų močiutę I. G., gyvenančią (duomenys neskelbtini). E. S. nustatytas vaiko apsaugos poreikis, kadangi vaiko motina K. G. galimai turi priklausomybę alkoholiui (Tarnybos 2020 m. birželio 9 d. Vaiko situacijos vertinimo anketa Nr. 1VSV-793). Šeimos atvejo vadybininkė nurodė, kad pastaruoju metu šeimoje situacija blogėjo, K. G. daugybę kartų nustatytas girtumas (2018 m. rugsėjo 15 d. nustatytas 2,47 promilių girtumas; 2019 balandžio 1 d. nustatytas 2,34 promilių girtumas; 2019 m. gegužės 23 d. nustatytas 0,72 promilių girtumas; 2020 m. sausio 21 d. nustatytas 1,6 promilių girtumas; 2020 m. birželio 2 d. nustatytas 2,5 promilių girtumas). K. G. sutiko, kad jai būtų teikiama mobiliosios komandos pagalba, taikoma atvejo vadyba, sutiko su vaiko laikinosios priežiūros priemonės taikymu. Paaiškėjus, kad K. G. 6 mėnesius gydysis priklausomybę nuo alkoholio (duomenys neskelbtini) bendruomenėje (2020 m. birželio 30 d. Pranešimas Nr. ITSD-2048), buvo svarstoma, kas tuo metu galėtų pasirūpinti vaikais A. G. ir E. S.. Vaikų močiutė I. G. nurodė, kad jai bus sunku prižiūrėti abu anūkus, nes sunkiai vaikšto, turi fizinės sveikatos problemų. Buvo susisiekta su V. S., kuris aprodė namus, pripažino, kad yra alkoholikas, tačiau rūpinasi vaikais, skiria išlaikymą, bet kartu negyvena (Tarnybos specialistės 2020 m. birželio 19 d. tarnybinis pranešimas Nr. ITSD-1934). Tarnybiniame pranešime pateikiama išvada, kad V. S. negali tinkamai prižiūrėti vaikų – jis turi priklausomybę alkoholiui, problemos nesprendžia (paskutinis alkoholio vartojimo epizodas buvo 2020 m. birželio 12 d.), nelanko anoniminių alkoholikų savipagalbos grupių. 2020 m. birželio 25 d. Vaiko laikinosios priežiūros nutraukimo aktu Nr. 1LPN-49 vaikų E. S. ir A. G. priežiūra nutraukta tuo pagrindu, kad yra CK 3.254 straipsnio 1 ir 2 punktuose nurodyti pagrindai, kuriais remiantis bus inicijuojamas vaiko globos nustatymo procesas. Vaikai laikinai apgyvendinti (duomenys neskelbtini).

28. Nagrinėjamu atveju pareiškėja, prašydama panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. rugpjūčio 17 d. nutarties dalį, kuria atsisakyta leisti paimti vaiką E. S. iš vaiko tėvų K. G. ir V. S., motyvuoja tuo, kad mažametei E. S. šiuo metu (kol tėvas V. S. nėra išsprendęs priklausomybės nuo alkoholio problemos) nėra saugu gyventi su atkryčius patiriančiu tėvu, todėl išlieka reali rizika bei grėsmės vaikui pavojus. Apeliacinės instancijos teismas, susipažinęs su byloje surinktais duomenimis bei išklausęs pirmosios instancijos teismo posėdžių garso įrašus, sutinka su tokia Tarnybos išvada. Pažymėtina, kad Valstybės vaiko teisių apsaugos tarnyba yra institucija, kuri, užtikrindama visų savivaldybių teritorijose gyvenančių vaikų teisių ir teisėtų interesų apsaugą, galimo vaiko teisių pažeidimo atveju vertina vaiko situaciją, inicijuoja atvejo nagrinėjimą, priima sprendimus dėl individualių vaiko teisių apsaugos atvejų (VTAPĮ 50 straipsnio 1 dalies 11 punktas). Tai suponuoja išvadą, kad pirmiausia valstybės vaiko teisių apsaugos tarnybai yra suteikti įgalinimai spręsti dėl vaiko saugumo, jo poreikių tenkinimo ir interesų užtikrinimo ir tik vėliau jos priimtus sprendimus patikrina teismas.

29. Byloje nustatyta, kad nuo 2019 m. spalio 19 d. šeimai taikoma atvejo vadyba VšĮ (duomenys neskelbtini). VšĮ (duomenys neskelbtini) 2020 m. birželio 5 d. rašte Nr. ŠPC-AV-JZ-42 nurodyti duomenys, kad darbo su šeima metu socialinė darbuotoja nuolat ragina V. S. reguliariai lankyti specialistų konsultacijas, ir anoniminių alkoholikų grupes, sprendžiant žalingo alkoholio vartojimo problemas, tačiau jis ne visuomet atsižvelgia į rekomendacijas, teigdamas, kad daug dirba, turi išlaikyti dukrą ir močiutę, mokėti mokesčius, todėl ne visada turi jėgų ir pasiryžimo reguliariai konsultuotis su specialistais ir lankyti anoniminių alkoholikų grupes, dėl ko ir pasitaiko atkryčiai. Minėtame rašte nurodyti duomenys, kad 2020 m. birželio 5 d. ir 2020 m. birželio 8 d. su V. S. nepavyko susisiekti. 2020 m. birželio 9 d. pokalbio telefonu metu V. S. pripažino, kad jį ištiko atkrytis, jis yra gydomas universitetinėje ligoninėje.

30. Tarnybos mobiliosios komandos specialisčių O. R. ir E. P. 2020 m. birželio 19 d. Tarnybiniame pranešime Nr. 1TSD-1934 nurodyti duomenys, kad paaiškėjus, jog K. G. dalyvaus reabilitacijos programoje, buvo susisiekta su V. S., kuris prisipažino, kad yra alkoholikas, minėjo, jog du kartus gydėsi Respublikiniame priklausomybės centre pagal „Minesotos“ programą, lankė anoniminių alkoholikų savipagalbos grupes, koduojasi ir būna blaivybėje „nuo kodo iki kodo“, šiuo metu savipagalbos grupes lanko retai. V. S. specialistei nurodė, kad taip stipriai užgeria, jog pradėjęs gerti negali sustoti. Mobiliosios komandos minėtų specialisčių nuomone, V. S. negali vykdyti vaikų E. S. ir A. G. laikinosios priežiūros bei tinkamai prižiūrėti vaikus, todėl vaikams turi būti ieškomi laikini globėjai K. G. gydymosi nuo alkoholio laikotarpiu.

31. Biudžetinės įstaigos Vilniaus miesto socialinės paramos centro 2020 m. birželio 15 d. rašte Nr. 8-3453-(1.5) „Dėl informacijos pateikimo apie V. S. šeimą“ nurodoma, kad 2018 m. rugsėjo 27 d. vykusio pirminio atvejo nagrinėjimo posėdžio metu buvo sudarytas pagalbos planas, kuriame V. S. įsipareigojo sudaryti palankias buitines, emocines, psichologines sąlygas vaiko augimui ir vystymuisi, nevartoti alkoholio, gilinti pozityvios tėvystės įgūdžių žinias, bendradarbiauti su socialine darbuotoja. Tačiau paslaugų gavėjas įsipareigojimus vykdė nepakankamai: nereguliariai lankė anoniminių alkoholikų grupes, atsisakė lankyti užsiėmimus, gilinant tėvystės įgūdžius, motyvuojant neturėjimu tam laiko. 2020 m. vasario 4 d. vykusio atvejo vadybos posėdžio metu V. S. įsipareigojo spręsti žalingo alkoholio vartojimo problemą, sudaryti vaikams tinkamas buitines, emocines ir psichologines sąlygas, siekti efektyvaus bendradarbiavimo ir pagalbos plano įgyvendinimo, tačiau minėtus įsipareigojimus vykdo nepakankamai. Pažymima, kad V. S. niekada nebuvo nusišalinęs nuo dukros auginimo ir išlaikymo, reguliariai palaiko ryšį su dukros mama, sudaro sąlygas K. G. su vaikais gyventi ir svečiuotis jo namuose. Tačiau V. S. ne visada atsižvelgia į raginimus lankyti specialistų konsultacijas ir anoniminių alkoholikų grupes, sprendžiant žalingo alkoholio vartojimo problemą, dėl to būna atkryčiai. 2020 m. birželio 9 d. pokalbio metu V. S. pripažino, kad jį ištiko atkrytis, jis gydomas ligoninėje, tačiau 2020 m. birželio 11 d. apsilankymo metu teigė, kad buvo gydomas chirurgijos skyriuje dėl virškinimo sistemos ligos. V. S. stengiasi rūpintis dukra, tačiau tai daro nepakankamai, mažametei nėra užtikrinamos saugios gyvenimo sąlygos dėl pasikartojančių alkoholio vartojimo atvejų iš abiejų tėvų pusės.

32. Atsižvelgiant į byloje nustatytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pagrįsta Tarnybos išvada, kad šiuo metu mažametei E. S. nėra saugu gyventi su atkryčius patiriančiu tėvu V. S.. Pažymėtina, kad tėvai, naudodamiesi tėvų valdžios turinį sudarančiomis teisėmis ir vykdydami pareigas savo vaikams, turi pirmumo teisę prieš kitus asmenis (CK 3.165 straipsnis), tačiau valstybės konstitucinė pareiga saugoti ir globoti vaikystę (Konstitucijos 38 straipsnio 2 dalis) suteikia valstybei pagrindą įstatyme nustatytais atvejais, kai tėvai dėl objektyvių aplinkybių (pvz., dėl ligos) negali įgyvendinti tėvų valdžios savo vaikams arba įgyvendina ją priešingai vaiko interesams ir šie pažeidžiami, peržengti tėvų valdžios įgyvendinimo autonomiškumo ribas bei taikyti jos ribojimo priemones (CK 3.160 straipsnio 2 dalis).

33. Kaip jau minėta, viena iš tokių tėvų valdžios ribojimo priemonių yra vaiko paėmimas iš šeimos, kuri taikoma tada, kai nėra galimybės vaikui išlikti jo tėvų ar kitų atstovų pagal įstatymą globoje, nes tai būtų nesuderinama su jo geriausiais interesais. Nagrinėjamu atveju susiklostė būtent tokia situacija, kad mažametės E. S. perdavimas tėvui esančiomis aplinkybėmis neatitiktų vaiko interesų, sudarytų realias sąlygas kilti vaiko saugumo pavojui.

34. Bylos duomenys patvirtina, kad V. S. turi priklausomybės sindromą (F.10.2) (VšĮ Centro poliklinikos 2020 m. liepos 21 d. medicininis pažymėjimas Nr. 4895). Šios aplinkybės neneigia ir pats V. S., nurodydamas, kad šią problemą sprendžia jam priimtiniausiu būdu – užsikoduojant, akcentuojant, kad negali dalyvauti ilgalaikėje reabilitacijoje, kadangi reikia dirbti. UAB „A.“ 2020 m. birželio 12 d. pažyma Nr. 2020/06-12 patvirtina, kad V. S. 2020 m. birželio 12 d. kreipėsi į UAB „A.“ ((duomenys neskelbtini)), paskiriant pacientui 1 metams kompleksinį ambulatorinio gydymo kursą nuo priklausomybės alkoholiui, kontroliuojant gydytojui kas mėnesį. Pažymėtina, kad V. S. 2019 m. birželio 5 d. taip pat kreipėsi į UAB „A.“ konsultacijai ir buvo paskirtas gydymas 1 metams (civilinės bylos Nr. eS2-22208-1050/2019 duomenys). Pagal bylos duomenis, jis du kartus gydėsi Respublikiniame priklausomybės centre pagal „Minesotos“ programą.

35. Pirmosios instancijos teismo posėdžio metu liudytojas L. V. S., kuris yra psichologas ir specializuojasi priklausomybės ligų srityje, nurodė, kad efektyviausias būdas kovai su priklausomybe yra ilgalaikės reabilitacijos, nes jos padeda kovoti su priklausomybės priežastimi, o kodavimosi efektyvumas nėra aiškus ir moksliškai pagrįstas, todėl nėra taikomas valstybinėse gydymo įstaigose.

36. Vertinant bylos aplinkybes, akivaizdu, kad taikytas V. S. gydymo būdas nebuvo efektyvus, nes pagal bylos duomenis, taikyto gydymo metu V. S. vartojo alkoholį. Vilniaus miesto socialinės paramos centro 2020 m. birželio 15 d. rašte Nr. 8-3453-(1.5) nurodyta, kad 2020 m. birželio 9 d. L. S. pokalbio su V. S. metu jis pripažino, kad ištiko atkrytis, jis gydomas ligoninėje. Šias aplinkybes L. S. patvirtino ir bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme. Nors teismo posėdžio metu V. S. neigia taip sakęs, byloje pateiktas VšĮ Respublikinės Vilniaus universitetinės ligoninės medicininių dokumentų 2020 m. birželio 11 d. išrašas patvirtina, kad atvykęs į gydymo įstaigą 2020 m. birželio 9 d. nurodė, jog apie 2 savaites vartojo alkoholį (VšĮ Respublikinės Vilniaus universitetinės ligoninės medicininių dokumentų 2020 m. birželio 11 d. ligos išrašo anamnezė). Tarnybos 2020 m. liepos 16 d. tarnybiniame pranešime Nr. ITSD-2239 nurodyta, kad K. G. teigė, kad maždaug prieš metus kartu su V. S. „užsikodavo“ nuo alkoholio vartojimo, tačiau šis gydymo metodas neveikė ir kartu vartodavo alkoholį, paskutinį kartą kartu vartojo alkoholį dėl Covid-19 paskelbto karantino metu. K. G. taip pat nurodė, kad V. S. kelis mėnesius vartojo alkoholį iki birželio mėnesio, ir birželio mėnesio pradžioje dėl sveikatos problemų kreipėsi į Lazdynų ligoninę.

37. Taigi suinteresuoto asmens V. S. pasirinktas priklausomybės nuo alkoholio gydymo būdas yra neveiksmingas ir ilgalaikio teigiamo rezultato neduoda. Pirmosios instancijos teismo posėdyje E. P., psichologė, dirbanti Mobilioje komandoje, parodė, kad bendraujant su V. S., jis nurodė, kad gyvena „nuo vieno kodo iki kito“ ir, kai būna atkryčiai, iš pradžių geria alų, po to degtinę, todėl mano, kad vaikai negali būti atiduodami suinteresuotam asmeniui, kadangi neaišku ar su atkryčio epizodais bus užtikrinami geriausi vaiko interesai, taip pat nurodė reikšmingą bylai aplinkybę, kad 2020 m. liepos 8 d. V. S. atsisakė intensyviosios pagalbos.

38. Šiuo aspektu pažymėtina, kad tėvams teikiama pagalba įgyvendinant vaiko teises yra valstybės ir savivaldybės paslauga šeimai, o ne tam tikra bausmės ar šeimos privataus gyvenimo kontrolės forma. Todėl teikiamos pagalbos veiksmingumas įmanomas tik esant visapusiškam bendradarbiavimui tarp tėvų ir pagalbą teikiančių institucijų, siekiant užtikrinti individualizuotą, vaiko poreikius ir interesus atitinkančių paslaugų teikimą. Jei pagalbos teikti nėra galimybių, pavyzdžiui tėvai yra nepajėgūs jos priimti ar atsisako ją priimti, ar ji neduoda teigiamų rezultatų, valstybės vaiko teisių apsaugos tarnyba sprendžia, ar vaiko palikimas tokioje aplinkoje nesukelia realios tikimybės grėsmei vaikui kilti (Lietuvos Aukščiausiojo teismo 2020 m. balandžio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr.e3K-3-182-916/2020).

39. Nagrinėjamu atveju taikytos pagalbos priemonės ir paslaugos nebuvo pakankamai rezultatyvios, o 2020 m. liepos 8 d. suinteresuotas asmuo iš viso atsisakė intensyviosios pagalbos. Kaip buvo minėta, pirmiausia Valstybės vaiko teisų apsaugos tarnyba siekia suteikti pagalbą šeimai, tačiau jei tėvų elgesys nekinta, tai, nepaisant jų pažadų keistis, vaikas turėtų būti paimamas iš šeimos, jei joje jam nesudaromos sąlygos saugiai augti ir vystytis. Tai atitinka ir EŽTT praktiką tokio pobūdžio bylose, kad kiekvienu atveju reikia nustatyti teisingą interesų pusiausvyrą, ypatingą dėmesį skiriant geriausiems vaiko interesams, kurie gali būti viršesni už tėvų; tėvams negali būti suteikta teisė į priemonių, kurios padarytų žalą vaiko sveikatai ir raidai, taikymą (1996 m. rugpjūčio 7 d. sprendimas byloje Johansen prieš Norvegiją, peticijos Nr. 17383/90).

40. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju egzistuoja reali tikimybė grėsmei vaikui dėl tėvų pasikartojančių alkoholio vartojimo atvejų. Pažymėtina, kad L. S., dirbanti su šeima nuo 2018 metų, pirmosios instancijos teismo posėdžio metu taip pat nurodė, kad V. S. galimai galėtų pasirūpinti mažamete dukra tuo atveju, jei neįvyktų atkrytis. Vien tai, kad suinteresuotas asmuo alkoholio vartojimo problemas sprendžia jam priimtiniausiu būdu, atsižvelgiant į tai, kad pagal bylos duomenis jos nebuvo veiksmingos, nepašalina abejonių, jog bus pajėgus užtikrinti vaikui saugią aplinką. Tuo labiau, kad ambulatorinio gydymo kursas UAB „A.“ tik pradėtas, prognozės pasveikimo ar ligos sustabdymo atžvilgiu dar neaiškios.

41. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad vaiką paėmus iš šeimos tėvams ir toliau teikiama pagalba ir jie gali keisti savo elgesį ir požiūrį į vaiko auklėjimą nesant vaiko šalia (VTAPĮ 37 straipsnio 8 dalis). Taigi teismo leidimas paimti vaiką nesukelia negrįžtamų padarinių, t. y. situacijai pasikeitus, vaikas turi būti nedelsiant grąžinamas į šeimą. Be to, suinteresuotas asmuo gali lankyti vaikus ir tokiu būdu palaikyti esamą ryšį.

42. Minėta, kad K. G. 6 mėnesius gydysis priklausomybę nuo alkoholio (duomenys neskelbtini) bendruomenėje. Taigi apibendrinant tai, kas išdėstyta, daroma išvada, kad bylos duomenys patvirtina esant pagrindams paimti vaiką iš jo atstovų pagal įstatymą, numatytą CK 3.254 straipsnio 2 punkte. Atsižvelgiant į tai, panaikinama Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. rugpjūčio 17 d. nutartis dalyje dėl leidimo paimti vaiką E. S. iš vaiko tėvų K. G. ir V. S. ir klausimas išspręstinas iš esmės – leisti paimti nepilnametę E. S. iš tėvų K. G. ir V. S. (CPK 337 straipsnio 1 dalies 2 punktas).

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 336 straipsniu, 337 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 338 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. rugpjūčio 17 d. nutartį dalyje dėl leidimo paimti vaiką E. S., asmens kodas (duomenys neskelbtini), iš vaiko tėvų K. G., asmens kodas (duomenys neskelbtini), ir V. S., asmens kodas (duomenys neskelbtini), ir klausimą išspręsti iš esmės – leisti paimti nepilnametę E. S. iš vaiko tėvų K. G. ir V. S..

Ši Vilniaus apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.