- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2026-04-15
- Bylos Nr.
- eI2-8726-1066/2026
- Teisminio proceso Nr.
- 3-62-3-00412-2026-1
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Rimantas Giedraitis, Gediminas Užubalis, Indrė Žvaigždinienė
- Pareiškėjas
- A. K.
- Atsakovas
- Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
Regionų administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Rimanto Giedraičio, Gedimino Užubalio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Indrės Žvaigždinienės,
viešame teismo posėdyje išnagrinėjusi administracinę bylą pagal pareiškėjo A. K. (A. K.) skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
1. Pareiškėjas A. K. (A. K.) kreipėsi į teismą, prašydama: 1) panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2026 m. vasario 9 d. sprendimą Nr. 26S35491; 2) įpareigoti Migracijos departamentą A. K. (A. K.) prašymą Nr. 2509-LLGK-3334 nagrinėti iš naujo; 3) priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas.
2. Pareiškėjas savo skundo reikalavimus grindžia šiais argumentais:
2.1. Skundžiamu Sprendimu atsakovas atsisakė pakeisti leidimą laikinai gyventi pareiškėjui, nes duomenys, kuriuos asmuo pateikė norėdamas gauti leidimą laikinai gyventi, neatitinka tikrovės. Sprendimas priimtas, remiantis Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir UTPĮ, ir Įstatymas) 35 straipsnio 1 d. 2 p. Jame nurodoma, kad asmuo siekia pasikeisti leidimą laikinai gyventi tuo pagrindu, kad Lietuvoje gyvena jo sutuoktinė O. K., kuri yra Lietuvos Respublikos pilietė, tačiau asmuo, turėdamas leidimą laikinai gyventi, kartu su savo sutuoktine Lietuvoje negyveno, todėl kyla pagrįstos abejonės dėl asmens atvykimo ir gyvenimo Lietuvos Respublikoje tikslo ir sąlygų, sąžiningo asmens siekio apsigyventi Lietuvos Respublikoje (asmuo siekia gauti naują leidimą laikinai gyventi ir įteisinti savo buvimą Šengeno erdvėje), tokiu būdu asmens siekis gauti naują leidimą laikinai gyventi neatitinka UTPĮ nustatyto leidimo laikinai gyventi išdavimo šeimos susijungimo pagrindu tikslo.
2.2. Nesutikdamas su priimtu Sprendimu, pareiškėjas teigia, kad jis yra Libano pilietis ir į Lietuvą atvyko 1994 m. studijų tikslu. Nuo 1994 m. iki 2000 m. studijavo Kauno medicinos universitete ir baigęs studijas, įgijo medicinos gydytojo kvalifikaciją. Studijuodamas susipažino su O. Z., su kuria susituokė ir turi tris vaikus. Buvo laikas, kai šeima gyveno Libane ir planavo ten įsikurti, tačiau prasidėjus karui, toliau pasilikti Libane tapo nesaugu, be to, buvo sugriauti šeimos namai, todėl sutuoktinė su vaikais grįžo gyventi į Lietuvą. Siekdamas tinkamai aprūpinti šeimą, pareiškėjas dirbo ne Lietuvoje (siuntė šeimos pragyvenimui reikalingas lėšas, apmokėjo sūnui studijas). Pabrėžia, kad su šeima nuolat bendrauja nuotolinio ryšio priemonėmis bei periodiškai grįžta į Lietuvą. Kai nusprendė įsikurti Lietuvoje, 2014 m. nusipirko keturių kambarių butą. Aplinkybę dėl faktinio gyvenimo adresu: (duomenys neskelbtini), patvirtina dokumentai, sudaryti skirtingu laiku, šiuo adresu deklaruota ir pareiškėjo gyvenamoji vieta. 2024 m. šeima nupirko dar vieną 4 kambarių butą, esantį adresu: (duomenys neskelbtini). 2025 m. rugsėjo mėnesį pareiškėjas, būdamas Lietuvoje, pateikė prašymą atsakovui pakeisti turimą (išduotą) leidimą laikinai gyventi Nr. 2509-LLGK-3334, tačiau 2025 m. spalio 29 d. buvo informuotas, kad iki lapkričio 7 d. jis turi išvykti iš Lietuvos, nes baigiasi jo leidimas gyventi.
Šalies argumentai
Pareiškėjas išvyko iš Lietuvos 2025 m. spalio 31 d., tačiau prašė pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, nes tikėjosi, kad pakeitus leidimą laikinai gyventi Lietuvoje, galės nebetęsti darbo santykių Saudo Arabijos Karalystėje.
2.3. Paaiškina, kad prašymo pakeisti leidimą laikinai gyventi pateikimo dieną pareiškėjas buvo deklaravęs savo gyvenamąją vietą (duomenys neskelbtini), jam bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise kartu su sutuoktine O. K. priklausančiame bute, atsakovui buvo žinomi duomenys ne tik apie Lietuvoje gyvenančią pareiškėjo sutuoktinę, bet ir apie tris vaikus, kurie taip pat yra Lietuvos Respublikos piliečiai. Pareiškėjas atvirai, nieko nenuslėpdamas, pateikė informaciją, kad jis laikinai dirba pagal terminuotą darbo sutartį Saudo Arabijos Karalystėje ir darbo sutarties terminas baigiasi 2025-12-10.
2.4. Taip pat nurodo, kad atsakovas Sprendime neįvardija, jog pareiškėjo santuoka fiktyvi. Vien ta aplinkybė, kad pareiškėjas dėl didesnio darbo užmokesčio vyksta dirbti į užsienio valstybę, tuo tikslu, kad išlaikytų savo šeimą ir jo šeima neprašo valstybės paramos ir pagalbos, nėra pagrindu daryti išvadą, kad Lietuvoje jis negyvena. Pareiškėjo ryšiai su Saudo Arabijos Karalyste yra išimtinai darbiniai. Tuo tarpu Lietuvoje gyvena visi trys pareiškėjo vaikai, sutuoktinė, Lietuvoje pareiškėjas turi net du nekilnojamojo turto objektus, kas patvirtina, kad pareiškėjo A. K. asmeniniai socialiniai ir net turtiniai interesai yra Lietuvoje. Įstatymas nedraudžia leidimo gyventi galiojimo laikotarpiu išvykti iš Lietuvos ir į ją sugrįžti, taip pat nenustato pareigos visą leidimo gyventi galiojimo laikotarpį būti tik Lietuvoje. Aplinkybė, kad sutuoktinis nuolat negyvena Lietuvoje, savaime nereiškia, kad santuoka nutrūkusi ar kad ji fiktyvi. Aplinkybės, jog A. K. laikinai išvykęs dirbti į Saudo Arabijos Karalystę neslėpė, todėl nėra pagrindo išvadai, kad pareiškėjas atsakovui pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis ir (ar) siekė piktnaudžiauti migracijos procedūromis.
2.5. Tuo pačiu pareiškėjas pažymi, kad atsakovas, priimdamas ginčijamą Sprendimą UTPĮ 35 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindu, turi pareigą surinkti faktinius duomenis, patvirtinančius, jog prieš siekdamas gauti leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje, užsienietis pateikė duomenis, kurie aiškiai neatitiko tikrovės.
2.6. Nesutinka su atsakovo išvada, kad pareiškėjui leidimas reikalingas ne tikslu apsigyventi su šeima Lietuvoje, o tik keliauti po Šengeno erdvę, nes ji grįsta ne faktiniais duomenimis, bet prielaidomis. Pareiškėjas niekada nekeliavo po Šengeno erdvę, o atsakovas, priimdamas ginčijamą Sprendimą, neįvertino, kad pareiškėjui nepagrįstų ribojimų sudarymas (leidimo laikinai gyventi nepakeitimas) neatitinka valstybės pareigos ginti šeimos narių teises ir teisėtus interesus, ir kad toks ribojimas yra nepateisinamas, kai nenustatytas santuokos fiktyvumas. Pareiškėjui turi būti užtikrinta teisė gyventi sutuoktinės šalyje.
2.7. Teismo posėdyje pareiškėjo atstovė pareiškėjo skundą palaikė ir prašė jį tenkinti jame nurodytais argumentais.
Atsiliepimas
3. Atsakovas Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – Departamentas) atsiliepime į pareiškėjo skundą su juo nesutinka ir prašo atmesti kaip nepagrįstą.
Atsiliepime į pareiškėjo skundą pateikia savo poziciją, kurią grindžia šiais argumentais:
3.1. Nurodo, kad nagrinėjant pareiškėjo prašymą pakeisti leidimą laikinai gyventi buvo nustatyta, jog pareiškėjas siekia pasikeisti leidimą laikinai gyventi tuo pagrindu, kad Lietuvoje gyvena jo sutuoktinė, kuri yra Lietuvos Respublikos pilietė, tačiau pareiškėjas, turėdamas leidimą laikinai gyventi, kartu su savo sutuoktine Lietuvoje negyveno, taigi, departamento teigimu, kyla pagrįstos abejonės dėl jo atvykimo ir gyvenimo Lietuvos Respublikoje tikslo ir sąlygų, sąžiningo siekio apsigyventi Lietuvos Respublikoje (pareiškėjas siekia gauti naują leidimą laikinai gyventi ir įteisinti savo buvimą Šengeno erdvėje). Tokiu būdu pareiškėjo siekis gauti naują leidimą laikinai gyventi neatitinka UTPĮ nustatyto leidimo laikinai gyventi išdavimo šeimos susijungimo pagrindu tikslo – leisti asmeniui ir toliau gyventi Lietuvos Respublikoje kartu su sutuoktine, kuri yra Lietuvos Respublikos pilietė. Ko pasekoje, vadovaujantis UTPĮ 35 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatomis, buvo priimtas ginčijamas Sprendimas.
3.2. Pabrėžia, kad Įstatymo nuostatos reglamentuoja užsieniečių, išvykstančių gyventi į užsienį, kontrolę. Vadovaujantis UTPĮ 50 straipsnio 1 dalies 13 punkto nuostata, leidimas laikinai gyventi užsieniečiui panaikinamas, jeigu užsienietis išvyksta gyventi arba gyvena užsienio valstybėje ilgiau negu 6 mėnesius. UTPĮ 50 straipsnio 1 dalies 13 punkto nuostata yra tiesiogiai taikoma ir užsieniečiui, turinčiam leidimą laikinai gyventi šeimos susijungimo pagrindu. Tai reiškia, jog pareiškėjas, turėdamas leidimą laikinai gyventi, nepertraukiamai ilgiau kaip 6 mėnesius išvykti iš Lietuvos ir gyventi Saudo Arabijos Karalystėje ar kitoje valstybėje negali, nes tokiu atveju leidimas laikinai gyventi turi būti panaikinamas. Taigi pareiškėjo skundo teiginiai dėl laikino išvykimo neatitinka tikrovės, nes pats pareiškėjas pateikė darbo sutartį dėl darbo Saudo Arabijos Karalystėje, galiojančią nuo 2024-12-11 iki 2025-12-10, su galimybe sutartį pratęsti panašiam laikotarpiui, jei nė viena šalis tam neprieštarauja. Pareiškėjas Lietuvos Respublikoje negyveno ilgiau nei 6 mėnesius.
Pažymi, kad pareiškėjo gyvenamosios vietos deklaravimas Lietuvos Respublikoje neįrodo jo faktinio nuolatinio gyvenimo Lietuvos Respublikoje, kuris turi būti pastovus, trunkantis ilgai ir pertraukiamas tik trumpomis išvykomis. Sutinka, kad įstatymas nedraudžia leidimo gyventi galiojimo laikotarpiu išvykti iš Lietuvos ir į ją sugrįžti, taip pat nenustato pareigos visą leidimo gyventi galiojimo laikotarpį būti tik Lietuvoje. Todėl pareiškėjo nurodyta aplinkybė, kad nors sutuoktinis nuolat negyvena Lietuvoje, savaime nereiškia, kad santuoka nutrūkusi ar kad ji fiktyvi, atmestina.
3.3. Nurodo, kad leidimas laikinai gyventi užsieniečiui panaikinamas, jeigu užsienietis išvyksta gyventi arba gyvena užsienio valstybėje ilgiau negu 6 mėnesius. Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 13 punkto nuostata yra tiesiogiai taikoma ir užsieniečiui, turinčiam leidimą laikinai gyventi šeimos susijungimo pagrindu. Tai reiškia, jog pareiškėjas, turėdamas leidimą laikinai gyventi, nepertraukiamai ilgiau kaip 6 mėnesius išvykti iš Lietuvos ir gyventi Saudo Arabijos Karalystėje ar kitoje valstybėje negali, nes tokiu atveju asmeniui leidimas laikinai gyventi turi būti panaikinamas.
3.4. Taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad pareiškėjo darbo sutartis Saudo Arabijos Karalystėje buvo sudaryta 1 metų terminui, to neneigia ir pats pareiškėjas. Priešingai nei nurodo pareiškėjas, Sprendimu nebuvo sprendžiamas pareiškėjo santuokos fiktyvumo klausimas. Be to, Įstatymo 101 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad Lietuvos Respublikos piliečio šeimos nariai, kurie nėra Europos Sąjungos valstybės narės piliečiai, turi teisę gauti Europos Sąjungos leidimo laikinai gyventi kortelę, kai atvyksta gyventi į Lietuvos Respubliką kartu su Lietuvos Respublikos piliečiu, pasinaudojusiu laisvo judėjimo Europos Sąjungoje teise, ar pas jį. Pareiškėjo sutuoktinė nėra pasinaudojusi laisvo judėjimo Europos Sąjungoje teise, todėl pareiškėjas nėra laikytinas Europos Sąjungos valstybės narės piliečio šeimos nariu.
3.5. Pabrėžia, kad šiuo atveju nenustatyta, jog pareiškėjo sutuoktinė yra pasinaudojusi laisvo judėjimo teisę ar tokia teise planuoja naudotis ir dėl Departamento Sprendimo jai būtų apribota teisė laisvai judėti ar ji būtų priversta išvykti iš Sąjungos teritorijos.
Vien aplinkybė, kad Departamentas, įvertinęs visus įrodymus, pasakojimus ir surinktą kilmės valstybės informaciją padarė kitokias išvadas nei nurodo pareiškėjas, savaime nereiškia, kad buvo pažeisti Įstatyme ar kituose teisės aktuose nurodyti reikalavimai ir principai.
Atsiliepimas
3.6. Teismo posėdžio metu atsakovo atstovo su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą atsiliepime nurodytais argumentais.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
4. Remiantis byloje esančiais rašytiniais įrodymais nustatyta, kad:
4.1. Pareiškėjas yra Libano pilietis, kuris pirmą kartą dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo šeimos susijungimo pagrindu kreipėsi į atsakovą 2023 m. gegužės 4 d. ir Departamentas 2023 m. spalio 17 d. priėmė sprendimą Nr. 23S186040 išduoti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi, kuris galiojo iki 2025 m. lapkričio 7 d.
4.2. Pareiškėjas Departamentui pateikė prašymą pakeisti turimą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje tuo pagrindu, kad Lietuvoje gyvena jos sutuoktinė, kuri yra Lietuvos Respublikos pilietė.
4.3. Departamentas, nagrinėdamas pareiškėjo prašymą pakeisti leidimą laikinai gyventi užsieniečiui, turinčiam leidimą laikinai gyventi šeimos susijungimo pagrindu, nustatė, kad pareiškėjas, turėdamas leidimą laikinai gyventi tuo pagrindu, kad Lietuvoje gyvena jo sutuoktinė, kuri yra Lietuvos Respublikos pilietė, tačiau asmuo, turėdamas leidimą laikinai gyventi, kartu su savo sutuoktine Lietuvoje negyveno.
4.4. Departamentas, vadovaujantis UTPĮ 35 str. 1 d. 2 p., priėmė Sprendimą atsisakyti pakeisti leidimą laikinai gyventi, nes duomenys, kuriuos asmuo pateikė norėdamas gauti leidimą laikinai gyventi, neatitinka tikrovės.
5. Ginčas kilo dėl Sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo bei įpareigojimo iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą.
6. Užsieniečių teisinę padėtį Lietuvos Respublikoje reglamentuoja Įstatymas, nustatantis užsieniečių atvykimo ir išvykimo, buvimo ir gyvenimo, prieglobsčio ir laikinosios apsaugos Lietuvos Respublikoje suteikimo, integracijos ir sprendimų dėl užsieniečių teisinės padėties apskundimo tvarką ir kitus užsieniečių teisinės padėties Lietuvos Respublikoje klausimus.
Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 3 punktas numato, kad leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas ar keičiamas užsieniečiui, jeigu yra šeimos susijungimo atvejis. Įstatymo 43 straipsnio 1 dalies 5 punkte numatyta, kad leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas užsieniečiui šeimos susijungimo atveju, kai Lietuvos Respublikoje gyvena užsieniečio sutuoktinis, kuris yra Lietuvos Respublikos pilietis arba užsienietis, turintis leidimą gyventi.
Pagal Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punktą išduoti ar pakeisti leidimą gyventi užsieniečiui atsisakoma, jeigu duomenys, kuriuos jis pateikė norėdamas gauti leidimą gyventi, neatitinka tikrovės arba buvo pateikti neteisėtai įgyti ar suklastoti dokumentai, arba yra rimtas pagrindas manyti, kad sudaryta fiktyvi santuoka, fiktyvi registruota partnerystė, fiktyvus įvaikinimas ar kad įmonė, kurios dalyvis, kaip jis apibrėžiamas Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse, ar vadovas yra užsienietis, priimančioji įmonė, įsteigta Lietuvos Respublikoje, į kurią užsienietis perkeliamas įmonės viduje, arba priimantysis subjektas yra fiktyvi įmonė.
Pagal Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 13 punkto nuostata, leidimas laikinai gyventi užsieniečiui panaikinamas, jeigu užsienietis išvyksta gyventi arba gyvena užsienio valstybėje ilgiau negu 6 mėnesius.
Be kita ko, išduoti ar pakeisti leidimą gyventi užsieniečiui atsisakoma, jeigu yra rimtas pagrindas manyti, kad gali kilti užsieniečio nelegalios migracijos grėsmė (Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 12 punktas).
7. Pareiškėjo teigimu, savo prašymo pakeisti leidimą laikinai gyventi pateikimo dienai buvo deklaravęs savo gyvenamąją vietą (duomenys neskelbtini) - jam bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise kartu su sutuoktine O. K. priklausančiame bute, be to, atsakovui buvo žinomi duomenys ne tik apie Lietuvoje gyvenančią pareiškėjo sutuoktinę, bet ir apie tris vaikus, kurie taip pat yra Lietuvos Respublikos piliečiai. Pareiškėjas neslėpė informacijos, kad jis laikinai dirba pagal terminuotą darbo sutartį Saudo Arabijos Karalystėje.
Pažymėtina, jog teisė atvykti į Lietuvos Respubliką ir (ar) joje gyventi trečiųjų šalių piliečiams nėra suteikiama automatiškai ir yra įgyjama, tik jeigu šie asmenys atitinka Įstatymo reikalavimus (žr., pvz., LVAT 2024 m. gegužės 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1571-1047/2024). Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje ne kartą pasisakyta, kad Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija neužtikrina užsieniečiui teisės įvažiuoti ir gyventi konkrečios šalies teritorijoje kaip pagrindinės teisės (Europos Žmogaus Teisių Teismo 2012 m. birželio 12 d. sprendimas byloje Bajsultanov prieš Austriją). Valstybės teisė kontroliuoti užsieniečių atvykimą į jų teritoriją ir jų gyvenimą pripažįstama tiek Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo, tiek Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. birželio 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-858-1810/2010; Europos Žmogaus Teisių Teismo 2006 m. spalio 18 d. sprendimas byloje Üner prieš Nyderlandus).Taigi kiekvienu atveju turi būti atliekamas išsamus individualios situacijos vertinimas.
Sistemiškai aiškinant Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 5 punkto, 50 straipsnio 1 dalies 13 punkto nuostatas darytina išvada, kad šeimos susijungimo tikslu užsienietis turi realiai faktiškai gyventi Lietuvoje. Šeimos susijungimas turėtų būti suprantamas kaip realus ir sąžiningas siekis sukurti sąlygas bendram šeimos gyvenimui, ir vien tik formalus faktas, kad yra galiojanti santuoka ir deklaruota gyvenamoji vieta, savaime nesudaro pagrindo leidimui laikinai gyventi gauti.
Byloje nustatyta, kad pareiškėjas pateikė darbo sutartį dėl darbo Saudo Arabijos Karalystėje, galiojančią nuo 2024-12-11 iki 2025-12-10, taigi ginčo byloje nėra, jog jis dirba Saudo Arabijoje. Iš sutarties turinio matyti, kad ji gali būti pratęsta panašiam laikotarpiui, jeigu nė viena šalis tam neprieštarauja. Pats pareiškėjas tvirtina, kad su šeima nuolat bendrauja nuotolinio ryšio priemonėmis bei periodiškai grįžta į Lietuvą. Teismo posėdžio metu pareiškėjo atstovė (sutuoktinė) paaiškino, kad ji į Lietuvą atvyko (pargrįžo) gyventi apie 2021 m., tuo tarpu pareiškėjas maždaug nuo 2003 ar 2004 m. dirba Saudo Arabijoje (iki 2021 m. ji su vaikais gyveno Libane), pareiškėjas iki 2024 m. Lietuvoje nesilankė. Tuo tarpu aplinkybė, kad pareiškėjas dirbo ir toliau dirba Saudo Arabijoje rodo, kad faktiškai ir gyvena šioje šalyje, bet ne Lietuvoje. Taigi nepaneigta aplinkybė, kad pareiškėjas, dirbdamas Saudo Arabijoje, būna išvykęs ir gyvena už Lietuvos Respublikos ribų. Ši situacija liko nepakitusi tiek prašymo pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvoje teikimo metu, tiek ir skundžiamo Sprendimo priėmimo metu. Pareiškėjas į bylą nepateikė jokių įrodymų, kad planuoja ar siekia realiai ir faktiškai gyventi Lietuvoje. Pareiškėjas remiasi tuo, kad priimtas sprendimas paveikia ir jo sutuoktinės teisę į šeimos gyvenimą, tačiau nepagrindžia, kodėl priimtas sprendimas neproporcingai apriboja tokią teisę. Konkrečiai imant, pareiškėjas nenurodo jokių konkrečių aplinkybių (išskyrus nekilnojamojo turto turėjimą), kurios liudytų jo pastovų ir stiprų socialinį ryšį su Lietuvoje gyvenančiais šeimos nariais ir būtinybę jį toliau palaikyti. Teismo vertinimu, nekilnojamojo turto turėjimas Lietuvoje nėra pakankamas, kad liudytų šeimos santykiams būdingą poreikį būti Lietuvoje. Apibendrinant, pareiškėjas prieš tai turėdamas leidimą laikinai gyventi tokia galimybe nesinaudojo ir nėra jokių indikacijų, kad ši situaciją pasikeistų.
Taigi iš bylos medžiagos matyti, kad pareiškėjo situacija neatitinka šeimos susijungimo sąlygos (Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 5 punktas). Minėtos aplinkybės niekaip nesusijusios su pareiškėjo argumentu, kad šioje situacijoje nenustatytas pareiškėjo santuokos fiktyvumas. Pareiškėjui nebuvo uždrausta gyventi sutuoktinės šalyje, kaip jis teigia, o priešingai, jis pats pasirinko darbą ir gyvenimą Saudo Arabijoje. Be to, jam lieka galimybė įstatymų nustatyta tvarka pasinaudoti kitais teisėto buvimo Lietuvoje pagrindais (pavyzdžiui, vizos gavimu).
8. Byloje nėra pateikta jokių įrodymų, kad pareiškėjo sutuoktinė pasinaudojusi laisvo judėjimo Europos Sąjungoje teise, todėl nėra aktualus teisinis reguliavimas ir teismų praktika, susijusi su Europos Sąjungos piliečių laisvu judėjimu Europos Sąjungoje. Pareiškėjo skunde minima teismų praktika susijusi su situacija, kai trečiosios šalies piliečio išsiuntimas faktiškai reiškia ir jo šeimos nario (pvz., sutuoktinio) privalomą išvykimą iš Europos Sąjungos. Šiuo atveju nėra duomenų, kad galėtų susiklostyti tokia situacija.
9. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – LVAT) yra nurodęs, kad aiškinant UTPĮ 35 straipsnio 1 dalies 2 punktą, atsakovas įrodinėjimo naštos pasiskirstymo prasme pirmiausia turi pareigą surinkti faktinius duomenis, patvirtinančius, jog prieš siekdamas gauti leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje, užsienietis pateikė duomenis, kurie aiškiai neatitiko tikrovės ir iš esmės yra siekiama suklaidinti valstybės institucijas, siekiant apgaule gauti leidimą gyventi (LVAT 2025 m. lapkričio 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-2672-415/2025).
Nagrinėjamu atveju teismas nesutinka su Departamento Sprendime nurodyta išvada, kad pareiškėjas, norėdamas gauti leidimą laikinai gyventi, pateikė duomenis, kurie neatitinka tikrovės, nes, teismo vertinimu, tokios išvados atsakovas nepagrindė. Kaip žinia, tikrovės neatitinkanti informacija, visų pirma, turi būti melaginga, pasakyta / pateikta su tikslu sąmoningai apgauti atsakovą, kad būtų priimtas pareiškėjui palankus sprendimas, tačiau šiuo atveju tokių duomenų nėra. Nėra duomenų, kad pareiškėjas pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis, siekdamas turėti / pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvoje ir tokių aplinkybių atsakovas neįrodė, priešingai, byloje nustatytos faktinės aplinkybės patvirtina, kad pareiškėjas sąžiningai nurodęs savo darbo santykius Saudo Arabijos Karalystėje. Įvertinęs ginčijamo Sprendimo turinį, teismas daro išvadą, kad Departamentas šiuo atveju nepagrindė Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punkto taikymo, nes Migracijos departamento atliktas faktinių aplinkybių vertinimas pats savaime nesuponuoja išvados, jog tuo metu, kai pareiškėjas pateikė prašymą pakeisti leidimą laikinai gyventi ir kai buvo priimamas Sprendimas, jis teikė tikrovės neatitinkančius duomenis. Teismas daro išvadą, kad ginčo situacijoje pareiškėjui atsisakius pakeisti leidimą laikinai gyventi taikytinas UTPĮ 35 str. 1 d. 14 p. atsisakymo pakeisti leidimą laikinai gyventi pagrindas, nes pareiškėjas neatitinka sąlygų, kurios nustatytos leidimui gyventi gauti konkrečiu šiame Įstatyme nustatytu pagrindu. Kadangi šioje situacijoje atsakovas privalėjo atsisakyti pakeisti pareiškėjui išduotą leidimą Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 14 punkto pagrindu (išduoti ar pakeisti leidimą gyventi užsieniečiui atsisakoma, jeigu jis neatitinka sąlygų, kurios nustatytos leidimui gyventi gauti konkrečiu šiame Įstatyme nustatytu pagrindu) ir taikyti šioje normoje įtvirtintą teisinį reguliavimą, teismas jį pakeičia.
10. Skundžiamas Sprendimas atitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatyme įtvirtintus individualiam administraciniam aktui keliamus motyvuotumo ir pagrįstumo reikalavimus (aptartos esminės faktinės aplinkybės, jos susietos su taikytinu teisiniu reguliavimu, įvertinta pareiškėjo individuali situacija). Taip pat matyti, jog atsakovas tinkamai taikė ginčo santykiui taikytinas teisės aktų nuostatas, įvertino ginčui aktualias faktines aplinkybes, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą Sprendimą, kurio naikinti nėra teisinio pagrindo, taip pat nėra pagrindo tenkinti išvestinio skundo reikalavimo. Taigi pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas.
11. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 40 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą.
Nagrinėjamu atveju pareiškėjo skundas atmestas kaip nepagrįstas, todėl pareiškėjas neturi teisės į patirtų šioje byloje bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 140 straipsnio 3 dalies 1 punktu ir 4 dalimi,
nusprendžia:
Pareiškėjo A. K. (A. K.) skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Pakeisti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2026 m. vasario 9 d. sprendimo Nr. 26S35491 motyvuojamąją dalį nurodant, kad pagrindas atsisakyti pakeisti leidimą laikinai gyventi yra ne Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties 35 straipsnio 1 dalies 2 punktas, bet šio įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 14 punktas.
Sprendimas per 14 (keturiolika) dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Regionų administracinį teismą.