Vilniaus apygardos teismo sprendimas

Vilniaus apygardos teismo civilinių bylų kolegija, susidedanti iš

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo ieškovės A. B. apeliacinį skundą dėl Ukmergės rajono apylinkės teismo 2008 m. vasario 13 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės A. B. ieškinį atsakovėms J. R., V. K., L. – S. G., dalyvaujant tretiesiems asmenims V. D., V. B., V. B., R. Š., I. R., A. S., dėl nuosavybės teisės į turto dalį pripažinimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

ieškovė A. B. 2007-04-17 Ukmergės rajono apylinkės teismui padavė ieškinį, kuriuo prašė pripažinti, jog ji su velioniu V.J.G. buvo sudariusi jungtinės veiklos sutartį ir jos pagrindu pripažinti ieškovei nuosavybės teisę į ½ dalį (nuo 4/20 dalių) buto, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); ½ dalį ūkinio pastato, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); ½ dalį (nuo 4/20 dalių) kitų inžinierinių kiemo statinių, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančių (duomenys neskelbtini) (toliau – ginčo pastatus) (b.l.1-3, 56-57, 105-106). Nurodė, kad nuo 1995 metų iki 2007-01-26 su velioniu V.J.G. gyveno kaip šeima, nors velionis ir nebuvo išsiskyręs su atsakove L.S. G.. Jiedu su velioniu sudarė žodinę jungtinės veiklos sutartį savo lėšomis ir pastangomis kartu tvarkyti namų ūkį, pajamas naudoti bendrai šeimos reikmėms. 1997-10-07 ieškovė ir velionis iš abiejų lėšų nusipirko ginčo pastatus, kurių ½ priklauso ieškovei bendrosios dalinės nuosavybės teisėmis.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas tenkintinas.

Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 str. įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, yra patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą teisėtumo bei pagrįstumo aspektais. Tai atliekama nagrinėjant faktinę bei teisinę bylos puses, t.y. tiriant byloje surinktus įrodymus patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, ar pagal teisingai nustatytas faktines aplinkybes taikė tinkamas materialinės teisės normas. Nepaisydamas apeliacinio skundo ribų, apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 str. nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Tokių šiuo atveju nenustatyta.

Teisėjų kolegija, išklausiusi byloje dalyvaujančių asmenų ir atstovų paaiškinimus dėl skundo argumentų, išnagrinėjusi bylos medžiagą, konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas nevisiškai tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus, dėl ko padarė neteisingas išvadas. Aplinkybių neteisingas vertinimas buvo sąlygotas to, kad netaikytos tinkamos materialinės teisės normos ginčui spręsti.

Ieškovės apeliacinio skundo argumentai, kad bylą nagrinėjęs teismas neteisingai įvertino ją ir velionį V.J.G. siejusius santykius, neteisingai priskyrė ginčo turtą prie bendrosios jungtinės sutuoktinių V.J.G. ir L.S.G. nuosavybės, priimtini.

Ieškovė savo reikalavimą į nuosavybės teisės pripažinimą grindė tuo, kad ji su V.J.G. iki šio mirties beveik dvylika metų kartu gyveno, bendrai tvarkė finansinius reikalus, kartu įgijo turtą. Kadangi turto įgijimas esant faktiniuose santuokiniuose santykiuose nesukelia turtinių pasekmių, kurias sukelia turto įgijimas santuokoje, ieškovė, reikšdama atitinkamą reikalavimą, privalėjo įrodyti ir įrodinėjo tikruosius jos ir V.J.G., kurio vardu buvo įgytas butas, ketinimus dėl šio buto nuosavybės, taip pat aplinkybę, kad prisidėjo prie turto įgijimo lėšomis. Kolegija pažymi, kad ieškovė atitinkamus įrodymus pateikė, tačiau pirmosios instancijos teismas juos neteisingai įvertino. Šalių A. B. ir J. R., trečiojo asmens R. Š. bei teismo apklaustų liudytojų E. U., J. Ž., I. G. paaiškinimais, trečiojo asmens I. R. paaiškinimais raštu (b.l.122) neginčijamai nustatyta, kad ieškovė su V.J.G. nuo 1997 m. apsigyveno kartu ginčo bute, kaip viena šeima, nors šis nebuvo nustatyta tvarka įforminęs ištuokos su atsakove L.S.G., be to, esama duomenų, kad jie kurį laiką kartu gyveno dar ir iki šio buto įsigijimo. Bendrą gyvenimą su ieškove yra pripažinęs ir pats V.J.G. (b.l.97). Aplinkybę, kad pastarojo jokie šeimyniniai santykiai nesiejo su L.S.G., kad de facto ši santuoka buvo iširusi, patvirtina ne tik pačių šalių paaiškinimai, bet ir rašytiniai įrodymai - sutuoktiniai 1997-06-25 pardavė šeimos būstą (bl.46), pinigus pasidalijo, ir, nepaisant kilusio ginčo, kuri pinigų už parduotą turtą dalis atiteko V.J. G. (pusė ar trečdalis), būtent jam asmeninėn nuosavybėn atitekusią dalį lėšų šis investavo įsigyjant 1997-10-07 butą (duomenys neskelbtini) ( b.l. 45).

Teisėjų kolegija sutinka su apeliacinio skundo argumentais, paremtais ir atitinkama kasacinio teismo praktika, kad bylą nagrinėjęs teismas be teisėto pagrindo priskyrė ginčo butą, įgytą tik vieno iš sutuoktinių – V.J.G. lėšomis, prie bendrosios jungtinės jo ir L.S.G. nuosavybės. Pažymėtina, kad teismo sprendimo privalomumo principas, įtvirtintas CPK 18 str., turi ir vertikalųjį teismo precedento poveikį, kadangi teismas aiškina ir taiko teisės normas. Tai reiškia, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys yra teisės šaltinis, nukrypimas nuo Aukščiausiojo Teismo praktikos yra vienas iš pagrindų kasacijai (CPK 4 str., 361 str. 4 d. 2 p., 346 str. 2 d. 2 p.). Teisės doktrinoje ir teismų praktikoje laikomasi vieningos pozicijos, kad sutuoktiniams pradėjus gyventi skyrium be tikslo atnaujinti santuokinius ryšius ir bendro ūkio vedimą, bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe yra pripažįstamas tik tas turtas, kuris įgytas iki gyvenimo skyrium pradžios, ir priešingai, bendrąja nuosavybe nelaikomas kiekvieno jų atskirai įgytas turtas, kuomet apsigyvenama skyrium, nors santuoka ir nenutraukta.

Kitas įrodomasis faktas yra tai, ar ieškovė prisidėjo prie ginčo buto įsigijimo. Nuosavybės teisė į turtą atsiranda įstatymo nustatytais pagrindais, tame tarpe ir pagal sandorius (CK 4.47 str.). Vienas iš tuo metu galiojusio CK bendrosios dalinės nuosavybės sukūrimo būdų galėjo būti bendrosios jungtinės veiklos sutarties sudarymas, t.y. bendras veikimas tam tikram tikslui pasiekti, tame tarpe ir asmeniniams buitiniams poreikiams patenkinti (CK 472 str., iki 2001-07-01 gal. įst. red.). Tam tikslui sutarties dalyviai galėjo įnešti pinigus, kitą turtą, dalyvauti savo darbu, o sukurtas rezultatas būtų bendroji dalinė jų nuosavybė (CK 474 str.). Šioje byloje būtent ir taikytinos CK normos, reglamentuojančios jungtinę veiklą.

Kartu gyvenusių ieškovės bei V.J.G. asmeninius poreikius atitiko jų siekimas kartu įgyti privačios nuosavybės teise butą. Tokią išvadą leidžia padaryti šios byloje nustatytos aplinkybės: kaip jau minėta, ir iki buto įsigijimo, ir jį įgijus ieškovė su V.J. G. kartu gyveno, tvarkė bendrą ūkį, abu prisidėjo prie buto išlaikymo (b.l. 169-174); iš karto po buto įsigijimo ieškovė jame deklaravo savo gyvenamąją vietą (b.l.6), o tam buvo būtinas savininku nurodyto asmens (V.J.G.) sutikimas. Antra, butui įsigyti nepakako judviejų turimų lėšų, tai matyti ir iš šalių, ir iš liudytojų E. U., N. G., I. G. paaiškinimų, jas skolinosi abu. Liudytoja J. Ž. teisme patvirtino, kad butą pirkę abu, vienas V.J. G. nebūtų galėjęs to padaryti, nes išgerdavęs (b.l.159). Liudytoja E. U. paaiškino gavusi rankpinigius iš ieškovės, pirkusi iš jos viryklę, taip pat mačiusi atgabenat ir išgabenant baldus (b.l.158-159), o liudytoja I. G. taip pat nurodė skolinusi pinigų ieškovei bei radusi pirkėjų ieškovės parduodamiems daiktams, kas vėlgi patvirtina ieškovės nurodomas aplinkybes, jog skolos už butą buvo grąžinamos ir tokiu būdu –iš jai priklausiusių baldų pardavimo- gautomis lėšomis.

Aplinkybę, kad ieškovė ir V.J. G. butą įsigijo bendrai, iš bendrų lėšų, patvirtina ne tik aptarti liudytojų paaiškinimai, bet ir rašytiniai įrodymai, pagrindžiantys ieškovės galėjimą savo lėšomis prisidėti prie buto įsigijimo ir skolų už jį grąžinimo, t.y. duomenys apie jos darbinius santykius (b.l.58-63), apie parduotas akcijas (b.l.64, 114-115).

Civilinėje byloje, skirtingai nei baudžiamojoje byloje, nėra reikalaujama absoliutaus faktų įrodytumo. Civilinėje byloje klausimas, ar faktas įrodytas, sprendžiamas remiantis tikimybių pusiausvyros principu. Faktas gali būti pripažintas įrodytu kai visuma įrodymų rodo, kad labiau tikėtina, jog tas faktas buvo, nei kad jo nebuvo. Šiuo atveju aptartų įrodymų visuma apeliacinės instancijos teismui leidžia padaryti pakankamai pagrįstą išvadą, kad ieškovė ir mirusysis V.J.G., ilgą laiką gyvendami kartu, turtiniuose santykiuose siekė sukurti teisines pasekmes, būdingas asmenims, gyvenantiems santuokoje, t.y. įgyti kartu bendrą turtą. Nesusituokusių asmenų gyvenimas drauge, priimant domėn ir bendro gyvenimo trukmę, ūkio vedimas kartu, bendro turto kūrimas abiejų lėšomis, gali būti pakankamu pagrindu pripažinti buvus asmenų susitarimą dėl bendros jungtinės veiklos sukuriant bendrąją dalinę nuosavybę (CK 472 str., 474 str.), tą ne kartą yra pabrėžęs ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (pvz. 2001-10- 31 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-1029/ 2001; 2003-02-17 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-236/2003).

Esant nurodytoms aplinkybėms, ieškovė pagrįstai savo teises gynė per jungtinės veiklos (partnerystės) institutą. Jau tuo metu bendromis lėšomis, vedant bendrą ūkį, įsigijimas gyvenamosios patalpos, siekiant bendrų tikslų – apsigyventi kartu, rodo buvus ieškovės ir V.J.G. susitarimui sukurti bendrą nuosavybę bei buvus jungtinės veiklos sutarčiai. Dėl dalių nustatymo taikytina Civilinio kodekso 474 str. (iki 2001-07-01 gal. įst. red.) įtvirtinta nuostata, jog visų dalyvių įnašai yra laikomi lygiais, jei sutartyje nenumatyta kitaip. Todėl darytina išvada, kad ieškovei ir V.J.G. atsirado bendrosios dalinės nuosavybės teisė į ginčo butą ir kiemo statinius , o jų nuosavybės dalys yra lygios.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė procesinės teisės normas - netinkamai įvertino bylos įrodymus. Netinkamas įrodymų vertinimas bei netinkamas materialinių teisės normų aiškinimas bei taikymas turėjo įtakos neteisingam bylos išnagrinėjimui, tai yra pagrindas panaikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą (CPK 329 str. 1 d., 330 str.) ir priimti naują sprendimą - ieškinį patenkinti.

Sutinkamai su CPK 93 str.4 d., atitinkamai pakeistinas ir bylinėjimosi išlaidų paskirstymas. Ieškovė turėjo 200 Lt žyminio mokesčio išlaidų ( b.l. 4, 81), nuo likusios 61,45 Lt šių išlaidų dalies (8714,90 Lt x 3 proc.) teismo buvo atleista (b.l.80). Iš atsakovių lygiomis dalimis šios išlaidos jai priteistinos (CPK 93 str. 1 d. ir 4 d.). Už atstovavimą ieškovė sumokėjo 700 Lt ( b.l. 99), ši suma neviršija Lietuvos advokatų tarybos 2004-03-26 nutarimu ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004-04-02 įsakymu Nr.1R-85 patvirtintose rekomendacijose nurodytų dydžių, todėl kompensuotina ieškovei pilnai (CPK 98 str.), lygiomis dalimis visų atsakovių. Iš viso turėtų išlaidų pirmosios instancijos teisme ieškovei priteistina 900 Lt, po 300 Lt iš kiekvienos atsakovės.

Taip pat ieškovės naudai priteistina ir po 288,33 Lt apeliacinės instancijos teisme turėtų išlaidų (750 Lt už atstovavimą bei 115 Lt žyminis mokestis už apeliacinį skundą) [ (115 Lt + 750 Lt) : 3] (CPK 93 str. 3 d., 98 str.).

Iš atsakovių lygiomis dalimis valstybei priteistina nesumokėta žyminio mokesčio dalis už ieškinį bei apeliacinį skundą (61,45 Lt ir 146,45 Lt), bei 62,10 Lt pirmosios instancijos teisme buvusių pašto išlaidų, t.y. po 90 Lt iš kiekvienos jų [ (61,45 Lt. + 62,10 Lt + 146,45 Lt) : 3 ] (CPK 96 str. 1 d.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi CPK 325 str., 326 str. 1d. 2 p., teisėjų kolegija

nusprendė:

Ukmergės rajono apylinkės teismo 2008 m. vasario 13 d. sprendimą panaikinti.

Ieškinį patenkinti.

Pripažinti A. B. nuosavybės teisę į ½ dalį (nuo 4/20 dalių) buto, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); ½ dalį ūkinio pastato, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); ½ dalį (nuo 4/20 dalių) kitų inžinierinių kiemo statinių, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančių (duomenys neskelbtini), Nekilnojamojo turto registre įregistruotų V.J. G. vardu.

Priteisti iš J. R., V. K. ir L. S. G. po 300 (tris šimtus) litus iš kiekvienos A. B. naudai bylinėjimosi išlaidoms pirmosios instancijos teisme atlyginti.

Priteisti iš J. R., V. K. ir L. S. G. po 288 (du šimtus aštuoniasdešimt aštuonis) litus 33 centus iš kiekvienos A. B. naudai bylinėjimosi išlaidoms apeliacinės instancijos teisme atlyginti.

Priteisti iš J. R., V. K. ir L. S. G. po 90 (devyniasdešimt ) litų iš kiekvienos žyminio mokesčio ir pašto išlaidų valstybės naudai.