- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2015-01-09
- Bylos Nr.
- 2A-70-230/2015
- Teisminio proceso Nr.
- 2-27-3-00102-2013-3
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Nijolia Indreikienė, Virginija Gudynienė, Galina Blaževič
- Atsakovas
- A. S., A. B. S.
- Ieškovas
- uždarosios akcinės bendrovės „Lazdijų vanduo“
- Trečiasis asmuo
- A. B. S., Nacionalinės žemės tarnybos prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos Lazdijų skyriui
- Kategorijos
- 32.1pavadinimo nepavyko patikrinti
- 121.14pavadinimo nepavyko patikrinti
- 121.21pavadinimo nepavyko patikrinti
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Galinos Blaževič, Virginijos Gudynienės, Nijolios Indreikienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo A. S. apeliacinį skundą dėl Lazdijų rajono apylinkės teismo 2014 m. birželio 26 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-7-393/2014 pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Lazdijų vanduo“ ieškinį atsakovui A. S., tretiesiems asmenims A. B. S., Nacionalinės žemės tarnybos prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos Lazdijų skyriui ir atsakovo A. S. priešieškinį ieškovei ir atsakovui A. B. S. dėl kelio servituto nustatymo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovė pirmosios instancijos teismui pateikė patikslintą ieškinį, kuriuo prašė nustatyti atsakovo A. S. žemės sklype, Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) 0,0871 ha ploto kelio servitutą, suteikiantį teisę ieškovui UAB ,,Lazdijų vanduo” bet kuriuo paros ir metų laiku važiuoti transporto priemonėmis, naudotis pėsčiųjų taku, individualios įmonės ,,Geoplius” 2013-05-14 kelio servituto nustatymo plane pažymėtą taškais 1-2-3-4-5-6-7-8-9-10 patekimui į 0,3059 ha žemės sklypą – Varnėnų kaimo vandenvietės teritoriją, tinkamai naudoti vandenvietę ir inžinerinį statinį – vandentiekio bokštą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) įpareigoti atsakovą pašalinti metalinę užkardą, trukdančią naudotis keliu, individualios įmonės ,,Geoplius” 2012-05-14 kelio servituto nustatymo plane pažymėtu taškais 1-2-3-4-5-6-7-8-9-10 ir priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad UAB „Lazdijų vanduo“ nuosavybės teise valdo vandens bokštą ir yra įsipareigojusi jį naudoti užtikrinant nuolatinį vandens tiekimą kaimo gyventojams, šį įsipareigojimą vykdo iki šiol, jam yra suformuotas žemės sklypas. Ieškovė prie vandens bokšto patekdavo keliu einančiu per atsakovo ir trečiojo asmens A. B. S. žemės sklypus. Atsakovui 2011 m. užtvėrus kelią, kuris yra vienintelis kelias patekti į vandenvietę, ieškovė kreipėsi į teismą dėl kelio servituto nustatymo ir pateikė jo nustatymo planą, parengtą pagal nusistovėjusią naudojimosi keliu tvarką.
Atsakovas su ieškiniu nesutiko, pateikė priešieškinį, kurį patikslinęs, prašė nustatyti jo žemės sklype 0,0427 ha ploto kelio servitutą, pažymėtą plane taškais 1-2-3-4-5-6-7-8-9-10-11-12-13-16-1, suteikiantį teisę ieškovei bet kuriuo paros ir metų laiku važiuoti transporto priemonėmis, naudotis pėsčiųjų taku; pareigą įsirengti kelią ir jį prižiūrėti prašė priskirti ieškovei; nustatyti A. B. S. žemės sklype, kadastrinis Nr. 5950/0005:26, Varnėnų k., Lazdijų r. sav., 0,0010 ha ploto kelio servitutą, pažymėtą plane taškais 13-14-15-16-13, suteikiantį teisę ieškovei bet kuriuo paros ir metų laiku važiuoti transporto priemonėmis, naudotis pėsčiųjų taku.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Lazdijų rajono apylinkės teismas 2014 m. birželio 26 d. sprendimu ieškinį tenkino, priešieškinį atmetė. Nustatė atsakovo A. S. žemės sklype, Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), 0,0871 ha ploto kelio servitutą, suteikiantį teisę ieškovei UAB ,,Lazdijų vanduo” bet kuriuo paros ir metų laiku važiuoti transporto priemonėmis, naudotis pėsčiųjų taku, individualios įmonės ,,Geoplius” 2013-05-14 kelio servituto nustatymo plane pažymėtą taškais 1-2-3-4-5-6-7-8-9-10 patekimui į 0,3059 ha žemės sklypą – Varnėnų kaimo vandenvietės teritoriją, tinkamai naudoti vandenvietę ir inžinerinį statinį – vandentiekio bokštą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini). Įpareigojo atsakovą A. S. pašalinti metalinę užkardą, trukdančią naudotis keliu, individualios įmonės ,,Geoplius” 2012-05-14 kelio servituto nustatymo plane pažymėtu taškais 1-2-3-4-5-6-7-8-9-10. Priteisė iš atsakovo ieškovei 143 Lt žyminį mokestį ir 1 000 Lt atstovavimo išlaidas, A. B. S. – 500 Lt atstovavimo išlaidas, o valstybei – 29,60 Lt bylinėjimosi išlaidas.
Teismas nustatė, kad ieškovė, atsakovas ir trečiasis asmuo A. B. S. gretimai valdo žemės sklypus, esančius (duomenys neskelbtini). Atsakovas valdo 5,2700 ha žemės ūkio paskirties sklypą, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), įgytą 1995-11-14 dovanojimo sutarties pagrindu. Trečiasis asmuo valdo 12,0700 ha žemės ūkio paskirties sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) įgytą 1993-02-08 sprendimo Nr. 17-177-12824 pagrindu. Ieškovė valdo vandentiekio bokštą, unikalus Nr. 5998-7011-1012. Ginčas tarp šalių kilo dėl to, kad atsakovas užtvėrė kelią, ėjusį per jo žemės sklypą, ir neleido ieškovei privažiuoti prie vandenvietės, esančios trečiojo asmens žemės sklype. Šalys nesutarė, per kurią atsakovo žemės sklypo dalį ieškovė turėtų privažiuoti prie vandenvietės, su trečiuoju asmeniu ieškovė sutarė taikiai. Trečiasis asmuo su atsakovo pateiktu kelio servituto nustatymo planu nesutiko. Teismas, spręsdamas dėl ieškovės reikalavimo pagrįstumo, nustatė, kad 2000-12-29 ieškovei perduotas Varnėnų vandentiekis, vandentiekio bokštas ir inžineriniai tinklai, kurie yra 0,3059 ha žemės sklype. Ieškovė prie vandenvietės patekdavo per atsakovo žemės sklypą kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini) ir trečiojo asmens A. B. S. žemės sklypą, kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini). Nuo 2011 m. rugpjūčio mėnesio atsakovas užtvėrė kelią metaliniu užtvaru ir ieškovė nebegali pateikti į vandenvietę. Per atsakovui priklausantį žemės sklypą einantis ir iki šiol ieškovės naudotas kelias yra vienintelis kelias, vedantis į vandenvietę, todėl atsakovui pastačius metalinę užtvarą ir užtvėrus kelią ieškovė neturi realios galimybės naudotis keliu privažiavimui iki vandenvietės ir negali tinkamai vykdyti įsipareigojimus tiekti vandenį. Iki A. S. žemės sklypo savininku buvo G. J. Ž., kurio 1993 m. gegužės 13 d. abrise kelias per žemės sklypą yra pažymėtas, Lazdijų rajono valdybos 1994-11-23 potvarkyje Nr. 487-v taip pat nurodyta, kad paliekama sevitutinė teisė kitiems naudotojams pravažiuoti.
Teismas, įvertinęs bylos medžiagą ir nustatęs, kad kelias egzistuoja visuose žemėtvarkos projektuose ir šalys tuo keliu naudojasi, atsakovas tuo keliu patenka į savo sodybą, o iš Nekilnojamojo turto registro išrašo matyti, kad kelio servitutas numatytas ir jis eina iki vandenvietės, išskyrus posūkį, sprendė, kad ieškovės planas atitinka įstatymo reikalavimus, šalių interesus ir protingumo bei teisingumo kriterijus ir yra pranašesnis, optimalesnis ir ekonomiškesnis. Teismas įvertino ir tą aplinkybę, jog šalys buvo vietoje ir įsitikino, kad ten kur eina kelias, nėra jokio sodo. Teismas sprendė, kad kelio plotis pagal ieškovės parengtą planą yra tinkamo pločio, jis atitinka CK 4.119 str., kuriame numatyta, kad jei nustatant kelio servitutą, suteikiantį teisę važiuoti transporto priemonėmis, nenustatomas kelio plotis ir jo neįmanoma nustatyti pagal anksčiau buvusį kelią, laikoma, kad galima naudotis keturių metrų pločio keliu. Teismas taip pat įvertino aplinkybę, kad šalys sudarydamos taikos sutartį aptarė, kad servitutas bus atlygintinis, ir šalys sutiko, kad ieškovė už naudojimąsi kelio servitutu atsakovui mokės 300 Lt piniginę kompensaciją per metus, todėl sprendė, kad ginčo dėl atlyginimo už naudojimąsi kelio servitutu nėra.
Teismas, spręsdamas dėl atsakovo priešieškinio reikalavimų nustatyti kelio servitutą pagal jo pateiktą planą nurodė, kad vertinant abu į bylą pateiktus projektus ir sprendžiant dėl jų tinkamumo, esminę reikšmę turi aplinkybė, jog ieškovės nurodytu keliu daugelį metų naudojosi ankstesnieji sklypo savininkai ir tai atsakovas neabejotinai žinojo, nes įsigydamas žemės sklypą turėjo galimybę jį apžiūrėti, o jam jį įsigijus ieškovė ir toliau iki 2011 m. tuo keliu patekdavo į vandenvietę. Teismas svarbia aplinkybe laikė ir tai, kad trečiasis asmuo A. B. S. sutinka, kad ieškovė patektų prie vandenvietės per jo žemės sklypą. Pagal atsakovo pateiktą kelio servituto planą kelias eitų jo žemės sklypo kraštu, kur yra pieva ir niekada nebuvo važiuojama, ieškovei reikėtų įdėti daug sąnaudų naujo kelio nutiesimui, be to, atsakovo teikiamas kelio servituto plotis yra tik du metrai ir tai neatitiktų CK 4.119 str. numatytų reikalavimų, jo nepakaktų sunkiasvoriam transportui pravažiuoti. Teismas sprendė, kad nėra pagrindo nustatyti kelio servitutą pagal atsakovo pasiūlymą, tokiu būdu ribojant ieškovės ir trečiojo asmens A. B. S. teises, vien todėl, kad atsakovas siekia servituto nustatymo sau naudingesniu ir patogesniu būdu. Teismas atmetė kaip nepagrįstą reikalavimą nustatyti servitutą A. B. S. sklype, kadangi atsakovas neturi teisės reikšti tokio reikalavimo ir tokiu būdu negali gintis ir nuo ieškinio, nes ginčo tarp ieškovės ir A. B. S. nėra.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai
Atsakovas apeliaciniu skundu prašo panaikinti Lazdijų rajono apylinkės teismo 2014 m. birželio 26 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti, priešieškinį patenkinti, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliantas tai pat prašo prijungti naujus įrodymus, kurių pateikimo būtinybė iškilo teismui priėmus sprendimą. Nurodo, kad sprendimas neteisėtas ir nepagrįstas, kadangi prieštarauja kasacinio teismo praktikai, priimtas pažeidžiant materialinės ir procesinės teisės normas. Skundas grindžiamas šiais argumentais:
1) Sprendimas naikintinas dėl absoliutaus sprendimo negaliojimo pagrindo, nustatyto CPK 329 straipsnio 2 dalies 7 punkte. Teismas neišsprendė 2014-05-27 prašymo patvirtinti šalių sudarytą taikos sutartį ir bylą nutraukti. CPK 140 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad teismas, kuris netvirtina šalių taikos sutarties, dėl to privalo priimti motyvuotą nutartį. Tačiau teismas dėl taikos sutarties jokios nutarties nepriėmė.
2) Teismas neįvertino aplinkybės, kad vandentiekio bokštas yra ne apelianto, o trečiojo asmens A. B. S. žemės sklype, dėl ko racionaliau buvo nustatyti kelio servitutą A. B. S. žemės sklype. Ieškovė gali naudotis A. B. S. naudojamu keliu – privažiavimu prie statinio, ji nenurodė jokių argumentų, kodėl negali juo privažiuoti, tačiau teismas tokios galimybės netyrė. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad nuosavybės teisė gali būti ribojama išimtinais atvejais parenkant tokį būdą, kuris kuo mažiau varžytų savininko teises. Teismas privalėjo atkreipti dėmesį į itin svarbią aplinkybę, kad privažiavimas prie vandentiekio bokšto A. B. S. žemės sklypu būtų racionalesnis dar ir dėl to, kad kelias išsidėstytų žemės ūkio paskirties žemėje – teritorijoje, kurioje nėra namų valdos, o nustatytas servitutinis kelias kerta namų valdą.
3) Teismas rėmėsi argumentais, kad ieškovė ir anksčiau važinėdavo per atsakovo žemę ir kad ieškovės parinktas planas yra vienintelis būdas patekti iki vandens bokšto, tačiau šiuos argumentus paneigia byloje esantys įrodymai. Ieškovė naudojosi privažiavimu, neturėdama teisinio pagrindo, nes kelio servitutas vandens bokštui naudoti nebuvo nustatytas, kelias per žemės sklypą iki ieškovės statinių nėra įrengtas, keliukas veda tik iki apelianto namų. Ankstesniuose planuose apelianto žemės sklype yra nurodytas kelias, tačiau tik iki sodybos, o ieškovė pateiktame teismui plane kelią paženklino per apelianto namų valdos teritoriją, nepaisydama to, kad šioje teritorijoje auga želdiniai.
4) Teismas ydingai sprendė, kad Lazdijų rajono valdybos 1994-11-23 potvarkyje Nr. 487-v yra nurodyta, kad paliekama servitutinė teisė kitiems naudotojams, kadangi jis nustatytas konkrečiam žemės sklypui, o ne ieškovei, be to, teismas netyrė, kokiai kelio daliai yra nustatytas servitutas. Teismui pateikta taikos sutartis patvirtina, kad ieškovę tenkina ir kitas privažiavimas –kelias einantis atsakovo žemės sklypo pakraščiu. Manydamas, kad kelio servitutas jau yra ir kad jis suteikia teisę ieškovui naudotis keliu, teismas antrą kartą neturėjo teisinio pagrindo spręsti servituto nustatymo klausimo. Aplinkybė, kad G. J. Ž. žemės sklypo plane ir 1999 m. žemėtvarkos projektuose bei vėlesniuose 2003 m., 2012 m. Varnėnų k. žemėtvarkos projektuose kelias yra kaip servitutas, nesuponuoja pagrindo manyti, kad ieškovės statiniui eksploatuoti servitutas jau yra nustatytas.
5) Teismas nevertino, kad sodyba yra atsakovo vienintelė gyvenamoji vieta, šeimoje penki nepilnamečiai vaikai, kurių saugumas nebus užtikrintas. Ieškovė dažnai nuo sodybos neprivažiuodavo iki vandenvietės, nes nenusikasdavo sniego, todėl automobilį palikdavo kieme ir nustačius servitutą čia toliau parkuos automobilius.
Žemesnės instancijos teismas
6) Teismas vertino, jog ieškovės planas atitinka įstatymo reikalavimus, šalių interesus ir protingumo, teisingumo kriterijus, yra pranašesnis, optimalesnis ir ekonomiškesnis, tačiau šių išvadų nepagrindė įrodymais. Teismas nelygino abiejų planų racionalumo, nevertino, kad ieškovės pateiktas planas sukels daug nepatogumų apeliantui: nuvertės sodybos rinkos kaina, pažeis jo teisę į privatų gyvenimą, transporto priemonės kels nuolatinį pavojų mažamečiams vaikams ir gyvūnams, gadins žolės dangą, todėl tuo pažeidė CK 4.113 str. nuostatas. Teismo išvada, kad kelio plotis pagal ieškovės planą yra tinkamo pločio, jis atitinka CK 4.119 str., yra nepagrįsta, kadangi teismas neįsigilino į aplinkybę, jog ieškovei pakanka dviejų metrų kelio pločio. Teismas neįvertino aplinkybės, kad esant reikalui, ieškovė turės galimybę pravažiuoti su plačių gabaritų mašinomis.
Šalies argumentai
7) Teismas klaidingai sprendė, kad tarp šalių nėra ginčo dėl atlygintinio servituto, kadangi ieškovė ieškiniu prašė nustatyti neatlygintinį servitutą. Netvirtindamas taikos sutarties teismas nepatvirtino ir šalių sutartos kompensacijos 300 Lt per metus. Tokio dydžio kompensacija buvo nustatyta tik todėl, kad ieškovė savo lėšomis būtų įsirengusi 2 metrų pločio kelią, o teismo nustatytas servitutas yra žymiai didesnės apimties. Teismo sprendimas yra šališkas, neobjektyvus, nes teismas nevertino ieškovės sutikimo, kad servitutas būtų atlygintinis.
8) Įsigydamas žemės sklypą apeliantas jį tinkamai apžiūrėjo ir įsitikino, kad viešajame registre ieškovės teisė naudotis žemės sklypu neįregistruota, taigi ieškovei kelio servitutas neįregistruotas. Teismo vertinimas, kad pagal apelianto pateiktą kelio servituto planą kelias eitų mano žemės sklypo kraštu, kur niekada nebuvo važiuojama, dėl ko ieškovei reikėtų daug sąnaudų naujo kelio nutiesimui, nėra pagrįstas įrodymais. Ieškovė yra juridinis asmuo, jos finansinės galimybės įsirengti kelią yra pakankamos, pati ieškovė tokiam sprendiniui neprieštaravo, sutiko kelią įsirengti savo lėšomis, ką patvirtina taikos sutartis. Teismas nepagrįstai sprendė, kad kelio plotis nepakankamas tam pagrįsti neturėdamas jokių įrodymų ir faktiškai gindamas trečiojo asmens interesus. Be to, ieškovė įsirengdama kelią galėtų įsirengti ir didesnio pločio kelią. Teismas sprendė, kad nėra pagrindo nustatyti atsakovo prašomo kelio servituto vien todėl, kad apeliantas siekia servituto nustatymo sau naudingesniu ir patogesniu būdu, tačiau tokiu būdu visus nepatogumus teismas perkėlė vienam apeliantui. Todėl teismo sprendimas prieštarauja Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikai, pagal kurią ta aplinkybė, kad asmuo, prašantis nustatyti servitutą, patiria tam tikrų sunkumų ar nepatogumų, įgyvendindamas savo nuosavybės teisę, nėra pakankamas pagrindas varžyti kito asmens nuosavybės teisę ir nurodė teismams, kad nagrinėdamas tokias bylas teismas turi siekti protingos abiejų daiktų savininkų interesų pusiausvyros, kad nebūtų be pakankamo pagrindo varžoma nuosavybės teisė ir vieno asmens problemos nebūtų sprendžiamos kito asmens teisių sąskaita.
9) Teismo teiginiai, kad ieškovo planas yra pranašesnis, yra nepagrįsti. Apelianto pateiktas žemės sklypo planas taip pat yra suderintas ne tik su ieškove, bet ir su NŽT. Dėl elektros apsaugos linijų teismas nusprendė net neišsiaiškinęs šios aplinkybės su LESTO, nors kelias pagal ieškovės pateiktą planą įeina į elektros apsaugos zoną, ką patvirtina apelianto planas.
10) Teismas neteisingai išsprendė bylinėjimosi išlaidų klausimą. Tik po to, kai trečiasis asmuo A. B. S. atsisakė pasirašyti taikos sutartį, byloje buvo pareikštas priešieškinis ir dėl to buvo patirtos išlaidos planų atlikimui, žyminiam mokesčiui, daugkartiniams važinėjimams pas geodezininkus, advokatę, ieškovę, NŽT ir kt., dėl ko šios išlaidos žymiai išaugo. Už išlaidas, patirtas po 2014-05-27, yra atsakingas A. B. S., nes jos susidarė dėl pastarojo kaltės. 2014-06-06 teismo posėdyje A. B. S. pakeitė poziciją taikos sutarties atžvilgiu ir pilnai sutiko su 2014-05-27 taikos sutartimi, tačiau atsisakė atlyginti man dėl jo kaltės atsiradusias bylinėjimosi išlaidas. Taikos sutartimi ieškovė sutiko atlyginti 1 500 Lt bylinėjimosi išlaidas, tačiau teismas į tai neatsižvelgė. CPK 93 str. 4 d. įpareigoja teismą nustatyti priežastis, dėl kurių atsirado bylinėjimosi išlaidos, ir teisingai jas paskirstyti. Teismas šioje byloje visiškai nevertino A. B. S. elgesio viso bylinėjimosi metu ir visas šalių bylinėjimosi išlaidas nepagrįstai priteisė iš apelianto, o jo patirtų išlaidų iš viso nepriteisė.
Atsiliepimas
Ieškovė atsiliepimu į atsakovo apeliacinį skundą prašo jį atmesti, pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Nurodo, kad teismo išvados dėl kelio buvimo visiškai pagrįstos ir teisingos, o skunde nepagrįstai teigiama, kad keliuko iki vandenvietės nėra, ten auga vaismedžiai ir juos, siekiant įrengti kelią, reikės iškirsti. Keliukas visada buvo ir yra, vandenvietės teritorija yra aptverta, į ją patenkama pro vienintelius vartus, iki vartų veda kelias, parodytas kelio servituto nustatymo plane tarp taškų 1-2-3-8-9-10, tuo keliu buvo važinėjama nuolat, daugelį metų. Apelianto argumentai, kad kelio servitutas jam suteiks daug nepatogumų – nuvertės jo sodybos kaina, bus pažeista jo teisė į privatų gyvenimą, transporto priemonės kels nuolatinį pavojų jo mažamečiams vaikams, yra nepagrįsti. Apeliantas žemės sklypą jau su jame esančiu servitutiniu keliu gavo dovanų iš anksto žinodamas apie galimus nepatogumus ir suvaržymus, jį tai tenkino, jis tokią dovaną priėmė, ieškovė į vandenvietės teritoriją važiuoja kartą į mėnesį arba dar rečiau, todėl argumentai dėl nepatogumų yra perdėti. Nėra pagrįsti ir skundo argumentai, kad teismo sprendimas yra šališkas ir neobjektyvus, nes teismas nevertino ieškovės sutikimo, kad servitutas būtų atlygintinis, kadangi pagal kasacinio teismo praktiką, nustačius servitutą ar išnagrinėjus ginčą dėl servituto įgyvendinimo ir kartu neišsprendus jo atlygintinumo klausimo, ši teisė gali būti įgyvendinta šalių tarpusavio susitarimu ar apginta teismo sprendimu atskiroje byloje. Teismas visapusiškai ir objektyviai vertino visus byloje surinktus įrodymus, motyvuotai pasisakė ir pagrindė, kodėl prioritetą suteikė ieškovės kelio servituto nustatymo projektui ir kodėl atmetė atsakovo, savo išvadas pagrindė byloje surinktais įrodymais ir galiojančiais teisės aktais.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą tik apskųstoje dalyje ir tik analizuodamas apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis, kurios nagrinėjamu atveju nenustatytos (CPK 320 straipsnio 2 dalis).
Byloje kilo ginčas dėl kelio servituto nustatymo.
Dėl naujų įrodymų priėmimo
Atsakovas prieš bylos nagrinėjimą raštu pateikė atskirą prašymą priimti į bylą naujus rašytinius įrodymus – I. M., A. M., V. M. ir A. D. S. 2014-10-14 paaiškinimus raštu, VĮ Registrų centro Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko 2014-09-198 išrašą, Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Lazdijų skyriaus 2014-09-24 raštą, VĮ Registrų centro 2014-11-03 raštą su 1995-09-25 žemės sklypo planu, pažymomis apie gretimo sklypo savininkus, 2014-10-29 kadastro žemėlapio ištraukomis, du žemėlapius apie sklypų išsidėstymą, skundą Nacionalinei žemės tarnybai (t. 3, b. l. 33–47). CPK 314 straipsnyje numatyta, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Atsakovas pateikdamas prašymą nurodo, kad teikiamais įrodymais siekia pagrįsti apeliacinio skundo argumentus, tačiau atsakovo teikiami nauji įrodymai, nors yra gauti po bylos išnagrinėjimo pirmosios instancijos teisme, tačiau savo esme nėra nauji ir galėjo būti pateikti bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme. Dėl šių priežasčių nauji įrodymai nepriimtini.
Dėl kelio servituto nustatymo pagal ieškovės pateiktą projektą
Pirmosios instancijos teismas, tenkindamas ieškinį, kelio servitutą atsakovui priklausančiame žemės sklype nustatė pagal ieškovės pateiktą servituto nustatymo planą, remdamasis tuo, kad šalys šiuo keliu visą laiką naudojosi, t. y. buvo nusistovėjusi šio kelio naudojimo tvarka, be to, didžiajai kelio daliai servitutas jau yra nustatytas ir įregistruotas. Atsakovas, nesutikdamas su šiomis teismo išvadomis, nurodo, kad kelio servitutas iki ieškovei priklausančių statinių nėra nustatytas ir faktiškai kelias iki šių statinių nėra įrengtas, keliukas veda tik iki atsakovo namų, o įregistruotas servitutas yra nustatytas kitam žemės sklypui. Apelianto nuomone, pirmosios instancijos teismas nelygino abiejų šalių pateiktų planų racionalumo, kadangi nustačius servitutą pagal ieškovės pateiktą planą atsakovui atsiranda daug nepatogumų, nes kelias eina per sodybą, todėl pažeidžiamas jo gyvenimo privatumas, keliamas pavojus nepilnamečių vaikų saugumui, gadinama žolė, kelio servitutas mažina jo sklypo rinkos kainą. Dėl šių priežasčių atsakovas siūlė ieškovei įsirengti kelią sklypo pakraštyje.
Servitutu yra suvaržoma kito asmens nuosavybės teisė (CK 4.111 straipsnis), todėl, sprendžiant su servituto nustatymu susijusius klausimus, turi būti siekiama abiejų daiktų savininkų interesų pusiausvyros, kad nebūtų be pakankamo pagrindo varžoma nuosavybės teisė ir vienam asmeniui kilusios problemos nebūtų sprendžiamos kito asmens teisių sąskaita (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. spalio 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje L. B. v. S. Š., bylos Nr. 3K-3-469/2008). Dėl to nustatant servitutą turi būti siekiama kuo mažiau riboti tarnaujančiojo daikto savininko teises ir servitutas priverstinai (teismo sprendimu) gali būti nustatomas tik tuo atveju, kai jis objektyviai būtinas.
Pagal CK 4.126 straipsnio 1 dalį servitutas nustatomas, jeigu savininkai nesusitaria, o nenustačius servituto nebūtų įmanoma normaliomis sąnaudomis daikto naudoti pagal paskirtį. Taigi tam būtinos šios sąlygos: savininkų nesutarimas ir būtinumas nustatyti servitutą, kad viešpataujančiojo daikto savininkas galėtų naudoti daiktą pagal paskirtį, tačiau tik tuomet kai jis yra objektyviai būtinas, t. y. būtina įvertinti, ar daikto savininkas, siekdamas, kad dėl daikto tinkamo naudojimo būtų nustatytas servitutas, išnaudojo visas objektyvias ir įmanomas galimybes, kad nuosavybės teisę būtų galima įgyvendinti neapribojant kitų savininkų (valdytojų) teisių ir interesų. Atsižvelgiant į nuosavybės teisės svarbą, nuosavybės teisės ribojimas pateisinamas tik esant svarbioms priežastims ir nėra pagrindo taikyti servitutą ir riboti kito (tarnaujančiojo daikto) savininko nuosavybės teisę vien todėl, kad savininkas (valdytojas), siekiantis servituto nustatymo, nori naudotis svetimu daiktu, kad jam taip yra naudingiau ar patogiau (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. gegužės 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. K. v. J. J. , bylos Nr. 3K-3-210/2012). Dėl to teismas iš pateiktų įrodymų turi įvertinti, ar daikto savininkas, siekdamas įgyti servituto teisę į kito asmens nekilnojamąjį turtą ir parinkdamas jo nustatymo būdą, išnaudojo visas objektyvias ir įmanomas galimybes, kad galėtų savo daiktu tinkamai naudotis neapribodamas arba mažiau apribodamas kito asmens nuosavybės teises ir interesus. Servituto būtinybei pagrįsti nereikšmingas jo naudingumas ar patogumas – esminę reikšmę turi tai, kad nėra kito tinkamo nuosavybės teisės naudojimo būdo kaip tik siūlomu būdu apriboti kito asmens nuosavybės teisę, nes bet koks apribojimas turi sukelti kuo mažesnius nepatogumus tarnaujančiojo (to, kurį apriboja) daikto savininkui (CK 4.111 straipsnio 1 dalis, 4.113 straipsnio 1 dalis).
Teisėjų kolegija pažymi, kad teisės į kelio servitutą būtinumas apima neišvengiamumą – tinkamai naudotis nuosavybe viešpataujančiojo daikto savininkas negali kitaip kaip tik naudotis tarnaujančiuoju daiktu ar jo dalimi konkrečioje vietoje (CK 4.121 straipsnis). Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas be pakankamo pagrindo sureikšmino faktinį naudojimą keliu ir kelio servituto įregistravimą to paties kelio daliai. Atsakovui įgyjant žemės sklypą kelio servitutas (0,2000 ha) nuo 1997-12-19 buvo įregistruotas 1994-11-23 valdybos potvarkio Nr. 487-v pagrindu, tačiau šis servitutas nustatytas ir įregistruotas kito žemės sklypo 5950/0005:11 naudotojams (t. 1, b. l. 41, t. 2, b. l. 63–64). Todėl negalima teigti, kad atsakovo nekilnojamasis turtas buvo apribotas servitutais taip, kaip nustatyta įstatyme, ir ta apimtimi, kuria servitutą prašo nustatyti ir ieškovė. Faktinis naudojimas keliu gali būti reikšmingas parenkant servitutą iš kelių galimų variantų, bet ši aplinkybė negali būti pagrindas atleisti ieškovą nuo pareigos ieškoti kitų tinkamų viešpataujančiojo daikto naudojimo būdų. Teisėjų kolegija pažymi, kad šalių pusiausvyros principo taikymas reikšmingas teisei į servitutą įgyvendinti, tačiau turi ypatumų: tarnaujantįjį daiktą galima apriboti, tačiau kuo mažesne apimtimi, o ne taip, kaip patogu viešpataujančiojo daikto savininkui. Pirmosios instancijos teismas, nustatydamas servitutą pagal ieškovės pasirinktą variantą, iš esmės kreipė dėmesį tik į tai, kad dėl tokio kelio servituto parinkimo ieškovė turėtų mažiau sąnaudų, ir netyrė bylos duomenų, kokių sąnaudų reiktų ieškovei keliui įsirengti atsakovo siūlomoje vietoje, todėl padarė visiškai nepagrįstą išvadą, jog ieškovei reikės įdėti daug sąnaudų jam įrengti. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad bylos nagrinėjimo eigoje šalys buvo susitarę taikiai dėl kelio servituto nustatymo būtent pagal atsakovo pasiūlymą (t. 2, b. l. 76), tačiau taikos sutartis nebuvo patvirtinta iš esmės kilus nesutarimui dėl bylinėjimosi išlaidų tarp šalių pasiskirstymo. Ši aplinkybė patvirtina, kad ieškovė iš esmės nereiškė prieštaravimų atsakovo nurodytai galimybei pačiai ieškovei įsirengti kelią atsakovo žemės sklypo pakraštyje, kas neabejotinai mažiau pažeistų atsakovo interesus, kadangi nereiktų keliu naudotis pro pat atsakovo sodybą, ir tai užtikrintų šio asmens gyvenimo privatumą, tam tikra prasme ir nepilnamečių vaikų saugumą ir pan. Tais atvejais, kai nustatant servitutą privatumo apsektas tampa reikšmingu ir yra keli galimi servituto nustatymo variantai, turi būti parenkamas toks sprendimas, kuriuo teisė į privatumą būtų ribojama mažiausiai arba būtų galima tokio ribojimo išvengti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. lapkričio 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje G. S. v. L. G., bylos Nr. 3K-3-419/2011). Nepilnai liko ištirtos ir galimybės dėl atsakovo siūlomo ieškovei įsirengti kelio pločio, kadangi, kaip jau nurodyta, ieškovė taikos sutartimi buvo sutikusi su atsakovo pasiūlymu, kas leistų spręsti, kad toks atsakovo pasiūlymas ją tenkino. Todėl pirmosios instancijos teismas visapusiškai neištyrė alternatyvios atsakovo pasiūlytos galimybės kelio servitutą nustatyti kitu būdu, kuris galimai mažiau pažeistų tarnaujančio daikto savininko teises ir interesus, ir visiškai nepagrįstai sprendė, kad turi būti nepaisoma reikalavimo kelio servitutą nustatyti kuo naudingesniu ir atsakovui patogesniu būdu, nes, kaip jau nurodyta, servituto nustatymas turi sukelti kuo mažesnius nepatogumus tarnaujančiojo (to, kurį apriboja) daikto savininkui. Todėl kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas nepilnai ištyrė aplinkybes dėl kelio servituto nustatymo atsakovo siūlomu būdu, o šių aplinkybių visapusiškam nustatymui, išsiaiškinimui ir įvertinimui būtina surinkti daug papildomų įrodymų – apie kelio pagal atsakovo siūlomą projektą įrengimo kaštus, kelio pločio pakankamumą ir pan.
Dėl servituto atlygintinumo
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamoje praktikoje servituto nustatymo bylose nurodyta, kad šiems teisiniams santykiams būdingas atlygintinumo principas. Tai reiškia, kad įgydama naudos viena šalis turi suteikti ekvivalentinę naudą kitą šaliai, nebent šalių susitarimu būtų nustatyta kitaip (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. lapkričio 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje G. S. v. L. G., bylos Nr. 3K-3-419/2011; 2012 m. gegužės 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. K. v. J. J., bylos Nr. 3K-3-210/2012). Įstatyme taip pat įtvirtinta galimybė tarnaujančiojo daikto savininkui atlyginti jo patirtus nepatogumus ir praradimus, susijusius su servituto nustatymu. CK 4.129 straipsnyje nustatyta, kad dėl servituto nustatymo atsiradę nuostoliai atlyginami įstatymų nustatyta tvarka. Taigi pagal teismų formuojamą praktiką servitutas atlygintinas, išskyrus atvejus, kai šalys susitaria kitaip.
Ieškovė pareikšdama ieškinį ir prašydama nustatyti kelio servitutą nenurodė, kad prašo nustatyti atlygintiną servitutą, pirmosios instancijos teismas sprendė, kad ginčo dėl servituto atlygintinumo nėra, kadangi šalys taikos sutartimi buvo susitarę dėl piniginės kompensacijos (300 Lt per metus), tačiau kaip jau nurodyta, šalys dėl kompensacijos dydžio buvo susitarusios kelio servitutą nustačius kitomis sąlygomis. Kad ginčas dėl servituto atlygintinumo be pagrindo liko neišspręstas, patvirtina ir atsakovo apeliacinis skundas, kuriuo atsakovas nesutinka su nurodytomis pirmosios instancijos teismo išvadomis.
Kadangi ieškinyje siūlymas nustatyti atlygintinį servitutą nebuvo nurodytas, toks ieškinio pareiškimas vertintinas kaip ieškovės prašymas nustatyti neatlygintiną servitutą. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino, jog ginčo servitutas nėra neatlygintinis, tačiau nepagrįstai, nukrypdamas nuo kasacinio teismo praktikos, servituto atlygintinumo klausimą paliko neišspręstą, kadangi nenurodė CK 4.129 straipsnyje numatytos vienkartinės ar periodinės kompensacijos tarnaujančiojo daikto savininkui. Kasacinio teismo konstatuota, kad servituto atlygintinumo klausimą racionalu išspręsti nustatant servitutą, nes taip užtikrinamas bendrųjų civilinio proceso ekonomiškumo, koncentruotumo, siekio kuo greičiau atkurti teisinę taiką principų įgyvendinimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. balandžio 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje ŽŪK „Naujieji Berniūnai“ ir kt. v. J. S. ir kt., bylos Nr. 3K-3-157/2009; 2010 m. lapkričio 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. M. v. J. M. ir kt., bylos Nr. 3K-3-472/2010). Servituto rūšies nustatymas (atlygintinis ar neatlygintinis) nelaikytinas ieškinio dalyko pakeitimu, todėl ginčą sprendžiantis teismas turėjo išspręsti ne tik servituto, bet ir jo rūšies nustatymo klausimą, t. y. servituto atveju – nustatyti atlyginimo ar kompensacijos dydį. Kadangi atlygintinio servituto nustatymo klausimo pirmosios instancijos teismas iš viso nesprendė (dėl to teismo sprendimo rezoliucinėje dalyje nėra nurodyta), servituto atlygintinumo ir jo dydžio klausimas perduotinas nagrinėti pirmosios instancijos teismui (CPK 329 straipsnio 2 dalies 7 punktas). Laikant, jog atsakovas tai galėtų nusistatyti atskiroje byloje, jam nepagrįstai tektų neproporcinga našta, nes esant ir taip suvaržytai jo nuosavybės teisei, jis dar turėtų pats kreiptis į teismą ir inicijuoti naują civilinę bylą dėl kompensacijos už jo patiriamus suvaržymus priteisimo. Tokia pozicija yra įtvirtinta ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. spalio 7 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje UAB „Gabijos investicijos“ v. J. U., S. P. ir I. M., bylos Nr. 3K-3-339/2014). Teismų praktikoje taip pat akcentuojama procesinė viešpataujančiojo daikto savininko pareiga kelti kompensacijos dydžio klausimą, logiškai išplaukianti iš reikalavimo siekti abiejų daiktų savininkų interesų pusiausvyros. Šio reikalavimo turi laikytis ne tik bylą nagrinėjantis teismas, bet ir sąžininga proceso šalis, prašanti nustatyti servitutą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. lapkričio 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje G. S. v. L. G., bylos Nr. 3K-3-419/2011; 2012 m. gegužės 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. K. v. J. J., bylos Nr. 3K-3-210/2012).
Dėl bylos grąžinimo pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo
Nustačius, kad byloje būtiną spręsti nustatyto servituto atlygintinumo klausimą, kurio pirmosios instancijos teismas neišsprendė, todėl jam šis klausimas grąžintinas išspręsti CPK 329 straipsnio 2 dalies 7 punkto pagrindu, kartu naikintinas visas skundžiamas teismo sprendimas, kadangi tik nustačius kelio servitutą pagal konkretų pasiūlymą galima spręsti dėl jo atlygintinumo dydžio ir rūšies (kompensacija, nuostoliai). Kadangi nustatyta, jog būtina papildomai tirti ir aiškintis aplinkybes, susijusias kelio servituto nustatymu pagal atsakovo pateiktą pasiūlymą, dėl ko būtina surinkti daug naujų įrodymų, todėl nėra galimybės pirmosios instancijos teismui perduoti vien servituto atlygintinumo klausimą ir sprendimas naikintinas visa apimtimi, bylą perduodant pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (CPK 326 straipsnio 1 dalies 4 punktas, 327 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 327 straipsnio 2 dalis, 329 straipsnio 2 dalies 7 punktas).
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 326 straipsnio 1 dalies 4 punktu, 331 straipsniu,
nutaria:
Panaikinti Lazdijų rajono apylinkės teismo 2014 m. birželio 26 d. sprendimą ir bylą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.