Kauno apygardos teismo nutartis

Pranešėja D. Šiugždinytė Baudžiamoji byla Nr. 1A-448-238/2012;

Teisėjas J. Jakubonienė Teisminio proceso Nr. 1-05-3-00038-2011-4;

2012 m. birželio 15 d.

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Danguolės Šiugždinytės, kolegijos teisėjų Gyčio Večersko ir Valdo Vitunsko, sekretoriaujant Simonai Janulaitienei, dalyvaujant prokurorui Jonui Vitkauskui, nukentėjusiesiems M. R. J. ir R. J., jų atstovei A. J., išteisintajam K. J., jo gynėjui advokatui Georgijui Zavtrakovui, apeliacine tvarka nagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nukentėjusiųjų M. R. J. ir R. J. apeliacinį skundą dėl Kauno miesto apylinkės teismo 2012 kovo 12 d. nuosprendžio, kuriuo K. J. išteisintas dėl kaltinimo pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 154 straipsnio 1 dalį (2011-03-02 laiškas), 154 straipsnio 1 dalį (2010-03-20 laiškas), 154 straipsnio 1 dalį (2007-10-17 laiškas), 154 straipsnio 1 dalį (2011-01-12 laiškas), 154 straipsnio 1 dalį (2008-11-28 laiškas), 154 straipsnio 1 dalį (2010-03-12 laiškas) nepadarius veikų, turinčių nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Tuo pačiu nuosprendžiu M. R. J. ir R. J. civiliniai ieškiniai dėl žalos atlyginimo palikti nenagrinėti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

2011-03-02 (duomenys neskelbtini), atsiuntė laišką su kreipimusi į Darbo inspekcijos darbuotojus, kuriame šmeižia M. R. J. ir R. J., skleisdamas tikrovės neatitinkančią informaciją, kad M. R. J. su savo vyru yra „reti karjeristai, melagiai ir intrigantai. Žodžiu, žulikai, jie pardavė man priklausantį mišką, pinigus pasidalino ir mane paliko be nieko. Parduoto miško kaina 150000 Lt. Jau 3 metai negaliu atgauti man priklausančių 75000 Lt“, tokiu būdu paskleidė tikrovės neatitinkančią informaciją, žeminančią M. R. J. ir R. J. garbę ir orumą bei galinčią juos paniekinti ir pakirsti pasitikėjimą jais;

2010-03-20 (duomenys neskelbtini), atsiuntė laišką, kuriame šmeižia M. R. J. ir R. J., skleisdamas tikrovės neatitinkančią informaciją, kad M. R. J. su savo vyru yra „reti karjeristai, melagiai ir intrigantai. Žodžiu, žulikai, jie pardavė man priklausantį mišką, pinigus pasidalino ir mane paliko be nieko. Parduoto miško kaina 150000 Lt. Jau 3 metai negaliu atgauti man priklausančių 75000 Lt“, tokiu būdu paskleidė tikrovės neatitinkančią informaciją, žeminančią M. R. J. ir R. J. garbę ir orumą bei galinčią juos paniekinti ir pakirsti pasitikėjimą jais;

2007-10-17 (duomenys neskelbtini), atsiuntė laišką, kuriame šmeižia M. R. J. ir R. J., skleisdamas tikrovės neatitinkančią informaciją, kad M. R. J. su savo vyru neva disponuoja jo turtu, tokiu būdu paskleidė tikrovės neatitinkančią informaciją, žeminančią M. R. J. ir R. J. garbę ir orumą bei galinčią juos paniekinti ir pakirsti pasitikėjimą jais;

2010-03-12 adresu (duomenys neskelbtini), atsiuntė laišką su kreipimusi į (duomenys neskelbtini) gyventojus, Lietuvos miškininkus bei parapijos kleboną, kuriame šmeižia M. R. J. ir R. J., skleisdamas tikrovės neatitinkančią informaciją, kad R. J. ir žmona R. J. „klasta išvilioję iš mano tėvų ir manęs parašus, pardavė man priklausantį mišką ir pinigus pasidaliję man nieko nedavė. Jau praėjo trys metai kaip aš negaliu atgauti man priklausančių pinigų. Taip pat jie man yra skolingi ir daugiau turto“, „jog buvo pasisavinta jo nuosavybė, taip pat, kad yra juodinamas ir jį stengiamasi eliminuoti nuo tėvų ir pažįstamų“, „R. J. yra skolingas už garažą“, vadina M. R. J. ir R. J. „aferistais, intrigantais, melagiais ir vagimis, žulikais“, tokiu būdu paskleidė tikrovės neatitinkančią informaciją, žeminančią M. R. J. ir R. J. garbę ir orumą bei galinčią juos paniekinti ir pakirsti pasitikėjimą jais;

2008-11-28 adresu (duomenys neskelbtini), atsiuntė R. J. adresuotą laišką su kreipimusi į (duomenys neskelbtini) gyventojus, kuriame šmeižia M. R. J. ir R. J., skleisdamas tikrovės neatitinkančią informaciją, kad (duomenys neskelbtini) gyvena R. J. ir R. J., kurie yra „aferistai, vagys ir melagiai“, taip pat pataria „pasmerkti juos ir nedraugauti su jais“, tokiu būdu paskleidė tikrovės neatitinkančią informaciją, žeminančią M. R. J. ir R. J. garbę ir orumą bei galinčią juos paniekinti ir pakirsti pasitikėjimą jais;

2011-01-12 adresu (duomenys neskelbtini), atsiuntė laišką su kreipimusi į gimines ir pažįstamus, kuriame šmeižia M. R. J. ir R. J., skleisdamas tikrovės neatitinkančią informaciją, kad „mano brolis R. J., brolienė R. J., pusbrolis R. J. ir jo žmona J. J. naudodamiesi klasta, slapta pardavė mano motinos a.a. J. J. mums su R. J. paliktą mišką“, tokiu būdu paskleidė tikrovės neatitinkančią informaciją, žeminančią M. R. J. ir R. J. garbę ir orumą bei galinčią juos paniekinti ir pakirsti pasitikėjimą jais.

Teismas nuosprendyje išdėstė byloje surinktus įrodymus ir padarytas išvadas. Apylinkės teismo nuosprendyje nurodyta, kad BK 154 straipsnio 1 dalies dispozicijoje numatyta, jog už šmeižimą baudžiamas tas, kas paskleidė apie kitą žmogų tikrovės neatitinkančią informaciją, galinčią paniekinti ar pažeminti tą asmenį arba pakirsti pasitikėjimą juo. Šmeižimo objektas yra kito žmogaus garbė ir orumas. Pagal objektyviuosius požymius šmeižimas yra tada, kai paskleidžiama informacija apie kitą žmogų, kuri gali jį paniekinti ar pažeminti arba pakirsti pasitikėjimą juo, ir kai ta informacija neatitinka tikrovės. Tikrovės neatitinkanti, galinti paniekinti ar pažeminti asmenį informacija – tai tikrovės neatitinkančios, žeminančios asmens garbę ir orumą žinios. Žinia yra informacija apie faktus ir jų duomenis – reiškinius, dalykus, savybes, veiksmus, įvykius, grindžiamus tiesa, kurią galima užtikrinti patikrinimo bei įrodymo priemonėmis. Žiniai taikomas tiesos kriterijus netaikomas nuomonei. Nuomonė yra asmens subjektyvus faktų ir duomenų vertinimas, požiūris, mintys, idėjos, pastabos apie žinias, susijusias su tikrais įvykiais. Nuomonė yra subjektyvi, jai netaikomas tiesos kriterijus, tačiau ji turi remtis faktais. Informacijos paskleidimas yra jų pranešimas vienam, keletui ar neapibrėžtam skaičiui trečiųjų asmenų. Paskleistos informacijos neatitikimo tikrovei faktas pats savaime nereiškia, kad tokia informacija gali paniekinti ar pažeminti asmenį ar pakirsti pasitikėjimą juo. Atsakomybė pagal BK 154 str. atsiranda, jei tikrovės neatitinkančią ir kito žmogaus garbę ir orumą žeminančią ar niekinančią informaciją skleidžiantis asmuo veikia tiesiogine tyčia, t. y. subjektyvieji šios nusikalstamos veikos požymiai turi atitikti BK 15 str. 2 d. numatytą tiesioginės tyčios formą. Tai reiškia, kad kaltininkas suvokia pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį ir to nori, t. y. supranta, kad skleidžia melagingas žinias, kad tos žinios žeminančios ir niekinančios kitą asmenį ar galinčios pakirsti pasitikėjimą juo, ir sąmoningai tai daro.

Apylinkės teismas, ištyręs byloje pateiktus įrodymus, sprendė, kad 2011-03-02, 2010-03-20, 2007-10-17 (duomenys neskelbtini) adresu siųstuose laiškuose, kurie adresuoti R. J., K. J. ne paskleidė melagingas žinias, galinčias pažeminti ir paniekinti R. J. ir M. R. J., o išsakė savo subjektyvią nuomonę apie juos ir jų poelgius. K. J., neigdamas savo kaltę nusikaltimų padarymu, pripažino, kad rašė šiuos laiškus, tačiau juos rašė ne tam, kad pažemintų ar apšmeižtų privačius kaltintojus, o kad juos sugėdintų, kad būtų grąžinti jam priklausantys pinigai už palikimo dalį, kurios jis atsisakė, įtakotas J. bei pusbrolio R. J., taip pat tikėdamas, kad įstaigos vadovas sugėdins savo pavaldinę, bei norėdamas perspėti kitus asmenis, kad jie su asmenimis, kurie jį apgavo ir pasisavino jo turto dalį, neturėtų nieko bendro, kad ir jiems taip neatsitiktų. Savo parodymus, kad paskleidė ne melagingas žinias, o nurodė tikrus faktus, K. J. grindė tuo, kad po mamos, kuri nepaliko testamento, mirties jam, kaip ir broliui R. J., pagal įstatymą priklausė palikimo dalis - žemė su mišku, kurios jis, įtakotas J. ir pusbrolio R. J., atsisakė, nes jam buvo paaiškinta, kad tokiu atveju, kai žemę su mišku paveldi vienas asmuo, greičiau yra sutvarkomi paveldėjimo ir turto pardavimo dokumentai, nes miško nereikia dalinti, rengti projektų, ir taip su juo bus greičiau atsiskaityta, tačiau tai, kad miškas buvo seniai parduotas, nuo jo buvo slepiama, be to, iki šiol su juo nėra atsiskaityta. Iš teismui pateiktų notarės J. V. pranešimo ir prie jo pridėtų dokumentų matyti, kad po J. J. mirties (kuri mirė 1996-05-18), 1996-11-18 pareiškimu R. J. priėmė savo mirusios motinos palikimą, 1996-11-18 pareiškimu mirusiosios sutuoktinis M. J. atsisakė nuo jam priklausiusios pagal įstatymą palikimo dalies R. J. naudai. Nors privatūs kaltintojai M. R. J. ir R. J. nurodo, kad K. J. atsisakymas nuo palikimo nebuvo būtinas, tačiau iš teismui pateiktų dokumentų matyti, kad R. J. nebuvo išduotas paveldėjimo teisės liudijimas (1999-11-17), kol K. J. neatsisakė nuo savo palikimo dalies 1999-03-08 pareiškimu, ir tik gavęs paveldėjimo teisės liudijimą, R. J. galėjo nekilnojamąjį turtą registruoti savo vardu ir pradėti rūpintis jo pardavimu. K. J. turėjo pagrindą manyti, kad pardavus mišką, su juo bus atsiskaityta, nes jam tai patvirtino brolienė M. R. J. laišku (b. l. 113) bei pusbrolis R. J., į kurį jis kreipėsi patarimo su klausimu, ar tikrai R. J. su juo atsiskaitys, jei pasirašys atsisakymą. Liudytojos A. J. parodymais nustatyta, kad R. J. laidavo, kad R. J., pardavęs mišką, su K. J. atsiskaitys, taip pat R. J. sakė M. R. J., kad ji negalinti šitaip elgtis, privalo su K. J. atsiskaityti, o R. J. parodymais nustatyta, kad jo ir M. R. J. santykiai dėl šios bylos pašlijo. Tai, kad apie paveldėto turto pardavimą K. J. nebuvo pranešta ir jam neatiduota už parduotą mišką pinigų dalis, pripažino ir privatūs kaltintojai M. R. J. ir R. J.. Nors M. R. J., duodama parodymus, nurodė, kad ji nesikišo į brolių tarpusavio santykius ir turto dalybas, tačiau šie jos parodymai paneigti jos pačios laišku (b. l. 113) ir parodymais, kad ji šį laišką rašė, liudytojos A. J. parodymais, kuri nurodė, kad dėl nesantaikos tarp brolių, jos manymu, kalta M. R. J., jei ne ji, broliai tarpusavy sutartų, bei paties R. J. parodymais, kuriais jis pripažino, kad jie bendrai su M. R. J. mišką pardavė. Privačių kaltintojų M. R. J. ir R. J. nenuoseklūs parodymai pagrįstai teismą verčia abejoti jų duodamų parodymų teisingumu: M. R. J. nurodė, kad iškirtus pirmą biržę ji pati nunešė K. J. pinigus 15 000 Lt, vėliau duodama parodymus ji jau nurodė, kad ,,už pirmą biržę K. J. būtų gavęs pinigus, jei būtų atėjęs“, R. J. nurodė, kad jis paveldėjimą gavo iš tėvo, po mamos mirties tėvas paveldėjo turtą (nors šie teiginiai paneigti byloje esančiais dokumentais), pas notarę tėvas vienas kalbėjosi su Kęstučiu ir perdavė paveldėjimą jam, Rimvydui, tėvas savo dalį perleido jam, nes negalėjo Kęstučio prisišaukti, po miško pardavimo pinigų jam nedavė, nemanė, kad būtų nusipelnęs. Dėl atsiskaitymo už garažą privačių kaltintojų parodymai taip pat nėra nuoseklūs, be to, nepagrįsti jokiais rašytiniais įrodymais. Teismas taip pat sprendė, kad K. J. turėjo realų pagrindą manyti, jog miškas parduotas už 150 000 Lt, nes paveldėjimo teisės liudijime, išduotame R. J., indeksuota žemės sklypo vertė nurodyta 140 042 Lt (b. l. 37, 123). 2007-10-17 adresuotame R. J. (duomenys neskelbtini) adresu atsiųstame laiške teigiama, kad Jankauskai disponuoja K. J. priklausančiu turtu, kad jie ,,prisigrobė“ nemažai turto, įskaitant ir tėvų santaupas. Tai, kad teiginys ,,Jankauskai disponuoja K. J. priklausančiu turtu“, yra melagingas ir neatitinkantis tikrovės, turėjo įrodyti privatūs kaltintojai, tačiau jie teismui nepateikė jokių šią informaciją patvirtinančių ar paneigiančių duomenų, o tai, kad J. J. piniginiai indėliai ir jų atkuriamosios sąskaitos yra paveldėtos R. J., patvirtinama paveldėjimo teisės liudijimu. Apylinkės teismas neabejojo, kad apibūdindamas M. R. J. ir R. J. bei jų veiksmus, K. J. laiškuose pateikė negatyvų šių asmenų vertinimą. Nors vertinamieji teiginiai yra subjektyvaus pobūdžio, tačiau jie yra pagrįsti ne prasimanymais, o aukščiau aptartais faktais, todėl teismas sprendžia, kad K. J. savo laiškuose paskleidė ne tikrovės neatitinkančią informaciją, o savo neigiamą nuomonę apie R. J. ir M. R. J.. Byloje ištirtais įrodymais nepaneigta, kad K. J. 2011-03-02, 2010-03-20, 2007-10-17 laiškuose išsakyta nuomonė neturėtų jokio faktinio pagrindimo ir visiškai prieštarautų egzistuojančių faktinių duomenų esmei. Be to, K. J. veikoje nenustatyta subjektyvioji šio nusikaltimo pusė – tiesioginė tyčia. Atsakomybė pagal šį straipsnį kyla, kai kaltininkas suvokia, jog jis skleidžia tikrovės neatitinkančią informaciją, tačiau jeigu asmuo yra įsitikinęs, kad jo skleidžiama informacija yra teisinga, ši aplinkybė šalina atsakomybę. K. J. nurodė, kad jis nesiekė apšmeižti brolio ir brolienės, tik norėjo juos sugėdinti, kad jie atiduotų jam priklausančią palikimo dalį, bei perspėti kitus, kad jie su, jo nuomone, nesąžiningais privačiais kaltintojais neturėtų reikalų, laiškuose rašė tikrą teisybę, kad jie jį apgavo ir su juo neatsiskaito. Byloje nenustatyta, kad K. J. laiškai ir juose esantis turinys buvo motyvuoti sąmoningo ketinimo pakenkti M. R. J. ir R. J., todėl jo veikoje nėra subjektyviųjų tiesioginės tyčios šmeižti ar pažeminti juos požymių. Teismas taip pat nenustatė, kad K. J. 2011-03-02, 2010-03-20, 2007-10-17 rašyti laiškai paniekino ar pažemino privačius kaltintojus ar pakirto pasitikėjimą jais. Nors M. R. J. parodė, kad iš darbo buvo priversta išeiti dėl darbovietėje gautų laiškų, kuriuos visi aptarinėjo, ir jai dėl to buvo nesmagu, tačiau liudytojo L. M. parodymais nustatyta, kad M. R. J. iš darbo išėjo ne dėl laiškų, o sukakus valstybės tarnyboje nustatytam amžiui – 65 m., po gautų laiškų M. R. J. teigiamas įvaizdis nepasikeitė, nes ji buvo gera darbuotoja, o visi kiti byloje apklausti liudytojai parodė, kad jų santykiai su privačiais kaltintojais yra geri ir jų nuomonė apie juos nėra pakitusi. Teismas nelaikė, kad 2011-01-12 R. ir R. J., 2008-11-28 R. J., 2010-03-12 R. ir R. J. atsiųstuose laiškuose esanti informacija buvo paskleista, nes byloje esančiais įrodymais nustatyta, kad šie laiškai, nors ir buvo kreipiamasi į gatvės gyventojus, miškininkus ir kitus adresatus, tačiau buvo siųsti R. J. ir M. R. J. adresu, šiuose laiškuose buvo išdėstyta juos asmeniškai liečianti informacija, iš 2008-11-28 laiško turinio matyti, kad kreipiamasi konkrečiai į R. J. kreipiniu ,,tu“. Nors K. J. pripažino, kad vieną iš laiškų nusiuntė parapijos klebonui, tačiau privatūs kaltintojai teismui nepateikė įrodymų, patvirtinančių, kad parapijos klebonas tokį laišką gavo. M. R. J. ir R. J. nurodė, kad vieną iš laiškų lyg ir gavo kaimynė, tačiau jie teismui nenurodė, kurį konkrečiai laišką, kuri kaimynė ir kada gavo, t. y. nesuteikė galimybės teismui patikrinti šią aplinkybę, kad teismas galėtų pripažinti, jog informacija, buvusi laiškuose, tikrai buvo paskleista. Liudytoja J. B. J. nurodė, kad būtent M. R. J. jai davė paskaityti vieną iš laiškų, kuriame Jankauskai buvo įvardinti ,,aferistais“, tačiau, kadangi M. R. J. savanoriškai supažindino kitą asmenį su laiško turiniu, tai taip pat negali būti pripažinta, kad laiške esančią informaciją paskleidė K. J.. Liudytojos J. J. parodymais nustatyta, kad ji yra gavusi iš K. J. laišką, kuriame buvo kalbama apie kažkokias skolas, palikimus, tačiau teismui nebuvo pateiktas pats laiškas, liudytoja teigia jį sunaikinusi, todėl teismas negali konstatuoti, kad liudytoja parodymus davė būtent apie kaltinime K. J. nurodytus laiškus. Laiškų, kuriuose išdėstoma informacija, liečianti asmeniškai privačius kaltintojus, gavimas pačių privačių kaltintojų, negali būti pripažintas kaip melagingų žinių, galinčių paniekinti ar pažeminti juos arba pakirsti pasitikėjimą jais, paskleidimas, t. y. šiuose laiškuose nėra BK 154 str. 1 d. numatytos nusikalstamos veikos objektyviosios pusės, todėl K. J. veikoje nėra nusikalstamų veikų sudėties.

Teismas, nenustatęs K. J. veikoje nusikaltimų, numatytų BK 154 straipsnio 1 dalyje, sudėties, dėl kaltinimų jį išteisintino, nepadarius veikų, turinčių nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 303 str. 5 d. 1 p.).

Apylinkės teismas nuosprendyje nenagrinėjo nukentėjusiųjų orumo pažeidimo, o pasisakė tik dėl garbės, nors iš pateiktų laiškų ir vokų nuorašų bei liudytojų L. M., J. J. ir J. J., taip pat paties išteisintojo prisipažinimo akivaizdu, kad su pirmuoju, antruoju ir trečiuoju laišku susipažino Valstybinės darbo inspekcijos administratorės ir L. M. bei galimai kiti darbuotojai, ketvirtąjį laišką gavo parapijos klebonas ir galimai kiti nurodyti adresatai, penktąjį ir šeštąjį laišką gavo liudytojos J. J. bei J. J. bei galimai kiti giminės ir pažįstami. Teismas nepagrįstai neatsižvelgė į objektyvius įrodymus bei liudytojų parodymus ir konstatavo, jog nelaiko, kad 2011-01-12, 2008-11-28 ir 2010-03-12 laiškuose išvardintiems adresatams informacija buvo paskleista.

BK 154 straipsnio 1 dalies objektyviąją pusę apibūdina ne tik pats faktas, kad informacija (žinia) yra paskleidžiama tretiesiems asmenims, bet ir tai, kad skleidžiama informacija (žinia) yra neatitinkanti tikrovės ir ši informacija (žinia) gali paniekinti ar pažeminti kitą žmogų. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos visuomenės informavimo įstatymo 2 straipsnio 84 ir 36 punktais, žinia yra faktas ar tikri (teisingi) duomenys, o nuomonė yra požiūris, nusimanymas, nuovoka, supratimas, mintys arba komentarai apie bendro pobūdžio idėjas, faktų ir duomenų, reiškinių ir įvykių vertinimui, išvados ar pastabos apie žinias, susijusias su tikrais įvykiais. Ji gali remtis faktais, pagrįstais argumentais ir paprastai yra subjektyvi, todėl nuomonei netaikomi tiesos ir tikslingumo kriterijai, tačiau ir ji turi būti reiškiama sąžiningai ir etiškai, sąmoningai nenuslepiant ir neiškreipiant faktų ir duomenų. Laiškuose išvardinti teiginiai neatitinka ir prieštarauja byloje esantiems objektyviems įrodymams, nes 1999-11-17 vieninteliam paveldėtojui R. J. buvo išduotas paveldėjimo teisės liudijimas pagal įstatymą Nr. 7KV-10160, kuris nebuvo ginčijamas įstatymų nustatyta tvarka. Apeliantų pareiškimą dėl šmeižto nagrinėjęs apylinkės teismas šio dokumento nepripažino kaip objektyvaus įrodymo nepagrįstai. Po J. J. mirties likęs 8,95 ha miško sklypas, kurio indeksuota vertė 140042 Lt, ir piniginiai indėliai, kurie sudaro 369 Lt, yra R. J. asmeninė nuosavybė.

K. J. teismui pateikė kompiuteriu rašytą ir ranka nepasirašytą tekstą, kuriame kalbama apie brolių Rimvydo ir K. J. turtinius santykius (b. l. 113). Šį laišką teismas pripažino įrodymu remdamasis tuo, kad M. R. J. teisiamojo posėdžio metu nurodė, jog yra rašiusi laišką K. J., o jis pateiktame laiške rado iki šiol jam nežinotos informacijos apie paminklo tėvams pastatymą. Tačiau nukentėjusioji M. R. J. nepatvirtino, kad rašė būtent byloje esantį laišką, priešingai - savo pareiškime teismui dėl bylos nagrinėjimo nurodė, jog pateiktas laiškas yra rašytas kompiuteriu, nepasirašytas, jame gali būti koreguotas tekstas, nėra nurodytos datos, kuri yra labai svarbi sprendžiant, kuomet K. J. galėjo kilti mintis atgauti turtą, kurio įstatymo numatytu laiku nepriėmė ir po beveik trejų metų atsisakė, netikslus gavėjo adresas. Aplinkybę, jog atsisakius palikimo, su išteisintuoju bus atsiskaityta, patvirtino ir liudytoja A. J., tačiau išteisintojo sutuoktinės parodymai turėjo būti įvertinti kritiškai. Taigi, sprendžiant iš to, kad yra neaiški galimai M. R. J. rašyto laiško be parašų data, taip pat iš to, kad pats R. J. nurodė, kad nesuteikė K. J. pagrindo manyti, kad atsisakęs palikimo jis atgaus jį norima pinigine išraiška, taip pat iš to, kad R. J. ir M. R. J. yra pašaliniai asmenys paveldėjimo santykiuose ir jų negalėjo įtakoti, K. J. neturėjo objektyvaus pagrindo manyti, kad atgaus turtą, kurio pats savo aktyviais veiksmais atsisakė, tačiau apylinkės teismas padarė priešingas išvadas.

Nėra įrodyta, kad privatūs kaltintojai ar kiti asmenys klasta išgavo K. J. parašą, todėl išvada, kad K. J. turėjo realų pagrindą tikėtis atgauti turtą, yra paremta tik paties K. J. ir jo sutuoktinės A. J. parodymais, kitų liudytojų parodymai yra priešingi. Be to, jokiais įrodymais nėra pagrįsti išteisintojo teiginiai, jog privatūs kaltintojai jam yra skolingi už garažą, esantį (duomenys neskelbtini), kad jam priklauso dalis sklypo teritorijos ir kito turto, esančio (duomenys neskelbtini). Vykdant Kauno apskrities viršininko administracijos 1999-03-10 įsakymą Nr. 02-01-1384, prie namo esantį 6 arų žemės sklypą (duomenys neskelbtini), R. J. išpirko iš valstybės pagal 1999-03-26 valstybinės žemės pirkimo-pardavimo sutartį, tačiau teismas šio klausimo nenagrinėjo. Kaltinamasis bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu nepateikė jokių įrodymų, kad garažas, taip pat dalis sklypo, esančių (duomenys neskelbtini), nuosavybės teise priklauso jam, taip pat nepagrindė teiginių, jog privatūs kaltintojai jam yra skolingi 75000 Lt, o privatūs kaltintojai ir nukentėjusieji pateikė teismui objektyvius įrodymus (paveldėjimo teisės liudijimą, K. J. atsisakymą), kurie patvirtina visai kitokią faktinę situaciją.

Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka teismo posėdyje nukentėjusieji ir jų atstovė prašė apeliacinį skundą tenkinti, išteisintasis ir jo gynėjas bei prokuroras prašė apeliacinius skundus atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nukentėjusiųjų M. R. J. ir R. J. apeliaciniai skundai atmetami.

Kolegija pažymi, kad Baudžiamojo proceso paskirtis yra ginant žmogaus ir piliečio teises bei laisves, visuomenės ir valstybės interesus greitai, išsamiai atskleisti nusikalstamas veikas ir tinkamai pritaikyti įstatymą, kad nusikalstamą veiką padaręs asmuo būtų teisingai nubaustas ir niekas nekaltas nebūtų nuteistas.

BK 2 straipsnyje įtvirtintos pagrindinės baudžiamosios atsakomybės nuostatos. Įstatyme numatyta, kad asmuo atsako pagal BK tik tuo atveju, jeigu jo padaryta veika buvo uždrausta baudžiamojo įstatymo, galiojusio nusikalstamos veikos padarymo metu. Asmuo atsako pagal baudžiamąjį įstatymą tik tuo atveju, jeigu jis yra kaltas padaręs nusikalstamą veiką ir tik jeigu veikos padarymo metu iš jo galima buvo reikalauti įstatymus atitinkančio elgesio.

Kolegija konstatuoja, kad šiuos įstatymo reikalavimus teismas taikė tinkamai, pagrįstai priėmė išteisinamąjį nuosprendį, pagrįstai K. J. dėl kaltinimo pagal BK 154 straipsnio 1 dalį išteisino, nenustatęs jo veiksmuose nusikalstamų veikų požymių.

Pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau - BPK) 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatas teismas savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie įvertinami remiantis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytomis taisyklėmis. Šiame straipsnyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Būtina sąlyga vertinant įrodymus yra tai, kad vidinis įsitikinimas turi būti pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu.

Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo teigti, kad pirmosios instancijos teismo, vertinusio įrodymus, vidinis įsitikinimas nebuvo pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu.

Iš esmės nukentėjusieji ginčija žemesnės instancijos teismo įrodymų, kuriais grindžiamas išteisinimas, vertinimą.

Pažymėtina, kad BPK 20 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti duomenys, 3 dalyje – kad įrodymais gali būti tik tokie duomenys, kurie patvirtina arba paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai, 4 dalyje – kad įrodymais gali būti tik teisėtais būdais gauti duomenys, kuriuos galima patikrinti BPK numatytais proceso veiksmais. Ar gauti duomenys laikytini įrodymais, kiekvienu atveju sprendžia teisėjas ar teismas, kurio žinioje yra byla (BPK 20 straipsnio 2 dalis). Konstatuoti, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendyje remiamasi duomenimis, neatitinkančiais BPK 20 straipsnyje nustatytų duomenų pripažinimo įrodymais sąlygų, teisėjų kolegija neturi pagrindo.

BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkte nurodyta, kad apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje turi būti išdėstyti įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados, ir motyvai, kuriais vadovaudamasis teismas atmetė kitus įrodymus. Šių reikalavimų teismas nepažeidė. Nuosprendyje teismas išsamiai išdėstė įrodymus ir tinkamai atliko įrodymų vertinimą. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo teigti, kad pirmosios instancijos teismo, vertinusio įrodymus, vidinis įsitikinimas nebuvo pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Pirmosios instancijos teismo posėdžių protokolai ir priimto nuosprendžio turinys rodo, kad BPK 20 straipsnyje įtvirtintų įrodymų patikrinimo ir vertinimo taisyklių buvo laikomasi.

Kolegija daro išvadą, kad vertindamas įrodymus, pirmosios instancijos teismas klaidų nepadarė, nuosprendyje padarytos išvados atitinka faktines bylos aplinkybes. Nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvadomis teisėjų kolegija neturi pagrindo.

Įvertinusi ir ištyrusi visą bylos medžiagą, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė bylos aplinkybes, objektyviai ir nešališkai įvertino surinktus įrodymus, teismo nuosprendis surašytas laikantis baudžiamojo proceso įstatymų reikalavimų.

Kolegija konstatuoja, kad šmeižimas pagal BK 154 straipsnį - tai paskleidimas apie kitą žmogų tikrovės neatitinkančios informacijos, galinčios jį paniekinti ar pažeminti arba pakirsti pasitikėjimą juo. Objektyviai ši veika pasireiškia aktyviais veiksmais paskleidžiant apie kitą žmogų melagingą informaciją, galinčią padaryti žalos jo garbei ir orumui. Šmeižimu laikoma tikrovės neatitinkančios informacijos skleidimas, tai yra tik melagingos informacijos skleidimas. Be to, skleidžiama informacija turi neatitikti tikrovės bei turi būti žeminanti. Šmeižiant skleidžiama tokia informacija, kuri gali pakirsti žmogaus reputaciją, sumenkinti kito žmogaus ar žmonių pasitikėjimą juo.

Šmeižimas yra tyčinis nusikaltimas, nes kaltininkas paskleidžia žinomai melagingus prasimanymus. Jis suvokia, kad skleidžiamos žinios yra melagingos, prasimanytos, ir žemina kito asmens garbę. Kaltininkas tokias žinias gali būti prasimanęs, išgirdęs, sužinojęs iš kitų asmenų, bet supranta, kad jos neatitinka tikrovės, tai yra skleidžiama informacija turi būti žinomai melaginga. Šmeižimo objektas yra kito žmogaus garbė ir orumas.

Teismų praktikoje aiškinama, kad garbė – tai viešoji teigiama nuomonė apie asmenį, asmens geras vardas, orumas – tai asmens savęs vertinimas, kurį lemia visuomenės įvertinimas. Taigi, šmeižimo atveju nukentėjusysis pažeminamas kitų žmonių akyse, kartu pažeidžiant jo orumą. Objektyviosios pusės požymis – paskleidimas – tai tikrovės neatitinkančios informacijos (žinios), galinčios paniekinti ar pažeminti kitą žmogų arba pakirsti pasitikėjimą juo, perdavimas bent vienam trečiajam asmeniui. Galimi įvairūs informacijos perdavimo būdai: žodinis, rašytinis, panaudojant spaudą, kitas visuomenės informavimo priemones. Šmeižimas yra tyčinis nusikaltimas, nes kaltininkas paskleidžia melagingus prasimanymus. Kaltininkas tokias žinia gali būti prasimanęs, išgirdęs, sužinojęs iš kitų asmenų, bet supranta, kad jos neatitinka tikrovės.

Apeliacinės instancijos teismo nuomone, apylinkės teismas, išteisindamas K. J., nesant jo veiksmuose nusikaltimų, numatytų BK 154 straipsnio 1 dalyje požymių, padarė pagrįstas ir teisėtas išvadas. Teismo nuosprendyje aptarti įrodymai patvirtina, jog K. J. kaltinime nurodytuose laiškuose paskleidė ne melagingas žinias, galėjusias paniekinti ar pažeminti privačius kaltintojus, o išsakė savo subjektyvią (neigiamą) nuomonę apie juos, jų poelgius ir paveldėjimo santykius, atsiradusius po išteisintojo ir jo brolio, privataus kaltintojo R. J., motinos mirties. Pagal byloje nustatytas faktines aplinkybes išteisinamąjį nuosprendį priėmęs teismas teisingai aiškino šmeižimo sampratą BK 154 straipsnio taikymo aspektu.

Atkreiptinas dėmesys į tai, jog vienas iš šmeižimo turinį sudarančių požymių – tai tikrovės neatitinkančios informacijos paskleidimas. Kaip minėta, bendrąja prasme, informacija reiškia žinią, tai yra konstatavimą faktų ir duomenų apie reiškinius, įvykius, asmens veiksmus, savybes. Faktams ir duomenims taikomas tiesos kriterijus, jų egzistavimas gali būti patikrintas įrodymais ir objektyviai nustatytas. Atskleidžiant šmeižimo sąvokos turinį, svarbu atriboti informaciją (faktus ir duomenis) nuo nuomonės. Nuomonė yra kokių nors faktų supratimas, vertinimas, požiūris į faktus ir vertybes, komentarai, pastabos. Nuomonė yra subjektyvi, jai netaikomas tiesos kriterijus, tačiau ji turi remtis faktais.

Iš baudžiamosios bylos duomenų matyti, jog laiškuose K. J. išsakė savo nuomonę apie faktinius jo motinos palikimo priėmimo santykius, o ne paskleidė tikrovės neatitinkančią informaciją. Kaip matyti iš bylos medžiagos, K. J. prisipažino, jog parašė kaltinime nurodytus laiškus, tačiau nurodė, jog juos rašė ne tam, kad pažemintų ar apšmeižtų privačius kaltintojus, o kad juos sugėdintų, kad būtų grąžinti jam priklausantys pinigai už palikimo dalį, kurios jis atsisakė, įtakotas J. bei pusbrolio R. J., taip pat tikėdamas, kad įstaigos vadovas sugėdins savo pavaldinę bei norėdamas apie tai perspėti kitus asmenis. Parodymus, kad paskleidė ne melagingas žinias, o nurodė tikrus faktus, K. J. grindė tuo, kad po motinos, kuri nepaliko testamento, mirties jam, kaip ir broliui R. J., pagal įstatymą priklausė palikimo dalis, kurios jis, įtakotas J. ir pusbrolio R. J. atsisakė. Jis manė, jog tokiu atveju, kai žemę su mišku paveldi vienas asmuo, greičiau yra sutvarkomi paveldėjimo ir turto pardavimo dokumentai. Apylinkės teismas vertino notarės J. V. pranešimą ir prie jo pridėtus dokumentus, o iš jų matyti, kad po J. J. mirties, kuri mirė 1996-05-18, R. J. 1996-11-18 pareiškimu priėmė savo mirusios motinos palikimą. 1996-11-18 pareiškimu velionės sutuoktinis M. J. atsisakė nuo jam priklausiusios pagal įstatymą palikimo dalies sūnaus R. J. naudai. Nors privatūs kaltintojai nurodė, kad K. J. atsisakymas nuo palikimo nebuvo būtinas, tačiau kol išteisintasis neatsisakė nuo savo palikimo dalies 1999-03-08 pareiškimu, broliui R. J. nebuvo išduotas paveldėjimo teisės liudijimas (jis buvo išduotas 1999-11-17). Šie argumentai, apeliacinės instancijos teismo nuomone, neabejotinai patvirtina, jog brolius Kęstutį ir R. J. siejo jų motinos palikimo priėmimo klausimas, tarp jų galėjo būti faktinių susitarimų dėl priimto turto pasidalinimo, todėl apylinkės teismas teisingai sprendė, jog išteisintasis K. J. turėjo pagrindą manyti, kad pardavus mišką, su juo bus atsiskaityta, nes jam tai patvirtino brolienė M. R. J. laišku (b. l. 113). Nors apeliaciniame skunde teigiama, kad byloje nėra įrodymų, jog laišką rašė R. M. J., tačiau apylinkės teismo nuosprendyje pagrįstai pripažinta, jog nukentėjusioji jį rašė, nes tai ji pripažino teismo posėdžio metu. Ši aplinkybė užfiksuota teismo posėdžio protokole (t. 1, b. l. 159-160) .

Atribojant laiškuose pateiktos informacijos ir tikrovės atitikimą, pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino ir kitus byloje esančius įrodymus, kurie nors ir nevisiškai tiksliai, bet pakankamai nuosekliai, vienas kitą papildo ir paneigia, jog laiškuose kai kuri nurodyta informacija nebuvo neatitinkanti tikrovės. Teismo nuosprendyje nurodyta aplinkybė, kad apie paveldėto turto pardavimą K. J. nebuvo pranešta ir jam neatiduota už parduotą mišką pinigų dalis, o šią aplinkybę pripažino ir privatūs kaltintojai M. R. J. ir R. J.. Nors M. R. J., duodama parodymus, nurodė, kad ji nesikišo į brolių tarpusavio santykius ir turto dalybas, tačiau šie jos parodymai paneigti jos pačios laišku (b. l. 113) ir parodymais, kad ji šį laišką rašė.

Apylinkės teismas pagrįstai įvertino tą aplinkybę, kad nors teismo posėdyje M. R. J. nurodė, kad iškirtus pirmą biržę ji pati nunešė K. J. pinigus 15000 Lt, tačiau vėliau duodama parodymus ji jau nurodė, kad už pirmą biržę K. J. būtų gavęs pinigus, jei būtų atėjęs. Vertinti ir R. J. teismo posėdyje duoti parodymai apie tai, kad jis paveldėjimą gavo iš tėvo, nes po motinos mirties tėvas paveldėjo jos turtą (šie teiginiai paneigti byloje esančiais dokumentais), o „pas notarę tėvas vienas kalbėjosi su Kęstučiu ir perdavė paveldėjimą jam, Rimvydui, tėvas savo dalį perleido jam, nes negalėjo Kęstučio prisišaukti, po miško pardavimo pinigų jam nedavė, nemanė, kad būtų nusipelnęs“.

Be to, apylinkės teismas teisingai sprendė, jog išteisintasis K. J. turėjo realų pagrindą manyti, jog miškas parduotas už 150000 Lt, nes paveldėjimo teisės liudijime, išduotame R. J., indeksuota žemės sklypo vertė nurodyta 140042 Lt (b. l. 37, 123).

Įvertinusi tai, kolegija laikosi nuomonės, jog apylinkės teismas teisingai sprendė, jog K. J. 2011-03-02, 2010-03-20, 2007-10-17 (duomenys neskelbtini) adresu siųstuose laiškuose ne paskleidė melagingas žinias, galinčias pažeminti ir paniekinti apeliantus, o išsakė savo subjektyvią nuomonę apie juos ir jų poelgius. Taigi, šių aplinkybių negalima pripažinti neatitinkančiomis tikrovės.

Apylinkės teismas teisingai laikė ir tai, jog aptartus laiškus išteisintasis rašė ne tam, kad pažemintų ar apšmeižtų apeliantus, o kad juos sugėdintų bei kad būtų grąžinti jam priklausantys pinigai už palikimo dalį, kurios jis atsisakė, tikėdamasis gauti dalį už parduotą turtą. Byloje nenustačius, kad laiškai ir jų turinys buvo motyvuoti sąmoningo ketinimo pakenkti privatiems kaltintojams, pagrįstai spręsta ir apie K. J. tiesioginės tyčios šmeižti ar pažeminti apeliantus nebuvimą. Be to, apylinkės teismas padarė teisingą išvadą, jog nenustatyta, kad K. J. 2011-03-02, 2010-03-20, 2007-10-17 rašyti laiškai paniekino ar pažemino privačius kaltintojus ar pakirto pasitikėjimą jais. Apeliantė M. R. J. parodė, kad iš darbo buvo priversta išeiti dėl darbovietėje gautų laiškų, kuriuos visi aptarinėjo, ir jai dėl to buvo nesmagu, tačiau iš byloje esančių duomenų apylinkės teisme buvo nustatyta, jog iš darbo nukentėjusioji išėjo suėjus nustatytam amžiui. Buvęs apeliantės vadovas liudytojas L. M. parodė, jog gavus laiškus M. R. J. teigiamas įvaizdis nepasikeitė, nes ji buvo gera darbuotoja. Šiuos duomenis apylinkės teismas nurodė nuosprendyje ir juos argumentavo.

Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nelaikė, kad 2011-01-12 R. R. J., 2008-11-28 R. J., 2010-03-12 R. R. J. atsiųstuose laiškuose esanti informacija buvo paskleista, nes byloje esančiais įrodymais nustatyta, kad šie laiškai, nors ir buvo kreipiamasi į gatvės gyventojus, miškininkus ir kitus adresatus, tačiau buvo siųsti tik privačių kaltintojų adresu, šiuose laiškuose buvo išdėstyta juos asmeniškai liečianti informacija, pvz. iš 2008-11-28 laiško turinio matyti, kad kreipiamasi konkrečiai į R. J. kreipiniu ,,tu“. Nors K. J. pripažino, kad vieną iš laiškų nusiuntė parapijos klebonui, tačiau privatūs kaltintojai teismui nepateikė įrodymų, patvirtinančių, kad parapijos klebonas tokį laišką gavo. M. R. J. ir R. J. nurodė, kad vieną iš laiškų lyg ir gavo kaimynė, tačiau jie teismui nenurodė, kurį konkrečiai laišką, kuri kaimynė ir kada gavo, tai yra nesuteikė galimybės teismui patikrinti šios aplinkybės, kad teismas galėtų pripažinti, jog informacija, buvusi laiškuose, tikrai buvo paskleista. Liudytoja J. B. J. nurodė, kad būtent pati M. R. J. jai davė paskaityti vieną iš laiškų, kuriame Jankauskai buvo įvardinti ,,aferistais“, tačiau, kadangi apeliantė savanoriškai supažindino kitą asmenį su laiško turiniu, tai taip pat negalėjo būti pripažinta, kad laiške esančią informaciją paskleidė K. J..

Esant šioms aplinkybėms apylinkės teismui buvo pagrindas daryti išvadas apie tai, kad tarp nukentėjusiųjų ir išteisintojo buvo nesutarimai dėl paveldėto turto, atsiskaitymo už jį ir K. J. juos reiškė nukentėjusiesiems. Nors pretenzijų reiškimo būdas nebuvo tinkamas, bet jis nebuvo ir nusikalstamas.

Šioje byloje apylinkės teismas nenagrinėjo klausimo, ar K. J. turėjo ir, ar turi teisę reikalauti atitinkamų sumų už parduotą turtą. Tai civilinių santykių dalykas.

Apylinkės teismas tikrino tik tą aplinkybę ar išteisintojo veiksmuose yra nusikaltimo sudėtis, ar jis šmeižė nukentėjusiuosius.

Esant šioms aplinkybėms teisėjų kolegija pritaria teismo išvadai, jog išteisintojo veiksmuose nėra BK 154 straipsnio 1 dalyje numatytų nusikalstamų veikų požymių, tiek objektyviųjų, tiek ir subjektyviųjų - tyčios, todėl nepadarius nusikalstamų veikų, jis išteisintas pagrįstai.

Kadangi K. J. išteisintas nenustačius jo veiksmuose nusikalstamų veikų sudėties požymių, nukentėjusiųjų civilinis ieškinys pagrįstai, vadovaujantis BPK 115 straipsnio 3 dalies 2 punktu, paliktas nenagrinėtas.

Atsižvelgdama į šias aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, kad apylinkės teismas išsamiai ištyrė bylos aplinkybes, patikrino surinktus byloje įrodymus, išsamiai ir objektyviai juos įvertino, teismo išvados pagrįstos ir motyvuotos.

Nuosprendis pagrįstas ir teisėtas, jį naikinti apeliacinio skundo motyvais nėra įstatyminio pagrindo. Todėl nuosprendis paliekamas galioti nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutarė:

nukentėjusiųjų M. R. J. ir R. J. apeliacinį skundą atmesti.