Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis

Įžanginė dalis

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Aldonos Rakauskienės, Vytauto Piesliako ir pranešėjo Antano Klimavičiaus,

teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. Ž. kasacinį skundą dėl Kauno rajono apylinkės teismo 2006 m. lapkričio 6 d. nuosprendžio ir Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. sausio 9 d. nutarties.

Kauno rajono apylinkės teismo 2006 m. lapkričio 6 d. nuosprendžiu R. Ž., perkvalifikavus nusikalstamas veikas iš 1961 m. Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 225 straipsnio 2 dalies (dėl 2000 m. balandžio 26 d. veikos) į 2000 m. Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 284 straipsnio 1 dalį, iš 1961 m. BK 214 straipsnio 1 dalies (dėl 2000 m. gegužės 1 d. veikos) į 2000 m. BK 294 straipsnio 1 dalį, nuteistas: pagal BK 284 straipsnio 1 dalį (dėl 2000 m. balandžio 26 d. veikos) laisvės atėmimu šešiems mėnesiams; pagal BK 294 straipsnio 1 dalį (dėl 2000 m. gegužės 1 d. savavaldžiavimo) – laisvės atėmimu šešiems mėnesiams; pagal 1961 m. BK 278 straipsnio 1dalį (dėl 2000 m. gegužės 1 d. tyčinio turto sužalojimo) – laisvės atėmimu keturiems mėnesiams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, bausmes subendrinus jas iš dalies sudedant, paskirta galutinė subendrinta bausmė laisvės atėmimas vieneriems metams. Pritaikius 2002 m. lapkričio 7 d. Lietuvos Respublikos įstatymo dėl amnestijos pažymint Lietuvos Respublikos Konstitucijos dešimties metų sukaktį 4 straipsnio 1 dalies 2 punktą, nuteistajam neatliktoji laisvės atėmimo bausmė sumažinta ketvirtadaliu. R. Ž. pagal 1961 m. BK 225 straipsnio 2 dalį (dėl 2000 m. balandžio 2 d. veikos) išteisintas, nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo požymių. UAB (duomenys neskelbtini) iš nuteistojo priteista 4076,65 Lt nuostoliams atlyginti.

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. sausio 9 d. nutartimi Kauno rajono apylinkės teismo 2006 m. lapkričio 6 d. nuosprendis pakeistas: panaikinta nuosprendžio dalis, kuria iš nuteistojo R. Ž. priteistas 4076,65 Lt turtinės žalos atlyginimas UAB (duomenys neskelbtini), bei nuosprendžio dalis, kuria civilinio ieškinio išieškojimas nukreiptas į pinigines lėšas, esančias Kauno rajono apylinkės teismo depozitinėje sąskaitoje; UAB (duomenys neskelbtini) pripažinta teisė į civilinio ieškinio patenkinimą, o klausimas dėl ieškinio dydžio perduotas nagrinėti civilinio proceso tvarka; pinigines lėšas (5000 Lt), esančias Kauno rajono apylinkės teismo depozitinėje sąskaitoje, nutarta grąžinti nuteistajam R. Ž. Kita nuosprendžio dalis palikta nepakeista.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo pranešimą, nuteistojo, prašiusio kasacinį skundą patenkinti arba tenkinti jį iš dalies, prokuroro, prašiusio kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Pagal BK 284 straipsnio 1 dalį R. Ž. nuteistas už tai, kad 2000 m. balandžio 26 d., apie 7.30 val., Kauno r., (duomenys neskelbtini), savo statomame name, pamatęs sėdinčius namo angoje nepilnamečius M. Š., gimusį 1984 m. birželio 13 d., ir V. S., gimusį 1987 m. gruodžio 1 d., priėjęs prie jų, dėl chuliganiškų paskatų pagriebė nepilnamečiui V. S. už kaklo ir nepilnamečiui M. Š. už rankovės, įstūmė juos į namo vidų, kur, pasityčiodamas iš jų, liepė nusirengti; šiems atsisakius ir įkritus į baseino duobę, grasindamas plyta ir ją mesdamas į nepilnametį V. S., pagrasinęs kita plyta, ciniškai privertė abu nepilnamečius nusirengti; šiems nusirengus iki pusės ir toliau atsisakius nusirengti, įšoko į baseino duobę, sudavė tris smūgius delnu į veidą ir tris kartus spyrė į pilvą nepilnamečiui V. S. bei sudavė tris smūgius kumščiu nepilnamečiui M. Š. į galvą; tęsdamas savo veiksmus, jis paėmė nepilnametį V. S. už kojų, apvertė aukštyn kojom ir jį purtė, kad šis išsimautų iš kelnių; po tokių veiksmų, nepilnamečiams išsirengus nuogai, nepilnamečiui V. S. liepė nusisegti nuo rankos laikrodį, sudėjo jų daiktus į jų kuprines su mokymo priemonėmis ir išsinešė, palikdamas vaikus nuogus.

Pagal BK 294 straipsnio 1 dalį R. Ž. taip pat nuteistas už tai, kad 2000 m. gegužės 1 d., apie 16 val., Kauno r., (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) laidos (duomenys neskelbtini) žurnalistams – redaktorei J. P. ir operatoriui G. K. – atliekant žurnalistinį tyrimą ir filmuojant jo statomą namą, jiems esant prie šio namo, pareikalavo nefilmuoti, nesilaikydamas įstatymų nustatytos tvarkos, vykdydamas savo tariamą teisę, kuri yra ginčijama, žurnalistams nesutikus jo reikalavimu pateikti nufilmuotą kasetę, atėmė iš operatoriaus G. K. vaizdo kamerą „SONY UVW-100 BP Betacam“, nunešė ją į savo butą, esantį Kauno r., (duomenys neskelbtini), ir ten ištraukė iš vaizdo kameros kasetę; taip jis nutraukė (duomenys neskelbtini) laidos (duomenys neskelbtini) žurnalistų profesinę veiklą ir padarė didelę žalą laidos interesams.

Be to, pagal 1961 m. BK 278 straipsnio 1 dalį R. Ž. nuteistas už tai, kad tuo pačiu metu savo bute (duomenys neskelbtini), iš UAB (duomenys neskelbtini) priklausančios vaizdo kameros pasinaudodamas atsuktuvu ištraukė vaizdo kasetę ir taip tyčia sugadino vaizdo kamerą „SONY UVW-100 BP Betacam“ 3141,62 Lt vertės bei 120,83 Lt vertės vaizdo kasetę „Betacam SP B-90 ML BQ“ ir padarė UAB (duomenys neskelbtini) iš viso 3262,45 Lt turtinės žalos.

Kasaciniu skundu nuteistasis R. Ž. prašo panaikinti Kauno rajono apylinkės teismo 2006 m. lapkričio 6 d. nuosprendį, Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. sausio 9 d. nutartį ir baudžiamąją bylą jam nutraukti.

Skunde kasatorius nurodo, kad teismai nepagrįstai netaikė BK bendrosios dalies normų – 29, 31 straipsnių, tačiau be pagrindo taikė 10, 11, 14, 15 straipsnius. Pagal nustatytas faktines aplinkybes teismai netinkamai taikė 2000 m. BK 284 straipsnio 1 dalį, 294 straipsnio 1 dalį ir 1961 m. BK 278 straipsnio 1 dalį. Kasatoriaus nuomone, teismai taip pat padarė esminių BPK pažeidimų, dėl kurių buvo suvaržytos kasatoriaus teisės, įtvirtintos Tarptautiniame pilietinių ir politinių teisių pakte, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje, Konstitucijoje ir BPK. Esminių BPK pažeidimų padaryta tiek ikiteisminio tyrimo, tiek teisminio nagrinėjimo pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose metu, iš esmės pažeistos nuosprendžio, nutarties priėmimo taisyklės. Kasatorius teigia, kad dėl jam inkriminuotų veikų jis nekaltas. Jis nurodo, kad tik gynė savo ir savo šeimos teises bei teisėtus interesus, saugomus įstatymų, nuo kitų asmenų, kurie pažeidinėjo įstatymus. Visų įvykių metu jis veikė vadovaudamasis BK 29 ir 31 straipsnių nuostatomis, šalinančiomis baudžiamąją atsakomybę. Pasak R. Ž., jis bandė sulaikyti asmenis, padariusius nusikaltimus. Šie niokojo, vogė jo turtą bei neteisėtai rinko informaciją apie jo ir jo šeimos privatų gyvenimą. Kasatorius tvirtina, kad jis tik bandė išsiaiškinti ir sulaikyti asmenis, kuriuos įtarė anksčiau ar tuo metu padariusius nusikaltimus. Skunde atkreipiamas dėmesys į tai, kad visi įvykiai vyko kasatoriaus asmeninės nuosavybės teritorijoje, kuri nėra vieša vieta, o asmenys jo valdoje buvo be jo (savininko) leidimo. Kasatoriaus nuomone, jis nepadarė nieko, ką draudžia įstatymai, priešingai, vadovavosi BK 29, 31 straipsniais, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija (toliau – EŽTK) bei Konstitucija. R. Ž. teigia, kad jis liepė nusirengti nepilnamečiams tam, kad jie nepabėgtų, kol atvažiuos policija, tačiau jų nuogų nesivaikė. Be to, moteris iš gretimo namo juos aprengė, ir nėra nė vieno liudytojo, mačiusio šiuos nuogus viešoje vietoje. Teismai neįvertino visų byloje ištirtų įrodymų ir aplinkybių taip, kaip reikalaujama įstatyme, neteisingai įvertino arba visiškai nevertino kasatoriaus parodymų, atmetė juos, nepateikdami motyvų. Teismai neatsižvelgė į tai, kad nė vienas asmuo neturėjo jokio leidimo, taip pat teisių, teisėtų interesų būti kasatoriaus žemėje bei statomame name ir visiškai nepagrįstai pašalinių asmenų veiksmus vertino kaip teisėtus, nors būtent šie asmenys, o ne kasatorius, nesilaikė įstatymų reikalavimų ir kėsinosi į jų saugomus gėrius. R. Ž. taip pat nurodo, kad pagal BK 294 straipsnio 1 dalį būtina nustatyti, jog didelė žala padaroma konkrečių asmenų teisėms ar teisėtiems interesams. Kasatoriaus nuomone, byloje nėra jokių konkrečių asmenų ir jokių konkrečių pareiškimų dėl didelės žalos padarymo jų teisėms ar teisėtiems interesams. Iš byloje esančių dokumentų – kaltinamosios išvados, nuosprendžio ir apeliacinės nutarties – neaišku, kokia veika ir kam ji buvo padaryta. Teismas nenustatė konkretaus nukentėjusiojo. Skirtinguose procesiniuose dokumentuose įvardijami skirtingi asmenys, nukentėję dėl savavaldžiavimo: tai ir (duomenys neskelbtini) laida (duomenys neskelbtini), UAB (duomenys neskelbtini), taip pat televizija. Byloje taip pat nėra įrodymų, kas iš nukentėjusiųjų ir kokią teisę, teisėtą interesą turėjo į kasatoriaus ir jo šeimos nuosavybę. Byloje taip pat nėra duomenų, kokią didelę žalą kasatorius padarė. Kasatorius neigia, kad žurnalistai turėjo teisę filmuoti, ir tvirtina, jog jiems buvo žinoma, kad jie yra ne viešoje vietoje, o asmeninės nuosavybės teise priklausančioje valdoje, ir leidimo filmuoti kasatorius nėra suteikęs. Teismai netinkamai taikė BK 294 straipsnio 1 dalį. R. Ž. įsitikinęs, kad jis buvo priverstas pasinaudoti įstatymų jam suteikta teise apginti savo tikrąją teisę bei pašalinti jam grėsusį pavojų ir tai padarė vadovaudamasis BK 31 straipsnio nuostatomis. Nebuvo kitos išeities, kaip tik priversti žurnalistus nefilmuoti, o to, kas jau nufilmuota, – nerodyti per televiziją. Teismai privalėjo vadovautis BK 31 straipsnio nuostatomis, nes tam buvo visos sąlygos: grėsė realus ir akivaizdus pavojus kasatoriaus teisėms bei teisėtiems interesams, buvo filmuojama asmeninėje valdoje be kasatoriaus sutikimo, kasatorius buvo privestas padaryti žalą, tačiau ją padarė ne žurnalistams, o trečiajam asmeniui, su kurio žinia buvo pažeidinėjami įstatymai; be to, buvo padaryta gerokai mažesnė žala nei ta, kurią patyrė kasatorius dėl neteisėtų žurnalistų veiksmų (sugadinta tik kasetė ir jos laikymo dangtelis). Kasatorius taip pat teigia, kad jis neteisėtai nuteistas pagal 1961 m. BK 278 straipsnio 1 dalį. Jo nuomone, dėl vaizdo kameros, kuria filmuojant buvo pažeidinėjami įstatymai, sugadinimo kalti patys žurnalistai, taip pat tie, su kurių žinia buvo daromas siužetas. R. Ž. tvirtina, kad niekas neturi teisės naudoti bet kokių priemonių neteisėtiems veiksmams atlikti. Be to, kasatorius teigia, kad, panaudodamas atsuktuvą ir siekdamas išimti iš kameros kasetę, buvo įsitikinęs, jog padarys tik nedidelę žalą, ir siekė sugadinti tik kasetę. Skunde taip pat nurodoma, kad UAB (duomenys neskelbtini) pateikti dokumentai dėl žalos padarymo nebuvo tirti ir yra neteisėti. Nors kasatorius ir kai ką sugadino, tačiau tai padarė gindamas savo teises ir esant aplinkybėms, šalinančioms veikos pavojingumą (BK 31 straipsnis), todėl nusikalstamos veikos šiuo atveju taip pat nėra. Be to, kasatorius pažymi, kad kaltinimas dėl viešosios tvarkos pažeidimo pagrįstas prielaidomis ir įrodymais, netirtais teismo posėdyje, todėl teismai iš esmės pažeidė BPK 301 straipsnio 1 dalį. Byloje nėra nė vieno liudytojo, mačiusio nuogus berniukus, tačiau teismas rėmėsi šia aplinkybe. Be to, patys nukentėję vaikai parodė, kad jie namo sugrįžo apsirengę. Skunde taip pat nurodoma, kad apylinkės teismo nuosprendis neatitinka BPK 302–307 straipsnių reikalavimų. Kasatorius pastebi, kad teismas tiesiog perrašė nusikalstamos veikos aplinkybes, išdėstytas kaltinamojoje išvadoje, todėl lieka neaišku, ką nustatė teismas. Nepateikta jokių motyvų dėl veikos kvalifikavimo ir nenurodyta veikų padarymo būdo, kaltės formos, tikslų, padarinių, o nuosprendis grįstas prielaidomis. R. Ž. taip pat tvirtina, kad didelių prieštaravimų yra ir nurodant žalos dydį. Vienu atveju nurodoma, kad veika buvo padaryta 3262,45 Lt žalos, kitu atveju teismas pagal civilinio ieškovo (duomenys neskelbtini) atstovo prašymą, neištyręs pateiktų dokumentų, priteisia 4076,65 Lt nuostolių atlyginimo. Anot kasatoriaus, apeliacinės instancijos teismas iš esmės pažeidė BPK 320 straipsnio 3 dalies reikalavimus, nes nevisiškai išnagrinėjo R. Ž. apeliacinį skundą. Nutartyje nenurodyti motyvai dėl skundo argumentų, susijusių su BPK 70 straipsnio 1 dalies pažeidimu. Neištirti liko ir skundo motyvai dėl veikos kvalifikavimo pagal BK 294 straipsnio 1 dalį, tarp jų ir tai, kam buvo įvykdytas savavaldžiavimas, ar to asmens interesai buvo teisėti. Apeliacinis teismas nesilaikė ir BPK 332 straipsnio 3 dalies nuostatų. Teismas taip pat neteisingai nurodė, kad nežinoma vaizdo kasetės vertė, nes ši nurodyta toje pačioje sąskaitoje, kaip ir nuosprendyje nurodytos kasetės vertė, todėl apeliacinės instancijos teismas privalėjo nustatyti žalos dydį. Be to, kasatoriaus nuomone, civilinio ieškinio dydis šiuo atveju turi lemiamą reikšmę, nes daro esminę įtaką veikos kvalifikavimui pagal BK 294 straipsnio 1 dalį, o BPK 115 straipsnio 2 dalies taikymas šiuo konkrečiu atveju yra draudžiamas. Apeliacinis teismas dar pažeidė BPK 323 straipsnio 3 ir 4 dalių normas: nagrinėjo bylą nesusipažinęs nei su byla, nei su apeliaciniu skundu, nes nutartyje nepasisakyta dėl visų skunde išdėstytų argumentų. Apeliacinės instancijos teismas taip pat nesilaikė BPK 324 straipsnio reikalavimų. Iš esmės pažeistas ir BPK 326 straipsnis, nes teismas negalėjo pakeisti nuosprendžio nutartimi. Be to, teismo išvados yra prieštaringos: teismas pripažino, kad nepilnamečiai, neturėdami leidimo, žaidė kasatoriaus statomame name, tačiau kartu nurodė, jog įstatymų saugomos teisės nebuvo pažeistos. Teismas taip pat nemotyvavo, kodėl atmetė kasatoriaus parodymus, ir visiškai neužsiminė apie BK 29 straipsnio taikymą, nors kasatorius savo apeliaciniame skunde tą nurodė. Apeliacinės instancijos teismas taip pat motyvuotai nepasisakė ir dėl apeliaciniame skunde nurodytų BK 294 straipsnio 1 dalies, 1961 m. BK 278 straipsnio 1 dalies taikymo, dėl civilinio ieškinio, teismo šališkumo, taip pat dėl BPK 70 straipsnio 1 dalies, EŽTK 6 straipsnio 1 dalies ir 3 dalies c punkto taikymo. Teismas buvo akivaizdžiai šališkas, nes rėmėsi pirmosios instancijos teismo pateiktomis prielaidomis. R. Ž. pastebi, kad nutartyje tik bendrai nurodyta, kad jo kaltę patvirtina teisiamajame posėdyje ištirti ir nuosprendyje išdėstyti įrodymai. Tačiau, kasatoriaus nuomone, tokios bendros nuorodos negali būti laikomos motyvuotomis apeliacinio teismo išvadomis dėl apeliacinio skundo esmės (BPK 332 straipsnio 3 dalis). O pirmosios instancijos teismas tik išdėstė įrodymus, tačiau nepateikė jų analizės. Skunde kasatorius taip pat pažymi, kad tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismas, prieš pradėdami procesą, privalėjo įsitikinti, ar nėra priežasčių, dėl kurių procesas negali būti vykdomas, tačiau to nepadarė ir iš esmės pažeidė BPK reikalavimus. Anot kasatoriaus, teismai nepagrįstai nesivadovavo BPK 3 straipsnio 1 dalies 6 punkto bei Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso, patvirtinto 2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymu Nr. VIII-1968, Baudžiamojo proceso kodekso, patvirtinto 2002 m. kovo 14 d. įstatymu Nr. IX-785, ir Bausmių vykdymo kodekso, patvirtinto 2002 m. birželio 27 d. įstatymu Nr. IX-994, įsigaliojimo ir įgyvendinimo tvarkos įstatymo (toliau – Įstatymas) 5 straipsnio 1 dalies, 4 straipsnio 1, 3 dalių, 44 straipsnio reikalavimais. R. Ž. teigia, kad prokuroras pagal BPK 44 straipsnį privalėjo priimti nutarimą tęsti procesą, nes bylos tyrimas buvo pradėtas galiojant 1961 m. BK ir BPK, o tęsiamas – galiojant 2000 m. BK ir BPK. Prokuroro žodžiu per baigiamąsias kalbas pareikštas reikalavimas perkvalifikuoti veikas, kai įrodymų tyrimas teisme jau buvo baigtas, negali prilygti Įstatymo 44 straipsnyje įtvirtintam reikalavimui pateikti priimtą nutarimą, juolab nukentėjusiojo reikalavimui tęsti procesą, nes šis jau užbaigtas, baigiamosios kalbos pasakytos. Remdamasis Įstatymo 5 straipsnio 1 dalimi, R. Ž. teigia, kad draudžiama perkvalifikuoti veikas pabaigus įrodymų tyrimą teisme. Be to, pirmosios instancijos teismas neturėjo teisinio pagrindo tęsti bylos procesą dėl veikos, kurios nusikalstamumas 2000 m. BK panaikintas, t. y. dėl chuliganizmo. Anot nuteistojo, teismai taip pat padarė esminį BPK pažeidimą, neperkvalifikuodami jo veikos iš 1961 m. BK 278 straipsnio 1 dalies į 2000 m. BK 187 straipsnį. Pirmosios instancijos teismas taip pat pažeidė BPK 307 straipsnio 1 dalies 6 punktą, nes teismo nuosprendyje nepasisakyta dėl suėmimo taikymo, kol įsiteisės nuosprendis. Kasatorius mano, kad nuo 2006 m. lapkričio 13 d. iki 2007 m. sausio 9 d., kada įsiteisėjo nuosprendis, jis buvo neteisėtai kalinamas, nes, 2006 m. lapkričio 13 d. pasibaigus suėmimo terminui ir teismui jo nepratęsus, turėjo būti paleistas į laisvę. BPK 361, 362, 364 straipsniais pirmosios instancijos teismas negalėjo vadovautis, nes šie reglamentuoja procesinius veiksmus nuosprendžio vykdymo metu, o jis vykdomas tik tada, kai įsiteisėja. Kasatorius taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad pirmosios instancijos teismas išteisino jį dėl chuliganizmo pagal 1961 m. BK 225 straipsnio 2 dalį ir nurodė, jog jo veiksmuose yra savavaldžiavimo požymių, tačiau iš teismo nuosprendžio visiškai neaišku, kokiais ištirtais įrodymais teismas rėmėsi, darydamas tokias išvadas. Be to, nuteistasis nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis 1961 m. BPK 266 straipsnio 1 dalimi ar 2000 m. BPK 246 straipsnio 1 dalimi, turėjo nagrinėti bylą jam nedalyvaujant, nes tam buvo abi šiose normose nurodytos sąlygos. R. Ž. teigia, kad 2001 m. gegužės 17 d. nutartyje taip pat yra nurodytos sąlygos, kurių reikalaujama minėtose BPK nuostatose. Kasatorius tvirtina, kad jis susisiekė su pirmosios instancijos teismu tiek telefonu, tiek raštu ir prašė nagrinėti bylą jam nedalyvaujant. Savo pareiškime teismui jis nurodė, kad į teismą neatvyks, nes yra užsienyje. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atmetė kasatoriaus ir jo gynėjų prašymą nagrinėti bylą jam nedalyvaujant ir savo sprendimą netinkamai motyvavo, padarydamas esminį BPK pažeidimą. Posėdžio, kuriame buvo priimta 2001 m. gegužės 17 d. nutartis, metu apylinkės teismas padarė esminį 1961 m. BPK 64³ straipsnio pažeidimą, nes, kasatoriui į teismą neatvykus dėl svarbios priežasties (dėl ligos negavus teismo šaukimo), buvo priimtas neteisėtas sprendimas paskirti suėmimą. Skunde R. Ž. taip pat pažymi, kad teisėja A. Baubienė, padarydama visus skunde nurodytus esminius BPK pažeidimus, buvo nekompetentinga, priklausoma ir šališka. Kasatorius atkreipia dėmesį į tai, kad jis ne kartą posėdžio metu, vadovaudamasis BPK 58 straipsnio 1 dalies 4 punktu, reiškė teisėjai ir prokurorui nušalinimus, nurodydamas konkrečius esminius BPK pažeidimus, tačiau teisėja nei savęs, nei prokuroro nuo bylos nagrinėjimo nenušalino. Be to, priimdama 2006 m. rugsėjo 11 d. nutartį pratęsti kasatoriui suėmimo terminą, ji išreiškė savo išankstinę nuomonę dėl jo kaltumo. Šioje nutartyje teisėja išsamiai išdėstė savo kategorišką nuomonę dėl bylos aplinkybių, o tai kelia pagrįstų abejonių jos nešališkumu. Be to, šioje nutartyje teisėja perrašė kaltinamosios išvados rezoliucinę dalį ir pasisakė dėl to, kad kasatorius bus nuteistas bausme, susijusia su laisvės atėmimu. Taip pat nutartyje nurodyta tai, kas su kasatoriumi visai nesusiję, iš to matyti, kad teisėja netyrė bylos medžiagos. Kasatorius pažymi, kad teisėja buvo nusišalinusi nuo bylos ir taip prisipažino padariusi esminių BPK pažeidimų, tačiau teismo pirmininkas, nesusipažinęs su byla, teisėjos nusišalinimo nepatvirtino. Teisėja taip pat pažeidė BPK 58 straipsnio 2 dalies 2 punktą, buvo šališka, nes 2006 m. rugpjūčio 28 d. priėmė nutartį dėl kasatoriaus skundo. Skunde tvirtinama, kad buvo pažeista ir teisė į gynybą. Kasatorius nurodo, kad 2006 m. birželio mėn. Kauno apygardos teisme, nagrinėjant gynėjo skundą, nebuvo užtikrintas jo dalyvavimas, 2006 m. liepos 28 d. nagrinėjant suėmimo klausimą – kasatoriaus pasirinktų gynėjų dalyvavimas, o 2006 m. rudenį vykusiuose posėdžiuose – kasatoriaus gynėjos advokatės A. Ručienės dalyvavimas. Apeliacinis teismas dėl šių skundo motyvų nepasisakė, todėl skundas liko nevisiškai išnagrinėtas. Pirmosios instancijos teismas taip pat padarė esminį BPK 70 straipsnio pažeidimą. Kasatorius teigia, kad buvo išduotas dėl nusikaltimų, numatytų 1961 m. BK 214 straipsnio 1 dalyje, 225 straipsnio 2 dalyje, 278 straipsnio 1 dalyje, o nuteistas pagal 2000 m. BK 284 straipsnio 1 dalį, 294 straipsnio 1 dalį ir 1961 m. BK 278 straipsnio 1 dalį. Nagrinėjant bylą kasacine tvarka Lietuvos Aukščiausiajame Teisme, kasatorius savo paaiškinime prašė panaikinti ankstesnius teismų sprendimus ir grąžinti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka. Pagrįsdamas savo prašymą, kasatorius nurodė ir naują motyvą – Kauno apygardos teisme apeliacine tvarka bylą išnagrinėjo neteisėta teismo kolegija, nes kolegijos nario teisėjo J. Gaidukevičiaus įgaliojimai buvo pasibaigę, o Prezidento dekretu jo įgaliojimai buvo pratęsti tik konkrečioms byloms išnagrinėti. Tarp dekrete nurodytų bylų nagrinėjamoji baudžiamoji byla nepaminėta.

Nuteistojo R. Ž. kasacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Dėl teisėjų kolegijos, nagrinėjusios bylą apeliacine tvarka, sudėties

Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje nustatyta asmens teisė, kad bylą teisingai išnagrinėtų pagal įstatymą sudarytas nepriklausomas ir nešališkas teismas. Taigi jeigu bylą išnagrinėja ne pagal įstatymą sudarytas teismas, pažeidžiama EŽTK 6 straipsnio 1 dalis.

Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 115 straipsnio 2 punktą teisėjai atleidžiami iš pareigų įstatymo nustatyta tvarka pasibaigus įgaliojimų laikui arba sulaukę įstatyme nustatyto pensinio amžiaus.

Teismų įstatymo 57 straipsnio 5 dalyje nurodyta, kad jeigu bylos nagrinėjimo metu pasibaigia teisėjo įgaliojimų laikas, jo įgaliojimai pratęsiami tol, kol byla bus baigta nagrinėti arba jos nagrinėjimas bus atidėtas.

Konstitucinis Teismas, spęsdamas Teismų įstatymo 57 straipsnio 5 dalies atitiktį Konstitucijai, 2006 m. gegužės 9 d. nutarime išaiškino, kad Konstitucija iš esmės neužkerta kelio tokiam įstatymu nustatomam teisiniam reguliavimui, kai teisėjas, nors pasibaigė jo įgaliojimų laikas arba jis sulaukė įstatyme nustatyto pensinio amžiaus, dar kurį laiką gali eiti šias pareigas tol, kol bus baigtos nagrinėti tam tikros bylos. Pagal Konstitucinio Teismo išaiškinimą toks išimtinis teisėjų įgaliojimų pratęsimas konstituciškai pateisinamas, nes taip sudaromos prielaidos nesulėtinti atitinkamų bylų sprendimo, teisingumo vykdymo, užtikrinti asmenų teises ir teisėtus interesus bylų procese, nepažeisti kitų konstitucinių vertybių.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas kasacinėse nutartyse Nr. 2K-578/2007, 2K-7-468/2007, 3K-3-117/2007, atsižvelgdamas į pirmiau paminėtų įstatymų nuostatas, Konstitucinio Teismo išvadas, pasisakė, kad tik konkrečių bylų nebaigtas nagrinėjimas gali nulemti teisėjo, sulaukusio pensinio amžiaus ar kurio įgaliojimai pasibaigė, įgaliojimų pratęsimą, todėl Prezidento dekretuose teisėjo įgaliojimai pratęsiami tik konkrečioms byloms, išvardytoms įgaliojimus pratęsiančiame dekrete, išnagrinėti ar iki jų atidėjimo. Prezidento dekrete nurodytos konkrečios bylos apibrėžia ne tik teisėjo įgaliojimų trukmę, bet ir apimtį.

Iš Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus pirmininko 2006 m. gruodžio 13 d. potvarkio matyti, kad R. Ž. bylą nagrinėti apeliacine tvarka buvo sudaryta teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės teisėjos E. Akelienės, teisėjo J. Gaidukevičiaus ir teisėjo A. Jaliniausko. Ši teisėjų kolegija išnagrinėjo R. Ž. bylą apeliacine tvarka ir priėmė 2007 m. sausio 9 d. nutartį.

Lietuvos Respublikos Prezidentas 2006 m. balandžio 13 d. dekretu Nr. 569 „Dėl apygardos teismo teisėjo įgaliojimų pratęsimo“, vadovaudamasis Konstitucijos 84 straipsnio 11 punktu, 112 straipsniu, Teismų įstatymo 57 straipsnio 5 dalimi ir atsižvelgdamas į Teismų tarybos patarimą, Kauno apygardos teismo teisėjo Jono Gaidukevičiaus įgaliojimus pratęsė, kol bus išnagrinėtos šios bylos: Nr. 1-113-19/06, Nr. 1-111-274/06, Nr. 1-134-19/06. Dekretas įsigaliojo 2006 m. balandžio 15 d.

Prezidento dekrete nenurodyta R. Ž. byla Nr. 1A-57-60/2007, todėl darytina išvada, kad teisėjas J. Gaidukevičius neturėjo įgaliojimų Kauno apygardos teismo teisėjų kolegijos sudėtyje nagrinėti šią bylą. Taigi šią bylą išnagrinėjo apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, sudaryta ne pagal įstatymą, t. y. pažeidžiant EŽTK 6 straipsnio 1 dalį, Konstitucijos 115 straipsnio 2 dalį, Teismų įstatymo 57 straipsnio 5 dalį ir Konstitucinio Teismo 2006 m. gegužės 9 d. nutarimo išvadas.

Kadangi bylą apeliacine tvarka nagrinėjo neteisėtos sudėties kolegija, tai priimtas apeliacinio teismo sprendimas negali būti laikomas teisėtu, todėl jis naikintinas. Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, negalėdama remtis apeliacinio teismo nustatytomis aplinkybėmis ir padarytomis išvadomis, neturi pagrindo patikrinti apeliacinio teismo sprendimo kasaciniame skunde nurodytais teisės taikymo klausimais. Nuteistojo R. Ž. kasaciniame skunde iškeltus klausimus turės išspręsti apeliacinės instancijos teismas, iš naujo nagrinėdamas bylą apeliacine tvarka.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 5 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Panaikinti Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. sausio 9 d. nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.