- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2019-07-05
- Bylos Nr.
- eI-1446-426/2019
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Henrikas Sadauskas, Jolanta Malijauskienė, Rūta Miliuvienė
- Pareiškėjas
- G. Č.
- Atsakovas
- Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriui
- Trečiasis asmuo
- Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jolantos Malijauskienės, Rūtos Miliuvienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Henriko Sadausko,
viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pareiškėjo G. Č. skundą atsakovui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriui, trečiajam suinteresuotam asmeniui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
1. Pareiškėjas kreipėsi į teismą su skundu (1 t., b. l. 1–4; 59–62), prašydamas panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus (toliau – VSDFV Vilniaus skyrius) 2018 m. gegužės 9 d. sprendimą Nr. (10.12) VPE_SP5-1256 „Dėl atsisakymo skirti kompensaciją už ypatingas darbo sąlygas G. Č.“ (toliau – ir Sprendimas 1); panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – VSDFV) 2018 m. lapkričio 13 d. sprendimą Nr. (6.5)1-6747) (toliau – ir Sprendimas 2), kuriuo VSDFV Vilniaus skyriaus Sprendimas 1 buvo pripažintas teisėtu; įpareigoti VSDFV Vilniaus skyrių skirti G. Č. kompensaciją už ypatingas darbo sąlygas nuo 1988 m. lapkričio 1 d. iki 1994 m. gruodžio 31 d.
2. Pareiškėjas skunde paaiškina, kad nuo 1978 m. balandžio 7 d. dirbo (duomenys neskelbtini) (vėliau įmonė buvo reorganizuota į Kelių tiesimo įmonę, po to – į (duomenys neskelbtini)) techniko pareigose, nuo 1979 m. sausio 8 d. buvo pervestas meistro pareigoms, nuo 1987 m. rugsėjo 1 d. – darbų vykdytojo pareigoms. Nuo 1988 m. sausio 1 d. ėjo meistro pareigas, o nuo 1988 m. lapkričio 1 d. – vyr. darbų vykdytojo. Darbas buvo susijęs su ypatingomis darbo sąlygomis, todėl kreipėsi į VSDFV Vilniaus skyrių dėl kompensacijos už darbą ypatingomis sąlygomis skyrimo, tačiau šis, įvertinęs pareiškėjo pateiktus dokumentus, skundžiamu Sprendimu 1 neskyrė kompensacijos, nes pareiškėjas neatitinka teisės gauti tokią kompensaciją sąlygų, nustatytų Socialinio draudimo pensijų įstatymo (toliau – Pensijų įstatymas) 62 straipsnio 2 dalies 2 punkte ir 62 straipsnio 5 dalyje.
3. Nesutikdamas su Sprendimu 1, pareiškėjas pateikė skundą VSDFV, prašė atsakovo sprendimą panaikinti, paskirti kompensaciją už ypatingas darbo sąlygas. Nurodė, jog nežiūrint į tai, kad darbo knygelėje padarytas įrašas apie pareigų pasikeitimą nuo 1988 m. lapkričio 1 d. į vyr. darbų vykdytojo, faktiškai jo vykdomos funkcijos nepasikeitė. Paaiškino, kad darbas visada buvo objektuose, į kuriuos teko važinėti. Įmonės administracijoje nebuvo suteikta darbo vieta, nepriklausė įmonės valdymo aparatui. Prie skundo pateikė 1988–1992 m. asmens sąskaitų kortelių kopijas, įsakymų kopijas iš 1988 m. (duomenys neskelbtini) valdybos viršininko įsakymų knygos ir 1991–1992 metų Raseinių valstybinės kelių tiesimo įmonės direktoriaus įsakymų knygų, taip pat 1979–1980 m. asmens sąskaitų kortelių kopijas, iš kurių matyti, kad dirbant meistru buvo mokamas važinėjimo priedas. Šis priedas buvo mokamas ir po to, kai pareigos buvo įvardintos kaip vyr. darbų vykdytojo. Pareiškėjas skunde taip pat nurodė, kad dar yra asmenų, kurie tuo pačiu metu dirbo tiek (duomenys neskelbtini), tiek Raseinių valstybinėje kelių tiesimo įmonėje ir (duomenys neskelbtini), ir juos būtų galima apklausti kaip liudytojus, tačiau nebuvo pasiūlyta išklausyti liudytojų parodymų, pareiškėjas taip pat nebuvo kviečiamas į skundo nagrinėjimą.
4. Pareiškėjo nuomone, atsakovas prašymą tenkinti atsisakė formaliais pagrindais, vadovaudamasis tik sąraše Nr. 2 įvardintomis pareigybėmis nesiaiškindamas, kokias konkrečias darbo funkcijas pareiškėjui teko atlikti tuo laikotarpiu, kuris neįskaitomas į darbo stažą ypatingomis sąlygomis. VSDFV skundą išnagrinėjo dar formaliau, apsiribodama tik tuo, kad 1979 m. sausio 8 d. – 1988 m. spalio 31 d. laikotarpis įskaitytinas į darbo laiką kompensacijai gauti, nes šios pareigybės nurodytos Sąrašo Nr. 2 XXIX skyriuje, o vyriausiojo darbų vykdytojo pareigos šiame Sąraše nenurodytos, visiškai nesiaiškino darbo pobūdžio ypatumų.
5. Pareiškėjas pažymi, kad visą informaciją, kuri buvo prieinama, pateikė, o kita informacija neišsaugota ne dėl jo kaltės.
6. Pareiškėjo manymu, spręsdami, ar jis dirbo ypatingomis sąlygomis, ar ne, atsakovas ir trečiasis suinteresuotas asmuo turėjo vadovautis ne tik darbo knygelės įrašais, bet visų pateiktų dokumentų visuma. Atsakovas, priimdamas sprendimą, o trečiasis suinteresuotasis asmuo, nagrinėdamas skundą, apsiribojo tik formaliu aplinkybių vertinimu ir įstatymo nuostatų perrašymu.
Atsiliepimas
7. Atsakovas VSDFV Vilniaus skyrius atsiliepime į skundą (1 t., b. l. 68–70) nurodo, kad su skundu nesutinka.
8. Atsiliepime paaiškina, kad pareiškėjas 2018 m. kovo 30 d. pateikė prašymą skirti kompensaciją. VSDFV Vilniaus skyrius, išnagrinėjęs pareiškėjo byloje esančius dokumentus: darbo knygelę (duomenys neskelbtini), Raseinių rajono savivaldybės administracijos 2018 m. balandžio 27 d. raštu Nr. D7-222 pateiktas (duomenys neskelbtini) archyviniame fonde saugomų įsakymų kopijas, Sprendimu 1 atsisakė skirti kompensaciją, nes pareiškėjas neatitinka nė vienos iš teisės ją gauti sąlygų, nustatytų Pensijų įstatymo 62 straipsnio 2 dalies 2 punkte ir 62 straipsnio 5 dalyje, t. y. nėra išdirbęs ypatingomis sąlygomis 12 metų 6 mėnesių arba 6 metų 3 mėnesių 1988–1994 metais.
9. Pagal pateiktus dokumentus VSDFV Vilniaus skyrius nustatė, kad pareiškėjas nuo 1978 m. balandžio 7 d. dirbo (duomenys neskelbtini) techniku, nuo 1979 m. sausio 8 d. pervestas dirbti meistru (1979-01-08 įsakymas Nr. 2-k), nuo 1987 m. balandžio 31 d. pervestas dirbti darbų vykdytoju (1987-08-31 įsakymas Nr. 89-k), nuo 1988 m. lapkričio 1 d. perkeltas į vyriausiojo darbų vykdytojo pareigas (1988-10-24 įsakymas Nr. 99-k). Į pareiškėjo darbo laiką kompensacijai skirti įskaitytas laikotarpis nuo 1979 m. sausio 8 d. iki 1988 m. spalio 31 d., kai jis dirbo meistru bei darbų vykdytoju (duomenys neskelbtini), nes šios pareigos nurodytos Sąrašo Nr. 2 XXIX skyriuje „Pastatų ir statinių statyba“. Pareiškėjo darbo laikas kompensacijai skirti yra 9 metai 9 mėnesiai 24 dienos (iš jų 10 mėnesių dirbo 1988–1994 metais). Kompensacijai skirti neįskaitytas laikotarpis nuo 1988 m. lapkričio 1 d. iki 1994 m. gruodžio 31 d., kai jis dirbo vyriausiuoju darbų vykdytoju (duomenys neskelbtini) (vėliau – Raseinių valstybinė kelių tiesimo įmonė, (duomenys neskelbtini)), nes vyriausiojo darbų vykdytojo pareigos nenurodytos Sąrašo Nr. 2 XXIX skyriuje „Pastatų ir statinių statyba“.
Atsiliepimas
10. Atsiliepime nurodo, jog darbo vyriausiuoju darbų vykdytoju faktą patvirtina pareiškėjo darbo knygelėje esantis įrašas Nr. 5 apie pervedimą nuo 1988 m. lapkričio 1 d. įsakyme Nr. 99-k, kuriuo remiantis padarytas minėtas įrašas, nurodyta, kad G. Č. nuo tos dienos pervestas vyriausiuoju darbų vykdytoju. Pareiškėjo 1988–1993 m. asmens sąskaitų kortelėse stulpelyje „Pareigos“ nurodyta – „vyriausiasis darbų vykdytojas“. Atsakovas akcentuoja, jog kompensacijos byloje esantys dokumentai patvirtina, kad pareiškėjas nuo 1988 m. lapkričio 1 d. iki 1994 m. gruodžio 31 d. dirbo vyriausiuoju darbų vykdytoju, t. y. ėjo pareigas, kurios neįrašytos į Sąrašą Nr. 2, todėl prašo skundą atmesti kaip nepagrįstą.
11. Trečiasis suinteresuotasis asmuo VSDFV su skundu nesutinka.
12. Atsiliepime(2 t. b. l. 7–10) nurodo, kad kompensacijos už ypatingas darbo sąlygas (toliau – ir kompensacija) yra skiriamos ir mokamos vadovaujantis Pensijų įstatymo 62 straipsniu ir Socialinio draudimo pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatais, patvirtintais socialinės apsaugos ir darbo ministro 2017 m. gruodžio 27 d. įsakymu Nr. A1-670 (nauja redakcija patvirtinta socialinės apsaugos ir darbo ministro 2018 m. rugpjūčio 8 d. įsakymu Nr. A1-422).
13. Pagal Pensijų įstatymo 62 straipsnį, teisę gauti kompensaciją turi vyrai, kurie iki 1994 m. gruodžio 31 d. ne mažiau kaip 12 metų 6 mėnesius dirbo darbus kenksmingomis darbo sąlygomis, nurodytus Sąraše Nr. 2. Kai darbus, nurodytus Sąraše Nr. 2, vyrai dirbo mažiau nei 12 metų 6 mėnesius, jie turi teisę gauti kompensacijos dalį, jeigu tokius darbus dirbo ne mažiau kaip 6 metus 3 mėnesius 1988–1994 metų laikotarpiu (Pensijų įstatymo 62 straipsnio 2 dalies 2 punktas ir 5 dalis). Pagal Sąrašo Nr. 2 XXIX skyrių „Pastatų ir statinių statyba“, teisę gauti kompensaciją turi statybos organizacijų darbų vykdytojai ir meistrai.
Motyvuojamoji dalis
14. Pagal Pensijų įstatymo 62 straipsnio 2 dalies nuostatas, įstatymų leidėjas išskiria dvi būtinas sąlygas nurodytai kompensacijai gauti (pagal nagrinėjamą situaciją): pirma – pareiškėjas turi būti dirbęs darbus, įtrauktus į Sąrašą Nr. 2; antra – šiuos darbus jis turi būti dirbęs nustatytą terminą – 12,5 metų.
15. Buvusios TSRS Ministrų Tarybos 1956 m. rugpjūčio 22 d. nutarimu Nr. 1173 patvirtintais sąrašais (Sąrašas Nr. 1 ir Sąrašas Nr. 2) buvo nustatytas gamybos šakų, darbų, profesijų ir pareigų sąrašas, suteikiantis teisę į kompensaciją. Į šiuos sąrašus neįtrauktos profesijos, pareigos ir gamybos šakos teisės į lengvatinį pensinį aprūpinimą nesuteikė, nepaisant faktinio darbo sąlygų pobūdžio ar už darbo kenksmingumą taikomų lengvatų (pvz., skiriamų papildomų atostogų, priedų prie atlyginimo ir pan.). Teisė gauti kompensaciją siejama tik su tais darbais ar profesijomis, kurios buvo įtrauktos į Sąrašus, ir tokiomis sąlygomis, kokios buvo taikomos iki 1995 m. sausio 1 d.
16. Nagrinėjamam ginčui yra aktualus Sąrašas Nr. 2, kadangi pareiškėjas pretenduoja gauti kompensaciją pagal Sąrašo Nr. 2 XXIX skyriaus „Pastatų ir statinių statyba: pramoninių, energetinių, hidrotechninių, kelių – tiltų, transporto ir ryšių, gyvenamųjų namų ir kultūrinių – buitinių, taip pat antžeminių pastatų ir šachtų sutvirtinimas, rūdos kasyklų ir komunikacijų“ „b“ punktą – inžineriniai – techniniai darbuotojai: meistrai (dešimtininkai) ir darbų vykdytojai.
17. VSDFV Vilniaus skyriaus Sprendimu 1 laikotarpis nuo 1979 m. sausio 8 d. iki 1988 m. spalio 31 d., kuriuo pareiškėjas ėjo meistro ir darbų vykdytojo pareigas, įskaitytas į darbo laiką kompensacijai gauti, nes šios pareigybės nurodytos Sąrašo Nr. 2 XXIX skyriuje. Atsižvelgiant į tai, kad vyriausiojo darbų vykdytojo pareigos Sąrašo Nr. 2 XXIX skyriuje nenurodytos, 1988 m. lapkričio 1 d. – 1994 m. gruodžio 31 d. laikotarpis, kuriuo pareiškėjas ėjo vyriausiojo darbų vykdytojo pareigas, į darbo laiką kompensacijai gauti neįskaitytas.
18. VSDFV, įvertinusi pareiškėjo skundo argumentus, nusprendė, kad jie negali būti pagrindas skirti kompensaciją, nes pagal Pensijų įstatymo 62 straipsnio 2 dalį, teisė į kompensaciją siejama su asmens darbo, dirbto ypatingomis darbo sąlygomis (pareigų, profesijos), įrašymu į Sąrašą Nr. 2. Atsižvelgdama į tai, teigia, kad Sąrašo Nr. 2 XXIX skyriuje vyriausiojo darbų vykdytojo pareigos nenurodytos, pagrįstai nusprendė, kad 1988 m. lapkričio 1 d. – 1994 m. gruodžio 31 d. laikotarpis į darbo laiką kompensacijai gauti neįskaitytinas.
19. Trečiasis suinteresuotasis asmuo atsiliepime taip pat atkreipia dėmesį, kad pareiškėjas skunde neišreiškė pageidavimo būti apklaustas, be to, buvo aiški klausimo esmė ir su juo susijusios aplinkybės, nelaikė, kad būtina apklausti kitus neįvardytus asmenis, kurie, pasak pareiškėjo, dirbo su juo ginčo laikotarpiu, nes visi dokumentai, kuriais įrodomas stažas – darbo knygelė ir įsakymai apie jo pervedimą į kitas pareigas – yra išlikę.
20. VSDFV akcentuoja, kad pareiškėjo nurodyti įsakymai yra dėl darbo užmokesčio didinimo, o ne personalo klausimais, todėl turėtų būti atmesti. Skunde teismui nurodyti argumentai apie jo darbo pobūdį ir funkcijas, pasak trečiojo suinteresuotojo asmens, nėra teisiškai reikšmingi.
21. Pareiškėjas ir pareiškėjo atstovė teismo posėdžio metu palaikė skunde išdėstytus argumentus ir prašė teismo skundą tenkinti. Taip pat prašė apklausti liudytojais V. Z. ir A. B.. Pareiškėjas papildomai paaiškino, kad darbas buvo lauke prie kelių statybos objektų, tiek vasarą, tiek žiemą. Pažymėjo, kad pareiginiai nuostatai neišsaugoti.
22. Atsakovo atstovė O. D. teismo posėdžio metu atsiliepime išdėstytais argumentais prašė skundą atmesti. Papildomai paaiškino, kad, atsakovo manymu, pareiškėjas, tapęs vyr. darbų vykdytoju, dirbo „kabinetinį“ darbą. Apklausus liudytojus ir išklausius jų parodymų, atsakovo atstovė pripažino skundą.
Teisėjų kolegija konstatuoja:
Skundas tenkintinas
23. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl atsakovo 2018 m. gegužės 9 d. sprendimo Nr. (10.12)VPE_SP5-1256 „Dėl atsisakymo skirti kompensaciją už ypatingas darbo sąlygas G. Č.“ (Sprendimo 1), trečiojo suinteresuotojo asmens 2018 m. lapkričio 13 d. sprendimo Nr. (6.5)1-6747) „Dėl kompensacijos už ypatingas sąlygas“ (Sprendimo 2), kuriais pareiškėjui atsisakyta skirti kompensaciją už ypatingas darbo sąlygas, teisėtumo ir pagrįstumo, taip pat pagrindo įpareigoti VSDFV Vilniaus skyrių skirti pareiškėjui kompensaciją už ypatingas darbo sąlygas įskaitant laikotarpį nuo 1988 m. lapkričio 1 d. iki 1994 m. gruodžio 31 d.
24. Šioje byloje atsakovės atstovė pareiškėjo reikalavimus pripažįsta, todėl surašytini sutrumpinti motyvai (Administracinių bylų teisenos įstatymo 84 straipsnio 4 dalis).
25. Ginčo teisinius santykius reglamentuoja Lietuvos Respublikos socialinio draudimo pensijų įstatymas (toliau – ir Pensijų įstatymas; teisės akto redakcija, galiojanti nuo 2018-01-01).
26. Pensijų įstatymo 62 straipsnio 2 dalis nustato, kad asmenims, iki 1994 m. gruodžio 31 d. dirbusiems požeminius darbus, darbus kenksmingomis sąlygomis ir karštuosiuose cechuose, nurodytus Lietuvoje galiojusiame gamybos, cechų, profesijų ir pareigų sąraše Nr. 1, taip pat kitus darbus sunkiomis sąlygomis, nurodytus sąraše Nr. 2, vyrams, išdirbusiems ne mažiau kaip 12,5 metų, o moterims – ne mažiau kaip 10 metų darbus, įtrauktus į sąrašą Nr. 2, kompensacija išmokama už 5 metus. Asmenims, išdirbusiems ne mažiau kaip pusę šio straipsnio 2 dalyje nustatyto laiko kompensacijai už ypatingas darbo sąlygas gauti, išmokama kompensacijos dalis, proporcinga dirbtam laikui. Jei kompensacijai gauti reikia išdirbti šiame straipsnyje nurodytomis sąlygomis ne mažiau kaip 10 metų (moterims – 7,5 metų), kompensacijos daliai gauti ne mažiau kaip pusė šio laiko turi būti dirbta 1988–1994 metais (Pensijų įstatymo 62 str. 5 d.).
27. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas pretenduoja gauti kompensaciją pagal Sąrašo Nr. 2 XXIX skyriaus „Pastatų ir statinių statyba: pramoninių, energetinių, hidrotechninių, kelių – tiltų, transporto ir ryšių, gyvenamųjų namų ir kultūrinių – buitinių, taip pat antžeminių pastatų ir šachtų sutvirtinimas, rūdos kasyklų ir komunikacijų“ „b“ punktą – inžineriniai – techniniai darbuotojai: meistrai (dešimtininkai) ir darbų vykdytojai.
28. Remiantis byloje esančia rašytine medžiaga nustatyta, kad pareiškėjas 2018 m. kovo 30 d. kreipėsi į VSDFV Šilalės skyrių su prašymu dėl kompensacijos už ypatingas darbo sąlygas skyrimo (1t., b. l. 72–73). Prie prašymo pridėjo darbo knygelės (duomenys neskelbtini) kopiją ir uždarbio kortelių kopijas nuo 1984 m. sausio 1 d. iki 1993 m. gruodžio 31 d. Prašymas buvo persiųstas Vilniaus skyriui (1 t. b. l. 91).
29. Atsakovas, išnagrinėjęs pareiškėjo prašymą, priėmė Sprendimą 1 (2 t. b. l. 14) neskirti kompensacijos už ypatingas darbo sąlygas, nes jis neatitinka sąlygų, nustatytų Pensijų įstatymo 62 straipsnio 2 dalies 2 punkte ir 62 straipsnio 5 dalyje, t. y. pareiškėjas nėra išdirbęs ypatingomis darbo sąlygomis 12 metų 6 mėnesių iki 1994 m. gruodžio 31 d. arba 6 metų 3 mėnesių nuo 1988 m. sausio 1 D. iki 1994 m. gruodžio 31 d
30. Sprendime 1 konstatuota, kad į darbo stažą ypatingomis darbo sąlygomis įskaitytas laikotarpis nuo 1979 m. sausio 8 d. iki 1988 m. spalio 31 d., dirbant meistru, darbų vykdytoju (duomenys neskelbtini), nes tokios pareigos yra nurodytos Sąrašo Nr. 2 XXIX skyriuje „Pastatų ir statinių statyba“. Neįskaitytas laikotarpis nuo 1988 m. lapkričio 1 d. iki 1994 m. gruodžio 31 d., dirbant vyriausiuoju darbų vykdytoju (duomenys neskelbtini) (vėliau – Raseinių valstybinė kelių tiesimo įmonė, (duomenys neskelbtini)), kadangi vyriausiojo darbų vykdytojo pareigos neįvardintos Sąrašo Nr. 2 XXIX skyriuje „Pastatų ir statinių statyba“. Sprendime 1 nurodyta, kad darbo stažas ypatingomis darbo sąlygomis – 9 metai 9 mėnesiai 24 dienos, o nuo 1988 m. sausio 1 d. iki 1994 m. gruodžio 31 d. – 10 mėnesių.
31. Nesutikdamas su Sprendimu 1, pareiškėjas VSDFV pateikė skundą (2 t. b. l 11–12), kuriuo prašė panaikinti VSDFV Vilniaus skyriaus Sprendimą 1 ir paskirti kompensaciją už ypatingas darbo sąlygas. Skunde nurodė, kad nežiūrint, jog darbo knygelėje padarytas įrašas apie pareigų pasikeitimą nuo 1988 m. lapkričio 1 d. į vyr. darbų vykdytojo, faktiškai vykdomos funkcijos nepasikeitė. Paaiškino, kad darbas visada buvo objektuose, į kuriuos teko važinėti. Įmonės administracijoje nebuvo suteikta darbo vieta, nepriklausė įmonės valdymo aparatui. Prie skundo pateikė Raseinių rajono savivaldybės administracijos Bendrųjų reikalų ir informacinių technologijų skyriaus 2018 m. birželio 22 d. raštu gautas 1988–1992 m. asmens sąskaitų kortelių kopijas, įsakymų kopijas iš 1988 m. (duomenys neskelbtini) valdybos viršininko įsakymų knygos ir 1991–1992 metų Raseinių valstybinės kelių tiesimo įmonės direktoriaus įsakymų knygų.
32. VSDFV, išnagrinėjusi pareiškėjo skundą, atsižvelgdama į tai, kad pagal nustatytą teisinį reglamentavimą, kompensacijai gauti ypatingomis sąlygomis turi būti dirbta ne mažiau kaip 12 metų 6 mėnesiai, kompensacijos daliai gauti turi būti dirbta ne mažiau kaip 6 metai 3 mėnesiai 1988–1994 metų laikotarpiu, o pareiškėjas ypatingomis darbo sąlygomis dirbo 9 metus 9 mėnesius 24 dienas (1979-01-08 – 1988-10-31), iš kurių 1988-1994 metais – 10 mėnesių (1988-01-01 – 1988-10-31), priėmė Sprendimą 2, kuriame konstatavo, kad pareiškėjas neįgijo teisės gauti nei visą kompensaciją, nei jos dalį (2 t. b. l. 63–64).
33. Sprendime 2 taip pat pažymėta, kad teisė į kompensaciją siejama su asmens darbo, dirbto ypatingomis sąlygomis (pareigų, profesijos) įrašymu į Sąrašą Nr. 2, o vyriausiojo darbų vykdytojo pareigos Sąraše Nr. 2 nenurodytos.
34. Pagal į bylą pateiktus dokumentus nustatyta, kad pareiškėjas nuo 1978 m. balandžio 7 d. dirbo (duomenys neskelbtini) techniku (1 t. b. l. 127), nuo 1979 m. sausio 8 d. pervestas dirbti meistru (1 t. b. l. 127; 131–132), nuo 1987 m. rugsėjo 1 d. pervestas darbų vykdytoju (1 t., b. l. 127; 133), nuo 1988 m. sausio 1 d. pervestas meistro pareigoms, nuo 1988 m. lapkričio 1 d. perkeltas į vyriausiojo darbų vykdytojo pareigas (1 t. b. l. 127; 137–138).
35. Teisėjų kolegija pažymi, kad byloje nėra ginčo dėl to, kad laikotarpis nuo 1979 m. sausio 8 d. iki 1988 m. spalio 31 d. (9 metai 9 mėnesiai 24 dienos (iš jų 10 mėnesių dirbo 1988-1994 metais)), kai pareiškėjas dirbo meistru bei darbų vykdytoju (duomenys neskelbtini), įskaitytinas į darbo laiką kompensacijai skirti.
36. Ginčas kilęs tik dėl laikotarpio nuo 1988 m. lapkričio 1 d. iki 1994 m. gruodžio 31 d., kai pareiškėjas dirbo vyriausiuoju darbų vykdytoju (duomenys neskelbtini) (vėliau – Raseinių valstybinė kelių tiesimo įmonė, (duomenys neskelbtini)), nes šios pareigos nenurodytos Sąrašo Nr. 2 XXIX skyriuje „Pastatų ir statinių statyba“.
37. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad pareiškėjas VSDFV kartu su skundu, be kita ko, buvo pateikęs Raseinių rajono savivaldybės administracijos Bendrųjų reikalų ir informacinių technologijų skyriaus 2018 m. birželio 22 d. raštu Nr. (13.18)D7351 gautas jo 1988–1992 m. sąskaitų kortelių kopijas, įsakymų kopijas iš 1988 m. (duomenys neskelbtini) valdybos viršininko įsakymų knygos ir 1991–1992 metų Raseinių valstybinės kelių tiesimo įmonės direktoriaus įsakymų knygų (b. l. 1 t., b. l. 14–52).
38. Iš minėtų 1979–1980 m. sąskaitų kortelių kopijų matyti, kad pareiškėjui dirbant meistru, buvo mokamas važinėjimo priedas, kuris, kaip matyti iš 1988–1992 m. asmens sąskaitų kortelių, buvo mokamas ir po to, kai pareigos buvo įvardintos kaip vyr. darbų vykdytojo. Be to, Raseinių valstybinės kelių tiesimo įmonės 1991 m. balandžio mėn. – 1992 m. gruodžio mėn. įsakymuose, gautuose iš Raseinių rajono savivaldybės administracijos, pareiškėjo pavardė įrašyta prie Kelių tiesimo ir remonto tarnybos darbuotojų, o ne, pavyzdžiui, prie valdymo aparato ar kt., todėl atsakovo argumentas, kad pareiškėjo, jį perkėlus į vyr. vykdytojo pareigas, darbas buvo tik kabinetinis, atmestinas kaip nepagrįstas.
39. Pažymėtina, kad byloje liudytoja apklausta pareiškėjo bendradarbė V. Z., tuometė Kadrų ir darbų saugos tarnybos inspektorė, patvirtino, jog pareiškėjas dirbo ne kontoroje, o objektuose. Dirbti pradėjo nuo 1978 m. baigęs tuometinį (duomenys neskelbtini), kilo pareigose, tik dėl didesnio atlyginimo buvo pervestas į vyr. darbų vykdytojo pareigas. 1988 m. darbo pobūdis pagal specifiką absoliučiai nepasikeitė tiek vasarą, tiek žiemą. Pareiškėjas oficialiai turėdavo būti objekte. Kai kurie objektai būdavo ir už 20 km nuo Raseinių. Pareiškėjas gaudavo važinėjimo priedą. Važinėjimo priedai buvo mokami tik tiems, kurie dirbo lauke, jei inžinierius rasdavo, kad nėra objekte, „nuimdavo“ tą priedą (atlyginimo mažinti negalėjo). Kontoroje būdavo tik per atsiskaitymus, iki pusės dienos užtrukdavo. Paaiškino, kad visi meistrai, darbų vykdytojai ir vyr. darbų vykdytojai dirbo iš esmės tą patį darbą, tik inžinierius dirbdavo kontoroje ir vykdydavo kontrolę.
40. Kaip liudytoją apklausus A. B., pastarasis paaiškino, kad pradėjo dirbti 1978 m. Autostrados statyboje su pareiškėju dirbo prie tiltų iki 2000 m., po to pareiškėjas išvyko. Pareiškėjas trasoje dirbo vykdytoju. Objektai – ties (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), pajūryje – tiesė kelius ir žiemą, ir vasarą. Liudytojas patvirtino, kad pareiškėjas į kontorą užsukdavo tik paskyras pasirašyti.
41. Teisėjų kolegijos vertinimu, šios nustatytos faktinės aplinkybės ir liudytojų parodymai patvirtina pareiškėjo teiginius, kad nuo 1988 m. lapkričio 1 d. iki 1994 m. gruodžio 31 d. jis tik formaliai buvo perkeltas į vyr. darbų vykdytojo pareigas, o dirbo tą patį darbą kaip ir prieš tai būdamas darbų vykdytoju. Taigi, pateikti dokumentai ir paaiškinimai bei liudytojų parodymai sudaro pakankamą pagrindą išvadai, kad pareiškėjas dirbo ypatingomis sąlygomis, o jo darbas buvo susijęs su kenksmingais faktoriais. Aplinkybė, kad pareiškėjas iš darbų vykdytojo buvo perkeltas į vyr. vykdytojo pareigas, nesudaro pagrindo vertinti, kad atlikdamas darbines funkcijas jis visą darbo laiką nebuvo veikiamas kenksmingų dirgiklių.
42. Atsižvelgdama į nustatytas bylos faktines aplinkybes, teisėjų kolegija atmeta kaip nepagrįstus atsakovės ir trečiojo suinteresuotojo asmens argumentus dėl kompensacijos pareiškėjui neskyrimo vien tuo pagrindu, kad nuo 1988 m. lapkričio 1 d. iki 1994 m. gruodžio 31 d. užimtos pareigos nebuvo įrašytos į Sąrašą Nr. 2, kadangi nustatyta, jog darbo pobūdis nė kiek nepasikeitė, o pervestas į minėtas pareigas pareiškėjas buvo tik dėl galimybės tokiu būdu jam mokėti didesnę algą.
43. Teisėjų kolegijos nuomone, toks Sąrašo Nr. 2 XXIX skyriaus „Pastatų ir statinių statyba: pramoninių, energetinių, hidrotechninių, kelių – tiltų, transporto ir ryšių, gyvenamųjų namų ir kultūrinių – buitinių, taip pat antžeminių pastatų ir šachtų sutvirtinimas, rūdos kasyklų ir komunikacijų“ „b“ punkto – inžineriniai – techniniai darbuotojai: meistrai (dešimtininkai) ir darbų vykdytojai normų taikymo aiškinimas pažeidžia ne tik teisingumo, protingumo ir proporcingumo principus bei prieštarauja Pensijų įstatymo 62 straipsnio tikslui – kompensuoti asmenims už jų ilgalaikį darbą sunkiomis, kenksmingomis darbo sąlygomis, už jų patirtą riziką sveikatai, galimą vėlesnį sveikatos pablogėjimą ir turimas išlaidas gydymuisi ar reabilitacijai, tačiau ir Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintai nuostatai, kad asmuo turi teisę gauti priklausančias kompensacijas. Ginčijami sprendimai neužtikrina teisingumo, protingumo proporcingumo principų, suponuojančių, kad vadovaujantis įstatymais, skiriant bei priimant sprendimus, viešojo administravimo subjektas privalo vadovautis šiais principais, tokiu būdu visus neaiškumus privalu pripažinti silpnesnės pusės naudai bei remtis turinio viršenybės prieš formos principu, kuris suponuoja, kad teisiniuose santykiuose viršenybė teikiama šių santykių dalyvių veiklos turiniui, o ne jos formaliai išraiškai, laikymosi.
44. Atsižvelgdama į dokumentų turinį, teisėjų kolegija vertina, kad pareiškėjas pateikė atsakovui dokumentus, įrodančius kompensacijai už darbą ypatingomis darbo sąlygomis skirti reikalingą jo darbo ypatingomis sąlygomis trukmę ir pobūdį. Teisėjų kolegija pabrėžia, kad šiuo atveju tiek atsakovas, tiek trečiasis suinteresuotas asmuo formaliai įvertino pareiškėjo pateiktų dokumentų turinį konstatuodami, kad ginčo laikotarpiu eitos pareigos neatitinka Pensijų įstatymo 62 straipsnio 2 dalies 2 punkte ir 62 straipsnio 5 dalyje nustatytų reikalavimų kompensacijai už ypatingas darbo sąlygas gauti. Ir nors formaliai ginčijami sprendimai yra teisėti ir pakankamai pagrįsti Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio požiūriu, tačiau šiuo konkrečiu atveju toks griežtas Sąrašo Nr. 2 nuostatų aiškinimas, pagal kurį vyriausiojo darbų vykdytojo pareigybė neįtraukta į šį sąrašą, todėl darbo laikas, dirbtas einant šias pareigas, neįskaitomas į darbo laiką, būtiną kompensacijai už ypatingas darbo sąlygas apskaičiuoti, kai bylos nagrinėjimo metu buvo nustatyta, kad pareiškėjas ir toliau atliko tas pačias darbų vykdytojo (kurio pareigybė įtraukta į Sąrašą Nr. 2) funkcijas, neatitiktų teisingumo kriterijaus ir tikslo, kurio siekiama kompensacijos už ypatingas darbo sąlygas teisiniu reguliavimu. Ginčijami Sprendimas 1 ir Sprendimas 2 priimti pažeidžiant turinio viršenybės prieš formą principą, todėl dėl šių argumentų skundžiami sprendimai naikinami kaip neteisėti ir nepagrįsti.
45. Sprendimą 1 ir Sprendimą 2 panaikinus, VSDFV Vilniaus skyrius įpareigojamas įskaityti pareiškėjui laikotarpį nuo 1988 m. lapkričio 1 d. iki 1994 m. gruodžio 31 d. į darbo laiką kompensacijai už ypatingas darbo sąlygas gauti ir pareiškėjo 2018 m. kovo 30 d. prašymą dėl kompensacijos skyrimo išnagrinėti iš naujo.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 straipsnio 4 dalimi, 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 2 punktu ir 132 straipsniu,
nusprendžia:
Pareiškėjo G. Č. skundą tenkinti.
Panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus 2018 m. gegužės 9 d. sprendimą Nr. (10.12)VPE_SP5-1256 „Dėl atsisakymo skirti kompensaciją už ypatingas darbo sąlygas G. Č.“ ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos 2018 m. lapkričio 13 d. sprendimą Nr. (6.5)1-6747) „Dėl kompensacijos už ypatingas sąlygas“.
Įpareigoti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyrių įskaityti pareiškėjui laikotarpį nuo 1988 m. lapkričio 1 d. iki 1994 m. gruodžio 31d. į darbo laiką kompensacijai už ypatingas darbo sąlygas gauti ir pareiškėjo 201 m. kovo 30 d. prašymą dėl kompensacijos skyrimo išnagrinėti iš naujo.
Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.