- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2022-08-10
- Bylos Nr.
- eA-3529-463/2022
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-01259-2022-6
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Instancija
- Apeliacinė instancija
- Rezultatas
- Sprendimas paliktas nepakeistas
- Teisėjai
- Dalia Višinskienė (pirm.), Jolanta Malijauskienė (pirm.), Beata Martišienė
- Pareiškėjas
- K. A. J.
- Atsakovas
- Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jolantos Malijauskienės (pranešėja), Beatos Martišienės ir Dalios Višinskienės (kolegijos pirmininkė),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo K. A. J. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. liepos 4 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo K. A. J. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
1. Pareiškėjas (duomenys neskelbtini) pilietis K. A. J. (toliau – ir pareiškėjas, prieglobsčio prašytojas) kreipėsi su skundu į teismą, prašydamas: panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir atsakovas, Migracijos departamentas) 2021 m. gruodžio 1 d. sprendimą Nr. 21S45119 (toliau – ir Sprendimas, skundžiamas sprendimas); įpareigoti Migracijos departamentą išnagrinėti pareiškėjo prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje iš naujo; priteisti bylinėjimosi išlaidas.
2. Migracijos departamentas skundžiamu sprendimu nusprendė: 1) nesuteikti pareiškėjui prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos) Lietuvos Respublikoje; 2) išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini) (toliau – ir kilmės valstybė (šalis)); 3) uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką 5 (penkerius) metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos; 4) įvesti į C.SIS II perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi 3 (trejus) metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos.
Šalies argumentai
3. Pareiškėjas paaiškino, jog prieglobsčio prašymą grindė dviem priežastimis (duomenys neskelbtini).
4. Pareiškėjo teigimu, atsakovas neužtikrino galimybės pateikti pareiškėjo pasakojimą pagrindžiančius rašytinius įrodymus, neužtikrino tinkamo jo pasakojimo dėl baimės patirti persekiojimo veiksmus iš (duomenys neskelbtini) realumo ir pagrįstumo, nes pasakojimo daliai dėl jau patirtų veiksmų praeityje nebuvo taikyta abejonės privilegija. Nepagrįstai konstatuota, kad pareiškėjas galėjo kreiptis pagalbos į teisėsaugos institucijas tuo atmetant jo baimę patirti persekiojimo veiksmus pagrįstumą, nors pats atsakovas Sprendime nurodo, kad (duomenys neskelbtini), t. y. pats (duomenys neskelbtini).
5. Pareiškėjo tvirtinimu, atsakovui nesurinkus aktualios kilmės valstybės informacijos apie šiuo metu vykdomus (duomenys neskelbtini) pažeidė tiek Prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo ir panaikinimo tvarkos aprašo, patvirtinto 2016 m. vasario 24 d. Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro įsakymu Nr. 1V-131 (toliau – ir Aprašas), 97.1 p. numatytą pareigą surinkti aktualią kilmės valstybės informaciją, tiek neužtikrino pareigą įvertinti pareiškėjo baimės patirti persekiojimą pagrįstumą dėl (duomenys neskelbtini).
6. Pareiškėjas pažymėjo, kad atsakovas, spręsdamas dėl jo išsiuntimo rėmėsi Direktyvos 7 straipsnio 4 dalies išimtimi, nors minėtos išimties pareiškėjo atveju nėra. Pareiškėjas savo elgesiu niekaip neparodė, kad ketintų išvykti iš Lietuvos ar pasislėpti, visą laiką laikėsi apgyvendinimo Lietuvoje tvarkos, bendradarbiavo su institucijomis prieglobsčio motyvų nustatymui, nėra padaręs tvarkų ar taisyklių pažeidimų, jo pasakojimas ir išvykimas iš kilmės valstybės buvo sąlygotas patiriamos baimės dėl persekiojimo, pareiškėjas visą laiką buvo geranoriškas, todėl nėra jokių objektyvių prielaidų išvadai, kad jis savanoriškai neišvyktų iš šalies. Atsakovo sprendimai negali būti grįsti prielaidomis, o Direktyvoje nurodytos išimtinės aplinkybės nebuvo nustatytos ar pagrįstos.
Šalies argumentai
7. Pareiškėjo teigimu, nepagrįstai ir neproporcingai atsakovas taikė maksimalų draudimo atvykti laiką, nes šis terminas nėra proporcingas. Pareiškėjas dėjo nuoširdžias pastangas padėti tyrimui, iš kilmės valstybės išvyko vedinas siekio apsisaugoti nuo gresiančio pavojaus gyvybei ir sveikatai. Jo veiksmuose nebuvo jokio piktnaudžiavimo, pareiškėjas laikėsi nustatytų tvarkų, o jo išvykimas iš kilmės valstybės buvo įtakotas siekiant suprantamo tikslo – saugaus gyvenimo. Todėl pareiškėjui prieglobstis nesuteiktas nepagrįstai, atsakovas neįvykdė pareigos tinkamai ir individualizuotai išnagrinėti jo prašymą, nesurinko visos aktualios kilmės valstybės informacijos, skundžiamas sprendimas naikintinas kaip neišsamus ir nepagrįstas, turintis esminių prašymo tyrimo ir sprendimo formos bei turinio trūkumų.
8. Atsakovas Migracijos departamentas su pareiškėjo skundu nesutiko, prašė jį atmesti.
9. Migracijos departamentas paaiškino, jog skundžiamu sprendimu nusprendė nesuteikti pareiškėjui pabėgėlio statuso Lietuvos Respublikoje, nes jis neatitinka Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 86 straipsnio 1 dalyje bei 1951 m. Jungtinių Tautų Konvencijos dėl pabėgėlių statuso (toliau – ir Konvencija) 1 straipsnio A dalyje nustatytų pabėgėlio statuso taikymo nuostatų, nes pareiškėjo pasakojimas negali būti laikomas pagrįstu įrodymu, kadangi jo nepatvirtina surinkta kilmės valstybės informacija, pagal kurią (duomenys neskelbtini).
10. Atsakovas patikino, jog pareiškėjas turėjo galimybę pateikti Migracijos departamentui turimus papildomus dokumentus, tačiau jų nepateikė. Apklausoje pareiškėjui pasakojant apie (duomenys neskelbtini).
11. Migracijos departamentas pažymėjo, jog pareiškėjas į Lietuvos Respubliką atvyko kartu su savo seserimi ir pusbroliu. Atsakovas atliko visus reikiamus veiksmus ir suteikė visas galimybes pagrįsti savo prašymą (informavo apie galimybę pateikti dokumentus, nurodė kontaktinį el. pašto adresą, suteikė pakankamai laiko dokumentams pateikti, apklausos metu taip pat uždavinėjo papildomus klausimus ir prašė pateikti šaltinius, kuriuose galima patikrinti pareiškėjo teikiamą informaciją), tačiau pareiškėjas šiomis galimybėmis nepasinaudojo, į klausimus atsakydavo abstrakčiai, nepateikdamas jokių konkrečių detalių, kurios gali būti patikrintos, o nenorą ar negalėjimą pateikti įrodymus (duomenys neskelbtini).
Atsiliepimas
12. Atsakovo teigimu, pareiškėjo pasakojimas apie (duomenys neskelbtini).
13. Migracijos departamentas vertino, jog (duomenys neskelbtini).
14. Atsakovas akcentavo, jog pareiškėjas kelia neteisėtos migracijos grėsmę, kadangi tyčia neteisėtai, neturėdamas pateisinamos priežasties kirto Lietuvos Respublikos sieną. Išnagrinėjus jo prašymą suteikti prieglobstį nebuvo nustatyta realios rizikos, suponuojančios tarptautinės apsaugos poreikį, todėl tikėtina, kad atsisakius suteikti užsieniečiui prieglobstį, vengdamas grąžinimo, jis gali pasislėpti. Be to, pareiškėjas nepateikė prašymo leisti savanoriškai grįžti į kilmės valstybę. Pareiškėjui
draudimo atvykti laikotarpis nustatytas atsižvelgus į tai, kad jis į Lietuvos Respubliką atvyko neteisėtai, neturėjo pateisinamos priežasties kirsti Lietuvos Respublikos sieną, neturi jokių ryšių su Lietuvos Respublika, kelia nelegalios migracijos grėsmę. Draudimo atvykti laikotarpis neviršija Įstatymo 133 straipsnio 2 dalyje numatyto maksimalaus draudimo atvykti laikotarpio. Todėl Migracijos departamentas, prieglobsčio prašymo nagrinėjimo metu vertindamas, ar pareiškėjui gali būti suteiktas prieglobstis (pabėgėlio statusas ar papildoma apsauga), atliko išsamų bei visapusišką pareiškėjo situacijos tyrimą ir tinkamai taikė Įstatymo 83, 86 ir 87 straipsnius.
II.
15. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2022 m. liepos 4 d. sprendimu pareiškėjo K. A. J. skundą patenkino iš dalies: pakeitė Migracijos departamento sprendimo rezoliucinės dalies 3 ir 4 punktus ir išdėstė juos taip: „Uždrausti K. A. J. atvykti į Lietuvos Respubliką 2 (dvejus) metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos“; „Įvesti į C.SIS II perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi K. A. J. 2 (dvejus) metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos“, kitus pareiškėjo skundo reikalavimus atmetė.
16. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad: (duomenys neskelbtini).
17. Teismas vertino, jog (duomenys neskelbtini).
18. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad pareiškėjo paaiškinimai nepatvirtina jokių detalių apie jo (duomenys neskelbtini).
19. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad pareiškėjo nurodytų aplinkybių tikrumo nepatvirtina prie skundo pridėti (duomenys neskelbtini).
20. Teismas konstatavo, jog pareiškėjo paaiškinimai nepagrindžia rizikos, kad grįžus (duomenys neskelbtini).
21. Teismas pažymėjo, kad Migracijos departamentas, priimdamas sprendimą, nagrinėjo pareiškėjo nurodytas aplinkybes, aktyviai rinko įrodymus, tačiau surinkti duomenys (duomenys neskelbtini).
22. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, jog pareiškėjas į Lietuvos Respubliką atvyko neteisėtai, prieglobsčio pasiprašė tik po to, kai buvo sulaikytas. Todėl, šių aplinkybių visuma pagrindė prielaidą, kad prašymo suteikti prieglobstį pateikimas Lietuvoje nebuvo ir nėra pareiškėjo tikslas. Prieglobsčio prašytojas kelia neteisėtos migracijos grėsmę, nes tyčia neteisėtai, neturėdamas pateisinamos priežasties kirto Lietuvos Respublikos sieną. Išnagrinėjus jo prašymą suteikti prieglobstį nebuvo nustatyta realios rizikos, suponuojančios tarptautinės apsaugos poreikį, todėl tikėtina, kad atsisakius suteikti užsieniečiui prieglobstį, vengdamas grąžinimo, jis gali pasislėpti. Aprašo 33 punkte nustatyta, kad esant pagrindui manyti, kad užsienietis gali pasislėpti siekdamas išvengti įpareigojimo išvykti ar grąžinimo, sprendimas dėl užsieniečio įpareigojimo išvykti ar grąžinimo nepriimamas. Todėl, vadovaujantis Įstatymo 126 straipsnio 1 dalies 1 punktu, pareiškėjui nebuvo suteiktas terminas savanoriškai išvykti, nes buvo pagrindas manyti, kad jis gali pasislėpti, buvo nuspręsta išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos.
23. Teismas nesutiko su Migracijos departamento išvada, jog pareiškėjui pritaikytas maksimalus 5 (penkerių) metų draudimas atvykti į Lietuvos Respubliką yra proporcinga ir adekvati priemonė jo padarytam pažeidimui. Išaiškino, jog Migracijos departamento Sprendime nėra pateikta argumentų, kodėl pasiekti nurodytą tikslą (užkirsti kelią nelegaliai migracijai) būtina uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką maksimalų terminą, t. y. penkerius metus. Byloje nėra pateikta duomenų, rodančių, kad pareiškėjas praeityje būtų pažeidęs atvykimo ar buvimo Lietuvos Respublikoje sąlygas, siekęs nelegaliai įteisinti savo buvimą, ar Lietuvos Respublikoje padaręs kokių nors teisės pažeidimų. Byloje taip pat nenustatyta aplinkybių, kad pareiškėjas būtų išsiunčiamas jau ne pirmą kartą, keltų grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai ar kitų aplinkybių, kurios galėtų įtakoti maksimalaus draudimo atvykti terminą taikymą. Taigi, nagrinėjamu atveju pareiškėjo atžvilgiu nebuvo nustatyta išimtinių aplinkybių, kurios leistų jam taikyti maksimalų 5 metų atvykimo į Lietuvos Respubliką draudimo terminą, todėl, teismo vertinimu, toks terminas negali būti laikomas proporcingu ir protingu. Teismas, atsižvelgęs į tai, pakeitė Migracijos Sprendimo dalį, kuria nuspręsta uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką penkerius metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos, nustatydamas, kad pareiškėjui draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką 2 (dvejus) metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos. Atitinkamai teismas pakeitė ir Sprendimo dalį, kuria nuspręsta įvesti į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi pagal SIS II reglamento 24 straipsnio 3 dalį 3 (trejus) metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos, pakeisdamas šį laikotarpį į 2 (dvejus) metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos.
III.
24. Pareiškėjas K. A. J. apeliaciniame skunde prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą patenkinti.
25. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai ir izoliuotai vertino pareiškėjo pateiktus rašytinius įrodymus, tokiu būdu pažeisdamas abejonės privilegijos taikymo sąlygas.
26. Pareiškėjo teigimu, teismas nepagrįstai konstatavo, jog pareiškėjo įvardijamas persekiotojas nėra valstybinis subjektas, todėl pirminę pareigą apsaugoti savo piliečius turi kilmės valstybė. Pažymi, jog persekiotojais arba jo vykdytojais gali būti ir nevalstybiniai subjektai, jeigu valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, įskaitant tarptautines organizacijas, negali arba nenori suteikti veiksmingos ir ilgalaikio pobūdžio apsaugos. (Duomenys neskelbtini).
Atsiliepimas
27. Pareiškėjo tvirtinimu, jis viso proceso metu teigė, kad atsakovas neužtikrino pareigos surinkti aktualią kilmės valstybės informaciją. Migracijos departamentas tiek ginčijamuose sprendimuose, tiek atsiliepime į skundą nurodo, kad pagal atsakovo surinktą kilmės valstybės informaciją, (duomenys neskelbtini).
Šalies argumentai
28. Pareiškėjas nurodo, jog atsakovui tinkamai neatlikus pareigos surinkti aktualią ir naujausią informaciją apie (duomenys neskelbtini).
Atsiliepimas
29. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į pareiškėjos apeliacinį skundą prašo jį atmesti.
30. Migracijos departamentas atsiliepime į apeliacinį skundą palaiko argumentus, išdėstytus atsiliepime į skundą pirmosios instancijos teismui. Papildomai nurodo, kad tiek Migracijos departamentas, tiek pirmosios instancijos teismas išsamiai išnagrinėjo bylai reikšmingas faktines aplinkybes, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, o pareiškėja nepateikė jokių argumentų ir juos pagrindžiančių įrodymų, paneigiančių skundžiamo sprendimo išvadas.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
31. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento Sprendimo, kuriuo pareiškėjui atsisakyta suteikti prieglobstį (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos) Lietuvos Respublikoje, teisėtumo ir pagrįstumo, bei su tuo susijusio reikalavimo įpareigoti Migracijos departamentą išnagrinėti pareiškėjo prieglobsčio prašymą iš naujo, pagrįstumo.
32. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad Migracijos departamentas teisėtai ir pagrįstai atsisakė suteikti pareiškėjui pabėgėlio statusą ir papildomą apsaugą Lietuvos Respublikoje, nes jis neatitinka Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose nustatytų kriterijų, ir padarė išvadą, kad Migracijos departamento sprendime pagrįstai nurodyta išsiųsti pareiškėją į kilmės valstybę. Tačiau, teismas vertino, kad pareiškėjui nustatytas draudimas 5 (penkerius) metus atvykti į Lietuvos Respubliką yra neproporcingas, todėl teismas pakeitė Migracijos departamento sprendimo dalį, t. y. nustatė, kad pareiškėjui draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką 2 (dvejus) metus nuo jos išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos, o į C.SIS II įvestinas perspėjimas dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi 2 (dvejus) metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos.
33. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu pareiškėjo pasakojimo ir jį patvirtinančios kilmės šalies informacijos, rašytinių įrodymų vertinimu, laikosi pozicijos, kad jam prieglobstis nesuteiktas nepagrįstai. Migracijos departamentas neįvertino esminių pareiškėjo prieglobsčio prašymo priežasčių, o tyrimą atliko paviršutiniškai.
34. ABTĮ 140 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Teisėjų kolegija pažymi, kad bylos nagrinėjimas apeliacine tvarka nėra jos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas ar pareiškėjo skundo argumentų tyrimas iš naujo. Apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. gruodžio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-575-1127/2014).
35. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą ABTĮ 140 straipsnyje nustatyta tvarka, sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis ir jų papildomai nekartoja. Pareiškėja apeliaciniame skunde nepateikė teisiškai pagrįstų argumentų, sudarančių pagrindą pirmosios instancijos teismo nustatytas aplinkybes vertinti kitaip nei jas įvertino pirmosios instancijos teismas. Dėl nurodytų priežasčių, apeliacinės instancijos teismas pasisako tik tais aspektais, kuriais atsakant į apeliacinio skundo argumentus papildomos sprendime padarytos išvados.
36. Ginčo teisiniai santykiai reglamentuojami Įstatymo 86 bei 87 straipsnių, kurių nuostatos yra tarpusavyje susijusios. Įstatymo 86 straipsnio 1 dalis numato, kad pabėgėlio statusas suteikiamas prieglobsčio prašytojui, kuris dėl visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų yra už valstybės, kurios pilietis jis yra, ribų ir negali ar bijo naudotis tos valstybės apsauga arba neturi atitinkamos užsienio valstybės pilietybės, yra už valstybės, kurioje buvo jo nuolatinė gyvenamoji vieta, ribų ir dėl išvardytų priežasčių negali ar bijo į ją grįžti, jeigu nėra priežasčių, nustatytų šio Įstatymo 88 straipsnio 1, 2 dalyse.
37. Pabėgėlio statuso suteikimas turi būti siejamas su konstatavimu aplinkybių, jog prieglobsčio prašytojas gali būti persekiojamas dėl priklausymo istoriškai susidariusiai teritorinei žmonių grupei, tautai, priklausymo atitinkamai visuomeninei grupei, dėl teisės laisvai reikšti politinius įsitikinimus, išpažinimo atitinkamo tikėjimo. Persekiojimo baimė turi būti reali, pagrįsta bent viena iš Ženevos konvencijos 1 straipsnio a dalies 2 punkte išvardytų priežasčių, taip pat atitikti Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje nurodytas sąlygas. Galimas persekiojimas dėl kurios nors iš nurodytų priežasčių turi būti pagrįstas konkrečių faktinių duomenų visuma, o ne bendro pobūdžio teiginiais apie galimo persekiojimo baimę. Be to, persekiojimas turi būti individualaus pobūdžio (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. vasario 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-359/2014).
38. Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog papildoma apsauga suteikiama prieglobsčio prašytojui, kuris yra už savo kilmės valstybės ribų ir negali ten grįžti dėl visiškai pagrįstos baimės, kad: 1) jis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas; 2) yra grėsmė, kad jam bus įvykdyta mirties bausmė ar egzekucija; 3) yra rimta ir asmeninė grėsmė jo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei dėl beatodairiško smurto veiksmų tarptautinio ar vidaus ginkluoto konflikto metu.
39. Administracinių teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose įtvirtintose teisės normose nustatyta visiškai pagrįstos baimės buvimo sąlyga, viena vertus, turi būti objektyvaus pobūdžio, t. y. ji turi egzistuoti realiai, o ne būti vien tik prašančiojo prieglobsčio asmens suvokimas, įsitikinimas ir pan. Kita vertus, vartojama sąvoka baimė yra dvasinė būsena ir subjektyvi būklė, todėl minėta visiškai pagrįstos baimės sąlyga apima ir subjektyvius, ir objektyvius veiksnius, į kuriuos turi būti atsižvelgta, nustatant, ar baimė iš tikrųjų yra visiškai pagrįsta (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. birželio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-901/2010; 2012 m. sausio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-10/2012).
40. Remiantis Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktika prieglobsčio bylose, siekiant išsiaiškinti, ar prieglobsčio prašančio asmens prašymas yra pagrįstas, turi būti nustatyta, kad įvykus tokio asmens deportacijai kyla reali rizika, kad asmuo patirs elgesį, kuris prieštarauja Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnyje įtvirtintam kankinimo draudimui. Tokia rizika turi būti nustatyta remiantis pakankamais įrodymais, atsižvelgiant į konkrečią individualią situaciją (žr., pvz., EŽTT 2008 m. rugpjūčio 6 d. sprendimą byloje NA prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 25904/07).
41. Dėl įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą apibrėžiančių taisyklių nagrinėjant prieglobsčio prašytojo prašymą suteikti prieglobstį, pažymėtina, kad Įstatymo 83 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog, kai nagrinėjant prieglobsčio prašytojo prašymą suteikti prieglobstį nustatoma, kad su jo statuso nustatymu susiję duomenys, nepaisant prieglobsčio prašytojo nuoširdžių pastangų, negali būti patvirtinti rašytiniais įrodymais, šie duomenys vertinami prieglobsčio prašytojo naudai ir prašymas suteikti prieglobstį laikomas pagrįstu, jeigu kiek įmanoma anksčiau pateiktas prašymas suteikti prieglobstį, nebent prieglobsčio prašytojas gali nurodyti tinkamą priežastį, dėl ko to nepadarė, pateikta visa prieglobsčio prašytojo turima informacija ir tinkamai paaiškinta, kodėl nepateikta kita svarbi informacija, prieglobsčio prašytojo paaiškinimai yra neprieštaringi bei nuoseklūs ir neprieštarauja turimai specifinei ir bendrai informacijai, susijusiai su prieglobsčio prašytojo atveju.
42. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. rugpjūčio 26 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A575-1054/2011 konstatuota, kad pagal Įstatymo 83 straipsnio 1 dalyje (ginčo metu – Įstatymo 83 str. 2 d.) įtvirtintas nuostatas dėl įrodinėjimo priemonių leistinumo prioritetas suteikiamas rašytiniams įrodymams ir tik nesant galimybės jų surinkti, prioritetas suteikiamas nuosekliems ir neprieštaringiems prieglobsčio prašytojo paaiškinimams. Pagal Tarybos direktyvos 2004/83/EB 4 straipsnį valstybės narės gali laikyti prašytojo pareiga kuo greičiau pateikti visą informaciją pareiškimui dėl tarptautinės apsaugos pagrįsti.
43. Pareiškėjas prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje motyvavo tuo, kad (duomenys neskelbtini).
44. Iš Migracijos departamento Sprendimo turinio matyti, kad atsakovas detaliai analizavo ir įvertino pareiškėjo nurodytus argumentus, individualią situaciją. Apklausos transkripcija patvirtina, kad apklausos metu siekta detaliai išsiaiškinti faktinę situaciją dėl prieglobsčio prašytojo pateikto prašymo suteikti jam prieglobstį Lietuvos Respublikoje. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo ir Migracijos departamento išvadomis, kad pareiškėjo pasakojimas, kuriuo jis grindė savo prašymą suteikti prieglobstį yra abstraktus, nedetalus ir bendro pobūdžio. Pareiškėjo pasakojimas nėra pagrįstas jokiais įrodymais, todėl pagrįstai pareiškėjo pasakojimas buvo pripažintas nepatikimu įrodymu.
45. Pažymėtina, jog nei prieglobsčio prašytojo pasakojimas, nei kilmės valstybės informacija neleidžia identifikuoti tariamo persekiotojo tikėtinų motyvų ir tikslų persekioti pareiškėją bei nepagrindžia rizikos patirti persekiojimą tikimybės. Pareiškėjui buvo sudaryta galimybė pateikti Migracijos departamentui rašytinius įrodymus, patvirtinančias jo nurodytas aplinkybes, tačiau pareiškėjas jokių įrodymų nepateikė.
46. Pareiškėjas prašymą dėl papildomos apsaugos jam suteikimo grindė tomis pačiomis aplinkybėmis, kaip ir prašymą dėl pabėgėlio statuso jam suteikimo. Migracijos departamentas, atlikęs tyrimą, nenustatė realios grėsmės prieglobsčio prašytojui grįžimo į kilmės valstybę atveju. Nenustatė faktinių aplinkybių, pagrindžiančių prielaidą, kad kilmės valstybėje pareiškėjui grėstų kankinimai arba mirties bausmė. Remiantis kilmės valstybės informacija nustatyta, kad prieglobsčio prašytojo gyvenamojoje vietoje (duomenys neskelbtini) šiuo metu nevyksta Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyti veiksmai (tarptautinis arba vidaus ginkluotas konfliktas), todėl pareiškėjas neatitinka ir papildomos apsaugos jam suteikimo kriterijų, įtvirtintų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1-3 punktuose.
47. Teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjo argumentai, kad atsakovas nesurinko aktualios kilmės šalies informacijos, neįsigilino ir netinkamai išnagrinėjo bei įvertino prieglobsčio prašymo aplinkybes, todėl nepagrįstai atmetė pareiškėjo prašymą, yra deklaratyvaus pobūdžio. Pabrėžtina, kad nei Įstatymas, nei Tvarkos aprašas neįpareigoja Migracijos departamento rinkti bei vertinti informacijos visais prieglobsčio prašytojo pageidaujamais aspektais, o nagrinėjant prašymus suteikti prieglobstį vertinama ne bendra kilmės valstybės informacija, o individuali prieglobsčio prašytojo situacija kilmės valstybės informacijos kontekste. Pareiškėjas, tvirtindamas, kad šaltiniai nėra aktualūs, nepateikia įrodymų, kurie paneigtų Migracijos departamento surinktą informaciją bei sudarytų pagrindą kitaip vertinti pareiškėjo prašymą suteikti prieglobstį nei jis buvo įvertintas Migracijos departamento.
48. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nustatė visas bylai reikšmingas aplinkybes, tinkamai pritaikė prieglobsčio suteikimą reglamentuojančių teisės aktų nuostatas ir pagrįstai sprendė, jog skundžiamas Migracijos departamento Sprendimas yra pagrįstas ir teisėtas, todėl nėra pagrindo keisti arba naikinti pirmosios instancijos teismo sprendimo, remiantis apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais. Dėl šios priežasties, pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Pareiškėjo K. A. J. apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. liepos 4 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.