- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2024-08-30
- Bylos Nr.
- eI3-8346-780/2024
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-01182-2024-3
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Ramūnas Šarka
- Pareiškėjas
- R. A., T. Č.
- Atsakovas
- Lietuvos kalėjimų tarnybos
- Advokatai
- Rasa Kašinskaitė
viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų R. A. ir T. Č. skundą atsakovei Lietuvos kalėjimų tarnybai dėl administracinių aktų panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjai R. A. ir T. Č. skundu prašo:
1) panaikinti Lietuvos kalėjimų tarnybos direktoriaus 2024 m. vasario 15 d. įsakymą Nr. P-225 „Dėl padarytos žalos atlyginimo regreso (atgręžtinio reikalavimo) tvarka“, priimtą pareiškėjo R. A. atžvilgiu;
2) panaikinti Lietuvos kalėjimų tarnybos direktoriaus 2024 m. vasario 15 d. įsakymą Nr. P-229 „Dėl padarytos žalos atlyginimo regreso (atgręžtinio reikalavimo) tvarka“, priimtą pareiškėjo T. Č. atžvilgiu.
Pareiškėjai skunde, ir jų atstovė teismo posėdyje, nurodė savo argumentus kodėl, jų nuomone, atsakovės priimti sprendimai dėl padarytos žalos atlyginimo regreso tvarka yra nepagrįsti ir neteisėti, akcentuodami procedūrinius pažeidimus dėl atliktų tarnybinių patikrinimų, apie kuriuos pareiškėjai nebuvo informuoti, taip pat pabrėždami, kad pareiškėjų kaltės dėl žalos padarymo nepatvirtina atsakovės nurodomi duomenys, kuriais remiantis buvo priimti skundžiami administraciniai aktai. Todėl šiuos administracinius aktus prašo panaikinti kaip neteisėtus.
Atsakovė Lietuvos kalėjimų tarnyba su pareiškėjų skundu nesutinka, prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.
Atsiliepimas
Atsiliepime į skundą, ir jos atstovas teismo posėdyje, nurodė, kad pareiškėjų argumentai nepagrįsti ir nesudaro pagrindo naikinti skundžiamus administracinius aktus.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
Ginčas byloje kilo dėl Lietuvos kalėjimų tarnybos direktoriaus 2024 m. vasario 15 d. įsakymo Nr. P-225 „Dėl padarytos žalos atlyginimo regreso (atgręžtinio reikalavimo) tvarka“, priimto pareiškėjo R. A. atžvilgiu (toliau – Įsakymas 1), ir dėl Lietuvos kalėjimų tarnybos direktoriaus 2024 m. vasario 15 d. įsakymo Nr. P-229 „Dėl padarytos žalos atlyginimo regreso (atgręžtinio reikalavimo) tvarka“, priimto pareiškėjo T. Č. atžvilgiu (toliau – Įsakymas 2).
Skundžiamais Įsakymu 1 ir Įsakymu 2 Lietuvos kalėjimų tarnybos direktorius pareiškėjams nurodė: 1. regreso (atgręžtinio reikalavimo) tvarka atlyginti valstybei, atstovaujamai Lietuvos kalėjimų tarnybos, padarytą 4000 eurų žalą kiekvienam; 2. Pavedė: 2.1. Finansų skyriui: 2.1.1. išskaičiuoti padarytos žalos atlyginimą iš pareiškėjų darbo užmokesčio Statuto 45 straipsnio 5 dalyje nustatyta tvarka (neviršijant 20 procentų pareigūnui priklausančio mokėti per mėnesį darbo užmokesčio) iki kol bus atskaityta pareigūno vieno vidutinio darbo užmokesčio dydžio suma, jeigu pareigūnas gera valia žalos neatlygina; 2.1.2. atskaičius įsakymo 2.1.1 papunktyje nurodytą sumą iš pareigūno darbo užmokesčio, informuoti Teisės skyrių; 2.2 Teisės skyriui gavus informaciją iš Finansų skyriaus, kad yra atskaityta šio įsakymo 2.1.1 papunktyje nurodyta suma, rengti ieškinį teismui dėl likusios sumos išieškojimo.
Dėl Įsakymo 1 ir Įsakymo 2 teisėtumo
Iš skundžiamų Įsakymo 1 ir Įsakymo 2 turinio matyti, kad Lietuvos kalėjimų tarnybos direktorius šiais individualiais administraciniais aktais ne teismo tvarka nusprendė pareiškėjams nurodyti regreso (atgręžtinio reikalavimo) tvarka kiekvienam pareiškėjui atlyginti valstybei padarytą po 4000 eurų žalą, kuri buvo priteista R. J. (R. J.) iš Lietuvos valstybės Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. rugsėjo 20 d. sprendimu Nr. eI2-5067-983/2023 dėl Marijampolės pataisos namų pareigūnų veiksmų (neveikimo), kurių pasėkoje buvo nužudytas nuteistasis E. J., dalį šios sumos išskaitant kas mėnesį iš pareiškėjų darbo užmokesčio, o dėl likusios dalies parengiant ieškinį teismui.
Skundžiamų Įsakymo 1 ir Įsakymo 2 teisinis pagrindas, kuris nurodytas Įsakymuose, yra Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statuto (toliau - Statutas) 45 straipsnio 5 dalis ir 46 straipsnis.
Vertinant skundžiamų Įsakymo 1 ir Įsakymo 2 teisėtumą pirmiausiai pažymėtina, kad Viešojo administravimo įstatymo (toliau – VAĮ) 10 straipsnio 1 dalis numato, kad administracinius sprendimus priimti turi teisę tik viešojo administravimo subjektai, turintys šio įstatymo nustatyta tvarka jiems suteiktus įgaliojimus.
Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 91 straipsnio 1 dalies 2 punktas numato, kad skundžiamas teisės aktas (ar jo dalis) turi būti panaikintas, jeigu jis yra neteisėtas dėl to, kad jį priėmė nekompetentingas viešojo administravimo subjektas.
Žemesnės instancijos teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išaiškinęs, kad viešojo administravimo subjektų, skirtingai nei privačių asmenų, veikloje taikomas principas - „viskas, kas aiškiai nėra leista, yra draudžiama“. Tad viešojo administravimo subjekto atlikti viešojo administravimo veiksmai, viršijant jam suteiktus įgaliojimus, taip pat ir administracinių aktų leidimas, viršijant suteiktą kompetenciją, yra neteisėti (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. vasario 1 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A756-35/2010, 2012 m. gegužės nutartis administracinėje byloje Nr. A662-1356/2012, 2015 m. gruodžio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1217-602/2015).
Taigi, vertinant kiekvieno administracinio sprendimo, sukeliančio teisines pasekmes, teisėtumą, pirmiausiai turi būti nustatyta, ar tokį sprendimą priėmęs viešojo administravimo subjektas turi įstatymo suteiktus jam įgaliojimus spręsti konkretų klausimą ir priimti tokį sprendimą.
Nagrinėjamu atveju Lietuvos kalėjimų tarnybos direktorius savo teisę ir įgaliojimus priimti skundžiamus Įsakymą 1 ir Įsakymą 2 grindžia jų priėmimo metu galiojančio Statuto 45 straipsnio 5 dalimi ir 46 straipsniu, kurie reglamentuoja Statutinių įstaigų regreso (atgręžtinio reikalavimo) teisę į žalą padariusį pareigūną (46 str.) ir šios teisės įgyvendinimo tvarką (Statuto 45 str.). Tačiau teismas pažymi, kad nagrinėjamu atveju šios teisės normos nesuteikia teisės Lietuvos kalėjimų tarnybos direktoriui nuspręsti dėl žalos atlyginimo regreso (atgręžtinio reikalavimo) tvarka administracine, o ne teismo tvarka.
Statuto 46 straipsnio 1 dalis numato: „Žala, atsiradusi dėl statutinės įstaigos neteisėtų veiksmų, atlyginama Civilinio kodekso nustatyta tvarka“. Šio straipsnio 2 dalis numato: „Pareigūno padarytą žalą atlyginusi statutinė įstaiga, <...> turi pareigą regreso (atgręžtinio reikalavimo) tvarka reikalauti iš žalą padariusio pareigūno tokio dydžio žalos atlyginimo <...>“, o šio straipsnio 4 dalis numato: „Žalos atlyginimas išieškomas iš pareigūno Statuto 45 straipsnyje nustatyta tvarka“.
Žemesnės instancijos teismas
Atitinkamai Statuto 45 straipsnio 1 dalis numato: „Pareigūnai turi atlyginti savo neteisėta kalta veika statutinėms įstaigoms padarytą tiesioginę materialinę žalą (toliau – žala)“, o šio straipsnio kitos dalys numato statutinėms įstaigoms padarytos tiesioginės materialinės žalos atlyginimo tvarką.
Taigi, Statuto 45 straipsnis ir 46 straipsnis reglamentuoja skirtingos žalos atlyginimą. Pagal Statuto 45 straipsnį pareigūnai turi atlyginti savo neteisėta kalta veika statutinėms įstaigoms padarytą tiesioginę materialinę žalą (pavyzdžiui už sugadintą, sunaikintą, prarastą statutinės įstaigos turtą, iššvaistytas statutinės įstaigos lėšas ir pan.), o pagal Statuto 46 straipsnį pareigūnai turi regreso tvarka atlyginti neteisėtais veiksmais kitiems asmenis (ne statutinei įstaigai tiesiogiai) padarytą žalą, kurią kitiems asmenims atlygino statutinė įstaiga. Taigi, šiuo atveju, pagal Statuto 45 straipsnį, viena iš būtinų sąlygų regreso (atgręžtinio reikalavimo) teisei į žalą padariusį pareigūną įgyvendinti mišriu būdu, numatytu Statuto 45 straipsnio 5, 6 dalyse (dalį žalos išieškoti Lietuvos Kalėjimo tarybos direktoriaus sprendimu ne teismo tvarka, o likusią dalį pareiškiant ieškinį teisme), yra tiesioginės žalos padarymas Lietuvos kalėjimų tarnybai pareiškėjų veiksmais – (Statuto 45 str. 1 d., 4 d.). Tuo tarpu remiantis Statuto 46 straipsnio 4 dalimi, žalos atlyginimo regreso (atgręžtinio reikalavimo) teisę įgyvendinti Statuto 45 straipsnyje nustatyta tvarka Lietuvos kalėjimų tarnybos direktorius galėtų tik tokiu atveju, jeigu Lietuvos kalėjimų tarnyba būtų atlyginusi padarytą žalą nukentėjusiam asmeniui (Statuto 46 str. 2 d.). Tačiau nagrinėjamu atveju nustatyta, kad skundžiamais Įsakymu 1 ir Įsakymu 2 Lietuvos kalėjimų tarnybos direktorius ne teismo tvarka nurodė pareiškėjams atlyginti ir iš jų darbo užmokesčio išskaičiuoti žalą, kuri buvo padaryta ne tiesiogiai šiai statutinei įstaigai, o buvusio nuteistojo tėvui R. J. (R. J.). Be to, šią žalą kaip neturtinę pastarajam fiziniam asmeniui Vilniaus apygardos administracinis teismas 2023 m. rugsėjo 20 d. sprendimu Nr. eI2-5067-983/2023 priteisė iš valstybės, o ne iš Lietuvos kalėjimų tarnybos, ir šią žalą atlygino ne Lietuvos kalėjimų tarnyba, o Teisingumo ministerija (atsakovė su atsiliepimu pateikė tai patvirtinantį 2023-11-16 Sąskaitos išrašą).
Taigi, Lietuvos kalėjimų tarnyba nėra pareigūno padarytą žalą atlyginusi statutinė įstaiga, kaip numato Statuto 46 straipsnio 2 dalis, o Teisingumo ministerijos atlyginta R. J. neturtinė žala nėra statutinei įstaigai - Lietuvos kalėjimų tarnybai - padaryta tiesioginė materialinė žala. Tai reiškia, kad Lietuvos kalėjimų tarnybos direktorius neturėjo teisinio pagrindo priimti skundžiamus Įsakymą 1 ir Įsakymą 2 remdamasis Statuto 45 ir 46 straipsniais, nes jiems taikyti nėra šiose teisės normose numatyto faktinio pagrindo.
Nagrinėjamu atveju iš pareiškėjų regreso tvarka reikalaujama atlyginti žala R. J. buvo priteista iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos kalėjimų tarnybos, Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. rugsėjo 20 d. sprendimu Nr. eI2-5067-983/2023, pritaikius valstybės viešąją atsakomybę pagal Civilinio kodekso (toliau – CK) 6.271 straipsnį už Marijampolės pataisos namų pareigūnų neteisėtus veiksmus (neveikimą), kurių pasėkoje buvo nužudytas nuteistasis E. J.. Todėl šiuo atveju ir regreso teisė dėl valstybės patirtos žalos, išmokėjus teismo priteistą žalą, išsiieškojimo iš konkrečių Marijampolės pataisos namų pareigūnų turi būti įgyvendinama ne pagal Statutą, o pagal Žalos, atsiradusios dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo ir atstovavimo valstybei ir Lietuvos Respublikos Vyriausybei įstatymą (toliau – Žalos įstatymas).
Žalos įstatymo 1 straipsnio 1 dalyje, be kita ko, numatyta: „Šis įstatymas nustato <...> asignavimų žalai, atsiradusiai dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginti naudojimą, <...> taip pat valstybės regreso (atgręžtinio reikalavimo) teisės į žalą padariusį asmenį įgyvendinimo tvarką ir atstovavimą valstybei ir Lietuvos Respublikos Vyriausybei“.
Žalos įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje, be kita ko, numatyta: „Lietuvos Respublikos valstybės biudžete kasmet numatomi asignavimai žalai, atsiradusiai <...> taip pat dėl kitų valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (aktų) (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.271 straipsnis), atlyginti, <...>. Šių asignavimų valdytojas yra Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija (toliau – Teisingumo ministerija)“.
Žalos įstatymo 2 straipsnio 2 dalies 1 punkte numatyta: „Iš šio straipsnio 1 dalyje nurodytų asignavimų, išskyrus šio straipsnio 7 ir 8 dalyse numatytus atvejus, Teisingumo ministerija vykdo teismo sprendimus dėl žalos, atsiradusios dėl ikiteisminio tyrimo pareigūno, prokuroro, teisėjo ar teismo arba kitų valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (aktų), atlyginimo“.
Žalos įstatymo 5 straipsnio 1 dalyje, be kita ko, numatyta: „<...> Valstybė, atlyginusi dėl kitų valdžios institucijų pareigūnų, valstybės tarnautojų ar kitų darbuotojų kaltų veiksmų (aktų) atsiradusią žalą, įgyja regreso (atgręžtinio reikalavimo) teisę, kurią įgyvendindama privalo teismo tvarka išieškoti iš šių asmenų tiek, kiek ji sumokėjo, bet ne daugiau kaip 9 vidutinius jų darbo užmokesčius, o jeigu žala padaryta tyčia, – tiek, kiek ji sumokėjo žalos atlyginimo. Šioje dalyje nustatytos taisyklės taikomos, jeigu kiti įstatymai, reglamentuojantys šioje dalyje nurodytų asmenų veiklą, nenustato kitaip“.
Žalos įstatymo 5 straipsnio 3 dalyje numatyta: „Lėšos, kurias valstybė išieškojo regreso (atgręžtinio reikalavimo) tvarka, sumokamos į valstybės biudžetą“.
Žemesnės instancijos teismas
Žalos įstatymo 5 straipsnio 4 dalyje numatyta: „Šio straipsnio 1 dalyje numatytais atvejais valstybei atstovauja institucija, dėl kurios pareigūno, valstybės tarnautojo ar kito darbuotojo neteisėtų veiksmų (aktų) atsirado žala. Kai žala atsirado dėl teismo pareigūno, teisėjo ar teismo veiksmų (aktų), valstybei atstovauja Teisingumo ministerija. Valstybei atstovaujančios institucijos privalo pareikšti ieškinį dėl žalos išieškojimo regreso (atgręžtinio reikalavimo) tvarka, jei valstybės tarnautojas ar kitas darbuotojas jos neatlygino savo noru“.
Taigi, prieš tai nurodytas Statuto 45 ir 46 straipsnių reglamentavimas ir nurodytas Žalos įstatymo reglamentavimas reiškia, kad žala valstybei, atsiradusi dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, kuri priteisiama teismo tvarka pagal CK 6.271 straipsnį iš valstybės, yra atlyginama iš valstybės biudžete kasmet numatomų asignavimų, kuriais disponuoja Teisingumo ministerija, o lėšos, kurias valstybė išieško regreso (atgręžtinio reikalavimo) tvarka, sumokamos į valstybės biudžetą. Todėl nagrinėjamu atveju Lietuvos kalėjimų tarnyba, nors ir atstovavo valstybę administracinėje byloje dėl neturtinės žalos atlyginimo, kuri buvo priteista ir atlyginta fiziniam asmeniui, tačiau nepatyrė nei tiesioginės materialinės žalos, nei išieškojimo regreso atveju galėtų šią žalą išsiieškoti iš pareiškėjų į savo biudžetą kaip statutinės įstaigos patirtą žalą. Šiuo atveju teismo priteistą žalą, atsiradusią dėl Lietuvos kalėjimų tarnybos pareigūnų neteisėtų veiksmų, išmokėjo Teisingumo ministerija, o ne Lietuvos kalėjimų tarnyba, todėl ir valstybės regreso (atgręžtinio reikalavimo) teisė į žalą padariusius konkrečius pareigūnus turi būti įgyvendinama pagal Žalos įstatyme nustatytą tvarką, o ne pagal Statuto 45 ir 46 straipsnius.
Nagrinėjamu atveju, pagal Žalos įstatymo 5 straipsnio 1 dalį, valstybė, atlyginusi dėl Marijampolės kalėjimo pareigūnų veiksmų atsiradusią žalą, įgyja regreso (atgręžtinio reikalavimo) teisę, kurią įgyvendindama privalo tik teismo tvarka, o ne statutinės įstaigos vadovo administraciniu sprendimu, išieškoti iš konkrečių pareigūnų tiek, kiek ji sumokėjo, bet ne daugiau kaip 9 vidutinius jų darbo užmokesčius, o jeigu žala padaryta tyčia, – tiek, kiek ji sumokėjo žalos atlyginimo. Kadangi, kaip minėta, tokios situacijos nereglamentuoja Statuto 45 ir 46 straipsniai, kurie taikomi tik tais atvejais kai pati statutinė įstaiga atlygina kitiems asmenims padarytą žalą ir dėl to ją patiria pati, tai šioje situacijoje taikytinos taisyklės, nustatytos Žalos įstatyme (Žalos įstatymo 5 str. 1 d.). Tokiu atveju, Žalos įstatymo 5 straipsnio 1 dalis imperatyviai numato, kad valstybė, atlyginusi kitų valdžios institucijų pareigūnų, valstybės tarnautojų ar kitų darbuotojų kaltų veiksmų (aktų) atsiradusią žalą, įgyja regreso (atgręžtinio reikalavimo) teisę, kurią įgyvendindama privalo teismo tvarka išieškoti šią žalą, o Žalos įstatymo 5 straipsnio 4 dalis numato, kad tokiais atvejais valstybei atstovauja institucija, dėl kurios pareigūno, valstybės tarnautojo ar kito darbuotojo neteisėtų veiksmų (aktų) atsirado žala.
Taigi, nagrinėjamu atveju, valstybė, veikdama per Teisingumo ministeriją, atlyginusi dėl Marijampolės kalėjimo pareigūnų veiksmų atsiradusią žalą, kuri buvo priteista iš valstybės teismo sprendimu, įgyja regreso (atgręžtinio reikalavimo) teisę į konkrečius pareigūnus, dėl kurių veiksmų ši žala buvo padaryta, tačiau įgyvendindama regreso teisę privalo tik teismo tvarka išieškoti šią žalą iš atitinkamų pareigūnų.
Žemesnės instancijos teismas
Šiuo atveju Lietuvos kalėjimų tarnyba, atstovaudama valstybei, turi teisę Žalos įstatymo nustatyta tvarka regreso tvarka reikalauti iš konkrečių pareigūnų atlyginti žalą, kurią išmokėjo Teisingumo ministerija, nes teismas šią žalą priteisė dėl Marijampolės pareigūnų veiksmų (neveikimo), tačiau tai gali įgyvendinti tik teismo tvarka, o ne vienasmeniu administraciniu Lietuvos kalėjimų tarnybos direktoriaus sprendimu. Pastarasis neturi įstatymų suteiktų įgaliojimų spręsti žalos atlyginimo regreso tvarka klausimo, nes tai yra tik teismo prerogatyva ir kompetencija.
Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes teismas konstatuoja, kad Lietuvos kalėjimų tarnybos direktorius neteisėtai sprendė žalos atlyginimo regreso tvarka klausimą, kadangi jis ne teismo tvarka nurodė atlyginti pareiškėjams po 4000 Eur žalos ir nusprendė dalį jos išskaityti iš jų darbo užmokesčio, nors šią žalą patyrė valstybė, o ne Lietuvos kalėjimų tarnyba, ir ją atlygino valstybė, veikdama per Teisingumo ministeriją, o ne Lietuvos kalėjimų tarnyba. Tuo tarpu Lietuvos kalėjimų tarnybos direktorius turi teisę reikalauti iš pareiškėjų žalos atlyginimo regreso tvarka tik teismo, kuris dėl to priima sprendimą iš esmės, tvarka, todėl skundžiami Įsakymas 1 ir Įsakymas 2, kuriais buvo išspręstas tik teismo kompetencijai priskirtas klausimas, yra neteisėti, dėl to, kad juos priėmė nekompetentingas viešojo administravimo subjektas, ir jie prieštarauja aukštesnės galios teisės aktams – Statuto 45 ir 46 straipsniams, Žalos įstatymo 5 straipsniui (ABTĮ 91 str. 1 d. 1 p. ir 2 p.).
Be to, tai, kad teismo kompetencijai priskirtą žalos atlyginimo regreso tvarka klausimą išsprendė statutinės įstaigos vadovas, kuriam tokia teisė nėra suteikta įstatymu, kartu reiškia ir tai, kad priimant tokį sprendimą buvo pažeistos pagrindinės Žalos įstatymo ir Administracinių bylų teisenos įstatymo normose įtvirtintos procedūros, turėjusios užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą ir sprendimo pagrįstumą. Šiuo atveju klausimą išnagrinėjo nekompetentingas viešojo administravimo subjektas ir ne pagal procesines ginčų nagrinėjimo teisme taisykles įrodinėjant civilinės atsakomybės pagrindą ir visas sąlygas, o tai yra esminis Žalos įstatyme įtvirtintos žalos atlyginimo regreso tvarka procedūros pažeidimas, kuris, pagal ABTĮ 91 straipsnio 1 dalies 3 punktą, taip pat yra pagrindas panaikinti skundžiamus Įsakymą 1 ir Įsakymą 2.
Taigi, nustačius visus tris ABTĮ 91 straipsnio 1 dalyje numatytus pagrindus skundžiamam teisės aktui panaikinti pareiškėjų skundas tenkintinas ir Įsakymas 1 bei Įsakymas 2 panaikintini (ABTĮ 91str. 1 d. 1-3 p.).
Žemesnės instancijos teismas
Nustačius nurodytus skundžiamų Įsakymo 1 bei Įsakymo 2 panaikinimo pagrindus likusieji tiek pareiškėjų, tiek ir atsakovės argumentai laikytini neturintys lemiamos juridinės reikšmės šio kilusio ginčo išsprendimui, todėl detaliau neanalizuotini, nes LVAT ir Europos Žmogaus Teisių Teismo formuoja praktiką, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (EŽTT 1994-04-19 sprendimas byloje Nr. 16034/90 V, de H. v Netherlands, 1997-12-19 sprendimas byloje Nr. 20772/92 H. v Finland, 1999-01-21 sprendimas byloje Nr. 30544/96 G.R. v Spain ir kt.), o LVAT jurisprudencijoje aiškinant ABTĮ normas ne kartą buvo imperatyviai pažymėta, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą (LVAT 2008-12-05 nutartis administracinėje byloje Nr. P444 -196/2008, 2009-07-24 nutartis administracinėje byloje Nr. P756-151/2009, 2009-11-06 nutartis administracinėje byloje Nr. P525 -194/2009, 2013-02-11 nutartis administracinėje byloje Nr. A146-216/2013 ir kt.).
Dėl bylinėjimosi išlaidų
Pareiškėjai skunde ir 2024 m. rugpjūčio 1 d. papildomai pateiktu prašymu prašė priteisti iš atsakovės bylinėjimosi išlaidas bei su šiuo prašymu pateikė PVM sąskaitas faktūras ir jų apmokėjimą patvirtinančius dokumentus bei suteiktų advokatų teisinių paslaugų ataskaitas, patvirtinančius šių išlaidų dydį.
Iš nurodytų 2024 m. rugpjūčio 1 d. pateiktų pareiškėjų dokumentų matyti, kad abu pareiškėjai patyrė po 1 383,44 Eur bylinėjimosi išlaidų už teisines paslaugas, susijusias su skundo teismui parengimu ir pasirengimu teismo posėdžiui.
ABTĮ 40 straipsnio 1 dalis numato, jog proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą.
Proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę reikalauti atlyginti jai išlaidas advokato ar advokato padėjėjo pagalbai apmokėti. Atstovavimo išlaidų atlyginimo klausimas sprendžiamas Civilinio proceso kodekso ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka (ABTĮ 40 str. 5 d.).
CPK 98 straipsnio l dalyje reglamentuojama, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusio nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus bei teikiant konsultacijas, o šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio, patvirtintose Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu (toliau – ir Rekomendacijos).
Pagal Rekomendacijų 7 punktą, priteistini užmokesčio už advokato civilinėse bylose teikiamas teisines paslaugas maksimalūs dydžiai apskaičiuojami taikant nustatytus koeficientus, kurių pagrindu imamas Lietuvos statistikos departamento skelbiamas užpraėjusio ketvirčio vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje (be individualiųjų įmonių).
Šioje byloje pareiškėjos skundas surašytas 2024 m. kovo 28 d., t. y. 2024 m. I ketvirtyje, todėl apskaičiuojant pareiškėjų patirtas advokatės atstovavimo išlaidas skundui parengti remiamasi 2023 m. III ketvirčio mėnesiniu bruto darbo užmokesčiu, kuris yra 2 018,2 Eur.
Atsižvelgiant į Rekomendacijų 8.2 p. (koeficientas už skundo parengimą 2,5) maksimali galima priteisti suma už skundo, kuris surašytas 2024 m. I ketvirtyje, parengimą yra 5 045,50 Eur (2 018,2 Eur x 2,5 koeficientas), todėl pareiškėjų prašoma priteisti bendra 2 766,88 Eur suma (kiekvienam po 1 383,44 Eur) už teisines paslaugas, susijusias ne tik su skundo parengimu, bet ir su pasirengimu teismo posėdžiui, kuris truko 1,5 valandos, ne tik neviršija Rekomendacijų nustatytų maksimalių dydžių, be ir yra gerokai mažesnė, todėl yra visiškai adekvati ir priteistina iš bylą pralaimėjusios atsakovės.
Nors teisines paslaugas, suteiktas pareiškėjams, apmokėjo Lietuvos Respublikos ikiteisminio tyrimo įstaigų profesinė sąjunga, tačiau tai nėra kliūtis priteisti šias bylinėjimosi išlaidas pareiškėjams, nes teisinių paslaugų sutartys dėl pareiškėjų atstovavimo yra trišalės (Advokatų profesinė bendrija – atitinkamas pareiškėjas – Lietuvos Respublikos ikiteisminio tyrimo įstaigų profesinė sąjunga), o pareiškėjai yra profesinės sąjungos nariai, kuriuos ginti yra profesinės sąjungos funkcija.
Analogišką atvejį yra nagrinėjęs Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, kuris išaiškino, kad kai tokias išlaidas apmoka ne šalis, o kitas, byloje nedalyvaujantis asmuo, proceso šalių ar kitų byloje dalyvaujančių asmenų atstovų išlaidos, vadovaujantis tiek teisės doktrinoje, tiek teismų praktikoje galiojančiu principu „tas, kas veikia per kitą, veikia pats“ (lot. – qui fact per alium, facit per se), laikytinos bylinėjimosi išlaidomis kaip pačių atstovaujamųjų išlaidos. Šios byloje dalyvaujančių asmenų atstovų su procesu susijusios išlaidos, taip pat bylinėjimosi išlaidų apmokėjimo prievolę už byloje dalyvaujantį asmenį, šiam neprieštaraujant, įvykdžiusių kitų, nors ir nedalyvaujančių byloje, asmenų (CK 6.50 straipsnis) išlaidos pripažintinos su bylos nagrinėjimu susijusiomis išlaidomis ir dėl jų atlyginimo turi būti sprendžiama. Išlaidos, skirtos byloje dalyvaujančiam asmeniui atstovavusio advokato ar advokato padėjėjo teisinei pagalbai apmokėti, yra su bylos nagrinėjimu susijusios išlaidos ir, jeigu CPK 98 straipsnio 1 dalyje nustatytu terminu yra pateiktas prašymas (tiek raštu, tiek žodžiu teismo posėdyje; tiek byloje dalyvaujančio asmens, tiek jo atstovo) dėl atstovavimo išlaidų priteisimo bei šių išlaidų dydį (realumą) patvirtinantys įrodymai, jų atlyginimo klausimas turi būti sprendžiamas, nepriklausomai nuo to, kas – byloje dalyvaujantis asmuo, kuriam mokama advokato teisinė pagalba realiai buvo suteikta, ar už jį kitas, nors ir byloje nedalyvaujantis, asmuo – faktiškai atsiskaitė su byloje dalyvaujančiam asmeniui atstovavusiu advokatu ar jo padėjėju. Nustačius, kad mokama advokato ar advokato padėjėjo teisinė pagalba byloje dalyvavusiam asmeniui buvo suteikta ir dėl išlaidų jai apmokėti atlyginimo kreiptasi CPK 98 straipsnio 1 dalyje nustatyta tvarka, yra pagrindas priteisti byloje dalyvaujančiam asmeniui atstovavimo išlaidas, nepaisant to, kad už jam suteiktas teisines paslaugas sumokėjo kitas, nors ir byloje nedalyvaujantis, asmuo (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. balandžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-256-684/2015).
Nurodytoje nutartyje Lietuvos Aukščiausiasis Teismas konstatavo, kad aplinkybė, jog advokatui už kasatorės, kuri yra Lietuvos švietimo darbuotojų profesinės sąjungos narė, atstovavimą pirmosios instancijos teisme sumokėjo ne ji pati, o švietimo darbuotojus vienijanti profesinė sąjunga (Žemaitijos regiono profesinių sąjungų susivienijimas), kurios vienas pagrindinių tikslų – ginti savo narių profesines, ekonomines ir socialines teises ir teisėtus interesus, teikti teisinę pagalbą savo nariams, nebuvo kliūtis apeliacinės instancijos teismui vertinti į bylą, minėta, įstatyme (CPK 98 straipsnio 1 dalis) nustatytu terminu pateiktus dokumentus dėl kasatorei suteiktos mokamos advokato teisinės pagalbos ir jai apmokėti skirtų išlaidų dydžio bei spręsti dėl šių išlaidų atlyginimo asmuo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. balandžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-256-684/2015).
Remiantis nurodytais Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimais, bei įvertinus tai, kad mokėdami profesinės sąjungos nario mokestį, iš kurio finansuojama profesinė sąjunga, pareiškėjai iš esmės tokiu būdu bylinėjimosi išlaidas yra apmokėję ir savo lėšomis, kurios per narystės mokestį buvo sumokėtos profesinei sąjungai, pareiškėjams šioje byloje priteistinos bylinėjimosi išlaidos už jiems suteiktą teisinę pagalbą, kurias apmokėjo juos ginanti ir atstovaujanti Lietuvos Respublikos ikiteisminio tyrimo įstaigų profesinė sąjunga.
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 40, 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 2 punktu, 91 straipsnio 1 dalies 1, 2, 3 punktais, teismas
Pareiškėjų. R. A. ir T. Č. skundą patenkinti.
Panaikinti Lietuvos kalėjimų tarnybos direktoriaus 2024 m. vasario 15 d. įsakymą Nr. P-225 „Dėl padarytos žalos atlyginimo regreso (atgręžtinio reikalavimo) tvarka“, priimtą R. A. atžvilgiu.
Panaikinti Lietuvos kalėjimų tarnybos direktoriaus 2024 m. vasario 15 d. įsakymą Nr. P-229 „Dėl padarytos žalos atlyginimo regreso (atgręžtinio reikalavimo) tvarka“, priimtą T. Č. atžvilgiu.
Priteisti pareiškėjui R. A. 1 383,44 Eur (vieną tūkstantį tris šimtus aštuoniasdešimt tris eurus 44 ct) bylinėjimosi išlaidų iš atsakovės Lietuvos kalėjimų tarnybos.
Priteisti pareiškėjui T. Č. 1 383,44 Eur (vieną tūkstantį tris šimtus aštuoniasdešimt tris eurus 44 ct) bylinėjimosi išlaidų iš atsakovės Lietuvos kalėjimų tarnybos.
Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo paskelbimo dienos apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Regionų administracinio teismo Kauno rūmus.