- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nuosprendis
- Data
- 2012-06-25
- Bylos Nr.
- 1A-342-383-2012
- Teisminio proceso Nr.
- 1-21-3-00028-2010-0
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Valdas Vitunskas (pirm.), Gytis Večerskas, Danguolė Šiugždinytė
- Nuteistasis
- V. B.
- Kaltinamasis
- A. K., V. L.
- Advokatai
- Ramutė Budrytė
Pranešėjas Valdas Vitunskas Baudžiamoji byla Nr.1A-342-383/2012
Teisėja Violeta Miceikienė Teisminio proceso Nr. 1-21-3-00028-2010-0 Procesinio sprendimo kategorija:
2012 m. birželio 25 d.
Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko teisėjo Valdo Vitunsko, teisėjų: Danguolės Šiugždinytės, Gyčio Večersko, sekretoriaujant Jurgitai Barauskaitei,
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. B. ir išteisintųjų A. K. bei V. L. apeliaciniais skundais dėl Kauno rajono apylinkės teismo 2012 m. sausio 24 d. nuosprendžio, kuriuo
V. B. nuteistas pagal LR BK 140 str. 1d. (V. L. atžvilgiu) ir jam paskirta bausmė - laisvės apribojimas 6 mėn. (šešiems mėnesiams); pagal BK 48 str. 6 d. 1 p., per bausmės laiką įpareigotas būti namuose nuo 22 val. vakaro iki 6 val. ryto, jei tai nesusiję su darbu;
V. B. pagal BK 140 str. 1d. (A. K. atžvilgiu), neįrodžius, kad kaltinamasis dalyvavo padarant nusikalstamą veiką ir pagal BK 155 str. 1d. (A. K. atžvilgiu), nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių- išteisintas;
V. B. (V. L. atžvilgiu) pagal BK 155 str. 1d. - išteisintas, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių;
A. K. pagal BK 154 str. 1d. ir pagal BK 155 str. 1d. - išteisinta, nes nepadarytos veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių;
V. L. pagal BK 154 str. 1d. ir pagal BK 155 str. 1d. - išteisinta, nes nepadarytos veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių;
priteista iš Vaidoto B. V. L. - 1500 Lt išlaidų advokato darbui apmokėti bei 20 Lt V. L. turėtų specialisto išlaidų;
V. L. 2500 Lt neturtinės žalos civilinis ieškinys atmestas;
A. K. 2500 Lt neturtinės žalos civilinis ieškinys atmestas;
V. B. 20 000 Lt neturtinės žalos civilinis ieškinys paliktas nenagrinėtu; ir
Aprašomoji dalis
nustatė:
V. B. nuteistas pagal BK 140 str. 1d. už tai, kad jis 2010 m. liepos 12d. apie 13.30 val. (duomenys neskelbtini) namo kieme konflikto metu griebė V. L. už kairio žasto viena ranka, o kita ranka už kaklo bandė sugriebti, bet ji išsisuko ir V. B. rankų nagais įbrėžė V. L. kaklą, ko pasekoje jai buvo padaryti nubrozdinimai dešinio raktikaulio srityje, t.y. padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas.
V. B. pagal BK 140 str. 1 d. ir BK 155 str. 1 d. (dėl A. K. skundo privataus kaltinimo tvarka) išteisintas, neįrodžius, kad jis 2010-07-12 apie 13.30 val. (duomenys neskelbtini) namo kieme be jokios priežasties į A. K. metė akmenį, po to sugriebė už kaklo rankomis, sužalojo veidą. Vartodamas smurtą, A. K. atžvilgiu, plūdo ją necenzūriniais žodžiais
V. B. pagal BK 155 str. 1 d. (dėl V. L. skundo privataus kaltinimo tvarka) išteisintas, neįrodžius, kad jis 2010-07-12 apie 13.30 val. (duomenys neskelbtini) namo kieme, vartodamas jos atžvilgiu smurtą, plūdo ją necenzūriniais žodžiais.
A. K. ir V. L. išteisintos pagal BK 154 str. 1 d., 155 str. 1 d. (dėl V. B. priešpriešinio skundo privataus kaltinimo tvarka), nes nepadarytos veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, o būtent dėl to, kad A. K. ir V. L. privataus kaltinimo skunde nurodė:, kad V. B. 2010-07-12 apie 13:30 val. metė į A. K. akmenį, rankomis griebė A. K. už kaklo, sužalojo A. K. kitas veido vietas, „koliojo A. K. nešvankiais žodžiais", tyčia paskleidė žinomai melagingą, tikrovės neatitinkančią, apie V. B., paniekinančią ir žeminančią informaciją (BK 154 str. 1 d.);
be to, jis 2010-07-12 apie 13:30 val. A. K. skunde nurodytu būdu sužalojęs įvykdė jos atžvilgiu BK 140 str. numatytą nusikalstamą veiką, tyčia, raštu, užgauliai pažemino V. B. (BK 155 str. 1 d.);
be to, jis 2010-07-12 apie 13:30 val. savo rankų nagais apdraskė V. L. kaklą, ranka suspaudė jos kairį žąstą, „koliojo V. L. nešvankiais žodžiais" ir tokiu būdu jos atžvilgiu įvykdė BK 140 str. numatytą nusikalstamą veiką, tyčia paskleidė žinomai melagingą, tikrovės neatitinkančią, paniekinančią ir žeminančią informaciją apie V. B. (BK 154 str. 1 d.);
be to, jis 2010-07-12 apie 13:30 val. skunde nurodytu būdu ją sužalojo ir įvykdė jos atžvilgiu BK 140 str. numatytą nusikalstamą veiką, tyčia, raštu, užgauliai pažemino V. B. (BK 155 str. 1 d.)
Šalies argumentai
Nuteistasis V. B. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Kauno rajono apylinkės teismo 2012-01-24 nuosprendį dalyje dėl BK 140 str. 1 d. nusikalstamos veikos padarymo V. L. atžvilgiu ir priimti naują nuosprendį, dėl šios veikos jį išteisinti. Skunde nurodoma, jog teismo išdėstytos išvados dėl šios nusikalstamos veikos sudėties yra nepagrįstos, priimtos netinkamai pritaikius baudžiamąjį įstatymą. Pirmosios instancijos teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, kas sukliudė teismui išsamiai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą sprendimą. Teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad byloje yra pilnai įrodyta, jog V. L. konstatuotus kūno sužalojimus padarė būtent jis. Nurodo, kad 2010-07-12 apie 13 val. jis kartu su savo šeimos nariais tvarkė aplinką savo sklype prie bendro keliuko ir prasidėjus konfliktui, kurio metu V. L. mama A. K. jo atžvilgiu atliko neteisėtus veiksmus, prie jų priėjo V. L. ir pradėjo jį plūsti necenzūriniais žodžiais, rėkti, mėtyti akmenys į jų sklypą. Paprašyta liautis, ji prisiartino prie apelianto ir griebė jam už palaidinės, suplėšė ją. Jis V. L. nelietė, nepadarė jai jokių kūno sužalojimų, o tik atstūmė ją, rankomis paliesdamas ją už klubų. Todėl byloje ir nėra nustatyta, kad ji patyrė sužalojimus toje kūno vietoje, kur jis turėjo su ja kontaktą. Todėl tai, kad jis negalėjo nurodyti, kurioje vietoje ji buvo sužalota, nėra įrodymas, kad jis ją sužalojo. Yra pažeistas rungimosi principas, nes bylos nagrinėjimo metu buvo nustatyta, kad jis su nukentėjusiąja jokių santykių nepalaikė, jie nebendrauja, todėl teismas negalėjo reikalauti nurodyti, kokiu būdu nesant jo kaltės galėjo atsirasti pas nukentėjusiąją medicininiuose dokumentuose konstatuoti sužalojimai. Teismo posėdžio metu jis nurodė, kad tarp jo ir V. L. yra susiklostę konfliktiški santykiai iš jos pusės, kuomet apeliantas kreipėsi į teismą dėl jo sklypo ir V. L. mamos A. K. sklypo ribų peržiūrėjimo. Ir nors po kelių dienų ant V. L. kūno atsirado menki sužalojimai, tačiau teismas nevertino tos aplinkybės, kad šie sužalojimai galėjo atsirasti bet kokio kontakto buityje pasekoje. V. L. medicinos įstaigoje nurodė, kad jai padaryti sužalojimai kakle ir žaste, kadangi apžiūros metu šiose kūno vietose jokių sužalojimų nepastebėta. Be to, ji kreipėsi į medikus ne iš karto, o po trijų dienų. V. L. parodymai, kad apeliantas ją sugriebė už rankos ir kaklo, išdėstyti pareiškime policijai, prieštarauja skunde teismui nurodytoms aplinkybėms, kad jis nagais apdraskė jai kaklą, ranka suspaudė jos kairįjį žastą. Be to, tokie jos parodymai prieštarauja ir byloje esantiems A. V. parodymams, kuri patvirtino viską mačiusi, ir kad V. B. tik paėmė V. L. už kairės rankos ir pastūmė, sakydamas „eik iš čia“. Tokius liudytojos parodymus teismas vertino kaip įrodymą, kad visgi kontaktas tarp V. B. ir V. L. buvo. Visiškai nenuoseklūs yra V. L. ir A. K. parodymai apie tas pačias įvykio aplinkybes, o teismas nesiėmė jokių priemonių pašalinti prieštaravimus. Priešingai, teismas nurodė, kad šių liudytojų parodymai apie fizinio kontakto tarp V. B. ir V. L. buvimą yra nuoseklūs. Kiti asmenys, apklausti liudytojais, nepatvirtino, kad jis būtų nukentėjusiosios atžvilgiu atlikęs kokius nors veiksmus, kuriais nukentėjusiajai buvo padaryti sužalojimai dešinio raktikaulio srityje. Akivaizdu, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai vertino liudytojos A. K., nukentėjusiosios V. L., liudytojos A. V. ir V. B. parodymus, dėl ko neteisingai nusprendė, kad jis yra kaltas dėl nukentėjusiajai V. L. padarytų sužalojimų, nes bylos nagrinėjimo metu nebuvo nustatyta, kas ir kokiu būdu sukėlė jai tuos sužalojimus. Teismas nesivadovavo taisykle, kad visos abejonės vertinamos kaltinamojo naudai, dėl ko nepagrįstai nusprendė, kad jis yra kaltas dėl BK 140 str. 1 d. numatytos nusikalstamos veikos padarymo. Be to, teismas nevertino ir tos aplinkybės, kad iš karto po incidento V. B. kreipėsi su pareiškimu į policiją dėl 2010-07-12 neteisėtų V. L. ir A. K. veiksmų jo atžvilgiu, po įvykio tą pačią dieną pats išsikvietė policijos pareigūnus. V. L. buvo įteiktas pranešimas dėl oficialaus įspėjimo dėl jos neteisėtų veiksmų V. B. atžvilgiu. Be to, apylinkės teismas, išteisindamas V. B. dėl A. K. atžvilgiu įvykdyto nusikaltimo pagal BK 140 str. 1 d. nurodė, kad liudytojų V. L. ir A. K. parodymai yra nenuoseklūs, dėl ko jie yra nepatikimi, ir kad jo kaltės dėl šio nusikaltimo nėra. Tuo tarpu dėl BK 140 str. 1 d. nusikaltimo V. L. atžvilgiu teismas jau tuos pačius tų pačių liudytojų nenuoseklius parodymus vertina kaip įrodančius jo kaltę dėl V. L. sužalojimo. Taigi, akivaizdu, kad teismas V. B. kaltę grindžia tik prielaidomis ir neteisingu bei netiksliu liudytojų parodymų vertinimu. Tuo buvo padarytas BPK 301 str. 1 d. pažeidimas. Be to, įrodinėjimo pareiga privataus kaltinimo procese tenka nukentėjusiajam, o teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, privalo ištirti visus byloje esančius - ir kaltinančius, ir teisinančius duomenis. Tačiau apylinkės teismas tyrė ir vertino tik V. B. kaltinančius duomenis ir visiškai ignoravo jo paties parodymus bei kitus byloje esančius ir jį teisinančius duomenis, kas rodo, kad skundžiama apkaltinamoji nuosprendžio dalis yra priimta neteisėtai. Be to, teismas netinkamai išsprendė V. L. patirtų bylos vedimo per advokatą išlaidų kompensavimo klausimą, neįvertino, kad nurodyta 1500 Lt suma V. L. advokatui buvo sumokėta už dviejų nukentėjusiųjų - V. L. ir A. K. atstovavimą byloje, dėl ko teismas neteisingai nusprendęs jį pripažinti kaltu tik V. L. atžvilgiu, neteisingai priteisė advokato išlaidų atlyginimą pilnai, tai yra 1500 Lt. Sutinkamai su BK 140 str. 1 d. teismas neteisingai paskyrė jam per griežtą bausmę.
Išteisintųjų A. K. bei V. L. apeliaciniame skunde prašoma panaikinti pirmosios instancijos teismo nuosprendį dalyje dėl V. B. išteisinimo dėl BK 140 str. 1 d. nusikalstamos veikos (A. K. atžvilgiu) ir šioje dalyje priimti apkaltinamąjį nuosprendį, kuriuo V. B. pripažinti kaltu pagal BK 140 str. 1 d. ir paskirti jam bausmę sankcijos ribose; panaikinti pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalį, kuria nuspręsta atmesti 2500 Lt V. L. neturtinės žalos civilinį ieškinį ir A. K. 2500 Lt neturtinės žalos civilinį ieškinį ir šioje dalyje abu civilinius ieškinius patenkinti. Skunde nurodoma, jog apylinkės teismo nuosprendyje išdėstytos teismo išvados dėl V. B. išteisinimo pagal BK 140 str. 1 d. (A. K. atžvilgiu) padarytos pažeidžiant BPK 20 str. nuostatas, ir jos neatitinka faktinių bylos aplinkybių. Teismas nebuvo nuoseklus vertindamas įrodymus dėl A. K. sužalojimo, nepagrįstai teigia, kad byloje nėra įrodymų, kurie patvirtintų, kad tai padarė V. B.. Teismas neįvertino Karmėlavos policijos nuovados rašto, kuriame nurodyta, jog tą pačią dieną 2012-07-12 17 val. 29 min. buvo gautas A. K. pareiškimas dėl konflikto su V. B.. Nors ikiteisminį tyrimą pradėti atsisakyta, tačiau teismas nevertino šios aplinkybės, kad vykusio su V. B. konflikto metu A. K. buvo sužalota ir kad ji buvo sužalota V. B.. Byloje nėra įrodymų, kurie paneigtų specialistės S. B. išvadą ir teisme duotus parodymus apie sužalojimų atsiradimo laiką ir mechanizmą, kuris neprieštarauja nukentėjusiosios A. K. paaiškinimams, kad jie galėjo būti padaryti V. B. nagais. Byloje nėra duomenų, kad A. K. galėjo būti sužalota iki konflikto su V. B. ar jau po jo. Priešingai, byloje esančių įrodymų visuma leidžia tvirtinti, kad A. K. buvo sužalota būtent V. B.. Be to, teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad A. K. ir V. L. parodymai yra prieštaringi, neatsižvelgė į pačią faktinę situaciją, kurios metu jos buvo sužalotos, tai yra, kad tai buvo padaryta konflikto metu, kuris truko pakankamai trumpą laiko tarpą, ir dėl ko kiekvienos iš nukentėjusiųjų aplinkybių suvokimą ir vertinimą lėmė jų individualios savybės. Teismas netinkamai įvertino specialistės S. B., liudytojo A. G. parodymus, vertindamas liudytojų J. P. ir D. J. parodymus, neatsižvelgė, kad abu šie liudytojai teigia nematę fizinio kontakto nei iš vienos konflikto pusės, nors jų parodymus iš dalies paneigė pats V. B., neįvertino L. V. parodymų. Taigi, pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino įrodymus kaip visumą, tuo pažeisdamas BPK 20 str. reikalavimus ir padarė klaidingą išvadą, kad V. B. veiksmuose nėra BK 140 str. 1 d. nusikalstamos veikos požymių (A. K. atžvilgiu). Pripažinus jį kaltu dėl šio nusikaltimo, turėtų būti panaikinta ir ta nuosprendžio dalis, kuria atmestas A. K. civilinis ieškinys dėl 2500 Lt neturtinės žalos atlyginimo. Teismas atmesdamas ieškinį, nevertino, kad V. B. smurtas buvo panaudotas prieš moteris, viešoje vietoje, matant nepilnamečiams vaikams, jį pavartojęs asmuo yra žymiai fiziškai stipresnis už nukentėjusiąsias, be to, V. B. neprisipažino ir nesigaili tai padaręs. Tokiu būdu galima teigti, kad teismui nebuvo pagrindo ne tik atmesti, bet ir mažinti priteistiną žalos atlyginimą, todėl šioje dalyje nuosprendis yra naikintinas.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į nuteistojo V. B. apeliacinį skundą išteisintoji V. L. prašo atmesti jo apeliacinį skundą. Pirmosios instancijos teismas savo išvadas dėl V. B. kaltės padarius nusikalstamą veiką V. L. atžvilgiu grindė ne atskirais įrodymais, o įrodymų visuma, kuri patvirtina, kad ji buvo sužalota V. B.. Byloje nėra įrodymų, kurie paneigtų specialistės L. M. išvadą, jos duotus parodymus teisme, kas neprieštarauja V. L. duotiems paaiškinimams. Byloje nėra duomenų, kad V. L. buvo sužalota iki konflikto su V. B. ar jau po jo, kad V. B. lietė ją klubų srityje, ar kad jos sužalojimai galėjo atsirasti kitomis aplinkybėmis. Būtent V. L. parodymai sutampa su specialisto išvadomis apie sužalojimų mechanizmą. Liudytojas A. G. nurodė, kad muštynės buvo būtent tame įvykyje. Teismas pagrįstai atmetė liudytojų J. P. ir D. J. parodymus, nes šie liudytojai aiškiai liudija netiesą, jie nematė buvus kontaktą tarp jos ir V. B.. V. L. netiksliai įvardijo jai padarytus sužalojimus, kadangi ji neturi medicininio išsilavinimo, todėl ji ir kreipėsi į specialistus. Nelabai suprantama, kodėl nuteistasis akcentuoja tarp jo ir V. L. esant konfliktinius santykius, nes tai, kad jos mama A. K. bylinėjosi su V. B. dėl žemės, nesudaro pagrindo teigti apie santykių konfliktiškumą. Be to, jos gyvenamoji vieta nėra arti V. B., jie nepalaiko jokių santykių, jis yra tik jos mamos kaimynas. Tai, kad dėl sužalojimo buvo kreiptasi į teisėsaugos institucijas, nereiškia, kad tarp asmenų yra konfliktiški santykiai. V. L. nebuvo suinteresuota, kad jai atsirastų sužalojimai ant kūno.
Teismo posėdyje nuteistasis V. B. prašė tenkinti jo skundą ir jį išteisinti, atmesti A. K. ir V. L. apeliacinius skundus. Nuteistojo gynėja advokatė palaikė nuteistojo skundą, prašė jį išteisinti arba kitu atveju – atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės. Išteisintoji A. K. ir jos gynėja advokatė prašė nuteistojo skundą atmesti, o tenkinti apeliantės A. K. skundą. Išteisintoji V. L. ir jos gynėja advokatė prašė tenkinti apeliantės V. L. skundą, atmesti nuteistojo apeliacinį skundą. Prokurorė prašė atmesti nuteistojo V. B. skundą, o tenkinti iš dalies išteisintųjų A. K. ir V. L. apeliacinius skundus dėl civilinio ieškinio.
Motyvuojamoji dalis
Nuteistojo V. B. apeliacinis skundas tenkintinas.
Išteisintųjų A. K. bei V. L. apeliaciniai skundai atmestini.
Nuteistojo apeliacinis skundas pagrįstas, nuosprendis naikintinas, nuteistasis išteisintinas nenustačius veikos, turinčios BK 140 str. 1 d. numatyto nusikaltimo požymių (Baudžiamojo proceso kodekso 303 str. 5 d. 1 p.). Apeliacinio teismo kolegija nesutinka su apylinkės teismo nuosprendžio motyvais, kuriais teismas grindžia nuteistojo kaltę.
Dėl nuteistojo V. B. apeliacinio skundo
Apeliacinio teismo kolegija nesutinka su apylinkės teismo nuosprendžio motyvais, kuriais teismas grindžia nuteistojo kaltę. Baudžiamojoje byloje nustatytų aplinkybių kaip duomenų visumos vertinimas iš tikrųjų nepagrindžia nuosprendyje nurodytų veikų objektyviosios pusės realumo, kita vertus, kai kurių duomenų vertinimas yra prieštaringas, t. y. padarytos išvados neatitinka faktinių aplinkybių.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senato 2003 m. birželio 20 d. nutarimo Nr. 40 „Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą“ 3.1.8 punkte teismams išaiškinta, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, o teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką bei kitas svarbias bylos aplinkybes. Teismo nuosprendžio aprašomojoje dalyje pateikti įrodymai ir jų analizė negali sukelti abejonių dėl nuosprendžio rezoliucinėje dalyje padarytų teismo išvadų dėl nusikalstamos veikos padarymo fakto ir BK specialiojoje dalyje numatytos nusikalstamos veikos sudėties buvimo. Nagrinėjamu atveju apylinkės teismas apkaltinamąjį nuosprendį grindė prieštaringais liudytojų parodymais, nepašalino juose esančių esminių prieštaravimų ir tinkamai neanalizavo kitų bylos įrodymų, o nukentėjusiojo parodymus vertino tendencingai.
V. B. kaltinamas pagal BK 140 str. 1d. tuo, kad jis 2010 m. liepos 12d. apie 13.30 val. (duomenys neskelbtini) namo kieme V. B. konflikto metu griebė V. L. už kairio žasto viena ranka, o kita ranka už kaklo bandė sugriebti, bet ji išsisuko ir V. B. rankų nagais įbrėžė V. L. kaklą, ko pasekoje jai buvo padaryti nubrozdinimai dešinio raktikaulio srityje, t.y. padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas. Kaip matoma iš pateikto kaltinimo, jo neteisėti veiksmai pasireiškė tuo, kad jis griebė V. L. už žasto, nagais įbrėžė jai kaklą, tokiu būdu padarydamas jai nubrozdinimus. Apeliaciniame skunde nuteistasis teigia, kad tarp jo ir V. L. iš tikrųjų kaltinime nurodytu laiku ir vietoje įvyko konfliktas, jis paprašė ją liautis, tačiau ji griebė jam už palaidinės ir ją suplėšė. Nuteistasis kategoriškai neigia buvus fizinį kontaktą tarp jo ir nukentėjusiosios. Teisme jis patvirtino, kad įvykio dieną jis nepadarė V. L. jokių sužalojimų, negriebė jai nei už kaklo, netampė jos už rankų. Nei vienas iš teisme apklaustų liudytojų negalėjo patvirtinti, kokiu būdu V. B. padarė kaltinime nurodytus sužalojimus V. L..
Byloje apklausta nukentėjusioji V. L. davė priešingus parodymus nei kad buvo nurodžiusi pirminiame skunde. Skunde Kauno rajono apylinkės teismui ji nurodo, kad V. B. naudojo jos atžvilgiu fizinį smurtą, jis savo rankų nagais apdraskė jai kaklą, ranka suspaudė jos kairį žastą (t. 1, b. l. 1). Šie jos parodymai prieštarauja liudytojos A. V. parodymams, kuri patvirtino, kad visą įvykį gerai matė ir jai yra žinoma, kad V. B. paėmė V. L. už kairės rankos ir pastūmė, pasakydamas „eik iš čia“. Pirmosios instancijos teismas nepasisakė dėl šios liudytojos parodymų, nevertino jų, jog kontaktas tarp V. B. ir V. L. buvo tik vienas – ją suimant už kairės rankos. Specialisto išvadoje Nr. G 1855/10(02) konstatuojama, jog V. L. padaryti sužalojimai – dešinio raktikaulio iškilę odos nubrozdinimai, o kairiame žaste išorinių sužalojimų nerasta (t.1, b. l. 4). Specialistė L. M. teisme patvirtino savo duotą išvadą, parodė, kad 2010-07-15 asmeniniu prašymu V. L. buvo apžiūrėta, jai konstatuota nubrozdinimai dešinio raktikaulio srityje, padaryti kietu bukabriauniu daiktu, paveikus dešinio raktikaulio sritį ir galėjo būti padaryti 3-5 dienos iki apžiūros (t. 1, b. l. 123). Liudytojas V. D. parodė, kad V. L. buvo dar aršesnė nei jos motina, ji šaukė ant V. B.. Fizinio kontakto jis nepastebėjo. Liudytojas J. P. parodė, kad fizinio kontakto tarp V. B. ir V. L. nebuvo. Jis V. B. apibūdino kaip labai gerą žmogų, su juo visi noriai bendrauja, jis daugiavaikis tėvas. Liudytojas G. B. parodė, kad tėtis V. L. smūgių nesudavė bei jų abiejų necenzūriniais žodžiais nesiplūdo, tėtis pats netrukus iškvietė policiją. Liudytojas A. G. parodė, kad buvo abiejų pusių nesutarimai, A. K. ir V. L. buvo oficialiai įspėtos, V. B. nebuvo įspėtas. Liudytojas D. J. parodė, kad susirinkę ant keliuko žmonės skeryčiojosi rankomis, tačiau fizinio kontakto tarp jų jis nematė. Taigi, įvertinus paminėtų liudytojų parodymus, ir specialisto išvadą, įvertinus V. L. padarytą sužalojimo pobūdį, yra visiškai akivaizdu, jog vieno fizinio kontakto metu, t.y. pastūmimu, rankos pagriebimu, tokie sužalojimai nukentėjusiajai negalėjo būti padaryti. Liudytojos A. K. parodymai apie V. L. sužalojimą yra prieštaringi – vienu atveju ji aiškina, kad V. B. tampė V. L., kitu atveju – kad jis griebė V. L. už gerklės (t. 1, b. l. 119-120). Dar kitu – kad ją griebė už kaklo (t. 1, b. l. 121). Liudytoja A. V. paneigė A. K. parodymus. V. L. teisme parodė, kad jis ją suspaudė už kairės rankos (t. 1, b. l. 122). Kita ranka gal ir norėjo griebti už kaklo, bet tik įdrėskė, suspausta nebuvo. Daugiau nesugriebė ir nesudavė. Aukščiau paminėtų liudytojų parodymai nepatvirtino specialisto išvadoje konstatuotų V. L. padarytų sužalojimų, tai yra negalima daryti kategoriškos išvados, kad ją sužalojo būtent V. B.. Nepagrįstai teismas atmetė liudytojų J. P. ir D. J. parodymus, jog fizinio kontakto tarp V. B. ir V. L. nebuvo. Iš to seka, kad pirmosios instancijos teismas apkaltinamąją išvadą dėl V. L. sužalojimo grindė nenuosekliais, prieštaringais tiek pačios nukentėjusiosios, tiek liudytojos A. K. parodymais.
Apeliacinės instancijos teismas pažymi tai, kad akivaizdūs prieštaravimai yra tarp V. L. nurodytų aplinkybių, kad jai buvo sužalotas kaklas ir kairys žastas ir specialisto išvados. Specialisto išvadoje yra konstatuota, kad sužalojimas padarytas dešiniame raktikaulyje. Sužalojimų žaste nėra. Sužalojimas galėjo būt padarytas bukabriauniu daiktu ir galėjo būti padaryti prieš 3-5 dienas. Be to, atkreiptina į tai, kad nukentėjusioji tvirtina, kad jai pirštų nagais apdraskė. Pažymėtina tai, kad pirštų nagai yra aštriabriauniai, o ne bukabriauniai, kaip nurodyta specialisto išvadoje. Apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad specialisto išvada paneigia V. L. nurodytas aplinkybes.
Vadovaujantis BPK 301 str. 1 d. apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę, padarius jam inkriminuojamą nusikalstamą veiką. Šioje byloje pirmosios instancijos teismas tyrė ir vertino tik V. B. kaltinančius duomenis, tačiau visiškai ignoravo jo paties parodymus bei kitus byloje esančius ir jį teisinančius duomenis.
BPK 44 str. 6 d. įtvirtinta, jog kiekvienas nusikalstamos veikos padarymu įtariamas ar kaltinamas asmuo laikomas nekaltu, kol jo kaltumas neįrodytas BPK nustatyta tvarka ir nepripažintas įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu. Ši nuostata išreiškia nekaltumo prezumpciją. Nekaltumo prezumpcija savo turiniu apima in dubio pro reo principą, kuris reikalauja, kad visos abejonės, kylančios sprendžiant baudžiamąją bylą, būtų vertinamos kaltinamojo naudai. Apkaltinamasis nuosprendis negali būti grįstas prielaidomis, teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką ir kitas svarbias aplinkybes. Atsižvelgiant į išdėstyta aukščiau, teisėjų kolegija konstatuoja, jog V. B. veiksmuose nėra jam inkriminuojamo nusikaltimo sudėties požymių ir priežastinio ryšio buvimo tarp neteisėtų veiksmų ir žalos pasekmių.
Teismas daro išvadą, kad nuteistojo V. B. kaltė tyčia nežymiai sužalojus V. L. neįrodyta, todėl apylinkės teismo nuosprendis naikintinas. Baudžiamojo proceso įstatyme nustatyta, jog kai kaltinamasis išteisinamas baudžiamojoje byloje, pradėtoje pagal nukentėjusiojo pareiškimą, tai proceso išlaidos nepriteistinos. Todėl nukentėjusiosios V. L. civilinis ieškinys dėl 1500 Lt išlaidų advokato darbui apmokėti bei 20 Lt V. L. turėtų specialisto išlaidų atmestinas (BPK 105 str. 6 d.).
Dėl išteisintųjų A. K. bei V. L. apeliacinių skundų
Apeliaciniame skunde išteisintosios prašo pripažinti V. B. kaltu dėl A. K. sužalojimo ir tenkinti civilinius ieškinius dėl neturtinės žalos atlyginimo V. L. ir A. K.. Šiuo aspektu pažymima, jog V. B. visiškai pagrįstai išteisintas dėl A. K. sužalojimo pagal BK 140 str. 1 d. Pirmosios instancijos teismas aiškiai išdėstė nuosprendyje motyvus, dėl ko jis išteisino V. B. dėl šio nusikaltimo, o būtent tai, kas A. K. į medicinos ekspertus kreipėsi ne iš karto po įvykio, o praėjus kelioms dienoms, jos parodymai dėl patirtų sužalojimų yra nenuoseklūs - nors A. K. nurodė, kad ji iš karto po įvykio tik ant lūpos matė kraują, tačiau iš specialisto išvados matyti, kad joje nefiksuojami jokie lūpų sužalojimai. Specialistė S. B. patvirtino duotą išvadą, kad A. K. lūpose sužalojimų nebuvo. Bylos nagrinėjimo metu, be pačios nukentėjusiosios, kuri nesugebėjo tinkamai paaiškinti, kokiu būdu V. B. jai padarė skunde nurodytus sužalojimus, nei vienas asmuo nepatvirtino, kad V. B. A. L. padarė skunde nurodytus sužalojimus, kaip ir nei vienas asmuo nepatvirtino, kad V. B. jos atžvilgiu atliko neteisėtus veiksmus. Byloje yra rašytiniai dokumentai, kurie parodo, kad ne V. B. naudojo fizinį smurtą ar atliko neteisėtus veiksmus, o tokius veiksmus iki šio įvykio yra anksčiau atlikusi nukentėjusioji A. K., kuri su kirviu leido sau vaikytis kaimyną ir remiantis šiais rašytiniais įrodymais, remiantis pareigūno, kuris aptarnauja teritoriją, paaiškinimais, darytina išvada, kad pati A. K. yra konfliktiško charakterio, pati stengiasi išprovokuoti kaimyną, ir kaltina kaimyną. Nors byloje yra jau minėta specialisto išvada, kurioje yra užfiksuoti ant A. K. kūno rasti sužalojimai, tačiau vien specialisto išvada nustatyti sužalojimai nepatvirtina aplinkybės, jog jie padaryti būtent V. B. veiksmais. Prielaidomis apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas, o visos abejonės vertinamos kaltinamojo naudai, tokiu būdu pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai išteisino V. B. dėl šios jam inkriminuojamos veikos.
Apylinkės teismas padarė pagrįstas išvadas vertindamas įrodymus dėl A. K. kaltinimų pagrįstumo.
V. B. kategoriškai paneigė bet kokio fizinio kontakto su A. K. buvimą konflikto metu bei A. K. ir V. L. koliojimą necenzūriniais žodžiais. Liudytojas V. D. patvirtino, kad V. B. jokių fizinių veiksmų A. K. atžvilgiu neatliko bei jų nekoliojo, o pačios tiek V. L., tiek A. K. juos koliojo. Liudytojas J. P. parodė, kad jis girdėjo kai V. B. koliojo kaimynė A. K. bei liudytojas patvirtino, kad jis nematė jokio V. B. ir A. K. fizinio konflikto. Liudytojas D. J. patvirtino, kad jis konflikto metu girdėjo kai necenzūriniais žodžiais koliojosi A. K., ar V. B. ką sakė, liudytojas kategoriškai patvirtinti negalėjo, nes, jo teigimu, per triukšmą sunkiai galėjo išskirti garsus. Iš minėto liudytojo parodymų matyti, kad jis negalėjo kategoriškai nurodyti ar buvo koks fizinis kontaktas tarp konfliktuojančių, tik matė rankų skeryčiojimąsi, kuris buvo daugiau iš moterų pusės. Kad tiek A. K., tiek V. L. kas smaugtų, liudytojas nematė. Apylinkės teisme buvo apklausta A. K. anūkė A. V., kuri paneigė A. K. nurodytas įvykio aplinkybes.
Apylinkės teismas padarė pagrįstą išvadą, kad specialisto išvada, kurioje yra užfiksuoti ant A. K. kūno rasti sužalojimai, tačiau vien specialisto išvada nustatyti sužalojimai nepatvirtina aplinkybės, jog jie padaryti būtent V. B. veiksmais. Apie tai, kad sužalojimai padaryti V. B. veiksmais nurodo tik pati A. K. ir V. L., kurių kaip buvo minėta, parodymai yra nenuoseklūs ir prieštaringi viena kitos parodymams. Be to teismas, vertindamas įrodymus, atkreipia dėmesį į A. K. parodymus dėl kreipimosi į med. ekspertus, sužalojimų pastebėjimą ir stebėjimą bei kreipimosi laiką, t.y. kad buvo kreiptąsi ne iš karto po įvykio, o praėjus kelioms dienoms bei į tai, kad tarp V. B. ir A. K. yra susformavę itin priešišiki ir konfliktiški santykiai. Jokių kitų patikimų įrodymų dėl V. B. veiksmų, kurių pasekoje A. K. būtų buvę padaryti sužalojimai ar ji būtų koneveikiama necenzūriniais žodžiais, kurie ją įžeistų, teismui nepateikta. Prielaidomis apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas, o visos abejonės vertinamos kaltinamojo naudai.
Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad apylinkės teismas padarė pagrįstą išvadą, jog byloje duomenys dėl 2010-07-12 V. B. veiksmų A. K. atžvilgiu, ko pasekoje ji būtų buvusi sužalota, bei jos koliojimo necenzūriniais žodžiais yra prieštaringi, šių prieštaravimų ir abejonių pašalinti nepavyko. Konstatuojama, jog byloje nėra jokių neginčytinų, patikimų įrodymų dėl V. B. kaltės A. K. atžvilgiu, todėl V. B. išteisintas pagrįstai dėl kaltinimų, numatyto LR BK 140 str. 1 d., neįrodžius jo dalyvavimo nusikaltimo padaryme bei kaltinimo, numatyto LR BK 155 str. 1d., nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.
Dėl to, jog V. B. išteisintas, kadangi nepadarytos veikos, turinčios BK 140 str. 1 d. numatyto nusikaltimo požymių, apeliančių A. K. bei V. L. skundai dėl V. B. pripažinimo kaltu pagal BK 140 str. 1 d. (A. K. atžvilgiu) ir civilinių ieškinių dėl 2500 Lt neturtinės žalos atlyginimo V. L. ir 2500 Lt neturtinės žalos atlyginimo A. K. atmestini kaip nepagrįsti.
Apeliacinės instancijos teismui V. L. pateikė kvitą 400 Lt advokato išlaidoms apmokėti ir A. K. pateikė kvitą 1210 Lt advokato išlaidoms apmokėti, tačiau šios išlaidos yra atmestinos BPK 105 str. 6 d. pagrindu.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 str. 4 d., 329 str. 1p., 326 str. 1d. 1p.,
nusprendžia:
Panaikinti Kauno rajono apylinkės teismo 2012 metų sausio 24 dienos nuosprendį dalyje dėl V. B. pripažinimo kaltu pagal LR BK 140 str. 1d. ( V. L. sužalojimas) ir priimti šioje dalyje naują nuosprendį:
V. B. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 140 straipsnio 1 dalį ( dėl V. L. sužalojimo) išteisinti, nenustačius, kad jis padarė jam inkriminuojamą veiką.
V. L. civilinį ieškinį dėl 1500 Lt išlaidų advokato darbui apmokėti bei 20 Lt V. L. turėtų specialisto išlaidų atmesti.
Išteisintųjų A. K. bei V. L. apeliacinį skundą atmesti.
Kitoje dalyje nuosprendį palikti nepakeistą.