Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Pranešėja Albina Pupeikienė Civilinė byla Nr. 2A-909-253/2012

Teisėjas Vitalijus Kondratjevas Procesinio sprendimo kategorija

77.1; 77.2; 77.4.2; 77.6; 99.5; 99.7; 113.6.1.3; 114.6; 116.6.2; 121.18; 125.1; 125.6.

2012 m. balandžio 18 d.

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Albinos Pupeikienės, kolegijos teisėjų Audriaus Saulėno ir Broniaus Valiaus, kolegijos posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi atsakovės (apeliantės) N. V. apeliacinį skundą dėl Kėdainių rajono apylinkės teismo 2011 m. gruodžio 16 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės L. S. ieškinį atsakovei N. V. dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo, atsakovės N. V. priešieškinį ieškovei L. S. dėl neterminuoto motinos valdžios apribojimo, vaiko gyvenamosios vietos nustatymo ir išlaikymo priteisimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

ieškovė L. S. 2009-12-23 kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovui Dr. K., prašydama nustatyti nuolatinę dukters D. K., gim. (duomenys neskelbtini), gyvenamąją vietą su ieškove. Ieškinyje nurodė, kad Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2008-03-19 nutartimi patvirtintos jos ir Dr. K. sudarytos taikos sutarties pagrindu, jos dukros D. K. gyvenamoji vieta buvo nustatyta su tėvu Dr. K., taip pat patvirtinta bendravimo su vaiku tvarka. D. K. tėvas Dr. K., su kuriuo buvo nustatyta vaiko gyvenamoji vieta, slapstėsi nuo teisėsaugos pareigūnų dėl įtarimo nužudžius du asmenis, tad, nežinant dukros tėvo buvimo vietos, D. K. Kauno miesto savivaldybės sprendimu buvo nustatyta laikinoji globa. Ieškovė nurodė, kad tėvų teisės ir pareigos vaikams yra išimtinės, tėvų teisė ir pareiga auklėti vaikus yra asmeninio pobūdžio, tiesiogiai susijusi su tėvų asmeniu, todėl negali būtu perleista kitiems asmenims. Kiekvienas vaikas turi teisę gyventi su tėvais, nebūti su jais išskirtas. Nurodė, kad ji gali ir sugeba rūpintis dukra, nėra jokių objektyvių priežasčių, kurios galėtų trukdyti buvimą kartu ir tinkamą rūpinimąsi ja, ieškovei, kaip motinai, nėra sustabdytos asmeninės motinos teisės, kad ji negalėtų bendrauti su vaiku ir dalyvauti jo auklėjime.

Pasirengimo teisminiam bylos nagrinėjimui stadijoje mirus atsakovui Dr. K., Kėdainių rajono apylinkės teismo 2010-07-16 nutartimi atsakove pagal L. S. pareikštą reikalavimą dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo įtraukta vaiko globėja N. V..

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas netenkintinas

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (LR CPK 320 str. 1 d.). Absoliučių skundžiamo sprendimo negaliojimo pagrindų, numatytų LR CPK 329 str. 2 d., teisėjų kolegija nenustatė.

Bylos duomenimis nustatyta, kad D. K., gim. (duomenys neskelbtini), tėvai yra Dr. K. ir L. S.. Santuoka tarp Dr. K. ir L. S. nebuvo sudaryta. 2008-03-19 Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo nutartimi patvirtinta taikos sutartimi tarp Dr. K. ir L. S. jų dukters D. K. gyvenamoji vieta nustatyta su jos tėvu Dr. K.. 2008-12-22 Dr. K. kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydamas laikinai apriboti L. S. motinos valdžią dukters D. K. atžvilgiu kol vyksta ikiteisminis tyrimas baudžiamojoje byloje Nr. 23-1-00834-08 bei iki bus išnagrinėta baudžiamoji byla. Kauno miesto apylinkės teismo 2008-12-23 nutartimi, ieškovo Dr. K. prašymu taikytos laikinosios apsaugos priemonės – atsakovei L. S. uždrausta matytis su dukra D. K. iki civilinės bylos išnagrinėjimo. Vilniaus apygardos teismo 2009-04-27 nutartimi sumažintas laikinosiomis apsaugos priemonėmis taikomo apribojimo mastas – L. S. leista bendrauti su dukterimi, dalyvaujant Kauno miesto savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyriaus darbuotojui. 2009-12-23 ieškovė L. S. kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovui Dr. K., prašydama nustatyti nuolatinę dukters D. K. gyvenamąją vietą su ieškove. Dr. K. mirė (duomenys neskelbtini). Kauno miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2009-10-08 įsakymu Nr. A-3833 D. K. nuo 2009-10-05 paskirta laikinoji globa. 2009-10-12 Kauno miesto savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymu Nr. A-3880 nuo 2009-10-12 D. K. globėja paskirta N. V., vaiko globos vieta nustatyta (duomenys neskelbtini). 2010-11-03 Panevėžio apygardos teismo nutartimi baudžiamojoje byloje Nr. 1S-609-511/2010 konstatuota, kad ikiteisminis tyrimas L. S. atžvilgiu dėl nusikaltimų, numatytų LR BK 24 str. 6 d., 153 str., LR BK 24 str. 6 d., 150 str. 4 d. ir LR BK 150 str. 4 d., yra nutrauktas teisėtai ir pagrįstai. 2011-12-16 sprendimu Kėdainių rajono apylinkės teismas tenkino L. S. ieškinį – nustatė D. K. gyvenamąją vietą kartu su L. S. jos gyvenamojoje vietoje ir įpareigojo atsakovę N. V. perduoti D. K. jos motinai L. S., šią sprendimo dalį nukreipė vykdyti skubiai ir nustatė sprendimo vykdymo terminą bei tvarką, taip pat atmetė atsakovės N. V. priešieškinį dėl neterminuoto motinos valdžios apribojimo, vaiko gyvenamosios vietos nustatymo ir išlaikymo priteisimo.

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl L. S. ir Dr. K., kuris mirė bylos nagrinėjimo metu, dukters D. K., kuriai yra nustatyta laikinoji globa ir jos laikinąja globėja paskirta N. V. (Dr. K. sesuo), gyvenamosios vietos nustatymo ir L. S. motinos valdžios apribojimo bei su tuo susijusių pasekmių. Apeliantė N. V. nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu, kuriuo ieškovės ieškinys tenkintas – D. K. gyvenamoji vieta nustatyta su L. S. jos gyvenamojoje vietoje, įpareigojant atsakovę N. V. perduoti D. K. jos motinai L. S. ir nustatant šios sprendimo dalies skubų vykdymą, o atsakovės priešieškinis dėl neterminuoto motinos valdžios apribojimo, vaiko gyvenamosios vietos nustatymo ir išlaikymo priteisimo atmestas. Byloje iš esmės keliamas pagrindinis klausimas – ar yra pagrindas apriboti L. S. motinos valdžią D. K. ir mažametės mergaitės gyvenamąją vietą nustatyti su jos motina.

Dėl civilinės bylos nagrinėjimo sustabdymo.

LR CPK 163 str. 3 p. numato teismo pareigą sustabdyti civilinės bylos nagrinėjimą, kai negalima nagrinėti bylos tol, kol bus išspręsta kita byla, nagrinėjama civiline, baudžiamąja ar administracine tvarka. Apeliantė nurodo, kad pirmosios instancijos teismas neįvertino šios civilinės bylos ryšio su Vilniaus miesto 2 – ajame apylinkės teisme nagrinėjama baudžiamąja byla Nr. 1-426-369/2011 (Nr. 1-424-749/2010), kurioje A. Ū. kaltinamas L. S. nuomojamame bute tvirkinęs jos mažametę dukrą, ir nepagrįstai netaikė LR CPK 163 str. 3 p. numatyto privalomojo civilinės bylos sustabdymo pagrindo. Apeliantė pažymi, kad šiuo pagrindu Panevėžio miesto apylinkės teismas 2010-09-22 nutartimi sustabdė civilinę bylą Nr. 2-5017-837/2010, iškeltą pagal ieškovų L. K. ir V. A. K. ieškinį dėl L. S., kaip motinos, valdžios apribojimo, kol įsiteisės teismo nuosprendis, nutartis ar nutarimas baudžiamojoje byloje dėl A. Ū. veikos, turinčios nusikaltimo, numatyto LR BK 153 str., požymių.

Teisėjų kolegija pažymi, kad sustabdžius civilinę bylą, teismo procesas ir šalių ginčo sprendimas užsitęsia, todėl teismas bylos sustabdymo pagrindų negali taikyti vien formaliai ir kiekvienu atveju privalo įsitikinti, kad yra aplinkybės, sudarančios įstatymo nurodytą pagrindą sustabdyti konkrečią bylą.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad apeliantės nurodoma versija dėl L. S. galimų nusikalstamų veiksmų buvo tiriama minėtoje baudžiamojoje byloje. Iš nagrinėjamos bylos duomenų nustatyta, kad Vilniaus apygardos prokuratūros 1-ojo skyriaus vyriausiojo prokuroro pavaduotojas R. Š. 2010-01-26 nutarimu „Nutraukti ikiteisminį tyrimą dalyje“ nutarė nutraukti ikiteisminį tyrimą dėl L. S., nepadarius jai nusikalstamų veikų, turinčių nusikaltimų, numatytų LR BK 24 str. 6 d., 153 str., 24 str. 6 d., 150 str. 4 d., požymių (t. II, b. l. 145–199). Vilniaus apygardos prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojas B. M. 2010-02-23 nutarimu „Atsisakyti panaikinti nutarimą nutraukti ikiteisminį tyrimą dalyje“ atmetė mažametės nukentėjusiosios D. K. atstovo advokato A. V. ir atstovės pagal įstatymą N. V. prašymus panaikinti minėto nutarimo dalį dėl ikiteisminio tyrimo L. S. nutraukimo (t. II, b. l. 130–144). Iš bylos duomenų taip pat nustatyta, kad Panevėžio apygardos teisme baudžiamojoje byloje Nr. 1S-609-511/2010 mažametės nukentėjusiosios D. K. atstovai A. V. ir N. V. pateikė skundus dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo ikiteisminio tyrimo teisėjo 2010-07-08 nutarties ir prašė klausimą išspręsti iš esmės – be kitų reikalavimų, panaikinti ir Vilniaus apygardos prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojo B. M. 2010-02-23 nutarimą „Atsisakyti panaikinti nutarimą nutraukti ikiteisminį tyrimą dalyje“ bei panaikinti Vilniaus apygardos prokuratūros 1-ojo skyriaus vyriausiojo prokuroro pavaduotojo R. Š. 2010-01-26 nutarimo dalį, kuria prokuroras R. Š., vadovaudamasis LR BPK 3 str. 1 d. 1 p. ir 214 str., nutraukė ikiteisminį tyrimą Nr. 23-1-00834-08 dėl L. S. ir A. Ū., nepadarius jiems nusikalstamų veikų, turinčių nusikaltimų, numatytų LR BK 24 str. 6 d., 153 str., LR BK 24 str. 6 d., 150 str. 4 d. ir LR BK 150 str. 4 d., požymių. Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi minėtus skundus, 2010-11-03 nutartimi baudžiamojoje byloje Nr. 1S-609-511/2010, skundų dalis dėl paminėtų reikalavimų atmetė (t. XVI, b. l. 152-164). Taigi galutine ir neskundžiama Panevėžio apygardos teismo 2010-11-03 nutartimi yra konstatuota, kad ikiteisminis tyrimas dėl L. S. dėl nusikaltimų, numatytų LR BK 24 str. 6 d., 153 str., LR BK 24 str. 6 d., 150 str. 4 d. ir LR BK 150 str. 4 d., yra nutrauktas teisėtai ir pagrįstai.

Panevėžio apygardos teismas 2010-11-03 nutartyje įvertino ir atsakovės apeliaciniame skunde nurodytą Vilniaus apygardos teismo 2009-10-06 nutartį (teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis baudžiamųjų bylų Vilniaus apygardos teisme Nr. 1S-732/09; Nr. 1S-733/09; Nr. 1S-769/09). Vilniaus apygardos teismas, nagrinėdamas tris Dr. K. skundus, 2009-10-06 nutartyje buvo nurodęs, jog, vertinant ikiteisminio tyrimo medžiagą pagrįstai galima įtarti, jog L. S., sudarydama sąlygas įtariamajam A. Ū. tvirkinti mažametę D. K., pati betarpiškai stebėdama su vaiku atliekamus nusikalstamus veiksmus, padėjo A. Ū. tvirkinti mažametę, dėl to jos veiksmuose galbūt yra nusikalstamos veikos, numatytos LR BK 24 str. 6 d. ir 153 str., požymių. Todėl teismas, manydamas, kad pradėtame ikiteisminiame tyrime yra duomenų ir apie nusikalstamos veikos, numatytos LR BK 24 str. 6 d. ir 153 str., padarymą, konstatavo, kad prokurorės 2009-04-02 nutarimas bei ikiteisminio tyrimo teisėjo 2009-07-20 nutartis priimti skubotai, išsamiai neištyrus visų ikiteisminio tyrimo metu surinktų duomenų bei bylos aplinkybių, dėl to panaikino Kauno miesto apylinkės teismo 2009-07-20 nutarties dalį, kuria buvo atsisakyta patenkinti Dr. K. skundą dėl Kauno miesto apylinkės prokurorės 2009-04-02 nutarimo dalies, kuria atsisakyta pradėti ikiteisminį tyrimą dėl L. S. pagal nusikalstamas veikas, numatytas LR BK 24 str. 6 d. ir 153 str., panaikinimo, o klausimą dėl įtarimo pareiškimo jau pradėtame ikiteisminiame tyrime baudžiamojoje byloje Nr. 23-1-00834-08 pagal LR BK 24 str. 6 d. ir 153 str. perdavė svarstyti Vilniaus apygardos prokuratūrai. Panevėžio apygardos teismas 2010-11-03 nutartyje nurodė, kad minėtoje nutartyje Vilniaus apygardos teismas konstatavo, jog 2009-04-21 Kauno miesto apylinkės prokuratūros prokurorės nutarimas atsisakyti tirti L. S. galbūt padarytą nusikalstamą veiką yra neteisėtas ir nepagrįstas, tačiau tokia teismo išvada nereiškia, jog prokuroras, atlikęs tyrimą dėl galbūt padarytų veikų, minėta Vilniaus apygardos teismo 2009-10-06 nutartimi yra saistomas L. S. surašyti kaltinamąjį aktą ir nebegali jai nutraukti ikiteisminio tyrimo, jei užbaigdamas ikiteisminį tyrimą prokuroras nustato įstatymo numatytus pagrindus, kai ikiteisminis tyrimas turi būti nutrauktas.

Atkreiptinas dėmesys, kad Panevėžio miesto apylinkės teismo 2010-09-22 nutartis, kuria sustabdyta civilinė byla Nr. 2-5017-837/2010 iki baudžiamosios bylos Nr. 1-426-369/2011 (Nr. 1-424-749/2010) išnagrinėjimo, buvo priimta iki Panevėžio apygardos teismo 2010-11-03 nutarties, kuria patvirtintas ikiteisminio tyrimo dėl L. S. nutraukimo teisėtumas ir pagrįstumas, priėmimo. Įvertinus nagrinėjamos civilinės bylos medžiagą bei atsižvelgiant į tai, kad Panevėžio apygardos teismas 2010-11-03 nutartimi įvertino ikiteisminio tyrimo dėl L. S. nutraukimo aplinkybes bei pasisakė dėl ikiteisminio tyrimo nutraukimo teisėtumo ir pagrįstumo, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo konstatuoti esant tiesioginį prejudicinį ryšį tarp nagrinėjamos civilinės bylos ir baudžiamojoje byloje Nr. 1-426-369/2011 nustatytinų faktų. Esant tokioms aplinkybėms, pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo sustabdyti šios civilinės bylos nagrinėjimo LR CPK 163 str. 3 p. pagrindu, dėl to šis apeliacinio skundo argumentas atmestinas kaip nepagrįstas.

Tais pačiais motyvais netenkintinas apeliantės prašymas stabdyti šios civilinės bylos nagrinėjimą apeliacinės instancijos teisme.

Dėl motinos valdžios apribojimo.

LR Konstitucijos 38 str. 6 d. įtvirtinta tėvų teisė ir pareiga auklėti savo vaikus dorais žmonėmis ir ištikimais piliečiais, iki pilnametystės juos išlaikyti. Ši konstitucinė nuostata įtvirtina tėvų valdžios sąvokos esmę, kuri yra plačiau detalizuojama LR CK 3.155 str. Minėtos įstatymo nuostatos 2 dalis reglamentuoja, kad tėvai turi teisę ir pareigą dorai auklėti ir prižiūrėti savo vaikus, rūpintis jų sveikata, išlaikyti juos, atsižvelgdami į jų fizinę ir protinę būklę sudaryti palankias sąlygas visapusiškai ir harmoningai vystytis, kad vaikas būtų parengtas savarankiškam gyvenimui visuomenėje. Tėvų valdžia negali būti naudojama priešingai vaiko interesams (LR CK 3.159 str. 3 d.). Tais atvejais, kai tėvai nevykdo savo konstitucinės pareigos – nesirūpina savo vaikais, su jais nebendrauja, jų materialiai neišlaiko, – siekiant apsaugoti prioritetinius vaiko interesus, kaip sankcija ar prevencinė priemonė gali būti taikomas tėvų valdžios apribojimo institutas.

LR CK 3.180 str. 3 d. numato baigtinį sąrašą pagrindų, kuriems esant tėvų valdžia gali būti laikinai ar neterminuotai apribota, t. y.: 1) kai tėvai (tėvas ar motina) vengia atlikti savo pareigas auklėti vaikus; 2) piktnaudžiauja tėvų valdžia; 3) žiauriai elgiasi su vaikais; 4) daro žalingą įtaką vaikams savo amoraliu elgesiu; 5) nesirūpina vaikais. Pažymėtina, kad laikinas ar neterminuotas tėvų valdžios apribojimas taikytinas nustačius bent vieną iš šių tėvų valdžios apribojimo pagrindų. Tėvų valdžios apribojimas taikomas esant tėvų kaltei dėl savo pareigų vaikui nevykdymo. Apribojus tėvų valdžią laikinai ar neterminuotai, tėvams sustabdomos asmeninės ir turtinės teisės, pagrįstos giminyste ir nustatytos įstatymų (LR CK 3.180 str. 3 d.). Neterminuotas tėvų valdžios apribojimas gali būti taikomas tada, kai teismas padaro išvadą, kad tėvai (tėvas ar motina) daro ypatingą žalą vaiko vystymuisi ar visiškai juo nesirūpina, ir nėra duomenų, kad padėtis gali pasikeisti (LR CK 3.180 str. 2 d.), kitais atvejais, nustačius pagrindus tėvų valdžios apribojimui, taikomas laikinas tėvų valdžios apribojimas.

Apeliantė nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu priešieškinyje nurodytų aplinkybių vertinimu, sprendžiant priešieškinio reikalavimą dėl ieškovės L. S., kaip motinos, valdžios apribojimo, ir teigia, kad bylos aplinkybės iš esmės patvirtina, jog ieškovė L. S. nesirūpina savo vaiku. Europos Žmogaus Teisių Teismas yra pasisakęs, kad globos vaikui paskyrimas turi būti vertinamas kaip laikina priemonė ir turi būti nutrauktas, kai tik aplinkybės tai leidžia. Bet kokios laikinosios globos įgyvendinimo priemonės turi atitikti pagrindinį biologinio tėvo ir vaiko suvienijimo tikslą. Tokiu atveju turi būti nustatyta teisinga pusiausvyra tarp vaiko intereso likti viešojoje globoje ir tėvų intereso vėl būti kartu su vaiku. Sprendžiant šią užduotį ypatinga svarba teikiama geriausiems vaiko interesams, kurie, priklausomai nuo jų prigimties ir rimtumo, gali būti viršesni už tėvo interesus. Tėvui pagal Konvencijos 8 straipsnį negali būti suteikta teisė į priemones, kurios padarytų žalą vaiko sveikatai ir vystymuisi (Europos Žmogaus Teisių Teismo 1996-08-07 sprendimas byloje Johansen v. Norway, 78 p.). Prioritetinės vaikų teisių ir interesų apsaugos principas (LR CK 3.3 str.) reikalauja, kad teismas ir kitos valstybės institucijos taikytų įstatyme nustatytas vaiko teisių ir interesų apsaugos priemones ne tik tada, kai prieš vaiką yra naudojama fizinė prievarta, bet ir tada, kai tėvai nevykdo savo prigimtinių pareigų. Nagrinėjamu atveju sprendžiant ginčą dėl motinos valdžios apribojimo, būtina nustatyti motinos priešingus teisei veiksmus, šiuos veiksmus vertinant LR CK 3.155 str. turinio aspektu.

Apeliacinis skundas tarp kitų argumentų grindžiamas aplinkybe, kad baudžiamosios bylos, kurioje A. Ū. kaltinamas seksualiai išnaudojęs mažametę L. S. dukrą, jai būnant motinos L. S. žinioje ir jos nuomotoje gyvenamojoje vietoje, perdavimas teismui leidžia daryti išvadą, kad L. S. nesirūpino savo mažamete dukterimi D. K., ir sudaro sąlygas LR CK 3.180 str. 1 d. pagrindu neterminuotai apriboti motinos valdžią. Teisėjų kolegija pažymi, kad, kaip nustatyta anksčiau šioje nutartyje, L. S. veiksmai buvo tiriami ir vertinami baudžiamajame procese, tačiau ikiteisminis tyrimas buvo nutrauktas nustačius, kad L. S. nepadarė nusikalstamų veikų, turinčių nusikaltimų, numatytų LR BK 24 str. 6 d., 153 str., 24 str. 6 d., 150 str. 4 d., požymių. 2010-11-03 galutine ir neskundžiama nutartimi Panevėžio apygardos teismas nenustatė pagrindų patraukti L. S. baudžiamojon atsakomybėn ir konstatavo ikiteisminio tyrimo jai nutraukimo teisėtumą. Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad apeliantės nurodomos prokurorų klaidos buvo tiriamos ir vertinamos baudžiamojo proceso metu. Esant anksčiau paminėtoms aplinkybėms, pirmosios instancijos teismas pagrįstai darė išvadą, kad nurodytos atsakovės N. V. prielaidos dėl L. S. dukros nepriežiūros ar piktnaudžiavimo savo valdžia nebuvo patvirtintos.

Kaip netinkamo rūpinimosi vaiku įrodymą apeliantė nurodo faktinę aplinkybę, kad 2006-03-07–2006-03-22 ir 2006-04-26–2006-05-15 laikotarpiais D. K. mamos buvo leidžiama į (duomenys neskelbtini) savaitinę grupę. Tačiau ši aplinkybė, vertinant ją nagrinėjamos bylos faktinių aplinkybių visumoje, nerodo, kad nebuvo tinkamai rūpintasi nepilnamečiu vaiku. Vaiko trumpalaikis palikimas kvalifikuotai priežiūrai specializuotoje įstaigoje negali būti vertinamas kaip tėvų pareigos rūpintis vaiku netinkamas vykdymas. Bylos duomenys patvirtina, jog ieškovė L. S. paslauga vaikui būti darželyje visą parą nesinaudojo nuolat, vakarais mergaitę iš darželio pasiimdavo tiek L. S., tiek jos sesuo V. N., kurios duktė O. N. šiame lopšelyje–darželyje lankė tą pačią grupę (c. b. N2-33-55/08, t. I, b. l. 78). Be to, pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė, kad minėtais laikotarpiais ieškovė L. S. siekė dirbti, taip iš esmės taip pat veikdama vaiko interesais (c. b. N2-33-55/08, t. I, b. l. 4, t. XVI, b. l. 125-126). Taigi yra pagrindas daryti išvadą, kad tokie ieškovės veiksmai buvo sąlygoti ne ieškovės nesugebėjimo ar nenoro rūpintis mažamečiu vaiku, o buvo racionalus rūpestingo darbo rinkoje aktyvaus asmens – vaiko motinos – sprendimas. Kaip tinkamai pastebėjo ir pirmosios instancijos teismas, mergaitės tėvas Dr. K. dėl šio konkretaus vaiko priežiūros būdo nereiškė jokių pretenzijų (nėra pagrindo Dr. K. dukters pasiėmimo iš šio lopšelio–darželio 2006-05-15 nepranešus motinai sieti su netinkamų vaiko priežiūros sąlygų pašalinimu, o ne su pasirinkimu tokiu būdu spręsti vaiko tėvų konfliktą). Tai patvirtina ir faktinės bylos aplinkybės, kad dar 2005 m. D. K., abiem jos tėvams būnant (duomenys neskelbtini), lankant (duomenys neskelbtini), į lopšelį–darželį vaiką atvesdavo ir pasiimdavo ir motina L. S., ir tėvas Dr. K. (t. XVII, b. l. 99). Akivaizdu, kad vaiko vedimas į lopšelį–darželį šiuo atveju buvo abipusis tėvų susitarimas, motyvuotas ir vaiko bendravimo su bendraamžiais poreikiu. Nenustatyta, kad šiais veiksmai ieškovė būtų veikusi priešingai vaiko interesams.

Teisėjų kolegija, išanalizavusi bylos medžiagą, nesutinka su apeliantės argumentais, kad ieškovė netinkamai vykdė pareigą išlaikyti savo mažametį vaiką. Pavienė apeliantės nurodoma aplinkybė, kad ieškovė netinkamai mokėjo dukrai D. K. Kėdainių rajono apylinkės teismo 2010-11-12 nutartimi priteistą laikiną išlaikymą, nesudaro pagrindo konstatuoti, kad ieškovė L. S. pareigos išlaikyti savo nepilnametį vaiką nevykdė iš esmės ar yra nepajėgi išlaikyti savo vaiką ateityje. Ši aplinkybė turi būti vertinama kitų bylos duomenų kontekste. Bylos nagrinėjimo metu L. S., vykdant LR Generalinio prokuroro ir Policijos generalinio sekretoriato sprendimą, yra taikomos apsaugos nuo nusikalstamo poveikio priemonės (t. XVIII, b. l. 6), todėl jai yra apribota galimybė dirbti. Atsakovė priešieškinyje taip pat nurodė, kad 2011-01-18 L. S. pervedė teismo 2010-11-12 nutartimi priteistą išlaikymą. Ieškovė yra jauna, darbinga, yra įgijusi dvi specialybes, turi darbo patirties. Iš bylos duomenų taip pat nustatyta, kad mergaitė, gyvendama su mama bei vedama į lopšelį–darželį, buvo tvarkinga, švari, prižiūrėta. Taigi byloje surinkti įrodymai neteikia pagrindo konstatuoti, kad L. S. nebūtų išlaikiusi savo dukters nuo jos gimimo, taip pažeisdama mažametės teises ir interesus, taip pat nėra duomenų, kad ji nebūtų pajėgi tinkamai vykdyti savo, kaip motinos, pareigos išlaikyti savo dukrą ateityje.

Apeliantė nurodo, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime pasisakė, kad atsakovė bendraudama su žurnalistais pažeidė globėjos teises ir pareigas, tačiau neįvertino į bylą pateiktų konkrečių rašytinių įrodymų, patvirtinančių, kad bendraudama su žurnalistais L. S. pažeidė mažametės interesus. Iš skundžiamo teismo sprendimo motyvuojamosios dalies matyti, kad teismas nustatė ir įvertino ne tik apeliantės, tačiau ir ieškovės L. S. bendravimą su žurnalistais ir jo pagrindu kilusius mažametės interesų pažeidimus. Nustatyta, kad 2010-12-10 Vaiko teisių apsaugos kontrolierės rašte Nr. 18-2-2313 išreikšta nuomonė dėl D. K. globėjos N. V. netinkamo globėjos pareigų atlikimo visuomenės informavimo priemonėms pateikiant mergaitės interesus pažeidžiančius duomenis bei rekomenduota Kauno miesto ir rajono Vaiko teisių apsaugos skyriams imtis priemonių, kad būtų tinkamai užtikrinamos nepilnametės teisės ir teisėti interesai, spręsti globėjos atsakomybės klausimą dėl informacijos apie mažametės asmeninį gyvenimą skleidimo, kartu įvertinant globėjos nepakankamą/netinkamą bendradarbiavimą su globą prižiūrinčiu skyriumi (t. XIX, b. l. 46). Iš 2011-02-28 Vaiko teisių apsaugos kontrolierės rašto Nr. 18-2-255 taip pat nustatyta, kad po L. S. 2010-09-23 pasisakymų, viešinat informaciją apie mažametę, buvo nustatyti nepilnametės interesų pažeidimai, dėl kurių Kauno miesto savivaldybės Vaiko teisių apsaugos skyrius atkreipė L. S. dėmesį ir supažindino ją su LR Nepilnamečių apsaugos nuo neigiamo viešosios informacijos poveikio įstatymo reikalavimais bei duomenų apie vaiką skleidimo visuomenės informavimo priemonėse pasekmėmis (t. XIX, b. l. 61). Iš byloje pateikto 2011-03-04 žurnalistų inspektorės rašto Nr. S-212 nustatyta, kad žurnalistų etikos inspektorė vertino viešosios informacijos rengėjo atsakomybės klausimą nustačiusi LR Nepilnamečių apsaugos nuo neigiamo viešosios informacijos poveikio įstatymo pažeidimus atskiruose laikraščio „Lietuvos rytas“ straipsniuose, priėmė nutarimą skirti baudą laikraščio „Lietuvos rytas“ vyriausiojo redaktoriaus pavaduotojui F. T. (t. XIX, b. l. 62). Įvertinus apeliantės nurodytus rašytinius įrodymus darytina išvada, kad nagrinėjamoje byloje abi ginčo šalys, turinčios pareigą saugoti mažametės interesus ir privatų gyvenimą, ginčo klausimu bendraudamos su visuomenės informavimo priemonių atstovais tinkamai neatsižvelgė į geriausius mažamečio vaiko interesus. Tačiau ši aplinkybė nėra pakankamas pagrindas konstatuoti L. S. piktnaudžiavimą tėvų valdžia, kadangi byloje nenustatyta, kad apeliantės nurodomi L. S., kaip ir pačios apeliantės, veiksmai buvo tyčiniai ir jais piktybiškai buvo siekiama pakenkti vaiko interesams.

Visuma bylos duomenų patvirtina ieškovės natūralų motinišką rūpestį savo dukra. Taigi apeliantės nurodoma aplinkybė, kad 2009 m. L. S. daug kartų neatvyko į pasimatymus su dukra, įvertinus realiai susiklosčiusią situaciją, bylai skirtą ypatingą visuomenės dėmesį, tiesiogiai nepatvirtina, kad motina sąmoningai ir piktybiškai vengia atlikti savo pareigą auklėti dukrą. Nustatyta, kad L. S. aktyviai dalyvavo vaiko auklėjime, neprieštaravo ir skatino vaiko bendravimą su skyrium gyvenančiu tėvu Dr. K. ir seneliais V. A. ir L. K.. Įvertinus nagrinėjamos civilinėje byloje esančius duomenis bei rašytinius įrodymus nenustatyta, kad ieškovė L. S. darė ar daro ypatingą žalą vaiko raidai ar visiškai juo nesirūpina. Nenustatyta, kad ieškovė piktnaudžiavo tėvų valdžia ar vengė atlikti savo pareigą auklėti dukrą. Apeliantė nepateikė jokių įrodymų, kurių pagrindu būtų galima vertinti, kad ieškovės L. S. elgesys būtų amoralus, asocialus ar kitaip netinkamas ir juo vaikui būtų daroma žalinga įtaka. Taip pat apeliantė nepateikė duomenų apie galimą ieškovės žiaurų elgesį su dukra, tokių duomenų nėra ir byloje. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad šiuo konkrečiu atveju, vertinant L. S. veiksmus ir elgesį, bendravimą su dukra D. K., nenustatyti LR CPK 3.180 str. 1 d. įtvirtinti tėvų valdžios apribojimo pagrindai, todėl konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė atsakovės N. V. priešieškinį ieškovei L. S. dėl motinos valdžios apribojimo.

Dėl nepilnamečio vaiko gyvenamosios vietos nustatymo.

Apeliantė nurodo, kad pirmosios instancijos teismas neįvertino jokių aplinkybių, susijusių su vaiko gyvenamosios vietos nustatymu su ieškove L. S.. Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su šiuo apeliantės argumentu. LR CK 3.161 str. 3 d. įtvirtina vaiko teisę gyventi kartu su tėvais, būti auklėjamam ir aprūpinamam savo tėvų šeimoje, bendrauti su tėvais, nesvarbu, ar tėvai gyvena kartu, ar skyrium, bendrauti su giminaičiais, jei tai nekenkia vaiko interesams. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas tinkamai akcentavo, kad nagrinėjamu atveju ginčas dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo vyksta ne tarp asmenų, pretenduojančių į vaiko globą, o tarp vaiko biologinės motinos ir laikinosios globėjos. Įstatymas numato, kad tėvų teisė ir pareiga auklėti savo vaikus, atsakomybė už savo vaikų auklėjimą ir vystymą, pareiga rūpintis savo vaikų sveikata, jų dvasiniu ir moraliniu ugdymu yra tėvų asmeninė teisė ir pareiga, t. y. tėvai atlikdami šias pareigas turi pirmumo teisę prieš kitus asmenis (LR CK 3.165 str. 1 d.). Atkreiptinas dėmesys, kad kai kurios aplinkybės, reikšmingos motinos ir dukters santykiams, atsirado tik prasidėjus baudžiamajam procesui.

Nėra pagrindo sutikti su apeliantės argumentu, kad ieškovei visada buvo per sunku auginti savo dukrą, kurią ji augino tik trumpą laikotarpį. Iš bylos duomenų nustatyta, kad nuo dukters D. K. gimimo (duomenys neskelbtini) L. S. ir Dr. K. kartu su dukra gyveno Dr. K. tėvų namuose. 2006-04-10 L. S. kartu su dukra išvyko gyventi pas savo tėvus ir iki 2006-05-15, kai jai nepranešęs Dr. K. pasiėmė dukrą iš lopšelio – darželio, dukra gyveno su motina. 2006-08-18 L. S. pareiškė ieškinį Dr. K. dėl dukters gyvenamosios vietos nustatymo su ja ir 2006-11-13 Kauno miesto apylinkės teismo nutartimi taikyta laikinąja apsaugos priemone D. K. gyvenamoji vieta nustatyta su L. S., su kuria duktė gyveno iki 2008-03-19, kai Vilniaus miesto 1-asis apylinkės teismas patvirtino šalių taikos sutartį, kuria D. K. gyvenamoji vieta nustatyta su tėvu Dr. K.. Atkreiptinas dėmesys, kad L. S. visgi nesutiko su taikos sutarties sąlygomis, nemanė, kad šalių ginčas dėl dukters gyvenamosios vietos realiai išsisprendė ir, siekdama dukters gyvenamosios vietos nustatymo su ja, teismo nutartį, kuria patvirtinta šalių taikos sutartis, skundė aukštesniosios instancijos teismui. Kėdainių rajono apylinkės teismas tinkamai vertino, kad taikos sutarties sudarymas byloje negali būti traktuojamas kaip atsisakymas rūpintis vaiku. Kaip matyti iš bylos medžiagos didžiąją dalį laikotarpio, kurį D. K. gyveno atskirai nuo motinos L. S., faktinis motinos ir dukters atskyrimas buvo lemtas ne nuo ieškovės valios priklausančių veiksnių, bet objektyvių faktinių aplinkybių – pradėtų ikiteisminio tyrimo veiksmų, laikinosios globos D. K. nustatymo. Nagrinėjamu atveju matyti, kad ieškovė nuosekliai gynė savo teisę gyventi ir rūpintis savo dukra.

Negalima sutikti su apeliante, kad D. K. prisirišimas prie apeliantės bei jos šeimos ir išreikštas noras gyventi su apeliante, o ne su motina, yra pakankamas pagrindas nenustatyti jos gyvenamosios vietos su ieškove L. S.. Atkreiptinas dėmesys, kad dėl objektyvių aplinkybių motinos ir dukters bendravimas nuo 2008-12-23, kai pritaikius laikinąsias apsaugos priemones ieškovei buvo uždrausta matytis su dukra, vėliau jas pakeičiant ir leidžiant joms bendrauti, nebuvo nuolatinis, nuoširdus ir vyko ne natūralioje, šiems asmenims įprastoje aplinkoje. Akivaizdu, kad dėl to keitėsi mažametės ir motinos bendravimo ir emocinio ryšio forma. D. K. laikinoji globa paskirta 2009-10-05, šiai esant tik (duomenys neskelbtini) metų. Mažametei gyvenant su apeliante N. V., susiformavęs vaiko emocinis prisirišimas prie globėjos bei saugus stabilumo jausmas yra natūralus, kadangi mažametei susiklosčiusioje situacijoje (tėvo netektis, ribojimas matytis su motina, aplinkos pakeitimas, skirta apsauga) reikėjo sukurti prieraišų ryšį su artimu suaugusiuoju. Akivaizdu, kad praėjus beveik trejų metų atskyrimo nuo motinos laikotarpiui, mergaitė dėl savo amžiaus negali pakankamai ryškiai, visapusiškai ir objektyviai prisiminti su motina gyventu laikotarpiu patirto emocinio šeimos ryšio. Nepaisant to 2011-09-07 – 2011-10-07 teismo psichologinės ekspertizės akte Nr. 103MS-143 nustatyta, kad ir po šio laikotarpio tarp mamos ir dukters yra tvirtas, patikimas, emociškai palankus, saugus tarpasmeninis ryšys. Teisėjų kolegijos vertinimu, yra pakankamas pagrindas manyti, kad motinos ir dukters ryšys bus tinkamai atkurtas joms vėl gyvenant kartu. Kaip nepagrįstas atmestinas apeliantės argumentas dėl šios teismo ekspertizės duomenų įrodomosios vertės. Ambulatorinė teismo psichologinė ekspertizė paskirta Kėdainių rajono apylinkės teismo 2011-02-08 nutartimi. Šioje teismo nutartyje nustatyta, kad atsakyti į šalių pateiktus klausimus reikalingos specialios žinios, t. y., kadangi D. K. yra mažametė, jos tiesioginė apklausa teisme dėl aplinkos ypatumų būtų nerezultatyvi, o gautų duomenų patikimumą be specialisto pagalbos būtų sunku įvertinti. Teismo ekspertė pateiktoje išvadoje nurodė, kad D. K. apklausti teismo posėdyje nerekomenduoja, ji pagal savo amžių dar negali savarankiškai suformuluoti savarankiškos nuomonės ir vadovaujasi jai reikšmingų asmenų nuomone; mergaitė žino globėjos neigiamas nuostatas dėl mamos. Esant šioms aplinkybėms, teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai priimdamas skundžiamą sprendimą nesivadovavo mažametės D. K. nuomone dėl jos gyvenamosios vietos nustatymo bei atmetė atsakovės N. V. argumentus dėl D. K. stipraus emocinio ryšio su globėja.

Teisėjų kolegija dar kartą pabrėžia, kad šiuo konkrečiu atveju klausimas dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo keliamas ne tarp vaiko tėvų, o tarp vaiko motinos ir laikinosios globėjos. Tėvų teisės ir pareigos vaikams yra išimtinės, tėvų teisė ir pareiga auklėti savo vaikus, kuri yra neįmanoma be nuolatinio bendravimo su vaikais, rūpinimosi jų materialine ir dvasine gerove, yra tiesiogiai susijusi su tėvų asmeniu, todėl negali būtu perleista kitiems asmenims. Mergaitės tėvas Dr. K. mirė (duomenys neskelbtini) – iš vaiko tėvystės kylančios asmens teisės ir pareigos, kaip asmeninės mirusiojo teisės, nėra paveldimos jo šeimos narių. Jeigu būtų apribotos kito iš vaiko tėvų – D. K. motinos – teisės, tuomet būtų galimas vaiko gyvenamosios vietos nustatymo su globėja klausimo svarstymas, atsižvelgiant išimtinai į vaiko interesus. Tačiau, kaip nustatyta anksčiau, šioje civilinėje byloje nenustatyti pagrindai apriboti D. K. motinos L. S. motinystės teises.

Šiuo atveju apeliantės nurodomos jos materialinės galimybės sudaryti labai geras sąlygas mergaitei augti ir vystytis vertintinos kaip teisiškai nereikšmingos, kadangi vaiko interesų patenkinimas ir užtikrinimas negali būti vertinamas išimtinai remiantis materialinės gerovės kriterijumi. Įstatymas laiduoja vaikui teisę į šeimos ryšius bei gyvenimą kartu su tėvais (LR 3.161 str. 3 d.). Jungtinių Tautų Vaiko teisių konvencijos preambulėje pripažįstama, jog vaikas visapusiškai ir harmoningai vystytis gali tik augdamas šeimoje, jausdamas laimę, meilę ir supratimą. Jungtinių Tautų Vaiko teisių konvencijoje taip pat įtvirtinama vaiko teisė į šeimos ryšius, teisė būti globojamam savo tėvų bei draudimas išskirti vaiką su jo tėvais, išskyrus atvejus, kai šitai reikalinga vaiko interesais (Jungtinių Tautų Vaiko teisių konvencijos 7 str. 1 d., 8 str. 1 d., 9 str. 1 d.). Tėvo (motinos) ir vaiko buvimas kartu yra esminė šeimos gyvenimo sudedamoji dalis. Byloje nustatyta, kad ieškovė L. S. nuo dukters gimimo rūpinosi ir išlaikė savo dukrą, bei nėra jokių duomenų, kad negalėtų ateityje dukters tinkamai išlaikyti. Kaip nepagrįstas atmestinas apeliantės N. V. argumentas, kad šiuo metu byloje nėra duomenų apie L. S. gyvenimo ir buities sąlygas, kuriomis vaikui teks gyventi. L. S. yra taikomos apsaugos nuo nusikalstamo poveikio priemonės. Tai reiškia, kad saugomiems asmenims (tiek suaugusiems, tiek jų vaikams) yra užtikrinamos būtinos gyvenimo (buities) sąlygos, kurios atitinka Lietuvos Respublikos teisės aktuose numatytus higienos, sveikatos, saugumo reikalavimus, todėl konstatuotina, kad mažamečio vaiko gyvenimo sąlygos bus užtikrintos.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad šiuo atveju vaiko neturtinė teisė ir interesas gyventi šeimoje –su biologine motina – atitinka geriausius vaiko interesus. Taip pat pažymėtina, kad apeliantės nurodomos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010-07-02 nutarties Nr. 3K-3-304/2010 ir nagrinėjamos bylos faktinės aplinkybės nesutampa. Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime tinkamai pažymėjo, kad baudžiamajame procese priėmus galutinį procesinį sprendimą dėl mergaitės motinos L. S. bei šioje byloje nenustačius jokio pagrindo riboti L. S. motinos valdžią, pagrindai 2009 m. nustatytai laikinajai globai pasibaigė ir tolesnis D. K. teisės gyventi su motina ir motinos L. S. pirmumo teisės prieš kitus asmenis rūpintis savo dukterimi ribojimas negali būti pateisinamas. Remiantis anksčiau išdėstytais motyvais, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į prioritetines vaiko teises, tinkamai taikė materialinės teisės normas, pagrįstai tenkino ieškovės L. S. ieškinį ir nustatė D. K. gyvenamąją vietą su motina L. S..

Dėl skubaus sprendimo vykdymo.

LR CPK 283 str. 1 d. 4 p. numato teismo diskrecijos teisę taikyti skubų sprendimo ar jo dalies arba nutarties vykdymą bylose, kai dėl ypatingų aplinkybių delsimas įvykdyti sprendimą ar nutartį gali padaryti išieškotojui didelę žalą arba iš viso gali pasidaryti negalima ar labai sunku sprendimą ar nutartį vykdyti. Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas skubaus sprendimo dalies dėl vaiko grąžinimo motinai ir laikinųjų apsaugos priemonių vykdymo klausimą, vadovavosi Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika, kurioje nustatyta, kad santykiai tarp šeimos narių ir jų atnaujinimo perspektyvos neišvengiamai susilpnėja, jeigu trukdoma šeimos nariams laisvai ir reguliariai bendrauti. Teismas konstatavo, kad delsimas vykdyti sprendimą turėtų neatitaisomų pasekmių vaiko ir motinos, su kuria jis negyvena, santykiams. Teismas įvertino 2011-09-07 – 2011-10-07 teismo psichologinės ekspertizės akte Nr. 103MS-143 nustatytą stiprų, tvirtą ir emociškai pakankamą vaiko ir motinos ryšį. Teisėjų kolegija sutinka su skundžiamo sprendimo motyvais dėl sprendimo dalies dėl D. K. perdavimo motinai L. S. skubaus vykdymo. Apeliantės nurodomos aplinkybės, kad L. S. su dukterimi bendravo retai ir per trumpai pakankamam emociniam ryšiui susiformuoti, nėra pagrįstos jokiais įrodymais, todėl esant šiuos teiginius paneigiančiai teismo eksperto išvadai, šis skundo argumentas atmestinas kaip neįrodytas.

Dėl atsisakymo pridėti įrodymus ir kviesti liudytojus.

Įstatymas tarp šalims nustatomų teisių ir pareigų numato ir teisę teikti įrodymus, užduoti klausimus kitiems dalyvaujantiems byloje asmenims, liudytojams ir ekspertams, pateikti prašymus byloje (LR CPK 42 str. 1 d.). 2011-11-21 – 2011-12-16 teismo posėdžio metu atsakovė N. V. pateikė teismui prašymus pridėti prie bylos psichologės S. L. išvadą iš baudžiamosios bylos, Vaiko teisių apsaugos tarnybos darbuotojos V. P. elektroninį laišką bei kviesti kaip liudytojas psichologes K. U. bei L. K., kurios su D. K. bendravo atitinkamai 15 ir 5 kartus. Teismas šių atsakovės N. V. prašymų netenkino. Teisėjų kolegija mano, kad pirmosios instancijos teismas atsisakydamas tenkinti šiuos prašymus, nepažeidė apeliantės teisių, ginant mažametės interesus. Įstatymas įpareigoja proceso dalyvius sąžiningai naudotis ir nepiktnaudžiauti jiems suteiktomis procesinėmis teisėmis (LR CPK 7 str. 2 d.), bendradarbiauti tarpusavyje ir su teismu (LR CPK 8 str.), kad teismas kuo greičiau išspręstų ginčą ir priimtų teisingą sprendimą. Kartu šalys taip pat turi pareigą sekti bylos eigą, aktyviai dalyvauti procese, siekdamos, kad jų inicijuotas teisminis procesas atitiktų koncentracijos, ekonomiškumo bei kooperacijos principus.

Iš byloje esančio (duomenys neskelbtini) šeimos klinikos, kurioje dirba prašoma kviesti liudytoja L. K., 2011-11-11 rašto Nr. S-529 (t. XIX, b. l. 45) nustatyta, kad šeimos klinikoje laikotarpiu nuo 2011-10-19 iki 2011-11-02 įvyko trys mergaitės susitikimai su psichologu, kurių metu buvo siekiama įvertinti D. K. emocinę – psichologinę būklę, atsakyti į klausimą, ar tuo metu mergaitei yra būtina skubi psichologinė ar psichoterapinė pagalba. Buvo nustatyta, kad duomenų, jog tuo metu mergaitei būtų būtina skubi psichologinė ar psichoterapinė pagalba, negauta.

Teismo posėdžio metu kaip liudytoja buvo apklausta psichologė I. Š.–S., dirbanti Psichologinės paramos konsultavimo centre (t. XIX, b. l. 97-99), kuri su D. K., anot apeliantės, susitiko daugiausiai kartų, t. y. 20–25 kartus, kuri paaiškino, jog mergaitei centre buvo teikiamos konsultacijos, kurių tikslas buvo psichologinė pagalba – streso, nerimo mažinimas. Šias konsultacijas teikė tiek ji, tiek psichologė K. (kuri bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu centre nedirbo, nes augina vaikutį – t. XIX, b. l. 97). Ši liudytoja paaiškino, jog konsultacijų metu psichologai neturėjo tikslo išsiaiškinti, su kuo norėtų gyventi mergaitė.

Teisėjų kolegijos vertinimu, byloje yra surinkta pakankamai duomenų apie mergaitės psichologinę ir emocinę būklę, 2011 m. rugsėjo–spalio mėn. atlikta teismo psichologinė ekspertizė, kurios metu gauti atsakymai į šalių suformuluotus klausimus. Esant tokioms aplinkybėms, pirmosios instancijos teismas turėjo pagrindą vertinti, kad papildomų liudytojų – psichologių, su kuriomis D. K. bendravo vėliau, – apklausa iš esmės nepatvirtintų naujų bylai reikšmingų aplinkybių ir sudarytų sąlygas proceso koncentracijos ir ekonomiškumo principams pažeisti. Kolegija, įvertinusi bylos medžiagą įrodymų pakankamumo aspektu, nenustatė, jog ir apeliacinės instancijos teisme yra būtinybė apklausti apeliantės prašomas liudytojas – K. U. ir L. K.. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai vertino, kad apeliantė psichologės S. L. 2009-12-01 išvadą bei 2011-06-27 Vaiko teisių apsaugos tarnybos darbuotojos V. P. elektroninį laišką į bylą galėjo pateikti anksčiau. Kolegija pažymi, kad Panevėžio apygardos teismas 2012-01-26 nutartimi priėmė į bylą su apeliaciniu skundu pateiktą psichologės S. L. išvadą, tačiau ji yra neįskaitoma, nėra tinkamai patvirtinta, ir, kolegijos vertinimu, visų įrodymų kontekste šis dokumentas negali paneigti anksčiau padarytų išvadų.

Panevėžio apygardos teismo 2012-01-26 nutartimi į byla priimtas ir apeliantės pateiktas 2012-01-09 faktinių aplinkybių konstatavimo protokolas, kuris, apeliantės nuomone, patvirtina mažametės D. K. atsisakymą vykti gyventi su motina. Kolegija, vertindama šį įrodymą, konstatuoja, kad LR antstolių įstatymo 3 str. 1 d. įtvirtinta, kad antstoliai, atlikdami savo funkcijas, privalo vadovautis antstolių veiklos teisėtumo, kooperacijos ir demokratiškumo, taip pat civilinio proceso principais. Šio straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad atlikdami savo funkcijas, antstoliai vadovaujasi Lietuvos Respublikos Konstitucija, Lietuvos Respublikos tarptautinėmis sutartimis, šiuo bei kitais įstatymais, kitais teisės aktais, Antstolių profesinės etikos kodeksu. Vienas iš antstolio atliekamų procesinių veiksmų – faktinių aplinkybių konstatavimas. LR Antstolių įstatymo 23 str. 2 d. nurodyta, kad antstolis konstatuoja faktines aplinkybes laikydamasis objektyvumo, nešališkumo bei tikslumo principų. Nagrinėjamu atveju faktines aplinkybes antstolis konstatavo, t. y. fiksavo mergaitės pasisakymą dėl jos galimybės gyventi su mama, esant Kėdainių rajono apylinkės teismo 2011-12-16 sprendimo dalies dėl mergaitės gyvenamosios vietos nustatymo, įpareigojimo perduoti vaiką bei laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo vykdymo stadijai. Šiuos veiksmus antstolis atliko nedalyvaujant nei vaiko teisių apsaugos institucijos atstovui, nei psichologui. LR CPK 764 str. 2 d. nurodyta, kad vykdydamas teismo sprendimą dėl vaiko perdavimo, antstolis vykdymo veiksmus atlieka dalyvaujant išieškotojui ir valstybinės vaiko teisių apsaugos institucijos atstovui. Užtikrinant vaiko teisių apsaugą, bet kurios iš proceso šalių ar valstybinės vaiko teisių apsaugos institucijos atstovo prašymu arba antstolio sprendimu dalyvauti vykdymo procese antstolio patvarkymu kviečiamas psichologas. Nors nagrinėjamu atveju antstolis neatliko vykdymo veiksmų, tačiau atsižvelgiant į tai, kad faktinės aplinkybės buvo konstatuotos sprendimo dalies vykdymo stadijoje, teisėjų kolegijos vertinimu, atliekant šiuos veiksmus, privalėjo dalyvauti vaiko teisių apsaugos institucijos atstovas bei psichologas. Tokiu būdu būtų užtikrinti antstolių veiklos principai bei faktinių aplinkybių konstatavimo principai. Esant nurodytoms aplinkybėms, teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliantės nurodytas argumentas dėl vaiko norų ir pažiūrų, užfiksuotų 2012-01-09 antstolio faktinių aplinkybių konstatavimo protokole, negali būti pagrindu keisti ar naikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą.

Dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo pagrįstumo.

Bylinėjimosi išlaidas sudaro žyminis mokestis ir išlaidos, susijusios su bylos nagrinėjimu (LR CPK 79 str. 1 d.). Apeliantė nurodo, kad pirmosios instancijos teisme LR CPK 83 str. 1 d. 2 p., 5 p. pagrindu buvo atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo, todėl, jos teigimu, teismas nepagrįstai iš jos priteisė į valstybės biudžetą atlyginti išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu, bei valstybės garantuojamos teisinės pagalbos L. S. išlaidas. Nustatyta, kad apeliantė buvo atleista nuo žyminio mokesčio už priešieškinį mokėjimo LR CPK 83 str. 1 d. 2 p., 5 p. pagrindais. LR CPK imperatyviai nenumato, kad LR CPK 83 str. 1 d. 2 p., 5 p. įvardyti subjektai, atleidžiami nuo visų išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu (LR CPK 88 str.), mokėjimo.

LR CPK 93 str. 1 d. numato, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Tokiai šaliai tenka ir teismo išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, atlyginimo pareiga (LR CPK 96 str.). Atsakovės N. V. priešieškinio reikalavimai ieškovei L. S. atmesti. Ieškovės L. S. ieškinys tenkintas visiškai, t. y. dėl jos buvo priimtas palankus procesinis sprendimas. Nors pirmosios instancijos teismas pagal patenkintą ieškovės ieškinį priteisdamas iš atsakovės N. V. ieškovei teiktos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų bei išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, atlyginimą valstybei motyvavo LR CPK 96 str. 1 d. bei 99 str. 2 d. nuostatomis, tačiau šių normų taikymas iš esmės vertintinas LR CPK 93 str. 1 d. kontekste. Vadovaujantis šiuo teisiniu reglamentavimu, negalima vertinti, kad apeliantė buvo atleista nuo bylinėjimosi išlaidų atlyginimo ieškovės pareikšto ieškinio prasme. Taigi, teisėjų kolegijos vertinimu, tenkinus ieškovės L. S. ieškinį ir visiškai atmetus atsakovės N. V. priešieškinį, pirmosios instancijos teismas teisingai paskirstė bylinėjimosi išlaidas.

Išanalizavusi ir įvertinusi bylos medžiagą bei apeliacinio skundo argumentus, remdamasi išdėstytais motyvais, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas tinkamai kvalifikavo ginčo teisinius santykius, tinkamai aiškino ir pritaikė materialinės bei proceso teisės normas, pagrįstai rėmėsi Europos Žmogaus Teisių Teismo, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojama praktika panašiose bylose, todėl priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, kurio naikinti ar keisti apeliacinio skundo motyvais nėra teisinio pagrindo. Nustačius šias aplinkybes Kėdainių rajono apylinkės teismo 2011-12-16 sprendimas paliekamas nepakeistas (LR CPK 326 str. 1 d. 1 p.).

Netenkinus apeliacinio skundo, apeliantės N. V. turėtos bylinėjimosi išlaidos neatlygintinos (LR CPK 93 str. 1 d.). Valstybei iš apeliantės taip pat priteistina 50,80 Lt bylinėjimosi išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu apeliacinės instancijos teisme atlyginimo (LR CPK 88 str. 1 d. 3 p., 92 str., 96 str. 2 d.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326-331 straipsniais, teisėjų kolegija

nutaria:

Kėdainių rajono apylinkės teismo 2011 m. gruodžio 16 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš atsakovės N. V. 50,80 Lt bylinėjimosi išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu apeliacinės instancijos teisme atlyginimo.