Vilniaus apygardos teismo nutartis

2012-04-02 · Civilinė byla Nr. 2A-1018-302/2012

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2012-04-02
Bylos Nr.
2A-1018-302/2012
Teisminio proceso Nr.
2-44-3-00653-2009-8
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjai
Romualda Janovičienė, Andžej Maciejevski, Alma Urbanavičienė
Ieškovas
A. K.
Atsakovas
S. K.
Trečiasis asmuo
Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos
Kategorijos
  • 30.12.1pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 121.21pavadinimo nepavyko patikrinti
Civilinė byla Nr. 2A-1018-302/2012Teisminio proceso Nr. 2-44-3-00653-2009-8Procesinio sprendimo kategorijos: 30.12.1; 121.21 (S)
VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUTARTIS2012 m. balandžio 2 d.Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų:

Romualdos Janovičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Almos Urbanavičienės ir Andžejaus Maciejevskio,

kolegijos posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo A. K. apeliacinį skundą dėl Širvintų rajono apylinkės teismo 2010 m. lapkričio 26 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo A. K. ieškinį atsakovei S. K. dėl pažeistų teisių gynimo, trečiasis asmuo Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

Ieškovas A.K. kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydamas priteisti jam, kaip V. K. turto paveldėtojui pagal įstatymą, iš atsakovės S. K. , nepagrįstai praturtėjusios V. K. sąskaita, ½ dalį žemės sklypo, unikalus Nr., kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini) esančio (duomenys neskelbtini). Nurodė, kad 2009-01-19 mirė jo motina V. K. . Po jos mirties kaip paveldėtojas ieškovas paveldėjimo teisių notarine tvarka neformino, kadangi testamento motina nebuvo palikusi, o paveldimo pagal įstatymą turto neturėjo, nes dar iki mirties visą turėtą turtą padovanojo ieškovui. Tačiau ieškovas nurodė, kad jis yra paveldėtojas turto, kurį jo motina galėjo turėti, t.y. atgauti nuosavybės teises į jos tėvo, ieškovo senelio J. T. turėtos žemės dalį, kurią apgaulės būdu pasisavino jos sesuo, atsakovė S. K. , tokiu būdu nepagrįstai praturtėdama ieškovo motinos sąskaita. Ieškovo motinos V. K. –T. ir atsakovės S. K. –T. tėvas J. T. , miręs 1952-03-09, iki 1940 m. nacionalizacijos nuosavybės teisėmis valdė 13,52 ha žemės (duomenys neskelbtini). 1991-10-11 S. K. pateikė prašymą Širvintų rajono Gelvonų apylinkės agrarinės reformos tarnybai dėl J. T. turėtos žemės grąžinimo, tačiau pretendente nurodė tik save, nors su ieškovo motina buvo sutarusios, kad dokumentų tvarkymu rūpinsis atsakovė. Pasitikėdama seserimi S. K. , ieškovo motina V. K. dokumentų neieškojo, nesirūpino jų tvarkymu, nes atsakovė S. K. , paklausta, nuolat tvirtindavo, kad dokumentai sutvarkyti, reikia tik laukti žemės grąžinimo. Nesulaukusi žemės grąžinimo atsakovo motina 2007-07-18 kreipėsi į Širvintų rajono Gelvonų seniūnijos žemėtvarkos specialistus, iš kurių 2007-08-02 gavo atsakymą, jog J. T. žemės nuosavybė į 13,52 ha žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), atstatyta 2001-05-11 Vilniaus apskrities viršininko sprendimu Nr. 89-6945 S. K. . Tokiu būdu atsakovė nepagrįstai praturtėjo ieškovo motinos A. K. sąskaita, todėl turi grąžinti tai, ką neteisėtai įgijo.

Atsakovė S. K. su ieškiniu nesutiko, prašė ieškinį atmesti. Nurodė, kad ieškovas nepateikė teismui įrodymų, kad jis yra įpėdinis po motinos V. K. mirties, todėl jis neturi reikalavimo teisės reikšti ieškinį dėl nepagrįsto praturtėjimo ir be pagrindo įgyto turto grąžinimo. Atsakovė 1991-10-11 pateikė Širvintų rajono Gelvonų agrarinės reformos tarnybai prašymą grąžinti J. T. žemę 13,52 ha (duomenys neskelbtini) , Širvintų r. ir giminystės ryšį įrodančius dokumentus. Tuo metu galiojęs įstatymas „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ ir Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos 1991-07-16 nutarimas Nr. I-1548 „Dėl Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo ir taikymo tvarkos“ įsigaliojimo ir taikymo tvarkos“ ir nuosavybės teisės atkūrimo metu galiojęs LR piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymas (1997-0701 Nr. VIII-359) nereikalavo, kad prašymą pateikęs asmuo nurodytų kitus asmenis, pageidaujančius atstatyti nuosavybės teises į žemę. Atsakovė nurodė, kad prieš žemės grąžinimą, 2001 m. vasario-kovo mėnesiais, ji teiravosi sesers V. K. ar ši teiks prašymą dėl nuosavybės teisių į žemę atstatymo, tačiau ji pasakė, kad nepageidauja susigrąžinti tėvo žemės. V. K. žinojo ir suprato, kad norėdama atstatyti nuosavybės teises į tėvo žemę ji turėjo pateikti prašymą, tačiau ji aiškiai nurodė, kad to daryti nepageidauja. V. K. nepateikė prašymo dėl žemės nuosavybės atstatymo per įstatymo nurodytą laiką, todėl nuosavybės teisė į tėvo J. T. žemę buvo atkurta atsakovei. Kadangi 001-05-11 Vilniaus apskrities viršininko sprendimas Nr. 89-6945, kuriuo atsakovei atkurta nuosavybės teisė į J. T. žemę nėra nuginčytas, žemė priklauso jai teisėtai ir ieškovas neturi teisės reikalauti ½ dalies žemės sklypo reikšdamas reikalavimus dėl nepagrįsto praturtėjimo ir be pagrindo įgyto turto grąžinimo.

Žemesnės instancijos teismas

Širvintų rajono apylinkės teismas 2010 m. lapkričio 26 d. sprendimu ieškinį atmetė. Teismas sprendimą motyvavo tuo, kad byloje nėra duomenų, kad ieškovas ar jo motina V. K. būtų pateikę prašymą atkurti nuosavybės teises į J. T. žemę kaip tai numato Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo nuostatos.

Teismas taip pat padarė išvadą, kad ieškovo nurodyta aplinkybė, jog atsakovė, pateikdama 1991-10-11 prašymą, jame pretendente nenurodė ieškovo motinos V. K. , nors privalėjo, vadovaujantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika nesudaro pagrindo pripažinti jos pretendente į nuosavybės teisių atkūrimą, nes ji pati neišreiškė valios dėl nuosavybės teisių atkūrimo jai. Teismas atsižvelgdamas į byloje nustatytas aplinkybes, liudytojų parodymus, konstatavo, kad ieškovo motina V. K. turėjo priešingą valią, t.y. buvo atsisakiusi tėvo J. T. žemės sesers S. K. naudai. Teismas taip pat pažymėjo, kad ieškinys V. K. vardu buvo paduotas ieškovo iniciatyva, kas taip pat patvirtina ieškovo ir jo motinos valios priešingumą.

Ieškovas nepateikė į bylą duomenų, kad jis paveldėjo – priėmė palikimą po motinos mirties, todėl jis neturi subjektinės teisės reikšti tokios kategorijos ieškinį. Byloje nagrinėjamus santykius reglamentuoja specialus įstatymas – Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymas, todėl paveldėjimą reglamentuojančios teisės normos šiems santykiams netaikomos.

Šalies argumentai

Ieškovas A.K. apeliaciniu skundu prašo skundžiamą teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti. Apeliacinis skundas grindžiamas tuo, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą, pažeidė procesinės teisės normas, leisdamas atsakovei ir jos atstovei savivaliauti teikiant procesinius dokumentus. Teismui nepavykus įteikti procesinių dokumentų atsakovei, ieškovas buvo nepagrįstai apkaltintas, kad jis nurodė neteisingą atsakovės adresą užsienyje. Vėliau pavykus įteikti procesinius dokumentus, atsakovės atsiliepimas į ieškinį buvo pateiktas be datos, nesilaikant CPK 142 str. 1 d. nustatytų procesinių dokumentų įteikimo ir jo pateikimo terminų. Nors buvo akivaizdūs pagrindai priimti teismo sprendimui už akių, teismas nuolaidžiaudamas atsakovei, ėmėsi nagrinėti bylą iš esmės.

Apylinkės teismo teiginiai, kad ieškovo motina dėl nuosavybės teisių atkūrimo turėjo priešingą valią, t.y. atsisakė tėvo J. K. žemės sesers S. K. naudai, prieštarauja CPK 185 str. 1 d., numatančiai, kad teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Pasak apelianto, atsakovė nepateikė jokių rašytinių įrodymų, kad ieškovo motina būtų atsisakiusi savo teisių į žemę, o teismo nurodytų liudytojų (pvz. J. J. ) parodymai yra melagingi. Teismas nepagrįstai atsakovo pakviestų liudytojų parodymus vertino kritiškai, nes jie konkrečiai ir dalykiškai patvirtina, jog V. K. niekada neatsisakė savo teisių į žemę. Tuo pačiu teismas nepagrįstai nurodė sprendime, kad ieškinys buvo pareikštas ieškovo iniciatyva, kas leidžia teismui daryti išvadą, kad V. K. valia buvo priešinga ieškovo valiai, nes atstovavimo sutartis buvo pasirašyta pačios ieškovo motinos.

Šalies argumentai

Apeliantas nurodo, kad teismas visiškai nepagrįstai teigia sprendime, kad byloje nagrinėjamus santykius reglamentuoja specialus įstatymas - Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymas, kadangi ieškovas pareikšto ieškinio pagrindu nurodė CK 6.237 str. 1 d., reglamentuojančią nepagrįstą praturtėjimą, kurio teismas visiškai nenagrinėjo.

Atsakovė S. K. atsiliepimo į apeliacinį skundą įstatymo nustatytu terminu nepateikė.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (LR CPK 320 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėja neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus, kai to reikalauja viešasis interesas (CPK 320 str. 2 d.). Kolegija absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatė, todėl pasisako tik dėl apeliacinio skundo argumentų.

Apeliacinis skundas grindžiamas tuo, jog teismas priėmė sprendimą netinkamai įvertinęs į bylą pateiktus įrodymus (CPK 185 str. 1 d.), netinkamai aiškino CK 6.237 straipsnio 1 d., reglamentuojančio be pagrindo įgyto turto grąžinimą, nuostatas, be pagrindo netaikė CPK 142 str. 4 d. nuostatų.

Dėl CK 6.237 straipsnio 1 d. netinkamo aiškinimo ir dėl CPK 185 str. 1 d. pažeidimo.

Nepagrįstu praturtėjimu pagal CK 6.237 straipsnio 1 dalį laikomas asmens įgijimas to, ko jis negalėjo ir neturėjo gauti ir tai padaroma be teisinio pagrindo savo veiksmais arba kitokiu būdu tyčia ar dėl neatsargumo. Tam, kad teisiniai santykiai būtų kvalifikuojami kaip prievoliniai nepagrįsto praturtėjimo ar turto gavimo santykiai, turi būti nustatyta atitinkamų įstatyme įtvirtintų sąlygų visuma. Kasacinio teismo praktikoje, aiškinant šio savarankiško civilinės teisės instituto paskirtį bei esmę, yra pasisakyta, kad prievolė grąžinti turtą, gautą be teisinio pagrindo (nesant nei teisinio akto, nei sandorio prievolei atsirasti) gali atsirasti ir tada, kai iš pradžių buvo teisinis pagrindas šį turtą gauti, o vėliau šis pagrindas išnyko. Nepagrįsto praturtėjimo teisiniams santykiams atsirasti būtinos tokios sąlygos: 1) konkretaus įstatymo ar sandorio, iš kurių atsiranda prievolė, nebuvimas; 2) kreditorių veiksmai, kuriais skolininkas gavo turtą ar jį pagerino, yra teisėti; 3) turto negalima išreikalauti kitais civilinių teisių gynybos būdais (taikant restituciją, vindikaciją); 4) kreditorius atliko veiksmus išimtinai savo interesais ir savo rizika. Jeigu asmuo praturtėja ar gauna turtą pagal įstatymą ar sutartį, tokiems teisiniams santykiams nepagrįsto praturtėjimo ar turto gavimo teisės normos netaikomos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. vasario 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje E. Č. ir kt. v. Kauno miesto savivaldybė, UAB „Automobilių stovėjimo aikštelės“, bylos Nr. 3K-3-140/2006; 2008 m. kovo 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje VĮ Valstybės turto fondas v. UAB „Okseta“, bylos Nr. 3K-3-166/2008; 2008 m. gruodžio 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje D. J. v. A. D., bylos Nr. 3K-3-593/2008).

Nagrinėjamoje byloje teismas nustatė, ir kolegija visiškai su tuo sutinka, kad atsakovės S. K. nuosavybės teisė į ginčo turtą atsirado administracinių aktų pagrindu, t. y. nuosavybės teisė atsirado įstatyme nustatytais pagrindais (CK 4.47 straipsnio 1 ir 12 punktai). Tai patvirtina byloje pateiktas Vilniaus apskrities viršininko administracijos sprendimas (b.l.15), kuriuo jai atkurtos nuosavybės teisės į jos tėvo iki nacionalizacijos nuosavybės teisėmis valdytą žemę.

Apeliantas nurodo, kad jo motinai, kuri mirė 2009-01-19, yra S. K. sesuo ir motinai kaip ir atsakovei priklauso tėvo valdytas žemės sklypas.

Konstitucinis Teismas 1994 m. gegužės 27 d. nutarimu yra išaiškinęs, kad Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymas (su vėlesniais pakeitimais ir papildymais), kaip ir anksčiau galiojęs įstatymas „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ (taip pat ir su vėlesniais pakeitimais ir papildymais) kol nepritaikytas konkrečiam subjektui dėl konkretaus turto grąžinimo, pats savaime subjektinių teisių nesukuria. Nuosavybės teisės atkūrimas yra subjektinės teisės įgyvendinimas; asmuo, siekiantis šią teisę įgyvendinti, visų pirma turi būti pateikęs prašymą atkurti nuosavybės teises (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. vasario 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. P. v. Kauno miesto savivaldybė, bylos Nr.3K-7-24/2008). Ar naudotis teise į nuosavybės teisių atkūrimą, yra kiekvieno asmens laisvos valios išraiška, įstatymas nenustatė jokių įpareigojimų ieškoti galimų pretendentų institucijoms, priimančioms sprendimus nuosavybės teisių atkūrimo srityje. Šiame įstatyme nėra nuostatų, kurios leistų daryti išvadą, kad, asmeniui išreiškus valią atkurti nuosavybės teises į ginčo žemės dalį, išnyko teisinis pagrindas, kuriuo vadovaujantis buvo atkurtos nuosavybės teisės atsakovei į jų tėvo nuosavybės teise valdytą žemę. Kasacinio teismo praktikoje jau yra pasisakyta dėl negalimumo taikyti nepagrįsto praturtėjimo institutą analogiško pobūdžio santykiams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. kovo 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje K. V. T. v. I. T., bylos Nr. 3K-3-111/2009; 2010 m. liepos 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje M. Z. v. J. Z., bylos Nr. 3K-3-319/2010). Juose teisėjų kolegija konstatavo, kad tuo atveju, kai nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą yra atkurtos specialiojo įstatymo nustatyta tvarka, kiti asmenys pretenduoti atkurti nuosavybės teises į tą patį turtą gali tik nuginčiję administracinius aktus, kuriais buvo atkurtos nuosavybės teisės. Esant galiojantiems administraciniams aktams, kuriais buvo atkurtos nuosavybės teisės, konstatuotina, kad teisė pretenduoti atkurti nuosavybės teises yra pasibaigusi ir negali būti kvalifikuojama kaip civilinė teisė, kurią galima ginti Civiliniame kodekse nustatytais gynimo būdais. Nagrinėjamoje byloje atsakovės nuosavybės teisės įgijimo pagrindai nenuginčyti įstatymo nustatyta tvarka, todėl yra teisėti, o ginčo santykiai negali būti kvalifikuojami kaip nepagrįstas praturtėjimas ar turto gavimas.

Apeliantas nurodo, kad pagal jo motinos ir atsakovės susitarimą, pastaroji pateikdama prašymą dėl nuosavybės atkūrimo turėjo veikti abiejų vardu, tačiau kaip teisingai nurodė pirmos instancijos teismas, šias aplinkybes patvirtinančių įrodymų, duodančių pagrindą tokiai išvadai ieškovas teismui nepateikė. Tokių aplinkybių nenurodė ir ieškovo iniciatyva į bylą kviesti liudytojai. Šie liudytojai nurodė apie neva ieškovo motinos pasakymą, kad ji norėjo tvarkyti žemės gražinimo reikalus, apie neva 2000 metais rašytą atsakovei laišką, tačiau nei vienas iš liudytojų nepaliudijo, jog ieškovo nurodytą jo motinos ir atsakovės susitarimą, kad atsakovė turi tvarkyti tiek savo, tiek savo sesers nuosavybės atkūrimo reikalus. Pažymėtina, kad toks susitarimas negalėjo būti įgyvendintas be oficialiai atsakovei jos seserimi suteiktų įgaliojimų, t.y. nepasirašius raštiško ir notariškai patvirtinto įgaliojimo.

Byloje esantis V. K. vardu rašytas 2007-07-18 prašymas žemėtvarkos skyriui, įrodo, jog ieškovo motina prašė atkurti nuosavybės teisę į jos tėvo valdytą žemę, tačiau tai buvo 2007 metais, kai nuosavybės teisių atkūrimas į nurodytą žemę žemėtvarkos institucijų jau buvo išspręstas – nuosavybė atkurta atsakovei. Apelianto nurodyta aplinkybė, jog jo motina niekada neatsisakė savo teisių į žemę, nagrinėjamoje byloje neturi teisinės reikšmės, nes, kaip jau minėta, svarbus yra noro išreiškimas parašant pareiškimą dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo, o ne atsisakymas ar neatsisakymas.

Dėl išdėstyto kolegija sprendžia, kad pirmos instancijos teismas tinkamai įvertino įrodymus, nepadarydamas skunde nurodyto CPK 185 str. 1 d. nurodyto pažeidimo.

Dėl CPK 142 str. 4 d. taikymo.

Apeliantas nurodo, kad atsakovei siunčiant ieškinį į Ispaniją ieškovo nurodytu adresu, o atsakovei jo nepriėmus, teismas atsakovo tinkamai informavo apie teismo procesą, todėl turėjo priimti teismo sprendimo už akių, to nepadarydamas teismas pažeidė procesinės teisės normas. Kolegija su šiuo apelianto argumentu nesutinka. CPK 142 straipsnio 4 dalyje nustatyta: „Jeigu atsakovas be pateisinamos priežasties per nustatytą terminą nepateikia atsiliepimo į ieškinį, teismas turi teisę, jei yra ieškovo prašymas, priimti sprendimą už akių“. Sprendimo už akių priėmimo sąlyga visų pirma siejama su tinkamu atsakovės informavimu apie teismo procesą, šiuo atveju tinkamu ieškinio įteikimu. Ieškovas ieškinyje nurodė atsakovės buvimo vietą Ispanijoje bei pateikė adresą, tačiau teismo siųsti procesiniai dokumentai grįžo neįteikti, tiek pirmu atveju (b.l. 63-77), tiek antru atveju (b.l. 91-101). Teismas procesinius dokumentus 2010-02-19 įteikė atsakovės kitoje byloje buvusiai advokatei V. B. (b.l. 44). Advokatė šį teismo šaukimą 2010-02-22 išsiuntė atsakovei (b.l. 48), tačiau byloje nėra duomenų, kada atsakovei jis įteiktas. Byloje esanti atsakovės atstovavimo sutartis sudaryta 2010-08-22 (b.l. 112), todėl nesant kitų duomenų apie atsakovės informavimą pagal ieškovo pasirinktą būdą (CPK 117 str.), laikytina, kad jai apie teismo procesą tapo žinoma būtent 2010-08-22, atsiliepimas pateiktas 2010-09-06 (b.l. 109), todėl teismui nebuvo pagrindo laikyti, kad atsakovė atsiliepimo pateikė ne laiku, t.y. praleidus teismo nustatytą 20 d. nuo teismo pranešimo įteikimo dienos terminą (b.l. 35). Dėl nurodyto nebuvo sąlygos priimti sprendimą už akių.

Teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmos instancijos teismas nustatė ir ištyrė visas reikšmingas ieškiniui aplinkybes, sutinka su pirmos instancijos teismo sprendimo išvadomis bei motyvais. Apeliacinio skundo motyvais naikinti apylinkės teismo sprendimą nėra pagrindo (CPK 326 straipsnio 1 d. 1 p.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325-331 straipsniais, kolegija

nutarė:

Širvintų rajono apylinkės teismo 2010 m. lapkričio 26 d. sprendimą palikti nepakeistą

Teisėjai Romualda JanovičienėAlma UrbanavičienėAndžej Maciejevski